Tradicinis kasmetinis Europos šalių – 30-ties nacionalinių katalikų vyskupų konferencijų generalinių sekretorių – pasitarimas šiais metais birželio 21–25 d. vyko Čekijos Respublikos sostinėje Prahoje. Lietuvai atstovavo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Jonas Boruta SJ.

Pirmąją dieną apie Europos vyskupų konferencijos uždavinius pagal Jono Pauliaus II laišką Novo millennio ineunte kalbėjo naujasis Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Churo (Šveicarija) vyskupas Amédée Grab, Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslav Vlk, Mainco (Vokietija) vyskupas kardinolas Karl Lehmann, Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas Josip Bozanić.

Toliau buvo nagrinėta tema „Vyskupų konferencijos ir etikos problemos Europos Sąjungos šalyse“. Vokietijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Hans Langendörfer SJ kalbėjo apie genetines manipuliacijas ir bandymus klonuoti žmones, Belgijos atstovas kun. Etienne Quintiens – apie eutanazijos įteisinimo projektą šioje šalyje, kun. dr. G. P. Sevens pasakojo apie naują Olandijos civilinį kodeksą, kuriame seksualinė partnerystė prilyginama natūraliai santuokai. Prancūzijos atstovas monsinjoras Bernard Lagoutte kalbėjo apie prostitucijos ir prekybos moterimis problemas Prancūzijoje.

Monsinjoras Noėl Treanor – Europos Sąjungos episkopatų komisijos generalinis sekretorius – referavo apie Europos Sąjungos institucijose vykstančius debatus, į kuriuos įsitraukė ir minėtoji Europos vyskupų konferencijų komisija anksčiau minėtais klausimais. Jis pastebėjo, kad svarstant eutanazijos, klonavimo ir panašias problemas Europos parlamente ne tiek įtakos turi visuomenės nuomonė, kiek lobistai, ginantys tam tikrų finansinių grupių interesus. Taigi tai yra ne vien moralinis nuomonių susikirtimas, bet ir finansinių grupuočių interesų konfliktas.

Į prostitucijos ir prekybos moterimis sąsajų problemos sprendimą skirtingai žvelgia ekonomiškai stiprios Vakarų Europos šalys ir pokomunistinės šalys, išgyvenančios ekonominės krizės laikotarpį. Ekonomiškai stiprių Vakarų šalių atstovų (tarp jų ir religinių institucijų atstovų) nuomone, nelegalią prekybą moterimis Vakarų Europos viešnamiuose galima pristabdyti imantis griežtų priemonių prieš nelegalią imigraciją iš ekonominius sunkumus išgyvenančių šalių, o šių šalių atstovų nuomone – legalaus darbo galimybė, darbo rinkos atvirumas Vakarų šalyse gali sustabdyti prekybos moterimis augimą. Esant dideliam nedarbui pokomunistinėse šalyse, tų kraštų piliečiai bet kokia kaina ieško galimybės dirbti ir užsidirbti Vakarų šalyse, o tuo naudojasi kriminalinės nelegalios grupuotės, žadėdamos moterims gerai apmokamą, atseit legalų darbą Vakaruose, ir taip į savo tinklą įtraukdamos vis daugiau jaunų moterų iš Rytų ir Vidurio Europos kraštų. Ekonominio gyvenimo pagyvinimas šiose šalyse, investicijos į šių šalių įmones, naujų darbo vietų šiose šalyse kūrimo programos būtų veiksmingesnė priemonė, stabdanti prekybą žmonėmis.

