LVK naujienos

 Už/atsisakyti naujienas

Lietuvos vyskupų laiškas kunigams, vienuoliams, katechetams ir visiems tikintiesiems (2003 10 07)

Jėzus Kristus savo sekėjams yra palikęs aiškų testamentą: jie persekiojo mane, persekios ir jus. Apaštalai nenoriai klausėsi šių Išganytojo žodžių. Dažnai ir mes esame panašūs į anuos mokinius, kurie iš pradžių kratėsi net minties apie galimus išbandymus. Būdami Kristaus misijos tęsėjais, turime ramiai susitaikyti su mintimi, kad patiriami smūgiai, kokie neteisėti ir skaudūs jie bebūtų, yra mūsų krikščioniško gyvenimo bei tarnystės dalis. Mums tenka išbandymai, nepalyginamai menkesni už pirmųjų amžių krikščionių ar XX a. tikėjimo liudytojų kančias. Kiekvieno laiko tikintiesiems privalu garbingai ir oriai atremti jiems skirtus iššūkius. Žinome, kaip nelengva jums savo parapijose, bendruomenėse, klasėse kalbėti apie viešai metamus kaltinimus Bažnyčiai, komentuoti paskleistus tikrus ar išgalvotus faktus. Todėl išpuoliams nesiliaujant, norime šiuo laišku ne tik sustiprinti jus tikėjime, bet ir paaiškinti kai kuriuos plačiai svarstomus teiginius.

Dauguma jūsų dar gerai prisimenate okupacijos laikus, kai Bažnyčia buvo atvirai diskriminuojama, kai kiekvienas piktavalis galėjo ją ir tikinčiuosius niekinti bei šmeižti. Po Nepriklausomybės atkūrimo daug kas mūsų Tėvynėje pasikeitė į gera – turime laisvę, apie kurią galėjome tik svajoti, esame pakviesti į Europos tautų šeimą, nuo kurios buvome prievarta atskirti. Tačiau neišsipildė tikinčiųjų viltys, kad krikščioniškas gyvenimo būdas, artimo meilės principas, Bažnyčios autoritetas bus visuotinai priimamas ir gerbiamas. Daugelio širdys yra sužeistos, protas aptemdytas, o neatsakingas naudojimasis demokratija supriešina žmones, kelia grėsmę asmens orumui ir prigimtinei dorai.

Pasaulietinė žiniasklaida nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ne kartą rodė neigiamą nusiteikimą religijos atžvilgiu. Pastaraisiais mėnesiais vykdoma ištisa kampanija, organizuotas puolimas prieš Bažnyčią – skleidžiami negatyvūs, dažnai piktų gandų lygio pranešimai apie vyskupus, kunigus ir kunigų seminarijas. Bažnyčia kaltinama dėl visko, ką ji bedarytų. Neteisėtai kišamasi į jos vidaus gyvenimą, kurio neliečiamumą gina Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys. Labai gaila, jog sąmoningai apeinamos, nutylimos Bažnyčios pastangos nuoširdžiai tarnauti žmonėms, slegiamiems dabarties negandų.

Į akciją prieš Bažnyčią įtraukiamos ar pačios įsitraukia net kai kurios konfesinės grupės, pirmiausia Šv. Pijaus X brolija (lefebristai), kuri siekia susilpninti Katalikų Bažnyčios įtaką Lietuvoje ir šia sąskaita įtvirtinti savąsias pozicijas. Kunigai kurstomi nepasitikėti Šventuoju Tėvu, atmesti Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir grįžti prie tridentinės Bažnyčios nuostatų.

Viešoje kampanijoje prieš Bažnyčią kunigų nuodėmių ieškoma ne norint padėti dvasininkijai geriau tarnauti Dievo tautai, bet siekiant mesti įtarumo šešėlį. Bandoma visuomenę įtikinti, kad krikščioniškos moralės nešėjai klysta ne mažiau, o gal net daugiau už kitus žmones, todėl jų balsas dorovės ir etikos klausimais nevertas dėmesio. Žiniasklaida be skrupulų naudojasi gandais, anoniminiais kaltinimais ir net sergančių žmonių fantazijos sukurtais kliedesiais, idant pasiektų savo tikslą – sukompromituotų Bažnyčią, sumenkintų jos įtaką visuomenės gyvenime. Galima tik spėlioti apie visas priežastis, kurios skatina tai daryti, tačiau neabejotinai viena iš jų – griežtas katalikų priešinimasis verslo struktūrų užmačioms pelnytis iš kontracepcijos, dirbtinio apvaisinimo ir negimusios gyvybės žudymo. Bažnyčia iš tiesų egzistuoja ne tam, kad jos nariai siektų pasaulietinės valdžios arba rūpintųsi vadinamaisiais „aukštais reitingais“. Ji pašaukta dirbti Kristaus darbą, nelaukdama pagyrimų ir nebijodama galimų smūgių. Vis dėlto Bažnyčiai priklauso gyvi žmonės – pasauliečiai ir dvasininkai, kuriems ne vis vien, kas apie juos kalbama arba kaip su jais elgiamasi.

Pernai ir šiemet pasaulio žiniasklaidoje plačiai aptarinėti kunigų pedofilijos skandalai. Prisidengiant šiais pranešimais siekiama suniekinti ir Lietuvos kunigus. Pavyzdžiui, vasaros pradžioje „Lietuvos ryte“ pasirodė straipsnis, kuriame kunigų seminarijos buvo pavadintos pedofilų kalvėmis. Remiantis anonimo kunigo M. T. ir iš seminarijos pašalintų anonimų klierikų „teiginiais“, buvo įrodinėjama, kad seminarijose klesti homoseksualizmas, seksualinis priekabiavimas, o bandantieji nusikaltimus paviešinti bažnytinės vadovybės yra apkaltinami ir baudžiami. Atskleidžiant dviejų kunigų asmenines bėdas ir tragiškai susiklosčiusius likimus buvo mestas juodas šešėlis ant vyskupų, kunigų ir seminarijų, tarsi kiti būtų kalti dėl to, kad kurį nors asmenį kamuoja negalia ar supančioja alkoholis.

Labai atsakingai norime pareikšti, kad kunigų seminarijoms metami kaltinimai yra šmeižikiški, nes tiek vyskupai, tiek seminarijų vadovybės netoleruoja pasitaikančių moralinių nukrypimų klierikų gyvenime. Vadovybės principingumą rodo tai, kad iš kiekvienos Lietuvos seminarijos tenka pasitraukti mažiausiai trečdaliui įstojusių kunigystės kandidatų. Paprastai šalinama dėl pašaukimo stokos – su kunigyste nesuderinamos laikysenos, nuostatų, įpročių, elgesio bruožų, tarp kurių yra ir kitus paliečiančių homoseksualios orientacijos apraiškų. Gerbdami asmenį ir jo privatumą niekuomet viešai neįvardysime konkrečių jaunuolių, tačiau šalinome ir šalinsime iš seminarijų klierikus, kurie savo elgesiu liudys apie lytinį nebrandumą ir nepasirengimą laikytis celibato.

Žurnalistai piršo prielaidą, kad seminarijų vadovai bei dėstytojai buvo keičiami dėl įtarimų seksualiniu priekabiavimu. Galimas dalykas, šios prielaidos vienam kitam skaitytojui net pasirodė įtikinamos, nes Kauno ir Vilniaus seminarijų vadovybė per pastarąjį dešimtmetį iš tiesų keitėsi daugelį kartų. Tačiau dažnų dvasininkų perkėlimų priežastys visai kitos, pirmiausia – gausios permainos Lietuvos visuomenėje ir pačioje Bažnyčioje. Pavyzdžiui, buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. A. Baniulis Jėzaus draugijos prašymu turėjo perimti Klaipėdoje naujai kuriamą parapiją, kuria rūpintis buvo pavesta tėvams jėzuitams. Net trys šio laikotarpio rektoriai – S. Tamkevičius, E. Bartulis ir R. Norvila – tapo vyskupais ir paskirti eiti ordinarų pareigas turėjo perduoti pareigas seminarijoje. Atkurtoje Vilniaus Šv. Juozapo seminarijoje buvo stengiamasi suformuoti šiuolaikišką, jau dabartiniais laikais mokslus Romoje baigusių dėstytojų korpusą. O kol tokių vadovų stigo, laikinai dirbo nuo kitų pareigų atitraukti dvasininkai, talkino išeiviai bei užsieniečiai, kuriems už tai esame labai dėkingi. Tikimės, kad su dabartinių rektorių paskyrimu seminarijų vadovybė įgis daugiau pastovumo.

Manome, jog negarbinga kaltinti seminarijas, esą jos ruošia blogus kunigus, jei pavienių kunigų gyvenime kartais pasitaiko neleistino elgesio. Krikščioniškas asmens supratimas teigia žmogų esant laisvą, savarankiškai sprendžiantį ir atsakingą, todėl jokiai bendruomenei, jokiai mokyklai negali tekti visa atsakomybė dėl jos narių bei auklėtinių nusižengimų. Dvasininkai, kaip ir visi žmonės, yra gundomi, todėl suklysta. Atgaila privaloma ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, kurie turi siekti, kad tikintieji jų asmenyje visada matytų tinkamą Kristaus paliktos vilties liudijimą. Kunigai tebudi, kad jų elgesys nesukeltų įtarinėjimų. Dvasininko ir pasauliečio pokalbyje pastarajam niekuomet neturėtų ateiti į galvą mintis, jog kunigas tarnauja ne dėl Kristaus, o dėl kokių nors egoistinių motyvų.

Pasmerkimo verti tik tie atvejai, jeigu suklydusieji kunigai nesitaiso ir nedoru elgesiu kitus traukia į nuodėmę. O tuomet, kitaip, nei linkusi tvirtinti žiniasklaida, nežiūrime pro pirštus – šiomis dienomis po TV reportažų bažnytinio tyrimo laikotarpiui buvo nedelsiant suspenduotas kun. R. Visockis. Panašius ankstesnius ordinarų sprendimus visi besidomintys gali nesunkiai susirasti paskelbtus „Bažnyčios žiniose“. Kiekvienas kunigas turi suprasti, kad neleistini jo veiksmai neliks nepastebėti, nes jį nuolat regi ne tik ordinaras bei parapijiečiai, bet ir ypač akylas žiniasklaidos, jai informaciją legaliai ir nelegaliai teikiančios teisėsaugos žvilgsnis. Naujausios dienraščių publikacijos liudija, kad žurnalistai ar jų šeimininkai nelinkę atleisti net dešimtmečio senumo kunigų nuodėmių, kad vieno kito dvasininko, pavyzdžiui, R. Jakučio ydingi poelgiai metų metus po suspendavimo ir net pašalinimo iš kunigų luomo vis dar lieka pretekstu eskaluoti priešiškumą Bažnyčiai ir kunigijai.

Tačiau būtų neteisinga, jei bausmėmis reaguotume į kiekvieną negatyvią publikaciją apie kunigus, nes nemaža dalis teiginių per tyrimus pasirodo esą laužti iš piršto. Beveik kiekvienu atveju net tikri faktai žurnalistų neetiškai supinami su paskalomis ir subjektyviomis nuomonėmis, todėl sunku pasitikėti laicistinės žiniasklaidos pranešimais ir jos gera valia. Negarbingą elgesį Bažnyčios atžvilgiu liudija tai, kad rengiant minėtą straipsnį apie seminarijas nebuvo kalbamasi nei su jų rektoriais, nei su vyskupais, o tik su atleistais bei asmeninių problemų turinčiais asmenimis. Kaltinimai Bažnyčiai buvo paskelbti didžiausiu tiražu išleidžiamo šeštadieninio numerio pirmajame puslapyje, o vyskupų atsakymas išspausdintas kamputyje ir su pakeista antrašte. Nors atsakyme neneigėme realių problemų ir geranoriškai aiškinome bažnytinės vyresnybės poelgių aplinkybes, jis buvo palydėtas pašaipiais komentarais ir naujais priekaištais redakcinėje skiltyje. „Lietuvos ryto“ straipsnį nagrinėjęs žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis oficialioje išvadoje teigia: „Akivaizdu, jog labiau remiamasi įtarumu, nepatikrintom versijom, sensacijų paieškomis nei patikimais šaltiniais. […] Publikacijos kontekste nepagrįsta mirusio kunigo istorija – beje, jos sąsajos su ‘sensacinga’ tema taip ir lieka neaiškios. Šiuo atveju aiškiai nusižengta žurnalisto profesinei etikai […]“.

Dvasininkų nuodėmių „medžioklė“ buvo pratęsta dienraščio televizijos laidose. Negatyvus požiūris buvo piršte peršamas daugelį sykių kartotuose TV anonsuose. Vėl kaltinti vyskupai, esą šie baudžia kunigus, paviešinusius homoseksualizmo skandalus. Tai liudija, kad kova prieš Bažnyčia nerimsta. Antai, nors arkiv. S. Tamkevičius sutiko duoti interviu laidos vedėjams, šie paskleidė insinuacijas ir net nebandė deramai išsiaiškinti, kodėl kunigui A. Bulotai buvo pritaikyta bažnytinė bausmė. O jis buvo suspenduotas už nepatikrintų ir neteisingų faktų paskleidimą žiniasklaidoje, nes neįstengė kunigų tarybai pateikti savo žodžius patvirtinančių įrodymų. Džiaugiamės, kad šiuo metu kunigas savo problemas yra supratęs ir eina bažnytiniu keliu – atliko rekolekcijas, atsiprašė už Bažnyčiai padarytą moralinę žalą, todėl suspensa jam yra panaikinta.

Kitoje „Lietuvos ryto TV“ laidoje kunigas buvo apkaltintas, kad neva atsisakė su bažnytinėmis apeigomis laidoti gerą žmogų ir neleido, jog tai darytų kitas dvasininkas. Pirmiausia, paskelbta netiesa, nes kunigas buvo sutikęs už velionį aukoti šv. Mišias ir palydėti į kapines. Klebonas tik prieštaravo, kad karstas būtų nešamas į bažnyčią, nes mirusysis, būdamas gyvas, viešai demonstravo priešiškumą Bažnyčiai. Kanonų teisė numato, kada galima ir kada negalima laidoti su religinėmis apeigomis. Todėl vien pagyrimo verti tie kunigai, kurie paiso nustatytų normų. Katalikų Bažnyčia nėra bet kam ritualines paslaugas teikianti firma – ji patarnauja tik tikintiesiems, t. y. žmonėms, kurie palaiko su Bažnyčia bent minimalų ryšį. Žurnalistinius bandymus diktuoti, ką privalu katalikiškai laidoti, tenka vertinti kaip grubų kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus bei norą supriešinti ją ir žmones.

Dienraštis „Kauno diena“ rugsėjį straipsnių ciklu apkaltino Bažnyčią, kad ji siekia turtų ir naudos, tarsi Bažnyčia dabarties pasaulyje galėtų egzistuoti be pastatų ar lėšų. Mesti absurdiški teiginiai, pavyzdžiui, esą tikintieji vylėsi, jog Adomo Jakšto spaustuvė Kaišiadoryse atliks darbus veltui, o dabar tenka mokėti. Tokių priekaištų yra tekę girdėti net ir iš katalikų žurnalistų. Nemokamo spausdinimo pažadų Lietuvos Vyskupų Konferencija, steigusi spaustuvę Vokietijos bažnytinių fondų aukomis, niekuomet niekam nėra dalijusi. Žemė bei spaustuvės pastatas yra LVK personalinės įmonės nuosavybė, o įrengimai priklauso UAB, kurios 51% akcijų taip pat yra LVK rankose. Likusios akcijos parduotos Italijos spaustuvininkams, siekiant, kad įmonė būtų tinkamai tvarkoma profesionalų. Jų investicijų dėka pereita prie spalvotos spaudos, sukurta nemažai darbo vietų. Visi pinigai, Bažnyčios gauti už akcijas, dividendai ir pajamos už pastatų nuomą buvo arba reinvestuoti, arba skirti Katalikų pasaulio leidinių spausdinimo išlaidoms padengti. Visuomet gali kilti abejonių, ar lėšos panaudotos efektyviausiai, tačiau spaustuvė dirbo katalikiškos spaudos labui. Kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad ir bažnytinių institucijų darbuotojai turi gauti algas, kad jiems būtina ne už dyka parūpinama šiluma bei šviesa, kad kiekvieno leidinio spausdinimas yra nepigus dalykas, nes vyskupijos nėra popieriaus, dažų ar elektros gamintojos.

Šiandienė Bažnyčia laikosi nuostatos, kad dėl bendro gėrio, dėl Lietuvos žmonių ateities reikia ieškoti dialogo su visais žmonėmis, net ir su tais, kurie kažkada kovojo prieš Bažnyčią, kurie ir šiandien yra nuo Jos toli, kuriems stinga geranoriškumo. Dabartiniame pasaulyje tik bendradarbiavimas gali užtikrinti sėkmę. Bažnyčia siekia dialogo ir su žiniasklaida, nes suvokia, kad tik bendromis pastangomis galima padėti Lietuvos žmonėms, dažnai kamuojamiems negatyvių praeities prisiminimų bei išgyvenimų. Tačiau Bažnyčia negali tylėti, kai yra ruošiami ir priiminėjami prieš žmogaus orumą ar gyvybę nukreipti įstatymai, kai įteisinami grupiniai interesai. Tikintiesiems tenka ištverti sunkumus, kurie kyla dėl to, kad tiesiai apie blogybes kalbanti Bažnyčia tampa neparankiu partneriu, kurį bandoma nutildyti. Tuomet kiekvienas turime pagalvoti, ką remiame, pirkdami vieną ar kitą laikraštį.

Norime padrąsinti visus kunigus ir visus tikinčiuosius: būkite ištvermingi šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje. Neteisingi Bažnyčios užsipuolimai žiniasklaidoje tepaskatina mus visus – vyskupus, kunigus ir pasauliečius – dar nuoširdžiau tarnauti, dar uoliau ginti silpniausių, labiausiai pažeidžiamų žmonių interesus, dar labiau padėti vieni kitiems, idant visi Lietuvos gyventojai susiprastų šiandienos nuomonių raizgalynėse ir sąmoningai stotų į tiesos bei gėrio pusę. O tais atvejais, kai žiniasklaida praneša tiesą apie mūsų brolių klaidas, turėkime drąsos tai priimti atgailos dvasia ir, kaip ragino mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, bandykime blogį nugalėti gerumu.

Lietuvos vyskupai