Įžanga

Tikėjimas skatina tikintįjį įžvelgti kitame brolį, kurį dera palaikyti ir mylėti. Per tikėjimą į Dievą, kuris sukūrė visatą, kūrinius ir visus žmones (jie yra lygūs dėl Jo gailestingumo), tikintieji yra pašaukti išreikšti šią žmogiškąją brolybę saugodami kūriniją ir visą visatą, taip pat palaikydami visus žmones, ypač vargingiausius ir tuos, kurie labiausiai stokoja.

Remiantis šia transcendentine vertybe, vyko keletas susitikimų, paženklintų draugiškumo ir brolybės atmosfera. Susitikimuose dalijomės šiandienos pasaulio džiaugsmais, rūpesčiais ir problemomis žvelgdami į mokslinę ir techninę pažangą, medicinos laimėjimus, skaitmeninę epochą, žiniasklaidą ir komunikavimo priemones; svarstėme taip pat apie skurdą, karinius konfliktus ir daugybės brolių bei seserų kančias įvairiose pasaulio vietose dėl ginklavimosi varžybų, socialinio neteisingumo, korupcijos, nelygybės, moralinio nuosmukio, terorizmo, diskriminacijos, ekstremizmo ir daugelio kitų priežasčių.

Dokumento apie žmogiškąją brolybę idėja kilo iš mūsų broliškų ir atvirų diskusijų, taip pat iš susitikimo, kupino vilties dėl visų žmonių laukiančios šviesios ateities. Tai nuoširdžiai ir rūpestingai apmąstytas tekstas, išreiškiantis geros ir pagarbios valios bendrą deklaraciją. Tai dokumentas, raginantis visus žmones, tikinčius į Dievą ir žmogiškąja brolybe, susivienyti bendrame darbe, siekiantis tapti gaire būsimosioms kartoms plėtojant tarpusavio pagarbos kultūrą, suvokiant didžiulę Dievo malonę, darančią visus žmones broliais.

 

Dokumentas

Vardan Dievo, kuris sukūrė visus žmones lygius teisių, pareigų ir orumo atžvilgiu, kuris pašaukė juos, kad jie drauge gyventų kaip broliai, apgyvendintų žemę ir plėtotų joje gerumo, meilės ir taikos vertybes.

Vardan nekaltos žmogaus sielos, kurią Dievas uždraudė žudyti pareikšdamas, kad tas, kuris nužudo žmogų, yra tarsi nužudęs visą žmoniją, taip pat ir kiekvienas išgelbėjęs žmogų, yra tarsi išgelbėjęs visą žmoniją.

Vardan vargšų, skurstančiųjų, stokojančių, nušalintųjų, kuriems Dievas liepė padėti įpareigodamas visus žmones, ypač pasiturinčius ir turinčius išteklių.

Vardan našlaičių, našlių, pabėgėlių ir ištremtųjų iš savo namų ir savo šalies, visų karų, persekiojimų ir neteisingumo aukų; vardan silpnųjų, gyvenančių baimėje, karo belaisvių ir kankinamųjų bet kurioje pasaulio vietoje.

Vardan tautų, praradusių saugumą, taiką ir galimybę gyventi drauge, tapusių destrukcijos, niokojimo ir karų aukomis.

Vardan žmogiškosios brolybės, apimančios visus žmones, juos vienijančios ir sulyginančios.

Vardan tos brolybės, kurią plėšo integralizmo ir skaldymosi politika, nevaržomo pelno sistemos arba neapykantą kurstančios ideologinės tendencijos, manipuliuojančios žmonių veiksmais bei ateitimi.

Vardan laisvės, kurią Dievas dovanojo visiems žmonėms padarydamas juos laisvus ir išskirdamas šia dovana.

Vardan teisingumo ir gailestingumo, kurie yra gerovės pamatas ir tikėjimo šulai.

Vardan visų geros valios žmonių visose pasaulio vietose.

Vardan Dievo ir visko, kas anksčiau pasakyta, Al-Azhar al-Sharif – su musulmonais Rytuose bei Vakaruose– ir Katalikų Bažnyčia – su katalikais Rytuose bei Vakaruose – deklaruoja dialogo kultūros priėmimą kaip kelią; bendradarbiavimą kaip elgsenos normą; tarpusavio supratimą kaip metodą ir kriterijų.

Mes, tikintys į Dievą bei galutiniu susitikimu su Juo ir Jo teismu, dėl savo religinės ir moralinės atsakomybės, taip pat per šį dokumentą kviečiame save pačius, pasaulio lyderius, tarptautinės politikos ir pasaulinės ekonomikos kūrėjus rimtai angažuotis plėtojant tolerancijos, sambūvio ir taikos kultūrą; kaip įmanoma greičiau įsikišti sulaikant nekalto kraujo liejimą ir užbaigiant karus, konfliktus, aplinkos niokojimą, moralinį bei kultūrinį nuosmukį, kurį išgyvena šiandienos pasaulis.

Kviečiame intelektualus, filosofus, religijos atstovus, menininkus, žiniasklaidos ir kultūros žmones visame pasaulyje iš naujo suvokti taikos, teisingumo, gėrio, grožio, brolybės ir žmonių sambūvio vertę, patvirtinti šių vertybių reikšmę kaip išganymo inkarą visiems visur tai propaguojant.

Šioje Deklaracijoje, remiantis mūsų dabartinės tikrovės giliu apmąstymu, įvertinant jos sėkmes, solidarizuojantis su kančiomis, nelaimėmis ir katastrofomis, reiškiamas tvirtas įsitikinimas, jog viena svarbiausių šiandienio pasaulio krizių priežasčių yra netekusi jautrumo žmogiškoji sąžinė, nutolimas nuo religinių vertybių ir vyraujantis individualizmas, lydimas materialistinių filosofijų, sudievinančių žmogų ir iškeliančių sekuliarias medžiagines vertybes į aukščiausių transcendentinių principų vietą.

Pripažindami mūsų modernios civilizacijos pozityvius žingsnius mokslo, technikos, medicinos, pramonės ir socialinės gerovės srityse, ypač išsivysčiusiuose kraštuose, norime pabrėžti, kad greta tų didžių ir vertingų istorinių pasiekimų egzistuoja ir moralinis pagedimas, darantis įtaką tarptautiniam veikimui, taip pat pastebimas dvasinių vertybių ir atsakomybės silpnėjimas. Visa tai prisideda prie bendrai juntamos frustracijos, vienatvės ir nevilties plitimo, kuris daugelį žmonių patraukia arba į ateistinio ir agnostinio ekstremizmo sūkurį, arba į religinį integralizmą, ekstremizmą ir aklą fundamentalizmą, ir tai galiausiai skatina priklausomybės ir individualaus ar kolektyvinio susinaikinimo formas.

Istorija rodo, kad religinis ir nacionalistinis ekstremizmas, taip pat netolerancija sukėlė pasaulyje, tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tai, ką galime vadinti „dalimis vykstančio trečiojo pasaulinio karo“ ženklais; įvairiose pasaulio dalyse skirtingomis tragiškomis aplinkybėmis tie ženklai jau parodė žiaurų veidą; tai situacijos, kai nežinomas tikslus aukų, našlių bei našlaičių skaičius. Matome, kad yra ir kitų regionų, besirengiančių tapti naujų konfliktų arenomis, kur atsiranda įtampų židiniai, kaupiami ginklai ir amunicija, o visa tai vyksta globaliai vyraujat netikrumui, nusivylimui, baimei dėl ateities, kontroliuojant trumparegiškiems ekonominiams interesams.

Taip pat konstatuojame, jog didžiosios politinės krizės, neteisingumas, nesant tolygaus gamtos išteklių pasidalijimo, kai jais naudojasi tik turtinga mažuma daugumos žemės gyventojų sąskaita,– visa tai nulėmė ir toliau lemia vargšų, ligonių ir mirusiųjų gausą, veda į katastrofiškas krizes, kurių aukomis tapo įvairios šalys, nepaisant to, kad jos turi gamtos turtų ir žmogiškųjų jaunųjų kartų išteklių. Akivaizdoje tokių krizių, kai milijonai vaikų dėl skurdo ir maisto stokos tampa skeletais ir miršta iš bado, tarptautiniu lygmeniu vyrauja nepriimtina tyla.

Šiame kontekste tampa aišku, kokia svarbi yra šeima kaip pamatinė visuomenės ir žmonijos ląstelė, kad į pasaulį galėtų ateiti vaikai, jie būtų auklėjami, lavinami, kad būtų užtikrintas dorinis ugdymas ir šeimos apsauga. Šeimos institucijos puolimas, jos paniekinimas ar abejojimas svarbiu šeimos vaidmeniu yra vienas grėsmingiausių mūsų epochos blogių.

Taip pat patvirtiname religinio sąmoningumo žadinimo reikšmę, poreikį gaivinti šį sąmoningumą naujųjų kartų širdyse per sveiką ugdymą ir moralinių vertybių puoselėjimą, tinkamą religijos mokymą. Šiuo būdu galime pasipriešinti individualistiniams polinkiams, egoistinėms, konfliktiškoms tendencijoms, aklam radikalizmui ir ekstremizmui visomis apraiškomis bei pavidalais.

Pirmutinis ir svarbiausias religijų tikslas yra tikėti į Dievą, jį gerbti ir kviesti visus žmones tikėti, jog ši visata priklauso nuo Dievo, kuris ją valdo. Jis yra Kūrėjas, suformavęs mus savo dieviška Išmintimi ir apdovanojęs gyvenimo dovana, kad ją saugotume. Tai dovana, kurios niekas neturi teisės atimti, į ją kėsintis ar ja manipuliuoti savo malonumui. Visi privalo saugoti tą gyvybės dovaną nuo pradžios iki jos natūralios pabaigos. Todėl smerkiame visas praktikas, keliančias grėsmę gyvybei, tokias kaip genocidą, teroristinius išpuolius, prievartinį iškeldinimą, prekybą žmonių organais, abortus, eutanaziją, taip pat tokias praktikas remiančią politinę veiklą.

Taip pat tvirtai pareiškiame, kad religijos niekuomet neturi skatinti karo, neapykantos, priešiškumo ir ekstremizmo nuostatų, neturi kurstyti smurto ar kraujo praliejimo. Tie pragaištingi dalykai yra nukrypimo nuo religijų mokymo vaisiai, jie kyla iš politinio manipuliavimo religijomis ir religinių grupuočių interpretacijomis, – tos grupuotės istorijos laikmečiais piktnaudžiavo žmonių širdyse glūdinčių religinių jausmų poveikiu ir vedė juos į veiklą, neturinčią nieko bendra su religijos tiesa. Tai daroma siekiant politinių, ekonominių, sekuliarių ir trumparegiškų tikslų. Todėl raginame visus liautis naudotis religijomis kaip instrumentu žadinant neapykantą, smurtą, ekstremizmą ir aklą fanatizmą, liautis naudoti Dievo vardą teisinant žudymą, trėmimus, terorizmą ar priespaudą. To prašome remdamiesi mūsų bendru tikėjimu į Dievą, kuris sukūrė žmones ne tam, kad jie būtų žudomi ir kovotų tarpusavyje, ne tam, kad būtų kankinami ar žeminami savo gyvenime ir būtyje. Visagaliui Dievui nereikia, kad jį kas nors gintų, Jis nenori, kad jo vardas būtų naudojamas terorizuojant žmones.

Šiame Dokumente vadovaujantis ankstesniais Tarptautiniais dokumentais, kuriuose buvo pabrėžiama religijos reikšmė ugdant pasaulyje taiką, konstatuojama:

– Tvirtas įsitikinimas, kad autentiški religijų mokymai ragina mus išlikti įsišaknijus taikos vertybėje; ginti tarpusavio supratimą, žmogiškosios brolybės ir darnaus sambūvio vertybes; atkurti išmintį, teisingumą ir meilę, iš naujo žadinti religinį sąmoningumą tarp jaunų žmonių, kad ateities kartos būtų apsaugotos nuo materialistinio mąstymo dominavimo, taip pat nuo pavojingos nežaboto godumo ir abejingumo politikos, besiremiančios jėgos teise, o ne teisės galia.

– Laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė: kiekvienas naudojasi tikėjimo, minties, žodžio ir veikimo laisve. Pliuralizmas ir religijų įvairovė, odos spalva, lytis, rasė ir kalba atitinka išmintingą Dievo valią, kuria Dievas sukūrė žmones. Ši dieviškoji Išmintis yra versmė, iš kurios kyla tikėjimo laisvė ir laisvė būti skirtingiems. Todėl atmestini bet kokie bandymai priversti žmones priimti tam tikrą religiją arba kultūrą, taip pat primesti kultūrinę gyvenseną, kurios kiti nepriima.

– Gailestingumu grindžiamas teisingumas yra kelias ir juo reikia eiti siekiant oraus gyvenimo, į kurį teisę turi kiekvienas žmogus.

– Dialogas, supratimas ir tolerancijos kultūros sklaida, kitų priėmimas ir žmonių sambūvis stipriai prisidėtų mažinant daugelį ekonominių, visuomeninių, politinių ir aplinkos problemų, slegiančių didelę žmonių giminės dalį.

– Dialogas tarp tikinčiųjų reiškia susitikimą didžiulėje bendrų dvasinių, žmogiškųjų bei visuomeninių vertybių erdvėje ir per tai svarbiausių moralinių vertybių, kurių siekia religijos, skleidimą; tai taip pat reiškia nenaudingų diskusijų vengimą.

– Kulto vietų– šventyklų, bažnyčių ir mečečių – apsauga reiškia religijų, žmogiškųjų vertybių, įstatymų ir tarptautinių susitarimų laiduojamą pareigą. Bet kokie antpuolių bandymai kulto vietose, grasinimai į jas pasikėsinti, jas susprogdinti arba nuniokoti yra religijų mokymų iškraipymas, taip pat aiškus tarptautinės teisės pažeidimas.

– Terorizmas yra apgailėtinas ir kelia pavojų žmonių saugumui tiek Rytuose tiek Vakaruose, Šiaurėje ar Pietuose, skleidžia paniką, terorą ir pesimizmą, tačiau jis kyla ne dėl religijos, net jeigu teroristai ir naudojasi religija kaip instrumentu, bet dėl klaidingo religinių tekstų aiškinimo, taip pat dėl politikos, susijusios su badu, skurdu, neteisingumu, priespauda ir arogancija. Todėl būtina liautis remti teroristinius sąjūdžius finansavimu, ginklais ar strategijomis, taip pat bandyti pateisinti tuos sąjūdžius pasitelkiant net žiniasklaidą; reikia pripažinti, kad tai tarptautiniai nusikaltimai, keliantys grėsmę pasaulio saugumui ir taikai. Toks terorizmas turi būti smerkiamas, kad ir kokios būtų jo formos bei apraiškos.

– Pilietybės samprata grindžiama teisių bei pareigų lygybe, pagal kurią visi naudojasi teisingumu. Todėl mūsų visuomenėse svarbu įtvirtinti visapusiškos pilietybės sampratą, atmetant diskriminuojančią mažumų sąvokos vartoseną, kuri kildina izoliacijos ir menkavertiškumo jausmą; tokia vartosena atveria kelią priešiškumui ir nesantarvei, iš kai kurių piliečių atima laimėjimus, palieka juos be religinių ir pilietinių teisių, ir taip jie yra diskriminuojami.

– Geri santykiai tarp Rytų ir Vakarų yra neabejotinai svarbūs abiem šalims; jų negalima kuo nors pakeisti ar nepaisyti, kad abi šalys galėtų būti praturtintos tarpusavio apsikeitimo ir kultūrų dialogo. Vakarai galėtų Rytuose atrasti gydymo priemonių toms dvasinėms ir religinėms ligoms, kurias sukelia vyraujantis materializmas. O Rytai Vakaruose galėtų rasti daugelį elementų, galinčių padėti išsivaduoti iš silpnumo, susiskaldymo, konfliktų, taip pat apsaugoti nuo mokslo, technikos ir kultūros nuosmukio. Svarbu atkreipti dėmesį į religinius, kultūrinius ir istorinius skirtumus, kurie yra esminis elementas formuojantis asmeniškumui, civilizacijai bei kultūrai Rytuose. Taip pat svarbu stiprinti visuotines ir bendrąsias žmogaus teises, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas visiems Rytų ir Vakarų žmonėms vengiant dvejopų standartų.

