Kalbama ne tik apie migrantus

Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievo karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje (plg. Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 39). Tačiau ir mūsų dienomis turime su skausmu pripažinti, kad ji susiduria su kliūtimis ir priešingomis jėgomis. Žmoniją nepaliaujamai drasko smurtingi konfliktai ir tikri karai; nesiliauja neteisybės ir diskriminacija; sunkiai sekasi įveikti ekonominį ir socialinį disbalansą tiek vietiniu, tiek pasauliniu mastu. O kainą už visa tai pirmiausia moka vargingiausi ir žmonės, kurių padėtis prasčiausia.

Labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės savo viduje plėtoja polinkį į pabrėžiamą individualizmą, kuris drauge su utilitaristine pasaulėjauta, sustiprinta medijų tinklu, kuria „abejingumo globalizaciją“. Šiame scenarijuje migrantai, pabėgėliai, persikėlėliai ir prekybos žmonėmis aukos tapo atskirties simboliu, nes, be sunkumų, kuriuos nulemia pati jų padėtis, jiems dažnai dar užkraunamas neigiamas vertinimas – į juos žvelgiama kaip į visuomenės blogybių priežastį. Nuostata jų atžvilgiu yra aliarmo signalas, įspėjantis apie moralinį nuopuolį, gresiantį tuomet, kai suteikiama erdvė atmetimo kultūrai. Iš tikro su tuo susiduria kiekvienas žmogus, neatitinkantis fizinės, psichinės ar socialinės gerovės normų, jam gresia marginalizacija ir atskirtis.

Todėl migrantų ir pabėgėlių – taip pat apskritai pažeidžiamų žmonių – buvimas šiandien reiškia paraginimą susigrąžinti kai kuriuos esminius mūsų krikščioniškosios būties ir žmogiškumo dėmenis, kuriems gresia būti užmigdytiems dėl komfortiškos gyvensenos. Štai kodėl „kalbama ne tik apie migrantus“: tai reiškia, kad domėdamiesi jais darome tai savo pačių ir visų labui; kai rūpinamės jais, mes visi augame; juos išklausydami suteikiame balsą taip pat tai mūsiškių daliai, kurią galbūt laikome paslėptą, nes šiandien požiūris į ją nėra geras.

„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama ir apie mūsų baimes. Mūsų laikų blogybes ir atgrasumą padidina mūsų „baimė „kito“, nepažįstamo, nustumto į nuošalę, svetimšalio atžvilgiu <...>. Tai pastebime ypač šiandien, žvelgdami į migrantus ir pabėgėlius, kurie beldžiasi į mūsų duris ieškodami globos, saugumo ir geresnės ateities. Tiesa, baimė yra pagrįsta, taip pat ir todėl, kad tokiam susitikimui trūksta pasirengimo“ (Homilija Sakrofane, 2019 m. vasario15 d.). Problema ne abejonės ir baimės. Problema atsiranda tuomet, kai tos baimės nulemia mūsų galvoseną ir veikimą tokiu mastu, kad tampame netolerantiški, užsidarę, o gal, netgi patys to nesuvokdami, rasistai. Taip baimė užgesina mūsų troškimą ir gebėjimą susitikti su kitu, kitokiu nei aš žmogumi; atima iš manęs progą susitikti su Viešpačiu (plg. Homilija per Mišias Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 2018 m. sausio 14 d.).

„Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?“ (Mt 5, 46). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama taip pat apie artimo meilę. Meilės darbais parodome savo tikėjimą (plg. Jok 2, 18). Kilniausia artimo meilė yra tokia, kuri parodoma žmonėms, negalintiems atsilyginti tuo pačiu, o gal net negebantiems padėkoti. „Kalbama apie tai, kokį veidą norime parodyti kaip visuomenė, taip pat apie kiekvieno gyvenimo vertę... Mūsų tautų pažanga <...> pirmiausia priklauso nuo gebėjimo būti paliestiems ir sujaudintiems tų žmonių, kurie beldžiasi į duris ir savo žvilgsniais diskredituoja bei nuvainikuoja visus netikrus stabus, praskolinančius ir pavergiančius gyvenimą; tie dievaičiai siūlo iliuzinę ir netvarią laimę, statomą nepaisant kitų žmonių gyvenimo tikrovės ir kančių“ (Kalba lankantis Rabato vyskupijos Caritas, 2019 m. kovo 19 d.).

„O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo“ (Lk 10, 33). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama apie mūsų žmogiškumą. Užuojauta paskatino samarietį, žydų akimis, svetimtautį, sustoti – tai jausmas, kurio negalime paaiškinti grynai racionaliai. Užuojauta paliečia jautriausią mūsų žmogiškumo sferą ir sukelia neatremiamą impulsą „tapti artimu“ tiems, kuriuos matome patiriant sunkumus. Kaip mus moko pats Jėzus (plg. Mt 9, 35–36; 14, 13–14; 15, 32–37), parodyti užuojautą reiškia pripažinti kito kančią ir nedelsiant pereiti prie veiksmo siekiant palengvinti, gydyti ir išgelbėti. Užuojauta reiškia suteikti erdvės švelnumui, kurį šiandienos visuomenė dažnai liepia mums slopinti. „Atsivėrimas kitiems ne nuskurdina, bet praturtina, padeda būti žmogiškesniems: pripažinti save aktyvia didesnės visumos dalimi ir suvokti gyvenimą kaip dovaną kitiems; padeda tikslu laikyti ne savo interesus, bet žmonijos gėrį“ (Kalba Baku Heidaro Alijevo mečetėje, 2016 m. spalio 2 d.)

„Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama apie tai, kad nė vieno nevalia išskirti. Šiandienos pasaulis tampa vis elitiškesnis ir žiauresnis atskirtųjų atžvilgiu. Besivystančios šalys ir toliau skurdinamos išplėšiant geriausius gamtinius bei žmogiškuosius išteklius nedaugelio privilegijuotų rinkų naudai. Karai paliečia tik kai kuriuos pasaulio regionus, tačiau karo ginklai gaminami ir parduodami kituose regionuose, kurie po to nenori priimti pabėgėlių, atsiradusių dėl šių konfliktų. Kainą už tai visada moka patys mažiausi, vargingiausi, pažeidžiamiausi žmonės; jie neprileidžiami prie stalo ir turi tenkintis puotos trupiniais (plg. Lk 16, 19–21). „Iškeliaujanti Bažnyčia <...> moka žengti pirmą žingsnį, be baimės imtis iniciatyvos, eiti kitų link, ieškoti nutolusiųjų bei kryžkelėse kviesti atstumtuosius“ (Evangelii gaudium, 24). Dėl plėtros, kuri nulemia atskirtį, turtingi tampa dar turtingesni, o vargšai – vargingesni. Tikroji plėtra siekia apimti visus pasaulio vyrus bei moteris, skatinti jų integralų vystymąsi ir rūpintis būsimomis kartomis.

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama apie tai, kaip paskutiniesiems suteikti svarbiausią vietą. Jėzus mus kviečia nepasiduoti pasaulio logikai, pateisinančiai piktnaudžiavimą kitų atžvilgiu siekiant sau ar savo grupei naudos: pirmiausia aš, po to kiti. Priešingai, tikrasis krikščionio šūkis – „pirmiausia paskutinieji“. „Individualistinė dvasia yra derlinga dirva augti tam abejingumui, kuris skatina laikyti artimą vien ekonominiu veiksniu, nesirūpinti kitų žmogiškąja būtimi ir galiausiai veda į baimę ir cinizmą. Argi ne tokius jausmus dažnai patiriame vargšų, išstumtųjų į paribį ir visuomenės paskutiniųjų atžvilgiu? Kaip daug tų paskutiniųjų turime visuomenėje! Pirmiausia galvoju apie migrantus, slegiamus negandų ir kančių naštos, kasdien ieškančių, dažnai desperatiškai, vietos, kur jie galėtų oriai ir taikiai gyventi“ (Kalba diplomatų korpusui, 2016 m. sausio 11 d.). Pagal Evangelijos logiką paskutinieji yra pirmutiniai, ir mes turime jiems tarnauti.

