Turinys
I. Kvietimas keliauti drauge
II. Bažnyčia yra konstitutyviai sinodali
III. Klausantis Rašto
Jėzus, minia, apaštalai
Dvejopa atsivertimo dinamika: Petras ir Kornelijus (Apd 10)
IV. Veiksmingas sinodalumas: būdai, kaip konsultuotis su Dievo tauta
Pamatinis klausimas
Įvairios sinodalumo išraiškos
Dešimt apsvarstytinų teminių sričių
Prisidėti prie konsultacinių pasitarimų
Santrumpos:
TTK – Tarptautinė teologijos komisija
DV – Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Dei Verbum (1965 m. lapkričio 18 d.)
EC – Popiežius Pranciškus. Ap. konst. Episcopalis communio (2018 m. rugsėjo 15 d.)
EG – Popiežius Pranciškus. Ap. parag. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.)
FT – Popiežius Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.)
GS – Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konst. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.)
LG – Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.)
LS – Popiežius Pranciškus. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.)
UR – Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio (1964 m. lapkričio 21 d.)
1. Dievo Bažnyčia yra sušaukta į sinodą. Kelias, pavadintas „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“, bus iškilmingai atidarytas Romoje 2021 m. spalio 9–10 d., o spalio 17-ąją pradėtas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje. Kertinis etapas bus švenčiamas Vyskupų sinodo XVI eilinėje generalinėje asamblėjoje 2023 m. spalio mėnesį (1), po to bus pradėtas įgyvendinimo etapas, kuriame vėl dalyvaus dalinės Bažnyčios (plg. EC, 19–20). Popiežius Pranciškus sušaukdamas šį sinodą visą Bažnyčią kviečia apmąstyti temą, kuri yra esmingai svarbi jos gyvenimui ir misijai: „Sinodalumo kelias yra būtent tai, ko Dievas laukia iš Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje“ (2). Ši kelionė, kuria tęsiama Vatikano II Susirinkime pasiūlyta Bažnyčios atsinaujinimo („aggiornamento“) kryptis, yra drauge dovana ir užduotis: keliaudama drauge ir kartu apmąstydama jau įveiktą kelią, Bažnyčia galės iš patirties mokytis, kokie procesai gali padėti jai gyventi bendrystėje, įgyvendinti dalyvavimą ir atsiverti misijai. Mūsų „keliavimas drauge“ yra iš tikrųjų tai, kas veiksmingiausiai sudabartina ir išreiškia Bažnyčios kaip keliaujančios ir misionieriškos Dievo tautos esmę.
2. Iškyla pamatinis klausimas, kuris ir veda mus: kaip šis „keliavimas drauge“ šiandien įvairiais lygmenimis (nuo vietinio iki visuotinio) sudaro sąlygas Bažnyčiai skelbti Evangeliją pagal jai patikėtą misiją; kokius žingsnius Dvasia kviečia mus žengti, idant augtume kaip sinodinė Bažnyčia?
Keliant šiuos klausimus reikia drauge klausyti Šventosios Dvasios, kuri kaip vėjas „pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina“ (Jn 3, 8), išliekant atviriems toms staigmenoms, kurias Dvasia tikrai paruoš mums tame kelyje. Tokia dinamika leidžia mums pradėti rinkti kai kuriuos sinodinio atsivertimo vaisius, kurie laipsniškai ir toliau bręs. Tai labai svarbūs tikslai, tiek žvelgiant į bažnytinio gyvenimo kokybę, tiek siekiant vykdyti evangelizacijos misiją, kurioje mes visi dalyvaujame per Krikštą ir Sutvirtinimą. Čia nurodysime pagrindinius tikslus, siejamus su sinodalumu kaip Bažnyčios forma, stiliumi ir struktūra.
– Atsiminti, kaip Dvasia vadovavo Bažnyčios kelionei per istoriją ir kaip šiandien mus kviečia drauge liudyti Dievo meilę.
– Išgyventi dalyvavimu pagrįstą ir įtraukų bažnytinį procesą, siūlantį kiekvienam – ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių yra pakraščiuose, – galimybę išreikšti save ir būti išgirstiems, siekiant prisidėti prie Dievo tautos kūrimo.
– Atpažinti ir įvertinti Dvasios laisvai liejamų dovanų bei charizmų turtingumą ir įvairovę bendruomenės gėriui ir visos žmonijos šeimos labui.
– Išbandyti dalyvavimu grįstus būdus dalijantis atsakomybe Evangelijos skelbimo misijoje ir stengiantis kurti gražesnį ir labiau gyvenimui pritaikytą pasaulį.
– Tirti, kaip Bažnyčioje patiriama ir kokiomis struktūromis valdoma atsakomybė ir galia; nušviesti Evangelija nepagrįstas išankstines nuostatas bei iškreiptas praktikas, taip pat siekti atsivertimo toje srityje.
– Pripažinti krikščionių bendruomenę kaip patikimą subjektą ir partnerį vedant socialinį dialogą, vykdant gydymo, susitaikymo, įtraukimo ir dalyvavimo, demokratijos atkūrimo, brolybės ir socialinės draugystės skatinimo procesus.
– Atkurti santykius tarp krikščionių bendruomenių narių, taip pat tarp bendruomenių ir kitų socialinių grupių (pvz., kitų konfesijų bei religijų tikinčiųjų), pilietinės visuomenės organizacijų, liaudies judėjimų ir kt.
– Puoselėti neseniai išgyventų sinodinių patirčių vaisius, juos vertinti ir įgyvendinti visuotiniu, regioniniu, nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu.
3. Šis Parengiamasis dokumentas skirtas sinodinei kelionei, ypač kaip priemonė pirmajam jos etapui, kai dalinėse Bažnyčiose klausomasi Dievo tautos ir vyksta konsultaciniai pasitarimai (2021 m. spalis–2022 m. balandis), turint viltį padėti išjudinti visų dalyvausiančių kelionėje idėjas, energiją ir kūrybiškumą, taip pat padėti dalytis jų pastangų vaisiais.
Šiuo tikslu: 1) jis pradedamas nusakant kai kurias išskirtines dabartinio konteksto ypatybes; 2) jame sintetiškai iliustruojamos pamatinės teologinės sąsajos, kad būtų galima teisingai suprasti ir praktikuoti sinodiškumą; 3) siūlomi keli bibliniai impulsai, galintys padėti medituoti ir maldingai apmąstyti šį kelią; 4) išryškinamos kelios perspektyvos, pagal kurias galima iš naujo interpretuoti išgyvenamo sinodiškumo patirtis; 5) atskleidžiamos kelios galimybės, kaip per maldą ir dalijimąsi atlikti šį naujo interpretavimo darbą. Prie šio Parengiamojo dokumento pridedamas metodologinis Vademecum – vadovas, pateikiamas interneto portale (3), kaip konkrečiai organizuoti darbą. Interneto portale siūlomi ištekliai padės įsigilinti į sinodalumo temą ir tuo papildo šį Parengiamąjį dokumentą; tarp jų norime išskirti du, kurie toliau minimi keletą kartų: 2015 m. spalio 17 d. popiežiaus Pranciškaus kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ąsias metines ir Tarptautinės teologinės komisijos parengtą dokumentą „Sinodalumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje“, paskelbtą 2018 m.
I. Kvietimas keliauti drauge
4. Sinodinė kelionė skleidžiasi istoriniame kontekste, pažymėtame epochinėmis permainomis visuomenėje ir reikšmingu pereinamuoju procesu Bažnyčios gyvenime, ir tų dalykų nevalia ignoruoti. Skleidžiantis šio konteksto sudėtingumui su jo įtampomis ir prieštaravimais, esame kviečiami „ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje“ (GS, 4). Čia paliečiami kai kurie šio globalaus scenarijaus elementai, glaudžiai susiję su sinodo tema, tačiau šis aprašymas turi būti papildytas ir praturtintas vietiniu lygmeniu.
5. Tokia globalinė tragedija kaip COVID-19 pandemija „kuriam laikui veiksmingai atgaivino suvokimą, kad esame pasaulinė bendruomenė, plaukianti toje pačioje valtyje, kur vieno žmogaus patiriamas blogis gali pakenkti visiems. Mums buvo priminta, kad niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis; galime išsigelbėti tik visi drauge“ (FT, 32). Tuo pat metu pandemija išsprogdino jau esančias nelygybes ir neatitikimus: žmoniją vis labiau sukrečia masifikacijos ir fragmentacijos procesai; tragiška būklė, su kuria visuose pasaulio regionuose susiduria migrantai, parodo, kokios aukštos ir stiprios vienintelę žmogiškąją šeimą skiriančios užtvaros.
Enciklikose Laudato si' ir Fratelli tutti dokumentuojami žmonijos išgyvenami gilūs įtrūkiai; galime remtis šiomis analizėmis siekdami klausytis vargšų ir žemės šauksmo, taip pat atpažinti vilties ir ateities sėklas, kurias Dvasia ir toliau sėja net mūsų dienomis: „Kūrėjas mūsų neapleidžia, nesitraukia nuo savo meilės plano, nesigaili mus sukūręs. Žmonija dar neprarado gebėjimo bendradarbiauti statydinant mūsų bendruosius namus“ (LS, 13).
6. Ši situacija, nepaisant didelių skirtumų, yra bendra visai žmonių šeimai ir kelia iššūkį Bažnyčios gebėjimui lydėti asmenis ir bendruomenes iš naujo skaitant gedėjimo ir kančios patirtis, kurios demaskavo daug netikrų saugumo garantų, ir siekiant puoselėti viltį bei tikėjimą Kūrėjo ir jo kūrinijos gėriu. Tačiau mes negalime pasislėpti nuo fakto, kad pati Bažnyčia savo viduje susiduria su tikėjimo stygiumi ir korupcija. Ypač negalime pamiršti daugybės nepilnamečių ir pažeidžiamų žmonių patirtų kančių „dėl daugelio dvasininkų ir pašvęstųjų asmenų vykdyto seksualinio piktnaudžiavimo, piktnaudžiavimo galia ir sąžine“ (4). Nuolat susiduriame su iššūkiu „kaip Dievo tautai <...> prisiimti brolių, kurių ir kūnas, ir dvasia sužeisti, skausmą“ (5). Pernelyg ilgai Bažnyčia neįstengė tinkamai išgirsti aukų šauksmo. Tai gilios žaizdos, jas sunku užgydyti, dėl jų niekuomet nebus užtektinai prašoma atleidimo ir jos trukdo, kartais sudaro didžiules kliūtis siekiant eiti pirmyn „keliavimo draugeׅ“ kryptimi. Visa Bažnyčia yra pašaukta dorotis su klerikalizmu persmelkta kultūra, kurią ji paveldi iš savo istorijos, taip pat su tomis naudojimosi valdžia formomis, kurios susijusios su įvairiais piktnaudžiavimais (valdžia, ekonomine padėtimi, sąžine, lytiškumu). Neįmanoma „įsivaizduoti, kad Bažnyčia atsiverstų, jos veikimas pasikeistų be aktyvaus visų Dievo tautos narių dalyvavimo“ (6). Drauge prašykime Viešpaties suteikti mums „atsivertimo malonę ir vidinį patepimą, kad šių piktnaudžiavimo nusikaltimų akivaizdoje galėtume išreikšti savo atgailą ir apsisprendimą drąsiai kovoti“ (7).
7. Nepaisydama mūsų neištikimybės, Dvasia ir toliau veikia istorijoje ir rodo savo gaivinančią galią. Būtent kentėjimų vagose, kurias patyrė žmonių šeima ir Dievo tauta, skleidžiasi naujos tikėjimo kalbos ir nauji būdai, leidžiantys ne tik aiškinti įvykius teologijos požiūriu, bet taip pat ir išbandymuose rasti, kaip iš naujo pagrįsti krikščioniškojo ir bažnytinio gyvenimo kelią. Daug vilties teikia tai, kad nemažai Bažnyčių jau pradėjo daugiau ar mažiau struktūrinius susitikimus bei konsultavimosi su Dievo tauta procesus. Kur šie procesai formuojami sinodiniu stiliumi, ten išsiskleidė Bažnyčios suvokimas, o visų dalyvavimas suteikė naują impulsą bažnytiniam gyvenimui. Buvo taip pat patvirtinti 2018-aisias ir 2019-aisiais vykusių Sinodo asamblėjų metu gauti signalai apie jaunų žmonių troškimą atlikti svarbų vaidmenį Bažnyčioje, taip pat prašymai labiau įvertinti moteris, suteikiant erdvių joms dalyvauti Bažnyčios misijoje. Ta pačia mintimi suvoktina ir neseniai įsteigta pasauliečio katecheto tarnystė, taip pat atverta prieiga moterims į lektoriaus ar akolito tarnystę.
8. Negalime ignoruoti sąlygų, kuriomis krikščionių bendruomenės gyvena skirtinguose pasaulio regionuose, įvairovės. Greta šalių, kuriose Bažnyčia apima gyventojų daugumą ir išreiškia kultūrinę atramą visai visuomenei, yra ir tokių, kur katalikai yra mažuma; kai kuriose iš tų šalių katalikai drauge su kitais krikščionimis patiria persekiojimus, kartais ir labai smurtingus, ir neretai kankinystę. Viena vertus, sekuliarizuota pasaulėžiūra siekia išstumti religiją iš viešosios erdvės, kita vertus, religinis fundamentalizmas negerbia kitų laisvės ir puoselėja nepakantumo bei smurto formas, kurios taip pat atspindimos krikščionių bendruomenėje ir jos ryšiuose su visuomene. Neretai krikščionys perima tas pačias nuostatas, kurstydami susiskaldymą ir priešiškumą net Bažnyčioje. Reikia atsižvelgti ir į tai, kokią įtaką krikščionių bendruomenei ir jos santykiams su visuomene daro visuomenę veikiantys įtrūkiai, nulemti etninių, rasinių, kastų ar kitų socialinio sluoksniavimo formų, kultūrinės ir struktūrinės prievartos priežasčių. Šios situacijos turi didelį poveikį „keliavimo drauge“ prasmei ir išraiškai, taip pat konkrečioms galimybėms tai įgyvendinti.
9. Šiame kontekste sinodalumas yra pagrindinis kelias Bažnyčiai, pašauktai atsinaujinti veikiant Šventajai Dvasiai ir klausantis Žodžio. Gebėjimas įsivaizduoti kitokią Bažnyčios ir jos institucijų ateitį, atitinkančią jos gautą iškilią misiją, labai priklauso nuo sprendimo inicijuoti klausymosi, dialogo ir bendruomeninės įžvalgos procesus, kuriuose kiekvienas žmogus gali dalyvauti ir prie jų prisidėti. Tuo pat metu pasirinkimas „keliauti drauge“ yra pranašiškas ženklas žmonių šeimai, kuriai reikia bendro projekto, leidžiančio siekti gėrio visiems. Bažnyčia gebanti puoselėti bendrystę ir brolybę, dalyvavimą ir subsidiarumą, būdama ištikima tam, ką skelbia, galės stovėti šalia vargšų ir mažiausiųjų ir būti jų balsu. Siekdami „keliauti drauge“ turime leistis, kad Dvasia mumyse ugdytų tikrą sinodinę nuostatą, kad drąsiai ir laisva širdimi žengtume į atsivertimo procesą, būtiną „atsinaujinimui, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas“ (UR, 6; plg. EG, 26).
II. Bažnyčia yra konstitutyviai sinodali
10. „Tai ko Viešpats iš mūsų reikalauja, tam tikra prasme glūdi žodyje „sinodas“, kuris yra „senas ir gerbtinas žodis Bažnyčios tradicijoje, kurio reikšmė primena giliausią Apreiškimo turinį“ (9). Viešpats Jėzus prisistato esąs „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), o „Jį sekdami krikščionys nuo pradžios vadinami Jėzaus kelio mokiniais“ (plg. Apd 9, 2; 19, 9. 23; 22, 4; 24, 14. 22) (10). Šiuo požiūriu sinodalumas yra daug daugiau negu bažnytinių susitikimų ar vyskupų asamblėjų šventimas, taip pat pranoksta paprasto vidinio Bažnyčios organizavimosi klausimą; sinodalumas yra Bažnyčios kaip Dievo tautos specifinis modus vivendi et operandi būdas, kuriuo Dievo tauta parodo ir konkrečiai įgyvendina bendrystę, drauge keliaudama ir susiburdama į susirinkimą, visiems jos nariams aktyviai dalyvaujant evangelizacinėje misijoje (11). Taip išryškėja sinodinės Bažnyčios kolonos: bendrystė, dalyvavimas ir misija. Šiame skyriuje sintetiškai iliustruojamos pamatinės teologinės sąsajos, kuriomis grindžiama ši perspektyva.
11. Pirmajame tūkstantmetyje „keliauti drauge“, tai yra praktikuoti sinodalumą, buvo įprasta Bažnyčiai, kuri buvo suvokiama kaip „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės suburta tauta“ (12). Tiems, kurie skaldė bažnytinį kūną, Bažnyčios tėvai kaip priešpriešą rodė pasaulyje pasklidusių Bažnyčių bendrystę, kurią šv. Augustinas apibūdino kaip „concordissima fidei conspiratio“ (13), tai yra visų pakrikštytųjų santarvę tikėjime. Čia šaknijasi ir plečiasi sinodinė praktika visais Bažnyčios lygmenimis – vietiniu, provincijos ir visuotiniu, o visuotiniuose susirinkimuose ji įgyja aukščiausią išraišką. Suvokdamas šį bažnytinį horizontą, įkvėptą visų dalyvavimo Bažnyčios gyvenime principo, šventasis Jonas Auksaburnis galėjo sakyti: „Bažnyčia ir sinodas yra sinonimai“ (14). Per antrąjį tūkstantmetį, kai Bažnyčia labiau pabrėžė hierarchinę funkciją, šis procesas neišnyko: tiek viduramžių, tiek naujųjų laikų epochoje liudijama apie vyskupijų ir provincijų sinodų, taip pat visuotinių susirinkimų šventimą, kai reikėdavo apibrėžti dogmines tiesas ir popiežiai norėjo pasitarti su vyskupais, kad pažintų visos Bažnyčios tikėjimą, remdamiesi Dievo tautos, kuri „in credendo yra neklystanti“ (plg. EG, 119), tikėjimo nuovokos sensus fidei autoritetu.
12. Vatikano II Susirinkimas tvirtai laikosi šios tradicijos dinamikos. Jame pabrėžiama, kad „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“ (LG, 9). Dievo tautos narius vienija bendras Krikštas, „nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje“ (LG, 32). Todėl visi pakrikštytieji, dalyvaudami Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnyboje, „praktikuodami daugeriopą ir sutvarkytą charizmų, pašaukimų bei tarnysčių gausybę“ (15), yra aktyvūs evangelizacijos subjektai tiek individualiai, tiek kaip visa Dievo tauta.
13. Susirinkimas pabrėžė, kad dėl Krikštu gauto Šventosios Dvasios patepimo „visuma tikinčiųjų <...> tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“ visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ (LG, 12). Būtent Dvasia veda tikinčiuosius „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Per Šventosios Dvasios veikimą „ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą“ (DV, 8). Ši ganytojų suburta tauta laikosi Bažnyčiai patikėto Dievo Žodžio šventojo paveldo, nuolat ištikimai laikosi apaštalų mokymo, broliškos bendrystės, duonos laužymo ir maldos, „vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas“ (DV, 10).
14. Ganytojai, Dievo paskirti „autentiško visos Bažnyčios tikėjimo sergėtojai, aiškintojai ir liudytojai“ (16), neturėtų bijoti klausytis jiems patikėtos kaimenės: konsultavimasis su Dievo tauta nereiškia, kad Bažnyčioje perimami daugumos principu besivadovaujančios demokratijos principai, nes dalyvavimo bet kokiame sinodiniame procese pagrindas yra dalijimasis aistra dėl bendros evangelizacijos misijos, o ne konfliktuojančių interesų atstovavimas. Kitais žodžiais tariant, bažnytinis procesas galimas „tik hierarchiškai sutvarkytoje bendruomenėje“ (17). Vieningas visos Bažnyčios konsensusas tame pačiame tikėjime yra įgyvendinamas per vaisingą ryšį tarp Dievo tautos sensus fidei ir ganytojų mokymo funkcijos. Kiekvienas sinodinis procesas, kuriame vyskupai yra kviečiami atpažinti, ką Dvasia sako Bažnyčiai, ne patys vieni, bet klausydamiesi Dievo tautos, kuri „taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“ (LG, 12), akivaizdžiai vaizduoja Bažnyčią ugdantį „keliavimą drauge“. Šventasis Benediktas pabrėžia, jog „Viešpats dažnai apreiškia geriausią sprendimą“ (18) tam, kuris neužima svarbių postų bendruomenėje (tuo atveju jauniausiam); todėl vyskupai turėtų pasirūpinti pasiekti visus, kad tvarkingai skleidžiantis sinodinei kelionei būtų įgyvendinta tai, ką apaštalas Paulius siūlo bendruomenėms sakydamas: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 19–21).
15. Kelionės, į kurią esame pašaukti, prasmė yra pirmiausia atskleisti sinodinės Bažnyčios veidą ir pavidalą, „kai kiekvienas ko nors pasimoko. Tikinčiųjų tauta, vyskupų kolegija, Romos vyskupas – visi įsiklauso vienas į kitą ir į Šventąją Dvasią, „tiesos Dvasią“ (Jn 14, 17), kad pažintų, ką ji „skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7) (19). Romos vyskupas kaip Bažnyčios vienybės principas ir pamatas kviečia visus vyskupus ir visas dalines Bažnyčias, kuriose ir iš kurių randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia (plg. LG, 23), su pasitikėjimu ir drąsiai žengti sinodalumo keliu. „Keliaudami drauge“ mes prašome Dvasios padėti mums atskleisti, kaip bendrystė, kuri į vienybę suburia dovanų, charizmų ir tarnysčių įvairovę, yra skirta misijai: sinodinė Bažnyčia yra „iškeliaujanti Bažnyčia“, misionieriška Bažnyčia „atvirais vartais“ (EG, 46). Tai apima kvietimą gilinti santykius su kitomis Bažnyčiomis ir krikščionių bendruomenėmis, su kuriomis esame vienijami vienu Krikštu. Tuomet „keliavimo drauge“ perspektyva tampa dar platesnė ir apima visą žmoniją, su kuria dalijamės „džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu“ (GS, 1). Sinodinė Bažnyčia yra pranašiškas ženklas, ypač tautų bendruomenei, neįstengiančiai pasiūlyti bendro projekto, kuriuo būtų siekiama gėrio visiems: sinodalumo praktika Bažnyčiai šiandien yra akivaizdžiausias būdas būti „visuotiniu išganymo sakramentu“ (LG, 48), „artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklu bei įrankiu“ (LG, 1).
III. Klausantis Rašto
16. Dievo Dvasia, nušviečianti ir gaivinanti šį Bažnyčių „keliavimą drauge“, ta pati Dvasia, kuri veikia Jėzaus misijoje, yra pažadėta apaštalams ir klausančių Dievo žodžio bei jį įgyvendinančių mokinių kartoms. Pagal Viešpaties pažadą Dvasia ne tik patvirtina Jėzaus Evangelijos tęstinumą, bet ir nušviečia vis naujas jo Apreiškimo gelmes bei įkvepia sprendimus, palaikančius Bažnyčios kelionę (plg. Jn 14, 25–26; 15, 26– 7; 16, 12–15). Todėl tinkama, kad mūsų kelionė kuriant sinodinę Bažnyčią būtų įkvėpta dviem Rašto įvaizdžiais. Vienas iš jų yra „bendruomeninės scenos“ vaizdas, nuolat lydintis evangelizacijos kelionę; kitas nurodo Dvasios patirtį, per kurią Petras ir ankstyvoji bendruomenė atpažįsta riziką, kai dalijimuisi tikėjimu nustatomos neteisėtos ribos. Šių dviejų Apreiškimo momentų apmąstymas gali suteikti reikšmingo įkvėpimo sinodinei patirčiai „keliaujant drauge“, sekant Viešpačiu ir paklūstant Dvasiai.
Jėzus, minia, apaštalai
17. Ši scena savo pamatiniu pavidalu yra tas pastovus būdas, kuriuo Evangelijoje Jėzus apreiškia save, skelbdamas Dievo karalystės atėjimą. Iš esmės čia veikia trys veikėjai (plius vienas). Žinoma, pirmasis yra Jėzus, jis absoliutus protagonistas ir imasi iniciatyvos, sėdamas ateinančios Karalystės žodžius ir ženklus „nebūdamas šališkas“ (plg. Apd 10, 34). Įvairiais būdais Jėzus atkreipia ypatingą dėmesį į tuos, kurie yra „atskirti“ nuo Dievo ir „nušalinti“ nuo bendruomenės (Evangelijos kalba – nusidėjėlius ir vargšus). Savo žodžiais ir veiksmais Dievo Tėvo vardu ir Šventosios Dvasios galia jis siūlo išlaisvinimą nuo blogio ir atsivertimą į viltį. Nors pašaukimai ir atliepai į Viešpaties kvietimą būna skirtingi, jiems būdingas bendras požymis, kad tikėjimas visuomet kyla ten, kur parodomas žmogaus vertumas: išklausomas jo pagalbos šauksmas, padedama jam įveikti sunkumus, vertinamas jo atvirumas, jo orumas patvirtinamas Dievo žvilgsniu ir atkuriamas bendruomenės pripažinimu.
18. Evangelizacijos darbas ir išganymo žinia nebūtų suprantama be nuolatinio Jėzaus atvirumo kuo platesnėms pokalbio dalyvių auditorijoms, kurios Evangelijoje nurodomos kaip minia, tai visi tie žmonės, kurie jį seka keliu ir kartais net viltingai siekia išganymo ženklo ar žodžio: tai Apreiškimo scenos antrasis veikėjas. Evangelija skelbiama ne tik keletui apšviestųjų ar išrinktųjų. Jėzaus pokalbio partneris yra įprastinės kasdienybės „liaudis“, „kiekvienas“ žmogiškojo būvio dalyvis, kurį Jis tiesiogiai suveda su Dievo dovana ir išganymo kvietimu. Jėzus priima kaip pokalbio partnerius visus žmones iš minios, ir toks jo elgesys stebina, o kartais papiktina liudininkus: jis klausosi aistringų kanaanietės priekaištų (plg. Mt 15, 21–28) – jai nepriimtina būti atskirtai nuo jo atnešto palaiminimo; jis leidžiasi į dialogą su samariete (plg. Jn 4, 1–42), nepaisydamas jos socialiniu ir religiniu požiūriu sukompromituotos būklės; jis sužadina laisvą ir kupiną dėkingumo tikėjimo aktą, pareikštą aklo gimusio vyro (plg. Jn 9), kurį oficialioji religija buvo nušalinusi nuo malonės veikimo.
19. Kai kurie žmonės seka Jėzumi tai aiškiau išreikšdami, patirdami ištikimą mokinystę, o kiti yra kviečiami grįžti į savo įprastinį gyvenimą, tačiau visi liudija juos išgelbėjusio tikėjimo galią (Mt 15, 28). Tarp Jėzaus sekėjų yra apaštalai, kuriuos jis pats nuo pradžios pašaukia ir skiria jiems autoritetingą užduotį tarpininkauti rūpinantis minios santykiu su Apreiškimu ir ateinančia Dievo karalyste. Šis trečiasis veikėjas pasirodo scenoje ne dėl gydymo ar atsivertimo, o dėl sąsajos su Jėzaus pašaukimu. Apaštalų išrinkimas nėra privilegija, kuriai būdinga išskirtinė galios pozicija ir išskirtinumas, bet įtraukios tarnystės, laiminimo ir bendrystės malonė. Prisikėlusio Viešpaties Dvasios dovanos dėka jiems skirta saugoti Jėzaus vietą jo nepavaduojant: nefiltruoti jo buvimo, bet palengvinti susitikimą su juo.
20. Jėzus, minia savo įvairove, apaštalai: tai įvaizdis ir slėpinys, kurį dera nuolat kontempliuoti ir išsamiai tyrinėti, kad Bažnyčia vis labiau taptų tuo, kas ji yra. Nė vienas iš šių trijų veikėjų negali palikti scenos. Jeigu Jėzaus nėra ir kažkas kitas užima jo vietą, Bažnyčia tampa kontraktu tarp apaštalų ir minios, o jų tarpusavio dialogas baigsis politinio žaidimo scenarijumi. Be Jėzaus autoriteto įgaliotų ir Dvasios išmokytų apaštalų sugriaunamas Evangelijos santykis su tiesa, o miniai pateikiamas mitas arba ideologija apie Jėzų, ir tai arba priimama, arba atmetama. Be minios apaštalų santykis su Jėzumi tampa korumpuotas, jis virsta sektantiška, autoreferentiška religijos forma, o evangelizacija praranda savo šviesą, kuri kyla iš apsireiškiančio Dievo ir kuria jis tiesiogiai nušviečia kiekvieną žmogų, siūlydamas savo išganymą.
21. Yra dar vienas „papildomas“ veikėjas, antagonistas, su kurio pasirodymu scenoje prasideda velniškas kitų trijų veikėjų atsiskyrimas. Susidūrę su sukrečiančia kryžiaus perspektyva, kai kurie mokiniai pasitraukia, o minios nuotaika pasikeičia. Šie skaldantys žabangai – jie drauge yra grėsmė bendram keliavimui – reiškiasi tiek religinio griežtumo formomis, moraliniais potvarkiais, keliančiais aukštesnius reikalavimus už Jėzaus pateikiamus, tiek ir pasaulietiškos politinės išminties pagunda, kuri pretenduoja būti veiksmingesnė negu dvasinė įžvalga. Siekiant nepasiduoti šio ketvirtojo veikėjo vilionėms, būtinas nuolatinis atsivertimas. Šiuo požiūriu ypač reikšmingas epizodas su šimtininku Kornelijumi (plg. Apd 10), pateikiamas prieš pasakojimą apie Jeruzalės „susirinkimą“ (plg. Apd 15), kuris yra sinodinės Bažnyčios kertinė nuoroda.
Dvejopa atsivertimo dinamika: Petras ir Kornelijus (Apd 10)
22. Šiame epizode pirmiausia pasakojama apie Kornelijaus atsivertimą, – jis net gauna tam tikrą apreiškimą. Kornelijus yra pagonis, numanomai romėnas, šimtininkas (žemesnio rango karininkas), tarnaujantis okupacinėje armijoje, o jo profesija grindžiama smurtu ir piktnaudžiavimu. Vis dėlto jis yra atsidavęs maldai ir išmaldai, tai yra puoselėja santykį su Dievu ir rūpinasi artimu. Būtent į jo namus stebėtinai ateina angelas, pašaukia jį vardu ir ragina pasiųsti – misijai apibrėžti vartojamas žodis! – savo tarnus į Jopę ir pašaukti – veiksmažodis, iš kurio kilo žodis „pašaukimas“! – Petrą. Čia pasakojimo gija pakrypsta į Petro atsivertimą, – tą pačią dieną Petras patyrė regėjimą, kurio metu balsas liepė jam pjauti ir valgyti gyvūnus, tarp kurių buvo ir nešvarių. Jo atsakas ryžtingas: „Jokiu būdu, Viešpatie!“ (Apd 10, 14). Jis atpažįsta, kad su juo kalba Viešpats, tačiau aiškiai atsisako paklusti, nes šis paliepimas griauna Toros įsakymus, kurie yra neatskiriami nuo jo religinės tapatybės ir veda į tokią išrinktumo sampratą, kuri reiškia skirtingumą, atskyrimą ir išskyrimą iš kitų tautų.
23. Apaštalas lieka smarkiai sutrikęs ir kol jis stebisi tuo, kas yra įvykę, atvyksta Kornelijaus pasiųstieji vyrai, o Dvasia jam nurodo, kad jie yra jos pasiuntiniai. Petras atsiliepia jiems žodžiais, primenančiais Jėzaus ištartus žodžius sode „Štai ir aš, kurio ieškote“ (Apd 10, 21). Tai yra tikras atsivertimas, skausmingas ir labai vaisingas perėjimas, paliekant savo kultūrines ir religines kategorijas: Petras sutinka valgyti su pagonimis maistą, kurį jis visada laikė uždraustu, pripažindamas jį kaip priemonę gyvybei ir bendrystei su Dievu ir kitais palaikyti. Šiame susitikime su žmonėmis, juos priimdamas, drauge su jais keliaudamas, lankydamasis jų namuose, jis suvokia savo regėjimo prasmę: Dievo akyse nėra nevertingų žmonių, o išrinkimu nustatytas skirtingumas reiškia ne išskirtinę preferenciją, bet tarnystę ir liudijimą apie visuotinę apimtį.
24. Tiek Kornelijus, tiek Petras įtraukia kitus žmones į savo atsivertimo kelionę ir padaro juos savo kelionės bendrakeleiviais. Apaštališkoji veikla įvykdo Dievo valią, kai kuriama bendruomenė, sugriaunamos pertvaros ir skatinami susitikimai. Dviejų protagonistų susitikime pagrindinį vaidmenį atlieka žodis. Kornelijus pradeda pasidalydamas savo patirtimi. Petras jo klausosi, o tuomet taria žodį, savo ruožtu pasakodamas, kas jam yra įvykę ir paliudydamas Viešpaties artumą, – Jis išeina pasitikti kiekvieno žmogaus, išlaisvindamas iš to, kas įkalina jį blogyje ir menkina jo žmogiškumą (plg. Apd 10, 38). Panašų komunikavimo būdą Petras pritaikys Jeruzalėje, kai apipjaustyti tikintieji jį kritikuos, kaltindami tradicinių normų laužymu, – į jas jie sutelkia visą savo dėmesį, nepastebėdami Dvasios išliejimo: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“ (Apd 11, 3). To konflikto metu Petras pasakoja, kas jam nutiko, ir dalijasi savo sumaišties, nesupratimo ir priešinimosi reakcijomis. Būtent tai padeda pradžioje agresyviems ir užkietėjusiems jo pašnekovams klausytis ir priimti tai, kas įvyko. Raštas padeda aiškinti prasmę, panašiai kaip vėliau Jeruzalės „susirinkime“, kai darant įžvalgą buvo kartu klausomasi Dvasios.
IV. Veiksmingas sinodalumas: būdai, kaip konsultuotis su Dievo tauta
25. Nušviestas Žodžiu ir pagrįstas Tradicija sinodinis kelias šaknijasi konkrečiame Dievo tautos gyvenime. Ši jo savybė yra drauge ypatingas išteklius: jo objektas – sinodalumas – drauge yra ir jo metodas. Kitais žodžiais tariant, tai savotiška statybinė aikštelė ar pilotinė patirtis, leidžianti nuo pat pradžios pradėti raškyti vaisius tame dinaminiame procese, kurį tolydžio vykstantis sinodinis atsivertimas įveda į krikščionių bendruomenę. Kita vertus, jis gali remtis tik skirtingais lygmenimis, skirtingu laipsniu ir intensyvumu išgyventomis sinodalumo patirtimis: jų stiprybės ir pasiekimai, sykiu jų ribotumai bei sunkumai yra vertingi elementai įžvalgai, atpažįstant tolesnio judėjimo kryptį. Žinoma, čia remiamasi patirtimis, išgyvenamomis dabartinėje sinodinėje kelionėje, tačiau taip pat visomis kitomis „keliavimo drauge“ formomis, kurios buvo patirtos įprastiniame gyvenime, nors ir nežinant ar nevartojant sinodalumo sąvokos.
Pamatinis klausimas
26. Pamatinis klausimas, kuriuo vadovaujamasi šiuose konsultaciniuose pasitarimuose su Dievo tauta, kaip minėta pradžioje, yra šis:
Sinodinė Bažnyčia skelbdama Evangeliją „keliauja drauge“: kaip „keliaujama drauge“ šiandien jūsų dalinėje Bažnyčioje? Kokius žingsnius Dvasia kviečia mus žengti, kad augtume „keliaudami drauge“?
Siekdami atsakyti, esate kviečiami:
a) Užduoti sau klausimą, kokias jūsų dalinės Bažnyčios patirtis primena šis pamatinis klausimas?
b) Iš naujo giliau persvarstyti šias patirtis: kokius džiaugsmus jos kelia? Su kokiais sunkumais ar kliūtimis buvo susiduriama? Kokius sužeidimus šie dalykai atskleidė? Kokias intuityvias įžvalgas jos sukėlė?
c) Surinkti vaisius, kuriais galima pasidalinti: kur šiose patirtyse skamba Dvasios balsas? Ko Dvasia mūsų prašo? Kokie dalykai buvo patvirtinti, kokios iškilo pokyčių perspektyvos ar paaiškėjo žengtini žingsniai? Kur pastebime konsensusą? Kokie keliai atsiveria mūsų dalinei Bažnyčiai?
Įvairios sinodalumo išraiškos
27. Šio pamatinio klausimo sužadintoje maldoje, refleksijoje ir pasidalijime dera turėti omenyje tris lygmenis, kuriais sinodalumas reiškiasi kaip „konstitutyvus Bažnyčios matmuo“ (20):
– Stiliaus lygmenį: tai stilius, kuriuo Bažnyčia įprastai gyvena ir darbuojasi, kuris išreiškia jos esminę prigimtį, atskleisdamas ją kaip Dievo tautą, keliaujančią drauge ir susiburiančią į susirinkimą, sukviečiamą Viešpaties Jėzaus Šventosios Dvasios galia skelbti Evangeliją. Šis stilius įgyvendinamas per „bendruomeninį Žodžio klausymąsi ir Eucharistijos šventimą, brolystę, bendrystę ir bendrą atsakomybę, visos Dievo tautos dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei misijoje visais lygmenimis, išlaikant tarnysčių ir vaidmenų skirtingumą“ (21);
– Bažnytinių struktūrų ir procesų lygmenį: teologiniu ir kanoniniu požiūriu apibrėžtose bažnytinėse struktūrose bei procesuose Bažnyčios sinodinis pobūdis reiškiasi instituciškai – vietiniu, regioniniu ir visuotiniu lygmeniu;
– Sinodinių procesų bei įvykių lygmenį: Bažnyčią sušaukia kompetentinga valdžia pagal specifines bažnytinės tvarkos nustatytas procedūras.
Nors loginiu požiūriu šie trys lygmenys skiriasi, tačiau jie yra tarpusavyje susiję ir turi būti apžvelgiami drauge, laikantis nuoseklumo, antraip būtų perduodamas priešingas liudijimas ir būtų pakenkta Bažnyčios tikėtinumui. Jei sinodalumo stilius nėra įkūnijamas struktūrose ir procesuose, jis neabejotinai smunka nuo intencijų ir troškimų lygmens iki retorinio, o procesai ir įvykiai, jei nėra moderuojami tinkamu stiliumi, virsta tuščiais formalumais.
28. Iš naujo persvarstant patirtis, reikia atsižvelgti į tai, kad „keliavimas drauge“ gali būti suprantamas dviem skirtingomis, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusiomis perspektyvomis. Pirmuoju perspektyviniu požiūriu žvelgiama į dalinių Bažnyčių vidinį gyvenimą, į santykius tarp jas sudarančių subjektų (pirmiausia tikinčiųjų ir jų ganytojų santykius, besireiškiančius taip pat per dalyvavimą įgalinančias institucijas, numatytas pagal kanoninę tvarką, tarp jų vyskupijų sinodus) ir į bendruomenes, į kurias jos yra suskirstytos (ypač parapijas). Taip pat apsvarstomi vyskupų tarpusavio santykiai ir jų santykiai su Romos vyskupu, susiejant tai su tarpiniu sinodalumo lygmeniu (per katalikiškų Rytų Bažnyčių, patriarchatų ar didžiųjų arkivyskupijų vyskupų sinodus, sui iuris Bažnyčių hierarchų tarybas bei asamblėjas, taip pat vyskupų konferencijas, veikiančias nacionaliniu, tarptautiniu ar kontinentiniu pagrindu). Taip pat apžvelgiami būdai, kuriais kiekviena dalinė Bažnyčia integruoja įvairių monastinių bendruomenių, vienuolijų ir pašvęstojo gyvenimo formų, pasauliečių draugijų bei judėjimų, įvairių bažnytinių institucijų (mokyklų, ligoninių, universitetų, fondų, karitatyvinių organizacijų ir kt.) indėlį. Galiausiai šis požiūris apima taip pat santykius ir bendras iniciatyvas su kitų krikščioniškųjų denominacijų broliais ir seserimis, su kuriais dalijamės to paties Krikšto dovana.
29. Antrąja požiūrio perspektyva svarstoma, kaip Dievo tauta keliauja drauge su visa žmonijos šeima. Žvelgiama į santykius, dialogą ir galimas bendras iniciatyvas su kitų religijų tikinčiaisiais, su žmonėmis, kurie yra tolimi tikėjimui, taip pat su ypatingomis socialinėmis aplinkomis bei grupėmis ir jų institucijomis (politikos, kultūros, ekonomikos, finansų, darbo, profsąjungų ir verslo asociacijomis, nevyriausybinėmis ir pilietinėmis visuomenės organizacijomis, liaudies judėjimais, įvairaus pobūdžio mažumomis, vargšais ir nušalintaisiais ir kt.).
Dešimt apsvarstytinų teminių sričių
30. Siekiant aiškiau išryškinti patirtis ir labiau prisidėti prie konsultacinio proceso, čia išvardijama dešimt teminių sričių, kuriose reiškiasi skirtingi „išgyvenamo sinodalumo“ aspektai. Šios temos turėtų būti pritaikytos atsižvelgiant į skirtingus vietinius kontekstus, kartkartėmis jas papildant, paaiškinant, supaprastinant ir pagilinant, ypatingą dėmesį skiriant tiems žmonėms, kuriems sunkiau dalyvauti ir atsiliepti; šį Parengiamąjį dokumentą lydinčiame Vademecum – vadove pateikiamos priemonės, kelionės schemos ir pasiūlymai skirtos tam, kad įvairios klausimų grupės galėtų teikti konkretaus įkvėpimo maldai, ugdymui, refleksijai ir pasidalijimui.
I. Kelio bendrakeleiviai
Bažnyčioje ir visuomenėje mes keliaujame greta vieni kitų tuo pačiu keliu. Kas yra jūsų bendrakeleiviai, „keliaujantieji drauge“ jūsų dalinėje Bažnyčioje? Kai sakome „mūsų Bažnyčia“ – kas jai priklauso? Kas kviečia mus keliauti drauge? Kas yra bendrakeleiviai, turint omenyje taip pat žmones, esančius už bažnytinio gyvenimo ribų? Kokie asmenys ar grupės yra paliekami nuošalyje, tai aiškiai išreiškiant ar tiesiog priimant kaip faktą?
II. Klausytis
Klausymasis yra pirmasis žingsnis, tačiau jis reikalauja turėti atvirą širdį ir dvasią be išankstinių nuostatų. Kokiems žmonėms mūsų dalinė Bažnyčia yra „skolinga dėmesio“ juos išklausydama? Kaip klausomasi pasauliečių, ypač jaunų žmonių ar moterų? Kaip integruojamas pašvęstųjų vyrų bei moterų indėlis? Kokia erdvė tenka mažumų, atmestųjų arba nušalintųjų balsui? Ar atpažįstame išankstines nuostatas ir stereotipus, trukdančius klausytis? Kaip klausomės socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvename?
III. Kalbėtis
Esame kviečiami kalbėti drąsiai, vadovaudamiesi parezija, tai yra integruodami laisvę, tiesą ir meilę. Kaip bendruomenėje ir jos organizacijose puoselėjame laisvą ir autentišką komunikavimo stilių, vengdami dviveidystės ir prisitaikėliškumo? Kaip komunikuojame visuomenėje, kuriai priklausome? Kada ir kaip mes gebame pasakyti tai, kas mums svarbu? Koks santykis su medijų sistema (ne tik katalikų medijomis)? Kas kalba krikščionių bendruomenės vardu ir kaip parenkami tie žmonės?
IV. Švęsti
„Keliavimas drauge“ neįmanomas, jei jis nėra grindžiamas bendruomeniniu Žodžio klausymusi ir Eucharistijos šventimu. Kaip iš tikrųjų malda ir liturginis šventimas įkvepia ir orientuoja mūsų „keliavimą drauge“? Kaip įkvepia svarbiausius sprendimus? Kaip skatiname aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje ir pašventinamojoje tarnyboje? Kokia erdvė skiriama skaitovų ir akolitų tarnystėms?
V. Bendra atsakomybė misijoje
Sinodalumas tarnauja Bažnyčios misijai, kurioje dalyvauti kviečiami visi jos nariai. Visi esame mokiniai misionieriai. Kaip kiekvienas pakrikštytasis kviečiamas veikti misijoje? Kaip bendruomenė palaiko savo narius, įsipareigojusius tarnystei visuomenėje (per socialinius ir politinius įsipareigojimus, mokslinius tyrimus ir dėstymą, socialinio teisingumo skatinimą, žmogaus teisių gynimą, rūpinimąsi bendraisiais namais ir kt.)? Kaip bendruomenė padeda jiems išgyventi šiuos įsipareigojimus pagal misionierystės logiką? Kaip siekiama įžvalgos dėl pasirinkimų, susijusių su misijomis, ir kas tame dalyvauja? Kaip integruojamos daugelio Bažnyčių, ypač Rytų Bažnyčių paveldą sudarančios skirtingos tradicijos laikantis sinodinio stiliaus ir siekiant veiksmingo krikščioniškojo liudijimo? Kaip bendradarbiaujama teritorijose, kuriose yra įvairių sui iuris Bažnyčių?
VI. Vesti dialogą Bažnyčioje ir visuomenėje
Dialogas yra ištvermės reikalaujantis kelias, apimantis taip pat tylos ir kančios momentus, tačiau gebantis apimti individų bei tautų patirtis. Kokiose vietose ir kokiais būdais dialogas vyksta jūsų dalinėje Bažnyčioje? Kaip apsieinama su skirtingais požiūriais, konfliktais bei sunkumais? Kaip puoselėjamas bendradarbiavimas su kaimyninėmis vyskupijomis, su regione esančiomis vienuolinėmis bendruomenėmis, su pasauliečių draugijomis bei judėjimais, taip pat vienuolijų ar pasauliečių draugijų tarpusavio bendradarbiavimas? Kokios dialogo ir bendro angažavimosi patirtys mums bendros su kitų religijų išpažinėjais ir netikinčiaisiais? Kaip Bažnyčia veda dialogą ir kaip mokosi iš kitų visuomenės sektorių: politikos, ekonomikos, pilietinės visuomenės, vargšų?
VII. Drauge su kitomis krikščionių denominacijomis
Skirtingoms denominacijoms priklausančių, vienijamų vieno Krikšto krikščionių tarpusavio dialogui tenka ypatinga vieta sinodinėje kelionėje. Kokie mūsų santykiai su kitų krikščioniškųjų denominacijų broliais ir seserimis? Kokiose srityse puoselėjami tie santykiai? Kokie šio keliavimo drauge vaisiai? Kokie sunkumai?
VIII. Autoritetas ir dalyvavimas
Sinodinė Bažnyčia pasižymi bendra atsakomybe ir dalyvavimu. Kaip atpažįstami siektini tikslai, būdai juos pasiekti ir žingsniai, kuriuos reikia žengti? Kaip mūsų dalinėje Bažnyčioje vadovaujamasi autoritetu? Kokios yra komandinio darbo ir bendros atsakomybės praktikos? Kaip skatinamos pasauliečių tarnystės ir kaip tikintieji skatinami imtis atsakomybės? Kaip sinodo organizacinės struktūros veikia dalinės Bažnyčios lygmeniu? Ar tai yra vaisinga patirtis?
IX. Siekti įžvalgos ir daryti sprendimus
Sinodiniu stiliumi sprendimai daromi per įžvalgą, grindžiamą konsensusu, kylančiu iš bendro klusnumo Dvasiai. Kokiomis procedūromis ir metodais drauge siekiame įžvalgos ir darome sprendimus? Kaip galima tai pagerinti? Kaip bendruomenėse, turinčiose hierarchinę struktūrą, skatiname dalyvavimą priimant sprendimus? Kaip siejamas konsultacinis etapas su sprendimų priėmimo etapu, sprendimų priėmimo (decision - making) procesas su sprendimų nutarimo (decision-taking) momentu? Kaip ir kokiomis priemonėmis skatiname skaidrumą ir atskaitomybę (accountability)?
X. Ugdytis siekiant sinodalumo
Keliavimo drauge dvasingumas yra pašauktas tapti ugdomuoju principu formuojant žmogaus asmenį, krikščionį, šeimas ir bendruomenes. Kaip ugdome žmones, ypač atliekančius atsakingus vaidmenis krikščionių bendruomenėje, kad labiau įgalintume juos „keliauti drauge“, klausytis vienas kito ir įsitraukti į dialogą? Koks ugdymas siūlomas siekiant įžvalgos ir vadovaujantis autoritetu? Kokios priemonės padeda mums perprasti kultūros, kurioje esame panardinti, dinamiką ir jos poveikį mūsų buvimo Bažnyčioje stiliui?
Prisidėti prie konsultacinių pasitarimų
31. Pirmojo sinodinės kelionės etapo tikslas yra puoselėti platų konsultacinį procesą, siekiant apimti išgyvenamų sinodalumo patirčių turtingą įvairovę, jos skirtingas išraiškas bei bruožus, įtraukiant dalinių Bažnyčių ganytojus ir tikinčiuosius visais lygmenimis; tam pasitelkiamos tinkamiausios priemonės pagal vietinę specifiką: vyskupo koordinuojami konsultaciniai pasitarimai skiriami „Bažnyčių kunigams, diakonams ir pasauliečiams, tiek individualiai, tiek kolektyviai, taip pat apimant vertingą pašvęstųjų vyrų bei moterų indėlį“ (EC, 7). Ypač pageidautinas dalinių Bažnyčių dalyvavimą įgalinančių institucijų, ypač kunigų tarybos ir pastoracinės tarybos, indėlis: taip „sinodinė Bažnyčia gali pamažu įgyti pavidalą“ (22). Taip pat vertingu indėliu galės prisidėti kitos bažnytinės institucijos, kurioms bus nusiųstas Parengiamasis dokumentas, taip pat tie, kurie tiesiogiai norės prisidėti savo indėliu. Galiausiai labai svarbu tinkamą erdvę suteikti vargšų ir nušalintųjų balsui, o ne tik atliekantiems tam tikrus vaidmenis ar atsakingai įsipareigojusiems dalinėje Bažnyčioje.
32. Apibendrinimas, kurį kiekviena dalinė Bažnyčia parengs pabaigus klausymosi ir įžvalgos darbą, bus jos indėlis į visuotinės Bažnyčios kelionę. Kad kiti kelionės etapai būtų lengviau įgyvendinami, svarbu sutraukti maldos ir refleksijos vaisius maksimaliai iki dešimties puslapių. Jei būtina kontekstualizuoti ar nuodugniau ką nors paaiškinti, gali būti pridėti kiti apibendrinimą pagrindžiantys ar papildantys tekstai. Primename, kad šio sinodo, taigi ir konsultacinių pasitarimų tikslas nėra gaminti dokumentus, bet „puoselėti svajones, žadinti pranašystes ir regėjimus, leisti skleistis vilčiai, įkvėpti pasitikėjimą, aptvarstyti žaizdas, megzti santykius, prikelti vilties aušrą, mokytis vienas iš kito ir kurti pozityvią vaizduotę, kuri nušviečia protus, sušildo širdis ir suteikia mūsų rankoms stiprybės“ (23).
- - -
Išnašos:
(1) Schema, vaizduojanti sinodinio kelio etapus (paspaudus ant schemos vaizdas padidės):
(2) Pranciškus. Kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ųjų metų jubiliejų (2015 m. spalio 17 d.).
(3) Plg. www.synod.va.
(4) Pranciškus. Laiškas Dievo tautai (2018 m. rugpjūčio 20 d.), Įžanga.
(5) Ten pat, 2.
(6) Ten pat.
(7) Ten pat.
(8) Pranciškus. Kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ųjų metų jubiliejų (2015 m. spalio 17 d.).
(9) TTK. Sinodalumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje (2018 m. kovo 2 d.), 3.
(10) Ten pat.
(11) Ten pat, 6.
(12) Kiprijonas. De Oratione Dominica, 23: PL 4, 553.
(13) Augustinas. Epistola 194, 31: PL 33, 885.
(14) Jonas Auksaburnis. Explicatio in Psalmum 149: PG 55, 493.
(15) TTK. Sinodalumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje (2018 m. kovo 2 d.), 3.
(16) Pranciškus. Kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ųjų metų jubiliejų.
(17) TTK. Sinodalumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje, 69.
(18) Regula S. Benedicti, III, 3.
(19) Pranciškus. Kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ųjų metų jubiliejų.
(20) TTK. Sinodalumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje, 70.
(21) Ten pat.
(22) Pranciškus. Kalba minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-ųjų metų jubiliejų.
(23) Pranciškus. Kalba pradedant Sinodą jaunimui (2018 m. spalio 3 d.).
