2010 m. lapkričio 16 d.
Broliai ir seserys Kristuje!
Kartu su Šventąja Šeima laukdami Kūdikėlio Jėzaus atėjimo į žmonių pasaulį, norime ramybės palinkėjimu kreiptis į Lietuvos šeimas, kurių tvirtumas ir tikėjimas nuostabiai pratęsia Viešpaties darbus šioje žemėje. „Santuokos pagrindu sukurta šeima pagal Dievo planą yra nepakeičiama institucija, kurios vertę Bažnyčia nuolat skelbs ragindama, kad šis pašaukimas būtų išgyvenamas su džiaugsmu ir atsakomybe“, – sako Šv. Tėvas Benediktas XVI (kalba 2006 07 08).
Esame dėkingi šeimoms, kurios nepaisydamos išorinių ir vidinių sunkumų saugo santuokinį vienumą ir neišardomumą. Džiaugiamės vyrais ir žmonomis, kurie naudodamiesi Bažnyčios teikiamomis sakramentinėmis malonėmis padeda vienas kitam šventėti. Dėkojame tėvams jaunų šeimų, kurie, gerbdami savo suaugusius vaikus, padeda jiems kurti asmenų bendrystę ir šeimos vienybę, palaikydami juos maldomis ir aukomis.
Šeima visada buvo ir tebėra gyvybės lopšys. Būtent šeimoje bręsta visuomenės dabartis ir ateitis. Ypač džiaugiamės šeimomis, kurios priima kūdikį kaip Dievo dovaną, besąlygiškai, dėl jo paties. Aplinkos esame skatinami viską rinktis: ką valgyti, kur ilsėtis, ką dėvėti, kuo domėtis... Tai perša atvirumą gyvybei neigiančią mintį, kad tik pasirinkimo reikalas, kada, kiek ir kokių vaikų nori bei gali turėti. Didžiuojamės tais, kurie nestokoja ryžto ir drąsos auginti gausią šeimą.
Didžiulė pagarba ir padėka šeimoms, šalia savo vaikų globojančioms našlaičius, kuriems ypač reikia meilės ir šilumos. Bevaikėms poroms linkime įvaikinimo keliu sutvirtinti šeimos prasmę, tėvystės ir motinystės pilnatvę bei džiaugsmą. Pagarbos nusipelno sutuoktiniai, kurie atsispiria gundymui išspręsti materialines problemas uždarbiu svetur ir nepalieka savo žmonos ar vyro vieno rūpintis vaikais, nes jiems nuolat reikalingi abu tėvai. Esame dėkingi ir toms šeimoms, kurios emigracijoje rūpinasi išlaikyti ryšį su Katalikų Bažnyčia, puoselėdamos viltį sugrįžti į Lietuvą.
Šiuolaikiniame pasaulyje plintančios postmodernaus mąstymo srovės gerokai sujaukė vertybių sampratą, ir akivaizdus blogis kai kuriems tampa kelrodžiu. Tokioje aplinkoje šeimoms ypač nelengva susivokti, kokių vertybinių gairių dėka visi šeimos nariai jaustųsi saugūs, vertingi, mylimi ir laimingi. Išreikšdami rūpestį šeimomis, meilę ir pagarbą joms, norime priminti, kad „santuoka ir šeima turi savo pamatą pačiame intymiausiame tiesos apie žmogų ir jo tikslą branduolyje“ (Benediktas XVI, kalba 2007 02 17). „Už savo buvimą žmogumi žmogus turi būti dėkingas šeimai. Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs žmogus randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą“ (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 2).
Štai kodėl taip svarbu, kad šeima būtų stabili. Tai lemia kiekvieno šeimos nario saugumą ir savivertę, o kyla iš sutuoktinių meilės ir ištikimybės vienas kitam. Nuoširdžiai dėkojame tiems sutuoktiniams, kurie diena po dienos, nepaisydami išorinių pagundų, pasaulio skelbiamo šūkio: „ieškokime malonumų“, – patys lieka ištikimi ir padeda ištikimybėje išlikti vienas kitam. Gyventi ištikimybėje nėra lengva, kai aplinka nuolat provokuoja rinktis bei keisti seksualinius partnerius, patirti išgyvenimų įvairovę. Dėkojame poroms, kurios savo santuokiniu bendravimu liudija, kad meilė yra tiesiogiai susijusi su pagarba asmeniui. Ištikimybė – tai gebėjimas priimti vienas kitą kaip vyrą ir moterį, kaip asmenį, ir puoselėti šį ryšį visą gyvenimą.
Vis labiau įsigalint individualizmui, šeimos puoselėja gebėjimą gyventi vienybėje vienas su kitu ir su Dievu, kurti tarpusavio bendrystę. Šeimos gyvenimas yra kasdienis darbas tobulinant save ir savo santykį su Dievu ir kitais žmonėmis. Šeima ypatingai įprasmina krikščionišką meilės artimui įsipareigojimą, nes „Santuoka yra sakramentas, priimamas dėl kitų – dėl kito išganymo: pirmiausia dėl sutuoktinio ar sutuoktinės, taip pat dėl vaikų, sūnų ir dukterų, ir galiausiai dėl visos bendruomenės išganymo“ (Benediktas XVI, kalba 2006 08 31).
Todėl vertos pagarbos tos šeimos, kurios dirba kasdienį sunkų darbą ne tik siekdamos savo narių gerovės, bet ir kurdamos asmenų bendrystę bei įsiliedamos į katalikiškas šeimų bendruomenes. Asmenų bendrystė neišsitenka santuokos ribose. Padėdamos kitoms šeimoms, jos padeda ir savo šeimai. Visuomeniškai aktyvios šeimos nusipelno pagyrimo ir paramos, nes viešai gina, kas svarbu krikščionims, keldamos valstybei teisėtus reikalavimus ir primindamos jai, kad šeima yra „pagrindinė viso visuomenės gyvenimo institucija. [...] Tikrai nepriklausoma ir dvasiškai tvirta visuomenė visada sudaryta iš stiprių, savo pašaukimą ir misiją istorijoje suvokiančių šeimų“ (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 17).
Meldžiame Dievo palaimos Jūsų šeimoms, prašome Švč. Mergelę Mariją, kad jos užtarimu darnoje ir taikoje išgyventumėte mūsų Viešpaties laukimą ir Jo atėjimo stebuklą, kad šventą Kūčių vakarą visos šeimos susirinktų maldai ir ramybės palinkėjimui prie bendro stalo.
Lietuvos vyskupai
