2021 m. spalio 28 d.
Prakalba šv. Mišių pradžioje
Brangūs broliai ir seserys, esame čia – lenkai ir lietuviai – susirinkę priešais Viešpaties altorių šioje senovinėje Santa Maria Maggiore bazilikoje – viso pasaulio Marijos šventovių motinoje – kartu giedoti mūsų šlovinimo ir padėkos Magnificat už šį „pranašišką ir Apvaizdos numatytą“ aktą, kuriuo mūsų bendroje istorijoje tapo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir su ja susijęs tų pačių metų spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas. Jau praėjo 230 metų, tačiau šie nepaprastos istorinės reikšmės aktai turi ką pasakyti ir mūsų kartai. Jie ir toliau ragina mus giliau apmąstyti mūsų praeitį, mūsų dabartį ir mūsų ateitį.
Sveikinu čia susirinkusius arkivyskupus ir vyskupus, pradedant Krokuvos arkivyskupu metropolitu Mareku Jedrašewskiu ir Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, lenkų ir lietuvių kunigus, kurie panoro prisijungti prie šio iškilmingo šventimo, taip pat brolius ir seseris vienuolius. Sveikinu abiejų tautų tikinčiuosius... Ypatingai su dėkingumu sveikinu Ambasadorius prie Šventojo Sosto: Lenkijos ambasadorių Janušą Kotanskį ir Lietuvos ambasadorių Petrą Zapolską, kurie buvo šios iniciatyvos skatintojai čia, Romoje. Taip pat sveikinu kitus dalyvaujančius ambasadorius.
Homilija
Jėzus Kristus, istorijos Viešpats...
1. Šio vakaro Eucharistijoje mes kreipiamės į Kristų, visų pirma, kaip į istorijos Viešpatį, kaip į Tą, kuris vadovauja ne tik atskirų žmonių, bet ir tautų bei valstybių istorijai. Šiandien norime padėkoti Kristui, istorijos Viešpačiui, už ilgą kelionę, kurią lenkų ir lietuvių tautos nukeliavo kartu. Tai ilga istorija, besitęsianti kelis šimtmečius: tai išskirtinė istorija, galbūt unikali Europos kontekste, kuria galime didžiuotis... Dviejų tautų, kurios prieš šimtmečius nusprendė keliauti kartu, konfederacija su pakilimais ir nuosmukiais, apie kuriuos kalba istorikai, tikrai atnešė daug vaisių ir vienos, ir kitos tautos gyvenime. Kristus sako: „geras medis duoda gerus vaisius, /... / jūs pažinsite juos iš vaisių...“ (Mt 7, 17.20).
Tai buvo išskirtinė konfederacija, nes ji gimė ne tik ir ne tiek dėl geopolitinių išskaičiavimų, bet iš tikėjimo; gimė Kristaus kryžiaus akivaizdoje. Būtent melsdamasi priešais didelį Nukryžiuotąjį Krokuvos Vavelio katedroje – jis ir šiandien ten garbinamas – Šventoji Jadvyga, jaunutė Lenkijos karalienė (jai buvo 12 metų), nusprendė ištekėti už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (35 m.), taip sujungdama abi tautas. Iš tikrųjų, 1386 m. Lietuvos didysis kunigaikštis, kartu su visais dvariškiais priėmęs Krikštą, vedė Lenkijos karalienę. Ir taip prasidėjo Lietuvos evangelizacijos kelionė, prie kurios labai daug prisidėjo Šventoji Jadvyga. Tuo būdu Lietuva įėjo į didžiulę Europos ir pasaulio krikščioniškųjų šalių šeimą (1386-1387).
Istorijos tėkmėje ši Lenkijos ir Lietuvos konfederacija keitėsi pagal vienos ar kitos epochos poreikius. Netrūko iššūkių, kuriuos reikėjo įveikti, bet netrūko ir noro tęsti kelionę kartu... Šios bendros kelionės kulminacija neabejotinai buvo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir tų pačių metų spalio 20 d. patvirtintas Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas. Taigi, šiais metais švenčiame šių nepaprastos istorinės reikšmės aktų 230-ąsias metines. Dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – parlamentai dar kartą pabrėžė šios sukakties svarbą ne tik istoriniu aspektu, bet ir abiejų šalių dabartiniam ir būsimam gyvenimui. Tiesa, šiandien gyvename situacijoje, kuri labai skiriasi nuo XVIII amžiaus, tačiau tuo pat metu esame įsitikinę, kad šis išskirtinis mūsų tėvų istorinis paveldas yra brangus įkvėpimo šaltinis taip pat ir šiandien ir rimtai įpareigoja mus nuolat ieškoti naujų solidarumo ir bendradarbiavimo būdų Europos žemyno kontekste.
2. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija Lenkijos ir Lietuvos valstybė tapo pirmąja šalimi Europoje ir antrąja pasaulyje (po JAV), priėmusia savo pagrindinį įstatymą. Tai buvo didelės išminties ir drąsos aktas, pradėjęs daugybę svarbių reformų. Jis išreiškė tvirtą valią ginti nepriklausomybę po pirmojo valstybės padalijimo 1772 m. tarp Austrijos, Prūsijos ir Rusijos. Deja, antrasis kaimyninių valstybių įvykdytas šalies padalijimas (1793) sužlugdė šią ambicingą savo suvereniteto gynimo programą. Vis dėlto Lenkija ir Lietuva turi būti pripažintos šiuolaikinės Europos konstitucinės santvarkos tėvyne. Iš tiesų, kaip kažkas sakė, jos turi būti laikomos „šiuolaikinės dernokratinės civilizacijos lopšiu, ne mažiau nei Vakarų Europos šalys“. Skirtumas galbūt tik toks, kad už savo suverenitetą turėjome sumokėti didesnę kainą nei kiti... Dabartiniame Europos kontekste verta tai pabrėžti ypač stipriai ir be nepilnavertiškumo kompleksų.
Šventasis Jonas Paulius II Gegužės 3-iosios Konstitucijos dviejų šimtų metų minėjimo proga labai gerai apibendrino: „(Ši Konstitucija) tapo /.../ paskutiniu žodžiu daugelio tautų Respublikos istorijoje. Tai buvo ir pilietinės išminties bei politinės atsakomybės išraiška, kuri, deja, atėjo pavėluotai ir nespėjo sustabdyti to didžiojo organizmo nykimo /.../. Tačiau ta didinga Konstitucija kartu buvo ir nauja pradžia /.../, tapo naujosios Lenkijos (ir Lietuvos!) kaip valstybės atsiradimo pagrindu 1918 m., kai trijų okupantų karinis pralaimėjimas atvėrė kelią į nepriklausomybę...“ (Varšuvos karališkoji pilis, 1991 m. birželio 8 d.). Tada ir Lenkija, ir Lietuva atgavo suverenią laisvę kaip nepriklausomos valstybės.
O šį vakarą norime įtraukti šį istorinį dviejų tautų paveldą į mūsų bendrą Magnificat giesmę ir padėką istorijos Viešpačiui. Dėkojame už šį savo protėvių išmintingą ir drąsų poelgį ir kartu su dėkingumu bei atsakomybe dar kartą priimame šį brangų paveldą, kad jo nepaleistume vėjais.
3. Esame Santa Maria Maggiore bazilikoje, seniausioje Marijos šventovėje Vakaruose – visų Marijos šventovių visame pasaulyje motinoje. Ir prisiminkime savo Marijos šventoves: Jasna Gora Čenstakavoje Lenkijoje ir Aušros Vartų Dievo Motinos šventovę Vilniuje Lietuvoje. Marijai, kuri yra mūsų Motina, norime patikėti savo dabartį ir ateitį pasaulyje ir Europoje šiuo gilių epochinių lūžių laikotarpiu, lūžių, kurie ne tik pripildo mus vilties, bet ir sukelia daug rūpesčių bei baimių. O Dievo Motina mus nuramina tais pačiais žodžiais, kuriuos ištarė Galilėjos Kanoje: „Darykite, ką tik Jis (mano Sūnus) jums lieps...“ (Jn 2, 5). Ir ką gi mums sako Viešpats?
Viešpats Evangelijos ištraukoje, kurią girdėjome, mums sako, kad mes visi statome namus: namus, kurie yra kiekvieno iš mūsų, mūsų šeimų ir taip pat didžiosios šeimos, tautos, gyvenimas. Bet kaip turime statyti namą? Ant smėlio ar ant uolos? Šiandien yra daug netikrų pranašų, kurie verčia mus statyti ant smėlio, nes taip lengviau, patogiau, nes taip „politiškai korektiška“! Bet Viešpats mus patikina, kad tik pamatas iš uolos gali garantuoti, kad mūsų namas nesugrius išbandymų ir audros metu. O kas yra uola? Uola ir pats Kristus bei jo žodis. Jėzus sako: „Kas klauso šitų mano žodžius ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos...“ (Mt 7, 24). Uola taip pat yra krikščioniškoji mūsų tautų tradicija... Uola sudaryta iš krikščioniškų mūsų kultūrų šaknų... Tauta, kuri pamiršta savo šaknis, tauta, kuri praranda savo tapatybę, nebepajėgia suvokti savęs, ji lengvai pasiduoda pavojingoms ideologinėms manipuliacijoms! Kaip svarbu – ypač mūsų laikais – prisiminti mūsų giliausias šaknis! Šv. Jonas Paulius II dažnai kartojo, kad be Kristaus neįmanoma iki galo suprasti mūsų istorijos: neįmanoma suprasti žmogaus, jo didžio orumo ir jo transcendentinio pašaukimo...
Brangūs broliai ir seserys, šioje Eucharistijoje, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, jau šešiolika šimtmečių pagerbiamai šioje bazilikoje, norime prašyti Kristaus, istorijos Viešpaties, kad, įkvėptos kartu nueitos šlovingos kelionės, mūsų tautos ir mūsų valdantieji sugebėtų rasti naujų broliško sambūvio ir veiksmingo bendradarbiavimo formų bendram mūsų šalių gėriui.
Melskimės, kad Kristus – istorijos Viešpats – išmokytų mus statyti savo ateitį ant uolos, kad tuo būdu ji atlaikytų neišvengiamus gyvenimo išbandymus ir audras.
