Naujienos

 LVK įvykių retrospektyva
 Už/atsisakyti naujienas

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas „Lietuvos ryto“ redakcijai

2009 05 15

Šių metų gegužės 9 d. Jūsų laikraštyje buvo išspausdintas Laimos Lavastės straipsnis „Kapelionų maldas gožia skandalai ir intrigos“ apie vyskupo Eugenijaus Bartulio tariamai neteisingą sprendimą, kuriuo kun. Saulių Kasmauską paskyrė vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Ta pačia tema pakartotinai buvo rašyta gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ redakcijos straipsnyje „Laiko ženklai“ jame akcentuojant, kad Bažnyčia neva kišasi į mokyklų programas, pasisako prieš girtuokliavimą, tačiau pati nesusitvarko savo kieme. Abejuose straipsniuose yra tiesos neatitinkančių teiginių, nepelnytų kaltinamų vysk. E. Bartuliui ir priekaištų mano, kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko, adresu. Nė vieno straipsnio autorius neišklausė mano nuomonės, todėl šiuo laišku noriu pasakyti kiek kitokią tiesą ir tikiuosi, kad išsakytos mintys bus geranoriškai priimtos bendrojo gėrio ir tiesos labui.

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad LVK pirmininkas nėra koks nors vyskupų viršininkas, o lygus tarp lygių ir vadovauja tik savo vyskupijai. Kitoms vyskupijoms, taip pat ir kariuomenės ordinariatui, vadovauja Šventojo Sosto paskirti ganytojai, o kiti vyskupai, tarp jų ir LVK pirmininkas, negali paveikti jų sprendimų. Kiekvienos vyskupijos ordinaras visus sprendimus priima savarankiškai, vadovaudamasis bažnytine teise. Žinoma, vyskupui nedraudžiama atsiklausti kitų kompetentingų asmenų, tarp jų ir pasauliečių, kad jo sprendimai pasitarnautų Bažnyčios gerovei ir bendram gėriui. Ankščiau mano paminėtuose straipsniuose neteisingai peršama mintis, jog kariuomenės ordinaras savo sprendimus privalėjo derinti su manimi kaip su LVK pirmininku.

Atleidęs iš vyriausiojo kapeliono pareigų kan. J. Gražulį, vysk. E. Bartulis ilgai svarstė, ką paskirti į jo vietą. Keli kapelionai mėgino veikti vysk. E. Bartulį į vyriausiojo kapeliono postą paskirti vieną iš vyresniųjų kapelionų, nors kariuomenės ordinariato statutas nenumato, kad vyskupas vyriausiuoju kapelionu turėtų skirti vieną iš jų. Bažnyčioje laikomasi praktikos, kad kiekvienas vyskupas visiškai laisvai, be jokios įtakos iš šalies pasiskiria sau generalinį vikarą (kariuomenėje – tai vyriausiasis kapelionas), kuriuo pasitiki, nes jis veikia vyskupo vardu. Labai dažnai į svarbias pareigas paskiriami jokių bažnytinių paaukštinimų neturintys kunigai. Vyskupui labiausiai rūpi, kad generalinis vikaras mylėtų Bažnyčią ir būtų toks bendradarbis, kuriuo galėtų pasitikėti. Šito, atrodo, nesuprato keli kariuomenės kapelionai, jautę pareigą viešai ir labai aštriai išsakyti savo nepasitenkinimą. Maža to, konfidencialus pokalbis su vyskupu kažkieno buvo įrašytas ir perduotas „Lietuvos ryto“ redakcijai ar šio dienraščio korespondentei L. Lavastei. Gal kam ir atrodo, kad aktualius Bažnyčios klausimus galėtų išspręsti „Lietuvos rytas“ ar kita žiniasklaidos priemonė, tačiau Bažnyčia turi labai didelę patirtį ir mano, kad pati gali susitvarkyti su iškylančiomis problemomis. Pagalba iš šalies galėtų būti labai brangi, jeigu ji būtų geranoriška. Kapelionai aiškiai suklydo, ir jų elgesys, net turint pačius geriausius ketinimus, nebuvo bažnytiškas.

„Lietuvos rytas“ rašė, kad kapeliono S. Kasmausko nemėgo kariai ir dalinių vadai. Turiu pagrindo nesutikti su šiuo tvirtinimu. Vysk. E. Bartulis tvirtina, kad prieš paskirdamas kun. S. Kasmauską atsakingoms pareigoms lankėsi daliniuose, kur šis kapelionas tarnavo ir visur girdėjo pozityvius vertinimus.

„Lietuvos rytas“ pabandė įteigti skaitytojams mintį, kad naujas vyriausiasis kapelionas yra netradicinės lytinės orientacijos kunigas. Mano paklaustas, kiek yra tiesos dienraščio metamuose jam šešėliuose, kun. S. Kasmauskas labai aiškiai pasakė, kad jis nėra toks, kokį jį bandoma parodyti. Todėl visiems, kurie bando suniekinti šį dorą kunigą, reikėtų pateikti konkrečių faktų. To nepadarius tenka kalbėti tik apie apgailėtiną šmeižtą.

Dienraštis perša skaitytojams mintį, kad vyskupai neva globoja netradicinės lytinės orientacijos kunigus. Šiuo metu kai kurios žiniasklaidos priemonės ir interneto svetainių komentuotojai bando visuomenei įteigti mintį, jog beveik visi kunigai yra moraliai sugedę: jie arba nesilaiko celibato, arba yra gėjai. Per 47 savo kunigiškos tarnystės metus pažinojau daugybę kunigų. Dauguma jų gyveno pagal prisiimtus įsipareigojimus; tiesa, sutikau ir skaudžiai klydusiųjų, bet jų buvo vienetai, todėl didžiuojuosi kunigais, kurie dažnai nepelnytai yra niekinami, bet nenuleidžia rankų ir ištikimai tarnauja Bažnyčiai.

„Lietuvos ryto“ straipsnyje tvirtinama, kad vysk. E. Bartulis neva globoja amoraliu elgesiu kaltinamą kun. A. Vainorą. Tiesos dėlei reikia priminti, kad Šiaulių teismas savo laiku kun. A.Vainoro nenuteisė už priekabiavimą. Tuomet jam buvo panaikinta suspensa ir vysk. E. Bartulis jį paskyrė Pakruojo parapijos vikaru, vėliau Kriukų parapijos klebonu ir tik tada Šeduvos klebonu. Vysk. E. Bartulis 2006 m. Šeduvos klebonu paskyrė kun. T. Kedušį, o kun. A. Vainorą perkėlė į Šaukėnų parapiją, o nuo 2008 m. gegužės mėn. šiam kunigui uždraudė atlikti bet kokias kunigo pareigas. Ar po viso to galima tvirtinti, kad vysk. E. Bartulis globoja Bažnyčios kanonams nusižengusį kunigą?

Straipsnyje kalbama apie tariamai vyskupijose esančius klanus. Tie pasauliečiai, kurie iš arčiau nepažįsta Bažnyčios vidaus gyvenimo, gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad tenai taip pat viskas perkama ir yra vyskupų palaikomos vienos ar kitos kunigų grupės. Kartais panašiai mąsto ir kai kurie kunigai, išgyvenantys nuoskaudą, kai vyskupas kitus kunigus įvertina labiau nei juos.

Straipsnyje buvo pabandyta pažeminti kariuomenės kapelioną kun. Tomą Karklį, prikišant, kad jis kažkada gyveno arkivyskupo bute, o siunčiamas į Afganistaną simuliavo ligą. Tai labai negarbingas melas. Kun. T. Karklys niekuomet negyveno arkivyskupo bute, tačiau kurį laiką gyveno mažame, sargui skirtame arkivyskupijos kurijos kambarėlyje. Tuo metu kurijos pastate be arkivyskupo taip pat nuolat gyveno kelios seselės vienuolės, du vyskupai ir kurijos kancleris. Kun. T. Karklys nuo kunigystės pradžios garbingai atlikdavo savo pareigas ir niekuomet neišsisukinėdavo nuo jam pavedamų užduočių, tačiau, prieš siunčiant į užsienio misijas, gydytojai patikrina visų siunčiamų karių, taip pat ir kapelionų, sveikatą ir sprendžia, kuriuos galima pasiųsti, o kurie neatitinka keliamų reikalavimų. Galima kaltinti nebent medicininę komisiją, kuri, užuot pasiuntusi kun. T. Karklį į misiją, nukreipė jį gydytis progresuojančios rimtos ligos.

Straipsnyje „Laiko ženklai“ teigiama, kad kapelionas S. Kasmauskas yra vysk. E. Bartulio ir mano bičiulis. Tiesos dėlei turiu pasakyti, kad iki šiol nėra tekę su šiuo kunigu bendrauti, nes jis priklausė Vilkaviškio vyskupijai, tačiau gerbiu šį kunigą, apie jį iš kelių vyskupų esu girdėjęs labai gerų atsiliepimų.

Apibendrindamas savo pastebėjimus, noriu pasakyti, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistai tikriausiai nebūtų privėlę tokių apmaudžių klaidų, jeigu nebūtų turėję išankstinio nusistatymo sumenkinti Bažnyčią, drįstančią pasisakyti aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, kaip ir apie alkoholizmą bei įvairias lytinio švietimo programas, ir ginančią krikščioniškas vertybes, tradicinę šeimą. Noriu pasakyti, kad dabar ir ateityje Bažnyčia netylės, net jeigu kam nors jos balsas ir labai nepatiktų. Bažnyčia kalbės netgi tuomet, jei vienas ar kitas kunigas padarys klaidų ir dėl to pakenks Bažnyčios misijai.

Kviečiu „Lietuvos rytą“ ir kitas žiniasklaidos priemones kartu tarnauti bendram Lietuvos gėriui. Mes esame labai maži ir mūsų tarpusavio peštynės pasitarnauja ne Lietuvos žmonėms. Šiuo metu jie iš Bažnyčios, iš valdžios ir iš visuomenės informavimo priemonių laukia daugiau šviesos ir padrąsinimo.

Pagarbiai –
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius