2013 m. gruodžio 1 d., pirmasis Advento sekmadienis
ŠEIMA – TIKĖJIMO VARTAI
Brangieji, pradėdami naujus liturginius metus esame vėl kviečiami leistis į tikėjimo kelionę. Kas yra tikėjimas? Tai – kiekvieno iš mūsų atsakas į Dievo troškimą susitikti su žmogumi. Tikėjimo metais popiežius Pranciškus mus ragino naujai atrasti tikėjimo spindesį savo gyvenime. Tikėjimo metų dóvana tapo enciklika Lumen Fidei, priminusi mums tikėjimo reikšmę ir jo brendimo sąlygas. Joje popiežius ypač pabrėžė, kad „pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima.“ (LF 52)
Mes, Lietuvos vyskupai, šios popiežiaus Pranciškaus įžvalgos padrąsinti ir norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbėme šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais. Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ - natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas. Popiežius Pranciškus sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška“ (LF 52). Tik tikėjimo apšviestas žmogus gali suvokti visą šio slėpinio grožį ir turtingumą. Tikėjimas suteikia santuokiniam meilės ryšiui neapsakomos Dievo meilės patirtį, o vaikų atėjimas į šį pasaulį – bendrystės ir bendradarbiavimo su Kūrėju džiaugsmą. Tikėjimo šviesoje santuoka ir vaikų priėmimas išvystami kaip gyvenimas, pranokstantis paprastą vyro ir moters susitarimą gyventi kartu susidėjus ar vaikų pradėjimą tik kaip biologinį vyksmą. Tikėjimas suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį“ (LF 52). Tik taip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jų vaikams tampa tikėjimo vartais į gilesnį Dievo bei šeimos misijos pasaulyje pažinimą.
Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai. Tėvas, motina ar vaiko globėjai yra pirmaisiais asmenimis, perduodančiais vaikučiui tikėjimo slėpinį. Todėl šeima dar vadinama „namų Bažnyčia,“ nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda.“ (Evangelii Nuntiandi, 71). Šeima yra tikėjimo lopšys naujajai kartai, todėl tiek, kiek ji priima tikėjimą ir Evangeliją, tiek ji tampa ir „evangelizuojančia bendruomene“ (Familiaris Consortio, 52). Jai tenka ypatingas uždavinys perduoti tikėjimą ne tik savo aplinkoje, bet ir visuomenėje, nes, pasak popiežiaus Pranciškaus, „krikščioniškosios šeimos yra šeimos misionierės“ (Popiežiaus Pranciškaus pamokslas per šv. Mišias Šv. Petro aikštėje 2013 m. spalio 27 d.
Rūpestis šeima visad buvo Bažnyčios dėmesio centre. Nors kai kurios problemos ne naujos, tačiau iššūkių šeimai šiandien taip padaugėjo, jog atėjo metas ginti negimusią gyvybę, šeimą, pagarbą moteriai ir vaikų teises. Pastaruoju metu besikartojantys raginimai peržiūrėti santuokos ir šeimos sąvokų turinį, arba nustatyti, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė, yra ne kas kita, kaip pavojingas socialinis eksperimentas. Sulyginti vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą su įvairiais kartu gyvenančių asmenų dariniais reikštų pačios santuokos institucijos panaikinimą. Šeimos sandara kyla iš pačios žmogaus prigimties; teisė į šeimą – prigimtinė žmogaus teisė. Valstybinės valdžios galia turi būti ir toliau saistoma ir ribojama žmogaus prigimtinių teisių viršenybės. Šeimos prigimtis nepakliūva į žmonių sukurtos teisės reguliuojamą sferą. Atvirkščiai, Valstybės valdžia turi tapti šios pagrindinės visuomenės ląstelės saugotoja. Vyro ir moters santuokos institucija rodo didelį žmonijos kultūros išsivystymą jos civilizacijos kelyje. Pagarba ir meilė šeimoje formuoja civilizuotos visuomenės stuburkaulį.
Šiais Šeimos metais ypatingai raginame krikščioniškas šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei negimusių vaikų teises. Ginkime šeimą, nes ji yra žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo brandos lopšys. Šv. Pauliaus paraginimas „pabusti iš miego“ šiandien gali būti konkrečiai įgyvendinamas drąsiai ginant ir puoselėjant krikščioniškos šeimos kultūrą. Tebūna mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe: Viešpats rūpinasi, kad savyje turėtume Jo džiaugsmo pilnatvę (plg. Jn 17, 13b)!
Šventoji Mergele Marija, Šeimos Karaliene, melski už mus!
Lietuvos vyskupai
