Tikėjimo mokymo kongregacija

 

Vademecum dėl kai kurių procedūros klausimų nagrinėjant atvejus, kai nepilnamečiai seksualiai išnaudojami dvasininkų

 

2020 m. liepos 16 d.

 

NOTA BENE:

a. Šalia nusikaltimų, kurie minimi motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“ paskelbtų Normų 6 str., toliau pateiktų nuorodų – eventualiai jas pritaikant – reikia laikytis taip pat visais nusikaltimų, rezervuotų Tikėjimo mokymo kongregacijai, atvejais;

b. Toliau dokumente bus vartojamos šios santrumpos: KTK: Kanonų teisės kodeksas (Codex Iuris Canonici); RBKK: Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas (Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium); SST: motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutelaׅ“ – 2010 m. atnaujintos Normos; VELM: motu proprio „Vos estis lux mundi“ – 2019 m.; TMK: Tikėjimo mokymo kongregacija (Congregatio pro Doctrina Fidei).

 

Įžanga

Šį Vademecum Tikėjimo mokymo kongregacija parengė kaip atsakymą į daugelį procedūrinių klausimų, susijusių su šios kongregacijos kompetencijai priklausančiomis baudžiamosiomis bylomis. Vademecum pirmiausia skirtas ordinarams ir kitiems teisės vykdytojams, kuriems tenka užduotis konkrečiai taikyti kanonų normas tais atvejais, kai nepilnamečiai seksualiai išnaudojami dvasininkų.

Tai savotiškas „vadovas“, kuris nuo žinios apie nusikaltimą (notitia criminis) momento iki galutinio bylos užbaigimo veda už rankos žingsnis po žingsnio tuos asmenis, kuriems tenka išaiškinti tiesą anksčiau minėtų nusikaltimų atvejais.

Tai nėra normatyvinis tekstas, taip pat nėra šioje srityje galiojančių teisės normų atnaujinimas –dokumento tikslas yra labiau paaiškinti proceso eigą. Rekomenduojama juo pasinaudoti, nes vienoda praktika padeda aiškiau administruoti teisės taikymą.

Teisinį pagrindą sudaro pirmiausia du galiojantys kodeksai (KTK ir RBKK); Normos dėl nusikaltimų, rezervuotų Tikėjimo mokymo kongregacijai, pagal 2010 m. pataisytą versiją, paskelbtą su motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“, atsižvelgiant į naujas pataisas iš 2019 m. gruodžio 3 ir 6 d. Rescripta ex Audientia; motu proprio „Vos estis lux mundi“; taip pat ne mažiau svarbi yra Tikėjimo mokymo kongregacijos praktika, kuri pastaraisiais metais buvo tolydžio vis tiksliau ir nuosekliau įtvirtinama.

Siekiama, kad šis Vademecum būtų lanksčiai taikoma, periodiškai aktualizuojama priemonė, jei pasikeistų jame minimos normos arba Tikėjimo mokymo kongregacijos praktika pareikalautų patikslinimų ar pataisų.

Šiame Vademecum specialiai nenagrinėjamos nuorodos dėl pirmos instancijos teismo baudžiamojo proceso, turint omenyje, kad galiojančiuose kodeksuose šis procesas nusakytas pakankamai aiškiai ir detaliai.

Norima, kad ši priemonė padėtų vyskupijoms, pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms, vyskupų konferencijoms ir įvairioms bažnytinės jurisdikcijos struktūroms geriau suprasti ir įgyvendinti teisingumo reikalavimus delictum gravius atžvilgiu, nes tai visai Bažnyčiai palieka gilią ir skausmingą žaizdą, kurią reikia gydyti.

 

I. Kas yra nusikaltimas?

1. Čia kalbama apie nusikaltimą, apimantį kiekvieną išorinę nuodėmę prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą, kurį dvasininkas įvykdo nepilnamečio atžvilgiu (plg. KTK, kan. 1395 § 2; SST, str. 6 § 1, 1°).

2. Šio nusikaltimo tipologija yra labai plati ir gali apimti, pvz., lytinį santykį (esant abipusiam sutikimui ar be jo), fizinį kontaktą, siejamą su seksualiniu pasitenkinimu, ekshibicionizmą, masturbaciją, pornografinės medžiagos gamybą, skatinimą imtis prostitucijos, seksualinio pobūdžio pokalbius ar pasiūlymus, kurie gali vykti ir per komunikavimo priemones.

3. „Nepilnamečio“ sąvoka aptariamų dalykų atžvilgiu keitėsi su laiku: iki 2001 m. balandžio 30 d. nepilnamečiu buvo laikomas jaunesnis negu 16 metų asmuo (nors kai kurių šalių teisinėje sistemoje, pvz., JAV [nuo 1994 m.] ir Airijoje [nuo1996 m.] nepilnamečio amžiaus riba buvo laikoma 18 metų). Nuo 2001 m. balandžio 30 d., motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“ paskelbimo datos, ši amžiaus riba visuotinai padidinama iki 18 metų, tokia amžiaus riba galioja ir šiuo metu. Į šį pakeitimą reikia atsižvelgti, kai tenka nuspręsti, ar tikrai asmuo laikytinas „nepilnamečiu“ pagal veikos metu galiojusį teisinį apibrėžimą.

4. Faktas, kad kalbama apie „nepilnametį“ asmenį, nėra sietinas su skirtimi, pagal kurią kartais, remiantis psichologijos žiniomis, „pedofilijos“ atvejai skiriami nuo „efebofilijos“, kai į veiką įtraukiami jau lytiškai subrendę paaugliai. Jų lytinės brandos laipsnis neturi įtakos kanoniniam nusikaltimo kvalifikavimui.

5. 2010 m. gegužės 21 d. paskelbtoje naujoje motu proprio SST versijoje nustatoma, kad nepilnamečiams prilyginami asmenys, kurie nuolat netobulai geba vadovautis protu (plg. SST, str. 6 § 1, 1°). Kalbant apie „pažeidžiamą suaugusį“ asmenį kitoje vietoje pateikiamas toks apibrėžimas: tai „kiekvienas asmuo, kuris serga, patiria fizinę ar protinę negalę arba yra netekęs asmeninės laisvės, ir tai faktiškai, net okazionaliai, riboja jo suvokimo bei valios gebą ir bet kuriuo atveju priešinimąsi agresijai (plg. VELM, str. 1 § 2, b); reikia pažymėti, kad toks apibrėžimas apima daugiau situacijų ir platumu pranoksta TMK kompetencijai rezervuotą asmenų kategoriją, į kurią įeina nepilnamečiai iki 18-os metų, taip pat asmenys, nuolat netobulai gebantys vadovautis protu“. Situacijos, apimančios kitus atvejus, priklauso kompetentingoms dikasterijoms (plg. VELM, str. 7 § 1).

6. Dokumente SST, be to, įtraukti (plg. SST, str. 6 § 1, 2°) trys nauji nusikaltimai, priklausantys ypatingai nepilnamečių asmenų kategorijai: tai pornografinių atvaizdų, kuriuose vaizduojami nepilnamečiai iki 14 metų (nuo 2020 m. sausio 1 d.: iki 18 m. amžiaus) įsigijimas, saugojimas (net laikinas) bei platinimas, siekiant seksualinio pasitenkinimo, kai tai vykdo dvasininkas bet kuriuo būdu ir bet kokiomis priemonėmis. Nuo 2019 m. birželio 1 d. iki gruodžio 31 d. pornografinės medžiagos, kurioje vaizduojami nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m., įsigijimas, saugojimas bei platinimas, vykdomas dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų narių, yra nusikaltimai, priklausantys kitų dikasterijų kompetencijai (plg. VELM, str. 1 ir 7). Nuo 2020 m. sausio 1 d. tokie nusikaltimai priklauso TMK kompetencijai, jei veiką vykdo dvasininkas.

7. Pažymėtina, kad dėl šių trijų nusikaltimų kanoninė bausmė taikoma tik nuo SST įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. gegužės 21 d. Tačiau pornografinės medžiagos gamyba, įtraukiant nepilnamečius, įeina į šio Vademecum 1–4 punktuose aptariamų nusikaltimų tipologiją, todėl nagrinėtini ir iki tos datos vykdyti nusikaltimai.

8. Pagal teisę, galiojančią Lotynų Bažnyčiai priklausančių vienuolių atžvilgiu (plg. KTK, kan. 695 ir tolesni), dėl nusikaltimo, apie kurį kalbama 1 punkte, jie gali būti šalinami iš vienuolinio instituto. Čia reikia pabrėžti: a) Toks pašalinimas yra ne bausmė, bet administracinis aukščiausiojo moderatoriaus aktas; b) Paskelbiant šį dekretą reikia griežtai laikytis atitinkamos procedūros, aprašytos KTK, kan. 695 § 2, 699, 700; c) Dekreto apie pašalinimą patvirtinimą pagal KTK, kan. 700 reikia gauti iš TMK; d) Pašalinimo iš instituto padarinys yra įjungimo į institutą praradimas, įžadų ir iš profesijos kylančių pareigų nutrūkimas (plg. KTK, kan. 701), taip pat draudimas naudotis Šventimų galiomis, kol nebus įvykdytos sąlygos, apie kurias kalbama KTK, kan. 701. Tos pačios taisyklės atitinkamai taikomos ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariams, galutinai įsijungusiems į draugiją (plg. KTK, kan. 746).

 

II. Ką daryti gavus informaciją apie galimą nusikaltimą (notitia de delicto)?

a) Ką reiškia sąvoka notitia de delicto ?

9. Žinia apie nusikaltimą (notitia de delicto) (plg. KTK, kan. 1717 § 1; RBKK, kan. 1468 § 1; SST str. 16; VELM, str. 3), kartais vadinama notitia criminis, reiškia kiekvieną informaciją dėl galimo nusikaltimo, kuri kokiu nors būdu pasiekia ordinarą arba hierarchą. Nėra būtina, kad ši informacija būtų pateikta kaip formalus skundas.

10. Ši žinia (notitia de delicto) gali kilti iš įvairių šaltinių. Ji gali būti pristatyta ordinarui arba hierarchui formaliai, žodžiu arba raštu, ją pateikti gali numanoma auka, jos globėjai arba kiti asmenys, tvirtinantys, kad žino informaciją apie faktus; informacija gali pasiekti ordinarą arba hierarchą jam vykdant priežiūros pareigą; ordinarui arba hierarchui gali pateikti informaciją valdžios institucijų atstovai pagal galiojančią vietos teisę; ji gali būti paskelbta per visuomenės informavimo priemones (taip pat socialines medijas); informacija gali pasiekti hierarchą iš sklindančių gandų, taip pat kitu tinkamu būdu.

11. Kartais notitia de delicto žinia gali ateiti iš anoniminio šaltinio, taigi iš nežinomų asmenų arba iš asmenų, kurių neįmanoma identifikuoti. Žinią pateikiančio asmens anonimiškumas negali nulemti, kad tokia informacija automatiškai būtų pripažįstama kaip neteisinga. Tačiau dėl lengvai suprantamų priežasčių reikia laikytis atsargumo atsižvelgiant į tokio pobūdžio informaciją ir bet kuriuo atveju neskatinti tokios praktikos.

12. Taip pat nerekomenduojama a priori atmesti notitia de delicto žinią, kylančią iš tokių šaltinių, kurių tikėtinumas iš pradžių atrodo abejotinas.

13. Kartais notitia de delicto žinia pateikiama be konkrečių aplinkybių (vardų, vietos, laiko...). Net jei ji neaiški ir neapibrėžta, turi būti atitinkamai įvertinama ir, kiek tai įmanoma, su deramu dėmesiu ištirta.

14. Reikia atminti, kad per išpažintį gauta žinia apie delictum gravius yra griežtai saistoma išpažinties paslaptimi (plg. KTK, kan. 983 § 1; RBKK, kan. 733 § 1; SST, str. 4 § 1, 5°). Nuodėmklausys, kuris šio sakramento šventimo metu gauna informaciją apie delictum gravius, turi stengtis įtikinti penitentą šią informaciją atskleisti kitu būdu, kad atsakingiems asmenims būtų suteikta galimybė veikti.

15. Ordinarui ar hierarchui tenkanti priežiūros pareiga nereikalauja nuolat kontroliuoti ir tirti jam pavaldžių dvasininkų; tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos gauti aktualią informaciją apie jų elgesį šioje srityje, ypač sužinojus apie įtarimus, papiktinimus arba elgesį, sunkiai pažeidžiantį tvarką.

b) Kokių veiksmų reikia imtis gavus notitia de delicto žinią?

16. SST 16 straipsnyje (plg. taip pat KTK kan. 1717 ir RBKK kan. 1468) nustatoma, kad gavus notitia de delicto žinią reikia atlikti išankstinį tyrimą, jei informacija apie nusikaltimą yra bent tikėtina (saltem verisimilis). Tuo atveju, jei nerandama pagrindo pripažinti informacijos tikėtinumą, galima toliau nevykdyti notitia de delicto tyrimo, tačiau reikia išsaugoti dokumentaciją ir notą, kurioje pateikiamas tokio sprendimo pagrindas.

17. Net nesant aiškaus teisinio įpareigojimo informuoti, bažnytinė vyresnybė turi pranešti atitinkamoms valdžios institucijoms kiekvienu atveju, kai būtina apsaugoti nukentėjusį asmenį ar kitus nepilnamečius nuo tolesnių nusikalstamų veikų pavojaus.

18. Atsižvelgiant į šių dalykų delikatumą (pavyzdžiui, faktą, kad nuodėmės prieš šeštą Dekalogo įsakymą retai vykdomos dalyvaujant liudininkams), sprendimas, kad notitia de delicto nėra tikėtina (o tai gali nulemti, kad nepradedamas išankstinis tyrimas), gali būti daromas tik tuomet, kai akivaizdžiai neįmanoma vadovautis kanonų teisės normomis: pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad asmuo, kaltinamas dėl nusikaltimo, jo įvykdymo metu dar nebuvo dvasininkas; jei yra akivaizdu, kad numanoma auka nebuvo nepilnametis asmuo (šiuo klausimu plg. 3 punktą); jei gerai žinomas faktas, jog kaltinamas asmuo nusikaltimo įvykdymo metu negalėjo būti toje vietoje.

19. Net ir tokiais atvejais rekomenduojama, kad ordinaras arba hierarchas praneštų TMK apie notitia de delicto ir sprendimą nepradėti išankstinio tyrimo atsižvelgiant į akivaizdžią tikėtinumo stoką.

20. Reikia atminti, jog net jei nebuvo nusikalsta nepilnamečiui, tačiau buvo netinkamas ar neapdairus elgesys, ir jei reikia apsaugoti bendrąjį gėrį ar vengti papiktinimo, ordinaras arba hierarchas savo valdžios kompetencija gali daryti kitokius administracinio pobūdžio potvarkius kaltinamo asmens atžvilgiu (pvz., apriboti tarnystes) arba taikyti prevencines priemones, apie kurias kalbama KTK, kan. 1339), siekdamas užkirsti kelią nusikaltimui (plg. KTK, kan. 1312 § 3), taip pat skirti viešą papeikimą, minimą RBKK, kan. 1427. Tačiau jei įvykdyti nusikaltimai nėra sunkūs, kvalifikuotini kaip non graviora, ordinaras arba hierarchas turi imtis teisinių veiksmų pagal aplinkybes.

21. Pagal KTK, kan. 1717 ir RBKK, kan. 1468 išankstinio tyrimo užduotis priklauso gavusiam notitia de delicto žinią ordinarui arba hierarchui, arba jo paskirtam tinkamam asmeniui. Šios pareigos nepaisymas gali būti nusikaltimas, baustinas pagal KTK, RBKK ir motu proprio „Come una madre amorevole”, taip pat VELM, str. 1 § 1, b.

22. Ši užduotis tenka kaltinamo dvasininko ordinarui arba hierarchui, arba vietos, kur įvyko numanomas nusikaltimas, ordinarui arba hierarchui. Tokiu atveju lengva suprasti, jog suinteresuotiems ordinarams reikia tarpusavyje veiksmingai bendrauti ir bendradarbiauti, siekiant išvengti kompetencijos konfliktų arba tų pačių veiksmų dubliavimo, ypač jeigu tas dvasininkas yra vienuolis.

23. Jeigu ordinaras arba hierarchas susiduria su sunkumais pradėdamas arba vykdydamas išankstinį tyrimą, jis privalo nedelsdamas kreiptis į TMK ir prašyti patarimo arba pagalbos išnagrinėti galimus klausimus.

24. Gali atsitikti, kad notitia de delicto žinia TMK pasiekia tiesiogiai be ordinaro arba hierarcho tarpininkavimo. Tokiu atveju TMK gali kreiptis į ordinarą arba hierarchą, kad jis vykdytų tyrimą, taip pat pagal SST 17 str. tyrimą atlikti gali pati TMK.

25. TMK taip pat gali savo nuožiūra, dėl aiškiai išreikšto prašymo arba esant būtinybei kreiptis į trečią ordinarą arba hierarchą, kad jis atliktų išankstinį tyrimą.

26. Išankstinis kanoninis tyrimas turi būti daromas nepriklausomai nuo to, ar lygiagrečiai atliekamas valdžios institucijų tyrimas. Tačiau jeigu valstybinė teisė neleidžia daryti kito lygiagretaus tyrimo greta jos vykdomo, bažnytinė vyresnybė turi nepradėti savo išankstinio tyrimo ir informuoti TMK apie tai, kas buvo pranešta, taip pat pateikti kongregacijai galimai naudingą medžiagą. Jeigu atrodo tinkama palaukti, kol baigsis valdžios institucijų tyrimas, kad būtų galima pasinaudoti jo išvadomis, arba dėl kitų priežasčių, rekomenduotina, kad ordinaras arba hierarchas šiuo klausimu pasikonsultuotų su TMK.

27. Tyrimą reikia vykdyti gerbiant kiekvienos valstybės civilinius įstatymus (plg. VELM, str. 19).

28. Žinoma, kad ir šių aptariamų nusikaltimų atžvilgiu egzistuoja nusikalstamos veikos senaties terminai, kurie laikui bėgant gerokai keitėsi. Šiuo metu galiojantys terminai apibrėžti SST 7 straipsnyje [1]. Tačiau kadangi tuo pačiu SST 7 § 1 straipsniu TMK leidžiama atskirais atvejais nepaisyti senaties termino, ordinaras arba hierarchas, konstatavęs, jog sukako senaties terminas, vis dėlto privalo reaguoti į notitia de delicto žinią ir atlikti išankstinį tyrimą, o vėliau apie jo rezultatus informuoti TMK, kuriai priklauso išskirtinė sprendimo teisė dėl senaties termino taikymo ar jo nepaisymo. Rekomenduotina, kad perduodamas aktus ordinaras arba hierarchas išreikštų savo nuomonę dėl galimo senaties termino nepaisymo, pagrįsdamas tai aktualiomis aplinkybėmis (pvz., dvasininko sveikatos būklė arba amžius, jo galimybė naudotis gynybos teise, žala dėl numanomo nusikaltimo, sukeltas papiktinimas).

29. Darydamas šiuos delikačius įžanginius veiksmus ordinaras arba hierarchas gali klausti TMK patarimo (beje, patarimo galima klausti kiekviename proceso etape), taip pat savo nuožiūra konsultuotis su baudžiamosios kanonų teisės ekspertais. Pastaruoju atveju vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad būtų išvengta kokio nors netinkamo ir neleistino informacijos platinimo viešumoje, kas galimai pakenktų tolesniam išankstiniam tyrimui arba sudarytų įspūdį, jog faktai ir dvasininko kaltė yra su visu tikrumu įrodyti.

30. Dera pabrėžti, kad jau šiame etape įpareigojama saugoti pareigybinę paslaptį. Tuo pat metu reikia atsiminti, jog nei tam asmeniui, kuris pateikia informaciją, nei asmeniui, kuris tvirtina, kad patyrė žalą, nei liudininkams nevalia primesti jokios tylėjimo pareigos faktų atžvilgiu.

31. Pagal VELM str. 2 § 3 ordinaras, gavęs notitia de delicto žinią, turi nedelsdamas perduoti ją ordinarui arba hierarchui tos vietos, kur įvyko numanomi faktai, taip pat kaltinamo asmens ordinarui arba hierarchui, t. y. jeigu jis yra vienuolis, tai jo aukštesniajam vyresniajam, jei jis yra savas ordinaras, o diecezinio dvasininko atveju jo inkardinacijos vyskupijos ordinarui arba eparchijos vyskupui. Jeigu vietos, kurioje įvyko nusikaltimas, ir kaltinamo asmens ordinaras arba hierarchas nėra tas pats asmuo, rekomenduotina, kad jie tarpusavyje užmegztų kontaktą ir nustatytų, kas vykdys tyrimą. Jeigu notitia de delicto žinia susijusi su pašvęstojo gyvenimo instituto arba apaštališkojo gyvenimo draugijos nariu, jo aukštesnysis vyresnysis privalo informuoti aukščiausiąjį instituto moderatorių, o diecezinių teisių institutų ar draugijų narių atveju pranešti atitinkamam vyskupui.

 

III. Kaip vykdomas išankstinis tyrimas

32. Išankstinis tyrimas vyksta pagal kriterijus ir nurodymus, pateiktus KTK, kan. 1717 arba RBKK, kan. 1468, kurie toliau minimi šiame dokumente.

a) Kas yra išankstinis tyrimas?

33. Reikia visuomet atminti, kad išankstinis tyrimas nėra teisminis procesas, jo tikslas nėra pasiekti moralinį tikrumą dėl faktų, kurie sudaro kaltinimo turinį. Išankstinio tyrimo paskirtis: a) surinkti reikalingus duomenis, kad būtų galima detaliau išnagrinėti notitia de delicto žinią; b) įvertinti jos tikėtinumą, t.y. nustatyti tai, kas vadinama fumus delicti - pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą, kuriuo remiantis kaltinimą galima laikyti tikėtinu.

