Bažnyčia, dėmesingai rūpindamasi tautomis, siekia ne tik ugdyti katalikybę, bet ir prisidėti prie pilietinių reikalų klestėjimo, kad per per Evangelijos gausiai visiems skleidžiamas gėrybes, iš neišsenkančios Kristaus meilės versmės širdims prisipildžius karšto uolumo, įveikus bet kokį susiskaldymą, žmonių visuomenėje tvirtėtų visos dorybės siekiant atlikti meilės įkvėptą teisingumo darbą.

Viešpats yra vargšų prieglobstis (plg. Ps 14, 6). Psalmininko žodžiai nurodo kelią, kuriuo turime eiti rengdamiesi 10-ajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Reikia dar kartą grįžti prie Dievo žodžio, kad įsitikintume, kokie svarbūs Bažnyčios gyvenime yra vargšai.

Susirinkti Bažnyčioje, siekiant kartu iš naujo apsvarstyti tai, kas įvyko, ir pasidalinti Viešpaties padarytais stebuklais, yra tradicija, įsišaknijusi Evangelijoje aprašytoje grįžimo iš misijos patirtyje: po to, kai mokiniai buvo išsiųsti po du, „septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo“ (Lk 10, 17), ką Viešpats per juos padarė.

Minint Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įkūrimo šimtmetį, jaučiu malonią pareigą pasidalinti keletu minčių, kurios, manau, yra svarbios Bažnyčios kelionei šiais laikais. Tai darau dėkinga širdimi, suvokdamas, jog praeities atminimas, nušviestas tikėjimo ir nuskaistintas meilės, ugdo viltį.
 

Taika nėra teorija, kurią galima išbandyti laboratorijoje, nei naivi iliuzija, nei dalykas, kurio siekiama dėl savanaudiškų paskatų. Kai taikos siekiama atvira širdimi, ji tampa kasdieniu mūsų gyvenimo įsipareigojimu.