– Besąlygiškai būtina pripažinti moterų teisę į išsilavinimą ir darbą, taip pat jų laisvę naudotis deramomis politinėmis teisėmis. Negana to, reikia siekti išlaisvinti moteris nuo istorinio ir visuomeninio spaudimo, kuris priešingas jų tikėjimo ir orumo principams. Taip pat būtina saugoti moteris nuo seksualinio išnaudojimo, nuo žiūrėjimo į jas kaip į prekes arba malonumų bei finansinio pelno teikėjas. Todėl reikia nutraukti nežmoniškas praktikas ar liaudiškus papročius, menkinančius moterų orumą; reikia siekti pakeisti įstatymus, trukdančius moterims visapusiškai naudotis joms priklausančiomis teisėmis.

– Saugoti pamatines vaikų teises augti šeimos aplinkoje, gauti maisto, išsilavinimą ir paramą yra šeimos ir visuomenės pareiga. Tos teisės turi būti garantuojamos ir saugomos, kad be jų neliktų nė vienas vaikas jokioje pasaulio dalyje. Smerktinos bet kokias praktikos, pažeidžiančios vaikų orumą bei teises. Taip pat svarbu budriai stebėti jiems tenkančias grėsmes, kylančias ypač skaitmeniniame pasaulyje, taip pat laikyti nusikalstama prekybą jų nekaltybe ir bet kokį kėsinimąsi į jų vaikystę.

– Senelių, silpnųjų, neįgaliųjų bei prispaustųjų teisių apsauga yra religinis bei visuomeninis įpareigojimas, kuris turi būti užtikrinamas bei saugomas griežtais įstatymais ir atitinkamais tarptautiniais susitarimais.

Šiuo tikslu tarpusavyje bendradarbiaudamos Katalikų Bažnyčia ir Al-Azhar [institucija] skelbia ir įsipareigoja perduoti šį Dokumentą valdžios atstovams, įtakingiems lyderiams, viso pasaulio religiniams vadovams, atitinkamoms regioninėms ir tarptautinėms organizacijoms, pilietinės visuomenės organizacijoms, religinėms institucijoms ir įtakingiems mąstytojams. Taip pat įsipareigojama šioje Deklaracijoje esančius principus skleisti visais regioniniais ir tarptautiniais lygmenimis, tuo pat metu reikalaujant, kad tie principai būtų perkelti į politiką, sprendimus, įstatymų tekstus, studijų programas ir komunikavimo priemonių medžiagą.

Al-Azhar ir Katalikų Bažnyčia prašo, kad šis Dokumentas taptų tyrimų ir apmąstymo objektu mokyklose, universitetuose ir ugdymo institucijose, kad taip būtų prisidedama ugdant naujas kartas, kurios neštų gėrį bei taiką ir visur gintų prispaustųjų ir mažiausiųjų teises.

Apibendrindami viliamės:

kad ši Deklaracija kvies siekti susitaikinimo ir brolybės tarp visų tikinčiųjų, taip pat tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tarp visų geros valios žmonių;

kad ši Deklaracija kreipsis į kiekvieną budrią sąžinę, atmetančią iškrypusį smurtą ir aklą ekstremizmą; kad kvies tuos, kurie vertina religijų propaguojamas bei remiamas tolerancijos ir brolybės vertybes;

kad ji liudys didingą tikėjimą į Dievą, kuris vienija suskaldytas širdis ir pakelia žmogiškąją sielą;

kad ji simbolizuos apsikabinimą tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų, tarp visų tikinčių, kad Dievas mus sukūrė, idant mes tarpusavyje vieni kitus surastume, bendradarbiautume ir gyventume kaip vieni kitus mylintys broliai.

To tikimės ir siekiame tai įgyvendinti, kad būtų pasiekta visuotinė taika, kuria visi žmonės galėtų džiaugtis šiame gyvenime.

 

Abu Dabis, 2019 m. vasario 4 d.

 

Jo Šventenybė                                                             Didysis Al-Azhar imamas

Popiežius Pranciškus                                                   Ahmad Al-Tayyeb