34. Todėl, kaip nurodoma 32 punkte minėtuose kanonuose, išankstiniame tyrime reikia surinkti detalesnius duomenis, negu pateikta notitia de delicto žinioje dėl faktų, aplinkybių ir baudžiamojo pakaltinamumo. Šiame etape nėra būtina išsamiai rinkti įrodymus (liudijimus, ekspertų nuomones), nes ta užduotis bus galimai tęsiama tolesniame baudžiamojo proceso etape. Svarbu, kad pagal galimybes būtų rekonstruoti faktai, kuriais grindžiami kaltinimai, būtų nustatyta nusikalstamų veikų skaičius ir jų įvykdymo laikas, aplinkybės, bendroji informacija apie numanomas aukas, papildant tai pirminiu fizinės, psichinės ir moralinės žalos vertinimu. Pažymėtina, kad taip pat reikia nurodyti galimus ryšius su sakramentiniu forum internum (tačiau šiuo atžvilgiu reikia atminti sąlygas, suformuluotas SST 24 str. [2]). Čia minimi ir kiti nusikaltimai, kuriais galimai kaltinamas tas asmuo (plg. SST, str. 8 § 2 [3]), taip pat nurodomi probleminiai jo biografijos faktai. Naudinga taip pat surinkti bet kokio pobūdžio bei kilmės liudijimus ir dokumentus (tarp jų ir valdžios institucijų vykdyto tyrimo arba proceso rezultatus), kurie gali būti tikrai naudingi nušviečiant kaltinimo aplinkybes ir patvirtinant jo tikėtinumą. Jau šiame etape galima nurodyti teisės numatomas kaltės neužtraukiančias, ją lengvinančias arba sunkinančias aplinkybes. Gali būti naudinga jau šiame etape surinkti medžiagą apie pateikusiųjų skundą ir numanomų aukų liudijimų tikėtinumą. Šio Vademecum priede pateikiama forma, pagal kurią išankstinį tyrimą vedantis asmuo įrašo duomenis ir ja naudojasi (plg. 69 punktą).

35. Jei išankstinio tyrimo metu sužinoma apie kitas notitiae de delicto, reikia jas nuodugniau ištirti tuo pačiu tyrimu.

36. Kaip pažymėta, gavus valdžios institucijų tyrimo (arba viso civilinio teismo vykdyto proceso) rezultatus, gali pasirodyti, kad išankstinio tyrimo nebereikia. Tačiau už išankstinio tyrimo vykdymą atsakingas asmuo turi atidžiai išanalizuoti valdžios institucijų pateiktą medžiagą, nes jos kriterijai (pvz., senaties terminai, nusikaltimo tipologija, aukos amžius...) gali smarkiai skirtis nuo to, ką nurodo kanonų teisės normos. Taip pat ir šiuo atveju iškilus abejonėms rekomenduojama konsultuotis su TMK.

37. Išankstinis tyrimas gali būti nereikalingas taip pat ir tada, kai atvejis visuotinai žinomas ir nekeliantis abejonių (pavyzdžiui, gavus civilinio proceso aktą arba dvasininko prisipažinimą).

b) Kokius teisinius veiksmus reikia atlikti pradedant išankstinį tyrimą?

38. Jei ordinaras arba hierarchas nutaria patikėti tyrimą kitam atsakingam asmeniui (plg. 21 punktą), jis turi parinkti tą asmenį pagal kriterijus, nurodytus KTK, kan. 1428 §§ 1–2 arba RBKK, kan. 1093 [4].

39. Paskirdamas tokį asmenį ir atsižvelgdamas į KTK, kan. 228 ir RBKK, kan. 408 (plg. VELM, str. 13) numatytą pasauliečių bendradarbiavimo galimybę, ordinaras arba hierarchas privalo atminti, kad pagal KTK, kan. 1717 § 3 ir RBKK kan. 1468 § 3, jeigu po tyrimo bus pradėtas baudžiamasis teisminis procesas, tas asmuo negalės vykdyti jame teisėjo funkcijos. Praktika diktuoja tą patį kriterijų taikyti skiriant delegatą ir asesorius neteisminio proceso atveju.

40. Pagal KTK, kan. 1719 ir RBKK, kan. 1470 ordinaras arba hierarchas privalo paskelbti dekretą dėl išankstinio tyrimo pradžios. Šiuo dekretu jis paskiria tyrimą vykdantį asmenį ir nurodo, jog tam asmeniui suteikiami įgaliojimai, apie kuriuos kalbama KTK, kan. 1717 § 3 arba RBKK, kan. 1468 § 3.

41. Nors teisė to eksplicitiškai nereikalauja, rekomenduojama skirti notarą, kuriuo turi būti kunigas  (plg. KTK, kan. 483 § 2 ir RBKK, kan. 253 § 2, kur nurodomi kiti pasirinkimo kriterijai), kuris asistuoja išankstinį tyrimą vykdančiam asmeniui, siekiant garantuoti jo surašytų aktų juridinę galią (plg. KTK, kan. 1437 § 2 ir RBKK, kan. 1101 § 2).

42. Vis dėlto reikia pažymėti, kad notaro dalyvavimas nėra būtinas jų galiojimui (ad validitatem), kadangi tai nėra procesiniai aktai.

43. Išankstinio tyrimo metu nenumatoma kviesti teisingumo saugotoją.

c) Kokius papildomus veiksmus galima arba privalu vykdyti išankstinio tyrimo metu?

44. KTK, kan. 1717 § 2 ir RBKK, kan. 1468 § 2, taip pat VELM str. 4 § 2 ir 5 § 2 nurodoma būtinybė saugoti su byla susijusių asmenų (kaltinamojo, numanomų aukų, liudytojų) gerą reputaciją, kad pranešimas apie nusikaltimą nelemtų išankstinio nusistatymo, retorsijos ar diskriminacijos jų atžvilgiu. Išankstinio tyrimo vykdytojas privalo ypač atkreipti į tai dėmesį, pasitelkdamas visas tinkamas atsargumo priemones, nes gera reputacija yra tikinčiųjų teisė, garantuojama KTK, kan. 220 ir RBKK, kan. 23. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tie kanonai apsaugo tik nuo neteisėto šios teisės pažeidimo; jeigu kyla grėsmė bendrajam gėriui, informacijos apie kaltinimą paskleidimas nebūtinai reiškia geros reputacijos pažeidimą. Be to, reikia iš anksto įspėti su byla susijusius asmenis, kad jei valdžios institucijos teismo sprendimu konfiskuotų tyrimo aktus ar atliktų jų poėmį, Bažnyčia negalėtų garantuoti kanoninio tyrimo metu gautų parodymų bei dokumentų konfidencialumo.

45. Kiekvienu atveju, ypač tada, kai apie dalykus reikia paskelbti informaciją viešai, būtina laikytis atsargumo informuojant apie faktus; pvz., pranešimo formuluotė turi būti kaip galima glausta, perteikianti esminį turinį, vengiant sensacingų pagarsinimų, visiškai susilaikant nuo bet kokių priešlaikinių vertinimų apie asmens, su kuriuo susijusi informacija, kaltumą ar nekaltumą (tai gali būti patvirtinta tik galimo baudžiamojo proceso metu, kuriuo siekiama patikrinti kaltinimų pagrįstumą), gerbiant numanomų aukų galbūt išreikštą valią laikytis konfidencialumo.

46. Kadangi, kaip jau buvo minėta, šiame etape dar negalima konstatuoti asmens, apie kurį gauta žinia, kaltės, tai tiek skelbiant viešus pranešimus, tiek komunikuojant privačiai reikia vengti bet kokių Bažnyčios, instituto ar draugijos vardu arba asmeniškai daromų pareiškimų, kuriuos būtų galima suprasti kaip išankstinį sprendimą dėl faktų tikrumo.

47. Taip pat reikia atsiminti, kad pranešimai apie nusikaltimus, procesai ir sprendimai, susiję su SST 6 str. minimais nusikaltimais, yra saistomi pareigybine paslaptimi. Tačiau tai nesaisto besiskundžiančių asmenų, ypač jei jie ketina kreiptis į valdžios institucijas, – taigi jie gali viešinti savo veiksmus. Kadangi ne visos notitia de delicto formos yra pranešimai apie nusikaltimus, galima svarstyti, kada reikia laikytis įpareigojančios paslapties, visuomet atsižvelgiant į geros reputacijos klausimą, apie kurį kalbama 44 punkte.

48. Šiuo požiūriu reikia taip pat svarstyti, ar ordinaras arba hierarchas įpareigojamas pranešti valdžios institucijoms apie gautą notitia de delicto ir apie pradėtą išankstinį tyrimą. Čia galima taikyti du principus: a) privalu laikytis valstybės įstatymų (plg. VELM, str. 19); b) reikia atsižvelgti į numanomos aukos valią, jei tai neprieštarauja valstybės įstatymų reikalavimams ir – apie tai bus kalbama toliau, 56 punkte – paraginti ją įgyvendinti savo teises ir pareigas valdžios institucijų atžvilgiu, dokumentuojant tokį pasiūlymą; reikia taip pat vengti bet kokio galimos aukos atkalbinėjimo nuo to. Šiuo požiūriu būtina visada laikytis visų Apaštalų Sosto su valstybėmis sudarytų konvencijų (susitarimų, konkordatų ir sutarčių).

49. Jei valstybės įstatymai įpareigoja ordinarą arba hierarchą pranešti apie gautą notitia de delicto, tai reikia įvykdyti, net jeigu galima numatyti, kad pagal valstybės įstatymus dėl to nebus pradėtas procesas (pvz., dėl senaties termino arba kitokio nusikalstamos veikos kvalifikavimo).

50. Jei valstybinės teisėtvarkos institucijos teisėtai reikalauja pateikti dokumentus apie atvejus arba teismo nutartimi nurodo atlikti jų poėmį, ordinaras arba hierarchas privalo bendradarbiauti su valdžios institucijomis. Jeigu kyla abejonių dėl tokio reikalavimo ar poėmio teisėtumo, ordinaras arba hierarchas gali konsultuotis su teisės ekspertais apie krašto teisėtvarkoje numatytas teisines priemones. Bet kuriuo atveju rekomenduojama nedelsiant informuoti Apaštalų Sosto atstovą.

51. Jeigu būtina išklausyti nepilnametį ar kitą nepilnamečiui prilyginamą asmenį, reikia taikytis prie toje šalyje galiojančių pasaulietinės teisės normų ir elgtis atitinkamai pagal to asmens amžių bei būklę, pavyzdžiui, leidžiant, kad nepilnametis būtų lydimas asmens, kuriuo pasitiki, taip pat reikia vengti tiesioginio kontakto su kaltinamuoju.

52. Ypač subtili ordinarui arba hierarchui tenkanti užduotis išankstinio tyrimo metu yra nuspręsti, ar ir kada informuoti kaltinamąjį.

53. Šioje srityje nėra bendro kriterijaus ir aiškiai išreikštų įstatyminių nuorodų. Reikia įvertinti visus su šiuo dalyku susijusius gėrio aspektus – greta suinteresuotų asmenų geros reputacijos reikia atsižvelgti ir į riziką, kad gali būti pakenkta išankstiniam tyrimui ar papiktinti tikintieji, taip pat atsiranda galimybė anksčiau surinkti visus įrodymus, kurie vėliau gali pasirodyti naudingi arba būtini.

54. Jeigu būtų nuspręsta išklausyti asmenį, apie kurį gauta žinia, kadangi tai dar ikiteisminis etapas, nėra privaloma tam asmeniui skirti advokatą ex officio. Tačiau jeigu pats suinteresuotas asmuo manys, kad taip daryti tinkama, jis gali pasinaudoti savo pasirinkto gynėjo pagalba. Iš asmens, apie kurį gauta žinia, negalima reikalauti priesaikos (plg. ex analogia KTK, kan. 1728 § 2 ir RBKK, kan. 1471 § 2).

55. Bažnytinė vyresnybė turi pasistengti, kad numanoma auka ir jos šeima būtų traktuojami oriai ir pagarbiai, turi užtikrinti, jog jie bus priimti, išklausyti ir palydėti, taip pat iš atitinkamų tarnybų gaus konkrečiam atvejui pritaikytą dvasinę, medicininę ir psichologinę pagalbą (plg. VELM, str. 5). Taip pat galima elgtis ir kaltinamojo atžvilgiu. Tačiau reikia vengti sudaryti įspūdį, kad tuo būdu norima iš anksto nulemti proceso rezultatus.

56. Absoliučiai būtina šiame etape vengti bet kokių veiksmų, kuriuos numanomos aukos galėtų suvokti kaip kliūtį laiduojant jų pilietines teises valdžios institucijų atžvilgiu.

57. Ten, kur egzistuoja valstybinės arba bažnytinės struktūros, įsteigtos teikti informaciją arba paramą numanomoms aukoms, taip pat konsultuoti bažnytinę vyresnybę, pageidautina pasinaudoti jų pagalba. Tokių struktūrų paskirtis yra konsultuoti, orientuoti ir teikti pagalbą, o jų analizės jokiu būdu nereiškia kanoninio proceso sprendimų.

58. Siekiant garantuoti byloje dalyvaujančių asmenų gerą reputaciją ir visuomenės bendrąjį gėrį, taip pat užkirsti kelią kitoms grėsmėms (pvz., siekiant apsaugoti nuo papiktinimo, išvengti būsimų įrodymų nuslėpimo rizikos, grasinimų ar kitokios elgsenos numanomos aukos atžvilgiu, turint tikslą atkalbėti ją nuo naudojimosi savo teisėmis, taip pat saugant kitas potencialias aukas), pagal SST, 19 str. ordinarui arba hierarchui suteikta teisė nuo išankstinio tyrimo pradžios imtis atsargumo priemonių, išvardintų KTK, kan. 1722 ir RBKK, kan. 1473 [5].

59. Šiuose kanonuose išvardytas tikslus atsargumo priemonių sąrašas, tai reiškia, kad galima iš jo pasirinkti vieną ar keletą.

60. Tai nereiškia, kad ordinaras arba hierarchas savo valdymo galia negali taikyti kitų drausminių priemonių, tačiau jos, griežtai laikantis terminologijos, negali būti vadinamos „atsargumo priemonėmis“.

d) Kokiu būdu taikomos atsargumo priemonės

61. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad atsargumo priemonė nėra bausmė (pastaroji taikoma tik pasibaigus baudžiamajam procesui), bet administracinis aktas, kurio tikslai aprašyti minėtuose kanonuose: KTK, kan. 1722 ir RBKK, kan. 1473. Asmeniui, kuriam tai taikoma, reikia paaiškinti, kad ši priemonė nėra baudžiamojo pobūdžio, kad jis negalvotų, jog yra prieš laiką nuteistas ir nubaustas. Taip pat būtina pabrėžti, kad atsargumo priemones reikia atšaukti sulig momentu, kai išnyksta jų priežastis arba jos išnyksta pasibaigus galimam baudžiamam procesui. Be to, jei to reikalauja aplinkybės, šios priemonės gali būti keičiamos (griežtinamos arba švelninamos). Vis dėlto reikia ypatingo apdairumo ir įžvalgos vertinant tai, jog atsargumo priemonės taikymo priežastis išnyko; taip pat neatmestina ir tai, kad sykį atšauktas priemones galima iš naujo taikyti.

62. Dažnai paaiškėja, kad vis dar vartojama sena terminologija suspensio a divinis, nurodant dvasininkui kaip atsargumo priemonę nustatytą draudimą vykdyti tarnystę. Šios sąvokos, panašiai ir sąvokos suspensio ad cautelam, reikia vengti, nes pagal galiojančią teisę suspendavimas yra bausmė, o šiame etape bausmė dar negali būti taikoma. Tikslus šio potvarkio nusakymas galėtų būti, pavyzdžiui, draudimas vykdyti tarnystę.

63. Reikia vengti pasirinkimo, kuriuo dvasininkas tik perkeliamas į kitas pareigas, kitą bažnytinę jurisdikciją arba kitus vienuolinius namus, tuo numanant, kad jo atitolinimas nuo numanomo nusikaltimo vietos ir nuo numanomų aukų reiškia patenkinamą dalyko sprendimą.

64. Atsargumo priemonės, apie kurias kalbama 58 punkte, taikomos atskiru dekretu, apie kurį informuojama pagal teisės normas (plg. KTK, kan. 49 ir tolesni, kan. 1319, taip pat RBKK, kan. 1406, kan. 1510 ir tolesni).

65. Atmintina, kad tuo atveju, kai nutariama pakeisti arba atšaukti atsargumo priemones, šis sprendimas turi būti išreiškiamas atitinkamu dekretu, apie kurį informuojama pagal teisės normas. Tačiau šios būtinybės nėra užbaigus galimą procesą, kadangi pasibaigus procesui atsargumo priemonės išnyksta pagal pačią teisę.

e) Ką reikia atlikti siekiant užbaigti išankstinį tyrimą

66. Siekiant objektyvumo ir protingai įgyvendinant teisingumą rekomenduojama, kad išankstinio tyrimo trukmė atitiktų jo tikslą, t. y. leistų pagrįstai įvertinti notitia de delicto žinios tikėtinumą ir nustatyti su tuo susijusį fumus delicti egzistavimą. Nepateisinamas išankstinio tyrimo tęsimas gali reikšti bažnytinės vyresnybės aplaidumą.

67. Jei tyrimą vykdė ordinaro arba hierarcho paskirtas tinkamas asmuo, jis turi perduoti hierarchui visus tyrimo aktus ir drauge pateikti savo vertinimą dėl jo rezultatų.

68. Pagal KTK, kan. 1719 ir RBKK, kan. 1470 ordinaras arba hierarchas turi dekretu paskelbti apie išankstinio tyrimo pabaigą.

69. Remdamasis SST, 16 str., užbaigus išankstinį tyrimą ir nepriklausomai nuo jo rezultatų, ordinaras arba hierarchas privalo kuo greičiau persiųsti į TMK patvirtintą atitinkamų aktų kopiją. Prie aktų kopijos ir tinkamai užpildytos šio Vademecum priede pateikiamos apibendrinančios lentelės ordinaras arba hierarchas privalo pridėti tyrimo rezultatų vertinimą (votum), taip pat pateikti galimus pasiūlymus dėl tolesnių veiksmų (pvz., jei mano esant tinkama, pradėti baudžiamąjį procesą, ir, jeigu taip, tai kokio pobūdžio; ar galima pripažinti, kad valdžios institucijų skirta bausmė yra pakankama; ar pirmenybė teiktina ordinaro arba hierarcho taikomoms administracinėms priemonėms; ar nusikaltimui taikytinas senaties terminas, ar nustatyta jo nepaisyti).

70. Jeigu išankstinį tyrimą vykdantis ordinaras arba hierarchas yra aukštesnysis vyresnysis, jis turi perduoti bylos kopiją taip pat aukščiausiajam moderatoriui (arba atitinkamam vyskupui diecezinių teisių institutų arba draugijų atveju), kadangi paprastai būtent su juo vėliau palaiko kontaktą TMK. Savo ruožtu aukščiausiasis moderatorius išsiunčia į TMK savo votum, kaip minėta 69 punkte.

71. Jeigu vykdantis išankstinį tyrimą ordinaras nėra ordinaras tos vietos, kurioje įvyko numanomas nusikaltimas, jis privalo vietos ordinarui pranešti, kokie yra tyrimo rezultatai.

72. Aktai siunčiami vienu egzemplioriumi; rekomenduojama, kad jie būtų patvirtinti kurijos notaro, nebent išankstiniam tyrimui būtų paskirtas atskiras notaras.

73. KTK kan. 1719 ir RBKK kan. 1470 nurodoma, kad visų aktų originalai turi būti saugomi slaptajame kurijos archyve.

74. Pagal SST str.16 išsiuntus išankstinio tyrimo aktus į TMK, ordinaras arba hierarchas laukia, kol TMK pateiks tolesnę informaciją arba instrukcijas.

75. Žinoma, jei tuo laiku pasirodytų naujų aplinkybių, susijusių su išankstiniu tyrimu, arba iškiltų naujų kaltinimų, reikia tai kuo greičiau perduoti į TMK, siekiant papildyti kongregacijos turimą medžiagą. Jei dėl tų naujų aplinkybių atrodo naudinga iš naujo atverti išankstinį tyrimą, privalu nedelsiant apie tai informuoti TMK.

 

IV. Ką šiame etape gali daryti TMK?

76. Gavusi išankstinio tyrimo aktą Tikėjimo mokymo kongregacija (TMK) paprastai neatidėliotinai tą faktą patvirtina ordinarui, hierarchui, aukščiausiajam moderatoriui (vienuolių atveju taip pat Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijai; Rytų Bažnyčių kongregacijai, jei dvasininkas priklauso Rytų Bažnyčiai; galiausiai Tautų evangelizavimo kongregacijai, jei dvasininkas priklauso šios dikasterijos jurisdikcijai) ir praneša – jei to anksčiau nebuvo padaryta – bylai suteiktą protokolo numerį. Visoje tolesnėje korespondencijoje su TMK reikia nurodyti tą numerį.

77. Po to, įdėmiai išstudijavusi aktus, TMK turi įvairias veikimo galimybes: kongregacija gali šią bylą archyvuoti; gali reikalauti nuodugnesnio išankstinio tyrimo; gali pritaikyti nebaudžiamojo pobūdžio drausmines priemones, paprastai per baudžiamąjį įsakymą; gali pritaikyti prevencines priemones arba atgailą, taip pat skirti įspėjimą arba papeikimą; gali inicijuoti baudžiamąjį procesą; gali nurodyti kitas pastoracinio rūpesčio priemones. Apie priimtą sprendimą informuojamas ordinaras, kuriam pateikiamos tinkamos instrukcijos priimto sprendimo įvykdymui.

a) Kas yra nebaudžiamojo pobūdžio drausminės priemonės?

78. Nebaudžiamojo pobūdžio drausminės priemonės yra atskiri administraciniai aktai (arba ordinaro ar hierarcho, arba ir TMK), kuriais kaltinamajam kas nors liepiama arba uždraudžiama daryti. Šiais atvejais paprastai nustatomi tarnystės vykdymo apribojimai, priklausomai nuo atvejo taikomi didesniu ar mažesniu mastu, taip pat kartais uždraudžiama gyventi apibrėžtoje vietoje. Reikia pabrėžti, kad tai nėra bausmės, bet valdymo galios veiksmai, kurių tikslas yra garantuoti ir saugoti bendrąjį gėrį ir bažnytinę discipliną, taip pat vengti tikinčiųjų papiktinimo.

b) Kas yra baudžiamasis įsakymas?

79. Ordinarinė forma, kuria taikomos šio pobūdžio priemonės, yra baudžiamasis įsakymas, apie kurį kalbama KTK, kan. 1319 § 1 ir RBKK, kan. 1406 § 1. RBKK, kan. 1406 § 2 jam prilyginamas įspėjimas, kuriuo grasinama bausme.

80. Formalūs reikalavimai, kuriuos privalo įgyvendinti įsakymas, buvo paminėti anksčiau (KTK, kan. 49 ir tolesni, taip pat RBKK kan. 1510 ir tolesni). Tačiau tam, kad būtų galima kalbėti apie baudžiamąjį įsakymą, jo tekste turi būti aiškiai nurodoma bausmė, gresianti baudžiamojo įsakymo adresatui, jei jis nesilaikytų jam taikomų priemonių.

81. Reikia prisiminti, kad pagal KTK, kan. 1319 § 1 baudžiamuoju įsakymu negalima skirti atperkamosios bausmės visam laikui; be to, bausmė turi būti aiškiai apibrėžta. Rytų apeigų tikintiesiems kitos bausmių išimtys nurodomos RBKK, kan. 1406 § 1.

82. Tokį administracinį aktą galima apskųsti rekursu laikantis teisės nurodytų terminų.

c) Kas yra prevencinės priemonės, atgailos ir vieši papeikimai?

83. Prevencinių priemonių, atgailų ir viešų papeikimų apibrėžimas pateikiamas KTK, kan. 1339 ir kan. 1340 § 1 , taip pat RBKK, kan. 1427 [6].

 

V. Kokie sprendimai gali būti daromi baudžiamajame procese?

84. Baigiant baudžiamąjį procesą, tiek teisminį, tiek neteisminį, galimi trijų kategorijų sprendimai:

– Apkaltinamasis sprendimas (constat֧), jei su moraliniu tikrumu nustatoma kaltinamojo kaltė dėl jam priskiriamo nusikaltimo. Šiuo atveju reikia nurodyti konkretų jam skirtos ar paskelbtos kanoninės bausmės pobūdį.

– Išteisinimas (constat de non), jei su moraliniu tikrumu nustatomas kaltinamojo nekaltumas, nes veikos nebuvo, kaltinamasis neįvykdė veikos, veika pagal įstatymus nelaikoma nusikaltimu arba ją įvykdė nepakaltinamas asmuo.

– Paleidimas arba išteisinimas nesant pakankamo tikrumo (non constat), jei neįmanoma pasiekti moralinio tikrumo apie kaltinamojo kaltę dėl įrodymų stokos, jų nepakankamumo arba prieštaringumo veikos atžvilgiu: dėl veikos buvimo, veikos priskyrimo kaltinamajam arba dėl veiką įvykdžiusio asmens pakaltinamumo.

Dėl bendrojo gėrio arba kaltinamojo gėrio galimi atitinkami įspėjimai, prevencinės priemonės ir kitos pastoracinio rūpinimosi priemonės (plg. KTK, kan. 1348).

Darant sprendimą (sprendimo arba dekreto forma) privalu nurodyti, kuriai iš tų trijų kategorijų jis priklauso, kad būtų aišku, ar galioja constat, constat de non ar non constat.

 

VI. Kokios galimos baudžiamosios procedūros?

85. Pagal teisę yra trys galimos baudžiamosios procedūros: teisminis baudžiamasis procesas; neteisminis baudžiamasis procesas; procedūra pagal SST, str. 21 § 2, 2°.

86. SST, str. 21 § 2, 2° [7] numatyta procedūra yra rezervuota sunkiausiems atvejams ir baigiasi tiesioginiu Šventojo Tėvo sprendimu. Tačiau net ir tuo atveju, kai nusikaltimo įvykdymas yra visiškai akivaizdus, kaltinamajam garantuojama gynybos teisė.

87. Kalbant apie teisminį baudžiamąjį procesą reikia atsižvelgti į atitinkamas abiejų kodeksų teisės normas, taip pat SST str. 8–15, 18–19, 21 § 1, 22–31.

88. Teisminiame baudžiamajame procese nereikalaujama dvigubo sutartinio sprendimo, taigi galimai antroje instancijoje priimtas sprendimas tampa res iudicata (žr. SST, 28 str.) Tokiam galutiniam sprendimui galima prieštarauti tik per restitutio in integrum, jei pateikiami elementai, įrodantys sprendimo neteisingumą (plg. KTK, kan. 1645 ir RBKK, kan. 1326), arba kasaciniu skundu dėl sprendimo negaliojimo (plg. KTK, kan. 1619 ir tolesni, taip pat RBKK kan. 1302 ir tolesni). Tribunolas tokio pobūdžio procesui yra visuomet kolegialus ir susideda mažiausiai iš trijų teisėjų. Apeliacijos teisė dėl pirmosios instancijos sprendimo priklauso ne tik kaltinamojo šaliai, kuri jaučiasi neteisingai nukentėjusi dėl sprendimo, bet ir TMK teisingumo gynėjui (plg. SST , str. 26 § 2).

89. Pagal SST 16 ir 17 str. teisminį baudžiamąjį procesą gali vykdyti TMK, taip pat jis gali būti patikėtas žemesniam tribunolui. Apie šioje srityje priimtą sprendimą visi suinteresuotieji informuojami atitinkamu vykdomuoju raštu.

90. Tiek teisminio, tiek neteisminio baudžiamojo proceso metu kaltinamajam taip pat galima taikyti atsargumo priemones, apie kurias kalbama 58–65 punktuose.

a) Kas yra neteisminis baudžiamasis procesas?

91. Neteisminis baudžiamasis procesas, kartais vadinamas „administraciniu procesu“, yra baudžiamojo proceso forma, kuria sumažinami teismo procese reikalaujami formalumai siekiant pagreitinti proceso eigą, tačiau nepanaikinamos procesinės garantijos, numatytos teisingam procesui (plg. KTK, 221 ir RBKK, 21).

92. TMK rezervuotų nusikaltimų atveju SST , str. 21 § 2, 1° nustatoma, kad, nukrypstant nuo KTK, kan. 1720 ir RBKK, kan. 1486 nuorodų, tik TMK atskirais atvejais ex officio arba ordinaro ar hierarcho prašymu gali nuspręsti pasirinkti tokį proceso pobūdį.

93. Panašiai kaip teisminis procesas, neteisminis baudžiamasis procesas gali būti vykdomas pačioje TMK, taip pat galimu ordinaro arba hierarcho prašymu patikėtas žemesnei instancijai, kaltinamojo ordinarui arba hierarchui, taip pat TMK pavedamas tretiesiems asmenims. Apie sprendimą šioje srityje visi suinteresuotieji informuojami atitinkamu vykdomuoju raštu.

94. Neteisminio baudžiamojo proceso formalūs reikalavimai abiejuose kodeksuose šiek tiek skiriasi. Esant abejonių, kurį kodeksą reikia taikyti (lotynų apeigų dvasininkų, tarnaujančių Rytų Bažnyčiose, arba Rytų apeigų dvasininkų, tarnaujančių lotynų jurisdikcijoje, atveju), TMK kongregacijoje reikia išsiaiškinti, kuriuo iš dviejų kodeksų privalu vadovautis, po to griežtai laikytis to sprendimo.

b) Kaip vykdomas neteisminis baudžiamasis procesas pagal KTK?

95. Kai ordinaras TMK įpareigojamas vykdyti neteisminį baudžiamąjį procesą, pirmiausia jis turi nuspręsti, ar šį procesą vykdys pats asmeniškai, ar skirs tam savo delegatą. Taip pat jis turi skirti du asesorius, kurie padės jam pačiam arba jo delegatui nagrinėjimo etape. Juos pasirenkant gali būti rekomenduojama taikytis prie kriterijų, apie kuriuos kalbama KTK, kan. 1424 ir 1448 § 1. Be to, būtina paskirti notarą, atitinkantį kriterijus, apie kuriuos kalbama 41 punkte. Nenumatoma skirti teisingumo saugotojo.

96. Pirmiau minėti paskyrimai vykdomi dekretu. Paskirti asmenys turi duoti priesaiką, kad ištikimai vykdys jiems patikėtą užduotį ir laikysis paslapties. Apie duotą priesaiką turi būti pažymėta aktuose.

97. Po to ordinaras arba jo delegatas turi pradėti procesą dekretu, kuriuo šaukiamas kaltinamasis. Tame dekrete turi būti: aiškiai nurodomas šaukiamas asmuo, posėdžio laikas ir vieta, šaukimo tikslas, t. y. informacija apie kaltinimą (trumpai apibendrinant kaltinimo pagrindą) ir atitinkami įrodymai (dekrete dar nereikia jų išsamiai išvardyti), taip pat nuoroda į gynybos teisę.

98. Nors neteisminio proceso atveju tai nėra tiesiogiai numatyta teisės normose, tačiau – kadangi dalykas susijęs su baudžiamąja medžiaga – labai tinkama, kad kaltinamasis pagal KTK, kan. 1723 ir kan. 1481 §§ 1–2 turėtų jam atstovaujantį įgaliotinį ir/arba advokatą, savo paties pasirinktą arba, jeigu pats nepasirinktų, paskirtą ex officio. Prieš posėdį, kuriame turi būti pateikti kaltinimai ir įrodymai, ordinarui arba jo delegatui reikia pateikti advokato pavardę ir autentišką įgaliojimą pagal KTK, kan. 1484 § 1, idant būtų įvykdyti reikalavimai, nurodyti KTK, kan. 1483 [8].

99. Jei kaltinamasis atsisako atvykti į posėdį arba nepaiso šaukimo, ordinaras arba jo delegatas turi įvertinti, ar iš naujo jį šaukti, ar ne.

100. Kaltinamąjį, kuris atsisako atvykti arba nepaiso šaukimo, po pirmo ar antro šaukimo reikia įspėti, kad procesas bus tęsiamas nepaisant jo nedalyvavimo. Toks įspėjimas galimas jau šaukiant pirmą kartą. Jei kaltinamasis nepaiso šaukimo arba atsisako dalyvauti, reikia tai pažymėti protokole ir tęsti procedūrą toliau ad ulteriora.

101. Nustatytą dieną ir valandą posėdyje, kuriame turi būti pristatyti kaltinimai ir įrodymai, kaltinamajam ir jo advokatui, jeigu jis jį palydi, parodomi išankstinio tyrimo aktai. Reikia juos informuoti apie pareigą laikytis pareigybinės paslapties.

102. Ypač atkreiptinas dėmesys, jei atvejis susijęs su Atgailos sakramentu: tuomet reikia laikytis SST 24 str. nuorodų, kur nurodoma, jog kaltinamajam nevalia atskleisti numanomos aukos pavardės, nebent pati numanoma auka būtų aiškiai išreiškusi savo sutikimą.

103. Posėdyje, kuriame pristatomi kaltinimai ir įrodymai, neprivalo dalyvauti asesoriai.

104. Kaltinimas ir įrodymai kaltinajam pateikiami tam, kad jis galėtų gintis (plg. KTK, kan. 1720, 1°).

105. „Kaltinimas“ suprantamas kaip nusikaltimas, kuris numanomos aukos arba kito asmens žinia buvo įvykdytas pagal tai, kas buvo nustatyta išankstinio tyrimo metu. Taigi kaltinimo pateikimas reiškia kaltinamojo informavimą apie tai, koks nusikaltimas jam priskiriamas, tai pat nurodant su tuo susijusias detales (pvz., įvykio vietą, numanomų aukų skaičių ir galimas pavardes, aplinkybes).

106. Sąvoka „įrodymai“ apima išankstinio tyrimo metu surinktą, taip pat kitą eventualiai gautą medžiagą: pirmiausia tai numanomų aukų pateiktų kaltinimų protokolas; po to su byla susiję dokumentai (pvz., medicininės pažymos, korespondencija, taip pat elektroninė, nuotraukos, pirkinių kvitai, banko sąskaitų išrašai); galimų liudytojų parodymų protokolai; galiausiai eventualios ekspertizės (gydytojų (taip pat psichiatrų), psichologų, grafologų), kurias išankstinio tyrimo vykdytojas pasirūpino gauti ar pavedė atlikti. Taip pat reikia laikytis pagal pasaulietinę teisę įpareigojančių konfidencialumo principų.

107. Anksčiau minėta medžiagos visuma vadinama „įrodymais“, nes, nors jie buvo surinkti ankstesniame etape prieš procesą, pradėjus neteisminį procesą jie automatiškai tampa įrodymų visuma.

108. Kiekviename proceso etape ordinaras arba jo delegatas gali nurodyti surinkti papildomus įrodymus, jei remdamiesi išankstinio tyrimo rezultatais pripažins, kad to reikia. Tai gali būti daroma ir kaltinamojo prašymu gynybos metu. Žinoma, kaltinamąjį reikia supažindinti su vėliau gautų įrodymų išvadomis. Kaltinamąjį būtina supažindinti su gynybos prašymu surinkta medžiaga ir, jei iškiltų naujų kaltinimo elementų arba įrodymų, numatyti naują posėdį, per kurį kaltinamajam būtų pristatyti kaltinimai ir įrodymai; priešingu atveju tokią medžiagą reikia pripažinti gynybą sustiprinančiu elementu.

109. Gynybą galima vykdyti dviem būdais: a) ji gali būti pristatyta tame pačiame posėdyje žodžiu ir užprotokoluota, o protokolą turi pasirašyti visi dalyviai, ypač ordinaras arba jo delegatas, kaltinamasis ir jo advokatas, jei toks yra, taip pat notaras; b) paskiriant atitinkamą terminą, per kurį gynyba gali būti raštu pristatyta ordinarui arba jo delegatui.

110. Būtina atsiminti, kad pagal KTK, kan. 1728 § 2 kaltinamasis neprivalo prisipažinti įvykdęs nusikaltimą ir nevalia iš jo reikalauti priesaikos de veritate dicenda.

111. Kaltinamojo gynyba gali naudotis visomis leistinomis priemonėmis, pavyzdžiui, prašyti išklausyti šalies liudytojus, pristatyti dokumentus ar ekspertizes.

112. Dėl šių įrodymų (ypač galimų liudytojų parodymų) priėmimo teisėjas vadovaujasi bendrosios teisės normomis ginčo proceso metu [9].

113. Jeigu konkrečiu atveju atsiranda būtinybė, ordinaras arba jo delegatas teįvertina procese dalyvaujančių asmenų patikimumą [10]. Tačiau pagal SST str. 24 § 2, privalu tai padaryti kaltinančio asmens atžvilgiu, jei dalykas susijęs su Atgailos sakramentu.

114. Kadangi tai baudžiamasis procesas, kaltinantis asmuo neprivalo dalyvauti proceso etape. Iš tikrųjų tas asmuo jau įgyvendino savo teisę prisidėdamas prie kaltinimo formulavimo ir įrodymų rinkimo. Nuo to momento kaltinimą toliau tęsia ordinaras arba jo delegatas.

c) Kaip pagal KTK baigiamas neteisminis baudžiamasis procesas?

115. Ordinaras arba jo delegatas paveda abiem asesoriams per atitinkamą laiką įvertinti įrodymus ir gynybos argumentus pagal KTK kan. 1720 2^o. Savo dekretu jis taip pat gali juos iškviesti į bendrą posėdį, kurio metu bus padaryta toks įvertinimas. Tokio posėdžio tikslas yra palengvinti analizę, diskusiją ir konfrontaciją. Tokiame fakultatyviame, bet rekomenduotiname posėdyje nėra numatyta jokių ypatingų teisinių formalumų.

116. Asesoriams reikia iš anksto pristatyti visus proceso aktus ir duoti laiko juos išstudijuoti ir asmeniškai įvertinti. Rekomenduojama priminti jiems apie pareigą laikytis pareigybinės paslapties.

117. Nors teisė to nereikalauja, rekomenduojama, kad asesorių nuomonė būtų pateikta raštu, tai vėliau padės parengti galutinį dekretą tam, kas įpareigotas tai padaryti.

118. Tuo pačiu tikslu, jei įrodymai ir gynybos argumentai vertinami bendrame posėdyje, rekomenduojama pasižymėti atskirų pastabų ir visos diskusijos turinį ir surašyti protokolą, kurį pasirašytų dalyviai. Tie užrašai taip pat apimami pareigybine paslaptimi ir nevalia jų platinti.

119. Jeigu tikrai nustatomas nusikaltimas, ordinaras arba jo delegatas (plg. KTK, kan 1720, 3°) privalo išleisti užbaigiantį procesą dekretą, kuriuo nustato bausmę, baudžiamąją priemonę arba atgailą, kokią pripažins esant tinkamiausią, kad būtų atitaisytas papiktinimas, atkurtas teisingumas ir pasitaisytų kaltininkas.

120. Ordinaras privalo visuomet atsiminti, kad jeigu ketina skirti nuolatinę atperkamąją bausmę pagal SST, str. 21 § 2, 1° , jis turi iš anksto gauti TMK įgaliojimą. Tokiu būdu, tik šiems atvejams daroma išimtis ir nesilaikoma KTK, kan. 1342 § 2 nustatyto draudimo dekretu skirti nuolatines bausmes.

121. Prie visam laikui skirtų bausmių priklauso tik KTK, kan. 1336 § 1 išvardytos bausmės [11], atsižvelgiant į 1337 ir 1338 kanonų nuostatas [12].

122. Kadangi tai neteisminis procesas, reikia atsiminti, kad baudžiamasis dekretas nėra sprendimas – pastarasis gali būti daromas tik teisminio proceso pabaigoje, nors dekretu, panašiai kaip sprendimu, nustatoma bausmė.

123. Toks dekretas yra asmeninis ordinaro arba jo delegato aktas, todėl jo neturi pasirašyti asesoriai, o notaras turi tik patvirtinti.

124. Be bendrųjų formalių reikalavimų, įpareigojančių kiekvieno dekreto atveju (plg. KTK, kan. 48–56), baudžiamajame dekrete turi būti bendrais bruožais nurodyti svarbiausi kaltinimo elementai ir proceso eiga, pirmiausia bent trumpai pristatant nutarimo teisinį pagrindimą (išvardijant jį grindžiančius kanonus, pvz., tuos, kuriais apibrėžiama nusikaltimas, galimos išimtys, švelninančios arba sunkinančios aplinkybės; ir bent esminiais bruožais nusakant teisinę logiką, nulėmusią nutarimą juos taikyti), taip pat faktinį pagrindimą.

125. Faktinis pagrindimas, žinoma, yra didžiausių pastangų reikalaujanti dekreto dalis, nes dekreto autorius turi pristatyti motyvus, kurių pagrindu, lygindamas kaltinamąją medžiagą ir gynybos argumentus, kuriuos jis taip pat privalo trumpai pristatyti, priėjo išvadą ir su tikrumu gali pripažinti, jog nusikaltimas buvo arba nebuvo įvykdytas, arba, kad dėl to nepasiekė pakankamo moralinio tikrumo.

126. Kadangi ne visi yra nuodugniai susipažinę su kanonų teise ir jos formalia kalba, reikalaujama, kad baudžiamajame dekrete pirmiausia būtų aiškiai nušviestas vykdytas svarstymas, o terminologijos tikslumas yra antraeilės svarbos dalykas. Esant poreikiui, reikia kreiptis pagalbos į kompetentingus asmenis.

127. Dekretas turi būti pranešamas visos apimties (o ne tik jo dalis apie nutarimą) teisės numatytomis priemonėmis (plg. KTK, kan. 54–56) [13] ir derama forma.

128. Kiekvienu atveju vis dėlto reikia nusiųsti į TMK patvirtintą proceso aktų kopiją (jei jie anksčiau nebuvo nusiųsti) ir praneštą dekretą.

129. Jeigu TMK nusprendžia pati vykdyti neteisminį baudžiamąjį procesą, visi reikalavimai, minėti pradedant nuo 91 punkto, žinoma, saisto TMK, išlaikant teisę kreiptis dėl bendradarbiavimo į žemesnes instancijas, jei tai bus būtina.

d) Kaip vyksta neteisminis baudžiamasis procesas pagal RBKK?

130. Kaip minėta 94 punkte, pagal RBKK vykdomas neteisminis baudžiamasis procesas apima keletą specifinių elementų, būdingų šiai teisei. Siekiant neapsunkinti šio teksto ir išvengti nebūtinų pasikartojimų, toliau nurodomi tik tie specifiniai elementai. Todėl juos reikia pritaikyti prie jau aprašytos praktikos, kuri yra bendra su KTK.

131. Pirmiausia reikia prisiminti pareigą griežtai laikytis RBKK, kan. 1486 nuostatų, kad baudžiamasis dekretas būtų galiojantis.

132. Pagal RBKK vykdomame neteisminiame baudžiamajame procese nenumatomas asesorių dalyvavimas, bet yra privalomas teisingumo saugotojo dalyvavimas.

133. Posėdyje, kuriame kaltinamajam pristatomi kaltinimai ir įrodymai, būtinai turi dalyvauti teisingumo saugotojas ir notaras.

134. Pagal RBKK, kan. 1486 § 1, 2° posėdis, kuriame kaltinamasis supažindinamas su kaltinimais, po to pristato savo gynybą, vyksta tik žodinės diskusijos forma. Tai vis dėlto nereiškia, kad šioje diskusijoje gynyba negali būti pristatyta raštu.

135. Atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, reikia ypač įdėmiai apsvarstyti, ar bausmės, apie kurias kalbama RBKK, kan. 1426 § 1, iš tikrųjų atitinka tai, ko siekiama RBKK kan. 1401. Nutariant skirti bausmę, reikia vadovautis RBKK, kan. 1429 [14] ir kan. 1430 [15].

136. Hierarchas arba jo delegatas turi visada atminti, kad remiantis SST, str. 21 § 2, 1° panaikinami RBKK, kan.1426 § 2 draudimai. Todėl dekretu jis gali skirti nuolatinę atperkamąją bausmę, tačiau šiuo tikslu turi iš anksto gauti TMK įgaliojimą, kurio reikalaujama SST, str. 21 § 2, 1°.

137. Rengiant baudžiamąjį dekretą, įpareigoja kriterijai, nurodyti 119–126 punktuose.

138. Dekretas pranešamas pagal RBKK, kan. 1520 normas ir privalo būti tinkamos formos.

139. Dėl visų kitų anksčiau neaptartų klausimų reikia remtis pagal KTK vykdomo neteisminio proceso nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į galimybę, kad procesą vykdytų TMK.

e) Ar baudžiamasis dekretas yra saistomas pareigybine paslaptimi?

140. Kaip jau buvo konstatuota 47 punkte, proceso aktai ir nutarimas yra saistomi pareigybine paslaptimi. Reikia nuolat tai priminti proceso dalyviams, nepaisant jų statuso procese.

141. Visą dekretą reikia pranešti kaltinamajam. Jei kaltinamajam atstovauja įgaliotinis, dekretas praneštinas įgaliotiniui.

 

VII. Kas gali įvykti pasibaigus baudžiamajai procedūrai?

142. Priklausomai nuo procedūros tipo joje dalyvaujančioms šalims yra įvairių galimybių.

143. Jei taikyta procedūra pagal SST, str. 21 § 2, 2°, kadangi tai popiežiaus aktas, jis yra neskundžiamas (plg. KTK, kan. 333 § 3 ir RBKK, kan. 45 § 3).

144. Jeigu vykdomas teisminis baudžiamasis procesas, atsiveria teisės numatytos apskundimo galimybės: kasacinis skundas dėl sprendimo niekinumo, restitutio in integrum ir apeliacija.

145. Pagal SST, str. 20, 1° vienintelis antros instancijos tribunolas, į kurį galima kreiptis, yra TMK tribunolas.

146. Pateikiant apeliaciją reikia laikytis teisės nuostatų ir atkreipti dėmesį, kad pagal SST, str. 28, 2° yra pakeičiamas apeliacijos pateikimo terminas, paliekant tik vieno mėnesio terminą, kuris pradedamas skaičiuoti pagal KTK, kan. 202 § 1 ir RBKK, kan. 1545 § 1 normas.

147. Jei vykdomas neteisminis baudžiamasis procesas, egzistuoja galimybė pateikti rekursą dėl baigiamojo dekreto, išlaikant reikalavimus, apie kuriuos kalbama teisės normose: KTK, kan. 1734 ir tolesniuose, ir RBKK, kan. 1487 (plg. VIII skyrių).

148. Pagal KTK, kan. 1353 ir kan. 1319 ir RBKK, kan. 1487 § 2 apeliacija ir rekursas turi bausmę sustabdantį poveikį.

149. Kadangi bausmė sustabdoma ir grįžtama į fazę, analogišką tai, kuri buvo iki proceso, lieka galioti atsargumo priemonės, išlaikant jų taikymo būdus, aprašytus 58–65 punktuose.

 

VIII. Ką reikia daryti, jei baudžiamasis dekretas apskundžiamas rekursu?

150. Kodeksuose teisė numato skirtingas procedūras.

a) Kas numatoma KTK, jei pateikiamas rekursas dėl baudžiamojo dekreto?

151. Asmuo, siekiantis pateikti rekursą dėl baudžiamojo dekreto, privalo pagal KTK, kan. 1734 per baigtinį dešimties naudingų dienų terminą nuo teisėto dekreto pranešimo prašyti jo autoriaus (ordinaro arba jo delegato) jį pakeisti.

152. Pagal KTK, kan. 1735 gavęs prašymą dekreto autorius per trisdešimties dienų terminą gali į jį atsakyti pataisydamas savo dekretą (vis dėlto tokiu atveju yra rekomenduojama, kad jis neatidėliodamas šiuo klausimu pasikonsultuotų su TMK) arba atmesdamas prašymą. Jis taip pat gali visai neatsakyti į prašymą.

153. Prieštaraudamas dėl pataisyto dekreto arba jei prašymas atmetamas, arba autorius neatsakė, rekurso pateikėjas gali kreiptis į TMK tiesiogiai arba tarpininkaujant dekreto autoriui (plg. KTK, kan. 1737 §1) ar savo įgaliotiniui per baigtinį 15 naudingų dienų terminą, numatytą KTK, kan. 1737 § 2 [16].

154. Jeigu hierarchinis rekursas buvo pateiktas dekreto autoriui, jis privalo tuoj pat perduoti jį į TMK (plg. KTK, kan. 1737 § 1). Po to (panašiai kaip tuo atveju, kai rekursas pateikiamas tiesiogiai į TMK), dekreto autorius privalo tik laukti galimų instrukcijų arba klausimų iš TMK, o kongregacija kiekvienu atveju informuoja jį, kokia rekurso nagrinėjimo išvada.

b) Kas numatoma RBKK, jei pateikiamas rekursas dėl baudžiamojo dekreto?

155. RBKK numatoma procedūra yra paprastesnė palyginti su KTK. RBKK, kan. 1487 § 1 tik nustatoma, kad rekursą reikia nusiųsti į TMK per 10 naudingų dienų terminą nuo dekreto pranešimo.

156. Tokiu atveju dekreto autorius nieko neprivalo daryti, tik laukti galimų instrukcijų arba klausimų iš TMK, o kongregacija kiekvienu atveju jį informuoja, kokia rekurso nagrinėjimo išvada. Jeigu kalbama apie ordinarą, jis turi atsižvelgti į rekurso stabdantį poveikį, kuris aptartas 148 punkte.

 

IX. Ko reikėtų niekada neužmiršti?

157. Nuo notitia de delicto gavimo kaltinamasis turi teisę pateikti prašymą dispensuoti jį nuo visų pareigų, susijusių su dvasininko luomu, tarp jų – celibato ir galimų vienuolinių įžadų. Ordinaras arba hierarchas privalo aiškiai informuoti jį apie tokią teisę. Jeigu dvasininkas apsisprendžia pasinaudoti šia galimybe, jis turi parašyti Šventajam Tėvui atitinkamą prašymą, kuriame trumpai pristato ir išdėsto savo motyvus. Prašymas turi būti su aiškiai nurodyta data ir paties prašytojo pasirašytas. Jis turi būti perduotas į TMK drauge su ordinaro arba hierarcho votum. Savo ruožtu TMK toliau perduoda prašymą Šventajam Tėvui ir, jeigu jis patenkina prašymą, perduoda ordinarui arba hierarchui dispensą suteikiantį reskriptą drauge su prašymu pagal teisės reikalavimus apie tai pranešti prašančiajam.

158. Visų atskirų, TMK paskelbtų arba patvirtintų, administracinių aktų atžvilgiu galimas rekursas pagal SST, str. 27 [17]. Kad rekursas galėtų būti pripažintas leistinu, jame turi būti aiškiai apibrėžiamas siekiamas dalykas (petitum) ir pagrindas, kuriuo remiamasi in iure ir in facto. Rekurso pateikėjas turi visada naudotis turinčio atitinkamą įgaliojimą advokato pagalba.

159. Jei vyskupų konferencija yra parengusi gaires dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų traktavimo, kurias 2011 m. TMK ragino parengti, tose gairėse būtina atsižvelgti į dabartinį tekstą.

160. Kartais atsitinka, kad notitia de delicto žinia yra siejama su jau mirusiu dvasininku. Tokiu atveju negalima pradėti jokio baudžiamojo proceso.

161. Jeigu dvasininkas, siejamas su kaltinimu, miršta išankstinio tyrimo metu, po to nebus galimybės pradėti baudžiamąjį procesą. Tačiau rekomenduojama, kad ordinaras arba hierarchas taip pat informuotų TMK apie tai.

162. Jei kaltinamas dvasininkas miršta vykdant baudžiamąjį procesą, apie tai reikia informuoti TMK.

163. Jei vykdant išankstinį tyrimą kaltinamas dvasininkas praranda savo kanoninį statusą dėl jam suteiktos dispensos ar kito proceso metu nustatytos bausmės, ordinaras arba hierarchas turi įvertinti, ar tinka tęsti išankstinį tyrimą, laikydamasis pastoracinės meilės ir atsižvelgdamas į teisingumo reikalavimą numanomų aukų atžvilgiu. Vis dėlto jeigu taip įvyktų jau pradėjus baudžiamąjį procesą, tai, nepaisant, to, procesą galima tęsti iki galo, bent jau dėl to, kad būtų nustatyta atsakomybė už galimą nusikaltimą ir paskirta galima bausmė. Reikia atsiminti, kad tuo atveju, kai veika apibrėžiama kaip delictum gravius, svarbu tai, kad kaltinamas asmuo buvo dvasininkas eventualaus nusikaltimo padarymo metu, o ne proceso vykdymo metu.

164. Atsižvelgdami į 2019 m. gruodžio 6 d. Instrukcijos dėl atvejų konfidencialumo nuorodas kompetentingi bažnytinės valdžios atstovai (ordinaras arba hierarchas) privalo atitinkamai informuoti numanomą auką ar kaltinamą asmenį, jei jie to prašytų, apie atskirus proceso etapus, tačiau turi saugotis, kad nebūtų atskleista popiežiškąja paslaptimi arba pareigybine paslaptimi saistoma informacija, kurios platinimas galėtų pakenkti tretiesiems asmenims.

***

Šis Vademecum nepretenduoja būti kanonų teisės, ypač baudžiamųjų ir procesinių dalykų, specialistų ugdymo pakaitalu. Tik nuodugnus teisės ir jos tikslų pažinimas gali tinkamai pasitarnauti tiesai ir teisingumui, o to ypač rūpestingai reikia siekti graviora delicta atvejais, atsižvelgiant į jų paliekamas gilias žaizdas bažnytinei bendruomenei.

 

Lentelė delicta reservata atvejams

Vyskupija/vienuolija (inkardinavimo institutas)
Sui iuris Bažnyčia (vienybėje su Šv. Sostu esančių Rytų Bažnyčių nariams)
Ordinaras
TMK protokolo Nr. (jei yra)
Pilna dvasininko pavardė
Pilnas dvasininko vardas
Oficialus asmens tapatybės dokumentas (Nr.) (jei įmanoma, pridėti fotokopiją)

 

Dvasininko asmeniai duomenys
Gimimo data			Diakonato šventimų data					Amžius
Amžinųjų įžadų data			Kunigystės šventimų data					Ištarnauti metai
Ankstesnio inkardinavimo institutai (jei jų buvo)
Tarnyba už inkardinavimo instituto ribų
Dabartinis dvasininko adresas
Advokatas (pridėti pasirašytą įgaliojimo kopiją)
Advokato adresas
Tarnyba
Laikotarpis (metai)	Parapija/Institucija		Vieta			Pareigos
Kaltinimai dvasininkui įvykdžius delicta reservata
Inkriminuojamų veikų padarymo laikas	Numanomos aukos vardas, pavardė		Gimimo data		Veikos padarymo vieta, dažnumas ir inkriminuojamų veiksmų aprašymas				Žinios apie nusikaltimą pranešėjas ir pranešimo Bažnyčios institucijai data
Kitos iškylančios problemos/Kiti kaltinimai
Metai	Aprašymas
Valstybės institucijų priemonės dvasininko atžvilgiu
Metai	Pobūdis			Baigtis/Nuosprendis (pridėti dokumentų kopijas)
Bažnyčios institucijų priemonės
Metai	Aprašymas
Išlaikymas, kurį dvasininkui yra garantavusi vyskupija/vienuolija
Dvasininko atsakymas į kaltinimą
Metai	Atsakymas (prisipažinimas, kaltinimų atmetimas, atsisakymas bendradarbiauti ar kt.)
Ordinaro pozicija/votum
Data

 

Šalyse, kuriose pavardės neegzistuoja, nurodykite dvasininko vardą.

Ši lentelė yra pagalbinė priemonė apibendrinant nagrinėjamą atvejį; ji nėra išankstinio tyrimo pakaitalas. Prašome įsegti ją į tyrimo bylą.

Lentelę galima siųsti ir elektroniniu paštu adresu: disciplinaryoffice@cfaith.va

 

Išnašos

[1] SST, str.7 – § 1. Laikantis TMK suteiktos teisės atskirais atvejais nepaisyti senaties termino, baudžiamasis persekiojimas dėl TMK rezervuotų nusikaltimų dėl senaties liaujasi praslinkus dvidešimčiai metų. § 2. Senatis skaičiuojama pagal KTK, kan. 1362 § 2 ir RBKK, kan. 1152 § 3. Tačiau SST, str. 6 § 1, 1° minimo nusikaltimo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kai nepilnamečiui sukanka 18 metų.

[2]. SST, str. 24 – § 1. Nusikaltimų, apie kuriuos kalbama str. 4 § 1, atvejais, tribunolas negali atskleisti kaltintojo pavardės nei kaltinamajam, nei jo gynėjui, nebent kaltintojas būtų aiškiai išreiškęs savo sutikimą. § 2.Tribunolas turi ypač įdėmiai įvertinti kaltintojo tikėtinumą. § 3. Kiekvienu atveju reikia siekti visiškai išvengti bet kokios grėsmės pažeisti sakramentinę paslaptį.

[3]. SST, str. 8 – § 2. Šis Aukščiausiasis tribunolas teisia taip pat dėl kitų nusikaltimų, dėl kurių teisingumo saugotojas kaltina kaltinamąjį atsižvelgdamas į asmeninį ryšį arba bendrininkavimą.

[4]. KTK, kan.1428 –§ 1 Teisėjas arba kolegialaus tribunolo pirmininkas gali paskirti bylos tyrimo auditorių, parinkdamas jį iš tribunolo teisėjų arba šioms pareigoms vyskupo patvirtintų asmenų. § 2. Vyskupas auditoriaus pareigoms gali patvirtinti dvasininkus ar pasauliečius, pasižyminčius dora, išmintimi ir mokslu. RBKK kan. 1093 – § 1. Teisėjas arba kolegialaus tribunolo pirmininkas gali paskirti bylos tyrimo auditorių, parinkdamas jį iš tribunolo teisėjų arba iš Kristaus tikinčiųjų, kuriems eparchijos vyskupas yra leidęs priimti šias pareigas. Eparchijos vyskupas gali patikėti auditoriaus pareigas krikščionims, pasižymintiems dora, išmintimi ir mokslu.

[5]. KTK, kan. 1722 – Ordinaras, kad išvengtų papiktinimo, apsaugotų liudininkų laisvę ir užtikrintų teisingumą, gali <...> neleisti atlikti šventosios tarnystės, bažnytinių pareigų ar užduoties, įsakyti ar uždrausti gyventi kurioje nors vietoje ar teritorijoje, taip pat uždrausti viešai dalyvauti Švenčiausioje Eucharistijoje <...>. RBKK, kan. 1473 – Hierarchas, kad išvengtų papiktinimo, apsaugotų liudininkų laisvę ir užtikrintų  teisingumą, gali <...> kaltinamajam neleisti vykdyti Šventimų, bažnytinių pareigų ar užduoties, įsakyti ar uždrausti gyventi kurioje nors vietoje ar teritorijoje, taip pat uždrausti viešai priimti dieviškąją Eucharistiją.

[6]. KTK, kan. 1339 – § 1. Ordinaras asmeniškai ar per kitą gali įspėti tą, kuris yra nusikaltimo įvykdymo pavojuje, arba tą, dėl kurio po atlikto tyrimo kyla didelis įtarimas, jog padarė nusikaltimą. § 2. Tam, kuris savo elgesiu sukelia papiktinimą ar smarkiai drumsčia tvarką, taip pat gali skirti papeikimą, tinkamai atsižvelgdamas į ypatingas asmenines bei faktines aplinkybes. § 3. Įspėjimas ar papeikimo skyrimas visuomet turi būti įrodomas bent kokiu nors dokumentu, kuris turi būti laikomas slaptajame kurijos archyve. KTK, kan. 1340 – § 1. Atgaila, kuri gali būti skirta išorinėje srityje, yra koks nors religijos, pamaldumo ar meilės darbas. RBKK, kan 1427 – § 1. Laikantis dalinės teisės viešas papeikimas skiriamas dalyvaujant notarui arba dviem liudininkams, arba raštu, tačiau taip, kad kokiu nors dokumentu būtų galima patvirtinti to rašto priėmimą ir turinį. § 2. Taip pat reikia saugotis, kad dėl viešo papeikimo kaltinamojo reputacijai nebūtų pakenkta neproporcingai veikos atžvilgiu.

[7] SST str. 21 § 2, 2° – TMK gali: ...2° sunkiausiais atvejais, kai nusikaltimo įvykdymas yra akivaizdus, o kaltinamajam buvo suteikta galimybė gintis, pateikti tiesiogiai popiežiui spręsti dėl pašalinimo iš dvasininkų luomo arba iš pareigų, taip pat dėl dispensos nuo celibato.

[8] KTK, kan. 1483 – Įgaliotinis ir advokatas privalo būti pilnamečiai ir geros reputacijos; be to, advokatas privalo būti katalikas, nebent diecezinis vyskupas leistų kitaip, ir kanonų teisės daktaras arba bent jau tikrai patyręs ir patvirtintas to paties vyskupo.

[9]. Ex analogia KTK, kan. 1527 § 1 – Gali būti pateikti bet kokios rūšies įrodymai, kurie atrodo naudingi bylos tyrimui ir yra leistini.

[10]. Ex analogia KTK, kan. 1572 – Vertindamas liudijimus, teisėjas, paprašęs, jei reikia, liudijimo raštų, turi atsižvelgti: 1° koks asmens statusas ar garbingumas; 2° ar liudijo sužinoję patys, ypač matę ir girdėję, ar remdamiesi savo nuomone, gandais ar tuo, ką išgirdo iš kitų; 3° ar liudininkas yra tvirtas ir pasitikintis savimi, ar nepastovus, neužtikrintas ir svyruojantis; 4° ar yra kitų liudijimo liudininkų, ar jis patvirtinamas kitais įrodymo elementais, ar ne.

[11]. KTK, kan. 1336 – § 1. Atperkamosios bausmės, kurios gali būti skirtos nusikaltusiam asmeniui arba visam, arba nustatytam, arba neapibrėžtam laikui, be tų, kurias kartą nustatė įstatymas, yra šios: 1° draudimas arba įsakymas gyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje; 2° galios, pareigybės, pareigos, teisės, privilegijos, įgaliojimo, malonės, titulo, insignijų, suteiktų dėl garbės, atėmimas; 3° draudimas vykdyti tai, apie ką kalbama 2°, arba draudimas tai daryti konkrečioje vietoje ar už jos ribų; šie draudimai niekada nesukelia niekinumo; 4° baudžiamasis perkėlimas į kitą pareigybę; 5° pašalinimas iš dvasininkų luomo.

[12]. KTK, kan. 1337 – § 1. Draudimas gyventi nustatytoje vietoje ar teritorijoje gali būti taikomas  tiek dvasininkams, tiek vienuoliams; tačiau įsakymas apsigyventi gali būti taikomas dvasininkams pasauliečiams ir pagal konstitucijas vienuoliams. § 2. Įpareigojant gyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje būtinas tos vietos ordinaro sutikimas, nebent būtų kalbama apie namus, skirtus dvasininkų atgailai ir pasitaisymui, net tų, kurie yra už vyskupijos ribų. KTK, kan. 1338 – § 1. Atėmimai ir draudimai, išvardinti kan. 1336, § 1, 2° ir 3° niekuomet netaikomi galioms, pareigybėms, pareigoms, teisėms, privilegijoms, įgaliojimams, malonėms, titulams, insignijoms, kurie nepriklauso bausmę nustatančio vyresniojo galiai. § 2. Negalima atimti Šventimų galios, bet tik uždrausti ja naudotis ar atlikti kai kuriuos jos veiksmus; taip pat negalima atimti akademinių laipsnių. § 3. Dėl draudimų, nurodytų kan. 1336, § 1, 3°, reikia laikytis kan. 1335 cenzūroms nustatytos normos.

[13]. KTK, kan. 54 – § 1. Atskiras dekretas, kurio taikymas pavedamas vykdytojui, sukelia padarinius nuo vykdymo momento; kitu atveju nuo tada, kai apie tai asmeniui pranešama dekretą išleidusiojo vardu. § 2. Kad atskiras dekretas galėtų saistyti, apie jį privalo būti pranešta pagal teisės normą kaip apie teisėtą dokumentą. Kan. 55 – Laikantis kan. 37 ir 51 nuostatų, kai dėl labai svarbios priežasties neįmanoma įteikti rašytinio dekreto teksto, dekretas laikomas praneštu, jei tam, kuriam jis skiriamas, perskaitomas notaro arba dviejų liudininkų akivaizdoje, surašius aktą, kurį turi pasirašyti visi dalyviai. Kan. 56 – Dekretas laikomas praneštu, jei tas, kuriam yra skiriamas, tinkamai pakviestas priimti ar išklausyti dekreto be pateisinamos priežasties neatvyksta ar atsisako pasirašyti.

[14]. RBKK, kan 1429 – § 1. Draudimas gyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje gali saistyti tik dvasininkus, vienuolius arba vienuolių pavyzdžiu gyvenančius bendruomeninių draugijų narius; o įsakymas apsigyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje saisto tik eparchijai priklausančius dvasininkus, laikantis pašvęstojo gyvenimo institutų teisės. § 2. Įpareigojant gyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje būtinas tos vietos hierarcho sutikimas, nebent būtų kalbama apie popiežiaus teisių ar patriarcho teisių pašvęstojo gyvenimo instituto namus – tuo atveju reikia tinkamo vyresniojo sutikimo; arba jei namai skirti daugelio eparchijų dvasininkų atgailai ir pasitaisymui.

[15]. RBKK, kan 1430 – § 1. Baudžiamieji atėmimai gali būti taikomi tik toms galioms, pareigybėms, pareigoms, teisėms, privilegijoms, įgaliojimams, malonėms, titulams, insignijoms, kurie priklauso bausmę nustatančio vyresniojo arba baudžiamąjį procesą inicijavusio ar dekretu skyrusio bausmę hierarcho valdžiai. Tas pats dalykas saisto dėl baudžiamojo perkėlimo į kitas pareigas. § 2. Negalima atimti Šventimų galios, bet tik uždrausti atlikti kai kuriuos arba visus jos veiksmus pagal bendrąją teisę; taip pat negalima atimti akademinių laipsnių.

[16]. KTK, kan. 1737 § 2 – Rekursas turi būti pateiktas per baigtinį penkiolikos naudingų dienų terminą, kuris <...> prasideda pagal kan. 1735 normą.

[17]. SST, str. 27 – TMK kompetencijai rezervuotų nusikaltimų atvejais šios kongregacijos išleistų ar patvirtintų atskirų administracinių aktų atžvilgiu gali būti pateiktas rekursas per baigtinį šešiasdešimties naudingų dienų terminą; rekursas pateikiamas šios dikasterijos ordinariniam susirinkimui (Feria IV), kuris sprendžia dėl rekurso pagrindo bei teisėtumo. Pagal apaštališkosios konstitucijos Pastor Bonus 123 str., tolesnio rekurso galimybė nenumatoma.