Naujienos

 LVK įvykių retrospektyva
 Už/atsisakyti naujienas

„Ad limina“ vizitų istorija

Ką reiškia „vizitas Ad Limina“? Kokia šios tradicijos kilmė? Terminu Limina Apostolorum katalikiškoje bažnytinėje juridinėje tradicijoje vadinami Romoje esantys apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Šis terminas yra kilęs iš lotyniško žodžio limes (daugiskaita – limina) reiškiančio pabaigą, kraštą, galą, briauną, slenkstį, arba tiesiog tą vietą, kur baigiasi viena, o prasideda kita. Iš to paties žodžio limes kilęs ir šnekamojoje kalboje dažnai vartojamas žodis „limitas“. Vadinasi, Limina Apostolorum yra vietos, žyminčios dviejų didžiausių krikščionybės šulų – Romoje gyvybes už Kristų paaukojusių Petro ir Pauliaus žemiško gyvenimo pabaigą.

Ant šių dviejų šventųjų pamato išaugo Romos Bažnyčia. Romos mieste saugomos jų relikvijos nuo seno yra piligriminių kelionių tikslas. Kaip praeityje, taip ir šiandien, piligrimai keliauja į Romą visų pirma vedini troškimo pasimelsti prie Petro ir Pauliaus kapų. Jei eilinis tikintysis leidžiasi į tokią piligrimystę tik asmeninio pamaldumo paskatintas, tai vyskupams – vietinių Bažnyčių ganytojams, piligrimystė į Romą ir malda prie apaštalų kapų taip pat yra jų vienybės su Romos Bažnyčia liudijimas.

Apie vyskupų piligrimystes į Romą kalba jau seniausi istoriniai šaltiniai. Iš pradžių tai buvo spontaniškos, to meto gyvenimo sąlygų diktuojamos piligrimystės, kurių metu popiežiaus autoritetą pripažįstantys ir vienybę su juo palaikantys vietinių Bažnyčių ganytojai kartkartėmis atvykdavo į Romą pasimelsti prie apaštalų kapų ir susitikti su Romos vyskupu, aptarti su juo einamuosius reikalus. Vėliau toks vyskupų lankymosi Romoje paprotys įgavo institucinį pavidalą, o popiežius Sikstas V 1585 metų gruodžio 20 dieną paskelbta bule Romanus Pontifex vyskupų periodiškus vizitus Romoje pavertė juridine norma. Nuo to laiko ir galima kalbėti apie visiems vyskupams privalomą oficialų vizitą Ad Limina Apostolorum.

Šios visiems vyskupams privalomos pareigos atlikimo būdai ir vizitų periodiškumas amžiams bėgant keitėsi. Dabartinį pavidalą jie įgavo dvidešimtojo amžiaus pradžioje. 1911 metais Šventosios Konsistorijos kongregacija, tai yra dabartinė Vyskupų kongregacija, visus vyskupijoms vadovaujančius vyskupus įpareigojo periodiškai pateikti raštiškas ataskaitas apie savo vyskupijų būklę. 1917 metais išleistas visą Bažnyčios teisyną sunorminęs Kanonų teisės kodeksas nustatė, kad Europos vyskupai vizitus Ad Limina privalo atlikti kas penkeri metai, o kitų žemynų vyskupai – kas dešimt metų. Buvo taip pat sudarytas tokių vizitų grafikas – vieneri metai skirti Italijos vyskupams, kiti – Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Anglijos, Airijos ir Švedijos vyskupams, dar kiti – likusių Europos šalių vyskupams, po to – kitų žemynų vyskupams. Galiausiai Jono Pauliaus II 1983 metais reformuotas Kanonų teisės kodeksas panaikino tarp Europos ir kitų žemynų buvusius periodiškumo skirtumus ir nustatė, kad vizitas Ad Limina visiems vyskupams privalomas kas penkeri metai. Šios normos užfiksuotos dviejuose kodekso kanonuose - 399-jame ir 400-jame.

399 kanono 1 paragrafas skelbia: „Kiekvienas diecezinis vyskupas kas penkeri metai, Apaštalų sosto nustatytu būdu ir metu, privalo pateikti popiežiui ataskaitą apie jam patikėtos vyskupijos būklę“, o 400 kanono 1 paragrafe sakoma: „Diecezinis vyskupas, tais metais kai yra įpareigotas pateikti popiežiui ataskaitą, jei Apaštalų Sostas kitaip nenurodys, teatvyksta į Romą melstis prie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapų ir tesusitinka su popiežiumi“.