LVK naujienos

 Už/atsisakyti naujienas

Lietuvos vyskupų laiškas tikintiesiems Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų proga

LIETUVOS VYSKUPŲ LAIŠKAS TIKINTIESIEMS
PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO METŲ PROGA

2012 m. sausio 8 d.

Brangūs kunigai, vienuolės ir vienuoliai, visi mieli broliai ir seserys Kristuje,

sveikiname visus, įžengusius į 2012-uosius Viešpaties metus, kuriuos Lietuvoje paskelbėme Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais. Kai prieš 25 metus popiežius pal. Jonas Paulius II mūsų kraštietį arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, tai buvo neeilinis įvykis Lietuvai, tada šventusiai 600 metų Krikšto jubiliejų. Pal. Jonas Paulius II arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikaciją aiškiai susiejo su Krikštu, kuris suvienija su Jėzumi Kristumi ir tampa naujo gyvenimo, naujo kelio pradžia. „Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą“, – kalbėjo popiežius. Tad Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai kviečia mus, pasitikint šio iškilaus tautiečio užtarimu ir remiantis jo pavyzdžiu, atnaujinti ryžtą sekti Kristumi, pilniau gyventi gautąja Krikšto malone. Kaip sako Palaimintasis, patys „gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengti prie darbo, o paskui drauge su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“ (Užrašai, 1910 10 15).

Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kaip ir kiekvienas šventasis, mums yra degantis žiburys, kurį Bažnyčia „stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). Savo gyvenimo liudijimu jis ir mus kviečia būti ištikimais Krikštui, per kurį esame suvienyti su Kristumi, tapome Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais.

Vienybė su Kristumi mūsų, krikščionių, neatitolina nuo „šio pasaulio“ aktualijų, bet skatina jose dalyvauti, įnešant ir savo indėlį, kaip tai daryti ragina apaštalas Paulius: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Būtent pagal šią apaštalo Pauliaus laiško vietą, pabrėžiančią meilę visiems, net ir priešams, pal. Jurgis Matulaitis pasirinko savo vyskupiškąjį šūkį „Nugalėk blogį gerumu“ (plg. Rom 12, 21), kuriuo visada stengėsi vadovautis. Šis kvietimas tebūna ir mums pagrindine Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų mintimi.

Yra svarbu kelti į dienos šviesą įvairius skaudulius, žadinti apsnūdusias sąžines, siekti teisingų reformų, nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net jeigu jis tampa vis labiau įprastu gyvenimo būdu, daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta taisykle. Tačiau jeigu matome tik tai, kas problemiška, ar neatimame iš savęs ir kitų gebėjimo džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, nors tai būtų patys mažiausi ir „nereikšmingiausi“ dalykai kaip šiltas ruduo ar ankstyvas pavasaris, ištartas ar išgirstas geras žodis? Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį, užuot parodę supratimo, kad nežiūrint visų pastangų netobulumai visada liks mūsų žemiškojo gyvenimo dalimi, tiesiog prašančioje kantrybės ir ją ugdančioje? Ar nepaskubame klaidose įžvelgti kito blogą valią, užuot suvokę, kad visi esame riboti ir klystantys žmonės, reikalingi ne tik pagalbos, bet ir pagarbos vieni kitiems? Pašaipos, pajuoka tik skatina gintis, užsisklęsti ir užsispirti. Net ir oponento siūlymui ištartame „ne“ turi būti pakankamai aiškiai išreikštas „taip“ jo kaip žmogaus orumui.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio raginimas nugalėti blogį gerumu mus kviečia būti aktyviais žmonėmis. Gerai žinomi jo žodžiai: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“ (Užrašai, 1913 04 05). Toji ugnis pal. Jurgio Matulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina emocinė būsena. Nebuvo ji taip pat nei jaukus asmeninio patogumo židinėlis, prie kurio galėtum ramiai šildytis, pasyviai laukdamas geresnių laikų. Ši meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti fizinę ir dvasinę kančią, kurios nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skatino rikiuotis ir aukotis, kad būtų gydomos visuomenės žaizdos.

Tos žaizdos kyla iš meilės stokos. Knygoje „Jurgis Matulaitis“ kun. Stasys Yla vaizdžiai rašė: „Stoka meilės šeimose, bendruomenėse, visuomenėje sukuria tokią padėtį, tartum gyventume suskaldytų stiklų erdvėje: kur pasigręši, kur žvelgsi, ten tave žeidžia“ (1). Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje nusvyra rankos, nusilpsta viltis ką nors pakeisti. Tačiau pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys mums kalba, kiek daug Dievas gali nuveikti per Juo pasitikinčius žmones.

Reikalingų atlikti darbų mastas neatims drąsos, jei prisiminsime, jog esame Dievo karalystės žmonės. Ji prasideda nuo labai mažų dalykų. Jėzus sakė, kad ši Karalystė yra „tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 31–32). Ir tikėjimo tereikia kaip garstyčios grūdelio, kad problemų kalnai pasitrauktų į šalį (plg. Mt 17, 20). Kokie nebūtų svarbūs tinkamai paruošti dideli projektai, finansiniai resursai, pirmiausia reikia, kad mes visi, tarsi toji Evangelijos suvargusi našlė, leistume į apyvartą visa, kas esame, ką sugebame ir ką turime, nors tai tebūtų tik „skatikas“ (plg. Mk 12, 42).

Pal. Jurgis Matulaitis gerai suvokė šią mažų dalykų jėgos paslaptį. Jo „Užrašuose“ skaitome: „Tenai mums geriau klosis ir pavyks, kur nueisime nusižeminimo keliu ir kur pradėsime darbą be triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platinsime ir plėtosime, ir auginsime kaip kokį grūdą, ir tobulinsime. Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, kur pradėsime darbą nuo vargdienių, nuo mažų, vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų“ (Užrašai, 1911 02 13).

Pradėkime nuo mažų dalykų, nes kartais, kaip sakė pal. Jurgis, pakanka „šilto žodžio, kokios materialios ar dvasinės smulkmenėlės, kad būtų sušvelninti negatyvūs žmogaus jausmai“ (2). Turime pradėti nuo tų, kurie yra labiausiai apleisti, nuo mažutėlių. Juk ypač jie yra Dievo artumo ženklas, kurio negalime nepaisyti. Jie yra svarbesni už visus kitus dalykus. Pal. Jurgis Matulaitis kalbėjo: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti negu mūrai (namai), daugiau negu pinigai“ (3).

Šiam svarbiam darbui dėl žmonių vėlgi reikia pasišventusių žmonių. Vieni kitiems esame Dievo artumo ženklu. Tiek ištiesiantys pagalbos ranką, tiek ir ją priimantys, praturtina vieni kitus tuo meilės ryšiu, kuris jungia mus visus kaip Dievo vaikus, Jo be galo mylimus ir Jam brangius. Dalijimasis meile visada bus reikalingas: net ir teisingoje visuomenėje, teisingoje valstybinėje santvarkoje. Tą labai aiškiai pabrėžė popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est. Jis rašo, kad visada egzistuos kančia, besišauksianti paguodos ir pagalbos; visada egzistuos vienatvė; visada bus materialinio stygiaus situacijų, kai reikės padėti tikros artimo meilės dvasia. Kiekvienam žmogui visada reikia gera linkinčio asmeninio atsidavimo. Kristaus Dvasios sužadinta meilė ne tik teikia žmonėms materialią pagalbą, bet ir stiprina bei gaivina sielą, o to dažnai reikia labiau negu materialinės paramos, nes žmogus gyvas „ne viena duona“ (Mt 4, 4; plg. Įst 8, 3) (plg. Deus caritas est, 28).

Šie Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai, sekant jo pavyzdžiu, teįkvepia visus tikinčiuosius didesne meile Kristui ir Bažnyčiai. Tebūna ji labiau regima dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo narių, pasauliečių tarpusavio santykiuose, jų gebėjime bendradarbiauti ypač artimo meilės srityje. Linkime, kad parapijose suaktyvėtų bendruomenės, gebančios greitai ir veiksmingai atsiliepti į šalia esančių ir labiausiai vargstančių žmonių poreikius, tuo būdu išreikšdamos Bažnyčios pastangas dėl žmonių dvasinės ir socialinės gerovės.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio pastangos taikyti ir į vienybę vesti įvairių tautų žmones tepaskatina ir mus stengtis, kad kaip vieno Dievo vaikai ir vieno tikėjimo žmonės rodytume taikaus sugyvenimo, pagarbos vieni kitų kalbai ir kultūrai, bendros atsakomybės už savo krašto gerovę pavyzdį.

Mūsų pastangas telydi malda, prašant pal. Jurgio Matulaičio užtarimo, o jų vaisiai tebūna ženklu, liudijančiu Dievo darbus mūsų gyvenime ir suteikiančiu Bažnyčiai pagrindą šį mūsų Palaimintąjį paskelbti šventuoju.

Nesileiskime blogio nugalimi, nepasiduokime nevilčiai ir abejingumui, bet nugalėkime blogį gerumu, kurį Viešpats, nors ir kaip mažą grūdelį, tikrai yra pasėjęs kiekviename iš mūsų.

LIETUVOS VYSKUPAI

____________

1. Stasys YLA, Jurgis Matulaitis, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija, Kaunas 20073, 225.
2. Maria Bogumiła PECYNA, „Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybė ir veikla“, // Vaclovas ALIULIS (red.), Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida. Trys matulaitiniai simpoziumai, Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas 2003, 192.
3. Stasys YLA, Jurgis Matulaitis, 35.