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,– kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama apie žmogaus asmenį, apie visus žmones. Šiame Jėzaus pasakyme randame jo misijos esmę: siekį, kad visi priimtų gyvenimo dovaną visu apstumu pagal Tėvo valią. Bet kokioje politinėje veikloje, kiekvienoje programoje, kiekviename pastoraciniame veikime turime visuomet iškelti į centrą žmogų, apimdami daugeriopas asmens plotmes, taip pat dvasinį matmenį. Tai galioja visiems žmonėms, turi būti pripažįstama jų pamatinė lygybė. Taigi plėtra „negali būti tapatinama tik su ekonominiu vystymusi. Tikra plėtra turi apimti kiekvieną žmogų ir žvelgti į žmogų kaip į visumą“ (Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14).

„Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Kalbama ne tik apie migrantus: kalbama apie tai, kaip statyti Dievo ir žmogaus miestą. Mūsų laikais, kurie taip pat gali būti vadinami migracijos era, daug nekaltų žmonių tampa „didžiosios iliuzijos“ aukomis dėl neribotos technologinės ir į vartotojiškumą orientuotos plėtros (plg. Enciklika Laudato si‘, 34). Tad jie leidžiasi keliauti į „rojų“, neišvengiamai nuviliantį jų lūkesčius. Kartais nepatogus jų buvimas leidžia išsklaidyti mitą apie pažangą, kuri rezervuota nedaugeliui, o grindžiama daugelio išnaudojimu. „Privalu pirma patiems, o paskui padėti ir kitiems migrantus bei pabėgėlius laikyti ne tik problema, bet ir gerbtinais bei mylėtinais broliais ir seserimis. Apvaizdos mums teikiama proga prisidėti prie teisingesnės visuomenės, tobulesnės demokratijos, solidaresnės šalies, broliškesnio pasaulio ir atviresnės krikščioniškosios bendruomenės pagal Evangeliją statydinimo“ (Žinia 2014 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga).

Brangūs broliai ir seserys, mūsų atliepas į šiuolaikinius migracijos iššūkius gali būti apibendrintas keturiais veiksmažodžiais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Šie veiksmažodžiai taikytini ne tik migrantams ir pabėgėliams. Jie apibūdina Bažnyčios misiją visų gyvenančiųjų egzistencijos paribiuose atžvilgiu: jie turi būti priimami, apsaugoti, skatinami ir integruojami. Šiuos keturis veiksmažodžius įgyvendindami praktiškai, padėsime statyti Dievo ir žmogaus miestą, puoselėsime visų žmonių integralią žmogiškąją plėtrą, taip pat pagelbėsime pasaulio bendruomenei priartėti prie tvarios plėtros tikslų, kuriuos ji sau iškėlė ir kurie kitaip būtų sunkiai pasiekiami.

Todėl dalykas susijęs ne vien su migrantais, kalbama ne tik apie juos, bet ir apie mus visus, apie žmonių šeimos dabartį ir ateitį. Migrantai, itin pažeidžiami žmonės, padeda mums perskaityti „laiko ženklus“. Per juos Viešpats kviečia mus atsiversti, kad būtume laisvi nuo atskirties, abejingumo ir išmetimo kultūros. Per juos Viešpats mus kviečia iš naujo priimti visapusį krikščioniškąjį gyvenimą ir kiekvienam pagal savo pašaukimą prisidėti kuriant pasaulį, vis labiau atitinkantį Dievo planą.

Prie šio linkėjimo pridedu maldą prašydamas Mergelės Marijos, Keliaujančiųjų Dievo Motinos, užtarimo, melsdamas gausios Dievo palaimos visiems pasaulio migrantams bei pabėgėliams, taip pat jų kelionės palydovams.

Iš Vatikano 2019 m. gegužės 27 d.

Pranciškus