Šeštadienį Kaišiadorių vyskupijoje, Molėtų rajone, Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, iškilmingas padėkos šv. Mišias už garbingojo Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai.

Iškilmių dalyviams sveikinimo žodį perdavė išrinktasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvavo Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pal. M. Giedraičio giminės atstovai, kiti garbingi svečiai.

Kaip padėkos šv. Mišių homilijoje pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu, jis norėjo būti vienybėje su Juo, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente.

„Dievas tokį atsidavusį, nuolankų tarną Mykolą apdovanojo išskirtinėmis antgamtinėmis dovanomis, ir jis jas panaudojo artimo meilei, lengvindamas žmonių dvasines ir fizines kančias, maldos galia sugrąžindamas žmones prie Dievo. Būtent taip Dievas ir vykdo žmonijos išganymo darbą“, – sakė arkivysk. G. Grušas.

Krokuvos arkivyskupas metropolitas Marekas Jędraszewskis šventiesiems priskyrė galią vienyti mus su Dievu, visokio šventumo Versme.

„Šventieji pranoksta mūsų žemiškąjį laiką ir rodo į amžinybę. Šventieji išeina anapus mūsų pasaulio ir kviečia žvelgti į dangiškąją Jeruzalę, kur nereikia „nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23). Šventieji sudaro pačią Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji šiai Bažnyčiai suteikia universalų, visuotinį matmenį, dėl to ji nuolat pranoksta valstybių, tautų ir visuomenių sienas ir jungia jas į vieną Dievo tautą, Šventosios Dvasios galia paskui Kristų einančią pas Dievą, apstų gailestingumo. Šventųjų dėka, kad ir kur pasaulyje atsirastume, visuomet jaučiamės esą namie“, – kalbėjo Krokuvos arkivyskupas metropolitas.

Pal. M. Giedraitį arkivysk. M. Jędraszewskis vadino dar vienu dvasiniu tiltu, jungiančiu Lenkiją su Lietuva ir leidžiančiu išgyventi vienos Dievo tautos bendrystę.

„Jis Lietuvos žemės sūnus, čia gyvenęs keturiasdešimt metų, ir sykiu Krokuvos šventasis, kur pragyveno kitus dvidešimt penkerius metus, čia mirė ir buvo palaidotas. Kaip nuolankus zakristijonas tarnaudamas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje, labai daug laiko skyrė asmeninei maldai. Jis ypač kontempliuodavo Kristaus kančią klūpodamas priešais didįjį krucifiksą, kuris anuomet buvo bažnyčios presbiterijos arkoje, o nuo XVIII a. yra pagrindiniame altoriuje. Kartą savo nuodėmklausiui Jonui Žmigrodiškiui prisipažino, jog nuo to kryžiaus aukštybės į jį kreipėsi pats Kristus sakydamas: „Būk kantrus iki mirties, ir duosiu tau gyvenimo vainiką.“ Brangūs broliai ir seserys, šiandien dėkodami Viešpačiui Dievui už pal. Mykolo Giedraičio ekvipolentinės (lygiavertės) beatifikacijos dovaną, ir savo pačių atžvilgiu priimkime būtent tuos Kristaus žodžius. Kovodami dėl krikščioniškųjų vertybių šiandienos pasaulyje, kuris – savo pražūčiai – nori gyventi taip, „tarsi Viešpaties Dievo nebūtų“, kantriai išlikime prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus, kuris yra vienintelė mūsų viltis“, – sakė Krokuvos arkivyskupas.

Iškilmėse Krokuvoje už M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju Kaišiadorių vyskupui J. Ivanauskui įteikta pal. Mykolo Giedraičio relikvija po padėkos šv. Mišių buvo įnešta į Giedraičių koplyčią. Ypatingos šventės proga tikintieji relikviją galėjo pagerbti prisiliesdami prie jos.

Lietuvos vyskupų konferencija primena, kad prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne nuo senovės gerbiamas šiame krašte gimęs M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties.

Dar XVI a. Krokuvos vyskupija ėmėsi kai kurių veiksmų, būdingų skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešai gerbti. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole.

M. Giedraičio beatifikacijos byla pradėta 1634 metais, tačiau tik 2018-ųjų lapkričio 7 dieną Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno M. Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų.

M. Giedraičio beatifikacijos bylą teikė Katalikų Bažnyčia Lenkijoje, todėl pirmosios padėkos šv. Mišios už garbingojo M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šių metų birželio 8 dieną buvo švenčiamos Krokuvoje.

Ekvipolentinės beatifikacijos dekrete apie Mykolo Giedraičio dorybių herojiškumą ir kultą nuo neatmenamų laikų rašoma, kad apie 1420 metus kilmingoje šeimoje, Giedraičiuose, netoli Vilniaus gimęs M. Giedraitis gavo tvirtą religinį ir kultūrinį lavinimą, puoselėjo pamaldumą Nukryžiuotajam Kristui.

Pagal anuometinę tradiciją Mykolas turėjo tapti riteriu, tačiau jo fizinė negalia neleido jam to padaryti. Būsimasis palaimintasis įstojo į Atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Žinoma, kad išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą, vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir Mykolą. Čia jis ir užbaigė noviciatą, Krokuvoje davė vienuoliškus įžadus ir apsigyveno Šv. Morkaus reguliariųjų atgailos kanauninkų konvente.

Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos akademijoje, 1465 m. gaudamas laisvųjų menų magistro laipsnį. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo šventovę, rūpinosi jos švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams. Mykolas stengėsi su visais susitikti, visiems padėti. Pal. M. Giedraičio užtarimui amžininkai priskyrė ir ne vieną išgijimą.

Tiksliai žinoma Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną meldžiamasi pal. M. Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos šv. Mišios.

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija