LVK įvykių retrospektyva

Lietuvos vyskupų laiškas minint pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 20-metį


2007 06 27

LIETUVOS KUNIGAMS, VIENUOLIAMS, VIENUOLĖMS, TIKINTIESIEMS

Šie metai mus ragina prisiminti palaimintąjį arkivyskupą, Vilniaus ganytoją Jurgį Matulaitį. Sausio mėnesį paminėjome jo gimimo dangui 80-tąsias metines, o birželio 28 dieną sukanka 20 metų nuo jo paskelbimo palaimintuoju.

Šv. Tėvas Jonas Paulius II 1987 metų birželio 28 dieną, minint Lietuvos 600 metų Krikšto jubiliejų, paskelbdamas arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju, kalbėjo: Arkivyskupas Jurgis Matulaitis [...]yra ypatinga dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai švenčiančiai Krikšto jubiliejų. Turime gerą progą žvelgdami į šventą mūsų tautiečio gyvenimą geriau suprasti ir pažinti Dievo veikimą Bažnyčioje, kurios nariais visi esame.

Šventasis apaštalas Paulius, vadindamas Bažnyčią Kristaus Kūnu, sako: Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nežiūrint daugumo, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną. (1 Kor 12, 12–13).

Šiandien mes visi: pasauliečiai, vienuoliai ir vienuolės, kunigai, vyskupai ir Popiežius, – esame gyvas Kristaus Kūnas žemėje, kuriame ir per kurį vyksta atpirkimas. Bažnyčia yra regimas Kristaus veidas, realus Jo veikimas pasaulyje, neišsenkanti Dievo Gailestingumo versmė. Mylėti ir tarnauti Bažnyčiai – mylėti ir tarnauti Kristui. Tai gerai suprato palaimintasis Jurgis, kuris savo dienoraštyje rašė: Šventoji katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija, karščiausiai mano mylimoji! [...] Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti to vieno geismo – nieko čia ant žemės nesitikint, neieškant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti drąsiai į darbą, į kovą dėl Bažnyčios, tenai, kur labiausiai reikia [...]. Kad mes tik vieno bijotumės: numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl Bažnyčios, dėl sielų išganymo, dėl Dievo garbės. Kad mūsų mintys, geismai, norai vis į tą pusę linktų: kaip čia visur Kristų įnešti, Jo dvasia perimti, kaip visur katalikų Bažnyčios vardą išaukštinti.

Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui buvo gerai pažįstamas mistinis Kristaus Kūnas, nes jis pats jame buvo pasauliečiu, o vėliau – kunigu, vienuoliu bei vyskupu. Jis be galo brangino visų Bažnyčios narių bendradarbiavimą, gerai suprato, kaip svarbu atrasti savo vietą Bažnyčioje.

Ganytojas kvietė pasauliečius labiau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. Tai ypač aktualu šiandien, kai toli gražu ne visi pasauliečiai jaučiasi esą gyvoji Bažnyčia, kai pasitaiko pasauliečių, kurie yra linkę naudotis vien Bažnyčios patarnavimais, dargi nevengia piktų, dažnai nepagrįstų priekaištų Bažnyčios įsakymų ir reikalavimų atžvilgiu, tačiau nenori ar nemoka patys aktyviau dalyvauti jos gyvenime, prisiimti jiems skirtą atsakomybę.

Ir šiandien aktualūs palaimintojo žodžiai pasauliečiams: Kiek daug gero galėtų padaryti pasauliečiai vyrai ir moterys, kai juos tik pirmiau gerai tikėjimo išmokytume, apšviestume, supažindintume su mūsų Bažnyčios reikalavimais; kad juos uždegtume švento uolumo ugnimi, o paskui, gerai suorganizuotus, būriais patrauktume prie plėtimo darbo. Jie galėtų ten įnešti Kristų, kur mes, kunigai net prieiti negalime. Reiktų mums telkti gerų norų žmones aplink save ir vesti juos į darbą dėl Dievo garbės, dėl tikėjimo apgynimo ir išplėtimo.

Tikruoju Bažnyčios nariu tampama Krikšto sakramentu, tačiau to neužtenka – reikia savąjį tikėjimą gerai pažinti ir juo gyventi. Šiandien mums labai reikia tikėjimo mokytojų ir liudytojų, kurių pavyzdys uždegtų norą pažinti Kristų ir Jį sutikti Bažnyčioje. Bažnyčia labai rūpestingai saugo savo tikėjimo lobį, todėl dažnai ji yra puolama ir kaltinama konservatyvumu bei nelankstumu. Pasaulio dvasia ir piktasis visomis priemonėmis stengiasi iškreipti Kristaus veidą, siūlydamas lengvesnį, modernesnį bei patrauklesnį gyvenimo būdą, kuris nieko bendro neturi su Kristaus Bažnyčia.

Palaimintasis Jurgis mus įspėja: Žmogus nė nepajunta kaip įkvepia vieną, antrą nevisiškai patikimą nuomonę, – juo labiau, jei tos nuomonės neva katalikų platinamos. Tuomet nė nepasisaugoji. Kaip gerai, kad Šventasis Tėvas perspėja, pamoko, nurodo, kur pavojus. Dėkoju Tau, Viešpatie, už tokį gerą mūsų Bažnyčios sutvarkymą.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis buvo vienuolis. Jis atnaujino marijonų vienuoliją, įkūrė Nekaltai pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seseris, Eucharistinio Jėzaus tarnaičių kongregaciją. Pašvęstasis gyvenimas, giliai suleidęs šaknis į Viešpaties Kristaus gyvenimo pavyzdžius ir mokymą, yra Dievo Tėvo dovana, per Šventąją Dvasią suteikta Bažnyčiai (Vita Consecrata n. 1). Palaimintasis gerai suprato, kad vienuolinis gyvenimas tik tuomet turės savo tikrąją prasmę ir vertę, kai pašvęstieji bus klusnūs Kristui Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Vienuolių pasiaukojimas ir jų pasišventimas Bažnyčioje leidžia visiems tikintiesiems pažinti visišką atsidavimą Viešpačiui. Palaimintasis mokė vienuolius: Duok, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad nesibijotume niekas, save užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę, visiškai paskęsti vienuolijoje dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo; dėl Dievo garbės sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimą Dievo garbei; nesibijokime susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo garbės.

Būdamas Vilniaus vyskupu palaimintasis Jurgis Matulaitis paragavo iš Viešpaties kančios taurės. Jis rašė: Vilniuje man buvo labai sunku. Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas. Ieškodamas paramos tarp pasauliečių, burdamas ir kviesdamas į talką vienuolius bei vienuoles, ganytojas tėviškai rūpinosi kunigų auklėjimu ir jų sielovadine branda, tikėjosi iš jų nuoširdžios pagalbos. Kunigai Bažnyčioje yra Dievo tautos tarnai ir ganytojai. Jų meilė, pasiaukojimas ir triūsas gimdo naujus Bažnyčios narius ir juos maitina dieviškaisiais sakramentais. Didžiausias kunigų uždavinys ir pareiga – būti Dievo tautos dvasios tėvais. Tam reikia asmeniško brandumo, gilaus pamaldumo ir beribio pasitikėjimo Dievu. Pasak palaimintojo, kunigas privalo visiems lygiai būti tėvas ir ganytojas.

Duok mums, Viešpatie, apaštališkos dvasios, tikro, visas sielas apimančio, uolumo, – meldė arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Kokių mums žmonių reikia ir kokių žmonių mūsų pašaukimas reikalauja? Žmonių, kurie yra mirę pasauliui, o pasaulis jiems; žmonių, kurie nusivilkę ir numetę savimeilę ir sugedusios prigimties kailį, yra apsivilkę Kristaus malone ir apsisiautę Jo dvasia; žmonių, kurie atmena, jog Kristus numirė už visus, kad tie, kurie gyvi, jau nebe sau gyventų, bet už juos numirusiam ir prisikėlusiam.

Kristus ir Bažnyčia yra palaimintojo Jurgio gyvenimo jėga ir stimulas. Kur kiekvieno mūsų jėgų versmė? – klausia jis. – Kristuje, be abejo, ir Kristaus Bažnyčios dvasioje: tame tinkle, kurį mums nurodo Bažnyčia [...]. Štai kur mūsų gyvenimo versmė! Kristus mums paliko savo Bažnyčią ir įgaliojo jos apaštalus saugoti, ginti, ugdyti ir vesti į Tėvo namus. Neužtenka siekti vien asmeniško šventumo, neužtenka rūpintis vien tik savo vienuolija, organizacija, šeima, parapija, reikia išplėsti savo žvilgsnį ir savo širdį, kad įstengtume, Kristaus pavyzdžiu, mylėti visą Bažnyčią, kad matytume ne tik tai, kas yra mano ar mūsų, bet kas yra Kristaus. Mes turime gyventi Kristaus reikalais, Kristaus rūpesčiu, Kristaus meile ir troškimu išganyti visus žmones. Tik būdami vieningi ir uoliai bendradarbiaudami, mes atliksime Kristaus Kūno – Bažnyčios misiją žemėje. To šiandien iš mūsų laukia Kristus, tam mus kviečia šventieji.

Išgirskime šį raginimą, atsiliepkime į Dievo kvietimą uoliau ir drąsiau darbuotis Jo vynuogyne, suvienykime savo jėgas, kad Kristaus Kūnas būtų pilnutinis, kad galėtų gerai atlikti jam skirtą misiją. Išsivaduokime iš individualizmo, apsnūdimo, nepasitikėjimo ir baimės, neieškokime sau naudos, patogumo ir garbės, bet drąsiai atverkime savo širdis Kristui, kad Jis šiandien būtų matomas ir pažįstamas. Tam reikia, pasak arkivyskupo Jurgio Matulaičio, kad kiekvienas mūsų laisvu noru, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduotų ir pasišvęstų Bažnyčiai.


Lietuvos vyskupai

 
 Naujienos
LVK įvykių retrospektyva | Už/atsisakyti naujienas