2022 m. rugsėjo 25 d.
Kurti ateitį su migrantais ir pabėgėliais
„Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).
Brangūs broliai ir seserys!
Galutinė mūsų „kelionės“ šiame pasaulyje prasmė – ieškoti tikrosios tėvynės, Jėzaus Kristaus įsteigtos Dievo karalystės, kuri taps pilnutine tikrove, kai jis šlovingai sugrįš. Jo Karalystė dar nėra iki galo įgyvendinta, bet jau yra tuose, kurie priėmė išganymą. „Dievo karalystė yra mumyse. Nors ji dar eschatologinė, kaip pasaulio ir žmonijos ateitis ji jau yra mumyse“ [1].
Būsimasis miestas – tai „miestas su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“ (plg. Žyd 11, 10). Šis Dievo planas reiškia intensyvų kūrybos darbą, į kurį visi turime įsitraukti asmeniškai. Tai kruopštus asmeninio atsivertimo ir tikrovės perkeitimo darbas, kad ji vis labiau atitiktų dieviškąjį planą. Istorijos dramos mums primena, kaip toli dar esame nuo savo tikslo – Naujosios Jeruzalės, kuri yra „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Tačiau dėl to neturime nuleisti rankų. Atsižvelgdami į tai, ko išmokome iš pastarojo meto negandų, esame kviečiami atnaujinti savo įsipareigojimą kurti ateitį, labiau atitinkančią Dievo planą, – pasaulį, kuriame visi galėtų gyventi taikiai ir oriai.
„Laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13). Teisingumas – vienas iš Dievo karalystės pagrindų. Kasdien siekdami jo valios, turime kantriai, pasiaukodami ir ryžtingai ją kurti, kad būtų pasotinti visi, kurie jos alksta ir trokšta (plg. Mt 5, 6). Dievo karalystės teisumas suprantamas kaip dieviškosios tvarkos pilnatvė įgyvendinant jo darnos planą, kai mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje visa kūrinija vėl tampa „geru dalyku“, o žmonija – „labai geru dalyku“ (plg. Pr 1, 1–31). Tačiau kad įsivyrautų ši nuostabi harmonija, reikia priimti Kristaus išganymą, jo meilės Evangeliją, kad būtų panaikinta dabartinio pasaulio nelygybė ir diskriminacija.
Niekas neturi būti nušalintas. Dievo planas yra iš esmės įtraukus, jo centre atsiduria egzistencinių periferijų gyventojai. Tarp jų yra daug migrantų ir pabėgėlių, perkeltųjų asmenų ir prekybos žmonėmis aukų. Dievo karalystė kuriama kartu su jais, nes be jų ji nebūtų tokia, kokios nori Dievas. Pažeidžiamiausių asmenų įtraukimas yra būtina visateisės pilietybės sąlyga. Viešpats sako: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34–36).
Kurti ateitį kartu su migrantais ir pabėgėliais reiškia taip pat pripažinti ir vertinti tai, kuo kiekvienas iš jų gali prisidėti prie kūrimo proceso. Man patinka žvelgti į migracijos reiškinį per pranašišką Izaijo regėjimą, kur svetimšaliai parodomi ne kaip užpuolikai ir naikintojai, bet kaip uolūs darbininkai, atstatantys naujosios Jeruzalės sienas – Jeruzalės, atviros visoms tautoms (plg. Iz 60, 10–11).
Toje pačioje pranašystėje svetimšalių atvykimas pateikiamas kaip praturtėjimo šaltinis: „... tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai“ (60, 5). Istorija mus moko, kad migrantų ir pabėgėlių indėlis buvo labai svarbus mūsų visuomenių socialiniam ir ekonominiam augimui. Taip yra ir šiandien. Jų darbas, gebėjimas aukotis, jų jaunystė ir entuziazmas praturtina juos priimančias bendruomenes. Vis dėlto šis indėlis galėtų būti daug didesnis, jei jis būtų vertinamas ir remiamas per tikslines programas. Tai didžiulis potencialas, pasirengęs skleistis, jei tik tam bus suteikta galimybė.
Naujosios Jeruzalės gyventojai – vėl pranašauja Izaijas – visada laikys plačiai atvertus miesto vartus, kad svetimšaliai galėtų įeiti su savo dovanomis: „Tavieji vartai visuomet bus atverti, nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus“ (60, 11). Migrantų ir pabėgėlių buvimas yra didelis iššūkis, bet kartu ir kultūrinio bei dvasinio augimo galimybė visiems. Galime geriau pažinti pasaulį ir jo įvairovės grožį. Galime bręsti žmogiškumo plotmėje ir kartu kurti vis plačiau apimantį „mes“. Per abipusį atvirumą kuriama erdvė vaisingai skirtingų vizijų ir tradicijų sąveikai, kuri atveria dvasią naujoms perspektyvoms. Taip pat atrandame mums nežinomų religijų ir dvasinių kultūrų turtingumą, o tai skatina mus gilinti savo įsitikinimus.
Tautų Jeruzalėje Viešpaties šventyklą pagražina aukos, atkeliaujančios iš svetimų kraštų: „Kedaro kaimenės visos bus tau surinktos, Nebajotų avinai tau tarnaus. Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, – jais išpuošiu šlovinguosius savo Namus“ (60, 7). Šiuo požiūriu katalikų migrantų ir pabėgėlių atvykimas suteikia naujos energijos juos priimančių bendruomenių bažnytiniam gyvenimui. Dažnai jie atneša dinamišką atgaivą ir gyvybe pulsuojančias šventes. Dalijimasis skirtingomis tikėjimo išraiškomis ir pamaldumo formomis yra ypatinga galimybė visapusiškiau išgyventi Dievo tautos katalikiškumą.
Brangūs broliai ir seserys, o ypač jūs, jaunuoliai! Jei norime bendradarbiauti su savo dangiškuoju Tėvu kurdami ateitį, darykime tai kartu su savo broliais ir seserimis migrantais bei pabėgėliais. Kurkime ją šiandien! Nes ateitis prasideda šiandien ir prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Negalime palikti ateities kartoms atsakomybės naštos dėl sprendimų, kuriuos reikia priimti dabar, kad būtų įgyvendintas Dievo planas pasauliui ir ateitų jo teisingumo, brolybės ir taikos Karalystė.
Malda
Viešpatie, padaryk mus vilties nešėjais,
kad ten, kur tvyro tamsa, spindėtų Tavo šviesa,
o ten, kur yra nusivylimas, atgimtų pasitikėjimas dėl ateities.
Viešpatie, padaryk mus savo teisingumo įrankiais,
kad ten, kur yra atskirtis, skleistųsi brolybė,
o ten, kur yra godumas, klestėtų dalijimasis.
Viešpatie, padaryk mus savo Karalystės kūrėjais
kartu su migrantais ir pabėgėliais
ir visais periferijų gyventojais.
Viešpatie, leisk mums suvokti, kaip gražu
visiems gyventi kaip broliams ir seserims. Amen.
Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 9 d.
Pranciškus
[1] Šv. Jonas Paulius II. Kalba lankantis Romos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Kotrynos Sienietės, šventųjų Italijos globėjų, parapijoje (1989 m. lapkričio 26 d. ).
