Klausytis širdies ausimi

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusiais metais svarstėme apie būtinybę „eiti ir pasižiūrėti“, kad galėtume atrasti tikrovę ir gebėti ją atpasakoti iš įvykių ir susitikimų su žmonėmis patirties. Tęsdamas šią mintį, norėčiau atkreipti dėmesį į kitą veiksmažodį – „klausytis“, kuris lemiamas bendravimo gramatikoje ir yra tikro dialogo sąlyga.

Iš tiesų prarandame gebėjimą išklausyti tuos, kurie yra priešais mus, tiek palaikydami įprastus kasdienius santykius, tiek diskutuodami svarbiausiais pilietinio gyvenimo klausimais. Tuo pat metu klausymasis patiria svarbią naują plėtrą komunikacijos ir informacijos srityje, nes įvairūs tinklalaidžių ar balso pokalbių (audio chat) pasiūlymai patvirtina, kad klausymasis išlieka labai svarbus žmonių bendravimui.

Gerbiamo gydytojo, įpratusio gydyti sielos žaizdas, buvo paklausta, koks yra didžiausias žmogaus poreikis. Jis atsakė: „Begalinis troškimas būti išklausytam.“ Šis troškimas dažnai lieka paslėptas, tačiau kelia iššūkį visiems, kurie yra pašaukti būti auklėtojais, ugdytojais arba atlieka komunikuotojo vaidmenį: tėvams ir mokytojams, ganytojams ir sielovados darbuotojams, informacijos specialistams ir visiems visuomeninės ar politinės sferos tarnautojams.

Klausytis širdies ausimi

Iš Biblijos sužinome, kad klausymasis reiškia ne tik garso suvokimą, bet ir iš esmės yra susijęs su Dievo ir žmonių dialogu. Pirmojo Toros įsakymo incipitas „Šema' Jisrael – Klausykis, Izraeli“ (Įst 6, 4) nuolat kartojamas Biblijoje, taigi ir šventasis Paulius patvirtina, jog „tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Iš tikrųjų iniciatyva priklauso Dievui, kuris mums kalba ir kuriam mes atsakome jo klausydamiesi; iš esmės netgi šis klausymasis kyla iš jo malonės, kaip ir naujagimio, kuris atsiliepia į motinos ir tėvo žvilgsnį bei balsą. Atrodo, kad iš penkių pojūčių Dievas pirmenybę teikia klausai, galbūt dėl to, kad ji yra mažiau invazinė, diskretiškesnė nei regėjimas ir todėl žmogui palieka daugiau laisvės.

Klausymasis atitinka nuolankų Dievo stilių. Būtent šis veiksmas leidžia Dievui apsireikšti: kalbėdamas Jis kuria žmogų pagal savo atvaizdą, o klausydamasis atpažįsta jį kaip savo pašnekovą. Dievas myli žmogų, todėl kreipiasi į jį žodžiu, „atkreipia ausį“, kad jo klausytųsi.

Žmogus, priešingai, linkęs bėgti nuo santykio, atsukti nugarą ir „užsikimšti ausis“, kad nereikėtų klausytis. Atsisakymas klausytis dažnai virsta agresija kito atžvilgiu, kaip nutiko diakono Stepono klausytojams, kurie, užsikimšę ausis, visi puolė jį (plg. Apd 7, 57).

Vienoje pusėje yra Dievas, kuris visada apsireiškia laisvai dovanodamasis, o kitoje – žmogus, iš kurio reikalaujama prisiderinti ir klausytis. Viešpats aiškiai kviečia žmogų į meilės sandorą, kad jis taptų tuo, kas yra: gebėjimu išklausyti, priimti, suteikti erdvės kitam žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Klausymasis savo esme yra meilės matmuo.

Štai kodėl Jėzus ragina mokinius pasitikrinti savo klausymosi kokybę. „Tad žiūrėkite, kaip klausotės“ (Lk 8, 18): taip jis skatina juos elgtis po to, kai papasakojo palyginimą apie sėjėją, leisdamas suprasti, kad nepakanka vien klausytis, reikia gerai klausytis. Tik tie, kurie priima Žodį „tauria ir gera širdimi“ ir ištikimai jo laikosi, duoda gyvenimo ir išganymo vaisių (plg. Lk 8, 15). Tik atkreipdami dėmesį į tai, kieno klausomės, ko klausomės ir kaip klausomės, galime tobulinti bendravimą, kurio centre yra ne teorija ar technika, bet „širdies geba, įgalinanti artumą“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 171).

Visi turime ausis, tačiau dažnai net ir tobulą klausą turinčiam žmogui nepavyksta išgirsti kito. Egzistuoja vidinis kurtumas, blogesnis už fizinį. Iš tiesų klausymasis susijęs ne tik su klausos jusle, bet apima ir visą žmogų. Tikroji klausymosi vieta yra širdis. Karalius Saliamonas, nors buvo labai jaunas, pasirodė esąs išmintingas, nes prašė Viešpaties, kad šis jam suteiktų „imlią širdį“ (1 Kar 3, 9). Šventasis Augustinas kvietė klausytis širdimi (corde audire), priimti žodžius ne išoriškai ausimis, bet dvasiškai širdimi: „Turėkite ne širdį ausyse, bet ausis širdyje“ [1]. O šventasis Pranciškus Asyžietis ragino savo brolius „palenkti širdies ausį“ [2]

Todėl pirmoji klausymosi išraiška, kurią reikia iš naujo atrasti ieškant tikro bendravimo, yra įsiklausymas į save, savo tikruosius poreikius, kurie įrašyti kiekvieno žmogaus viduje. O pradėti galime tik įsiklausydami į tai, kas daro mus unikalius kūrinijoje: troškimą būti santykyje su kitais ir su dieviškuoju Kitu. Mes sukurti gyventi ne kaip atskiri atomai, bet kartu.

Klausymasis kaip gero komunikavimo sąlyga

Yra viena girdėjimo atmaina, kuri nėra tikrasis klausymasis, o jo priešingybė – kitų pasiklausymas. Iš tikrųjų pasiklausymas ir šnipinėjimas, kitų išnaudojimas savo naudai yra nuolatinė pagunda, kuri šiandien, socialinių tinklų amžiuje, atrodo, tapo dar aktualesnė. Priešingai, geras ir visapusiškai žmogiškas bendravimas vyksta būtent klausantis žmogaus, esančio priešais mus, veidas į veidą, įsiklausant į kitą, prie kurio artinamės lojaliai pasitikėdami, su nuoširdžiu atvirumu.

Deja, klausymosi stygius, su kuriuo įprastai susiduriame kasdieniame gyvenime, pasireiškia ir viešajame gyvenime, kur, užuot klausęsi vieni kitų, dažnai kalbame „kiekvienas sau“. Tai rodo, kad labiau siekiame pritarimo, užuot ieškoję tiesos ir gėrio; labiau kreipiame dėmesį į auditoriją, užuot klausęsi. Priešingai, gerai komunikuojama tada, kai nesistengiama nustebinti publikos šokiruojančiomis replikomis, siekiant išjuokti pašnekovą, bet atkreipiamas dėmesys į kito motyvus ir stengiamasi suvokti tikrovės sudėtingumą. Liūdna, kai net ir Bažnyčioje susiformuoja ideologinės takoskyros, nyksta klausymasis ir vietoj to atsiranda bevaisė opozicija.

Tiesą sakant, daugelyje dialogų mes apskritai nekomunikuojame. Tiesiog laukiame, kol kitas baigs kalbėti, kad galėtume primesti savo požiūrį. Tokiais atvejais, kaip pabrėžia filosofas Abrahamas Kaplanas[3], dialogas virsta duo-logu, dviejų balsų monologu. Kita vertus, vykstant tikram komunikavimui tiek „aš“, tiek „tu“, abu „išeina“ vienas link kito.

Taigi klausymasis yra pirmasis būtinas dialogo ir gero komunikavimo elementas. Nekomunikuojama prieš tai neišklausius, o gera žurnalistika neįmanoma be gebėjimo klausytis. Norint pateikti patikimą, subalansuotą ir išsamią informaciją, reikia ilgai klausytis. Norint reportaže nupasakoti įvykį ar aprašyti tikrovę, būtina mokėti klausytis ir būti pasiruošusiam pakeisti savo nuomonę bei pradines prielaidas.

Tik atsisakius monologo galima pasiekti balsų sąskambį, kuris yra tikro komunikavimo garantas. Kaip moko šios srities ekspertai, perduodamos informacijos patikimumą ir rimtumą užtikrina tai, kad klausomasi kelių šaltinių, „nesustojama pirmoje pasitaikiusioje užeigoje“. Įsiklausymas į kelis balsus, įsiklausymas vienas į kitą, net Bažnyčioje, tarp brolių ir seserų, leidžia mums lavinti įžvalgos meną, kuris visada pasireiškia kaip gebėjimas orientuotis balsų simfonijoje.

Tačiau kodėl reikia vargti klausantis? Didis Šventojo Sosto diplomatas kardinolas Agostino Casaroli kalbėjo apie „kantrybės kankinystę“, būtiną derybose su pačiais sunkiausiais pašnekovais, jų klausantis ir siekiant būti išklausytam, kad ribotos laisvės sąlygomis būtų pasiektas kuo didesnis gėris. Tačiau net ir ne tokiose sudėtingose situacijose klausymasis visada reikalauja kantrybės dorybės ir gebėjimo nustebti dėl išklausomame žmoguje atsiskleidžiančios tiesos, net jei tai būtų tik tiesos fragmentas. Tik nuostaba leidžia pažinti. Galvoju apie begalinį smalsumą vaiko, kuris plačiai atmerktomis akimis žvelgia į jį supantį pasaulį. Klausymasis su tokiu nusiteikimu – vaiko nuostaba suaugusiojo sąmonėje – visuomet praturtina, nes visada bus kažkas, kad ir mažas dalykas, ko galiu pasimokyti iš kito žmogaus ir panaudoti savo gyvenime.

Kaip niekad vertingas yra gebėjimas įsiklausyti į visuomenę šiuo metu, paženklintu ilgos pandemijos sužeidimų. Dėl iš anksčiau susikaupusio nepasitikėjimo „oficialia informacija“ kilo taip pat „infodemija“, ir tomis sąlygomis informacijos pasaulyje tenka vis labiau stengtis dėl patikimumo ir skaidrumo. Turime atkreipti ausis ir giliai įsiklausyti ypač į socialinius sunkumus, kuriuos didina tai, kad daugelyje ekonomikos sričių veikla lėtėja ar nutraukiama.

Priverstinės migracijos realybė taip pat yra sudėtinga problema, ir niekas neturi recepto, kaip ją išspręsti. Kartoju, kad norėdami įveikti išankstinį nusistatymą migrantų atžvilgiu ir suminkštinti savo kietas širdis, turėtume stengtis įsiklausyti į jų istorijas; kiekvienam iš jų duoti vardą ir tapatinti jį su jo istorija. Daugelis gerų žurnalistų jau tai daro. Ir dar daugiau žmonių norėtų tai padaryti, jei tik galėtų. Padrąsinkime juos! Klausykimės šių istorijų! Tada kiekvienas galės laisvai remti tokią migracijos politiką, kurią laiko esant tinkamiausią jo šaliai. Tačiau bet kuriuo atveju prieš akis turėsime ne skaičius, ne pavojingus įsiveržėlius, o konkrečių žmonių veidus ir istorijas, mums išklausyti skirtų vyrų bei moterų žvilgsnius, lūkesčius ir kančias.

Klausymasis Bažnyčioje

Bažnyčioje taip pat labai reikia klausytis ir įsiklausyti vieniems į kitus. Tai pati brangiausia ir labiausiai gaivinanti dovana, kurią galime pasiūlyti vieni kitiems. Mes, krikščionys, pamirštame, kad klausymosi tarnystę mums patikėjo Tas, kuris yra klausytojas par excellence ir kurio darbe esame pašaukti dalyvauti. „Turime klausytis Dievo ausimis, kad galėtume kalbėti Dievo žodžiu“ [4]. Todėl protestantų teologas Dietrichas Bonhoefferis primena, kad pirmoji tarnystė, kurią bendrystėje privalome atlikti kitiems, yra juos išklausyti. Kas nemoka klausytis savo brolio, netrukus nebegalės klausytis ir Dievo [5].

Pastoracinėje veikloje svarbiausias darbas yra „apaštalavimas ausimi“. Prieš kalbėdami turime klausytis, kaip ragina apaštalas Jokūbas: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti“ (1, 19). Dovanai skirti šiek tiek savo laiko ir išklausyti žmones yra pirmasis artimo meilės veiksmas.

Neseniai prasidėjo sinodinis procesas. Melskimės, kad tai būtų puiki tarpusavio įsiklausymo proga. Bendrystė nėra strategijų ar programų padarinys, ji kuriama brolių ir seserų tarpusavio įsiklausymu. Kaip ir chore, vienybė reikalauja ne vienodumo, monotonijos, bet balsų įvairovės, polifonijos. Kiekvienas balsas chore dainuoja įsiklausydamas į kitus balsus ir tuo pat metu atsižvelgdamas į visumos harmoniją. Šią harmoniją sukuria kompozitorius, tačiau jos įgyvendinimas priklauso nuo visų ir kiekvieno balso darnos.

Suvokdami, kad dalyvaujame bendrystėje, kuri mus pranoksta ir įtraukia, galime iš naujo atrasti simfonišką Bažnyčią, kurioje kiekvienas žmogus gali giedoti savo balsu, priimdamas kaip dovaną kitų balsus, kad išreikštų Šventosios Dvasios kuriamą visumos harmoniją.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. sausio 24-oji, Šv. Pranciškaus Salezo minėjimas

Pranciškus

[1] „Nolite habere cor in auribus, sed aures in corde“ (Sermo 380 In nativitate Ioannis Baptistae, 1).
[2] Laiškas visam Ordinui: Fonti Francescane, 216.
[3] Plg. The life of dialogue, in J. D. Roslansky ed., Communication. A discussion at the Nobel Conference, North-Holland Publishing Company – Amsterdam 1969, 89–108.
[4] D. Bonhoeffer, Gemeinsames Leben (1938), 7. unveränderte Auflage, München 1953, S. 51.
[5] Plg. ten pat. P. 50.