LVK įvykių retrospektyva

Lietuvos vyskupų laiškas Gyvybės dienos proga

2008 m. balandžio 27 d.


Mieli Broliai ir Seserys!

Šiemet norime kartu su Jumis pamąstyti apie gyvenimo dovaną. Kokia neįkainojamai brangi ši dovana! Įsitraukę į kasdienybės rūpesčius, mes, suaugusieji, kartais nebe taip gyvai suvokiame, kaip gera gyventi, tad čia mums gali padėti vaikai. Jų džiugūs balsai ir besąlygiška meilė mamai ir tėčiui, galima sakyti, parodo, kaip gera gyventi paties Dievo akyse (plg. Mt 19, 14) ir kokia kilni yra tėvystės ir motinystės misija.

„Būkite dosnūs“, – kviečia Bažnyčia sutuoktinius, sprendžiančius, kiek turėti vaikų. Šis „dosnus veiklumas“ (plg. Gaudium et spes, 49) atveria malonės šaltinį, trykštantį iš pačios Švč. Trejybės Asmenų bendrystės gelmių (plg. KBK, 2205). Pažvelkime į tai, kaip atvira naujam gyvenimui meilė laimina ir sutuoktinius, ir visą šeimą.

Sutuoktinių bendrystė gimus kūdikiui pasiekia pilnatvę. Juk užgimusiame vaikelyje vyras ir žmona tampa vienu kūnu pačia tikriausia žodžio prasme: dalį genetinės informacijos jis gauna iš tėvo, dalį – iš motinos; joks kitas kūrybos vaisius žemėje nesuvienija savo kūrėjų taip glaudžiai. Ne veltui ir statistikos duomenimis šeimos, auginančios daugiau vaikų, rečiau skiriasi: kai myli savo vaikus, vyras ir žmona myli vienas kitą, kartais to net nenorėdami… Ne tik motinos, bet ir tėvo širdis atsako į švelnią vaiko meilę švelnumu ir prisirišimu, ir šeimos bendruomenė taip tampa tvirtesnė.

Kita vertus, kaip labai įžvalgiai rašė Jonas Paulius II „Laiške šeimoms“, reikia siekti, kad vaikai sutvirtintų vyro ir žmonos meilę, nes meilė vaikams gali reikšti ir savanaudiškumą. Tam tikra prasme vaiką mylėti lengviau negu sutuoktinį, ir kartais atsitinka taip, kad pastarasis paliekamas vienatvėje. Tokia mama ar toks tėvas nepastebi, jog pati didžiausia dovana savo atžalos vidinei ramybei, asmenybės tvirtumui bei laimei yra stiprus meilės ryšys tarp jo mamos ir tėvo, ir juos abu jis labai myli. Kai meilė vaikui išstumia meilę sutuoktiniui, šeima pradeda skilti, atsiranda įtampa, ir jos nariai nebesijaučia laimingi, kad ir kaip karštai mylėtų vienas kitą atskiri jos nariai. Taip pat sutuoktiniai turi „dalytis“ vaiko meile, nešykštėti jos vienas kitam ir nesistengti paveržti jos iš kito.

Gausesnėje šeimoje augantis vaikelis yra dėkingas tėvams už bendrystės su broliais ir seserimis dovaną. Vaikai tokioje šeimoje nepatiria, kas yra nuobodulys ar vienatvė, o tam tikrą poreikį taupiau naudoti materialinius šeimos išteklius gausiai kompensuoja bendrystės džiaugsmas. Bažnyčia rūpinasi šeimos gerove bei palankia šeimai valstybės politika ir tikisi, kad Lietuvoje bus kuriama palankesnė aplinka šeimai, tačiau drauge ragina nelaukti, kol pasieksime turtingų Europos valstybių materialinį lygį tam, kad šeimos susilauktų antro ar trečio vaikelio. Kaip žinia, turtingos šalys neretai būna ypač šykščios vaikų…

Neretai kalbama apie „vidurinio amžiaus krizę“, susijusią su gyvenimo praeinamumo perspektyvos ir prasmės – ar jos trūkumo – pajautimu. Siekiant karjeros bei laikinų uždavinių lengva pamiršti, jog prokreacija – bendradarbiavimas su Dievu sukuriant žmogų ir jį užauginant – teikia gyvenimui tokią prasmę, kurią sunkiai atstoja ir labai dideli darbai bei laimėjimai. Tai pastebi net psichologijos klasikai. Užauginti laimingą, dvasiškai tvirtą žmogų! Iš tiesų tai dieviškas uždavinys, užpildantis širdį ne tik žmogiškąja bendryste, bet ir artumo su Kūrėju pajautimu.

Kita vertus, kiek daug tokios laimės galimybių mūsų krašte yra prarasta! Kalbant apie atvirumą gyvybei neįmanoma užmiršti skaudžios abortų problemos. Kaip teigė Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae, šią nelaimę paskatina daugybė priežasčių: klaidinanti medicininė terminologija, užtemdanti supratimą, jog dvi susijungusios ląstelės jau yra nepakartojamas žmogiškas individas; vyrų spaudimas nutraukti gyvybę; karjeros sumetimai… Tačiau labiausiai trūksta suvokimo, jog neleidus tai švelniai gyvenimo pradžiai vystytis, prarandama galimybė turėti žmogų, kuris tave mylės kaip nieką kitą – kaip savo mamą ar tėvą! Prarandama galimybė auginti dukrelę ar sūnų! Kad tokio netekimo skausmas išlieka sielos gelmėse ir kasmet dažnai ne silpnėja, o tik stiprėja, atskleidžia skaudi ne vienos moters patirtis. Tad gindama gyvybę Bažnyčia nori apginti ne tik naujo žmogaus gyvenimą, bet ir jo motinos bei tėvo širdis nuo kaltės jausmo ir nusivylimo gyvenimu. Mes kalbėjome apie idealią aplinką augti vaikams – gražią bei tvirtą santuoką, galimybę augti linksmoje gausesnio šeimos būrelio bendruomenėje – tačiau jei tokios aplinkos ir nėra, kiekvieno žmogaus gyvenimas turi besąlygišką vertę. Ar skausmas dėl savo negimusių prarastų vaikų nėra viena iš svarbių priežasčių, kodėl mūsų tautoje liejasi pyktis ir smurtas, ranka keliama prieš kitą ir prieš save? Motina Teresė iš Kalkutos taikliai pastebėjo, kad ramybė bei taika šeimoje ir visuomenėje nesuderinama su abortu.

Kiekvienas kūdikis yra Dievo vilties ženklas. Kasdienybės rūpesčių prislėgti, dažnai pamirštame, jog Dievas yra ištikimas ir rūpestingas mūsų Tėvas. Pasitikėkime Jo Malone! Dovanodamas gyvybę, Jis pasitiki mumis ir taip pat kviečia pasitikėti Jo gerumu – kad pasotins ir mus, ir mūsų vaikus. Tad nebijokite!

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“, – sakė mūsų Išganytojas (Jn 10, 10). Brangūs Broliai ir Seserys, liudykite gyvenimo džiaugsmą, kylantį iš meilės bendrystės savo šeimose! Liudykite drąsa turėti vaikų, geru tarpusavio sutarimu santuokoje, taip pat tarnyste už šeimos ribų tiems, kurie negali patirti tokio džiaugsmo darniose savo šeimose. Pasitikėkime Viešpačiu Jėzumi, pažadėjusiu, kad „kiekvienam, kas turi, bus pridėta…“ (Lk 19, 26).

 
 Naujienos
LVK įvykių retrospektyva | Už/atsisakyti naujienas