Brangieji,

Šie metai mus visus ir pasaulį suvienijo netikėtu būdu. Pandemijos sukeltas egzistencinis nerimas neaplenkė nei vieno iš mūsų. Viruso grėsmė verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir trapumą, apie visuomenės solidarumo ir savitarpio pagalbos reikšmę. Negalime slėpti – asmeniškai kiekvienam tai sunkus laikas. Jaučiamės nesaugūs, persekioja nerimas dėl ateities, dažnas išgyvena bendrystės stoką. Tačiau, kaip žmonijos istorinė patirtis rodo, kiekvienoje krizėje slypi ir naujų galimybių atradimas. Iššūkiai ir išbandymai tarsi pabudina žmonių jėgas, protus ir kūrybiškumą naujai pažvelgti į mūsų tikrovę. Pastarieji metai tapo mokykla ir jauniems, ir vyresniems: atradome virtualaus mokymosi bei komunikacijos galimybių, patyrėme nuotolinį darbą, pravėrėme elektroninių parduotuvių duris, o svarbiausia – šis laikas tapo proga lavinti mūsų gebėjimą atjausti ir padėti vieni kitiems. Dar geriau suvokėme, kad esame viena žmonių šeima. Tikime, kad pasaulį šios pamokos teigiamai veiks ir įveikus pandemiją.

Artėja Kalėdų šventė. Pasaulis prisimena ir švenčia įvykį, nuo kurio skaičiuoja mūsų eros metus. Dangaus ir žemės Kūrėjas įžengia į laiko tėkmę gimdamas kūdikiu Betliejaus tvartelyje. Šio įvykio prasmę evangelistas Matas aprašo žodžiais: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“ (Mt 4, 16). Čia autorius drąsiai apibūdina pasaulį iki Viešpaties aplankymo, kaip „tamsybėse tūnantį,“ o Jo užgimimą kaip „skaisčią šviesą“. Tai priminimas, kad žmogus atranda savo egzistencijos prasmę tik Dievo perspektyvoje: kai atpažįsta jį aplankiusį Kūrėją bei išgirsta jo skelbiamą žinią. O ji savitai mums kalba apie žmogaus gyvybės vertę. Kalėdos primena, kad užgimstantis pasauliui žmogus nešasi savyje Dievo atvaizdą. Ši mintis apie žmogaus gyvybės dieviškąją kilmę ypač atsiskleidžia Evangelijoje pagal Luką užrašytame angelo Gabrieliaus pokalbyje su Mergele Marija. Dievo pasiuntinys paaiškina Marijai joje beužsimegsiančios gyvybės slėpinį sakydamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas...“ (Lk 1, 35). Biblinių įvaizdžių turtinga kalba perteikia, kas yra žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl krikščionybė besivadovaudama Viešpaties apreiškimu teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę bei skelbia, kad kiekvienas asmuo yra vertas tokios pagarbos kaip ir jo autorius Dievas.

Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo kūrybinės galios bendrystėje su žmogumi. Ji nėra absoliuti žmogaus nuosavybė. Todėl žmogaus gyvybės negalima negerbti ar atimti. Ši išvada kyla ir iš šiandienos medicinos mokslo įrodytos tiesos, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento ir nėra motinos kūno dalis. Nuo tada savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo, skirtingas nuo savo motinos bei tėvo, ir jam turi būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Juk ir logika mums sako: kas iš pradžių nėra žmogus ir vėliau negalėtų toks tapti. Tad negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas, embrionų naikinimas mokslinių tyrimų ar dirbtinio apvaisinimo metu, eutanazija yra nepriimtini (plg. Evangelium vitae, 81). Bažnyčia atjaučia moteris ir šeimas, kuriose nepavyko išsaugoti gyvybės, ir dovanoja joms savo gailestingumo tarnystę. Drauge skatina visomis išgalėmis stengtis padėti moterims ir šeimoms krizinio nėštumo metu, toms šeimoms, kurios susiduria su nepagydoma artimųjų liga. Kalėdų žinia mus kviečia ne tik švęsti Viešpaties užgimimą, bet ir pasiryžti besąlygiškai gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Visuomenė tampa nesaugi, jeigu to negarantuoja.

Džiaugsmingame Kalėdų įvykio apraše nuskamba ir slėpiningas žodis. Pranašas Simeonas, paėmęs į rankas kūdikį Jėzų, kurį paaukoti į Jeruzalės šventyklą atnešė Juozapas ir Marija, ištaria: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Šventoji Šeima netrukus patyrė šių žodžių prasmę priverstinai bėgdama į Egiptą, kai to meto valdžios pareigūnas Erodas, bijodamas šalia savęs kito galimo autoriteto, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus (Mt 2, 13–18). Šie pranašo žodžiai išsipildė ir pirmųjų amžių krikščionių kankinystėje, kai Romos imperatorius vertė juos išsižadėti tikėjimo į Jėzų. Viešas krikščionių tikėjimo išpažinimas tapo „prieštaravimo ženklu“ ir XX a. totalitariniams režimams, ir šiandienos pasaulyje pasitaikančiam fundamentalizmui, kuris šiurkščiai pažeidžia tikėjimo arba sąžinės laisvės principą. Demokratinė visuomenė yra pagrįsta pagarba kito žmogaus orumui, įsitikinimų laisvei bei prigimtinėms teisėms. Dėl tokios laisvės galimybės krikščionių kankiniai praliejo savo kraują. Bet kokia visuomenės poliarizacija susipriešinant dėl skirtingų įsitikinimų turi būti įveikiama pagarba sąžinės laisvei. Demokratija yra stipri tiek, kiek leidžiama viešojoje erdvėje varžytis visokioms, dažnai skirtingoms, net priešiškoms nuomonėms, neturint neigiamo išankstinio nusistatymo. Todėl šiandien vis labiau tampa svarbi informacinė etika. Ji kaip ir medicinos etika turi laiduoti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą ginant gyvybę ir skelbiant tiesą.

Kalėdų istorijos dramoje Juozapas ir Marija išgelbsti kūdikį Jėzų, nes pasitiki tikėjimo ir sąžinės balsu, kuris kalbėjo jų širdyse. Jų šeimos pavyzdys liudija, kad ištikimybė Dievui ir vienas kitam gelbėja juos pačius ir išsaugo naują gyvybę. Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Juozapo ir Marijos sužadėtuvių įsipareigojimo rimtumas yra pavyzdys, kaip svarbu rengtis šeimos gyvenimui ir kokia reikšminga yra jį lydinti meilės bei ištikimybės priesaika. Tik tokia aplinka yra saugi sutuoktiniams ir į jų šeimą ateinančiam žmogui. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises. 

Bažnyčia kviečia visuomenę ir valstybę pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrina ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų. Šeima nėra tik socialinis ar teisinis konstruktas, kurio apibrėžimas priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima taip pat nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, tai prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga. Įvairių kitų bendro gyvenimo formų prilyginimas šeimai, ignoruojant prigimtinį lyčių papildomumą, neišvengiamai paneigia natūralų šeimos pobūdį bei trina ją kaip konstitucinį visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, kad įstatymų leidėjai ieško tinkamos kitų bendro gyvenimo formų teisinės apsaugos. Tačiau tai negali būti daroma keičiant šeimos ar santuokos sampratas. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta. Įstatymų leidėjas turi gerbti žmogaus prigimtyje atpažįstamą tvarką ir ieškoti naujo būdo, kaip įstatymiškai pagrįsti bei teisiškai apsaugoti įvairias kitas gyvenimo kartu formas. 

Evangelistas Lukas Kalėdų įvykio džiaugsmą perteikia Viešpaties angelo padrąsinimu „Nebijokite!“ ir dangaus kareivijos giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 10–14). Šie vilties kupini šūksniai skelbia, kad Dievas žmogų myli ir nori dovanoti žemei ramybę. Tačiau čia savaip priminta, jog ši ramybė yra susijusi su dangaus ir žemės Kūrėjui teikiama pagarba. O ši pagarba reiškiama, kai besąlygiškai gerbiamas jo kūrinys – žmogus ir pasaulis. Kito žmogaus diskriminacija, neapykanta ar tuo labiau naikinimas yra sukilimas prieš Kūrėją ir jo mums paliktą būties gramatiką. Ši atidos Kūrėjui pamoka vėliau Luko evangelijoje nuskamba ir dvylikamečio Jėzaus žodžiuose: „... man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 4).

Popiežius Pranciškus neseniai pasirodžiusioje enciklikoje Fratelli tutti (2020 m.) primena, kokie svarbūs šiuolaikiniam pasauliui bendrystės ir brolystės tarp žmonių saitai, kylantys iš pagarbos žmogui. Pasak popiežiaus, kai žmogaus orumas yra gerbiamas, o jo teisės pripažįstamos ir garantuojamos, tuomet klesti ir kūrybiškumas bei iniciatyvumas, o žmogaus asmenybė gali įgyvendinti įvairias savo iniciatyvas dėl bendrojo gėrio (plg. Fratelli tutti, 22). Tad bendrojo gėrio pagrindas yra pagarba objektyvioms moralinėms tiesoms. Nors tolerancija paprastai išreiškia pagarbą kitam žmogui, po jos priedanga vis dėlto gali slėptis reliatyvizmas, kuris moralinių tiesų aiškinimą palieka turintiems valdžią, o ne objektyvios tiesos autoritetui (plg. Fratelli tutti, 206). Universalūs moraliniai principai, išdėstyti Dešimties Dievo įsakymų teisyne, turi būti susikalbėjimo, pagarbos vieni kitiems ir ramybės visuomenėje pamatas. Tačiau šių tiesų aiškinimas be pagarbos Kūrėjui ir jo įdiegtai prigimtinei tvarkai praranda atskaitos tašką. Amerikos demokratijos tėvai šias tiesas vadino „savaime suprantamomis“, o patį laisvos visuomenės projektą be moralinės tvarkos viršenybės – neįmanomu. Prigimtinės tvarkos ignoravimas buvo socializmo eksperimento įkurti „bendrystę“ žlugimo priežastis. Visuomenės klesti ir ramybė ateina, kai pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir išpažįstamas jų autorius Dievas. Ši pagarba gelbėja visuomenę nuo totalitarizmo grėsmės. Pagarbos Kūrėjui ir jo sukurtajam asmeniui – žmogui kultūra yra veiksmingiausia motyvacija pagelbėti vargšams, gerbti emigrantus ir pabėgėlius, mažinti socialinę atskirtį bei kurti žmogiškesnę visuomenę.

Šiandienos pasaulis, ypač ištikus globalinei pandemijai, laiko tarpusavio pagalbos egzaminą. Ištikę sunkumai, socialinė atskirtis ir susipriešinimai turi būti įveikiami tiesiant tiltus tarp skirtingų socialinių grupių, gerbiant skirtingai mąstančius, ieškant būdų, kad kiekvienas žmogus, o ypač silpniausi atrastų savo vietą visuomenėje bei prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Čia labai svarbi yra pagalbos, dosnios širdies, atidos kitam žmogui kultūra. Prie jos kūrimo prisideda tie, kurie gerbia kitų įsitikinimus, įsiklauso vieni į kitų argumentus, gerbia teisę pasakyti savo nuomonę. Bažnyčia siūlo savo pagalbą stiprindama piliečių moralinius gebėjimus per pagarbą Dievui ir kitam žmogui bei kviečia dosniai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę. Ji jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems. 

Su artėjančiomis šv. Kalėdomis!

Lietuvos vyskupai

2020 m. gruodžio 8 d. 
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė