Brangūs tikintieji, visi geros valios Lietuvos piliečiai,
Rinkimai vyksta metu, kai galėtume džiaugtis nemažais Lietuvos laimėjimais, kai atsivėrė saugesnio ir geresnio gyvenimo perspektyvos. Idant toks gyvenimas ateitų į kiekvienus namus, iš parlamento derėtų laukti ramaus darbo ir tęstinumo. Tačiau Seimo autoritetas nėra aukštas ir buvo sąmoningai smukdomas. Žmonių nusivylimu rinktaisiais atstovais skuba pasinaudoti savi ir importuoti Lietuvos „gelbėtojai“. Piliečiui nelengva susivokti tarp besikeičiančių ir vis naujų partijų, sąjungų, koalicijų.
Bažnyčia prieš kiekvienus rinkimus patvirtina, kad neremia nė vienos konkrečios partijos, koalicijos ar kandidato, tačiau nededa tarp jų ir lygybės ženklo. Ganytojai pabrėžia kiekvieno pareigą dalyvauti rinkimuose ir primena tikėjimo tradicijos bei sveikos nuovokos diktuojamus principus, į kuriuos dera atsižvelgti piliečiui krikščioniui. Svarbiausias iš jų – elgtis pagal protą ir sąžinę.
Atsiribojame nuo politikų pastangų sudaryti įspūdį, kad kuris nors iš jų yra artimas Bažnyčiai. Krikščioniški visuomenės veikėjų įsipareigojimai atsiskleidžia ne tuo, kad jie bičiuliaujasi su dvasininkais. Kur kas daugiau apie žmogaus pažiūras bei įsitikinimus pasako pavyzdingas asmeninis gyvenimas ir rūpestis bendruoju gėriu, aiški pozicija, kai svarstomi tėvų teises, negimusią gyvybę, asmens orumą, viešąją dorą ginantys įstatymai.
Asmeninė, tautinė ir valstybinė savigarba – svarbus uždavinys, kuris kyla aukščiausiai valdžiai, kai šalis ėmė gyventi pagal Europos Sąjungos dienotvarkę. Net krikštyti katalikai ne visuomet deramai puoselėja tikinčiųjų teises, moralines vertybes, tėvų paveldą. Todėl dar sunkiau tikėtis, kad kitų tradicijų ar ateistinės aplinkos suformuotiems žmonėms bus suprantami mūsų tautos dvasiniai rūpesčiai. Tik giliai įsišakniję savo žemėje politikai ryžtingai gins tai, kas visiems mums brangu – šeimą, santuoką, tautą, jos papročius ir kultūrą.
Atidumas pagyvenusiems, skurstantiems, ligoniams ir kitiems, kurie neįstengia patys savimi pasirūpinti, privalo būti valdžios dėmesio centre. Tačiau dera su atsarga vertinti tokio dėmesio reklamą. Reikia paisyti ne priešrinkiminės labdaros, kandidatų dovanėlių bei pažadų, bet kasdienio elgesio – ar jie solidarūs su stokojančiais kukliu ir santūriu savo gyvenimu. Pamąstykite, ar iššvaistantys neaiškios kilmės milijonus rinkimų propagandai tikrai siekia tiesos pergalės ir socialinio teisingumo.
Įveikti nepriteklius, nedarbą, socialinius skirtumus, įvesti tvarką – daugelio partijų ir politikų pažadai. Todėl išmintinga paisyti, ne kas garsiau skelbia šiuos šūkius, siūlo „vieną vaistą nuo visų ligų“, o kas rengia kompleksines, realias, ilgalaikes programas sunkumams nugalėti. Didžiosios visuomenės problemos negali būti išspręstos per kelis mėnesius ir vien valdžios jėgomis. Todėl svarbus politikų pasiryžimas bendradarbiauti su Bažnyčia, su vietos bendruomenėmis, su įvairiais žmonių susivienijimais dalijantis socialiniais, kultūriniais ir moraliniais rūpesčiais.
Televizijai ir visai žiniasklaidai tenka didelė atsakomybė dėl rinkimų baigties. Ar ji rūpinsis vien pelnu, kurį neša dosniai apmokama agitacija? Ar vėl pavers politikų pasirodymus pramoginėmis viktorinomis, koncertais ir šou? Norime tikėti, jog žiniasklaidos darbuotojai pasistengs įvairiais būdais – tiek rimtų diskusijų, tiek saikingo ir skoningo humoro forma – atskleisti kandidatų asmenybes, jų sugebėjimus ir moralines nuostatas.
Raginame prisiminti praėjusią Seimo kadenciją ir pagalvoti, ar daug realių darbų jūsų labui nuveikė vadinamieji nepriklausomi politikai, vos kelių parlamentarų frakcijos, kurios garsėjo radikaliais pareiškimais. Partijos dažnai susilaukia teisingų priekaištų, tačiau tik pastovios ir ilgalaikės atsakomybės vienijamos politinės grupės įstengia kontroliuoti savo narius, veiksmingai siekia strateginių tikslų. Sprendimus, kurie tampa veikiančiais įstatymais, derina didžiosios frakcijos, todėl pavieniams kandidatams išbarstyti jūsų balsai nepasiekia taikinio.
Lietuva pernelyg maža, kad skurstant vienam pakraščiui, galėtų iš tiesų suklestėti kitas, kad nustūmus į pašalį kurį vieną žmonių sluoksnį, saugiai jaustųsi praturtėję sostinės gyventojai. Atsakingi politikai – tie, kurie supranta, kokia svarbi tolygi visuomenės raida. Tačiau seniai praėjo „svieto lygintojų“ laikai. Su atsarga žvelkite į žadančius apginti žemdirbius ar mokytojus ir gydytojus, pasirūpinti kaimu ar miestu, atimti iš vienų ir duoti kitiems. Tik bendra gerovė taps visų gerove, todėl didžiausio dėmesio nusipelno dalykiški pasiūlymai, kaip pagausinti visos valstybės lėšas, racionaliau jas panaudoti. Žmonių supriešinimas – viena skaudžiausių mūsų šalies gyvenimo pamokų, kurią dera išmokti ir rinkėjams, ir renkamiesiems.
Raginame pasikliauti partijomis ir politikais, kurie nuveikė sunkiausią Nepriklausomos Lietuvos valstybės statymo darbą – padėjo pamatus, surentė sienas. Tiesa, ne visuomet jiems ėjosi lengvai ir greitai, dar daug reikia lopyti, taisyti gausias klaidas ar net naujai mūryti. Tačiau negi labiau pasitikėjimo verti tie, kurie suvilioti Europos pinigų šlamesio paskutinę akimirką pripuolę šaukia – „mes geriau už kitus iškelsime pabaigtuvių vainiką“?
Kviečiame visus tikinčiuosius maldai už Lietuvą. Drauge prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad Jos užtarimu gražus rudens laikas nuo Šilinės iki Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų būtų palaimingas mūsų valstybei. Kasdien melskime su rožiniu rankose už Tėvynę, idant Kristus – pasaulio šviesa (Jn 8, 12) – perkeistų mūsų širdis ir palaimintų mūsų gyvenimą. Prašykime, kad mūsų priimti sprendimai būtų išmintingi ir malonūs Aukščiausiajam, kuris suteikė žmogui laisvę bei pareigą atsakingai tvarkytis šiame pasaulyje.
Šiluva, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo iškilmė
Lietuvos vyskupai
