Europos valstybių Vyskupų konferencijų pirmininkai, rugsėjo 11–16 d. susirinkę į plenarinę asamblėją Šventojoje Žemėje, pareiškia, kad yra kartu su tikinčiaisiais, ir dėkoja Jeruzalės patriarchui už kvietimą. Šiais pašvęstojo gyvenimo metais jie taip pat dėkoja vienuoliams bei visiems krikščionims, gyvenantiems šioje žemėje, ir tiems, kuriuos jie sutiko, už tikėjimo liudijimą ir išsaugojimą šventųjų vietų, kaip krikščioniško atminimo ir šlovinimo vietų. Šia piligrimine kelione Europos vyskupai taip pat norėjo paskatinti piligrimus vykti į Jėzaus žemę atnaujinti tikėjimo ir palaikyti čia gyvenančius krikščionis.

Atvykdami čia, Europos dvasininkai taip pat norėjo iš naujo įsišaknyti Kristuje dabar, kai Europa, nors ne visada sąmoningai, prašo Bažnyčios be baimės ir su džiaugsmu skelbti gyvenimo Kristuje, t. y. Evangelijos, naujumą. Popiežiaus Pranciškaus Apaštališkasis paraginimas Evangelii Gaudium buvo dažnai minimas kaip pastoracinio atsinaujinimo paskata. Gailestingumo jubiliejus taip pat yra dovana Bažnyčiai ir galimybė priimti malonę, kurią krikščionių bendruomenė kartu su savo ganytojais jau sutiko kaip dvasinio atsivertimo ir naujo misionieriško entuziazmo laiką.

Žvelgiant į Bažnyčios džiaugsmus, kančias ir iššūkius įvairiose valstybėse, iškilo didžiulio įvairių tautų atstovų – prieglobsčio ieškotojų, pabėgėlių, migrantų – judėjimo vaizdas. Sielvartas nežino ribų. Šie sudėtingo judėjimo srautai, kurie yra akivaizdžiai skirtingi, reikalauja ypatingo atskirų valstybių, kurių situacija labai skiriasi, dėmesio, kad būtų galima nedelsiant atsiliepti į būtinosios pagalbos poreikį ir priimti žmones, praradusius viltį dėl karo, persekiojimo ir vargų. Per atsakingąsias institucijas valstybės privalo palaikyti viešąją tvarką, visiems užtikrinti teisingumą, dosniai priimti tuos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, ir pagarbiai bei bendradarbiaujant juos integruoti. Bažnyčios Europoje įsipareigojimas yra didelis, ir, pasak Šventojo Tėvo popiežiaus Pranciškaus, ji bendradarbiauja su valstybėmis, kurios pirmiausia atsakingos už savo žmonių socialinį ir ekonominį gyvenimą. Dabartinė patirtis skatinta intensyviai dėti pastangas. Turėdami omenyje situacijos sudėtingumą ir humanitarinės tragedijos mastą, tikimės, kad Jungtinės Tautos ryžtingai spręs situaciją ir ras efektyvių sprendimų, susijusių ne tik su migrantų priėmimu, bet ir jų kilmės šalimis: imsis atitinkamų priemonių smurtui stabdyti ir taikai kurti bei visų tautų vystymuisi puoselėti. Be to, taika Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra be galo svarbi Europai lygiai taip, kaip svarbu kuo greičiau pasiekti tikrą taiką visame mūsų žemyne, pradedant Ukraina.

Įvairiems Artimųjų Rytų regionams ir tautoms, patiriančioms konfliktus, susiskaldymą ir karus, reikia teisingumo ir stabilumo – vyskupai iš naujo patvirtina, kad tikroji taika yra dialogas ir vystymasis. Užtikrindamos savo piliečių lygybę, Artimųjų Rytų šalys, turinčios didelį kultūros ir religijos paveldą, gali būti bendro gyvenimo pavyzdys tarptautinei bendruomenei. Šventojoje Žemėje krikščionių bendruomenė ypatingu būdu prisideda prie to, kad būtų kuriama taika, sutarimas ir atleidimo kultūra, be kurios nėra socialinių ryšių. Vyskupai ypač tikisi, kad delikati Kremisano regiono padėtis bus išspręsta gerbiant šeimų, jų nuosavybės ir dviejų religinių bendruomenių bei jų mokymo misijos teises.

Labai aiškiai iškilo poreikis gerbti religijos laisvę kaip pagrindinę žmogaus teisę, be kurios visos kitos teisės atrodo labai trapios. Sielvartingas šio poreikio įrodymas yra krikščionių persekiojimas. Dauguma jų paaukojo savo gyvenimą kaip pavyzdinį tikėjimo liudijimą – mes už juos meldžiamės, jaučiame jiems brolišką artumą ir jais žavimės. Taip pat dėl nuolatinės Europos šalių sekuliarizacijos religiją linkstama apriboti privačia sfera ir visuomenės pakraščiais. Čia įeina ir pagrindinė tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Kad ši laisvė gyvuotų, būtina, kad katalikiškosios mokyklos galėtų atlikti šviečiamąjį darbą visos visuomenės vardu ir gaudamos visą tinkamą paramą. Europos vyskupai iš naujo patvirtina šią prigimtinę teisę taip pat ir Šventojoje Žemėje, ir palaiko ganytojus bei šeimas, besirūpinančias savo vaikų švietimu.

Buvo dažnai aptariama tema, kuri sieja Asamblėją su būsimu Sinodu, būtent, šeimos tema. Pakartota, kas yra žmogiškas ir krikščioniškas šeimos grožis ir jos visuotinė tikrovė – tai tėvas, motina ir vaikai. Ypač susirūpinta dėl visoje Europoje pastebimo demografinio nuosmukio. Nazarete Vyskupų konferencijų pirmininkai kartu su vietos gyventojų šeimomis meldėsi už Sinodą, ir šios šeimos bei jų klebonai užtikrino, kad Sinodo metu kasdien melsis Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bazilikoje už popiežių ir vyskupus, susirinkusius Romoje.

Bažnyčia tvirtai tiki šeima, kurios pagrindas yra vyro ir moters santuoka, – ji yra pagrindinė visuomenės ir krikščionių bendruomenės ląstelė. Sunku suprasti, kodėl skirtingas bendro gyvenimo situacijas reikėtų vertinti vienodai. Ypač susirūpinimą kelia pastanga taikyti genderizmo teoriją – tokį vienodo mąstymo planą, kuriuo norima kolonizuoti Europą ir apie kurį dažnai kalba popiežius Pranciškus. Bažnyčia nesutinka su genderizmo teorija, nes pagal ją antropologija yra tokia, kuri prieštarauja autentiškam žmogiškojo asmens vertinimui.

Pasitikdami Gailestingumo metus, ganytojai atnaujina savo įsipareigojimą rūpintis tikrąja žmonijos laime ir likimu. Dėl to, kaip pirmieji apaštalai, jie kreipiasi į Europos žmones ir šalis Evangelijos žodžiais, suprasdami, kad tik Jėzuje Kristuje galima rasti visus atsakymus į giliuosius širdies klausimus ir Europa gali tapti visapusiškai žmoniška.

2015 m., Šventoji Žemė