2021 m. lapkričio 21 d.

„Kelkis! Skiriu tave liudytoju tų dalykų, kuriuos matei“ (plg. Apd 26, 16)

Brangūs jaunuoliai,

Norėčiau dar kartą paimti jus už rankos ir drauge leistis į dvasinę piligrimystę, vedančią mus į 2023 m. Lisabonoje vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas.

Praėjusiais metais prieš pat prasidedant pandemijai pasirašiau žinią tema „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“ (plg. Lk 7, 14). Savo apvaizda Viešpats jau tuomet norėjo mus parengti labai sunkiam iššūkiui, kurį mums teko išgyventi.

Visame pasaulyje susidūrėme su kančia, praradome daugelį artimų žmonių ir patyrėme socialinę izoliaciją. Jūs, jaunuoliai, – iš prigimties esate linkę atsiverti išoriniam pasauliui – dėl sveikatos apsaugos krizės netekote galimybės eiti į mokyklą, į universitetą, į darbą, į susitikimus... Atsidūrėte sunkiose situacijose, su kuriomis nebuvote įpratę dorotis. Menkiau pasirengusieji ir neturėję paramos pasijuto sutrikę. Daugeliu atvejų išryškėjo šeimyninės problemos, taip pat nedarbas, depresija, vienišumas ir priklausomybės – nekalbant apie susikaupusį stresą, įtampas, pykčio protrūkius ir didėjantį smurtą.

Vis dėlto, ačiū Dievui, tai tik viena medalio pusė. Šis išbandymas parodė mūsų silpnybes, tačiau taip pat atskleidė ir dorybes, tarp jų solidarumo apraiškas. Visur pasaulyje matėme daug žmonių, taip pat daug jaunuolių, kovojančių dėl gyvybės, sėjančių viltį, ginančių laisvę ir teisingumą, kuriančių taiką ir tiesiančių tiltus.

Kai parpuola jaunas žmogus, tam tikra prasme parpuola žmonija. Tačiau taip pat tiesa yra tai, kad kai jaunas žmogus pakyla, tai prilygsta viso pasaulio atsikėlimui. Brangūs jaunuoliai, koks didžiulis potencialas yra jūsų rankose! Kokią jėgą nešiojatės savo širdyse!

Šiandien dar kartą Dievas byloja kiekvienam iš mūsų: „Kelkis!“ Visa širdimi viliuosi, kad ši žinia padės mums pasirengti naujiems laikams, naujam žmonijos istorijos puslapiui. Vis dėlto iš naujo pradėti neįmanoma be jūsų, brangūs jaunuoliai. Kad pasaulis pakiltų, jam reikia jūsų jėgos, jūsų entuziazmo, jūsų aistros. Šia prasme norėčiau drauge su jumis apmąstyti Apaštalų darbų ištrauką, kurioje Jėzus sako Pauliui: „Kelkis! Skiriu tave liudytoju tų dalykų, kuriuos matei“ (plg. Apd 26, 16).

Paulius liudija karaliaus akivaizdoje

Frazė, pagal kurią parinkta 2021 m. Pasaulinės jaunimo dienos tema, yra iš kalinamo Pauliaus liudijimo karaliaus Agripos akivaizdoje. Paulius, buvęs krikščionių priešas ir persekiotojas, dabar teisiamas būtent dėl tikėjimo į Kristų. Iš maždaug dvidešimt penkerių metų perspektyvos apaštalas pasakoja savo istoriją ir susitikimo su Kristumi pamatinį įvykį.

Paulius prisipažįsta praeityje persekiojęs krikščionis, kol vieną dieną, kai vyko į Damaską kai kurių iš jų suimti, jį ir jo bendrakeleivius apgaubė „šviesa, skaistesnė už saulę“ (plg. Apd 26, 13); tačiau tik jis išgirdo balsą: Jėzus kreipėsi į jį ir pašaukė vardu.

„Sauliau, Sauliau!“

Giliau apmąstykime šį įvykį. Šaukdamas Saulių vardu Viešpats duoda jam suprasti, kad jį asmeniškai pažįsta. Tarsi jam sakytų: „Žinau, kas esi ir ką kėsiniesi daryti, tačiau, nepaisydamas to, kreipiuosi į tave.“ Kreipinys pakartojamas du kartus pabrėžiant, kad tai ypatingas ir labai svarbus pašaukimas, taip buvo pašauktas Mozė (plg. Iš 3, 4) ir Samuelis (plg. 1 Sam 3, 10). Parpuldamas ant žemės, Saulius pripažįsta, kad susidūrė su Dievo pasirodymu, galingu apreiškimu, kuris jį sukrečia, bet nesunaikina, priešingai: į jį kreipiamasi vardu.

Iš tikrųjų gyvenimą perkeičia tik asmeninis, o ne anoniminis susitikimas su Kristumi. Jėzus parodo, kad gerai pažįsta Saulių ir žino, kas jo viduje. Nors Saulius yra persekiotojas, nors jo širdyje verda neapykanta krikščionims, Jėzus žino, kad tai nulemta nežinojimo, ir nori parodyti Sauliui savo gailestingumą. Būtent ta malonė, nepelnyta ir besąlyginė meilė tampa šviesa, radikaliai perkeičianti Sauliaus gyvenimą. 

„Kas tu esi, Viešpatie?“

Tos slėpiningos Esybės akivaizdoje šaukiamas vardu Saulius klausia: „Kas tu esi, Viešpatie?“ (Apd 26, 15). Šis klausimas yra nepaprastai svarbus, ir visi savo gyvenime anksčiau ar vėliau turime jį kelti. Nepakanka išgirsti, ką apie Kristų kalba kiti, būtina asmeniškai kalbėtis su juo. Tai iš esmės ir yra malda. Tiesioginis pokalbis su Jėzumi, net jeigu mūsų širdyje dar netvarka, protas pilnas abejonių ar net paniekos Kristui ir krikščionims. Norėčiau, kad kiekvienas jaunas žmogus savo širdies gelmėje užduotų šį klausimą: „Kas tu esi, Viešpatie?“

Negalime manyti, kad visi pažįsta Jėzų, net ir interneto epochoje. Klausimas, kuriuo daugelis kreipiasi į Jėzų ir Bažnyčią, skamba būtent taip: „Kas esi?“ Visame pasakojime apie šv. Pauliaus pašaukimą tai vienintelis momentas, kada jis prakalba. Į jo klausimą Viešpats neatidėliodamas atsako: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (ten pat). 

„Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“

Tuo atsakymu Viešpats Jėzus apreiškia Sauliui didį slėpinį: kad Jis tapatinasi su Bažnyčia ir krikščionimis. Iki tol Saulius iš Kristaus nieko nebuvo girdėjęs, matė tik tikinčiuosius, kuriuos įmesdindavo į kalėjimą (Apd 26, 10), taip pat pritardavo jų pasmerkimui myriop. Jis matė, kaip krikščionys geru atsiliepdavo į blogį, o meile – į neapykantą, priimdami neteisybes, smurtą, šmeižtus ir persekiojimus dėl Kristaus vardo. Giliau pažvelgus, Saulius – pats to nesuvokdamas – jau buvo susitikęs su Kristumi: jis susitiko su Juo krikščionyse.

Daug kartų girdėjome sakant: „Jėzui taip, Bažnyčiai – ne“, tarsi vienas galėtų būti alternatyva kitam. Neįmanoma pažinti Jėzaus nepažįstant Bažnyčios. Negalima pažinti Jėzaus kitaip, kaip tik per brolius ir seseris iš jo bendruomenės. Negalima sakyti, kad esame visiški krikščionys, jei tikėjimo neišgyvename bažnytiniu matmeniu.

„Sunku tau spyriotis prieš akstiną“

Tai yra žodžiai, kuriuos Viešpats skiria Sauliui, kai tas parkrinta ant žemės. Tarsi jau kurį laiką Jis slėpiningu būdu būtų jam kalbėjęs, bandydamas jį patraukti, o Saulius spyriojosi. Tokį patį švelnų „priekaištą“ mūsų Viešpats skiria kiekvienam jaunam žmogui, kuris nuo jo tolinasi: „Kiek ilgai bėgsi nuo manęs? Kodėl negirdi, kad tave šaukiu? Laukiu tavęs grįžtant.“ Kartais sakome kaip pranašas Jeremijas: „Nebegalvosiu apie jį“ (plg. Jer 20, 9). Tačiau kiekvieno iš mūsų širdyje jis yra tarsi liepsnojanti ugnis: net jei bandome ją nuslopinti, mums nepavyksta, nes ji už mus galingesnė.

Viešpats pasirenka tą, kuris jį persekioja, yra jo ir jo mokinių priešas. Tačiau Dievui nė vienas žmogus nėra negrąžinamai prarastas. Per asmeninį susitikimą su Juo visuomet įmanoma pradėti iš naujo. Nė vienas jaunas žmogus nėra malonės ir Dievo gailestingumo užribyje. Nė vieno atžvilgiu negalima pasakyti: jis pernelyg nutolęs... jau per vėlu... Daug jaunuolių aistringai priešinasi, eina prieš srovę, tačiau širdyje puoselėja slaptą poreikį angažuotis, iš visų jėgų mylėti, tapatintis su misija! Jėzus jauname Sauliuje įžvelgia būtent tai.

Pripažinti savo aklumą

Galime įsivaizduoti, kad, prieš susitikdamas su Kristumi, Saulius tam tikra prasme buvo „pilnas savęs paties“, laikė save „didžiu“ dėl moralinio nuoseklumo, uolumo, kilmės ir kultūros. Jis veikiausiai buvo įsitikinęs, jog elgiasi teisingai. Tačiau, kai jam apsireiškė Viešpats, jis „parbloškiamas ant žemės“ ir apanka. Netikėtai susivokia negalįs matyti ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Visa tai, dėl ko buvo tikras, susvyruoja. Sielos gelmėje jis nujaučia, kad tai, kas buvo jo varomoji aistra – uolumas naikinti krikščionis, visiškai klaidinga. Susivokia nesąs absoliutus tiesos savininkas, bet priešingai – esantis labai toli nuo tiesos. Drauge su jo įsitikinimais subliūkšta ir jo „didybė“. Staiga jis supranta, kad yra suglumęs, trapus ir „mažas“. 

Toks nuolankumas – savo ribų suvokimas – yra esmingai svarbus! Žmogui, manančiam, kad viską žino apie save, apie kitus ir net religijos tiesas, sunku susitikti su Kristumi. Apakęs Saulius prarado atskaitos orientyrus. Jis liko vienas tamsoje, o likę vieninteliai aiškūs dalykai buvo matyta šviesa ir girdėtas balsas. Koks paradoksas: tik pripažinęs savo aklumą, žmogus praregi!

Po to, kai kelyje į Damaską buvo nutviekstas skaisčios šviesos, Saulius nori būti vadinamas Pauliumi, o šis žodis reiškia „mažas“. Tai nėra pravardė, „nikneimas“ ar „artistinis“ vardas – šiandien tarp žmonių tapo populiaru pasirinkti tokius vardus; susitikimas su Kristumi jam iš tikrųjų leido tokiam pasijusti, nugriovė sieną, trukdžiusią pažinti save tiesoje. Jis sako apie save: „Esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 15, 9). 

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, taip pat kiti šventieji mėgdavo kartoti, kad nuolankumas yra tiesa. Šiais laikais ypač per socialinius tinklus mūsų dienas pripildo daugybė „istorijų“, kurioms dirbtinai suformuojama sceninė aplinka, išdėstomos kameros, sukuriami foniniai efektai. Žmonės vis labiau siekia įmantraus sceninio apšvietimo, kad galėtų parodyti „draugams“ ar „sekėjams“ savo atvaizdą, kartais neatspindintį tikrovės. Kristus, vidudienio šviesa, ateina mūsų nušviesti ir atkurti mūsų tikrumą, išvaduodamas nuo visų kaukių. Jis mums aiškiai parodo, kas esame, nes myli mus tokius, kokie esame. 

Pakeisti perspektyvą 

Pauliaus atsivertimas nėra grįžimas atgal, tai atsivėrimas visiškai naujai perspektyvai. Iš tikrųjų jis tęsia kelionę į Damaską, bet jau nebėra tas, kas buvo anksčiau, o kitas žmogus (plg. Apd 22, 10). Galima atsiversti ir atsinaujinti kasdieniame gyvenime, atliekant įprastinius dalykus, tačiau perkeista širdimi ir turint naują motyvaciją. Šiuo atveju Jėzus aiškiai prašo Pauliaus, kad jis keliautų į Damaską, kur anksčiau vyko. Paulius paklūsta, bet dabar jo kelionės tikslas ir perspektyva radikaliai pasikeitė. Nuo šiol jis matys tikrovę naujomis akimis. Prieš tai žiūrėjo persekiotojo ir nuosprendžio vykdytojo akimis, o nuo šiol žvelgs kaip mokinys ir liudytojas. Damaske Ananijas jį pakrikštija ir įveda į krikščionių bendruomenę. Tyloje ir maldoje Paulius giliau apmąstys asmeninę patirtį ir Viešpaties Jėzaus duotą naują tapatybę.

Neeikvoti jaunuolių jėgų ir aistros

Pauliaus nuostata iki susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi mums nėra visiškai svetima. Kiek daug jėgų ir aistros yra taip pat jūsų širdyse, brangūs jaunuoliai! Tačiau jeigu aplink jus ir jumyse esanti tamsa trukdo matyti, jums gresia pavojus pasimesti beprasmėse kovose, o galiausiai tapti smurtautojais. Deja, pirmosios aukos būsite jūs patys ir jums artimi žmonės. Iškyla pavojus kovoti dėl dalykų, kurie pirmine prasme gina teisingas vertybes, tačiau kraštutinai užaštrinti gali tapti destruktyviomis ideologijomis. Kiek daug šiandien jaunų žmonių, galbūt vadovaudamiesi savo politiniais ar religiniais įsitikinimais, galiausiai tampa prievartos ir destrukcijos įrankiais daugelio žmonių gyvenime! Kai kurie jaunuoliai, jausdamiesi skaitmeniniame pasaulyje kaip namuose, virtualioje erdvėje ir socialiniuose tinkluose randa naują mūšio lauką, be skrupulų naudojasi fake news ginklais, skleisdami nuodus ir naikindami priešininkus. 

Kai Viešpats įžengia į Pauliaus gyvenimą, jis nenuslopina jo asmenybės, neužgesina jo uolumo ir aistros, jis panaudoja tuos gabumus ir paverčia jį didžiu evangelizuotuoju iki žemės pakraščių. 

Tautų apaštalas

Vėliau Paulius bus žinomas kaip „tautų apaštalas“ – jis, buvęs fariziejus, smulkmeniškai laikęsis Įstatymo! Dar vienas paradoksas: Viešpats pasitiki būtent tuo, kuris jį persekiojo. Panašiai kaip Paulius, kiekvienas iš mūsų širdies gelmėje gali išgirsti tą balsą: „Pasitikiu tavimi. Žinau tavo istoriją ir imu ją į savo rankas drauge su tavimi. Nors dažnai man priešindavaisi, renkuosi tave ir darau tave savo liudytoju.“ Dieviška logika blogiausią persekiotoją gali paversti didžiu liudytoju.

Kristaus mokinys yra pašauktas būti „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Paulius turi liudyti tai, ką matė, tačiau dabar jis aklas. Vėl susiduriame su paradoksu! Būtent per tą asmeninę patirtį Paulius gali tapatintis su tais, pas kuriuos jį Viešpats siunčia. Nes iš tikrųjų jis padarytas liudytoju, „kad atvertų jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą“ (plg. Apd 26, 18). 

„Kelkis ir liudyk!“

Priimdami per krikštą dovanotą naują gyvenimą, iš Viešpaties gauname taip pat misiją – „Būsi mano liudytojas!“ Tai misija, kuriai reikia atsiduoti, ji perkeičia gyvenimą.

Šiandien Pauliui skirtas Kristaus kvietimas nukreiptas į kiekvieną iš jūsų, jaunuoliai: kelkis. Negali likti gulėti ant žemės gailėdamasis pats savęs, tavęs laukia misija! Ir tu gali liudyti Jėzaus tavyje pradėtus darbus. Todėl Kristaus vardu tau sakau:

– Kelkis ir liudyk savo patirtį – aklojo, sutikusio šviesą, pamačiusio Dievo gerumą ir grožį savyje pačiame, kituose ir Bažnyčios bendruomenėje, kai nugalimas bet koks vienišumas.

– Kelkis ir liudyk apie meilę ir pagarbą, kuria galima vadovautis žmonių tarpusavio santykiuose, šeimos gyvenime, tėvų ir vaikų, jaunuolių ir senelių dialoge.

– Kelkis ir gink socialinį teisingumą, tiesą ir teisėtumą, žmogaus teises, gink persekiojamuosius, vargšus, silpnuosius, neturinčius visuomenėje balso, migrantus. 

– Kelkis ir liudyk naują žvilgsnį, kuris leidžia tau žvelgti į kūriniją pilnomis susižavėjimo akimis, atpažinti žemę kaip mūsų bendrus namus ir suteikia drąsos ginti integralią ekologiją.

– Kelkis ir liudyk, kad prarastas gyvenimas gali būti atkurtas, dvasia apmirę žmonės gali grįžti į gyvenimą, pavergti žmonės gali vėl tapti laisvi, nuliūdusios širdys gali atgauti džiaugsmą.

– Kelkis ir su džiaugsmu liudyk, kad Kristus gyvas! Skleisk jo meilės ir išganymo žinią tarp bendraamžių mokykloje, universitete, darbe, skaitmeniniame pasaulyje, visur.

Viešpats Dievas, Bažnyčia, popiežius jumis pasitiki ir skiria jus liudytojais daugeliui kitų jaunų žmonių, kuriuos sutinkate mūsų laikų „Damasko keliuose“. Nepamirškite, „tam, kuris tikrai patyrė išganingąją Dievo meilę, nereikia daug paskaitų ir ilgų pamokymų, kad eitų ir skelbtų. Kiekvienas krikščionis yra misionierius, jei yra susitikęs su Dievo meile Jėzuje Kristuje“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120).

Kilkite ir švęskite Pasaulinę jaunimo dieną dalinėse Bažnyčiose!

Visus jus, viso pasaulio jaunuoliai, iš naujo kviečiu dalyvauti dvasinėje piligrimystėje, vedančioje mus į 2023 m. Lisabonoje būsimą Pasaulio jaunimo dienų šventimą. Tačiau artimiausias susitikimas vyks jūsų dalinėse Bažnyčiose, įvairiose pasaulio vyskupijose bei eparchijose, kur per Kristaus Visatos Valdovo iškilmę vietiniu lygmeniu bus švenčiama 2021 m. Pasaulinė jaunimo diena. 

Viliuosi, kad visi galėsime išgyventi tuos etapus kaip tikri piligrimai, o ne kaip „tikėjimo turistai“. Atsiverkime Viešpaties Dievo, norinčio savo šviesa nušviesti mūsų kelią, staigmenoms. Atsiverkime klausyti jo balso taip pat per mūsų brolius ir seseris. Tuo būdu padėsime vieni kitiems drauge keltis, o šiuo sunkiu istorijos momentu tapsime naujų, viltingų laikų pranašais. Teužtaria mus Švenčiausioji Mergelė Marija. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. rugsėjo 14-oji, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventė

Pranciškus