LVK naujienos

 Už/atsisakyti naujienas

Lietuvos vyskupų laiškas Lietuvoje lankantis Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijoms

2007 05 18


Brangūs tikintieji,

Lietuvoje prasideda šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės, Basųjų karmeličių ordino vienuolės (1873–1897) relikvijų kelionė. Tai ypatingas, dar nebūtas įvykis mūsų vyskupijose, o kartu ir iššūkis mūsų tikėjimo brandai: kaip mes jį priimsime, kaip suprasime ir kaip juo dvasiškai pasinaudosime?

Krikščionys dar ankstyvaisiais amžiais pradėjo lankyti švento gyvenimo asmenų, ypač kankinių bei išpažinėjų kapus ir įvairiais būdais nuolat pagerbdavo jų relikvijas tikėdami, kad krikščionio kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 3, 16–17). Nuo 1994 metų šv. Teresės relikvijos keliauja po pasaulį, aplankydamos katedras, vienuolynus, parapijas, kalėjimus bei ligonines. Ši relikvijų kelionė – tai tarsi „atvirkštinė“ piligrimystė: ne mes leidžiamės į kelią prie jos relikvijų, bet ji tokiu neįprastu būdu ateina pas mus. Kadangi esame šios žemės keleiviai, mums ypač svarbūs įvairūs regimi ženklai, o relikvijos yra kukliausi ir trapiausi žmogiško kūno ženklai. Su viltimi laukiame, kad šv. Teresės relikvijoms lankantis Lietuvoje daugelis žmonių susipažintų su jos turtinga asmenybe ir giliu dvasingumu. Šventosios palaikai mums turi priminti pirmiausia vidinį jos pasaulį.

Dėl jauno amžiaus, kurio būdama ji iškeliavo į Tėvo namus, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė dažnai vadinama Mažąja Terese arba tiesiog šv. Teresėle. Nepaisant šio mažybinio vardo, popiežius Pijus X ją pavadino didžiausia Naujųjų laikų šventąja, o popiežius Jonas Paulius II titulavo visuotinės Bažnyčios mokytoja, patvirtindamas, kad jos mokymas tinka visiems, kad ji yra viena iškiliausių mūsų laikų dvasinio gyvenimo mokytojų.

Šv. Teresėlės gilų dvasingumą apibūdina mažasis kelelis, kuriuo žengdama ji nuolat išgyveno dvasinę kūdikystę ir įkūnijo Kristaus žodžius: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Dvasinės kūdikystės kelias grindžiamas svarbiausia ir universaliausia Evangelijos žinia: Dievas yra visų mūsų Tėvas, o mes – jo vaikai.

Vaikiška dvasia Dievo akivaizdoje – tai ne kaprizingumas, naivumas ar nenatūralus patiklumas. Šv. Teresėlės dvasios „vaikiškumas“ artimiausias elgsenai vaiko, kuris su didžiausiu pasitikėjimu puola į tėvo rankas. Kontempliuodama Viešpaties apsireiškimą mažutėliams, ji rašė: „Aš elgiuosi kaip nemokantys skaityti vaikai: visiškai paprastai sakau Dievui tai, ką noriu pasakyti, nekurdama gražių frazių, ir Jis visada mane supranta“. Dvasios nuolankumu ir vaikišku atsidavimu šv. Teresėlė mus priartina prie Dievo ir žmogaus susitikimo slėpinio.

Šv. Teresėlės dvasinis paveldas itin artimas Vatikano II Susirinkimo žiniai, visus krikščionis kviečiančiai į šventumą: „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (LG 40). Norėdami siekti šventumo kasdienybėje, teturime į paprasčiausius gyvenimo veiksmus netaupydami įlieti meilės. Pasak šv. Teresėlės, Jėzus žvelgia ne tiek į mūsų veiksmų didumą ir juose slypintį sunkumą, kiek į meilę, kurios skatinami juos atliekame. Tad šventumo esmė – širdies nusiteikimas, kurio dėka esame neturtingi ir maži Dievo rankose.

Būdama visiškai atsidavusi Dievui, šv. Teresėlė tiesiog degė troškimu tapti misioniere ir skelbti Evangeliją penkiuose pasaulio žemynuose. Nors gyvai esant jai neteko įgyvendinti šio troškimo, tačiau kaip vienuolė karmelitė ji praktikavo maldos apaštalavimą. Tai padėjo jai suvokti, kad vienuolynas nėra žmogiškos laisvės ar jausmų suvaržymas, bet tikras laisvės Viešpatyje pajautimas: „Karmelis man leido gyventi Afrikoje, taip pat ir Indijoje. Įžengdama į Karmelį, įžengiau visur: į vargšų ir turčių namus, pas tuos, kurie toli, ir pas tuos, kurie arčiausiai. Karmelyje išnyksta sienos, jos neriboja. Tapdama karmelite, tapau kine, inde, japone, esu iš visur, iš viso pasaulio. Mano širdis laisva, gali eiti bet kur. Meilė leidžia apkeliauti pasaulį“. 1927-aisiais, praėjus dvejiems metams po jos kanonizacijos, popiežius Pijus XII paskelbė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę viso pasaulio Misijų globėja. Ši relikvijų kelionė – tai šv. Teresėlės giliausio troškimo išsipildymas: ji atvyksta kaip misionierė skelbianti mums Dievo meilę, kuri nutiesia kelią Evangelijai iki pat žemės pakraščių.

Ieškodama savo vietos Bažnyčioje kaip mistiniame Kristaus kūne, ji suprato, kad Bažnyčia turi širdį ir ta širdis dega meile: „tik meilė skatina veikti Bažnyčios narius, ir jei meilė užges, tai apaštalai jau nebeskelbs Evangelijos ir kankiniai atsisakys lieti savo kraują... Meilėje slypi visi pašaukimai“. Širdimi atradusi šią gilią tiesą, šv. Teresėlė netveria džiaugsmu sakydama: „MANO PAŠAUKIMAS – MEILĖ! Taip aš radau savo vietą Bažnyčioje, ir šią vietą man davei tu, mano Dieve… Bažnyčios, mano Motinos, širdyje aš būsiu Meilė, taigi būsiu viskas… Taip bus įgyvendinta mano svajonė!!!“

Akcentuodama krikščionišką meilę šv. Teresėlė skatina mus kurti meilės civilizaciją ir atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą pasišvęsti veikliai meilei: Bažnyčioje „tvinksi Kristaus Dvasios sužadinta meilė. Ta meilė ne tik teikia žmonėms materialią pagalbą, bet ir stiprina bei gaivina sielą“ (Deus caritas est 28).

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų lankymasis mūsų vyskupijose, be abejonės, taps malonių šaltiniu. Toji, kuri prieš pat mirtį paskelbė: „Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje“, atsiųs „rožių lietų“ žmonėms, bendruomenėms ir parapijoms, gausiai susirinksiančioms pagerbti relikvijų ir prašyti malonės. Jos galingas užtarimas Dievo akivaizdoje tampa „dangaus aukštybių rožių – meilės lietumi“, kurį Viešpats išlieja ant kiekvieno, to užtarimo besišaukiančio.

Melskime, kad šv. Teresės ir jos mokymo liudijimas daugeliui padėtų vėl atrasti gelbstinčią Evangelijos galią. Priimkime savo parapijose ne tik regimąjį šios šventosios atėjimo ženklą – relikvijas, bet ir neregimąjį kvietimą praktiškai įgyvendinti dvasinės vaikystės kelią.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Terese, melski už mus!


Lietuvos vyskupai