Šiandien išspausdintas ir pradedamas platinti pirmasis lietuviškas Kanonų teisės kodekso leidimas. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų ir Lietuvos įstatymuose numatyta, jog Bažnyčia tvarkosi pagal Kanonų Teisę. Maža to, Valstybė pripažįsta tuos kanoninius aktus ir Bažnytinio Tribunolo (teismo) sprendimus, kurie sukelia civilinius padarinius – bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt. Taigi tam tikrais atvejais ir tam tikra apimtimi Kanonų teisės kodeksas (lot. Codex Iuris Canonici) Lietuvoje veikia ir yra taikomas drauge su Valstybės teise. Todėl jo vertimas į lietuvių kalbą yra svarbus ne tik Bažnyčiai, bet ir Lietuvos teisininkų bendruomenei, studentijai, valstybės institucijoms.
Kanonų teisės kodeksą sudaro 1752 kanonai, kurių kiekvienas panašiai kaip įstatymo straipsnis išreiškia konkrečią teisinę normą. Ji yra taikoma ne pavieniui, o derinant su kitais kanonais nusakytomis normomis. Teisinę galią turi ir priimant sprendimus vartojamas tik originalus lotyniškasis Kodekso tekstas, todėl Lietuvoje skelbiamas leidimas paraleliai pateikia tiek originalą, tiek lietuviškąjį vertimą. Pastarasis, atliekantis labiau pažintinę funkciją, parengtas kuo ištikimiau sekant lotyniškais kanonais ir teikiant pirmenybę tikslumui, terminų nuoseklumui, o ne įprastam lietuviškam stiliui. Dalis specifinių posakių ir žodžių neverčiami, jie paaiškinami žodynėlyje.
Lietuvos Vyskupų Konferencija tikisi, kad dabar Kanonų teisės kodeksu galės pasinaudoti didesnė grupė Bažnyčios narių, nei iki šiol. Viliamasi, kad jis paskatins sąmoningų ir aktyvių tikinčiųjų ugdymą, užtikrins gilesnį jų supratimą apie savo teises ir pareigas. „Visi apaštalavimo darbai, institucijos ir užmojai turi puikų pažangos ir vystymosi šaltinį, nes sveika teisinė tvarka, be jokios abejonės, yra būtina, kad bažnytinė bendruomenė gyventų, augtų, klestėtų“, – sakoma leidimo įžangoje. Kita vertus, pasak Jono Pauliaus II „Kodeksas nesiekia užimti tikėjimo, malonės, dovanų ir ypač meilės vietos Bažnyčios ar Kristaus tikinčiųjų gyvenime“. Todėl aiškinantis konkrečias situacijas, kai katalikams kelia susirūpinimą kitų jų bendruomenės narių (dvasininkų ir pasauliečių) poelgiai, o ypač imantis veiksmų, kanonai negali būti taikomi skyrium nuo dvasinio pasaulio, dvasinių autoritetų paisymo ir Didžiojo meilės įstatymo. Šias aplinkybes derėtų suvokti ir sekuliariems Bažnyčios gyvenimo komentatoriams, kuriems lietuviškai perteikti kanonai leis geriau suvokti, kuo grindžiami tam tikri vyskupų ar kunigų sprendimai.
Paskelbimui pasirinkta sausio 25-oji – tai diena, kai 1959 m. popiežius Jonas XXIII pranešė nusprendęs pertvarkyti tuo laiku naudotą Kanonų teisės kodekso redakciją ir sušaukti Vatikano II Susirinkimą. Po dvidešimt ketverių įtempto darbo metų tą pačią 1983-ųjų sausio dieną Popiežius Jonas Paulius II apaštaline konstitucija Sacrae disciplinae leges paskelbė ir patvirtino dabar galiojantį bažnytinės teisės sąvadą. Apaštalinėje konstitucijoje pabrėžiama, jog ir Visuotinio Susirinkimo sušaukimas, ir apsisprendimas atnaujinti Kanonų Teisę „atsirado dėl vieno ir to paties tikslo – atnaujinti krikščioniškąjį gyvenimą“. Šventasis Tėvas pabrėžė dar vieną atnaujinto bažnytinės teisės pagrindo bruožą: „dėl tam tikro panašumo į patį Susirinkimą, šis Kodeksas turi būti laikomas kolegialaus bendradarbiavimo vaisiumi, kuris atsirado bendromis mokytų žmonių ir institucijų pastangomis, subūrus juos draugėn iš visos Bažnyčios“.
Iš tiesų, Šventojo Sosto komisijoje, parengusioje Kodeksą, kaip nariai, patarėjai ir kiti bendradarbiai dirbo 105 tėvai kardinolai, 77 arkivyskupai ir vyskupai, 73 kunigai pasauliečiai, 47 kunigai vienuoliai, 3 vienuolės, 12 pasauliečių iš 5 žemynų ir 31 šalies. Kolektyvinis, ilgai trukęs darbas buvo ir lietuviškojo teksto rengimas – pirmąjį vertimo variantą Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu atliko mons. Adolfas Grušas, tačiau vėliau maždaug penkerius metus triūsė vysk. Gintaro Grušo vadovaujama vertimo redagavimo komisija iš dvasininkų ir pasauliečių.
Tikinčiųjų bendruomenės tvarkymosi – bažnytinės teisės – pavienes normas (principų formuluotes), vadinamas kanonais, dar ankstyvosios krikščionybės laikais imta kaupti į rinkinius. Didžiąją jų dalį sudarė Bažnyčios Susirinkimų ir Popiežių paskelbtos teisinės nuostatos. XII a. šie rinkiniai įgijo Codex Iuris Canonici antraštę, sukurtą pagal imperatoriaus Justiniano rinkinio Corpus Iuris Civilis analogiją. Nors dauguma kanonų buvo perduodami šimtmečiais, sisteminga visuma, kurią parengti Vatikano I Susirinkimo metu pageidavo vyskupai, aprobuotą pavidalą įgijo tik 1917 m. Kanonų teisės kodeksą patvirtinus Popiežiui Benediktui XV. Šio bažnytinės teisės sąvado esmingos peržiūros rezultatas – dabartinis Kodeksas. Jame Vatikano II Susirinkimo priimtos sielovadinės gairės ir atnaujinti Bažnyčios tvarkymosi principai išreikšti teisinių normų pavidalu. Į lietuviškąjį leidimą įtraukti visi naujausi galiojančio Kanonų teisės kodekso papildymai, Bažnyčios Magisteriumo įvesti pastaraisiais metais.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas
