LVK įvykių retrospektyva

Lietuvos Vyskupų laiškas Gyvybės dienai

2005 m. balandžio 21 d.


Brangūs tikintieji, visi geros valios žmonės!


Šiemetę Gyvybės dieną minime tebesant labai gyvai patirčiai, kurią įgijome regėdami prasmingas ir orias, begalinio pasitikėjimo Viešpačiu nušviestas paskutines popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo savaites. Visa ilgamete tarnyste Dievo tautai, enciklika Evangelium Vitae apie žmogaus gyvybės vertę ir neliečiamumą, o ypač – aukos dvasia artėjant mirties valandai jis paliko mums įkvepiančias gaires. Gaires, kaip puoselėti autentišką žmogiškumą, kaip nugyventi gyvenimą su Dievu ir dėl Dievo, kaip pasitikti negalią, ligą, kančią su tikru ramumu ir atsidavimu Aukščiausiojo malonei.

Jonas Paulius II buvo tikras įsikūnijimas Evangelium Vitae žodžių: „Mirti Viešpačiui – reiškia išgyventi savo mirtį kaip aukščiausią klusnumą Tėvui (plg. Fil 2, 8), pasirengus sutikti mirtį jo parinktą ir norimą ‘valandą’ (plg. Jn 13, 1), vadinasi, tik visiškai užbaigus žemiškąją kelionę. Gyventi Viešpačiui – tai taip pat pripažinti, kad kentėjimas savaime tebėra blogis ir išmėginimas, tačiau visada gali tapti gėrio šaltiniu. Taip atsitinka, kai jis išgyvenamas meilei ir su meile, Dievo maloningos dovanos ir asmeniško laisvo pasirinkimo dėka dalijantis Nukryžiuotojo Kristaus kančia.“(67)

Ši orios senatvės pamoka žmonijai suteikta itin neramiais, į pamatinį gyvybės principą besikėsinančiais laikais, kai gimimą ir mirtį mėginama paversti daiktais, kuriuos galima ‘turėti’ arba ‘atmesti’. Tie, kas mato pasaulį vien tiesmukos naudos ir patogumo žvilgsniu, visus stengiasi pripratinti prie minties, kad nepagydomą ligą, fizinį nepajėgumą, o ypač skausmą reikia paprasčiausiai išstumti iš gyvenimo. Mums pamažu perša įsitikinimą, kad garbus amžius yra pakankama priežastis tvarkytis su žmogaus gyvybe kaip su panaudotu prietaisu ar mašina.

Taikiai gęstant popiežiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose žiniasklaida ir milijonai žmonių karštai ginčijosi dėl vienos iki tol niekam nežinomos moters gyvybės. „Mūsų visuomenė, mūsų įstatymai ir mūsų teismai turėtų laikytis gyvybės prezumpcijos“, – teigė prezidentas George'as W. Bushas, specialiai nutraukęs poilsį, idant pasirašytų prieš eutanaziją nukreiptą teisės aktą. Tačiau moteris buvo numarinta. Tai, be abejo, suteikė nelemto pasitikėjimo tiems Europos Sąjungos valdininkams ir politikams, kurie jau kuris laikas siekia, kad eutanazija būtų legalizuota visoje suvienytoje Europoje.

"Evangelium Vitae"teigia, kad „gydytojai ar įstatymų leidėjai, kurie išdidžiai savinasi galią spręsti, kas turi gyventi, o kas – mirti“ pasiekia despotizmo ir neteisybės viršūnę (66). Maža to, popiežius aiškiai sako, ką turi daryti sąmoningi katalikai ir geros valios piliečiai: „[A]bortas ir eutanazija – nusikaltimai, kurių įteisinti negali joks žmogiškas įstatymas. Sąžinė nėra įpareigota paklusti tokiems įstatymams; atvirkščiai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga jiems priešintis, sąmoningai protestuojant.“ (73) Nuo mūsų visų drąsaus balso labai priklausys, ar Lietuva, jos atstovai Briuselyje bei Strasbūre, atmes neva humaniškas ES diegiamas normas, kurios paneigia krikščionių tikėjimą, lietuvių tautos tradicijas ir prigimtinį įstatymą.

Greta didžiulės grėsmės oriai senatvei, kurią kelia politikai ir įstatymų leidėjai, dažnai matome neraminančių žmogiškumo stokos ženklų savo kasdienėje aplinkoje. Senolių kankinimas jų šeimose, plėšimas ir žudymas dėl kelių litų užtraukia Dangaus kerštą. Smurtas prieš vaikus, apie kurį taip dažnai kalba žiniasklaida, yra glaudžiai susijęs su smurtu prieš senus žmones. Pasikėsinimuose prieš silpniausią gyvybę „glūdi tiesioginė grėsmė visai žmogaus teisių kultūrai. Ši grėsmė pajėgs galų gale sukelti pavojų pačiai demokratiško bendrabūvio prasmei: kyla pavojus, kad mūsų miestai iš visuomenių, kuriose žmonės ‘gyvena kartu’ virs atmestų, išstumtų už ribos, prislėgtų ir šaknis praradusių žmonių visuomenėmis.“ (EV 18)

Gerbk savo tėvą ir motiną, – tegu šis Dievo įsakymas pasibeldžia į sąžines tų, kurie pasmerkia paliegusius tėvus ir motinas varganai egzistencijai prieglaudose, palieka be jokios priežiūros nuošaliose sodybose ar tiesiog „pamiršta“, kad visai šalia, gretimame daugiabučio kambarėlyje, be artimųjų šilumos kamuojasi gyvas žmogus. Pasaulyje yra tautų ir bendruomenių, kuriose nereikalingi našlaitynai, nes visuomet atsiranda tų, kurie įsivaikina tėvų netekusį kūdikį. Tokiose tautose nėra nė senelių prieglaudų, nes kiekviena šeima ir giminė rūpinasi savo senoliais. Svarbu, kad ten, kur parapijose įsteigti globos namai, jie taptų bendruomenės ląstele, visuotinio rūpesčio telkimosi vieta, o ne nuo visų atskirta nereikalingųjų buveine. Ligonių malda ir kančia gali atnaujinti Lietuvą ir pasaulį.

Tenka girdėti, kaip pažįstami „užjaučia“ tuos, kurie dažnai lanko atokiai gyvenančius senus ir ligotus tėvus. Esą atsisakoma savaitgalio malonumų, poilsis paaukojamas vardan varginančios slaugos, kurią „galėtų atlikti ir valdiškos įstaigos“. Tačiau tikrieji nelaimėliai yra kiti, kurių po darbo savaitės laukia tik greitai išblėstanti TV ir pigių pramogų šiluma, kurie su vidinėmis problemomis kreipiasi į psichoanalitiką, užuot išsipasakoję kantriausiems klausytojams – tėvui ir motinai. Katalikiška Lietuva niekuomet nepamirš, kaip sovietinio persekiojimo metais tikėjimas buvo perduodamas močiučių mokykloje. Senelių ir vaikaičių ryšys yra tas šaltinis, iš kurio semiamasi svarbiausios patirties apie gyvenimą ir mirtį, tauriausio nuoširdumo ir kantrybės. Lai tėvai atmena, jog vaikai pastabia akimi dėmisi, kaip jų šeimoje elgiamasi su senoliais, ir ateityje pritaikys šias meilės arba abejingumo pamokas.

Išties baisu, kad ne tik finansiškai suinteresuotų draudimo kompanijų atstovai bei Hipokrato priesaiką išdavę gydytojai, bet ir šeimos nariai kartais linkę pritarti eutanazijos praktikai ir joje dalyvauti. Medicininio savo tėvų nužudymo siekiantys vaikai pažeidžia iš sykio du – ketvirtąjį ir penktąjį – Dekalogo įsakymus. Tokie asmenys patys save stumia už žmogaus ribos, nes į kitus, net artimiausius, žvelgia kaip į aparatus, kurie nebegalėdami atlikti tam tikrų funkcijų tarsi netenka teisės į meilę ir globą. „Net tada, kai eutanazija nėra motyvuota savanaudiško atsisakymo vargti, rūpinantis kenčiančiuoju, ji vis tiek turi būti vadinama klaidingu gailesčiu ir net nerimą keliančiu gailesčio ‘iškraipymu’.“ (EV 66)

Minėdami Gyvybės dieną atsigręžkime į Tėvo namų langus, prie kurių, kardinolo Josepho Ratzingerio (dabar jau Popiežiaus Benedikto XVI) homilijos žodžiais, „šiandien stovi mūsų mylimas popiežius […] mus matydamas ir laimindamas“. Melskime, kad Šventoji Dvasia mus mokytų teisingo gailestingumo ir leistų suvokti giliąją senatvės bei negalios prasmę, paliudytą Jono Pauliaus II gyvenimu. Prašykime Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, kad Jos užtarimu kiekvieno žmogaus lauktų ori senatvė ir palaimingas susitikimas su Viešpačiu.


Lietuvos vyskupai

 
 Naujienos
LVK įvykių retrospektyva | Už/atsisakyti naujienas