(Bratislava, 2022 m. kovo 17– 20 d.)
Brangiam broliui Vilniaus arkivyskupui ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkui Gintarui Grušui
Trečią kartą vykstant Europos katalikų socialinėms dienoms, kurias kovo 17–20 d. Bratislavoje organizavo Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) kartu su Europos Sąjungos vyskupų komisija (COMECE) ir Slovakijos vyskupų konferencija, noriu nuoširdžiai pasveikinti Jus, brangus Broli, ir visus dalyvius.
Tai, ką patiriame pastarosiomis savaitėmis, nėra tai, ko tikėjomės po pandemijos sukeltos sunkios padėties sveikatos apsaugos srityje, dėl kurios patyrėme bejėgiškumo ir baimės ženklų, drauge pajutome savo būties trapumą. Europos širdyje vykstančio karo tragedija mus pribloškia; niekada nemanėme, kad vėl išvysime vaizdus, primenančias didžiuosius praėjusio šimtmečio karus. Širdį veriantis mūsų brolių ir seserų ukrainiečių pagalbos šauksmas ragina mus, tikinčiųjų bendruomenę, ne tik rimtai susimąstyti, bet ir verkti kartu su jais, taip pat ką nors dėl jų daryti; dalytis nerimu dėl sužeistos tautos tapatybės, istorijos ir tradicijos. Vaikų, ginančių savo žemę, kraujas ir ašaros ar bėgančių nuo bombų moterų ir vyrų kančios graužia mūsų sąžinę. Žmonijai vėl gresia pavojus dėl iškreipto piktnaudžiavimo valdžia ir šališkų interesų, kurie pasmerkia beginklius žmones kentėti dėl visų žiauraus smurto formų.
Dėkoju jums visiems, brangūs broliai vyskupai, už jūsų greitą ir suderintą atsaką ateinant į pagalbą šiems gyventojams, garantuojant jiems materialinę paramą, priėmimą ir svetingumą. Nepailskime tai daryti, nenustokime melsti taikos, šaukdamiesi Dievo ir žmonių. Todėl raginu jus ir toliau melstis, kad tie, nuo kurių priklauso tautų likimas, padarytų viską, kad sustabdytų karą ir pradėtų konstruktyvų dialogą, kad būtų sustabdyta didžiulė humanitarinė karo sukelta tragedija.
Šiandien labiau nei bet kada anksčiau būtina peržiūrėti ars politica stilių ir veiksmingumą. Žvelgiant į daugybę tarptautiniu lygmeniu vykstančių pokyčių privalu sudaryti sąlygas kurti „pasaulinę bendruomenę, galinčią įgyvendinti brolybę, grindžiamą žmonių ir tautų socialine draugyste“ (Enciklika Fratelli tutti, 154). Karas „palieka pasaulį blogesnį“ ir yra „politikos ir žmogiškumo nesėkmė, gėdingas pasidavimas, pralaimėjimas prieš blogio jėgas“ (ten pat, 261); šia prasme jis gali išprovokuoti priešingą reakciją – įsipareigojimą atkurti taikos architektūrą pasauliniu lygmeniu (plg. ten pat, 231), kur pagrindinis vaidmuo tenka Europos namams, gimusiems taikai garantuoti po pasaulinių karų.
Jūsų pasirinktas šių dienų pavadinimas „Europa po pandemijos: nauja pradžia“ kviečia mus apmąstyti Europos visuomenėje vykstančius pokyčius. Šis vis dar pandemijos sąlygojamas laikotarpis atnešė reikšmingų socialinių, ekonominių, kultūrinių ir bažnytinių pokyčių. Šioje kančios paženklintoje situacijoje išaugo baimė, padaugėjo skurdo ir vienatvės; daugelis prarado darbą ir gyvena nesaugiai, visi pajuto, kaip pasikeitė žmonių tarpusavio santykiai. Tokiomis aplinkybėmis net bažnytinis gyvenimas neišvengė daugybės sunkumų, ypač dėl pastoracinės veiklos apribojimo.
Negalime likti abejingi; kaip krikščionys ir Europos piliečiai esame kviečiami drąsiai įgyvendinti tai, ką sakė vienas iš didžiųjų Europos Bendrijos įkūrėjų Alcide de Gasperi, kalbėdamas apie „mūsų europietiškųjų tėvynių, mūsų tėvynės Europos bendrąjį gėrį“ (Kalba Europos parlamento konferencijoje, 1954 m. balandžio 21 d.). Taip, Europa ir ją sudarančios tautos nėra priešiškos viena kitai, o kurti ateitį reiškia ne susivienodinti, bet dar labiau susivienyti gerbiant įvairovę. Krikščionims atstatyti bendrus namus reiškia „tapti bendrystės kūrėjais, vienybės audėjais, besidarbuojančiais visais lygmenimis: ne strateginėmis išmonėmis, bet Evangelija“ (Homilija per Mišias su Europos vyskupų konferencijų tarybos nariais 2021 m. rugsėjo 23 d.). Kitaip tariant, turime iš naujo pradėti nuo pačios Evangelijos esmės: Jėzaus Kristaus ir jo gelbstinčios meilės. Tai kaskart iš naujo skelbiama žinia, kurią reikia nešti pasauliui, pirmiausia per gyvenimo liudijimus, rodančius susitikimo su Dievu ir meilės artimui grožį.
Tai gerai išreiškia vaizdas, kurį pasirinkote kaip šių dienų logotipą: šventasis Martynas Turietis perpjauna savo apsiaustą į dvi dalis, kad atiduotų jį vargšui. Jis mums primena, kad meilė yra konkretus artumas, dalijimasis, rūpinimasis kitu. Tie, kurie myli, įveikia baimę ir nepasitikėjimą susidurdami su žmonėmis, kurie atvyksta prie mūsų sienų ieškodami geresnio gyvenimo; priimti, apsaugoti, palydėti ir integruoti daugybę brolių ir seserų, bėgančių nuo konfliktų, bado ir skurdo, yra teisinga ir žmogiška, juo labiau krikščioniška. Tegul sienos, vis dar esančios Europoje, virsta durimis, pro kurias atsiveria jos istorijos, tikėjimo, meno ir kultūros paveldas; tegu būna skatinamas dialogas ir socialinė draugystė, kad augtų brolybe grindžiamas žmonių sambūvis.
Brangus Broli, patikiu jūsų darbą Motinos Bažnyčios ir Taikos Karalienės motiniškam užtarimui bei Europos šventųjų globėjų globai. Laiminu jus iš visos širdies ir prašau ir toliau melstis už mane.
Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. kovo 15 d.
