Popiežius Pranciškus

Žinia 53-iosios Pasaulinės taikos dienos proga

2020 m. sausio 1-oji

Taika kaip vilties kelias: dialogas, susitaikinimas ir ekologinis atsivertimas

1. Taika kaip vilties kelias priešybių ir išbandymų akivaizdoje

Taika yra vertingas gėris, mūsų vilties objektas, kurio siekia visa žmonija. Taikos viltis – tai ir egzistencinę įtampą apimanti žmogiškoji nuostata, kuri leidžia pakelti dažnai nelengvą dabartį, „jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“ (1). Taigi viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos.

Mūsų žmogiškoji bendruomenė laiko atmintyje ir savo kūne žymes karų ir konfliktų, kurie sekė vienas paskui kitą su vis didesne griaunamąja galia ir toliau daro poveikį, ypač paliesdami vargingiausius ir silpniausius. Net ištisoms tautoms sunku išsivaduoti iš išnaudojimo ir korupcijos grandinių, kurstančių neapykantą ir smurtą. Ir šiandien daugeliui vyrų bei moterų, vaikų ir senelių nepripažįstamas orumas, fizinis neliečiamumas, neigiama jų laisvė, taip pat ir religijos, bendruomeninis solidarumas, ateities viltis. Daugelis nekaltų aukų turi pakelti pažeminimo bei atskirties, liūdesio ir neteisybės kančią, net sužeidimus, kylančius dėl sistemingo priešiškumo jų tautos ar artimųjų atžvilgiu.

Baisūs išbandymai dėl nacionalinių ar tarptautinių konfliktų, kuriuos dažnai pablogina negailestingas smurtas, ilgam paženklina žmonijos kūną ir sielą. Kiekvienas karas pasirodo esąs brolžudiškas ir niokoja patį brolybės planą, įrašytą į žmonių giminės pašaukimą.

Žinome, kad karas paprastai prasideda nuo nepakantumo kito skirtingumui, dėl to randasi noras savintis ir dominuoti. Tai kyla žmogaus širdyje iš egoizmo ir puikybės, iš neapykantos, verčiančios griauti, formuoti tik neigiamą kito žmogaus įvaizdį, siekiant jį išskirti ir pašalinti. Karas yra kurstomas per iškreiptus santykius, ambicijas viešpatauti, piktnaudžiavimą valdžia, bijant kito ir jo skirtingumo, kuris suvokiamas kaip kliūtis; tuo pat metu karas visa tai dar labiau pakursto.

Neseniai vykusios kelionės į Japoniją metu atkreipiau dėmesį į paradoksalų dalyką: „Mūsų pasauliui būdinga iškreipta dichotomija: norima gintis ir užtikrinti stabilumą bei taiką, grindžiamą neteisingai suvokiamu saugumu, palaikomu baimės ir nepasitikėjimo mentalitetu, o tai nuodija santykius tarp tautų ir daro neįmanomą bet kokį dialogą. Taika ir tarptautinis stabilumas nesuderinami su bandymais bauginti tarpusavio griovimu ar visiško sunaikinimo grėsme; tai įmanoma tiktai remiantis globalia solidarumo etika, bendradarbiavimu tarnaujant ateičiai, formuojamai per savitarpio priklausomybę ir bendrą atsakomybę visoje žmonių šeimoje šiandien ir rytoj“ (2).

Kiekviena grėsminga situacija sukelia nepasitikėjimą savimi ir skatina trauktis į savo poziciją. Nepasitikėjimas ir baimė padidina santykių trapumą ir smurto grėsmę tarsi užburtame rate, ir tai niekuomet neveda į taikius santykius. Todėl net branduolinis atgrasymas gali kurti tik iliuzinį saugumą.

Todėl negalime tikėtis, kad stabilumą pasaulyje išlaikysime per sunaikinimo baimę, esant labai nestabiliai pusiausvyrai, kabodami ant branduolinės bedugnės krašto ir užsidarę tarp abejingumo sienų, kur priimami socialiniai ir ekonominiai sprendimai atveria kelią į tragišką žmogaus ir kūrinijos nuvertinimą, o ne į vieni kitų saugojimą (3). Kaip kurti taikos ir tarpusavio pripažinimo kelią? Kaip sulaužyti liguistą grasinimų ir baimės logiką? Kaip įveikti dabar vyraujančią nepasitikėjimo dinamiką?

Turime siekti tikros brolystės, grindžiamos bendra kilme iš Dievo, tos brolystės, kuri įgyvendinama dialogu ir tarpusavio pasitikėjimu. Taikos troškimas yra giliai įsišaknijęs žmogaus širdyje, ir mums nevalia jo atsižadėti pasitenkinant mažesniu dalyku.

2. Taika kaip įsiklausymo kelias, grindžiamas atmintimi, solidarumu ir broliškumu

Hibakušos, žmonės, išgyvenę atominį bombardavimą Hirosimoje ir Nagasakyje, priklauso prie tų, kurie šiandien išlaiko gyvai rusenančią kolektyvinę atmintį, liudydami ateities kartoms, kokie baisūs dalykai įvyko 1945 m. rugpjūtį, taip pat apie neapsakomas kančias iki pat šių dienų. Jų liudijimas žadina ir išlaiko aukų atminimą, kad žmogiškoji sąžinė vis tvirčiau atsispirtų bet kokiai valiai dominuoti ar naikinti. „Negalime leisti, kad ši ir naujosios kartos prarastų atmintį ir užmirštų, kas čia įvyko; tą atmintį, kuri yra garantija ir stimulas, leidžiantis kurti teisingesnę ir broliškesnę ateitį“ (4).

Panašiai kaip jie, daugelis žmonių visame pasaulyje ateities kartoms dovanoja nepamainomą tarnystę, išlaikydami atmintį, kurią dera saugoti ne tik siekiant nekartoti tų pačių klaidų arba kad nebūtų iš naujo siūlomos iliuzinės praeities galvosenos schemos, bet ir todėl, jog šios patirties vaisiais gaivinama atmintis suteiktų pagrindą ir įkvėptų dabar ir ateityje apsispręsti skatinti taiką.

Negana to, atmintis yra vilties perspektyva: dažnai karų ir konfliktų sutemose prisimenant netgi nedidelį solidarumo gestą atsiranda įkvėpimas priimti drąsius, net herojiškus sprendimus. Tai gali išjudinti naują energiją, sužadinti pavienių žmonių ir bendruomenių viltį.

Atverti taikos kelią ir eiti juo yra iššūkis, kuris juo sudėtingesnis, juo labiau susipina daugeriopi ir prieštaringi asmenų, bendruomenių ir tautų interesai. Pirmiausiai reikia kreiptis į moralinę sąžinę, taip pat asmeninę ir politinę valią. Taika pasiekiama būtent žmogaus širdies gelmėje, o politinę valią visada reikia stiprinti, kad būtų galima pradėti naujus procesus, kurie sutaikintų bei vienytų žmones ir bendruomenes.

Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama. Iš tikrųjų negalima pasiekti tikros taikos be įtikinamo dialogo tarp vyrų ir moterų, kurie siekia tiesos pranokdami ideologijas ir skirtingas nuomones. Taiką „reikia kurti nuolatos“ (5); tai yra kelionė, kurioje einama kartu, nuolat siekiant bendrojo gėrio, laikantis duoto žodžio ir gerbiant teisę. Tarpusavyje įsiklausant galima vis geriau suprasti ir vertinti kitą ir netgi pamatyti prieše brolio ar sesės veidą.

Taigi taikos procesas yra tęstinis įsipareigojimas. Tai kantrus darbas siekiant tiesos ir teisingumo, pagerbiant aukų atminimą ir žingsnis po žingsnio atveriant kelią į bendrą viltį, kuri yra stipresnė už keršto troškimą. Teisinėje valstybėje reikšminga šio proceso paradigma gali būti demokratija, jei ji grindžiama teisingumu ir įsipareigojimu saugoti kiekvieno žmogaus teises, ypač silpnųjų ir nušalintųjų, nuolat ieškant tiesos (6). Tai yra socialinė užduotis, tęstinis darbas, kuriame kiekvienas atsakingai prisideda savo indėliu visais vietinės, nacionalinės ar globalios bendruomenės lygiais.

Kaip pabrėžė šventasis Paulius VI, „Šiais dviem lygybės ir bendro dalyvavimo siekiais norima plėtoti demokratinę visuomenę <...> .Tuo pabrėžiama ugdymo socialiniam gyvenimui svarba, apimant ne tik informavimą apie kiekvieno žmogaus teises, bet ir būtiną atitikmenį: pareigų kito atžvilgiu pripažinimą. Pareigos suvokimą ir praktikavimą lemia gebėjimas susivaldyti ir priimti atsakomybę bei nustatytas ribas individų ir grupių laisvės atžvilgiu (7).

Priešingai, visuomenės narių susiskaldymas, socialinės nelygybės didėjimas ir atsisakymas imtis priemonių, laiduojančių integralią žmogiškąją plėtrą, kelia pavojų bendrojo gėrio siekiui. Tačiau kantrios pastangos, grindžiamos žodžio galia ir tiesa, gali iš  naujo pažadinti žmonių užuojautos ir kūrybingo solidarumo gebėjimus.

Mūsų krikščioniškoje patirtyje nuolat atmename Kristų, atidavusį savo gyvybę dėl mūsų sutaikinimo (plg. Rom 5, 6–11). Bažnyčia visapusiškai prisideda prie teisingos tvarkos siekio, tęsdama tarnavimą bendrajam gėriui, puoselėdama taikos viltį, perduodama krikščioniškąsias vertybes ir moralinį mokymą, taip pat besidarbuodama socialinėje ir švietimo srityje.

3. Taika kaip susitaikinimo kelionė broliškoje bendrystėje

Biblijoje, ypač pranašų žodžiais, primenama žmonių sąžinei ir tautoms apie Dievo sandorą su žmonija. Tai reiškia atsižadėti troškimo dominuoti kitų atžvilgiu ir išmokti pamatyti vienas kitą kaip asmenis, Dievo vaikus, brolius ir seseris. Niekuomet neturėtume kito apriboti tuo, ką jis neva yra pasakęs ar padaręs; kitą žmogų turime gerbti žvelgdami į tą pažadą, kurį jis turi savyje. Tik rinkdamiesi pagarbos kelią galime pertraukti keršto spiralę ir leistis į vilties kelionę.

Mes vadovaujamės Evangelijos ištrauka, kurioje perteikiamas Petro ir Jėzaus pokalbis: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21–22). Šis susitaikinimo kelias – tai kvietimas širdies gelmėje atskleisti atleidimo galią ir gebėjimą pripažinti vieniems kitus kaip brolius ar seseris. Mokantis gyventi atleidimu auga mūsų gebėjimas tapti taikos vyrais bei moterimis.

Tai, kas teisingai galioja kalbant apie taiką socialinėje srityje, taip pat teisinga politikos ar ekonomikos srityje, nes taika persmelkia visus bendro gyvenimo aspektus. Negali būti tikros taikos, jei negebėsime sukurti teisingesnės ekonominės sistemos. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI prieš 10 metų paskelbtoje enciklikoje Caritas in veritate: „ Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia ir pasauliniu lygmeniu didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamo dovanojimo ir bendrystės mastu“ (CV, 39).

4. Taika kaip ekologinio atsivertimo kelias

„Jei neteisingas mūsų principų supratimas kartais paskatindavo pateisinti piktnaudžiavimą gamta ar žmogaus despotišką viešpatavimą kūrinijai, ar karą, neteisingumą ir smurtą, mes, kaip tikintieji, galime suvokti, jog tada būdavome neištikimi išminties lobiui, patikėtam mums saugoti“ (8).

Kai susiduriame su padariniais, atsiradusiais dėl mūsų priešiškumo kitiems, dėl pagarbos bendriems namams stygiaus ar piktnaudžiavimo naudojantis gamtiniais ištekliais, – kai į juos žvelgiame tik kaip į greito pelno priemonę, nepaisydami vietos bendruomenių, bendrojo gėrio ir pačios gamtos, – tų dalykų akivaizdoje mums reikia ekologinio atsivertimo.

Neseniai vykęs Amazonijos regionui skirtas Sinodas ragina mus iš naujo kviesti kurti taikingus santykius tarp bendruomenių ir žemės, tarp dabarties ir praeities, tarp patirčių ir vilčių.

Ši susitaikinimo kelionė taip pat kviečia klausytis ir kontempliuoti pasaulį, kurį Dievas mums dovanojo, kad jis taptų mūsų bendrais namais. Iš tikrųjų gamtos ištekliai, daugybė gyvybės formų ir pati žemė buvo mums, taip pat ateities kartoms, patikėta, kad aktyviai ir atsakingai dalyvaujant kiekvienam žmogui ji būtų ,,dirbama“ ir ja „rūpinamasi“ (plg. Pr 2, 15). Mums reikia pakeisti savo įsitikinimus ir požiūrį, kad taptume atviresni susitikti su kitu ir priimti kūrinijos dovaną, atspindinčią Kūrėjo grožį bei išmintį.

Visa tai mums suteikia gilesnės motyvacijos ir naują būdą gyventi mūsų bendruose namuose, priimti mūsų skirtybes, švęsti ir gerbti gyvenimą, kurį gavome ir kuriuo dalijamės, siekti tokių gyvenimo sąlygų ir visuomenės modelių, kurie laiduotų gyvybės klestėjimą ir išlikimą, plėtoti visos žmonijos šeimos bendrąjį gėrį.

Ekologinis atsivertimas, į kurį kreipiame, paskatins mus naujaip pažvelgti į gyvenimą, apmąstant Kūrėjo didžiadvasiškumą: Jis atidavė mums žemę ir kviečia mus bendrai dalytis ja su džiugiu nuosaikumu. Reikia suprasti, jog šis atsivertimas privalo būti visuminis, būtina perkeisti mūsų santykius su broliais ir seserimis, su kitais gyvais sutvėrimais, su kūrinija ir visa jos įvairove, taip pat su Kūrėju, kuris yra gyvybės pradmuo ir šaltinis. Iš krikščionio reikalaujama, kad „pasekmės, kylančios iš susitikimo su Jėzumi, reikštųsi santykiuose su pasauliu“ (9).

5. Mes gauname visa tai, ko viliamės (10).

Susitaikinimo kelionė kviečia į kantrybę ir pasitikėjimą. Taika pasiekiama tik tuomet, kai jos viliamasi.

Pirmiausia tai reiškia tikėti taikos galimybe. Tikėti, kad kitiems reikia taikos taip pat, kaip mums. Čia mus gali įkvėpti Dievo meilė, kuri skirta kiekvienam iš mūsų: ši meilė yra išlaisvinanti, beribė, duodama dovanai ir nenuilstanti.

Dažnai konfliktų šaltinis būna baimė. Taigi svarbu įveikti mūsų žmogiškąsias baimes ir pripažinti, jog esame vargingi vaikai akyse To, kuris mus myli ir mūsų laukia, panašiai kaip sūnaus palaidūno tėvas (plg. Lk 15, 11–24). Brolių ir seserų susitikimo kultūra įveikia grasinimo kultūrą. Ji paverčia kiekvieną susitikimą galimybe ir didžiadvasiškos Dievo meilės dovana. Ji skatina mus pranokti savo siaurų horizontų ribas ir siekti, kad visuomet gyventume visuotine brolybe kaip vieno dangiškojo Tėvo vaikai.

Kristaus mokinius šioje kelionėje palaiko taip pat Sutaikinimo sakramentas, kuris Viešpaties dovanotas pakrikštytųjų nuodėmėms atleisti. Šis Bažnyčios sakramentas, atnaujinantis asmenis ir bendruomenes, ragina mus laikyti žvilgsnį nukreipus į Jėzų, per kurį sutaikinta „visa, kas yra žemėje ir danguje“, darant „jo kryžiaus krauju taiką“ (plg. Kol 1, 20); jis taip pat reikalauja iš mūsų atsisakyti bet kokio smurto mintimi, žodžiu ar darbu, tiek prieš mūsų artimą, tiek prieš Dievo kūriniją.

Dievo Tėvo malonė yra suteikiama kaip besąlyginė meilė. Patys gavę atleidimą Kristuje mes galime eiti ir dovanoti tą atleidimą savo laiko vyrams bei moterims. Diena iš dienos Šventoji Dvasia įkvepia mums nuostatas ir žodžius, kad taptume teisingumo ir taikos kūrėjai.

Telaimina mus taikos Dievas ir tepadeda mums.

Marija, Taikos Kunigaikščio Motina ir visų žemės tautų Motina, telydi ir tepalaiko mus susitaikinimo kelyje žingsnis po žingsnio.

Tegul kiekvienas ateinantis į šį pasaulį žmogus patiria taikingą gyvenimą, kad galėtų visiškai įgyvendinti jo širdyje glūdintį meilės ir gyvybės pažadą.

Iš Vatikano, 2019 m. gruodžio 8 d.

Pranciškus

(1) Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi (2007 m. lapkričio 30 d.), 1.
(2) Kalba dėl branduolinių ginklų. Nagasakis, Parkas atominės bombos sprogimo epicentre, 2019 m. lapkričio 24 d.
(3) Plg. Homilija Lampedūzoje, 2018 m. liepos 8 d.
(4) Kalba apie taiką. Hirosima, Taikos memorialas, 2019 m. lapkričio 24 d.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konst. Gaudium et spes, 78.
(6) Benediktas XVI. Kalba Italijos krikščionių darbininkų sąjungų vadovams, 2006 m. sausio 27 d.
(7) Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 m. gegužės 14 d.), 24.
(8) Enciklika Laudato si‘ (2015 m. gegužės 24 d.), 200.
(9) Ten pat, 217.
(10) Plg. Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis, II, 21, 8.