Kita svarbi tema „Bažnyčia ir visuomenė Rytų Europos šalyse po komunizmo“. Pagal „Aufbruch“ projektą (tarp kurio vykdytojų buvo ir Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras) atliktų tyrimų rezultatus pristatė projekto vadovai prof. Paul Zulehner (Austrija, Vienos universitetas) ir prof. Miklós Tomka (Vengrija, Budapeštas). Iš šių tyrimų rezultatų sugretinimo pagal įvairias pokomunistines katalikų daugumą turinčias šalis projekto vadovai mėgino prognozuoti artimiausios ateities religinio gyvenimo procesus tose šalyse. Jie mano, kad didės susidomėjimas religija, gal ne tiek tradiciniu katalikišku dvasingumu, todėl naujų būdų, kaip pateikti Evangeliją šių kraštų žmonėms, ieškojimas bus labai aktualus. Tradicinio religingumo sumažėjimą ypač pajus Lietuva ir Lenkija, šalys, kuriose, tyrinėtojų nuomone, stinga bažnytinio bendruomeniškumo suvokimo, kur tikėjimas išgyvenamas labiau individualiai, o religinis bendruomeniškumas praeityje daugiau rėmėsi tautiškumu nei krikščioniškumu. Beje, pagal „Aufbruch“ tyrimų rezultatus sekmadieninių Mišių dalyvių procentas Lietuvoje yra mažiausias iš visų pokomunistinių katalikiškos tradicijos šalių, kas ypač liudija bažnytinio bendruomeniškumo stoką. Pasak prof. P. Zulehnerio, nesuvokiama esminė iš Evangelijos kylanti krikščioniškumo aptartis Unus christianus – nullus christianus est (Vienas krikščionis – joks krikščionis). Parapinių bendruomenių gaivinimas Lietuvoje turėtų būti svarbiausias vietinės Bažnyčios uždavinys.

Toliau buvo aptartos ekumeninio judėjimo problemos Europoje. Ypač daug dėmesio skirta interkonfesinės komunijos problemai. Katalikų ir anglikonų teologų komisijos buvo beveik priėjusios labai arti prie vienodo Eucharistijos supratimo, bet anglikonų apsisprendimas šventinti kunigais ir vyskupais moteris labai sukomplikavo padėtį.

Konstatuota, kad ekumeniniame judėjime, nepaisant sunkumų dėl stačiatikių laikysenos ekumenizmo atžvilgiu, padaryta didelė pažanga. Pirmame etape ieškota, kas yra bendra, kas vienija visus krikščionis. Dabar ieškoma, kaip Evangelijos šviesoje reikia suprasti kai kuriuos iki šiol skirtingai aiškintus klausimus, pvz., nuteisinimą, Eucharistiją, – tai nelengvas etapas, nes visuomenės sekuliarizacija iškelia naujų problemų.

Nutarta kitais metais tradicinį kasmetinį Europos vyskupų konferencijų generalinių sekretorių pasitarimą sukviesti birželio 13–17 d. Istanbule (Konstantinopolyje, Turkijoje).

Konferencijos dalyviai šventė Eucharistiją Šventojo Vaclovo (Čekijos globėjo) koplyčioje, Prahos katedroje, vadovaujant kardinolui M. Vlkui, taip pat puikiai atrestauruotose premonstransų ir benediktinų abatijose Strahove ir Brevnove.

Baigus konferencijos darbą buvo malonu aplankyti vietas, susijusias su Lietuvos istorija – jau minėtą Brevnovo benediktinų abatiją, įkurtą pirmojo baltų genčių apaštalo šv. Adalberto Vaitiekaus, bei šio šventojo relikvijas Prahos katedroje, Šv. Tomo bažnyčią, kur palaidotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio sūnus Butautas, senąjį Prahos Karolio universitetą, kuriame teologiją studijavo pirmasis Žemaičių (Medininkų) vyskupas Motiejus. Deja, karalienės šv. Jadvygos Jogailienės funduotas Lietuvių kolegijos pastatas neišliko, jis stovėjo netoli garsios Betliejaus koplyčios, kur Janas Husas sakė savo pamokslus, kuriuose reikalavo Bažnyčios reformos. Vytautas Didysis ir vėlesni Lietuvos valdovai kartais paremdavo Huso sekėjų karines akcijas.

Iš naujųjų laikų lietuvių – Prahos universiteto studentų – reikėtų paminėti istoriką Adolfą Šapoką, garsios „Lietuvos istorijos“ sudarytoją ir autorių.

Vyskupas Jonas Boruta SJ