„Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16)

Šiandien dar kartą nuskambėjo apaštalo Jono žodžiai, kuriuos 1985 m. 500-tųjų palaimintojo Mykolo Giedraičio mirties metinių proga prisiminė šv. Jonas Paulius II. Popiežius rašė: „Lydimas šių Pirmojo Jono laiško žodžių, kuriais palaimintuoju vadinamas Mykolas Giedraitis, gulėdamas mirties patale kreipėsi į savo brolius, norėčiau dvasia nukeliauti prie jo kapo, idant [...] pagerbčiau šį nuolankų tarną, atsivėrusį Viešpaties šventumui ir tapusį Jo iškalbingu ženklu tarp žmonių.“ Tokiu būdu popiežius Jonas Paulius II išreiškė vyraujantį troškimą, kad jubiliejus galėtų priartinti amžiais lauktą tokio ištikimo Evangelijos mokinio beatifikaciją. Šiandien, praėjus 34 metams, švenčiame šio troškimo išsipildymą, realizuotą Šventojo Tėvo Pranciškaus, kuris 2018 m. lapkričio 7 d. patvirtino dekretą apie didvyriškas dorybes ir pripažino nenutrūkstantį nuo senų laikų egzistavusį palaimintojo Mykolo Giedraičio gerbimo kultą.

Šiose padėkos iškilmėse matome drauge besimeldžiančius Lenkijos ir Lietuvos – dviejų su mūsų palaimintuoju susijusių tautų – vyskupus, kuriuos nuoširdžiai sveikinu ir noriai jungiuosi prie jūsų šlovinimo bei padėkos Dievui už palaimintojo Mykolo dovaną giesmės. Šia proga pirmiausia norėčiau priminti šv. apaštalo Jono žodžius apie meilę: jie yra mūsų palaimintojo, augustinų brolio, gyvenimo liudijimas ir dvasinis testamentas. Jis pavyzdingu tikėjimu atsiliepė Dievui, kuris yra Meilė, nes šioje Dievo meilėje atrado gyvenimo šviesą ir širdies ramybę.

Evangelijos ištrauka, kurią girdėjome (žr. Mt 11, 25–30), pasakoja apie vieną iš Jėzaus maldų. Toje maldoje Jėzus dėkoja Tėvui, kad jis pasilenkė prie mažutėlių, atskleisdamas jiems nuo amžių paslėptą savo meilės slėpinį, kurio negalėjo ir negali suvokti net išmintingieji. Tai paties Jėzaus, Tėvo pasiųsto į žemę, kad išgelbėtų žmones iš blogio ir mirties valdžios, slėpinys. Dievas panoro išgelbėti žmones pradedant nuo mažiausiųjų ir trapiausiųjų. Tokia privilegija yra amžinoji duotybė biblineje istorijoje, taip pat praėjusiame ir dabartiniame Bažnyčios gyvenime. Palaimintasis Mykolas ragina mus pasekti jo pavyzdžiu ir patiems prisidėti prie mažutėlių, kurie priėmė Viešpaties meilę ir gyveno ja. Jis pats yra tapęs tos ilgos Kristaus mokinių gretos, kuri kaip aukso gija driekiasi per visą Bažnyčios istoriją, dalimi; Dievas renkasi paprastuosius ir silpnuosius.

Viešpats dovanojo jam savo Karalystės slėpinių pažinimo dovaną, kuria mūsų palaimintasis gyveno, kurią saugojo ir kurios įsitikinusiu liudytoju tapo per savo gyvenimą. Nors ir kilęs iš kilmingos šeimos, Mykolas dirbo zakristijonu. Šias pareigas jam buvo patikėjusi religinė bendruomenė. Mykolas rūpinosi tvarka Šv. Morkaus bažnyčioje, nepailsdamas garbino Viešpatį, klusniai vykdydavo darbus, kurie jam būdavo pavedami, ir drąsiai nukęsdavo pašaipas bei išbandymus. Jis gyveno paprastą ir neturtingą gyvenimą.

Nors dėl savo kilmės jis galėjo priimti kunigo šventimus, nusprendė likti „mažutėliu“ kaip brolis vienuolis, vienuolyno sienų apsuptyje likdamas vienybėje su nukryžiuotu Kristumi ir jo nekalčiausiąja Motina. Dievas, matydamas jo širdies nuolankumą, apdovanojo jį, jam dar gyvam esant, stebuklų darymo ir pranašavimo dovana. Gautus talentus jis panaudojo kitų labui. Pagrindiniai būdai, kuriais jis įgyvendino artimo meilę, ir šiandien neprarado aktualumo: įsiklausyti į kitą žmogų, priimti beldžiančius į duris, išmalda paremti vargšus ir guosti nuliūdusius.

Būtent šiais būdais Dievas pradeda pasaulio išganymo darbą. Mūsų palaimintasis ėjo pirmųjų Kristaus mokinių keliu: jie, paprasti ir kuklūs žmonės, buvo dieviškojo Mokytojo išrinkti būti Karalystės apaštalais. Būtent jiems Jis ne tik apreiškė savo slėpinį, bet ir pavedė jį apreikšti pasauliui. Mykolas buvo „mažutėlis“ pagal Evangelijos dvasią. Jis neieškojo nieko kito, vien paties Dievo. Jo gyvenimo slėpinys glūdi būtent Dievo pirmenybėje: Jam viską patikėjo ir už viską dėkojo. Jis nesiekė dalykų, kurie pasaulio akyse laikomi dideliais, bet savo dėmesį skyrė tam, kas svarbiausia – Dievo meilei ir draugystei su artimu. Per palaimintąjį Mykolą Giedraitį Jėzus šiandien kreipiasi į šiandienos pasaulio žmones ir sako jiems: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Tai kelias, kurį Kristus mums nuolat nurodo: priglausti silpnuosius mokantis iš jo, kaip būti romiems ir nuolankios širdies.

