Naujienos

 LVK įvykių retrospektyva
 Už/atsisakyti naujienas

LVK Sekretoriato pranešimas spaudai dėl „Respublikos“ publikacijos

2010 04 15

AR SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA GERBIA SĄŽINĖS LAISVĘ?

„Respublikos“ dienraštyje 2010 04 12 buvo publikuotas Aidos Valinskienės straipsnis „Medikai abortų galės nebedaryti“, kuriame kai kurie teiginiai klaidina visuomenę. Taip pat minėtame straipsnyje cituojami sveikatos apsaugos viceministrės Noros Ribokienės teiginiai kelia abejonių, ar Sveikatos apsaugos ministerija ketina gerbti pamatines žmogaus teises.

Sąžinės ir religijos laisvė yra fundamentali žmogaus teisė, kurios neužtikrinus, neįmanoma laisva demokratinė visuomenė. Daugelis valstybių gerbia šią teisę, numatydami savo įstatymuose teisę gydytojams atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo procedūras, jei tai prieštarauja jų sąžinei ar religiniams įsitikinimams. Susitikime su Vyriausybės atstovais Lietuvos Vyskupų Konferencija pabrėžė būtinybę Lietuvos įstatymuose įtvirtinti nuostatą, jog gydytojai turi teisę atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo procedūras, jei tai prieštarauja gydytojų sąžinei ar religiniams įsitikinimams. Buvo aptarti tie nėštumo nutraukimo atvejai, kuomet nėštumą siekiama nutraukti, nesant realaus pavojaus moters gyvybei. Lietuvos Vyskupų Konferencija siūlo papildyti Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymą nuostata, kad „gydytojas turi teisę atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo (aborto) procedūras bei susijusius veiksmus, jei tai prieštarauja jo sąžinei ar religiniams įsitikinimams ir nekelia realaus pavojaus paciento gyvybei“. Šią išlygą numatyti įstatyme pasiūlyta atsižvelgiant be kita ko ir į Teisingumo ministerijos pastabas, kad „religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas įstatymų nevykdymas“.

Lietuvos akušerių ir ginekologų etikos kodeksas numato galimybę atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo procedūras. Tačiau šis dokumentas nėra įstatymas ir pati nėštumo nutraukimo procedūra savaime nėra laikoma prieštaraujančia kodeksui. Neįtvirtinus įstatyme nuostatos, numatančios dėl sąžinės ar religinių įsitikinimų atsisakyti tam tikrais atvejais atlikti nėštumo nutraukimo procedūras, nebūtų užtikrinta tikėjimo ir sąžinės laisvė. Todėl „Respublikos“ dienraštyje publikuotame straipsnyje peršama mintis, kad įstatymą siūlyta papildyti todėl, kad „Vyskupų Konferencijos atstovų manymu, mūsų visuomenė nėra ganėtinai brandi“, neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių, įskaitant valstybes, kuriose vyrauja liberalus požiūris į nėštumo nutraukimą, įstatymuose yra įtvirtintos nuostatos, leidžiančios atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo procedūrą, jei tai prieštarauja gydytojo sąžinei ar religiniams įsitikinimams. Tokios nuostatos yra įtvirtintos Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir daugelio kitų valstybių įstatymuose.

Taip pat skaitytojus klaidina straipsnio teiginys, kad „Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) dabar tenka sukti galvą, kaip užtikrinti, kad galbūt vienintelis gydytojas rajone visgi sugebėtų atlikti abortą moteriai, kuri pastojusi atsidūrė ties mirties riba“. Kaip jau minėta, siūloma įstatymo išlyga dėl sąžinės ir religijos įsitikinimų kalba apie atvejus, kuomet paciento gyvybei nekyla realaus pavojaus. Todėl peršama mintis, kad įgyvendinus siūlymus, garantuojančius gydytojų sąžinės ir tikėjimo laisvę, kils pavojus moterų gyvybei, niekuo nepagrįsta ir klaidinanti. Lietuvos Vyskupų Konferencija puikiai supranta, kad gydytojas turi mokėti atlikti visas reikalingas medicinines procedūras, kuomet iškyla pavojus motinos gyvybei. Taip pat ir besimokantiems šios specialybės studentams turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir galimybės ne tik teoriniame lygmenyje, bet ir praktikoje išmokti atlikti visas gydytojui akušeriui- ginekologui reikalingas mokėti medicinines procedūras taip, kad reikalingų įgūdžių įgijimas neprieštarautų jo sąžinei ir religiniams įsitikinimams.

Kita vertus, susirūpinimą kelia straipsnyje išsakytas viceministrės N. Ribokienės teiginys, kad ministerija siūlys įstatymo pataisose numatyti, „kad gydytojas, kuris atsisako suteikti tokią paslaugą, privalės nurodyti pacientei kitą gydytoją, kuris ją suteiks“. Atrodo, kad ministerija siekia bent netiesiogiai priversti gydytojus nusižengti savo sąžinei ir religiniams įsitikinimams, padarant juos atsakingus už aborto „paslaugos“ suteikimo užtikrinimą. Susidaro įspūdis, jog ministerija, nepaisydama gydytojų sąžinės ir tikėjimo laisvės, siekia užtikrinti aborto, kaip šeimos planavimo „paslaugos“ ir šias paslaugas teikiančio tinklo egzistavimą. Kyla pagrįsti klausimai, ar viceministrės išsakyta pozicija reiškia, kad neindikacinis (nesant pavojaus moters gyvybei ir sveikatai) nėštumo nuraukimas yra valstybinės sveikatos apsaugos politikos prioritetas? Ar Sveikatos apsaugos ministerijos požiūriu nėštumas yra liga, kurios „gydymas“ abortu turi būti užtikrinamas valstybės bet kokia kaina, nepaisant gydytojų sąžinės, tikėjimo ir moralinių įsitikinimų? Galiausiai, ar Sveikatos apsaugos ministerija gerbia ir rimtai traktuoja sąžinės ir tikėjimo laisvę, kuri yra viena iš universalių ir pamatinių visuotinai pripažįstamų žmogaus teisių?

Vargu ar galėsime laikyti Lietuvą laisva valstybe, jei religijos ir sąžinės laisvė bus aukojama tam, kad valstybiniu lygmeniu būtų garantuojamos etiniu požiūriu nepriimtinos „paslaugos“, neturinčios nieko bendro su gyvybės apsauga ir ligos gydymu.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas