1. Katecheto tarnystė Bažnyčioje yra labai sena. Teologai bendrai sutaria, kad pirmieji jos pavyzdžiai minimi jau Naujojo Testamento raštuose. Mokymo tarnystės pirminė forma jau numanoma žvelgiant į „mokytojus“, apie kuriuos apaštalas rašo Korinto bendruomenei: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos. Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ar visi turi gydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai? Taigi jūs siekite aukštesniųjų malonės dovanų!“ (1 Kor 12, 28–31).
Panašiai Lukas savo Evangeliją pradeda liudydamas: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 3–4). Regis, evangelistas gerai suvokia, kad savo raštais jis siūlo ypatingą mokymo formą, įgalinančią sutvirtinti ir stiprinti priėmusius krikštą. Apaštalas Paulius iš naujo grįžta prie šios temos siūlydamas galatams: „Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju“ (Gal 6, 6) Galima pastebėti šiame tekste priduriamą esminę detalę: gyvenimo bendrystė pažymi, jog priimta tikra katechezė yra vaisinga.
2. Jau nuo pradžių krikščionių bendruomenėje įvairiomis formomis plito tarnavimas, konkrečiai reiškęsis per vyrų ir moterų tarnystę: paklusdami Šventosios Dvasios veikimui jie paskyrė savo gyvenimą Bažnyčios ugdymui. Kai kada charizmos, kurias Dvasia nepaliaujamai liedavo pakrikštytiesiems, tapdavo regima ir apčiuopiama tarnyste krikščionių bendruomenei įvairiomis apraiškomis, ir tai buvo pripažinta esant nepamainoma diakonija bendruomenei. Apaštalas Paulius tai autoritetingai paaiškina pareikšdamas: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 4 – 11).
Didžioje charizminėje Naujojo Testamento tradicijoje galima atpažinti aktyviai dalyvaujančius pakrikštytuosius, kurie tarnavo perteikdami apaštalų ir evangelistų mokymą organiškai, nuosekliai, siedami su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 8). Bažnyčia norėjo pripažinti tą tarnystę kaip konkrečią asmeninės charizmos išraišką, nemenkai padėjusią vykdyti Bažnyčios evangelizacinę misiją. Žvilgsnis į įsipareigojusias skelbti ir skleisti Evangeliją pirmąsias krikščionių bendruomenes šiandien taip pat ragina Bažnyčią atpažinti naujas išraiškos formas, kaip gyventi ištikimybe Dievo žodžiui, kad Evangelija galėtų pasiekti visą kūriniją.
3. Visa pastarųjų dviejų tūkstantmečių evangelizacijos istorija akivaizdžiai rodo, kokia veiksminga buvo katechetų misija. Vyskupai, kunigai ir diakonai drauge su daugeliu pašvęstųjų vyrų ir moterų paskyrė savo gyvenimą katechetiniam mokymui, kad tikėjimas galėtų būti veiksminga atrama kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime. Kai kurie subūrė apie save besidalijančius ta pačia charizma brolius ir seseris ir taip atsirado vienuolinės bendruomenės, visiškai atsidėjusios katechezės tarnystei.
Negalima pamiršti daugybės pasauliečių, tiesiogiai dalyvavusių Evangelijos skleidime per katechetinį mokymą. Didžio tikėjimo įkvėpti vyrai ir moterys, autentiški šventumo liudytojai kai kuriais atvejais įsteigdavo bažnytines bendruomenes ir net paaukodavo savo gyvybę. Taip pat ir mūsų laikais daugelis gabių ir ištvermingų katechetų įvairiuose regionuose vadovauja bendruomenėms ir atlieka nepamainomą misiją perteikdami ir gilindami tikėjimą. Gausybė palaimintųjų, šventųjų ir kankinių katechetų paženklino Bažnyčios misiją, kurią verta pažinti, nes ji yra vaisinga versmė ne tik katechezės, bet ir visos krikščioniškojo dvasingumo istorijos.
4. Nuo Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia naujai įsisąmonino pasauliečių angažavimosi evangelizacijos darbe svarbą. Susirinkimo tėvai pakartotinai pabrėžė, kad tikintiems pasauliečiams būtina tiesiogiai įsitraukti pagal savo charizmą įvairiomis formomis, siekiant „plantatio Ecclesiae“ ir krikščionių bendruomenės plėtros. „Taip pat verti pagyrimo katechetai, tiek vyrai, tiek moterys, tikrai daug nusipelnę misijų kraštuose. Kupini apaštalavimo dvasios, didžiais savo darbais jie teikia ypatingą ir visiškai būtiną pagalbą tikėjimo ir Bažnyčios plitimui. Mūsų dienomis, kai tokiai daugybei žmonių skelbti Evangeliją ir teikti pastoracinę tarnybą kunigų per maža, katechetų uždavinys nepaprastai svarbus“ (Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 17).
Šalia turtingo Susirinkimo mokymo, būtina nurodyti nuolatinį popiežių, vyskupų sinodų, vyskupų konferencijų ir pavienių ganytojų dėmesį, dėl kurio per praėjusius dešimtmečius katechezė reikšmingai atnaujinta. Katalikų Bažnyčios katekizmas, Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, Bendrasis katechetikos vadovas, Bendrasis katechezės vadovas, neseniai paskelbtas Katechezės vadovas drauge su daugeliu nacionalinių, regioninių ir diecezinių katekizmų parodo katechetinio darbo esmingą vertę į pirmą planą iškeliant tikinčiųjų mokymą ir nuolatinį ugdymą.
5. Visiškai neneigiant pareigos, tenkančios vyskupui, kuris drauge su kunigais bendrai vykdo sielovadą savo vyskupijoje ir yra pirmutinis katechetas, taip pat ypatingos tėvų atsakomybės dėl krikščioniško savo vaikų ugdymo (plg. KTK, kan. 774 § 2; RBKK, kan. 618), būtina pripažinti pasauliečių, Krikšto sakramento galia jaučiančių pašaukimą bendradarbiauti katechezės tarnystėje (plg. KTK, kan. 225; RBKK, kan. 401 ir 406), dalyvavimą. Tas dalyvavimas mūsų dienomis tampa dar svarbesnis dėl naujai suvokiamos evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 163–168), taip pat dėl kultūros globalizacijos įtakos (plg. Enciklika Fratelli tutti, 100. 138); todėl reikalingas autentiškas susitikimas su jaunosiomis kartomis, nepamirštant būtinybės pasitelkti kūrybišką metodologiją bei priemones, leidžiančias atitinkamai skelbti Evangeliją pagal Bažnyčios vykdomą misionierišką virsmą. Ištikimybė praeičiai ir atsakomybė už dabartį yra neatšaukiamos sąlygos, kad Bažnyčia galėtų vykdyti savo misiją pasaulyje.
Žadinant kiekvieno pakrikštytojo asmeninį entuziazmą ir gaivinant suvokimą, kad kiekvienas pašauktas vykdyti misiją bendruomenėje, reikia klausytis Šventosios Dvasios, visada prabylančios savo vaisingu buvimu (plg. KTK, kan. 774 § 1; RBKK, kan. 617). Ir šiandien Dvasia kviečia vyrus ir moteris leistis į kelią, eiti susitikti su daugeliu žmonių, laukiančių pažinti krikščioniškojo tikėjimo grožį, gėrį ir tiesą. Ganytojų užduotis yra remti šią kelionę ir praturtinti krikščionių bendruomenės gyvenimą, pripažįstant pasauliečių tarnystes: jie gali prisidėti prie visuomenės permainų per „krikščioniškųjų vertybių skvarbą socialiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime“ (plg. Evangelii gaudium, 102).
6. Pasauliečių apaštalavimas yra neginčijamai vertingas pasauliui. Jis reikalauja „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią“ (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Lumen gentium, 31). Kasdienis pasauliečių gyvenimas yra nuaustas šeimyniniais ir visuomeniniais santykiais, ir tai parodo, kad jie „ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur tik jų padedama gali tapti žemės druska“ (Lumen gentium, 33). Gera atminti, jog „be šio apaštalavimo, skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu, kaip tie vyrai ir moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug darbuodamiesi Viešpatyje“ (Lumen gentium, 33).
Ypatingos katecheto vykdomos užduoties savitumas išryškėja tarp kitų krikščionių bendruomenės tarnysčių. Katechetas pirmiausia pašauktas išreikšti savo kompetenciją perteikdamas tikėjimą sielovados tarnystėje, kuri vystoma įvairiais etapais: nuo pirminio skelbimo, vedančio į kerigmą, – per mokymą, kuris leidžia įsisąmoninti naują gyvenimą Kristuje ir specialiai parengia įkrikščioninimo sakramentams, – galiausiai iki nuolatinio ugdymo, įgalinančio kiekvieną pakrikštytąjį būti visada pasirengusį „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Katechetas yra tikėjimo liudytojas, mokytojas ir mistagogas, drauge palydėtojas ir pedagogas, mokantis Bažnyčios vardu. Ši tapatybė gali nuosekliai ir atsakingai plėtotis tik per maldą, studijas ir tiesioginį dalyvavimą bendruomenės gyvenime (plg. Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba. Katechezės vadovas, 113).
7. Šv. Paulius VI toliaregiškai paskelbė Apaštališkąjį laišką Ministeria quaedam, siekdamas ne tik pritaikyti lektoriaus ir akolito tarnystę prie pasikeitusių laiko aplinkybių (plg. Apaštališkąjį laišką Spiritus Domini), bet taip pat paraginti vyskupų konferencijas, kad jos skatintų kitas tarnystes, tarp jų taip pat katecheto tarnystę: „Vyskupų konferencijoms niekas netrukdo prašyti Apaštalų Sostą, greta bendrų Lotynų Bažnyčios tarnysčių, įsteigti kitas, kurias dėl ypatingų priežasčių mano esant būtinas arba labai naudingas savo regione. Prie tokių tarnysčių priklauso, pavyzdžiui, ostiarijaus, egzorcisto ir katecheto tarnystės.“ Tas pats primygtinis siūlymas vėl pakartotas Apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi, kuriame prašoma įžvelgti aktualius krikščionių bendruomenės poreikius ištikimai laikantis jos pradmenų tęstinumo ir raginama rasti naujų tarnystės formų atnaujintoje sielovadoje. „Tokios tarnystės, išoriškai naujos, tačiau artimai susijusios su patirtimi, kurią savo istorijos raidoje sukaupė Bažnyčia, pavyzdžiui, katecheto, <...> – visos jos vertingos kalbant apie Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai būdingą gebėjimą veikti aplinką, pasiekiant net tuos, kurie toli nuo jos“ (šv. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 73).
Todėl negalima paneigti, kad „pasauliečių tapatybė ir misija Bažnyčioje vis geriau suvokiama. Turime nemažai, nors ir nepakankamai, pasauliečių, išsiskiriančių stipriu bendruomeniniu jausmu ir labai ištikimai besidarbuojančių artimo meilės, katechezės, tikėjimo šventimo srityse“ (Evangelii gaudium, 102). Taigi priimant pasaulietinę tarnystę – tokią kaip Katecheto tarnystė – labiau akcentuojamas kiekvienam pakrikštytajam būdingas misionieriškas įsipareigojimas, kuris turi būti įgyvendintas visiškai pasaulietine forma, nepasiduodant jokioms klerikalizmo apraiškoms.
8. Katecheto tarnystėje ryškus pašaukimo aspektas, kuris reikalauja deramos vyskupo įžvalgos ir turi būti pabrėžiamas steigimo apeigomis. Ši tarnystė yra nuolatinis tarnavimas vietos Bažnyčiai pagal vietos ordinaro apibrėžtus sielovados poreikius, tačiau vykdomas pasaulietiniu būdu pagal tos tarnystės prigimtį. Gera, kad įsteigtai Katecheto tarnystei būtų šaukiami vyrai ir moterys, kuriems būdingas tvirtas tikėjimas ir žmogiškoji branda, aktyviai dalyvaujantys krikščionių bendruomenės gyvenime, gebantys priimti kitus, didžiadvasiški ir pasižymintys broliškos bendrystės gyvenimu, gavę deramą biblinį, teologinį, sielovadinį ir pedagoginį ugdymą, atidūs tikėjimo tiesos perteikėjai ir turintys jau ankstesnę katechezės patirtį (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 14; KTK, kan. 231 § 1; RBKK, kan. 409 § 1). Reikalaujama, kad tai būtų asmenys, ištikimai bendradarbiaujantys su kunigais ir diakonais, pasirengę atlikti tarnystę ten, kur būtina, ir įkvėpti tikro apaštalinio uolumo.
Todėl apsvarstęs kiekvieną aspektą apaštališkuoju autoritetu
steigiu
Katecheto pasauliečio tarnystę.
Dievo kulto ir sakramentų kongregacija artimiausiu metu paskelbs Katecheto pasauliečio tarnystės steigimo apeigas.
9. Todėl kviečiu vyskupų konferencijas įgyvendinti Katecheto tarnystę nustatant būtiną ugdymo kelią, normatyvinius kriterijus, reikalingus šiai tarnystei priimti, taip pat rasti atitinkamas tarnystės formas į ją pašauktiems asmenims, kurie ją vykdytų pagal tai, kas pareikšta šiame Apaštališkajame laiške.
10. Rytų Bažnyčių sinodai ir hierarchų susirinkimai tai, kas čia nustatyta, galės priimti atitinkamoms sui iuris Bažnyčioms savo partikuliarinės teisės pagrindu.
11. Tegul ganytojai ir toliau priima Susirinkimo tėvų raginimą, kuriuo primenama: „.Jie žino esą Kristaus paskirti ne tam, kad vieninteliai prisiimtų visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulio atžvilgiu; priešingai, jų kilnus uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų tarnybas bei ypatingas dovanas, kad visi savaip ir vieningai varytų bendrą darbą“ (Lumen gentium, 30). Dovanų, kurių Šventoji Dvasia niekada negaili savo Bažnyčiai, atpažinimas tegul būna jiems derama parama įgyvendinant Katecheto tarnystę jiems patikėtų bendruomenių augimo labui.
Įsakau, kad tvirtai ir nuolatinai galiotų tai, kas nustatyta šiuo Apaštališkuoju laišku motu proprio forma, nepaisant bet kokių priešingų, net specialiai paminėtinų dalykų, ir kad tai būtų paskelbta leidinyje L‘Osservatore Romano ir tą pačią dieną įsigaliotų, o paskui būtų paskelbta oficialiame leidinyje Acta Apostolicae Sedis.
Duota Romoje, prie Šv. Jono Laterane, 2021 m. gegužės 10 d., kunigo ir Bažnyčios mokytojo šventojo Jono Aviliečio minėjimo dieną, devintaisiais mano pontifikato metais.
Pranciškus
