Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje
Brangūs broliai ir seserys,
2019-ųjų spalį pakviečiau visą Bažnyčią išgyventi ypatingą misionierystės laiką, paminint popiežiaus Benedikto XV apaštališkojo laiško Maximum illud paskelbimo (1919 m. lapkričio mėn. 30 d.) šimtąsias metines. Jo toliaregė ir pranašiška apaštališkoji iniciatyva man patvirtino, kaip svarbu ir šiandien atnaujinti Bažnyčios misijinį įsipareigojimą, dar labiau grindžiant Evangelija Bažnyčios misiją skelbti ir nešti pasauliui mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus išganymą.
Šios Žinios pavadinimas yra toks pats, kaip spalį minimo Ypatingojo misijų mėnesio tema: „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“. Šio mėnesio šventiškas minėjimas pirmiausia padės mums naujai atrasti mūsų tikėjimo į Jėzų Kristų misijinę prasmę, – tikėjimo, dovanai gauto Krikšto sakramentu. Mes priklausome Dievui kaip jo vaikai – tai niekada nėra individualus aktas, jis visada bažnytinis: iš bendrystės su Dievu – Tėvu ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia – kyla naujas gyvenimas drauge su kitais broliais ir seserimis. O tas Dievo gyvenimas nėra parduodamas produktas – mes nevykdome prozelitizmo, – bet turtas, kurį reikia dovanoti, perteikti, skelbti: tokia yra misijos prasmė. Dovanai gavome šią dovaną, dovanai ja dalijamės (plg. Mt 10, 8), neišskirdami nė vieno. Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti per tiesos pažinimą ir jo gailestingumo patyrimą, dėka Bažnyčios, kuri yra visuotinis išganymo sakramentas (plg. 1 Tim 2, 4; 3, 15; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Lumen gentium, 48).
Bažnyčia vykdo savo misiją pasaulyje: tikėjimas į Jėzų Kristų suteikia mums tinkamą visų dalykų matmenį, leisdamas žvelgti į pasaulį Dievo akimis ir širdimi. Viltis atveria mums dieviškojo gyvenimo, kuriame iš tikrųjų dalyvaujame, amžiną horizontą; meilė, kuria iš anksto skonėjamės per sakramentus ir broliškąją meilę, ragina mus eiti iki pat žemės pakraščių (plg. Mch 5, 3; Mt 28, 19; Apd 1, 8; Rom 10, 18). Bažnyčia, išeinanti į toliausius pakraščius, reikalauja nuolatinio ir nepaliaujamo misionieriško atsivertimo. Kiek daug šventųjų, kiek daug tikėjimo vyrų bei moterų mums liudija ir parodo, kokiu būdu įmanomas ir įgyvendinamas šis neribotas atvirumas, šis gailestingas išėjimas kaip raginantis meilės impulsas, meilės, kuriai būdinga dovanos, aukos ir nesavanaudiškumo logika (plg. 2 Kor 5, 14–21)! Reikia, kad tas, kuris skelbia Dievą, būtų Dievo vyras (plg. Apaštališkasis laiškas Maximum illud).
Tai įgaliojimas, kuris mus tiesiogiai liečia: aš visuomet esu misija; tu visuomet esi misija; kiekvienas pakrikštytasis ir pakrikštytoji yra misija. Kuris myli, leidžiasi į kelią, yra raginamas išeiti iš savo ribotumo, yra traukiamas ir traukia, dovanoja save kitam ir užmezga gyvybę teikiančius santykius. Nė vienas nėra nenaudingas ar nesvarbus Dievo meilei. Kiekvienas iš mūsų esame misija pasaulyje, nes esame Dievo meilės vaisius. Net jeigu mano tėvas ar motina išdavė meilę melagystėmis, neapykanta ir neištikimybe, Dievas niekada neatima gyvybės dovanos, nuo amžių skirdamas kiekvienam savo vaikui dalyvauti jo dieviškajame ir amžinajame gyvenime (plg. Ef 1, 3–6).
