Ketvirtas Velykų sekmadienis, dar vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu, visoje Bažnyčioje yra Maldų už pašaukimus į kunigystę diena. Bažnyčia meldžiasi, kad Viešpats siųstų kuo daugiau darbininkų į savo pjūtį, darbininkų, kurie aukotų savo gyvenimą skelbdami Viešpaties žodį ir tarnaudami žmonėms.
Viešpats Jėzus, norėdamas, kad jį įtikėję žmonės neliktų „kaip avys be piemens“, prieš grįždamas pas Dangaus Tėvą, įpareigojo mokinius tęsti jo pradėtą darbą. Sekminių dieną gavę Šventosios Dvasios dovaną, apaštalai perdavė šiuos įpareigojimus savo įpėdiniams vyskupams ir jų padėjėjams kunigams. Taip per visus amžius rankų uždėjimu Viešpaties tarnybai pašvenčiami vyrai, per kuriuos Kristus tęsia savo išganomąjį veikimą. Per kunigų rankas Kristus ateina pas mus duonos ir vyno pavidalais švenčiant Eucharistiją, per jų lūpas išgirstame paties Kristaus mums skiriamus atleidimo žodžius Sutaikinimo sakramente, per jų teikiamą patepimą Kristus sustiprina ligonius ir kenčiančiuosius, per jų sakomus pamokslus pats Kristus mus moko ir drąsina.
Šiai svarbiai kunigo tarnystei Dievas pats išsirenka ir pašaukia žmones. Jis renkasi ne pagal išorę ir vertina remdamasis ne žmogiškais kriterijais – Viešpats žvelgia į žmogaus širdį ir renkasi tuos, kurie jam patinka. Dievas nori savo tautai duoti ganytojų pagal Jo paties širdį (plg. Jer 3, 15).
Prisimindami, kad dvasiniai pašaukimai ateina iš Dievo, ir siekdami likti ištikimi Kristaus paliepimui melsti pjūties šeimininką, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), pirmiausia kviečiame visus jus, mieli broliai ir seserys, melsti naujų dvasinių pašaukimų tiek kartu savo parapijose, bendruomenėse, tiek ir savo šeimose bei asmeniškai. Bažnyčia visais laikais patirdavo ir patiria gerų, Dievui ir žmonėms atsidavusių, savo tarnystei ištikimų ganytojų poreikį, o ne retai ir stygių. Visi jaučiame, kad šiais laikais Kristaus paliepimas mums tampa vėl aktualus. Melskimės taip pat ir už Dievo kviečiamuosius, kad jie Dievo raginimą išgirstų, išdrįstų jam paklusti ir į jį atsiliepti. Šiandien tam apsispręsti reikia vis daugiau drąsos ir pasiryžimo.
Tačiau neužtenka vien melstis. Be abejo, šaukia pats Dievas, tačiau Bažnyčios bendruomenė, mes visi turėtume sukurti palankią aplinką, kurioje tą šaukimą būtų lengviau išgirsti. Labai didelę reikšmę turi šeima. Joje jauni žmonės gauna tikėjimo pradmenis, perima katalikiškojo gyvenimo tradiciją. Tėvai turėtų džiaugtis tuo, kad jų sūnūs renkasi kunigystės kelią, juos padrąsinti ir jiems padėti. Kad taip būtų, visiems tikintiesiems reikia iš naujo atrasti ir suprasti kunigystės vertę bei jos reikšmę.
Svarbus dalykas yra mūsų parapijų ir bendruomenių gyvumas, aktyvumas, veikla. Patirtis rodo, kad gausių ir gerų pašaukimų būna tose parapijose, maldos grupėse ar vienuolijose, kur tikintieji gyvena ne vien asmeninį religinį gyvenimą, bet yra susibūrę į gyvą bendruomenę, vykdo evangelizacinę, katechetinę ir karitatyvinę veiklą, praktikuoja tarpusavio meilę ir stengiasi susieti tikėjimą su kasdieniu gyvenimu. Tokiose bendruomenėse jauni žmonės, galėdami gyvai patirti tikėjimo tikrumą ir iš arti pamatyti kunigystės svarbą bendruomenei, įgyja noro bei drąsos rinktis dvasinio pašaukimo kelią. Kunigystę besirenkantieji jaunuoliai nori ir turi jaustis reikalingi tikintiesiems. Netiesa, kad šiandien vaikinai nebenori tarnauti – jie to labai nori ir drąsiai rinksis kunigiškos tarnystės kelią, jeigu tik pajus, kad ta tarnystė yra svarbi ir reikalinga.
Todėl visomis jėgomis stenkimės patys būti geri ir aktyvūs tikintieji, kuriems tikėjimas reikalingas ne tik sekmadieniais ar per šventes, bet ir kasdien. Domėkimės ir gilinkimės į savo tikėjimą, puoselėkime jį šeimose. Taip pat kuo aktyviau įsitraukime į parapijų bendruomenes, nes tik gyvos bendruomenės bus vaisingos duodamos dvasinių pašaukimų.
Galiausiai norime paraginti melstis už mūsų jau turimus kunigus ir kiek įmanoma juos palaikyti jiems vykdant savo tarnystę. Lygiai kaip jums, mieli tikintieji, reikia kunigų, taip ir jiems reikia jūsų, jų ganomųjų ir kartu jų tikėjimo brolių ir seserų. Kunigų kalbamoje Valandų liturgijoje – brevijoriuje – yra tokia malda: „Šventasis Tėve, kuris davei mums Kristų kaip mūsų sielų ganytoją; būk su ganytojais ir su jų meilei pavestąja tauta; nepalik savo kaimenės be ganytojų rūpesčio ir nepalik ganytojų be klusnios kaimenės.“ Tad nuoširdžiai dar kartą kviečiame – nepalikite savo ganytojų be dvasinio ir žmogiško palaikymo, ir tikėkime, kad Dievas nepaliks savo Bažnyčios be gerų ir atsidavusių ganytojų pagal Jo širdį.