Palaimintasis Mykolas moko mus, šiandienos žmones, kurie esame pasinėrę į tūkstančius iš pažiūros svarbių reikalų, kad tikroji žmogaus didybė kyla ne iš to, kiek yra daroma, bet kaip yra daroma. Būtent uolumas ir meilė lemia tai, kad mūsų veiksmai ar pareigos, net paprasčiausi, tampa dideli. Jo gyvenimo liudijimas, kuriam būdingas savo fizinių ribų priėmimas ir kančių vienijimas su nukryžiuotu Kristumi, šiandien tampa gerąja naujiena visiems, kurie, panašiai kaip jis, dažnai lieka nustumti į visuomenės pakraščius dėl fizinio nepajėgumo, vyresnio amžiaus ar kitų ribotumų. Jis yra geroji naujiena visiems tiems, kurie jaučiasi sužeisti negatyvių gyvenimo patirčių, nelaimingi, nuvilti, atmesti, praradę savo orumo suvokimą. Savo pavyzdžiu jis nurodo tikrosios laimės šaltinį – pasitikėjimą Dievu bei gilų tikėjimą į Dievą, kuris kiekvienam padeda priimti kasdienius kryžius. Savo krikščioniškojo gyvenimo pradžioje palaimintasis Mykolas įgyvendino liturgijoje skaitytos psalmės žodžius: „Tu mano Viešpats. Tik tu esi visa mano laimė... Jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu“ (Ps 16, 2. 8).

Brangūs broliai ir seserys, šiandienos padėkos iškilmės, nors vyksta Krokuvoje, suteikia man ypatingą progą išreikšti dėkingumą Bažnyčiai Lietuvoje, kurios ištikimas ir iškilus sūnus yra palaimintasis Mykolas Giedraitis. Jis gimė netoli Vilniaus apie 1420 metus, vos kelioms dešimtims metų praėjus po jo Tėvynės Krikšto. Ten pragyveno beveik 40 metų, po to atvyko į Krokuvą. Jis buvo vienas pirmųjų ir gražiausių žiedų jaunoje Lietuvos Bažnyčioje, vėliau tapo brangi dovana Lenkijos žemei. Neseniai patvirtintas kultas, kuriuo jis gerbtas nuo senų laikų, yra didelis sustiprinimas Bažnyčiai čia, Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad jos tęstų piligrimystę drauge. Jo šventumas, oficialiai pripažintas ir patvirtintas Bažnyčios, yra dvasinis antspaudas ir Dievo palaiminimas tam ypatingam ryšiui. Jo nuolankus asmuo dar stipriau jungia abi tautas, kurios nuo amžių yra labai artimos ir šiandien yra kviečiamos atnaujinti bei sustiprinti draugystės ryšius.

Su džiaugsmu noriu taip pat pabrėžti, jog tą ypatingą tikėjimo ir tarpusavio bendradarbiavimo ryšį tarp Lenkijos ir Lietuvos dar labiau sustiprina faktas, kad šiandienos padėkos už Mykolo Giedraičio beatifikacijos dovaną iškilmės laimingai sutampa su atminimu kitos šventosios, kuri suartina šias abi tautas: tai šventoji Jadvyga, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė. Būtent šiandien yra šios šventosios liturginis minėjimas ir 22-osios metinės nuo jos kanonizacijos, kurią paskelbė šv. Jonas Paulius II.

Slėpininga dieviškosios Apvaizdos fantazija per palaimintąjį Mykolą ir šventąją Jadvygą šiandien kviečia lenkus ir lietuvius atnaujinti, pagilinti ir sutvirtinti istorinius ryšius, stiprius tikėjimu į tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tai žinia, kurią palaimintasis Mykolas ir šventoji Jadvyga mums nurodo: šventųjų didybė remiasi jų gebėjimu įveikti siaurus tautinius susiskirstymus tampant „visiems viskuo“, kaip apie save sakė šv. Paulius (plg. 1 Kor 9, 22).

Palaimintojo Mykolo Giedraičio, kuris gyveno seniai, bet yra aktualus šventumo pavyzdys šiandien, didvyriškas evangelinis liudijimas tebus raugas dideliems darbams, kuriuos Dievas nuveikia kiekviename iš mūsų, mūsų visuomenėse ir mūsų tautose. Dievo meilė, kurią palaimintasis Mykolas Giedraitis liudijo ir kurios apaštalu jis tapo lietuvių ir lenkų tautoms, tebus vaisinga autentiško šventumo dovana visai Bažnyčiai ir visam pasauliui.

Palaimintasis Mykolai Giedraiti, melski už mus.

Kardinolas Giovanni Angelo Becciu homiliją apie Mykolą Giedraitį sakė iškilmingose padėkos šv. Mišiose, birželio 8 d. Krokuvoje (Lenkija)