Tas gyvenimas yra mums perteikiamas Krikštu, dovanojančiu mums tikėjimą į Jėzų Kristų, nuodėmės ir mirties nugalėtoją, atgimdo mus pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir įima į Kristaus kūną, kuris yra Bažnyčia. Šia prasme Krikštas iš tikrųjų būtinas išganymui, nes laiduoja, kad visada ir visur Tėvo namuose esame sūnūs ir dukros, nesame našlaičiai, svetimi ar vergai. Tai, kas krikščioniui yra sakramentinė tikrovė – jos pilnatvė yra Eucharistija, visuomet yra kiekvieno vyro ir kiekvienos moters pašaukimas ir paskirtis, siekiant atsivertimo ir išganymo. Krikštas – tai Dievo dovanos pažado išpildymas, darantis žmogų sūnumi Sūnuje. Esame mūsų prigimtinių tėvų vaikai, bet Krikštu gauname pirminę tėvystę ir tikrą motinystę: niekas negali turėti Dievo kaip Tėvo, kas neturi Bažnyčios kaip Motinos (plg. šv. Kiprijonas, De Ecclesiae catholicae unitate, 6).
Taigi mūsų misija šaknijasi Dievo tėvystėje ir Bažnyčios motinystėje, nes Krikšte glūdi Jėzaus velykiniu įgaliojimu išreikštas pasiuntimas: kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu, pilnus Šventosios Dvasios dėl pasaulio sutaikinimo (plg. Jn 20, 19–23; Mt 28, 16–20). Šis pasiuntimas yra krikščionio priedermė, kad visiems būtų paskelbta apie įvaikystės pašaukimą, patvirtintas asmeninis orumas ir esminis kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertumas nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Sekuliarizmo potvynis, kai raiškiai kultūriškai atmetama aktyvi Dievo tėvystė istorijoje, daro neįmanomą bet kokią autentišką visuotinę brolybę, besireiškiančią savitarpio pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei. Be Dievo – Jėzaus Kristaus bet koks skirtingumas tampa pragariška grėsme ir daro neįmanomą bet kokį brolišką priėmimą ir žmonių giminės vaisingą vienybę.
Dievo dovanoto Jėzuje Kristuje išganymo visuotinumas ragino Benediktą XV reikalauti, kad būtų įveiktas bet koks nacionalistinis ir etnocentriškas užsisklendimas, kad Evangelijos skelbimas nebūtų sąlygojamas kolonijinių galybių, jų ekonominių ar karinių interesų. Savo apaštališkajame laiške Maximum illud popiežius priminė, jog Bažnyčios misijos dieviškasis visuotinumas reikalauja pranokti išskirtinę priklausomybę savo tėvynei ar etninei grupei. Kultūros ir visuomenės atsivėrimas išganingai Jėzaus Kristaus naujovei reikalauja įveikti bet kokią neteisingą etninę ir bažnytinę introversiją. Taip pat šiandien Bažnyčiai ir toliau reikia vyrų ir moterų, kurie savo Krikšto galia didžiadvasiškai atsilieptų į kvietimą palikti savo namus, šeimas, tėvynę, kalbą, savo vietinę Bažnyčią. Jie siunčiami pas tautas, į pasaulį, dar neperkeistą Jėzaus Kristaus ir jo šventosios Bažnyčios sakramentų. Skelbdami Dievo žodį, liudydami Evangeliją ir švęsdami Dvasios gyvenimą, jie kviečia į atsivertimą, krikštija ir dovanoja krikščioniškąjį išganymą, gerbdami asmeninę kiekvieno žmogaus laisvę, per dialogą su tautų, į kurias yra pasiųsti, kultūromis ir religijomis. Missio ad gentes misija, kuri Bažnyčiai visuomet būtina, pamatiniu būdu prisideda prie nuolat besitęsiančio visų krikščionių atsivertimo proceso. Tikėjimas į Jėzaus Velykų įvykį, bažnytinis pasiuntimas per Krikštą, išėjimas iš savo geografinės bei kultūrinės savasties ir savo namų, būtinybė būti išgelbėtiems iš nuodėmės ir išlaisvintiems nuo asmeninio ir visuomeninio blogio – visa tai reikalauja misijos iki pat žemės pakraščių.
Apvaizdos numatytas sutapimas su specialiuoju Sinodu, skirtu Amazonijos Bažnyčioms, įtaigoja mane pabrėžti, kaip Jėzaus mums patikėta misija, drauge su jo Dvasios dovana, tebėra aktuali ir būtina ir tiems kraštams bei jų gyventojams. Atnaujintos Sekminės plačiai atlapoja Bažnyčios duris, kad nė viena kultūra neliktų užsisklendusi, nė viena tauta neliktų izoliuota, bet būtų atvira visuotinei tikėjimo bendrystei. Tegu niekas nelieka užsisklendęs savajame aš, susitelkęs tik į savo etninę ir religinę priklausomybę. Jėzaus Velykų įvykis išgriauna siauras pasaulių, religijų ir kultūrų sienas, kviesdamas visus augti pagarba vyro ir moters orumui, ir kviečia vis labiau atsiversti į tiesą apie prisikėlusį Viešpatį, visiems dovanojantį tikrąjį gyvenimą.
Šia tema prisimenu popiežiaus Benedikto XVI žodžius, ištartus prasidedant Lotynų Amerikos vyskupų susitikimui Brazilijoje, Aparesidoje 2007 metais; tai žodžiai, kuriuos noriu pakartoti ir padaryti savastimi: „Ką reiškė Lotynų Amerikos ir Karibų tautoms priimti krikščioniškąjį tikėjimą? Tai reiškė pažinti ir priimti Kristų, nežinomą Dievą, kurio jų protėviai nesąmoningai ieškojo savo turtingose religinėse tradicijose. Kristus buvo Išganytojas, kurio jie tyliai ilgėjosi. Tai taip pat reiškė, kad per Krikšto vandenį jie priėmė dieviškąjį gyvenimą, padariusį juos Dievo įvaikiais; taip pat priėmė Šventąją Dvasią, kuri atėjo padaryti jų kultūras vaisingas, jas apvalyti, subrandinti sėklas bei užauginti gausius daigus, kuriuos įsikūnijęs Žodis jose įdiegė, kartu kreipdamas jas Evangelijos keliu. <...> Dievo žodis, Jėzuje Kristuje tapdamas kūnu, drauge tapo istorija ir kultūra. Utopija atgimdyti iki Kolumbo laikų gyvavusias religijas, atskiriant jas nuo Kristaus ir visuotinės Bažnyčios, būtų ne pažanga, bet atžanga. Iš tikrųjų tai būtų grįžimas į praeityje inkaruotą istorijos momentą“ (Kalba įžanginėje Sinodo sesijoje, 2007 m. gegužės 13d.).
Bažnyčios misiją patikime mūsų Motinai Marijai. Nuo Įsikūnijimo momento būdama susivienijusi su savo Sūnumi, Švenčiausioji Mergelė leidosi visiškai įtraukiama į Jėzaus misiją, kuri Kryžiaus papėdėje taip pat tapo jos misija: kad būdama Bažnyčios Motina bendradarbiautų gimdant Dvasioje ir tikėjime naujus Dievo sūnus ir dukras.
Norėčiau pabaigti trumpu žodžiu apie Popiežiškąsias misijų draugijas, kurios laiške Maximum illud siūlomos kaip misijų priemonės. Popiežiškosios misijų draugijos tarnauja Bažnyčios visuotinumui kaip pasaulinis tinklas, remiantis popiežių jo misionieriškame angažavimesi per maldą, kuri yra misijų siela, ir per visame pasaulyje pasklidusių krikščionių karitatyvines dovanas. Jų indėlis padeda popiežiui evangelizuoti dalines Bažnyčias (Tikėjimo skleidimo draugija), ugdyti vietinę dvasininkiją (Šv. Apaštalo Petro draugija), ugdyti viso pasaulio vaikų misionierišką sąmoningumą (Šventosios vaikystės draugija), taip pat misionieriškai ugdyti krikščionių tikėjimą (Popiežiškoji misijų sąjunga). Atnaujindamas savo paramą šioms draugijoms, linkiu kad 2019 metų spalį minimas Ypatingasis misijų mėnesis prisidėtų ir atnaujintų jų misionierišką tarnystę mano tarnybos labui.
Misionieriams ir misionierėms, taip pat visiems tiems, kurie savo Krikšto galia kokiu nors būdu dalyvauja Bažnyčios misijoje, iš širdies siunčiu savo palaiminimą.
Iš Vatikano, 2019 m. birželio 9 d., Sekminių iškilmė
PRANCIŠKUS
