Naujienos

 LVK įvykių retrospektyva
 Už/atsisakyti naujienas

Ekumeninis pareiškimas „Žmogaus gyvybė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste. Krikščioniškoji perspektyva“

Didžiausios Lietuvos krikščionių Bažnyčios pastaruoju metu sulaukia nemažai prašymų išaiškinti, ką krikščionybė moko apie kūriniją, apie gyvybės – ypač prasidėjusios žmogaus gyvybės – vertę bei kokia turėtų būti iš šio mokymo išplaukianti krikščionio laikysena. Ypač daug klausimų užduodama apie šių Bažnyčių mokymą Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste. Atsiliepdami į šiuos prašymus, Katalikų, Ortodoksų ir Liuteronų Bažnyčių vadovai Lietuvoje vieningai primena, kad pagarba gyvybei kyla iš šv. Rašto, atskleidžiančio, kad žmogus yra kūrinijos viršūnė. Dėl šios priežasties tik žmogui yra būdingas orumas. Būtent dėl to žmogaus gyvybė – neliečiama. Bažnyčių mokymą paremia ir šiandienos medicinos mokslo neginčijamai įrodyta tiesa, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą.

Valstybė Konstitucinio Teismo asmenyje taip pat pripažįsta, kad “gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. […] žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei” (1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio teismo nutarimas).

Mes, didžiausių Lietuvos krikščionių Bažnyčių vadovai, norime priminti, kad nepagarba žmogaus gyvybei (taip pat ir dar negimusio žmogaus gyvybei) nesuderinama su buvimu krikščionimi. Būti krikščionimi – reiškia būti žmogaus orumo ir gyvybės gynėju. Tai saisto kiekvieno krikščionio sąžinę ir įpareigoja atitinkamai elgtis.

Kalbėdami apie žmogaus orumo ir jo gyvybės gynimą Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste, konstatuojame, kad Seimo priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas apriboja manipuliacijas su žmogaus embrionu ir dėl to yra deramas politikų bandymas kiek įmanoma labiau apsaugoti žmogaus gyvybę.

Negalime nepastebėti, kad tikintiesiems, tarp jų ir Seimo nariams, sąžinės konfliktą neišvengiamai kelia pasiūlymai, kuriais siekiama keisti Seimo priimtą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Su pagarbos žmogaus gyvybei principu nesuderinami neribotas, t. y. daugiau nei reikia vienai procedūrai, embrionų kūrimas, neribotas jų šaldymas ir sunaikinimas pasibaigus saugojimo terminams, embrionų atranka pagal genetinius požymius ir tokios atrankos metu “netinkamais naudoti” pripažintų embrionų sunaikinimas. Tokiais pasiūlymais valstybė skatina eksperimentus su embrionais. Ši siūloma įtvirtinti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata iškreipia įstatymo esmę, nes leidimas kurti neribotą embrionų kiekį bei juos šaldyti neišvengiamai veda prie dar didesnių manipuliavimų žmogaus gyvybe.

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad su Bažnyčių mokymu apie žmogų, jo santuoką ir šeimą nesuderinamas siekis Seimui pateiktomis pataisomis įteisinti lytinių ląstelių donorystę, donorams net suteikiant „kompensaciją“ už lytines ląsteles. Lytinių ląstelių donorystė pažeidžia santuokos integralumą, vaiko teises žinoti savo biologinius tėvus bei augti globojamam jų šeimoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 26 straipsniai visiems piliečiams garantuoja minties, tikėjimo, sąžinės laisvę bei pripažįsta žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, todėl visi piliečiai, tarp jų – ir visi tikintieji krikščionys turi ir teisę, ir svarbią pareigą kalbėti visais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat visais įstatymų numatytais būdais skleisti bei aiškinti krikščioniškąjį mokymą. Šitai ypač pasakytina apie situacijas, kai svarstomi su žmogaus gyvybe – šia viena iš pamatinių vertybių, kurią saugoti kviečiami visi geros valios žmonės – susiję klausimai.

Moralinė pareiga kviečia kiekvieną krikščionį pažvelgti į savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas žmoguje. Kiekvienas turime pareigas visuomenėje, jai vienu ar kitu būdu tarnaujame ir esame atsakingi prieš Gyvybės Kūrėją.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas

Vilniaus ir Lietuvos Ortodoksų arkivyskupas Inokentijus

Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis

Vilnius, 2016 m. liepos 7 d.