Popiežius Pranciškus

Žinia 35-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga (2020 m.)

„Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (Lk 7, 14)

Brangūs jaunuoliai,

2018 m. spalį, kartu su Vyskupų sinodu tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“, Bažnyčia pradėjo reflektuoti jūsų situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, jūsų prasmės paiešką ir gyvenimo planus, jūsų santykį su Dievu. 2019 m. sausį Panamoje sutikau šimtus tūkstančių jūsų bendraamžių iš viso pasaulio, susirinkusių į Pasaulines jaunimo dienas. Tokio pobūdžio įvykiai kaip Sinodas ar Pasaulinės jaunimo dienos išreiškia esminį Bažnyčios matmenį – „bendrą ėjimą drauge“.

Šiame kelyje, kiekvieną kartą įveikę svarbų kelionės etapą, esame Dievo ir paties gyvenimo raginami pradėti iš naujo. Jūs, jauni žmonės, esate to dalyko ekspertai! Jums patinka leistis į keliones, atrasti naujas vietas ir žmones, patirti naujų įspūdžių. Todėl pasirinkau Portugalijos sostinę Lisaboną kaip jūsų būsimos tarpžemyninės piligrimystės tikslą 2022 metais. Iš ten XV ir XVI amžiuje daugybė jaunų žmonių, tarp jų daug misionierių, išvyko į nežinomus kraštus, kad pasidalytų savo išgyvenama Jėzaus patirtimi su kitomis tautomis bei nacijomis. Lisabonoje būsimų Pasaulinių jaunimo dienų tema: „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39). Per tuos dvejus metus iki būsimo susitikimo noriu su jumis apmąstyti kitus du biblinius tekstus: 2020 metais – „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“ (plg. Lk 7, 14), o 2021 m. – „Kelkis, padariau tave liudytoju to, ką matei“ (plg. Apd 26, 16).

Kaip matote, visas tris temas siejantis veiksmažodis yra „pakilti“. Šis pasakymas taip pat įgyja atgimimo, pabudimo gyventi prasmę. Tas veiksmažodis kartojamas ir paraginime Christus vivit, kurį jums skyriau po 2018 m. Sinodo ir kurį Bažnyčia drauge su Sinodo baigiamuoju dokumentu siūlo jums kaip švyturį, nušviečiantį jūsų gyvenimo kelią. Visa širdimi tikiu, jog kelias, nuvesiantis mus į Lisaboną, visoje Bažnyčioje sutaps su stipriu įsipareigojimu įgyvendinti tuos abu dokumentus ir bus orientyras jaunimo sielovados animatoriams, vykdantiems savo misiją.

Dabar eikime prie mūsų šių metų temos: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis“ (Lk 7, 14). Šią Evangelijos ištrauką jau citavau dokumente Christus vivit: „Jei esi praradęs vidinę jėgą, svajones, entuziazmą, viltį ir didžiadvasiškumą, Jėzus stovi priešais, kaip kadaise stovėjo prieš mirusį našlės sūnų, ir visa Prisikėlusiojo galia ragina tave: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (20).

Šiame fragmente pasakojama, kaip Jėzus įeidamas į Naino miestą Galilėjoje sutiko laidotuvių procesiją, palydinčią į kapus jauną vyrą, vienintelį našlės motinos sūnų. Jėzus, sujaudintas širdį veriančio tos moters skausmo, padarė stebuklą prikeldamas jos sūnų. Tačiau tas stebuklas padaromas po tam tikrų elgsenos išraiškų bei gestų sekos: „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo“ (Lk 7, 13–14). Stabtelėkime apmąstydami šiuos Viešpaties gestus bei žodžius.

Pamatyti kančią ir mirtį

Į šią laidotuvių eiseną Jėzus žvelgia atidžiai, neišsiblaškęs. Minioje jis mato veidą moters, išgyvenančios didžiulę kančią. Iš jo žvilgsnio randasi susitikimas, kuris tampa naujo gyvenimo versme. Nereikia daug žodžių.

O koks yra mano žvilgsnis? Ar žvelgiu atidžiai, ar taip, tarsi greitai žvilgsniu išnaršyčiau tūkstančius nuotraukų išmaniajame telefone ar socialinio tinklo paskyroje? Kaip dažnai šiandien tampame daugelio įvykių liudytojais jų tiesiogiai neišgyvendami! Kartais mūsų pirmoji reakcija būna įrašyti sceną išmaniajame telefone, gal net nepažvelgiant į joje dalyvaujančių žmonių akis.

Aplink mus, kartais ir mūsų pačių viduje susitinkame su mirties tikrove: fizine, dvasine, emocine, socialine. Ar sąmoningai suvokiame šias apraiškas, ar tiesiog tik priimame jų padarinius? Ar galime ką nors padaryti, kad vėl grąžintume gyvybę?

Galvoju apie daugelį negatyvių situacijų, su kuriomis susiduria jūsų bendraamžiai. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie dėl šiandienos momento viskuo rizikuoja, ekstremaliomis patirtimis keldami grėsmę savo gyvybei. Kiti jaunuoliai yra tarsi „mirę“, nes prarado viltį. Iš vienos merginos girdėjau: „Tarp savo draugų matau žmonių, kurie prarado ūpą angažuotis, nebeturi drąsos pakilti.“ Deja, ir tarp jaunuolių plinta depresija, kai kuriais atvejais net vedanti į pagundą atimti gyvybę sau pačiam. Kiek yra situacijų, kai viešpatauja apatija, kai prapuolama būkštavimų ir kaltės priekaištų bedugnėje! Kiek daug jaunų žmonių verkia, o niekas nesiklauso jų sielos šauksmo! Aplinkui dažnai abejingais žvilgsniais klaidžioja tie, kurie mėgaujasi savo laimės valanda, happy hour, laikydamiesi atstu.

Yra ir tokių, kurie paviršutiniškai vegetuoja manydami esą gyvi, nors vidujai yra mirę (plg. Apr 3, 1). Galima būti dvidešimties ir gyvenime ristis vis žemyn į nuosmukį, neatitinkantį asmens orumo. Apsiribojama nuostata „leisti sau pagyventi“ siekiant bent kokio pasitenkinimo: šiek tiek pramogos, keletas trupinėlių kitų dėmesio ar palankumo... Taip pat paplitęs skaitmeninis narciziškumas, paliečiantis ir jaunus, ir suaugusius. Daugelis žmonių taip gyvena! Galbūt kai kuriems savo aplinkoje teko alsuoti materializmu, kai mąstoma tik apie uždirbamus pinigus ir gyvenimo susitvarkymą, tarsi tai būtų vienintelis gyvenimo tikslas. Ilgainiui atsiranda bukas nepasitenkinimas, apatija, vis labiau nerimą keliantis nenoras gyventi.

Neigiamas nuostatas gali išprovokuoti ir asmeninės nesėkmės, kai tai, kas mums rūpėjo, į ką buvome įsitraukę, nejuda į priekį, arba kai nepasiekiame lauktų rezultatų. Tai gali atsitikti mokslo srityje, sietis su ambicijomis sporto ar meno sferoje... Žlugus „svajonei“ gali atsitikti taip, jog žmogus jaučiasi miręs. Tačiau nesėkmės yra kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, o kartais tai gali būti netgi malonė! Dažnai tai, kas mūsų įsivaizdavimu teikia laimę, pasirodo esanti iliuzija ir stabas. Stabai iš mūsų reikalauja visko pavergdami mus, bet nieko už tai neduoda mainais. Galiausiai jie nugriūva, ir lieka vien dulkės ir dūmai. Šia prasme sukeliančios stabų griūtį nesėkmės yra geras dalykas, net jei tai verčia mus kentėti.

Galėtume tęsti aptardami kitas fizinės ar moralinės mirties situacijas, į kurias gali pakliūti jaunas žmogus, tokias kaip priklausomybės, nusikaltimai, skurdas, sunki liga... Bet palieku kiekvienam asmeniškai apmąstyti ir įsisąmoninti, kas jums ar jūsų artimiems žmonėms sukėlė „mirtį“ dabar ar praeityje. Tuo pat metu atsiminkite, tas iš tikrųjų miręs Evangelijos jaunuolis grįžo į gyvenimą, nes į jį pažvelgė Tas, kuris panorėjo, kad jis gyventų. Tai gali atsitikti ir šiandien, ir kiekvieną dieną.

Pasigailėti

Šventasis Raštas dažnai aprašo jauseną žmonių, kuriuos „iki širdies gelmių“ persmelkia kito kančia. Jėzaus susijaudinimas leidžia jam dalyvauti kito žmogaus tikrovėje. Jis priima ant savęs kito vargą. Tos motinos skausmas tampa jo skausmu. To sūnaus mirtis tampa jo mirtimi.

Daugeliu progų jūs, jaunuoliai, parodote, kad mokate atjausti kentėdami su kitu. Pakanka matyti, kaip daugelis iš jūsų aukojatės, kai to reikalauja aplinkybės. Nebūna, kad katastrofų, žemės drebėjimų, potvynių metu jauni savanoriai nepareikštų esą pasirengę padėti. Taip pat jaunų žmonių mobilizavimasis ir noras saugoti kūriniją liudija jų gebėjimą išgirsti žemės šauksmą.

Brangūs jaunuoliai, neleiskite, jog iš jūsų būtų išplėštas tas jautrumas! Kad visada girdėtumėte kenčiančius; kad leistumėtės sujaudinami tų, kurie verkia ir miršta šiame pasaulyje. „Kai kurią gyvenimo tikrovę galime pamatyti tik tuomet, kai akis nuplauna ašaros“ (Christus vivit, 76). Jei mokėsite verkti su verkiančiais, būsite iš tikrųjų laimingi. Daugelis iš jūsų bendraamžių neturi galimybių, patiria prievartą ir persekiojimus. Tegul jų žaizdos tampa jūsų žaizdomis, tuomet jūs tapsite vilties nešėjai šiame pasaulyje. Tuomet galėsite pasakyti savo broliui, savo sesei: „Kelkis, nesi vienas“, ir leisti jiems patirti, kad Dievas Tėvas mus myli, o Jėzus yra į mus ištiesta Jo ranka.

Prisiartinti ir „paliesti“

Jėzus sustabdo laidotuvių eiseną. Jis prieina, tampa artimas. Artumas kviečia eiti pirmyn ir tampa drąsiu gestu, teikiančiu kitam gyvybę. Tai pranašiškas gestas. Tai Jėzaus, Gyvojo, palietimas, teikiantis gyvybę. Tai palietimas, įliejantis Šventąją Dvasią į mirusį jaunuolio kūną ir grąžinantis jam gyvybines funkcijas.

Tas palietimas prasiskverbia į prislėgtumo ir nevilties tikrovę. Tai Dieviškojo palietimas, perteikiamas taip pat per tikrą žmogiškąją meilę ir atveriantis neįsivaizduojamas laisvės, orumo, vilties, naujo ir visaverčio gyvenimo erdves. To Jėzaus gesto veiksmingumas yra neapskaičiuojamas. Jis mums primena, kad net paprastas, bet konkretus artumo ženklas gali pažadinti prisikėlimo jėgas.

Taip pat ir jūs, jaunuoliai, galite artintis prie skausmo ir mirties situacijų, su kuriomis susiduriate, galite jas paliesti ir pažadinti gyvybę, kaip Jėzus. Tai įmanoma Šventosios Dvasios dėka, jei pirmiau jūs patys buvote paliesti Jos meilės, jei jūsų širdys buvo suminkštintos Jos gerumo jums patirtimi. Jeigu savo viduje jaučiate širdį veriantį Dievo švelnumą kiekvienam gyvam kūriniui, ypač alkanam, trokštančiam, ligotam, nuogam, įkalintam broliui, tuomet galėsite artintis prie jo taip, kaip Jis, paliesti taip, kaip Jis ir perteikti Jo gyvybę savo draugams, kurie yra vidujai mirę, kurie kenčia arba yra praradę tikėjimą bei viltį.

„Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

Evangelijoje neminimas Jėzaus Naine prikelto jaunuolio vardas. Tai kvietimas skaitytojui tapatintis su juo. Jėzus kreipiasi į tave, į mane, į kiekvieną iš mūsų ir sako: „Kelkis!“ Puikiai žinome, mes, krikščionys, taip pat nupuolame, ir kiekvieną kartą būtina keltis. Tik tas, kas nevaikšto, neparpuola, tačiau ir neina pirmyn. Todėl reikia leisti Jėzui veikti ir įvykdyti tikėjimo į Dievą aktą. Pirmas žingsnis – sutikti atsistoti. Naujas Jo duotas gyvenimas bus geras ir vertas gyventi, nes jį palaikys Tas, kuris mus ir ateityje lydės niekada mūsų neapleisdamas, padėdamas mums nugyventi gyvenimą oriai ir vaisingai.

Tai iš tikrųjų naujas kūrinys, naujas gimimas. Tai nėra tik psichologiškai sąlygota būklė. Veikiausiai daugelis jūsų sunkumų momentais girdėjote kartojant „magiškus“, šiandien madingus žodžius, kurie esą turėtų viską išspręsti: „Privalai patikėti savimi“; „Privalai rasti savyje jėgų“; „Turi suvokti savo pozityvią energiją...“ Tačiau tai yra paprasti žodžiai, jie neveiksnūs tuomet, kai žmogus yra „vidujai miręs“. Kristaus žodis yra visai kitos kokybės, jis nepalyginamai viršesnis. Tai dieviškas ir kuriantis žodis, vienintelis galintis grąžinti gyvenimą ten, kur jis yra užgesęs.

Naujas „prisikėlusiųjų“ gyvenimas

Evangelijoje sakoma, kad jaunuolis „pradėjo kalbėti“ (Lk 7, 15). Pirmutinė reakcija žmogaus, kurį Kristus palietė ir grąžino į gyvenimą, yra be baimės ir be kompleksų išreikšti save, parodyti savo vidų, savo asmenybę, troškimus, poreikius ir svajones. Gal žmogus niekad anksčiau to nedarė, buvo įsitikinęs, kad niekas neįstengs jo suprasti!

Kalbėti taip pat reiškia užmegzti santykį su kitais. Kai žmogus yra „miręs“, jis užsisklendžia savyje, santykiai nutrūksta arba tampa paviršutiniški, neteisingi, veidmainiški. Kai Jėzus grąžina mums gyvybę, jis mus grąžina kitiems (plg. 15 eil.).

Šiandien dažnai būname „prisijungę prie ryšio tinklo“, bet nebendraujame. Nesaikingas naudojimasis elektroniniais prietaisais gali baigtis tuo, kad visą laiką būsime prilipę prie ekranų. Šia Žinia, remdamasis Jėzaus ištartu žodžiu „Kelkis!“, norėčiau drauge su jumis, jaunuoliai, pakviesti siekti kultūros permainos. Kultūroje, kurioje norima, kad jauni žmonės būtų izoliuoti ir užsisklendę virtualiame pasaulyje, platinkime šį Jėzaus žodį: „Kelkis!“ Tai kvietimas atsiverti tikrovei, toli pranokstančiai virtualų pasaulį. Tai ne technologijos niekinimas, o raginimas naudoti ją kaip priemonę, o ne kaip tikslą. „Kelkis“ taip pat reiškia „svajok“, „rizikuok“, „angažuokis perkeisdamas pasaulį“, atgaivink savo troškimus, kontempliuok dangų, žvaigždes, tave supantį pasaulį. „Kelkis ir tapk tuo, kas esi!“ Dėl šios žinios daugelis aplink mus esančių išblėsusių jaunų veidų atgis ir taps kur kas gražesni už bet kokią virtualią tikrovę.

Jeigu dovanoji gyvybę, kažkas ją priima. Viena mergina kartą pasakė: „Pakyli nuo sofos, jei matai kažką gražaus ir nusprendi daryti ką nors panašaus.“ Tai, kas gražu, sužadina aistrą. O jei jaunas žmogus aistringai kažkuo domisi, o dar geriau, jei žavisi Asmeniu, jis galiausiai pakyla ir ima daryti nuostabius dalykus; tas, kuris buvo miręs, gali tapti Kristaus liudytoju ir atiduoti jam savo gyvenimą.

Brangūs jaunuoliai, kokios jūsų aistros ir svajonės? Leiskite joms išryškėti ir per jas pasiūlykite pasauliui, Bažnyčiai, kitiems jauniems žmonėms ką nors gražaus dvasinėje, meninėje, visuomeninėje srityje. Kartoju jums savo gimtąja kalba: hagan lìo! Tegu jus išgirsta! Iš vieno jaunuolio išgirdau: „Jeigu Jėzus būtų toks žmogus, kuris užsiima tik savo reikalais, našlės sūnus nebūtų prikeltas.“

Jaunuolio prikėlimas vėl suvienija jį su jo motina. Šioje motinoje galime įžvelgti mūsų Motiną Mariją, kuriai patikime viso pasaulio jaunuolius. Joje galime taip pat atpažinti Bažnyčią, norinčią nuoširdžiai priimti kiekvieną jauną žmogų, nė vieno neišskiriant. Todėl melskime Mariją už Bažnyčią, kad ji visada išliktų motina savo mirusiems vaikams, kad verktų dėl jų ir melstų jų atgimimo. Su kiekvienu mirštančiu savo vaiku miršta ir Bažnyčia, o su kiekvienu prisikeliančiu – ji taip pat prisikelia.

Laiminu jūsų kelią. Ir prašau jus, neužmirškite melstis už mane.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. vasario 11-oji, Lurdo Švč. M. Marijos minėjimas

Pranciškus