„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19)

 

Kiekvienais metais per Motiną Bažnyčią Dievas kviečia tikinčiuosius, kad „sąžinę apsivalę, džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų“, naudodamiesi atgimimo sakramentais pasiektume Dievo vaikų malonės pilnatvę (I gavėnios dėkojimo giesmė). Tuo būdu nuo Velykų iki kitų Velykų galime siekti išganymo pilnatvės, kurią jau esame gavę dėl velykinio Kristaus slėpinio: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Tas išganymo slėpinys, veikiantis mumyse jau žemiškajame gyvenime, yra dinaminis procesas, apimantis taip pat istoriją ir visą kūriniją. Šventasis Paulius net sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Šiuo požiūriu noriu pasidalyti su jumis keliais apmąstymais, kad jie mus lydėtų atsivertimo kelyje per ateinančią gavėnią.

 

1. Kūrinijos atpirkimas

 

Velykų tridienio, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo, šventimas, kuris yra liturginių metų viršūnė, kiekvieną kartą kviečia mus išgyventi pasirengimą jam suvokiant, kad mūsų panašėjimas į Kristų (plg. Rom 8, 29) yra neįkainojama Dievo gailestingumo dovana.

 

Jei žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, kaip atpirktas asmuo, leidžiantis, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia (plg. Rom 8, 14), jei moka atpažinti ir praktikoje įgyvendinti Dievo įstatymą, pradedant nuo to, kuris įrašytas jo širdyje ir gamtoje, jis daro gera taip pat kūrinijai ir bendradarbiauja jos atpirkimo darbe. Todėl kūrinija su ilgesiu laukia – sako šventasis Paulius,– kada bus apreikšti Dievo vaikai, kad tie, kurie jau priėmė velykinio Jėzaus slėpinio malonę, iki galo išgyventų šios malonės vaisius, kuriems skirta pasiekti pilnutinę brandą per žmogiškojo kūno atpirkimą. Kai Kristaus meilė perkeičia šventųjų gyvenimą – dvasią, sielą ir kūną, jie garbina Dievą, o per maldą, kontempliaciją ir meną į tai įtraukia taip pat kūrinius, kaip nuostabiai rodo šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmė“ (plg. Enciklika Laudato si', 87). Tačiau šiame pasaulyje atpirkimo kildinamai darnai vis dar gresia negatyvi nuodėmės ir mirties galia.

 

2. Griaunanti nuodėmės galia

 

Jei negyvename kaip Dievo vaikai, dažnai elgiamės destruktyviai artimo ir kitų kūrinių, taip pat ir savo atžvilgiu, daugiau ar mažiau sąmoningai suvokdami, kad galime jais naudotis, kaip mums patinka. Tuomet ima vyrauti nesaikingumas ir veda į tokį gyvenimo stilių, kai pažeidžiamos ribos, kurias mūsų žmogiškasis būvis ir gamta liepia mums gerbti. Mes imame vadovautis nekontroliuojamais troškimais, Išminties knygoje priskiriamais bedieviams, tokiems žmonėms, kuriems Dievas nėra jų veiksmų atskaitos ašis ir kurie neturi vilties ateičiai (plg. Išm 2, 1–11). Jeigu nuolat nesiekiame Velykų, neturime prieš akis Prisikėlimo horizonto, akivaizdu, jog nugali logika, reikalaujanti visko iškart, siekianti turėti vis daugiau.

 

Žinome, kad visokio blogio priežastis yra nuodėmė, kuri nuo pat atsiradimo tarp žmonių nutraukė jų bendrystę su Dievu, kitais žmonėmis ir kūrinija, o su ja esame susiję pirmiausia per savo kūną. Bendrystės su Dievu nutraukimas pažeidė taip pat harmoningą žmonių santykį su aplinka, kurioje jie buvo pašaukti gyventi, o sodas tapo dykviete (plg. Pr 3, 17–18). Čia kalbama apie nuodėmę, dėl kurios žmogus laiko save kūrinijos dievu, jaučiasi jos absoliučiu viešpačiu ir naudojasi ja ne taip, kaip norėjo Kūrėjas, bet pagal savo interesus, darydamas žalą kūriniams ir kitiems žmonėms.

 

Kai atmetamas Dievo įstatymas, meilės įstatymas, tuomet įtvirtinamas stipresniojo valdžios silpnesniam įstatymas. Nuodėmė, gyvenanti žmogaus širdyje (plg. Mk 7, 20 – 23), reiškiasi kaip godumas, perteklinės gerovės troškimas, abejingumas kitų, o dažnai ir savo paties gėriui, o tai veda į kūrinijos, žmonių ir aplinkos išnaudojimą dėl nepasotinamo geismo, kuris kiekvieną troškimą laiko teisėtu ir anksčiau ar vėliau sunaikina ir tą, kuris buvo jo užvaldytas.

 

3. Gydanti atgailos ir atleidimo galia

 

Todėl kūrinijai būtinai reikia Dievo vaikų, tapusių „naujais kūriniais“, apreiškimo: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Dėka jų apreiškimo ir pati kūrinija gali „išgyventi Velykas“, atsiverti naujam dangui ir naujai žemei (plg. Apr 21, 1). Kelias į Velykas kaip tik kviečia mus atnaujinti savo krikščioniškąjį veidą ir širdį per atgailą, atsivertimą bei atleidimą, kad galėtume išgyventi visą Velykų slėpinio malonės turtingumą.

 

Tas „nekantravimas“, tas kūrinijos laukimas išsipildys, kai bus apreikšti Dievo vaikai, t. y. kai krikščionys ir visi žmonės ryžtingai priims tuos „gimdymo skausmus“, kurie reiškia atsivertimą. Drauge su mumis visa kūrinija kviečiama būti „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgyti Dievo vaikų garbės laisvę“ (plg. Rom 8, 21). Gavėnia yra šio atsivertimo sakramentinis ženklas. Ji ragina krikščionis intensyviau ir konkrečiau įkūnyti Velykų slėpinį asmeniniame, šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ypač per pasninką, maldą ir išmaldą.

 

Pasninkauti reiškia mokytis keisti savo santykį su kitais žmonėmis ir kūriniais: nuo pagundos viską „ryti“, norint patenkinti godumą, pereiti prie gebėjimo kentėti iš meilės, kuri gali pripildyti mūsų širdies tuštumą. Melstis, kad gebėtume atsižadėti stabmeldystės ir pasitenkinimo savuoju aš ir pripažintume, jog mums reikia Viešpaties ir jo gailestingumo. Duoti išmaldą – tai atsisakyti gyvenimo kvailybės kaupiant viską sau ir pasiduodant iliuzijai apsirūpinti ateičiai, kuri mums nepriklauso. Taip iš naujo atgaunamas džiaugsmas dėl Dievo plano, apimančio kūriniją ir mūsų širdis, – mylėti Jį, brolius, visą pasaulį ir rasti toje meilėje visišką laimę.

 

Brangūs broliai ir seserys, Dievo Sūnaus „gavėnia“ buvo išeiti į kūrinijos dykumą, kad ji vėl taptų bendrystės su Dievu sodu, buvusiu iki pirmosios nuodėmės (plg. Mk 1, 12–13; Iz 51, 3). Tebūna mūsų gavėnia ėjimas tuo pačiu keliu, kad Kristaus viltį atneštume taip pat kūrinijai, kad ji būtų „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgytų Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Neleiskime, kad šis palankus metas praeitų veltui! Prašykime Dievą padėti mums įžengti į tikro atsivertimo kelią. Palikime egoizmą ir įsižiūrėjimą į save, atsigręžkime į Jėzaus Velykas: tapkime artimi sunkumus išgyvenantiems broliams ir seserims dalydamiesi su jais savo dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis. Taip savo konkrečiame gyvenime priimdami Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, nukreipsime jo perkeičiančią galią ir į visą kūriniją.

 

Iš Vatikano 2018 m. spalio 4 d.

Per Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventę