PRISTATYMAS

Pastaraisiais dešimtmečiais katechezės kelią žymėjo apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae. Šis tekstas išreiškia ne tik po Vatikano II Susirinkimo vykusį atsinaujinimą, bet taip pat apibendrina ir į 1977 m. Sinodą susirinkusių daugelio pasaulio vyskupų indėlį. Šiame dokumente teigiama, jog katechezė „siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu“ (1). Tai yra reikli užduotis, neleidžianti pernelyg griežtai nustatyti įvairių katechetinio proceso etapų. Šis įpareigojantis tikslas išlieka nepakitęs, ypač žvelgiant į šių dešimtmečių kultūrinį kontekstą. Pasak Jono Pauliaus II, katechezės tikslas, yra „Dievo malonei padedant ugdyti dar pirminį tikėjimą, kasdien tobulinti ir brandinti įvairaus amžiaus tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą. Iš tiesų tai reiškia pagal katechizuojamųjų turimą supratimą jų gyvenime puoselėti tikėjimo sėklą, Šventosios Dvasios pasėtą pirmuoju skelbimu ir veiksmingai perduotą krikštu“ (2). Taigi katechezė lieka įskiepyta tvirtoje tradicijoje, kuri būdinga krikščionybės istorijai nuo pat jos pradžios. Ji yra ypatinga Bažnyčios ugdomoji veikla, kuria siekiama, atsižvelgiant į tikinčiųjų amžių, visada aktualiai perteikti Jėzaus Kristaus Evangeliją, kad tai padėtų nuosekliam liudijimui.

Šis Katechezės vadovas yra ankstesnių katechetinių vadovų dinamikos tąsa. 1971 m. kovo 18 d. šv. Paulius VI patvirtino Dvasininkijos kongregacijos parengtą Bendrąjį katechetikos vadovą. Bendrajame katechetikos vadove pirmą kartą siekta susisteminti Vatikano II Susirinkimo mokymą (plg. CD, 44). Nepamirština ir tai, kad šv. Paulius VI į visą Susirinkimo mokymą žvelgė kaip į „didį naujųjų laikų katekizmą“ (3). Dekrete Christus Dominus buvo nurodytos taiklios ir perspektyvios gairės katechezės tema. Pasak Susirinkimo tėvų, „Krikščioniškąjį mokymą vyskupai teaiškina prisitaikydami prie laiko reikalavimų, tai yra atsižvelgdami į sunkumus ir klausimus, kurie labiausiai slegia ir kamuoja žmones <…>. Skelbdami krikščioniškąjį mokymą, vyskupai tesistengia naudotis įvairiomis dabarties laikais prieinamomis priemonėmis, pirmiausia pamokslu ir katecheze, visuomet užimančiais svarbiausią vietą. <…> Katechetiniu švietimu siekiama, kad mokymo nušviestas tikėjimas taptų žmonėse gyvas, sąmoningais ir veiklus. Vyskupai tepasirūpina, kad katekizmas būtų labai rūpestingai perteikiamas tiek vaikams ir paaugliams, tiek jaunuoliams ir suaugusiems; kad jį perteikiant būtų laikomasi tinkamos tvarkos ir metodo, pritaikyto ne vien dėstomai medžiagai, bet ir klausytojų pobūdžiui, gabumams, amžiui bei visuomeninei padėčiai. Taip pat teprižiūri, kad katechezė remtųsi Šventuoju Raštu, Tradicija, liturgija ir Bažnyčios Magisteriumu bei gyvenimu. Be to, tesirūpina, kad katechetai būtų tinkamai parengti savo uždaviniui – gerai pažintų Bažnyčios mokymą ir teoriškai bei praktiškai būtų susipažinę su psichologijos pagrindais ir pedagogikos disciplinomis.Taip pat vyskupai tepasistengia atgaivinti arba geriau pritaikyti suaugusiųjų katechumenų švietimą“ (CD, 13–14).

Galima pabrėžti, kad šis mokymas apima normatyvinius kriterijus siekiant nuolatinio katechezės atnaujinimo: katechezė negali likti išorine veikla, atsieta nuo istorinio ir kultūrinio konteksto, kuriame ji vykdoma. Tokio požiūrio apčiuopiamas ženklas ir pirmas rezultatas buvo 1973 m. liepos 7 d. įsteigta Tarptautinė katechezės taryba, kuriai tarpininkaujant įvairūs specialistai iš viso pasaulio galėjo padėti kompetentingai dikasterijai pažinti įvairių Bažnyčių poreikius, kad katechezė vis labiau atitiktų bažnytinę, kultūrinę ir istorinę aplinką.

1992 m. spalio 11 d., minint Vatikano II Susirinkimo 30-metį, šv. Jonas Paulius II paskelbė Katalikų Bažnyčios katekizmą. Dera įsiklausyti į jo žodžius: „Šis katekizmas neatstoja vietinių katekizmų. <...> Jis skirtas paskatinti ir padėti rengti naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į įvairias aplinkybes bei kultūras“ (4). Po to 1997 m. rugpjūčio 15 d. buvo paskelbtas Bendrasis katechezės vadovas. Matome didžiulį darbą, įgyvendintą paskelbus šį leidinį. Platus ir įvairiopas katechezės pasaulis buvo pozityviai paskatintas vykdyti naujas studijas, geriau suvokti katechezės poreikius pedagogikos bei ugdymo požiūriu, ypač naujai aiškinant katechumenatą. Daugelis vyskupų konferencijų per atsiradusias institucijas atvėrė naujus kelius įvairių amžiaus grupių katechezei. Katechezės atnaujinimas vykdytas plačiu mastu: vaikų ir suaugusiųjų, jaunimo ir šeimų katechezė.

2020 m. kovo 23 d. popiežius Pranciškus patvirtino naują Katechezės vadovą: mums tenka garbė ir atsakomybė pristatyti jį Bažnyčiai. Tai dar vienas žingsnis vykstant dinamiškam atsinaujinimui katechezės srityje. Katechetikos studijos ir daugelio vyskupų konferencijų nuolatinis įsitraukimas į Bažnyčios gyvenimą ir tikinčiųjų brandos procesą leido pasiekti reikšmingų tikslų, ir tai reikia naujai susisteminti.

Ši trumpa istorinė peržvalga parodo, jog kiekvienas katechezės vadovas buvo grindžiamas svarbiais Magisteriumo dokumentais. Pirmame Bendrajame katechezės vadove remtasi Vatikano II Susirinkimo mokymu; antras Bendrasis katechezės vadovas buvo grindžiamas Katalikų Bažnyčios katekizmu, o dabartinis Katechezės vadovas siejamas su sinodu „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“ ir su popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu Evangelii gaudium. Šiuose trijuose tekstuose iškyla bendri reikalavimai, nusakantys katechezės tikslą bei užduotį, o kiekvienam iš jų būdinga istorinio konteksto evoliucija ir Magisteriumo aktualizavimas. Nuo pirmojo iki antrojo Vadovo paskelbimo praėjo 26 metai, o nuo antrojo iki dabartinio – 23 metai. Chronologija rodo poreikį atsiliepti į istorinę dinamiką. Įdėmiau pažvelgus į kultūrinį kontekstą iškyla naujų iššūkių, į kuriuos Bažnyčia kviečiama atsiliepti. Ypač į du dalykus: pirmasis yra skaitmeninės kultūros reiškinys, o jį lydi gretutinis reiškinys – kultūros globalizacija. Jie abu tarpusavyje susiję ir sąlygoja vienas kitą, kildindami reiškinius, rodančius radikalų žmonių gyvenimo pokytį. Globaliai primetami modeliai dažnai užgožia ugdymą, dėmesingą individualiam asmeniui. Pagunda prisitaikyti prie tarptautinių suvienodinimo formų kelia riziką, kurios negalima nepaisyti, ypač ugdant tikėjimo gyvenimą. Tikėjimas perduodamas per tarpasmeninius susitikimus ir maitinamas bendruomenės aplinkoje. Būtinybė reikšti tikėjimą per liturginę maldą ir jį paliudyti meilės jėga mus įpareigoja pranokti pasiūlymų fragmentiškumą ir iš naujo atrasti pirminę krikščioniškosios būties vienovę. Jos pamatas yra Dievo žodis, kuris skelbiamas ir perduodamas Bažnyčioje su gyva tradicija, mokančia priimti senus ir naujus dalykus (plg. Mt 13, 52) iš visame pasaulyje pasklidusių tikinčiųjų kartų.

Dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia daug kartų iš naujo apmąstė Kristaus jai patikėtą didžią misiją. Šį evangelizacinį siekį ypač pažymi du dokumentai. Šv. Paulius VI apaštališkuoju paraginimu Evangelii nuntiandi ir popiežius Pranciškus Evangelii gaudium nužymi kelią, kuriame tikintieji be išlygų raginami kasdien angažuotis evangelizacijos naudai. Šv. Paulius VI tvirtai teigia, jog Bažnyčia „egzistuoja, kad evangelizuotų“ (5); popiežius Pranciškus taip pat aiškiai pakartoja: „ <...> aš esu misija“ (6). Joks pasiteisinimas negali atpalaiduoti nuo atsakomybės, tenkančios visai Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam. Taigi ypatingas šio Katechezės vadovo bruožas yra glaudus evangelizacijos ir katechezės ryšys. Jame siūlomas procesas, kuriame glaudžiai vienijamas kerigmos skelbimas ir jos branda.  

Kriterijus, pagal kurį apmąstytas ir sudarytas šis Katechezės vadovas, grindžiamas popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Iš naujo atradome, kad pamatinis vaidmuo katechezei tenka ir pirmajame skelbime, arba kerigmoje, turinčioje būti evangelizacinės veiklos ir bet kurių bažnytinio atsinaujinimo pastangų šerdimi. <...> Kai sakome, kad toks skelbimas yra „pirmasis“, tai nereiškia, kad po to jis užmirštamas arba pakeičiamas kitais jį pranokstančiais turiniais. Jis yra pirmas kokybine prasme, nes tai pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis skelbtinas katechizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais. <...> Nereikia manyti, kad katechezėje kerigmos vėliau atsisakoma kokio nors „solidesnio“ ugdymo naudai. Nieko nėra solidžiau, giliau, patikimiau, prasmingiau ir išmintingiau už tokį skelbimą. Visas krikščioniškasis ugdymas yra kerigmos gilinimas: jis vis labiau ir geriau įkūnijamas, tačiau visada ir toliau apšviečia katecheto pastangas bei įgalina tinkamai suprasti kiekvienos katechezėje gvildenamos temos reikšmę. Tai skelbimas, atsiliepiantis į kiekvieno žmogaus širdyje gyvą begalybės troškimą“ (7).

Kerigmos pirmenybė ir kerigminės katechezės siūlymas visiškai nereiškia mistagogijos ar meilės liudijimo nuvertinimo. Tik paviršinis požiūris galėtų prileisti mintį, kad pirminis skelbimas yra artikuliuota kalba, siekiant įtikinti pašnekovą. Evangelijos skelbimas liudija apie susitikimą, leidžiantį nukreipti žvilgsnį į Jėzų Kristų, žmonijos istorijoje įsikūnijusį Dievo Sūnų, galutinai apreiškiantį išganingą Tėvo meilę. Laikantis šio tikėjimo branduolio lex credendi principas atsiduoda lex orandi principui, ir jie abu tampa tikinčiojo gyvenimo stiliumi, meilės liudijimu, kuris daro jo skelbimą tikėtiną. Kiekvienas žmogus jaučiasi įtrauktas į savirealizacijos procesą, vedantį prie galutinio atsakymo į prasmės klausimą.

Katechezės vadovo trijose dalyse aptariamas katechetinis procesas, teikiant pirmenybę evangelizacijai. Vyskupai, pirmieji šio dokumento adresatai, taip pat vyskupų konferencijos, katechezės komisijos ir daugybė katechetų galės įsitikinti šiuo sisteminiu pateikimu, kuriuo siekta akivaizdžiau pristatyti galutinį katechezės tikslą, gyvą susitikimą su gyvenimą perkeičiančiu Viešpačiu. Katechetinis procesas aprašomas akcentuojant egzistencinę plotmę, apimant įvairių kategorijų žmones ir jų gyvenamąją aplinką. Daug vietos skiriama katechetų ugdymo temai, nes atrodo, kad jų tarnystė krikščionių bendruomenėje turi būti neatidėliotinai iš naujo įtvirtinta. Savo ruožtu katechetai, išgyvenantys savo tarnystę kaip pašaukimą, prisideda prie katechezės veiksmingumo. Galiausiai, kadangi katechezė vykdoma susitikimo aplinkoje, jai tenka didžiulė atsakomybė bendradarbiaujant tikėjimo įkultūrinimo plotmėje. Šis procesas atveria galimybę kurti naujas kalbas ir naujas metodologijas, kurios daugeliu išraiškos būdų dar akivaizdžiau parodo visuotinės Bažnyčios turtingumą.

Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, kuri 2013 m. sausio 16 d. paskelbtu motu proprio Fidesper doctrinam įpareigota būti atsakinga už katechezę, suvokia, jog Katechezės vadovas yra tobulintina priemonė. Nepretenduojama pateikti visiškai išsamų Vadovą, nes pačia savo prigimtimi jis skiriamas vietos Bažnyčioms, raginant jas parengti savo vadovus ir padėti joms šiame darbe. Rengiant šį Katechezės vadovą dalyvavo daug ekspertų, ir tai reiškia Bažnyčios visuotinumą. Redakcinio darbo etapais jį vertinti buvo pateikta daugeliui vyskupų, kunigų ir katechetų. Šiame reikliame darbe dalyvavo vyrai ir moterys, ir viliamės, kad tai vertingas indėlis esamu laiku. Visiems asmeniškai dėkojame už didelį darbą, atliktą kompetentingai, aistringai ir dovanai.

Taip jau laimingai sutapo, kad šis Vadovas patvirtintas per šv. Turibijaus Mongroviečio (1538–1606) liturginį minėjimą. Šis šventasis, gal nepakankamai gerai pažįstamas, suteikė stiprų impulsą evangelizacijai ir katechezei. Panašiai kaip šventasis Ambraziejus, Turibijus pirmiau buvo iškilus pasaulietis teisininkas, gimęs kilmingoje šeimoje Maljorkoje; jis studijavo Valjadolido ir Salamankos universitetuose, ten taip pat dėstė, buvo Granados tribunolo pirmininkas, po to popiežiaus Grigaliaus XIII pašventintas vyskupu ir nusiųstas į Limą. Savo vyskupo tarnystę jis suvokė kaip buvimą evangelizuotoju ir katechetu. Įkandin Tertulijono jis mėgdavo kartoti: „Kristus yra tiesa, ne paprotys.“ Jis tai sakydavo konkistadorams, vykdžiusiems indėnų priespaudą kultūrinės viršenybės pretekstu, taip pat kartodavo kunigams, nedrįsusiems ginti vargingiausiųjų. Jis buvo nepavargstantis misionierius, keliavęs po savo Bažnyčios teritorijas, pirmiausia ieškojęs čiabuvių indėnų, kad skelbtų jiems Dievo žodį paprasta ir lengvai prieinama kalba. Per dvidešimt penkerius vyskupavimo metus jis organizavo vyskupijos ir provincijų sinodus, tarnavo katechetu, ispanų, kečujų bei aimarų kalbomis sudarė pirmuosius indėnams skirtus katekizmus Pietų Amerikoje. Jo evangelizacijos darbas davė nelauktų vaisių, kai įtikėjo tūkstančiai indėnų, sutikusių Kristų per vyskupo meilę. Būtent jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą dviem šios Bažnyčios šventiesiems: Martynui Poresui ir Rožei Limietei. 1983 m. šventasis Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Turibijų Lotynų Amerikos episkopato globėju. Šio didžio katecheto globai pavedamas ir naujasis Katechezės vadovas.

Popiežius Pranciškus rašo: „Šventoji Dvasia apsčiai išlieja šventumo Dievą tikinčioje šventoje tautoje. <…> Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas „kaimynystėje“, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų bei atspindi Dievo artumą. <…>Visi esame pašaukti būti šventi gyvendami meile ir kiekvienas kasdieniais užsiėmimais liudydami visur, kur esame. Esi Dievui pašvęstasis ar pašvęstoji? Būk šventas ar šventa džiugiai gyvendamas savęs atidavimu. Esate susituokę? Būkite šventi mylėdami ir rūpindamiesi savo vyru ar žmona taip, kaip Kristus myli Bažnyčią. Esi darbuotojas? Būk šventas sąžiningai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą brolių labui. Esi tėvas ar motina, senelis ar senelė? Būkite šventi kantriai mokydami vaikus sekti Jėzumi. Turi valdžią? Būk šventas siekdamas bendrojo gėrio ir išsižadėdamas asmeninių interesų“ (8).

Pristatant šį naują Katechezės vadovą šventumas yra lemiamas žodis. Jis žymi gyvenimo programą, kuria katechetai taip pat kviečiami nuolat ir ištikimai sekti. Šioje reiklioje kelionėje katechetai nėra vieni. Bažnyčia visur pasaulyje rodo pavyzdžius, kai katechetai pasiekia šventumo ir net kankinystės, kasdien išgyvendami savo tarnystę. Jų liudijimas yra vaisingas, jis leidžia mums ir šiandien manyti, kad kiekvienas iš mūsų galime eiti šio nuotykio keliu, maldingai ir tyliai skirdami visas jėgas sunkiai ir kartais nedėkingai katecheto užduočiai.

Iš Vatikano, 2020 m. kovo 23 -oji

Šventojo Turibijaus Mongroviečio liturginio minėjimo diena

 

Titulinis Voghenza arkivyskupas Salvatore Fisichella

Pirmininkas

 

Viljavisencijo arkivyskupas emeritas Octavio Ruiz Arenas

Sekretorius

 

(1) CT, 19.

(2) CT, 20.

(3) Paulius VI. Kalba Italijos episkopato plenarinės asamblėjos dalyviams (1966 m. birželio 23 d.): Insegnmenti di Paolo VI, IV (1967).

(4) Jonas Paulius II Fidei depositum (1992 m. spalio 11 d.), IV.

(5) EN, 14.

(6) EG, 273.

(7) EG, 164–165.

(8) Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d. ), 6–7.14.

 

 

Santrumpos

Vatikano II Susirinkimo dokumentai:

AA                Apostolicam actuositatem

AG                Ad gentes

CD                Christus Dominus

DV                Dei Verbum

GE                Gravissimum educationis

GS                Gaudium et spes

LG                Lumen gentium

NA                Nostra aetate

OE                Orientalium ecclesiarum

OT                Optatam totius

PO                Presbyterorum ordinis

SC                 Sacrosanctum concilium

UR                Unitatis redintegratio

 

Kitos santrumpos:

 

AAS             Acta Apostolicae Sedis

AL                Amoris laetitia

ASS              Acta Sanctae

BKV             Bendrasis katechezės vadovas (1997)

CCL              Corpus Christianorum – Series Latina

ChV              Christus vivit

CT                 Catechesi tradendae

EG                Evangelii gaudium

EN                Evangelii nuntiandi

KBK             Katalikų Bažnyčios katekizmas

KTK             Kanonų teisės kodeksas

 

PG                Patrologia graeca (J. P. Migne)

PL                 Patrologia latina (J. P. Migne)

RBKK          Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas

SĮA               Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos

 

Įžanga

1. Katechezė visa apimtimi priklauso platesniam atsinaujinimo procesui, į kurį pašaukta Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus paliepimui skelbti jo Evangeliją visada ir visur (plg. Mt 28, 19). Katechezė pagal savo prigimtį dalyvauja įsipareigojime evangelizuoti, palaikyti nuolatinį tikėjimo brendimą ir išreikšti Kristaus mokiniams būdingą gyvenimo stilių. Todėl katechezė yra susijusi su liturgija ir artimo meile, kad akivaizdžiau parodytų iš Krikšto kilusio naujo gyvenimo konstitutyvią vienybę.

2. Atsižvelgdamas į šį atsinaujinimą popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium nurodė tam tikrus katechezei būdingus bruožus, kurie tiesiogiai susiję su Evangelijos skelbimu šiandienos pasaulyje.

Kerigminė katechezė (plg. EG, 164–165), taikanti į pačią tikėjimo šerdį ir apimanti esminę krikščionišką žinią, yra tokia katechezė, kuri parodo veikiančią Šventąją Dvasią, Jėzuje Kristuje perteikiančią išganingą Dievo meilę ir toliau dovanojančią save dėl kiekvieno žmogaus gyvenimo pilnatvės. Įvairios kerigmos išraiškos, išlikdamos atviros tolesnio gilinimosi procesams, yra esminiai prieigos prie slėpinio vartai.

Katechezė kaip mistagoginis įvesdinimas (plg. EG, 166) įtraukia tikintįjį į gyvą krikščionių bendruomenės patirtį, tikrą gyvenimo tikėjimu vietą. Šiai ugdymo patirčiai būdinga pažanga ir dinamiškumas; joje apstu ženklų ir kalbų; ji palanki visų asmens aspektų integravimui. Visa tai patvirtina katechetinėje refleksijoje ir Bažnyčios sielovadoje įsišaknijusį intuityvų suvokimą apie vis labiau neatidėliotiną katechumenato inspiruotos katechezės būtinybę.

3. Turint omenyje katechezei būdingus misijinius elementus, dera iš naujo apsvarstyti ir katechetinio proceso tikslą. Dabartinė asmens ugdymo dinamikos samprata reikalauja, kad vidinė bendrystė su Kristumi, kuri jau ankstesnio Magisteriumo buvo nurodyta kaip galutinis katechetinės pasiūlos tikslas, turi būti ne tik parodoma kaip vertybė, bet ir įgyvendinama per palydėjimą (plg. EG, 169–173). Sudėtingas Evangelijos įsisavinimo procesas iš tikrųjų apima visą asmenį su jo unikalia gyvenimo patirtimi. Tik tokia katechezė, kuria stengiamasi, kad kiekvienas žmogus galėtų subrandinti savo originalų tikėjimo atsaką, gali pasiekti nurodytą tikslą. Štai kodėl dabartiniame Katechezės vadove iš naujo pabrėžiama, kaip svarbu, kad katechezė lydėtų tikėjimo pasaulėjautos brendimą per perkeitimo dinamiką, o tai galiausiai yra dvasinė veikla. Čia kalbama apie originalią ir būtiną tikėjimo įkultūrinimo formą.

4. Šiame Katechezės vadove pateiktos perspektyvos radosi naujai apsvarsčius katechezės prigimtį bei tikslą – tai pastarųjų dešimtmečių bažnytiniame kontekste kilusių įžvalgų vaisius; šios perspektyvinės nuostatos, tarsi nuolatinė gija, apčiuopiamos visame dokumente ir sudaro jo esminius apmatus.

– Pabrėžiamas tvirtas pasitikėjimas Šventąja Dvasia, esančia ir veikiančia Bažnyčioje, pasaulyje ir žmonių širdyse; tuo katechetiniam įsipareigojimui suteikiamas džiaugsmo, giedrumo ir atsakomybės tonas.

– Tikėjimo aktas kyla iš meilės, trokštančios vis labiau pažinti Viešpatį Jėzų, esantį gyvą Bažnyčioje; štai kodėl tikinčiųjų supažindinimas su krikščioniškuoju gyvenimu yra tolygus jų įvedimui į gyvą susitikimą su Juo.

– Bažnyčia, būdama bendrystės slėpinys, yra gaivinama Dvasios ir daroma vaisinga, kad kildintų naują gyvybę. Tokiu tikėjimo žvilgsniu patvirtinamas krikščionių bendruomenės kaip natūralios krikščioniškojo gyvenimo gimimo ir brendimo vietos vaidmuo.

– Evangelizacijos ir jos apimamos katechezės procesas pirmiausia yra dvasinis veikimas. Iš čia kyla reikalavimas, kad katechetai būtų tikri „evangelizuotojai su Dvasia“ (plg. EG, 259–283) ir ištikimi ganytojų bendradarbiai.

– Pripažįstamas esminis pakrikštytųjų vaidmuo. Visi tikintieji su Dievo vaikams būdingu orumu yra aktyvūs siūlomos katechezės subjektai, o ne tik pasyvūs naudotojai ar tarnystės adresatai, todėl jie šaukiami tapti tikrais mokiniais misionieriais.

– Tikėjimo slėpinio kaip santykio su Viešpačiu išgyvenimas daro įtaką Evangelijos skelbimui. Tai reikalauja pranokti bet kokį turinio ir metodo, tikėjimo ir gyvenimo supriešinimą.

5. Rengiant šį Katechezės vadovą vadovautasi kriterijumi – siekiu pagilinti katechezės vaidmenį evangelizacijos dinamikoje. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje vykęs teologijos atsinaujinimas atskleidė misionieriškos katechezės sampratos būtinybę. Vatikano II Susirinkime ir po jo skelbtame Magisteriume buvo iš naujo suvoktas ir pertvarkytas esminis ryšys tarp evangelizacijos ir katechezės, kaskart pritaikant jį prie istorinių reikalavimų. Taigi Bažnyčia, kuri „savo prigimtimi yra misionieriška“ (plg. AG, 2), visuomet atvira užduočiai su pasitikėjimu įgyvendinti tą naują evangelizacijos etapą, į kurį Šventoji Dvasia ją kviečia. Tai reikalauja angažavimosi ir atsakomybės atpažįstant naujas tikėjimo perteikimo kalbėsenas. Šiuo laiku, kai keičiasi tikėjimo perdavimo formos, Bažnyčiai tenka pareiga iššifruoti laiko ženklus, kuriais Viešpats jai rodo kelią. Tarp daugeriopų ženklų galima atpažinti tokius: tikinčiajam ir jo gyvenimo patirčiai tenka centrinis vaidmuo; svarbus santykių bei jausmų vaidmuo; dėmesys prasmę atskleidžiantiems dalykams; iš naujo atrandamas grožis ir tai, kas pakylėja sielą. Šiame ir kituose šiuolaikinės kultūros judėjimuose Bažnyčia suvokia galimybę sutikti tikėjimo naujovę ir ją skelbti. Tai Bažnyčios misijinės transformacijos pagrindas ir jos pastoracinio atsivertimo motyvacija.

6. 1997 m. paskelbtas Bendrasis katechezės vadovas buvo 1971 m. Bendrojo katechetikos vadovo tęsinys, panašiai ir dabartinis Katechezės vadovas įsirikiuoja į tą pačią tęstinumo bei vystymosi dinamiką kaip ir ankstesni dokumentai. Negalima pamiršti, kad per du pastaruosius dešimtmečius Bažnyčia išgyveno svarbius įvykius, kurie per įvairius raiškos akcentus tapo reikšmingais bažnytinio kelio momentais ir leido giliau suvokti tikėjimo bei evangelizacijos slėpinius.

Dera pirmiausia prisiminti vaisingą šventojo Jono Pauliaus II pontifikatą, kuris savo apaštališkuoju paraginimu Catechesi tradendae (1979) suteikė katechezei tikrai atnaujinantį impulsą. Benediktas XVI daugelį kartų nurodė katechezės svarbą naujosios evangelizacijos procese ir savo apaštališkuoju laišku Fides per doctrinam (2013) konkrečiai įgyvendino šį įsipareigojimą. Pagaliau popiežius Pranciškus savo apaštališkuoju paraginimu Evangelii gaudium (2013) pabrėžė neatsiejamą evangelizacijos ir katechezės ryšį susitikimo kultūros šviesoje.

Katechezės atnaujinimą paženklino ir kiti svarbūs įvykiai. Tarp jų nedera pamiršti Didžiojo 2000 metų jubiliejaus, Tikėjimo metų (2012–2013), Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus (2015–2016) ir pastarųjų Vyskupų sinodų, nagrinėjusių svarbius Bažnyčios gyvenimo klausimus. Ypač pabrėžtini šie: Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje (2008), Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perteikti (2012), Šeimos pašaukimas bei misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje (2015) ir Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas (2018). Pagaliau reikia paminėti 2005 m. paskelbtą Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauką – tai paprasta ir tiesioginė priemonė tikėjimui pažinti.

7. Katechezės vadovas pasižymi atnaujinta turinio struktūra bei sistema. Organizuojant jo tematiką siekta atsižvelgti į skirtingus ir teisėtus bažnytinius požiūrius. Pirmoje dalyje (Katechezė Bažnyčios evangelizavimo misijoje) pateikiami viso aptariamo dalyko pagrindai. Dievo Apreiškimas ir jo perdavimas Bažnyčioje įveda į svarstymą apie evangelizacijos plėtrą šiandienos pasaulyje, priimant misionieriško atsivertimo iššūkį, darantį įtaką katechezei (I skyrius). Bendrais bruožais aptariama katechezės prigimtis, tikslas, užduotis ir šaltiniai (II skyrius ). Pristatoma katecheto tapatybė (III skyrius) ir ugdymas (IV skyrius) – tai leidžia akivaizdžiai suvokti bažnytinę katechezės tarnystę ir jos vykdymą. Šioje pirmoje dalyje ne tik aktualizuojami jau minėti pamatiniai klausimai, atkreiptinas dėmesys ir į skyrių apie ugdymą, kur aptariamos svarbios katechezės atnaujinimo perspektyvos.

8. Antroje dalyje (Katechezės procesas) nagrinėjama katechetinė dinamika. Pirmiausia pristatoma paradigma: Bažnyčios pedagogika ir katechezė kaip ugdomoji veikla remiasi Dievo pedagogika išganymo istorijoje (V skyrius). Šios paradigmos šviesoje naujai pertvarkomi evangelinės žinios skelbimo teologiniai kriterijai, jie pritaikomi šiuolaikinės kultūros poreikiams. Be to, pristatomas Katalikų Bažnyčios katekizmas atskleidžiant jo teologinę ir katechetinę reikšmę (VI skyrius). VII skyriuje nagrinėjami kai kurie katechezės metodikos klausimai, be kita ko, aptariama ir kalbų tema. Antra dalis baigiama katechezės su skirtingais pokalbio dalyviais pristatymu (VIII skyrius). Suvokiant kultūrinių sąlygų įvairovę pasaulyje ir tyrimų vietiniu lygmeniu poreikį, vis dėlto norėta bendrais bruožais pateikti šios plačios tematikos analizę ir atsiliepti į sinodus šeimos ir jaunimo temomis. Galiausiai Katechezės vadove kviečiama, kad dalinės Bažnyčios atkreiptų dėmesį į katechezę, skiriamą neįgaliesiems, migrantams ir emigrantams, taip pat kaliniams.

9. Trečioje dalyje (Katechezė dalinėse Bažnyčiose) parodoma, kaip Dievo žodžio tarnystė konkrečiai įgyvendinama bažnytiniame gyvenime. Dalinės Bažnyčios su visais joms būdingais savitumais įgyvendina Evangelijos skelbimo užduotį įvairioje aplinkoje, kur jos yra įsišaknijusios (IX skyrius). Šioje dalyje pripažįstamas Rytų Bažnyčių ypatingumas ir joms būdinga katechetinė tradicija. Kiekviena krikščionių bendruomenė yra kviečiama stoti akistaton su šiandienos pasaulio kompleksiškumu, kai sąveikauja labai skirtingi elementai (X skyrius). Šiandienos pasaulio veidą formuoja skirtinga geografinė aplinka, religinio pobūdžio procesai, kultūrinės tendencijos, todėl – nors tai nėra tiesiogiai susiję su bažnytine katecheze – siekdama tarnauti pasaulyje ir siūlydama katechezę Bažnyčia privalo pažinti tuos dalykus. Reikia pabrėžti ir skaitmeninės kultūros bei kai kurių bioetikos klausimų nagrinėjimą – tai svarbios mūsų epochos diskusijų temos. XI skyriuje vėl grįžtama prie dalinės Bažnyčios veiklos ir aptariamas tikėjimo įkultūrinimo pagrindas bei teologiniai kriterijai, kurie taip pat reiškiasi redaguojant nacionalinius katekizmus. Vadovas baigiamas organizacijų, kurios skirtingais lygmenimis tarnauja katechezei, pristatymu (XII skyrius).

10. Naujajame Katechezės vadove pateikiami mūsų laikų katechezės praktikai svarbūs pamatiniai teologiniai ir pastoraciniai principai, taip pat kai kurios bendros gairės. Savaime suprantama, kad jas taikyti ir veiksmingai įgyvendinti įpareigojamos dalinės Bažnyčios: jos turi pritaikyti bendrus principus ir įkultūrinti juos į savo bažnytinę aplinką. Šis Vadovas yra priemonė, padedanti kompetentingoms institucijoms parengti nacionalinį arba vietinį Vadovą, kuriame bendrosios nuorodos būtų išreikštos konkrečių bažnytinių bendruomenių kalba. Šis Vadovas bus naudingas vyskupams, vyskupų konferencijoms, pastoracinėms bei akademinėms institucijoms, kurios veikia katechezės bei evangelizacijos srityse. Čia gali rasti pagalbos ir paskatinimo katechetai, vykdydami savo kasdienę tarnystę ir brandindami brolių tikėjimą.

 

I DALIS

Katechezė Bažnyčios evangelizavimo misijoje

I skyrius

Apreiškimas ir jo perdavimas

1. Jėzus Kristus – Tėvo apreiškėjas ir Apreiškimas

Dievo Apvaizdos plano apreiškimas

11. Bažnyčios buvimo ir veikimo galutinis pagrindas yra tai, kad Dievas savo gerumu ir išmintimi panorėjo apreikšti savo valios slėpinį, pats apsireikšdamas žmonėms. Šventasis Paulius taip nusako šį slėpinį: „Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų  tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Nuo kūrimo pradžios Dievas nepaliaujamai apreiškia žmogui išganymo planą ir rodo jam savo meilės ženklus. „Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę“ (1).

12. Dievas apreiškia ir įgyvendina savo planą naujai ir galutinai Sūnaus asmenyje, kuris atsiunčiamas mūsiškiu kūnu, per kurį žmonės „Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais“ (DV, 2). Apreiškimas – Dievo meilės iniciatyva ir yra orientuojamas į bendrystę: „Todėl apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1,17 ) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“(DV, 2). „Apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį“ (DV, 2). Gyvendamas kaip žmogus tarp žmonių Jėzus ne tik apreiškia Dievo slėpinius, bet ir įgyvendina išganymo darbą. „Kas jį mato, mato ir Tėvą (plg. Jn 14, 9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia Apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su mumis, kad išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir prikeltų amžinajam gyvenimui“ (DV, 4).

 

13. Dievas apreiškė savo meilę, ir iš dieviškojo plano gelmės kyla krikščioniškojo skelbimo naujovė: „Dabar visoms tautoms galima pasakyti: „Jis pasirodė pats asmeniškai. Ir dabar kelias pas jį atviras“ (2). Šio skelbimo grožį lemia būtent tai, kad jis atveria naują gyvenimą – gyvenimą be nuodėmės, Dievo vaikų gyvenimą, pilnatvišką gyvenimą, amžinąjį gyvenimą: „Nuodėmių atleidimas, teisumas, pašventinimas, atpirkimas, Dievo vaikų įsūnystė, dangaus paveldas, giminystė su Dievo Sūnumi. Kokia naujiena galėtų būti geresnė už šią? Dievas ant žemės ir žmogus danguje“ (3).

14. Krikščioniškasis skelbimas apreiškia dieviškąjį planą, kuris yra:

– meilės slėpinys: žmonės, būdami Dievo mylimi, yra pašaukti jam atsiliepti, tapdami meilės ženklu savo broliams;

– giliausios trejybinio Dievo tiesos apreiškimas ir žmogaus pašaukimas gyventi sūnišką gyvenimą Kristuje, iš kurio kyla žmogaus kilnumas;

– visiems žmonėms siūlomas išganymas per velykinį Jėzaus Kristaus slėpinį, Dievo malonės ir gailestingumo dovaną, reiškiančią išlaisvinimą iš blogio, nuodėmės ir mirties;

– galutinis kvietimas Bažnyčioje suvienyti išsisklaidžiusią žmoniją, jau šiandien įgyvendinant bendrystę su Dievu ir brolišką vienybę tarp žmonių, suvokiant, kad tai bus visiškai įgyvendinta laikų pabaigoje.

Jėzus skelbia išgelbėjimo Evangeliją

15. Pradėdamas savo tarnystę Jėzus skelbia Dievo karalystės atėjimą, lydimą ženklų: „Jėzus skelbė esąs atsiųstas skelbti gerosios naujienos vargdieniams (plg. Lk 4, 18), po to savo gyvenimu parodydamas ir patvirtindamas, kad Dievo karalystė skirta visiems“ (4), pradedant vargšais ir nusidėjėliais, ir ragina atsiversti (plg. Mk 1, 15). Jis atveria ir skelbia Dievo karalystę kiekvienam žmogui. Savo gyvenimu Jėzus Kristus yra Apreiškimo pilnatvė: jis iki galo parodo Dievo gailestingumą ir tuo pat metu atskleidžia žmogaus širdyje glūdintį kvietimą mylėti. „Jis mums apreiškia, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), ir drauge moko, kad pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo, įstatymas yra naujasis meilės įsakymas“ (GS, 38). Bendrystė ir sekimas Juo suteikia žmogaus gyvenimui pilnatvės ir tiesos: „Kiekvienas, kas seka tobulu žmogumi Kristumi, ir pats tampa žmogiškesnis“ (GS, 41).

16. Po savo mirties ir prisikėlimo Viešpats atsiuntė Šventąją Dvasią įgyvendinti išganymo darbą ir pasiuntė mokinius tęsti jo misijos pasaulyje. Tai Prisikėlusiojo misijinis priesakas, kylantis iš glaudžiai tarpusavyje susijusių evangelizacijos žodžių: „skelbkite“ (Mk 16, 15), „eikite ir padarykite mano mokiniais“ (Mt 28, 19–20), „tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8), „tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), „kad vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 15, 12). Taip apibūdinama skelbimo dinamika, kurioje glaudžiai siejasi Dievo veikimas kiekvieno žmogaus širdyje, Šventosios Dvasios pirmenybė ir visuotinis atvirumas kiekvienam žmogui. Evangelizacija yra „turtinga, daugiasluoksnė ir dinamiška tikrovė“ (5), ji plėtojama apimant įvairias galimybes: liudijimą ir skelbimą, žodį ir sakramentą, vidinį pokytį ir socialinę permainą. Visi šie veiksmai tarpusavyje vieni kitus papildo ir praturtina. Bažnyčia ir toliau vykdo šią užduotį su didžiule skelbimo patirčių įvairove, nuolat skatinama Šventosios Dvasios.

2. Tikėjimas į Jėzų Kristų: atliepas apsireiškiančiam Dievui

17. Kiekvienas žmogus dėl širdyje jaučiamo nerimo, ieškodamas savo būties prasmės, gali galutinai suprasti save Kristuje; Jį artimai pažinęs žmogus suvokia einąs tiesos keliais. Dievo žodis apreiškia kiekvieno žmogaus santykiu grindžiamą prigimtį ir sūnišką pašaukimą tapti panašiam į Kristų: „Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“ (6). Dievo pasiektas žmogus yra kviečiamas atsiliepti tikėjimo klusnumu ir visiškai pritardamas protu bei valia laisvai priimti „Dievo malonės Evangeliją“ (Apd 20, 24). Taip tikintysis „atranda tai, ko visada ieškojo, ir atranda apsčiai. Tikėjimas atsiliepia į dažnai nesąmoningą ir visada „ribotą“ lūkestį pažinti tiesą, kas yra Dievas, kas yra žmogus ir koks jo laukia likimas“ (7).

18. Krikščioniškasis tikėjimas yra pirmiausiai Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo meilės priėmimas, nuoširdus vienijimasis su Jo asmeniu ir laisvas apsisprendimas Juo sekti. Šis Jėzui Kristui tariamas taip apima du aspektus: atsidavimą Dievui su pasitikėjimu (fides qua) ir meilingą pritarimą viskam, ką Jis mums apreiškė (fides quae). „Šventasis Jonas asmeninio ryšio su Jėzumi svarbą mūsų tikėjimui išreiškė skirtinga veiksmažodžio „tikėti“ vartosena. Be to, jog „tikėti, kad“ tai, ką mums sako Jėzus, yra tiesa (plg. Jn 14, 10; 20, 31), Jonas kalba ir apie būtinybę „tikėti jį [Jėzų]“ ir „tikėti į jį“: „Tikime Jėzų“, kai priimame jo žodį ir liudijimą, nes tai tiesa (Jn 6, 30). „Tikime į Jėzų“, kai asmeniškai įsileidžiame jį į savo gyvenimą ir save jam patikime laikydamiesi jo meilės ir sekdami jo pėdomis (plg. Jn 2, 11; 6, 47; 12, 44)“ (8) visą gyvenimą besitęsiančiame dinaminiame procese. Taigi tikėjimas „apima du dalykus: asmenį ir tiesą; tiki tiesa, pasitikėdamas ją skelbiančiu asmeniu“ (9), taip pat asmenį, nes jis pats yra paliudyta tiesa. Tai pritarimas širdimi, protu ir veiksmu.

19. Tikėjimas yra Dievo dovana ir antgamtinė dorybė, kuri gali gimti vidinėje gelmėje kaip malonės vaisius ir kaip laisvas atliepas Šventajai Dvasiai, kuri veda širdį į atsivertimą ir orientuoja į Dievą, teikdama „malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti“ (DV, 5). Tikėjimo vedamas žmogus gali kontempliuoti ir gėrėtis Dievu, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 7–16). Tikėjimas kaip asmeninis Dievo dovanos priėmimas nėra nei iracionalus, nei aklas. „Ir proto šviesa, ir tikėjimo šviesa ateina iš Dievo <...>, todėl tarp jų negali būti jokio prieštaravimo“ (10). Tikėjimas ir protas iš tikrųjų vienas kitą papildo: protas neleidžia tikėjimui pasiduoti fideizmui arba fundamentalizmui, o „tik tikėjimas įgalina taip įsiskverbti į šį slėpinį, kad jį tinkamai suprastume“ (11).

20. Tikėjimas reiškia Dvasios vykdomą egzistencinį perkeitimą – metanoją, kuri reiškiasi „visomis krikščionio egzistencijos plotmėmis: vidiniame gyvenime garbinant ir priimant Dievo valią; veikliai dalyvaujant Bažnyčios misijoje; santuokiniame ir šeimos gyvenime; profesiniame gyvenime; ekonominėje ir socialinėje veikloje (12). Tikintysis, priimdamas tikėjimo dovaną, „tampa nauju kūriniu, gauna naują, sūniškąją prigimtį, Sūnuje tampa sūnumi“ (13).

21. Žinoma, tikėjimas yra asmeninis aktas, tačiau tai nėra tik individualus ir privatus pasirinkimas. Tikėjimui būdingas santykiu grindžiamas ir bendruomeninis pobūdis. Krikščionis gimsta iš motiniškų Bažnyčios įsčių; jo tikėjimas – tai dalyvavimas Bažnyčios tikėjime, kuris yra visuomet pirmesnis. Asmeninio tikėjimo aktas reiškia atsaką į Bažnyčios jam perteiktą gyvą įvykio atminimą. Taigi Kristaus mokinio tikėjimas gali būti įžiebiamas, palaikomas ir perduodamas tik bažnytinio tikėjimo bendrystėje, kai krikšto „aš tikiu“ yra sujungiamas su visos Bažnyčios „mes tikime“ (14). Taigi kiekvienas tikintysis vienijasi su mokinių bendruomene ir savinasi Bažnyčios tikėjimą. Jis dalyvauja Bažnyčios misijoje su Bažnyčia, per istoriją keliaujančia Dievo tauta, kuri yra visuotinis išganymo sakramentas.

 

3. Apreiškimo perdavimas Bažnyčios tikėjime

22. Apreiškimas skirtas visai žmonijai: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Ta visuotine išganinga valia „Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms“ (DV, 7). Štai kodėl Jėzus Kristus pastatė Bažnyčią ant apaštalų pamato. Bažnyčia istorijoje vykdo tą pačią misiją, kurią Jėzus yra gavęs iš Tėvo. Bažnyčia yra neatskiriama nuo Sūnaus misijos (plg. AG, 3) ir Šventosios Dvasios misijos (plg. AG, 4), nes tai sudaro vieną išganymo ekonomiją.

23. Šventoji Dvasia, tikroji bažnytinės misijos veikėja, veikia tiek Bažnyčioje, tiek ir tuose, kuriuos Bažnyčia nori suburti ir kurie tam tikru būdu turi įsijungti į Bažnyčią, nes Dievas veikia kiekvieno žmogaus širdyje. Šventoji Dvasia ir toliau teikia vaisingumą Bažnyčiai, gyvenančiai Dievo žodžiu, leidžia jai augti Evangelijos įžvalga, siunčia ją į pasaulio evangelizavimo darbą ir palaiko šiame darbe. Ta pati Dvasia žmonijoje sėja Žodžio grūdą; Ji sužadina gerų darbų troškimą; parengia priimti Evangeliją ir suteikia tikėjimą, kad per Bažnyčios liudijimą žmonės galėtų atpažinti Dievo artumą ir mylintį bendravimą. Bažnyčia priima šią slėpiningą Dvasios veiklą su klusnumu ir dėkingumu; Bažnyčia veikia kaip gyvas ir klusnus Dvasios įrankis, vedantis į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13) ir praturtėja pasitikdama tuos, kam ji dovanoja Evangeliją.

24. Apaštalai, ištikimi dieviškajam priesakui, savo liudijimu ir darbais, žodiniu skelbimu, per institucijas ir Šventosios Dvasios įkvėptus Raštus perteikė tai, ką patys gavo. „Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, „perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas“ (DV, 7). „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 52), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, tiek dėka mokymo“ (DV, 8).

25. Evangelijos perdavimas pagal Viešpaties paliepimą įgyvendinamas dvejopai: „gyvu Dievo žodžio perdavimu (tiesiog vadinamu Tradicija) ir per Šventąjį Raštą, kuris yra tas pats išganymo skelbimas, išreikštas raštu“ (15). Todėl Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarpusavyje susiję, vienas kitą persmelkia ir kyla iš tos pačios versmės – Jėzaus Kristaus Apreiškimo. Jie jungiasi į vieną tėkmę, gyvenimą tikėjimu Bažnyčioje, ir dalyvauja siekiant to paties tikslo – kad Bažnyčioje aktyviai ir dinamiškai veiktų visas Jėzaus Kristaus slėpinys.

26. Tradicija visų pirma nėra vien tik doktrinų rinkinys, bet ir kiekvieną dieną atnaujinamas gyvenimas tikėjimu. Jis daro pažangą „tvirtėdamas einant metams, vystydamasis per laiką ir bręsdamas su amžiumi“ (16). Bažnyčios Magisteriumas, palaikomas Šventosios Dvasios ir apdovanotas tiesos charizma, vykdo savo tarnystę autentiškai interpretuodamas Dievo žodį, kuriam tarnauti jis yra pašauktas. Magisteriumas vykdo savo tarnystę saugodamas Apreiškimo integralumą, Dievo žodį, glūdintį Tradicijoje ir Šventajame Rašte, taip pat jo tęstinį perdavimą. Gyvasis Magisteriumas jį nuosekliai aiškina ir yra jam pajungtas (plg. DV, 10).

27. „Galiausiai Bažnyčia, veikiama Šventosios Dvasios ir vadovaujama Magisteriumo, visoms kartoms perduoda tai, kas apreikšta Kristuje. Bažnyčia gyvuoja būdama tikra, kad jos Viešpats, kalbėjęs praeityje, ir šiandien taria žodį per Bažnyčios gyvąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą. Dievo Žodis dovanojasi Šventajame Rašte kaip įkvėptame Apreiškimo liudijime, kuris kartu su Bažnyčios gyvąja Tradicija yra aukščiausia tikėjimo taisyklė“ (17) ir yra pagrindinis evangelizacijos šaltinis. Dievo Žodžiui yra pajungti visi kiti šaltiniai.

 

Apreiškimas ir evangelizacija

28. Bažnyčia kaip visuotinis išganymo sakramentas, paklusdama Šventosios Dvasios nuorodoms, įsiklausydama į Apreiškimą, jį perduoda ir palaiko tikėjimo atsaką: „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki“ (DV, 8). Štai kodėl priesakas evangelizuoti visus žmones yra jos esminė misija. „Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų“ (18). Taigi šioje misijoje „Bažnyčia, evangelizacijos vykdytoja, pradeda nuo savęs pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė, išgyvenamos bei skelbiamos vilties bendruomenė, broliškos meilės bendruomenė, ir kaip tokiai jai reikia nepaliaujamai klausytis, kuo ji turi tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir koks naujasis meilės įsakymas. <…> Norėdama išlaikyti gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai skelbti, Bažnyčia turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai“ (19).

29. Evangelizuoti nereiškia pirmiausia perteikti mokymą; evangelizuoti – tai veikiau pristatyti dabartyje esantį Jėzų Kristų ir jį skelbti. Bažnyčios evangelizacijos misija geriausiai išreiškia Apreiškimo ekonomiją; Dievo Sūnus įsikūnija, įžengia į istoriją ir tampa žmogumi tarp žmonių. Evangelizacija konkretizuoja šią amžiną Kristaus esatį, kad besiartinantieji prie Bažnyčios galėtų rasti Jo asmenyje kelią „išgelbėti savo gyvybę“ (Mt 16, 25) ir atsivertų naujam horizontui.

30. Evangelizacijos galutinis tikslas yra žmogiškojo gyvenimo pilnatvė. Vakarų krikščionybėje šis mokymas pristatomas pasitelkiant išganymo/išgelbėjimo kategoriją, o Rytų krikščionybėje pasirenkama sudievinimo sąvoka. Kodėl Dievas tapo žmogumi? „Idant mus išgelbėtų“, – atsakoma Vakaruose (20), „Kad žmogus taptų Dievu“, – tvirtinama Rytuose (21). Šios dvi sąvokos viena kitą papildo: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų iš tikrųjų žmogumi, tokiu, kokio Jis norėjo ir kokį sukūrė; taptų žmogumi pagal Sūnaus paveikslą, žmogumi, kuris yra išgelbėtas iš blogio ir mirties, idant dalyvautų pačioje dieviškoje prigimtyje. Tikintieji gali patirti šį išganymą jau čia ir dabar, tačiau jo pilnatvė bus drauge su prisikėlimu.

 

Evangelizavimo procesas

31. Evangelizavimas yra bažnytinis procesas, įkvėptas ir palaikomas Šventosios Dvasios, per jį pasaulyje skelbiama ir skleidžiama Evangelija. Evangelizavimo procese Bažnyčia (22):

– vadovaudamasi meile, persmelkia ir transformuoja laikinąją tvarką, apima kultūrą ir siūlo jai Evangeliją, kad kultūra galėtų vidujai atsinaujinti;

– laikydamasi solidarumo, dalyvavimo ir dialogo nuostatos, ji tampa artima visiems, taip liudydama krikščionių gyvenimo naujumą, idant jų sutinkami žmonės jaustų poreikį klausti, kokia būties prasmė, koks jų brolybės ir vilties pagrindas;

– tiesiogiai skelbia Evangeliją per pirminį skelbimą ir kviečia atsiversti;

– supažindina su tikėjimu ir krikščioniškuoju gyvenimu per katechumenato kelionę (katechezę, sakramentus, meilės liudijimą, brolybės patirtį) tuos žmones, kurie atsiverčia į Jėzų Kristų, arba tuos, kurie iš naujo imasi Juo sekti, vienus įtraukdama, o kitus iš naujo atvesdama į krikščioniškąją bendruomenę;

– per nuolatinį tikėjimo ugdymą, sakramentų šventimą ir meilės praktikavimą ji puoselėja tikinčiųjų bendrystės dovaną ir žadina misiją, siųsdama visus Kristaus mokinius skelbti Evangelijos pasaulyje žodžiais ir darbais.

32. Evangelizacija apima įvarius etapus ir momentus, kuriuos prireikus galima pakartoti siekiant duoti tinkamiausio evangelinio maisto kiekvieno žmogaus ar bendruomenės dvasiniam augimui. Reikia turėti omenyje, kad tai ne tik viena paskui kitą einančios fazės, bet ir to proceso dimensijos.

33. Misionieriškas veikimas yra pirmutinis evangelizacijos momentas.

a. Liudijimas (23) reiškia širdies atvirumą, gebėjimą vesti dialogą ir palaikyti abipusius santykius, nuostatą pripažinti gėrio ir Dievo buvimo ženklus sutinkamuose žmonėse. Dievas paliečia širdis tų žmonių, kuriems perteikiama Evangelija: Jis visuomet veikia pirmas. Pamatinis evangelizacijos dalykas nuo pat jos pradžios yra pripažinti malonės pirmenybę. Jėzaus mokiniai, dalydamiesi gyvenimu su kitais žmonėmis, net ir netardami jokio žodžio, liudija Evangelijos džiaugsmą, ir tai kelia klausimus. Liudijimas, kuris reiškiasi taip pat per pagarbų dialogą, tinkamu momentu tampa skelbimu.

b. Skatinant jautrumą tikėjimo dalykams ir pradiniam atsivertimui siekiama sužadinti domėjimąsi Evangelija per pirminį skelbimą. Tai tarpininkavimas, kuriuo gali pasinaudoti Dvasia, paliesdama žmonių širdis: tiek Dievo ieškančiųjų, netikinčių, indiferentų, kitų religijų išpažinėjų, turinčių paviršinį ar iškreiptą supratimą apie krikščionių tikėjimą, tiek krikščionių, kurių tikėjimas nusilpęs arba kurie yra nutolę nuo Bažnyčios. Pažadintas domėjimasis, nors dar nėra tvirtas apsisprendimas, sudaro tinkamą dispoziciją priimti tikėjimą. „Šis pirmasis žmogiškosios dvasios judesys tikėjimo link, jau pats malonės vaisius, vadinamas įvairiai: „potraukiu į tikėjimą“, „parengimu Evangelijai“, „polinkiu į tikėjimą“, „religiniais ieškojimais“. Bažnyčia tokio nerimo apimtus žmones vadina „prijaučiančiais“ (24).

c. Ieškojimo ir brandos laikas (25) yra būtinas, kad pradinis domėjimasis Evangelija galėtų būti perkeistas į sąmoningą pasirinkimą. Krikščionių bendruomenė, palaikydama Šventosios Dvasios veikimą, atsiliepia į Viešpaties ieškančio žmogaus troškimą ir per reikalingą laiką, pasitelkdama tam paskirtus asmenis, per palydėjimą ir kerigmos aiškinimą pirmine forma vykdo evangelizaciją ir įžvalgą. Šis laikas, katechumenato kelionėje vadinamas taip pat prieškatechumenatu (26), yra svarbus priimant skelbimą, į jį atsiliepiant ir išgyvenant pirminį atsivertimą. Čia jau glūdi troškimas tolintis nuo nuodėmės ir keliauti sekant Kristumi.

34. Katechetinė-iniciacinė veikla tarnauja tikėjimo išpažinimui. Kas jau yra sutikęs Jėzų Kristų, jaučia didėjantį troškimą jį dar artimiau pažinti, ir taip išryškėja Evangelijos pasirinkimo pirmenybė.

Krikščionių bendruomenėje katechezė kartu su liturginėmis apeigomis, artimo meilės darbais ir brolybės patirtimi „supažindina jį su tikėjimu ir moko krikščioniškai gyventi; ji padeda jam leistis dvasiniu keliu, paženklintu „laipsniško galvosenos ir veiksenos keitimosi“ (AG, 13), lydimo atsižadėjimų bei kovų, bet kartu ir Dievo be saiko dovanojamų džiaugsmų“ (27). Taigi Jėzaus Kristaus mokinys pasirengęs išpažinti tikėjimą, kai per įkrikščioninimo sakramentus jis įskiepijamas į Kristų. Šis etapas atitinka katechumenato laikotarpį, taip pat nuskaistinimo ir apšvietimo periodą katechumeniniame kelyje (28).

35. Pastoracinis veikimas maitina pakrikštytųjų tikėjimą ir padeda jiems nuolatiniame atsivertimo procese gyventi krikščioniškąjį gyvenimą. Bažnyčioje „nuolatos skatinamas Dvasios, maitinamas sakramentų, maldos ir artimo meilės praktikos, palaikomas daugialypių tikėjimo nuolatinio ugdymo formų, pakrikštytasis stengiasi persiimti Kristaus troškimu: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48)“ (29). Tai kvietimas į šventumą siekiant įžengti į amžinąjį gyvenimą. Šio etapo pradžia atitinka katechumeninio kelio mistagogijos laiką (30).

36. Per visą evangelizavimo procesą vykdoma Dievo žodžio tarnystė, kad Evangelijos žinia galėtų pasiekti visus žmones. Šia žodžio tarnyste (plg. Apd 6, 4) perduodamas Apreiškimas: Dievas, kuris kalba „žmogišku būdu per žmones“ (DV, 12), naudojasi Bažnyčios žodžiu. Per Šventąją Dvasią „Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje“ (DV, 8).

37. „Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“ (31), todėl Bažnyčia, nuo apaštalų laikų siekdama skleisti Dievo žodį tarp netikinčiųjų ir stengdamasi suteikti gilesnį supratimą tikintiesiems, naudojosi įvairiomis formomis, kad ši tarnystė galėtų būti įgyvendinta įvairiose gyvenimo srityse bei apraiškose. Tarp šių formų paminėtina:

– pirminis skelbimas;

– įvairių tipų katechezė;

– homilija ir pamokslavimas;

– maldinga skaityba, taip pat lectio divina forma;

– liaudiškasis pamaldumas;

– biblinis apaštalavimas;

– teologijos dėstymas;

– religijos mokymas mokykloje;

– studijos ir susitikimai, kuriuose Dievo žodis siejamas su šiandienos kultūra, taip pat apimant santykius tarp religijų ir tarp kultūrų.

 

4. Evangelizacija šiuolaikiniame pasaulyje

Naujas evangelizacijos etapas

38. Bažnyčia yra atsidūrusi „naujame evangelizacijos etape“ (32), nes šiame epochų virsme prisikėlęs Viešpats ir toliau visa daro nauja (plg. Apr 21, 5). Mūsų laikai yra sudėtingi, paženklinti svarbių pokyčių, o senųjų tradicijų Bažnyčiose dažnai pastebimas nutolimas nuo tikėjimo ir bažnytinės patirties. Pačios Bažnyčios kelyje patiriama sunkumų, kyla dvasinio, moralinio ir pastoracinio atsinaujinimo poreikis. Vis dėlto Šventoji Dvasia ir toliau žadina žmonėse Dievo troškimą, o Bažnyčioje – naują uolumą, naujus metodus ir naujas gerosios Jėzaus Kristaus naujienos skelbimo išraiškas.

39. Šventoji Dvasia yra evangelizuojančios Bažnyčios siela, todėl kvietimas į naująją evangelizaciją (33) susijęs ne vien su laiko matmeniu, o veikiau su poreikiu dar labiau atverti visus evangelizacijos proceso momentus atnaujinančiam Prisikėlusiojo Dvasios veikimui. Į Bažnyčiai naujųjų laikų keliamus iššūkius galima atsiliepti tik atsinaujinimo dinamika; ši dinamika įmanoma tik tvirtai pasitikint Šventąja Dvasia: „Nėra didesnės laisvės, kaip leistis būti nešamam Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti ir sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, pastūmėti, kur ji nori. Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai“ (34).

40. Naujosios evangelizacijos dvasingumas įgyvendinamas ypač per pastoracinį atsivertimą, per kurį Bažnyčia kviečiama įgyvendinti save išeidama iš savęs, pagal visą Apreiškimą persmelkiančią dinamiką būdama nuolatinės misijos būvyje (35). Šis misijinis impulsas veda į tikrą struktūrų reformą, apimančią ir bažnytinės dinamikos apraiškas, idant jos taptų labiau misionieriškos, t. y. gebėtų drąsiai ir kūrybingai gaivinti tiek kultūrinę bei religinę panoramą, tiek kiekvieno žmogaus asmeninį horizontą. Kiekvienas pakrikštytasis, būdamas „mokinys misionierius“ (36), yra aktyvus šios bažnytinės misijos veikėjas.

41. Šis naujas evangelizacijos etapas susijęs su visu Bažnyčios gyvenimu ir konkretizuojamas ypač trijose srityse.

a. Pirmiausia, tai įprastinės (ordinarinės) sielovados sritis, kuri vykdoma krikščionių bendruomenėse, „turinčiose tvirtas bei tinkamas struktūras, uoliai tikinčiose, gyvenančiose ir spinduliuojančiose Evangelijos liudijimu savo aplinkoje bei jaučiančiose atsakomybę už visuotinę misiją“ (37). „Šiai sričiai priskirtini ir tikintieji, išlaikę įvairiais būdais reiškiamą tvirtą ir nuoširdų katalikiškąjį tikėjimą, bet dažnai nedalyvaujantys liturgijoje. Šia pastoracija siekiama padėti tikintiesiems augti, kad jie vis geriau ir visu savo gyvenimu atsilieptų į Dievo meilę“ (38).

b. Antra minėtina sritis yra „pakrikštytieji, kurių gyvensena neatitinka Krikšto reikalavimų, kurie širdimi nepriklauso Bažnyčiai ir nejaučia tikėjimo paguodos“ (39). Daugelis šios grupės žmonių yra atlikę įkrikščioninimo kelionę, yra dalyvavę katechezėse ar religinio ugdymo pamokose mokykloje, jų labui „šalia kaip ir anksčiau vertingų tradicinių pastoracinių metodų Bažnyčia stengiasi taikyti naujus, pasitelkdama pritaikytas įvairioms pasaulio kultūroms naujas kalbas, dialogo ir draugystės dvasia siūlydama Kristaus tiesą“(40).

c. Trečia sritis siejama su tais, „kurie Kristaus nepažįsta ar visada buvo jį atmetę. Daugelis jų, akinami Dievo veido ilgesio, ieško Dievo paslapčia, taip pat ir šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją. Visi turi teisę priimti Evangeliją. Krikščionys privalo ją skelbti neišskirdami nė vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti tikėjimo džiaugsmu, parodyti gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį. Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet „patraukdama“ (41). Šis spontaniškas misionieriškas polėkis turi būti palaikomas tikra pirminio skelbimo sielovada, gebančia imtis iniciatyvų, kuriomis ji aiškiai pasiūlytų tikėjimo gerąją naujieną, konkrečiai parodytų gailestingumo galią, pačią Evangelijos šerdį, ir padėtų įtraukti atsiverčiančius į bažnytinę bendruomenę.

 

Kultūrų evangelizacija ir tikėjimo įkultūrinimas

42. Siekdama tarnauti Apreiškimui, Bažnyčia yra kviečiama žvelgti į istoriją Dievo akimis, kad atpažintų Šventosios Dvasios, kuri „pučia, kur nori“ (plg. Jn 3, 8), veikimą; Dvasia „bendrojoje žmonijos patirtyje, nepaisant jos gausių prieštaravimų, duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams tobuliau suprasti žinią, kurią jie neša“ (42). Taip Bažnyčia gali atpažinti laiko ženklus (plg. GS, 4) kiekvieno žmogaus ir kiekvienos kultūros šerdyje, visame tame, kas yra tikrai žmogiška ir kas ugdo žmogų. „Net ir rūpestingai stengdamasi dėmesingu žvilgsniu pagauti „Dievo dalyvavimo ir plano ženklus“(GS, 11), Bažnyčia ne tik atpažįsta tai, ką pati yra davusi, bet ir pamato, ką pati yra „gavusi iš žmonijos istorijos ir raidos“ (GS, 44)“ (43).

43. Evangelizuoti reiškia ne užimti teritoriją, bet pažadinti žmonių gyvenime dvasinius procesus, kad tikėjimas įsišaknytų ir taptų reikšmingas. Kultūros evangelizacijai reikia patekti į pačios kultūros šerdį, ten, kur kyla naujos temos bei paradigmos, pasiekiant individų ir visuomenių vidinį branduolį, kad jį iš vidaus nušviestų Evangelijos šviesa. „Norint įkultūrinti Evangeliją, primygtinai būtina evangelizuoti kultūrą. Katalikiškosios tradicijos šalyse tai reikštų globoti, sergėti ir stiprinti jau esamus turtus, o kitų religinių tradicijų ar iš pagrindų sekuliarizuotose šalyse – skatinti naujus kultūros evangelizacijos procesus, net jei tam reikėtų ilgalaikio planavimo“ (44).

44. Santykis tarp Evangelijos ir kultūros visuomet darė įtaką Bažnyčios gyvenimui. Jos užduotis yra ištikimai saugoti tikėjimo paveldą, bet tuo pat metu „ši tikra ir nekeičiama doktrina, kurios reikia ištikimai laikytis, turi būti gilinama ir perteikiama pagal mūsų laikų reikalavimus“ (45). Dabartinėje situacijoje, kuriai būdingas didžiulis atotrūkis tarp tikėjimo ir kultūros, būtina iš naujo apmąstyti evangelizacijos darbą naujomis kategorijomis ir nauja kalba, kurios pabrėžtų jos misionierišką matmenį.

45. Kiekviena kultūra pasižymi savitumu, tačiau šiandien daugelis kultūrinės raiškos formų plinta su globalizacijos reiškiniu; jos sustiprinamos komunikavimo priemonėmis ir populiariomis tendencijomis. „Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų išgyventi visuomeniniai pokyčiai turi kompleksines priežastis, šaknimis jie siekia tolimus laikus ir giliai pakeitė mūsiškį pasaulio suvokimą. Pakanka apmąstyti didžiulę mokslo ir technikos pažangą, smarkias permainas ekonomikos srityje, etninių grupių ir kultūrų maišymąsi dėl masinės migracijos reiškinio, taip pat didėjančią tautų tarpusavio priklausomybę“ (46).

46. Nors šiame naujame globaliame scenarijuje yra įvairių galimybių, negalima nepastebėti permainas lydinčių dviprasmių dalykų, dažnai taip pat sunkumų. Šalia nerimą keliančios socialinės nelygybės, dažnai sukeliančios pasaulinio masto įtampas, esmiškai keičiasi ir pačios žmogiškosios patirties prasmės horizontas. „Vyraujančioje kultūroje pirmutinė vieta atitenka tam, kas išoriška, netarpiška, regima, greita, paviršutiniška, laikina“ (47). Pagrindinis vaidmuo šiandien patikimas mokslui ir technikai, tarsi šie vieninteliai dalykai galėtų atsakyti į esminius klausimus. Kai kurie ugdymo procesai organizuojami vadovaujantis šiomis prielaidomis, ir tai vyksta integralaus ugdymo, grindžiamo giliausiais žmogiškosios sielos siekiais, sąskaita. Vyksta tikra antropologinė revoliucija, kuri turi įtakos religinei patirčiai, taip pat kelia gyvybinių iššūkių bažnytinei bendruomenei.

47. Šiame kultūriniame kontekste nepaneigiamas vaidmuo tenka socialinio komunikavimo priemonėms, kurios iš naujo nustato pamatines žmogiškojo būvio koordinates ir pranoksta komunikavimui būdingus poreikius. „Naujosios technologijos ne tik keičia komunikavimo būdą, bet ir nulemia plataus masto kultūrinę transformaciją. Rutuliojami nauji mokymosi ir mąstymo būdai ir siūlomos iki tol nematytos galimybės užmegzti santykius ir plėtoti bendrystę“ (48). Ši transformacija susijusi su asmens tapatybės ir laisvės sfera, taip pat su kognityviniais gebėjimais ir mokymo sistemomis; tai neišvengiamai daro įtaką žmogiškųjų santykių sričiai ir galiausiai keičia prieigą prie pačios tikėjimo patirties. Bažnyčios atžvilgiu „komunikavimo priemonių ir informacijos revoliucija yra didžiulis ir uždegantis iššūkis, reikalaujantis šviežios energijos bei naujos vaizduotės Dievo grožiui kitiems perteikti“ (49).

 

Katechezė tarnauja naujajai evangelizacijai

48. Naujai skelbdama Evangeliją pakitusiame šiandienos kultūros kontekste, Bažnyčia siekia, kad visos jos veiklos sritys pasižymėtų evangelizuojančiu ir misionierišku pobūdžiu. Kadangi „misionieriškoji veikla yra viso Bažnyčios darbo paradigma“ (50), būtina, kad katechezė taip pat tarnautų naujajai evangelizacijai ir atkreiptų dėmesį į pamatinius akcentus – galimybės atvėrimą kiekvienam žmogui asmeniškai susitikti su Kristumi. Įvairiuose bažnytiniuose kontekstuose, vartojant skirtingas kalbas, turi rastis katechezės akcentai, liudijantys bendrą nuostatą, per kurią atpažįstamas Viešpaties veikimas.

 

Katechezė „išeina į misiją“

49. Prisikėlęs Jėzus Bažnyčiai patikėjo vienintelę misiją, tačiau ji vykdoma daugeriopai, atsižvelgiant į asmeninius adresatus bei sritis. Missio ad gentes yra Bažnyčios pastoracinės veiklos paradigma. Jos objektas – „tautos, žmonių grupės, socialinės bei religinės aplinkos, kur Kristus ir jo Evangelija nėra žinomi arba kur krikščionių bendruomenės nėra pakankamai brandžios, kad galėtų įkūnyti tikėjimą savo aplinkoje ir skelbti jį kitoms grupėms“ (51). Pagal šią paradigmą Bažnyčia šiandien kviečiama visame pasaulyje laikytis nuolatinės misijos nuostatos ir savo visokeriopą veiklą vykdyti su misionieriška perspektyva.

50. Naujai suvokdama savo pašaukimą, Bažnyčia iš naujo apmąsto ir katechezę kaip vieną iš savo misijinio proveržio darbų. Štai kodėl ji bus pasirengusi ieškoti jau aidinčių įvairiose žmogiškosiose veiklose tiesos atgarsių pasitikėdama, kad Dievas slėpiningai veikia žmogaus širdyje ir prieš tai, kol jį pasiekia Evangelija. Šia prasme Bažnyčia sugebės artintis prie mūsų laikų vyrų bei moterų ir lydėti juos kelyje ten, kur jie yra. Be to, katechezė ugdo ir parengia misijai, lydi krikščionis bręstant jų tikėjimo nuostatoms ir padeda jiems įsisąmoninti, kad kaip mokiniai misionieriai jie pašaukti aktyviai prisidėti prie Evangelijos skelbimo ir sudabartinti Dievo karalystę pasaulyje: „Bažnyčios artumas Jėzui yra artumas kelyje, todėl bendrystė „pačia savo esme įgauna misionieriškos bendrystės pavidalą“ (52).

 

Katechezė paženklinta gailestingumo

51. Krikščioniškojo tikėjimo slėpinys sintetiškai reiškiasi per gailestingumą, tapusį regimu Jėzuje iš Nazareto. Gailestingumas, Jėzaus Kristaus apreiškimo šerdis, apreiškia pačios Trejybės slėpinį. Tai yra evangelinio gyvenimo idealas, tikėjimo tikėtinumo kriterijus, giliausias bažnytinės patirties motyvas. Bažnyčia yra kviečiama skelbti pirminę tiesą, kuri yra Kristaus meilė (53). Vis geriau suprantama, jog tikėjimo skelbimas neįmanomas, jei jis nebūtų pažymėtas dieviškuoju gailestingumu. Gailestingumo praktika jau yra autentiška katechezė; tai veiksmais įgyvendinta katechezė, iškalbingas liudijimas tiek tikintiems, tiek netikintiems, parodytas ryšys tarp ortodoksijos ir ortopraksijos: „Naujoji evangelizacija privalo pasitelkti gailestingumo kalbą, kuri byloja pirmiausia gestais ir nuostatomis, o tik po to žodžiais“ (54).

52. Šalia to katechezę galima suvokti kaip dvasinio gailestingumo įgyvendinimą, „pamokant nemokančius“. Katechetinė veikla siūlo galimybę išsivaduoti iš didžiausio nežinojimo, trukdančio žmogui pažinti savo tapatybę ir pašaukimą. Šventasis Augustinas pirmajame krikščioniškosios katechetinės pedagogikos veikale De catechizandis rudibus tvirtina, kad katechezė tampa galimybe atlikti „gailestingumo darbą“, pamaitindama „alkstančiųjų protus Dievo žodžiu“ (55). Šio šventojo vyskupo požiūriu visokia katechetinė veikla yra palaikoma gailestingumo, kurį Dievas Kristuje reiškia žmogiškojo varganumo atžvilgiu. Jei gailestingumas yra Apreiškimo šerdis, jis privalo taip pat sąlygoti skelbimą bei jo pedagogiką. Galiausiai katechezė turi ugdyti, kad būtume „gailestingi kaip Tėvas“ (Lk 6, 36), tiek ragindama pažinti ir praktikuoti gailestingumo darbus sielai bei kūnui, tiek kviesdama ieškoti naujų darbų atsiliepiant į dabarties poreikius.

 

Katechezė kaip dialogo „laboratorija“

53. Mokydamasi nuostabaus „išganymo dialogo“, kuris yra Apreiškimas, Bažnyčia vis labiau suvokia pašaukimą dialoguoti su savo laiko žmonėmis. „Bažnyčia turi užmegzti dialogą su pasauliu, kuriame ji gyvena. Bažnyčia tampa žodžiu; Bažnyčia tampa žinia; Bažnyčia tampa dialogu“ (56). Šio pašaukimo šaknys glūdi Dievo, Jėzuje užmezgančio vidinį dialogą su žmogumi, slėpinyje; šis dialogas jį formuoja ir suteikia jam bruožus. Tai laisvai dovanojama iniciatyva, kylanti iš meilės ir nematuojama pagal pokalbio dalyvių nuopelnus, ji neįpareigoja, yra skirta visiems neišskiriant nė vieno ir pasižymi laipsnišku augimu (57). Dabartiniu laiku šio dialogo su visuomene, kultūra ir mokslu, su kiekvienu tikinčiuoju ypač reikia ir jis labai prisideda prie taikos kūrimo (58).

54. Šiais naujosios evangelizacijos laikais Bažnyčia trokšta, kad ir katechezėje būtų akcentuojamas dialoginis stilius, kad vis labiau taptų regimas Sūnaus veidas: Jis kaip susitikime su samariete prie šulinio sustoja kalbėtis su kiekvienu žmogumi, norėdamas jį švelniai vesti prie gyvojo vandens (plg. Jn 4, 5–42). Šia prasme bažnytinė katechezė yra tikra dialogo „laboratorija“, nes kiekvieno žmogaus gelmėje susitinkama su gyvybingumu ir sudėtingumu, su troškimais ir paieškomis, su ribotumu, o kartais ir su šiuolaikinio pasaulio visuomenių bei kultūrų klaidomis. Vykdant katechezę „reikia užmegzti pastoracinį dialogą, kuriame nebūtų reliatyvizmo, nebūtų derybų dėl krikščioniškosios tapatybės, bet būtų trokštama pasiekti kito širdį, kitų, skirtingų nei mes, žmonių širdis ir ten pasėti Evangeliją“ (59).

 

I skyriaus išnašos

(1) KTK, 30.

(2) Benediktas XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 92.

(3) Jonas Auksaburnis. Homilija In Mattheum, 1, 2: PG 57, 15.

(4) BKV, 163.

(5) EN, 17.

(6) Augustinas. Išpažinimai, 1, 1, 1: CCL 27, 1 (PL 32, 661).

(7) BKV, 55.

(8) Pranciškus. Enciklika Lumen fidei (2013 m. birželio 29 d.), 18; Tomas Akvinietis. Summa theologiae, II–II, q. 2, a. 2.

(9) KBK, 177.

(10) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 43.

(11) Ten pat, 13.

(12) BKV, 55.

(13) Pranciškus. Enciklika Lumen fidei (2013 m. birželio 29 d.), 19.

(14) Plg. KBK, 166–167.

(15) Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, 13.

(16) Vincentas Lerinietis. Commonitorium primum, 23, 9: CCL 64

(17) Benediktas XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 18.

(18) EN, 14.

(19) EN, 15.

(20) Plg. Anzelmas Kenterberietis. Cur Deus homo, 2, 18: PL 158, 425: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogų išgelbėtų“.

(21) Plg. Pavyzdžiui, Grigalius Nysietis. Oratio catechetica, 37: Gregorii Nysseni opera 3/4, 97–98 (PG 45, 97): „Apsireikšdamas Dievas susivienijo su mirtinga prigimtimi, kad žmonija galėtų būti drauge su juo sudievinta per dalyvavimą dieviškume“.

(22) Plg. BKV, 48.

(23) Plg. EN, 21.

(24) BKV, 56, a; plg. taip pat SĮA 12 ir 111.

(25) Plg. BKV, 56, b.

(26) Plg. SĮA7. 9–13.

(27) BKV, 56, c.

(28) Plg. SĮA7. 14–36.

(29) BKV, 56, d.

(30) Plg. SĮA, 7. 37–40.

(31) EN, 22.

(32) EG, 1.17.

(33) Plg. EN, 2; Jonas Paulius II. Homilija Šventojo Kryžiaus šventovėje (1979 m. birželio 9 d.); Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 34; Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba. Naujosios evangelizacijos enchiridionas. Popiežių ir susirinkimų magisteriumo tekstai 1939–2012 m. (2012); EG, 14–18.

(34) EG, 280.

(35) Plg. EG, 20–33.

(36) EG, 120; plg. taip pat Lotynų Amerikos ir Karibų episkopato V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 129–346.

(37) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 33.

(38) EG, 14.

(39) EG, 14.

(40) Benediktas XVI. Homilija užbaigiant Vyskupų sinodo XIII generalinę asamblėją (2012 m. spalio 28 d.).

(41) EG, 14; plg. taip pat Benediktas XVI. Homilija pradedant  Lotynų Amerikos ir Karibų episkopato V generalinę konferenciją (2007 m. gegužės 30 d.).

(42) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 56.

(43) Ten pat.

(44) EG, 44.

(45) Jonas XXIII. Kalba atidarant Vatikano II Susirinkimą (1962 m. spalio 11 d.).

(46) Benediktas XVI. Apaštališkasis laiškas Ubicumque et semper (2010 m. rugsėjo 21 d.).

(47) EG, 62.

(48). Benediktas XVI. Kalba Popiežiškosios socialinio komunikavimo tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2011 m. vasario 28 d.).

(49) Pranciškus. Žinia 48-osios socialinio komunikavimo dienos proga (2014 m. sausio 24 d.).

(50) EG, 15.

(51) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 33.

(52) EG, 23; plg. taip pat Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 32.

(53) Plg. Pranciškus. Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus skelbimo bulė Misericordiae vultus (2015 m. balandžio 11 d.), 12.

(54) Pranciškus. Kalba Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2013 m. spalio 14 d.).

(55) Augustinas. De catechizandis rudibus, 1, 14, 22: CCL 46, 146 (PL 40, 327).

(56) Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam (1964 m. rugpjūčio 6 d.), 67.

(57) Plg. ten pat, 73–79.

(58) Plg. EG, 238–258.

(59) Pranciškus. Kalba Tarptautinio didmiesčių sielovados kongreso dalyviams (2014 m. lapkričio 27 d.)

 

II skyrius

Katechezės tapatybė

1. Katechezės esmė

55. Katechezė savo esme yra bažnytinis aktas, kilęs iš misijinio Viešpaties priesako (plg. Mt 28, 19–20), kuriuo siekiama, kaip rodo pats pavadinimas (1), kad Velykinio slėpinio skelbimas nepaliaujamai skambėtų kiekvieno žmogaus širdyje, vesdamas jį į jo gyvenimo permainą. Katechezė, būdama dinamiška ir daugiasluoksnė tikrovė, tarnauja Dievo žodžiui, lydi, ugdo mūsų tikėjimą ir kreipia į jį, įveda į Velykų slėpinį, nušviečia ir aiškina žmogiškąjį gyvenimą ir istoriją. Darniai integruodama tuos bruožus katechezė išreiškia jos esmei būdingą turtingumą ir ypatingu indėliu dalyvauja Bažnyčios sielovadinėje misijoje.

56. Katechezė yra svarbus evangelizacijos proceso etapas, apskritai paėmus, ji orientuojama į asmenis, jau priėmusius pirminį skelbimą; jų širdyse katechezė skatina įkrikščioninimą, augimą ir brendimą tikėjime. Nors tebėra naudinga vartoti tokias skirtingas sąvokas kaip preevangelizacija, pirminis skelbimas, katechezė ir nuolatinis ugdymas, tačiau dabartiniame kontekste jau nebeįmanoma griežta jų perskyra. Viena vertus, šiandien sakramentų malonės prašantys ar jau ją priėmę žmonės dažnai neturi konkrečios tikėjimo patirties arba nėra giliai patyrę jos jėgos bei šilumos; kita vertus, vien formalus skelbimas, apribotas tik supažindinimu su tikėjimo sąvokomis, neleidžia suvokti paties tikėjimo kaip naujos gyvenimo perspektyvos, atsiveriančios per susitikimą su Viešpačiu Jėzumi.

 

Kerigmos ir katechezės vidinis ryšys

57. Šiandien Bažnyčiai akivaizdžiai iškyla poreikis tokios katechezės, kurią nuosekliai galima apibrėžti kaip kerigminę, tai katechezė, kuri yra „kerigmos gilinimas: jis vis labiau ir geriau įkūnijamas“ (2). Katechezę ne visada galima atskirti nuo pirminio skelbimo; pirmučiausias katechezės pašaukimas yra skelbti tikėjimą, ir nedera, kad užduotis atskleisti Evangelijos grožį būtų perleista kitoms Bažnyčios veiklos formoms. Svarbu, jog būtent per katechezę kiekvienas žmogus galėtų suvokti, kad tikėti verta. Tada katechezė neapribojama tik tikėjimo harmoningu ugdymu, bet ir prisideda prie paties tikėjimo gimimo, leidžia atrasti jo didybę ir tikėtinumą. Todėl skelbimo negalima laikyti tiesiog ankstesniu, pirmuoju tikėjimo etapu iki katechezės, veikiau jis turi būti kiekvieno katechezės momento sudedamasis matmuo.

58. Kerigma yra „Dvasios ugnis – Dvasios, dovanojančios save ugnies liežuvių pavidalu ir paskatinančios įtikėti Jėzų Kristų, jo mirtimi ir prisikėlimu apreiškiančios ir perteikiančios begalinį Tėvo gailestingumą“ (3), drauge tai yra skelbimo aktas ir pats jo turinys, kuris atskleidžia ir sudabartina Evangeliją (4). Kerigmoje veikėjas yra Viešpats Jėzus, besireiškiantis skelbėjo liudijime. Išgelbėjimą patyrusio liudytojo gyvenimas paliečia ir sujaudina pašnekovą. Naujajame Testamente esama visokių kerigmos formuluočių (5), atitinkamai perteikiančių skirtingas išganymo sampratas, kurios su ypatingais akcentais nuskamba įvairiose kultūrose ir įvairiems žmonėms. Taip pat Bažnyčia turi gebėti įkūnyti kerigmą atsižvelgdama į šių dienų poreikius, prisidėdama ir ragindama, kad katechetų lūpomis (plg. Rom 10, 8–10), iš jų širdies pilnatvės (plg. Mt 12, 34), pagal tarpusavio klausymosi ir dialogo dinamiką (plg. Lk 24, 13–35) skleistųsi tikėtinas skelbimas, gyvas tikėjimo išpažinimas, nauji kristologiniai himnai ir kiekvienam praneštų gerąją naujieną: „Jėzus Kristus tave myli, atidavė savo gyvybę, kad tave išgelbėtų, ir dabar kasdien šalia tavęs gyvena, kad tave apšviestų, sustiprintų, išlaisvintų“ (6).

59. Iš to, kad kergimai skelbime tenka pagrindinis vaidmuo, kyla svarbių akcentų ir katechezei: skelbimas „turi išreikšti išganomąją Dievo meilę pirma moralinio ir religinio įpareigojimo, neprimetinėti tiesos ir atsižvelgti į laisvę, būti kupinas džiaugsmo, gyvas, skatinti, išsiskirti darniu pilnatviškumu, neleidžiančiu pamokslavimui kartais virsti labiau filosofiniu nei evangeliniu mokymu“ (7). Katechezėje, kuri yra tarsi kerigmos aidas, pabrėžtini tokie elementai: siūlymo pobūdis; naratyvinė, emocinė ir egzistencinė kokybė; tikėjimo liudijimo aspektas; į santykį orientuota nuostata; išganinga retorika. Iš esmės visa tai kelia klausimų pačiai Bažnyčiai, kuri yra kviečiama pati pirma atrasti Evangeliją, kurią skelbia: naujas Evangelijos skelbimas reikalauja, kad Bažnyčia drauge su pokalbio dalyviais iš naujo įsiklausytų į Evangeliją.

60. Kadangi „kergimai neišvengiamai būdingas socialinis turinys“ (8), svarbu, kad evangelizacijoje išryškėtų socialinis aspektas, kuris leistų suvokti jos atvirumą visai egzistencijai. Tai reiškia, jog katechezės veiksmingumas pasirodo ne tik tiesiogiai skelbiant velykinį slėpinį, bet ir išryškinant iš tikėjimo kylančią naują gyvenimo, žmogaus, teisingumo, socialinio gyvenimo ir viso kosmoso viziją, taip pat įgyvendinant konkrečius ženklus. Todėl šviesos, kuria Evangelija nušviečia visuomenę, parodymas nėra tik antraeilis etapas, chronologiškai atskirtas nuo paties tikėjimo skelbimo. Katechezė yra tikėjimo skelbimas, kuriame, bent jau užuomazgos pavidalu, turi susisieti visi žmogaus gyvenimo aspektai.

 

Katechumenatas kaip katechezės įkvėpimo šaltinis

 

61. Reikalavimas nemanyti, „jog mūsų pašnekovams žinomas visas to, ką sakome, fonas arba kad tai, ką sakome, jie gali susieti su esminiu Evangelijos branduoliu“ (9), duoda pagrindą tiek patvirtinti kerigminį katechezės pobūdį, tiek pripažinti, jog katechumenatas – jos įkvėpimo šaltinis. Katechumenatas yra sena bažnytinė praktika, grąžinta po Vatikano II Susirinkimo (plg. SC, 64–66; CD, 14; AG 14), siūloma nekrikštytiems konvertitams. Todėl katechumenate ryški misionieriška intencija, jis yra organiškas ir laipsniškas kompleksinis įvedimas į tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą. Būtent dėl savo misijinio pobūdžio katechumenatas turi teikti įkvėpimą katechizuojant tuos žmones, kurie jau yra gavę krikšto malonę, bet dar nesiskonėja jos turtingumu (10); šia prasme galima kalbėti apie katechumenato inspiruotą katechezę, apie katechumenatą po krikšto arba apie įkrikščioninimo katechezę (11). Šis įkvėpimo šaltinis neleidžia pamiršti, kad pakrikštytieji „jau yra priimti į Bažnyčią ir tapę Dievo vaikais. Jų atsivertimas slypi priimtame Krikšte, kurio veikimas dabar turi išsiskleisti“ (12).

62. Atsižvelgiant į adresatus katechumenatas gali būti trejopas:

– katechumenatas griežtąja prasme skirtas nekrikštytiems – tiek jaunuoliams ir suaugusiems, tiek mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams;

– katechumenatas analogine prasme skirtas pakrikštytiesiems, nepriėmusiems visų įkrikščioninimo sakramentų;

– katechumenato inspiruota katechezė skirta tiems, kurie priėmė įkrikščioninimo sakramentus, bet dar nebuvo pakankamai evangelizuoti ar katekizuoti, taip pat tiems, kurie iš naujo nori eiti tikėjimo keliu.

63. Vatikano II Susirinkime nutarta grąžinti katechumenatą, ir tai įvyko paskelbus Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigas. Katechumenatas – „parengimas krikščioniškajam gyvenimui“ (AG, 14) – yra procesas, apimantis keturis etapus ar laikotarpius, per kuriuos katechumenas turi būti galutinai įvestas į susitikimą su Kristaus slėpiniu bendruomenės gyvenime; todėl katechumenatas laikomas įkrikščioninimo, katechezės ir mistagogijos tipine vieta. Apeigos pereinant (13) iš vieno etapo į kitą akivaizdžiai atskleidžia katechumeno ugdymo laipsniškumą:

– prieškatechumenate vykdoma pirminė evangelizacija, siejama su atsivertimu, ir pristatoma pirminio skelbimo kerigma;

– katechumenato tiesiogine prasme laikotarpis skirtas išsamiai katechezei; jis prasideda Priėmimo į katechumenatą apeigomis, per kurias galimas „Evangelijos įteikimas“ (14);

– nuskaistinimo ir apšvietimo laikotarpiu intensyviausiai rengiamasi įkrikščioninimo sakramentams. Šis laikotarpis prasideda Išrinkimo,arba vardų įrašymo, apeigomis, po to eina „Tikėjimo išpažinimo perdavimas“ ir „Viešpaties maldos perdavimas“ (15);

– Velyknaktį švenčiamais įkrikščioninimo sakramentais pradedamas mistagogijos laikotarpis, kuriam būdinga vis gilesnė tikėjimo slėpinio patirtis ir dalyvavimas bendruomenės gyvenime (16).

64. Katechumenato inspiruota katechezė nėra aklas sekimas katechumenatu, bet jam būdingo stiliaus ir dinamikos priėmimas atsiliepiant į „mistagoginio atsinaujinimo, turinčio reikštis įvairiomis formomis pagal kiekvienos ugdymo bendruomenės įžvalgą, būtinybę“ (17). Katechumenatui iš esmės būdingas misionieriškas stilius, kuris katechezėje buvo ilgainiui nuslopęs. Verta priminti kertinius katechumenato elementus, kuriuos šiandien su derama įžvalga reikia drąsiai bei kūrybingai įvertinti, suprasti ir aktualizuoti siekiant tikro įkultūrinimo. Štai šie elementai:

a. Velykinis pobūdis: katechumenate viskas yra orientuojama į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Katechezė gyvenimiškai suprantamu būdu perteikia tikėjimo esmę, kiekvieną žmogų veda į susitikimą su Prisikėlusiuoju ir padeda iš naujo įžvelgti bei išgyventi intensyviausius jo gyvenimo momentus kaip Velykų slėpinį.

b. Įkrikščioninimo pobūdis: katechumenatas yra įvedimas į tikėjimą, per jį katechumenai vedami į Kristaus ir Bažnyčios slėpinio atskleidimą. Katechezė įveda į krikščioniškąjį gyvenimą visais jo matmenimis, kiekvienam žmogui padeda bendruomenėje eiti asmeniniu keliu atsiliepiant į jo ieškojusį Dievą.

c. Liturginis, apeiginis ir simbolinis pobūdis: katechumenatas yra persmelktas simbolių, apeigų ir švenčių, kurios jautrina jusles ir emocijas. Katechezėje pasitelkiant „iškalbingus simbolius“ ir „atnaujintą įkrikščioninimo ženklų branginimą“(18) galima atsiliepti į šiuolaikinio žmogaus poreikius, – jam paprastai būna reikšmingos tik tokios patirtys, kurios siejasi su kūniškumu ir jausmų sfera.

d. Bendruomeninis pobūdis: katechumenatas yra procesas, įgyvendinamas konkrečioje bendruomenėje, kuri išgyvena Dievo dovanotą bendrystę, o tuo pačiu suvokia savo atsakomybę už tikėjimo skelbimą. Katechumenato inspiruotoje katechezėje charizmos ir tarnystės (katechetų, atsakingųjų už liturgiją ir gailestingumo darbus, bažnytinių grupių vadovų, taip pat įšventintųjų tarnautojų...) tarpusavyje vienos kitas papildo ir atskleidžia, jog visa bendruomenė yra tarsi tikėjimą atgimdančios įsčios.

e. Nuolatinio atsivertimo ir liudijimo požymis: Katechumenatas kaip visuma yra suvokiamas kaip atsivertimo ir laipsniško nuskaistinimo kelias, turtingas apeigų, žyminčių naujos gyvensenos ir mąstysenos įsisavinimą. Katechezėje suvokiama, kad atsivertimas niekuomet nėra iki galo įvykdytas, bet tęsiasi visą gyvenimą, mokoma žvelgti į save kaip į nusidėjėlius, kuriems atleista, ir naudojantis turtingu Bažnyčios paveldu nurodomi tinkami atgailos ir ugdymo keliai, padedantys širdimi ir protu atsiversti į naują, net išoriškai pastebimą gyvenseną.

f. Ugdymo patirties laipsniškumas (19): katechumenatas yra dinaminis procesas, sutvarkytas laipsniškai einančiais vienas paskui kitą etapais. Toks evoliucinis pobūdis atitinka pačią žmogaus biografiją, asmeniui su laiku vystantis ir bręstant. Bažnyčia kantriai lydi savo vaikus gerbdama tikrą jų brendimo tempą ir tuo rūpestingumu išreikšdama savo motiniškumą.

65. Kerigminiu ir misionierišku požiūriu katechezė reikalauja įgyvendinti katechumeninės kelionės inspiruotą įkrikščioninimo pedagogiką, su pastoracine išmintimi atsiliepiant į daugeriopas situacijas. Kitaip tariant, pasak įvairiose Bažnyčiose subrandintos sampratos, čia kalbama apie katechezę, kuri įveda į krikščioniškąjį gyvenimą. Tai bažnytinėje bendruomenėje siūlomas pedagoginis kelias, vedantis tikintįjį į asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi per Dievo žodį, liturgiją ir gailestingumo darbus; tame kelyje integruojami visi asmens aspektai siekiant, kad žmogus augtų tikėjimo nuostata ir liudytų naują gyvenimą pasaulyje.

 

2. Katechezė evangelizacijos procese

Pirminis skelbimas ir katechezė

66. Pirminiu skelbimu Bažnyčia skelbia Evangeliją ir žadina atsiversti. Įprastinėje sielovados praktikoje šiam evangelizacijos proceso momentui tenka esminis vaidmuo. Misijoje ad gentes jis įgyvendinamas vadinamuoju prieškatechumenato laikotarpiu. Dabartiniame naujosios evangelizacijos etape veikiau linkstama kalbėti, kaip jau minėta, apie kerigminę katechezę.

67. Misijos ad gentes kontekste pirminį skelbimą iš esmės reikia suprasti chronologine prasme. „Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios Bažnyčia ėmėsi kaip gautos iš savo Steigėjo.“ Pirminis skelbimas vykdomas „kompleksine ir įvairialype veikla, kuri kartais vadinama „preevangelizacija“, tačiau iš tiesų jau yra evangelizacija tikrąja to žodžio prasme, nors dar pradinė ir gana netobula“ (20). Katechezė plėtoja ir brandina šį pradinį momentą. Taigi pirminis skelbimas ir katechezė, nors būdami skirtingi, tarpusavyje vienas kitą papildo.

68. Daugelyje bažnytinių kontekstų pirminis skelbimas turi taip pat kitą prasmę. „Kai sakoma, jog toks skelbimas yra „pirmasis“, tai nereiškia, kad po to jis užmirštamas arba pakeičiamas kitais jį pranokstančiais turiniais. Jis yra pirmas kokybine prasme, nes tai pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais“ (21). Pirminis skelbimas yra kiekvieno krikščionio užduotis, grindžiama priesaku „eikite“ (Mk 16, 15; Mt 28, 19), kurį Jėzus tarė savo mokiniams ir liepė eiti, paskubėti, lydėti vienas kitą ir tapti tikrais mokiniais misionieriais. Šio skelbimo negalima susiaurinti iki mokymo: jis pirmiausia yra dalijimasis iš Dievo kylančiu gyvenimu, juo perteikiamas džiaugsmas susitikus Viešpatį. „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (22).

 

Įkrikščioninimo katechezė

69. Įkrikščioninimo katechezė susieja tikėjimą žadinančią misionierišką veiklą su nepaliaujamai tikėjimą stiprinančia pastoracine veikla. Katechezė yra integrali įkrikščioninimo dalis, glaudžiai susijusi su įkrikščioninimo sakramentais, ypač Krikštu. „Katechezę su Krikštu susieja tikėjimo išpažinimas, kartu esantis vidinis šio sakramento elementas ir katechezės tikslas“ (23). „Misija krikštyti, vadinasi, sakramentinė misija, slypi jau misijoje skelbti Evangeliją“ (24); todėl negalima atskirti sakramentinės misijos nuo evangelizacijos proceso. Įkrikščioninimo apeiginis kelias yra visa tai, apimanti mokymo forma, kuri ne tik įgyvendinama Bažnyčioje, bet ir sudaro Bažnyčią. Įkrikščioninime neapsiribojama žodiniu išdėstymu, bet įgyvendinama Evangelija.

70. Įkrikščioninimo sakramentai sudaro vienovę, nes „padedami krikščioniškojo gyvenimo pamatai: per Krikštą atgimę tikintieji sustiprinami Sutvirtinimu ir maitinami Eucharistija“ (25). Todėl reikia priminti, kad „mes krikštijami  bei sutvirtinami turint prieš akis Eucharistiją. Šitai verčia pastoracinėje praktikoje skatinti vieningiau suvokti viso įkrikščioninimo kelią“ (26). Reikia atkreipti dėmesį į teologinę sakramentų tvarką: Krikštą, Sutvirtinimą, Eucharistiją, siekiant „ištirti, kokia praktika galėtų geriausiai padėti tikintiesiems padaryti Eucharistijos sakramentą, į kurį krypsta visas įkrikščioninimas, centru“ (27). Pageidautina, kad eksperimentai nebūtų vykdomi izoliuotai, bet atspindėtų visos Vyskupų konferencijos, patvirtinančios jos jurisdikcijai priklausančius sprendimus, planavimo vaisių.

71. Įkrikščioninimo katechezė yra pamatinis, esminis, organiškas, sisteminis ir integralus tikėjimo ugdymas:

a. Pamatinis ir esminis – kaip pradinis kerigmos pagilinimas, išaiškinantis pamatinius tikėjimo slėpinius ir evangelines vertybes. „Katecheze dedami krikščionio dvasinio statinio pamatai, maitinamos jo tikėjimo gyvenimo šaknys, pratinant jį vėliau priimti kietą kasdienio krikščionių bendruomenės gyvenimo maistą“ (28).

b. Organiškas, nes yra nuoseklus ir vidujai sutvarkytas; sisteminis, nes nėra improvizuotas ar proginis. Organiškas ir sisteminis krikščioniškojo slėpinio pristatymas skiria katechezę nuo kitų Dievo žodžio skelbimo formų.

c. Integralus – kaip mokymas atviras visiems krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Katechezė laipsniškai padeda įsisavinti ir integruoti tuos aspektus ir skatina senojo žmogaus permainą, taip pat krikščioniškosios pasaulėjautos formavimąsi.

72. Šie įkrikščioninimo katechezės bruožai pavyzdiniu būdu išreiškiami tikėjimo sintezėse, kurios suformuluotos jau Šventajame Rašte (kaip tikėjimo, vilties ir meilės trejetas), po to Tradicijoje (kaip išpažįstamas, švenčiamas, išgyvenamas ir išmeldžiamas tikėjimas). Tos sintezės – tai būdas, kaip darniai suprasti gyvenimą ir istoriją, nes jomis skelbiamas Bažnyčios tikėjimas, o ne dėstomi kokie nors įdomūs, bet visuomet daliniai teologiniai požiūriai.

 

Katechezė ir nuolatinis ugdymas krikščioniškajame gyvenime

73. Katechezė padeda tikinčiajam atsiliepti tikėjimu ir įgalina jį gyventi krikščioniškai atsivertimo būvyje. Iš esmės kalbama apie pagalbą įsisavinant krikščioniškąją žinią per katechetinį dinamišką vyksmą, integruojantį klausymą, įžvalgą ir nuskaistinimą. Tokia katechetinė veikla nesiriboja tik pavieniu tikinčiuoju, ji skirta visai krikščioniškajai bendruomenei, siekiant palaikyti misionierišką evangelizacijos įsipareigojimą. Katechezė taip pat ragina įtraukti atskirus tikinčiuosius ir bendruomenę į visuomeninį ir kultūrinį kontekstą, padeda krikščioniškai interpretuoti istoriją ir skatinti socialinį krikščionių įsipareigojimą.

74. Katechezė tarnauja nuolatiniam tikėjimo ugdymui ir yra susijusi su įvairiais krikščioniškojo gyvenimo aspektais.

a. Katechezė ir Šventasis Raštas: Šventasis Raštas yra būtinas tikėjimo pažangai; Šventajam Raštui katechezėje tenkantis kertinis vaidmuo leidžia gyvai perteikti išganymo istoriją ir „skatinti pažinti šventųjų tekstų veikėjus, įvykius ir pagrindines vietas“ (29).

b. Katechezė, liturgija ir sakramentai: katechezė yra orientuota į liturgijos šventimą. Būtina tiek sakramentams parengianti katechezė, tiek ir mistagoginė katechezė, padedanti suvokti ir giliau išgyventi liturgiją.

c. Katechezė, gailestingumo darbai ir liudijimas: katechezė kaip Evangelijos aidas ugdo mylėti, o karitatyvinė veikla yra integrali katechetinio skelbimo dalis. Meilė tai ne tik Evangelijos priėmimo ženklas, bet ir privilegijuotas kelias siekti Evangelijos: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7).

 

3. Katechezės tikslai

75. Kiekvieno katechezės proceso centre yra gyvas susitikimas su Kristumi. „Galutinis katechezės tikslas yra padėti kam nors su Jėzumi Kristumi ne tik susipažinti, bet ir su juo bendrauti, savo gyvenimą su juo suvienyti. Tik jis vienas gali nuvesti iki Tėvo meilės Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalininkais“ (30). Bendrystė su Kristumi yra krikščioniškojo gyvenimo centras, taigi ir katechetinės veiklos centras. Katechezės tikslas – ugdyti žmones, tolydžio vis labiau pažįstančius Jėzų Kristų ir jo išlaisvinančią išganymo Evangeliją; žmones, išgyvenančius gilų susitikimą su Jėzumi ir pasirenkančius jo gyvenimo stilių bei nuostatas (plg. Fil 2, 5), įsipareigojančius savo konkrečioje gyvenimo situacijoje įgyvendinti Kristaus misiją, tai yra skelbti Dievo karalystę.

76. Susitikimas su Kristumi įtraukia visą asmenį: širdį, protą ir jausmus. Jis paliečia ne tik protą, bet ir kūną, o pirmiausia – širdį. Šiuo požiūriu katechezė, padėdama įsisavinti tikėjimą, o sykiu nepamainomu indėliu paruošdama susitikimui su Kristumi, šio tikslo siekia ne izoliuotai. Šioje srityje bendradarbiaujama su kitais tikėjimo gyvenimo aspektais: per liturginę ir sakramentinę patirtį, emocinius ryšius, bendruomeninį gyvenimą ir tarnystę broliams nutinka esmingi dalykai, būtini gimstant naujam žmogui (plg. Ef 4, 24) ir asmeninei dvasinei permainai (plg. Rom 12, 2).

77. Katechezė brandina pradinį atsivertimą ir padeda krikščionims visapusiškai įprasminti savo būtį, ugdydama atitinkantį Evangeliją tikėjimo mentalitetą (31), laipsniškai vedantį jausti, mąstyti ir elgtis kaip Kristus. Šiame kelyje, kuriame lemiamas vaidmuo tenka paties žmogaus asmenybei, gebėjimas priimti Evangeliją proporcingai atitinka to asmens egzistencinę situaciją ir vystymosi etapą (32). Reikia iš naujo pabrėžti, kad „suaugusiųjų katechezė skiriama žmonėms, gebantiems tikrai atsakingai apsispręsti tikėjimo naudai, ji laikytina pagrindine katechezės forma, į kurią tam tikra prasme kryptų visos kitos, ne mažiau svarbios, formos. Todėl kitų amžiaus tarpsnių katechezė turėtų ja remtis“ (33).

78. Bendrystė su Kristumi reiškia išpažinti tikėjimą į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. „Tikėjimo išpažinimas per Krikštą yra akivaizdžiai trejybinis. Bažnyčia krikštija „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt 28, 19), vardan vieno triasmenio Dievo, kuriam krikščionis patiki savo gyvenimą. <...> Svarbu, kad katechezė mokėtų kristologinį tikėjimo išpažinimą: „Jėzus yra Viešpats“ jungti su trejybiniu išpažinimu: „Tikiu į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią“, nes tai tik du būdai vienam tikėjimo išpažinimui išreikšti. Kas, išgirdęs pirmąjį skelbimą, atsiverčia į Jėzų Kristų ir pripažįsta jį Viešpačiu, tas pradeda katechezės palaikomą procesą, neišvengiamai pasibaigiantį aiškiu Trejybės išpažinimu“ (34). Toks išpažinimas iš tikrųjų yra asmeninis individo aktas, tačiau jis tampa pilnatviškas tik tuomet, kai atliekamas Bažnyčioje.

 

4. Katechezės užduotys

79. Siekdama savo tikslo katechezė atlieka tarpusavyje susijusias užduotis, vadovaudamasi tokiu būdu, kokiu Jėzus ugdė savo mokinius: Jis supažindino juos su Karalystės slėpiniais, mokė melstis, siūlė evangelines nuostatas, įvedė mokinius į gyvenimo bendrystę su juo ir tarpusavyje, taip pat siuntė į misiją. Ši Jėzaus pedagogika vėliau formavo krikščionių bendruomenės gyvenimą: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tikėjimą reikia pažinti, švęsti, išgyventi ir išmelsti. Ugdydama integraliam krikščioniškam gyvenimui katechezė įgyvendina šias užduotis: įveda į tikėjimo pažinimą; įveda į Slėpinio šventimą; ugdo gyventi Kristuje; moko melstis ir įveda į gyvenimą bendruomenėje.

 

Vesti į tikėjimo pažinimą

80. Katechezės užduotis yra padėti pažinti ir pagilinti krikščioniškąją žinią. Taip ji padeda pažinti krikščioniškojo tikėjimo tiesas, įveda į Šventojo Rašto ir Bažnyčios gyvosiosTradicijos pažinimą, padeda pažinti Credo (Tikėjimo simbolį )ir susidaryti nuoseklų Bažnyčios mokymo vaizdą, kuriuo galima remtis gyvenime. Svarbu nemenkinti šio pažintinio tikėjimo aspekto ir rūpintis integruoti jį ugdymo procese siekiant visiškos krikščioniškosios brandos. Būtų nesėkmė, jei katechezėje būtų supriešinama tikėjimo turinys ir patirtis. Be tikėjimo patirties neįvyktų tikras susitikimas su Dievu ir su broliais; o stokojant turinio būtų trukdoma bręsti tikėjimui, gebančiam įvesti į Bažnyčios esmę ir išgyventi susitikimą bei bendravimą kitais.

 

Įvesti į Slėpinio šventimą

81. Katechezės užduotis yra ne tik padėti gyvai pažinti Kristaus slėpinį, bet ir suprasti bei išgyventi liturgijos šventimą. Vykdydama šią užduotį katechezė padeda suprasti liturgijos svarbą Bažnyčios gyvenime, supažindina su sakramentais ir sakramentiniu gyvenimu, ypač Eucharistijos sakramentu, kuris yra Bažnyčios gyvenimo bei misijos versmė ir viršūnė. Liturgijoje švenčiami sakramentai – ypatinga priemonė, visiškai vienijanti su Tuo, kurį skelbia Bažnyčia.

82. Be to, katechezė ugdo nuostatas, kurių reikalauja Bažnyčios švenčiama liturgija: tai džiaugsmas dėl iškilmingo šventimo pobūdžio, bendruomeniškumo suvokimas, įdėmus Dievo žodžio klausymasis, pasitikinti malda, šlovinimas ir dėkojimas, jautrumas simboliams ir ženklams. Per sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturgijoje katechezė ugdo liturginių metų sampratą – tai yra tikra tikėjimo mokykla; taip pat atskleidžia sekmadienio reikšmę – tai Viešpaties ir krikščionių bendruomenės diena. Katechezė taip pat padeda įvertinti liaudiškajam pamaldumui būdingas tikėjimo išraiškos formas.

 

Ugdyti gyventi Kristuje

83. Katechezės užduotis yra prisidėti, kad kiekvieno krikščionio širdyje suskambėtų kvietimas gyventi naują gyvenimą, atitinkantį Krikštu gautą Dievo vaiko orumą ir sakramentais perteikiamą Prisikėlusiojo gyvenimą. Ši užduotis reiškia būtinybę parodyti, kad į kilniausią šventumo pašaukimą (plg. LG, 40) (35) atsiliepiama Dievo vaiko gyvensena, kai kiekviena situacija išvedama į tiesos ir laimės kelią, į Kristų. Šia prasme katechezė ugdo sekti Viešpačiu pagal Palaiminimais nusakytus patarimus( plg. Mt 5, 1–12), parodančius paties Jėzaus gyvenimą. „Jėzus labai paprastai paaiškino, ką reiškia būti šventam, palikdamas Palaiminimus (plg. Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23). Jie yra tarsi krikščionio tapatybės chartija“ (36).

84. Katechetinė užduotis ugdyti gyventi evangeliškai drauge reiškia krikščioniškos sąžinės ugdymą, kad tikintysis visomis aplinkybėmis įsiklausytų į Tėvo valią ir, vedamas Dvasios, pagal Kristaus įstatymą (Gal 6, 2) sugebėtų atpažinti, kas yra vengtinas blogis ir kas yra siektinas gėris, kurį įgyvendintų per veiklią meilę. Todėl reikia mokyti iš Dekaloge išdėstyto artimo meilės įsakymo (plg. Iš 20, 1–17; Įst 5, 6–21), taip pat iš žmogiškųjų ir krikščioniškųjų dorybių semtis nuorodų, kaip krikščioniui dera elgtis įvairiose gyvenimo srityse. Nepamirštant, kad Viešpats atėjo dovanoti mums gyvenimo apstybės (plg. Jn 10, 10), katechezė turi nurodyti „trokštiną gėrį, siūlyti brandų, pilnatvišką, vaisingą gyvenimą“, kad tikintieji būtų „džiaugsmo kupini šaukliai, siūlantys tai, kas iškilu, gėrio ir grožio, suspindinčių Evangelijai ištikimame gyvenime, sergėtojai“ (37).

85. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad atliepas į bendrą krikščioniškąjį pašaukimą įgyvendinamas įkūnijimo būdu, nes kiekvienas Dievo vaikas turi užduotį atrasti savo vaidmenį išganymo plane – pagal savo laisvės mastą klausydamas Dievo ir atpažindamas iš Jo gautas charizmas. Todėl moralinis ugdymas katechezėje visada vykdomas pašaukimo pagrindu, pačiame gyvenime įžvelgiant pirminį ir pamatinį pašaukimą. Kiekviena katechezės forma turi siekti atskleisti krikščioniškojo pašaukimo orumą, padėti atpažinti specifinį pašaukimą ir sustiprinti pasirinktame gyvenimo kelyje. Katechetinės veiklos vaidmuo yra parodyti, jog gyvenimu paverčiamas tikėjimas, įsipareigojant mylėti kaip Kristus, yra kelias, padedantis kurti Dievo karalystę pasaulyje ir viltis amžinosios laimės pažadu.

 

Mokyti maldos

86. Malda pirmiausia yra Dievo dovana; iš tiesų tai patiria kiekvienas krikščionis, nes „pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais“ (Rom 8, 26). Katechezės užduotis yra mokyti maldos ir maldoje, ugdant krikščioniškosios patirties kontempliatyvųjį santykį. Reikia mokyti melstis su Jėzumi Kristumi ir kaip jis: „Mokytis melstis su Jėzumi reiškia melstis išreiškiant tuos jausmus, kuriuos jis išgyvendavo kreipdamasis į savo Tėvą: jį garbinti, aukštinti, jam dėkoti, vaikiškai juo pasitikėti, prašyti, stebėtis jo šlove. Tokie jausmai atsispindi maldoje „Tėve mūsų“, kurios Jėzus išmokė savo mokinius ir kuri yra kiekvienos krikščioniškos maldos pavyzdys.<...> Kai katechezė būna persunkta maldos dvasios, viso krikščioniškojo gyvenimo mokymasis įgyja gelmės“ (38).

87. Ši užduotis reikalauja mokyti tiek asmeninės, tiek ir liturginės bei bendruomeninės maldos pradedant nuo nuolatinių maldos formų: laiminimo ir adoracijos, prašymo, užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo (39). Pasiekti šiuos tikslus padeda patikrinti būdai: maldingas Šventojo Rašto skaitymas, ypač per Valandų liturgiją ir lectio divina; širdies malda, vadinamoji Jėzaus malda (40), Švč. M Marijos pagerbimas tokiomis maldingomis praktikomis kaip Rožinio malda, maldavimai, procesijos ir pan.

 

Įvesti į bendruomeninį gyvenimą

88. Tikėjimas yra švenčiamas, išpažįstamas, išreiškiamas ir išgyvenamas pirmiausia bendruomenėje. „Bendruomeninė dimensija yra ne tik krikščioniškojo gyvenimo „įrėminimas“ ar „apvalkalas“, bet ir integrali krikščioniškojo gyvenimo, liudijimo ir evangelizavimo dalis“(41). Tai gerai išreiškiama klasikiniu principu: „Idem velle atque idem nolle – norėti to paties ir nenorėti to paties – taip senovėje buvo apibrėžtas tikrasis meilės turinys: darantis panašiam vienam į kitą randasi norėjimo ir mąstymo bendrystė“ (42). Tai tampa įmanoma puoselėjant bendruomenišką dvasingumą. Jo dėka įmanoma įžvelgti Švenčiausiosios Trejybės šviesą taip pat brolio veide, suvokiant jį kaip savęs dalį gilioje mistinio Kūno bendrystėje; dalijantis jo džiaugsmais ir kentėjimais, nujaučiant jo troškimus; rūpinantis atsiliepti į jo troškimus; dovanojant jam tikrą ir stiprią draugystę. Reikia kitame įžvelgti pirmiausia tai, kas pozityvu, traktuoti jį kaip Dievo dovaną, ir tai padeda atsispirti egoizmo pagundoms, iš kurių kyla konkurencija, karjerizmas, nepasitikėjimas ir pavydas.

89. Ugdant bendruomeninį gyvenimą katechezei tenka užduotis ugdyti priklausymo Bažnyčiai suvokimą; ji turi ugdyti bažnytinės bendrystės jauseną, skatinti priimti Magisteriumą, ugdyti vienybę su ganytojais ir brolišką dialogą; taip pat ugdyti bendros atsakomybės už Bažnyčią suvokimą, kad jos nariai aktyviai dalyvautų bendruomenės kūrime ir kaip mokiniai misionieriai prisidėtų prie jos plėtros.

 

5. Katechezės šaltiniai

90. Šaltiniai, kuriais remiasi katechezė, yra tarpusavyje susiję; iš vieno kyla nuoroda į kitą, o visi jie grindžiami Dievo žodžiu, kurį išreiškia. Priklausomai nuo temos ar nuo konteksto katechezėje gali būti akcentuojamas vienas ar kitas šaltinis. Tačiau tai dera daryti balansuotai, vengiant katechezės vienpusiškumo (pvz., išskirtinai vien Biblija, vien liturgija ar vien patirtimi grindžiamos katechezės). Žinoma, svarbiausias šaltinis yra Šventasis Raštas dėl jo ypatingo ryšio su Dievo žodžiu. Tam tikra prasme katechezės šaltiniai gali būti ir katechezės keliais.

 

Dievo žodis Šventajame Rašte ir šventojoje Tradicijoje

91. Katechezės žinia kyla iš Dievo žodžio, kuris yra jos pagrindinis šaltinis. Todėl „esmingai svarbu, kad apreikštasis žodis iš pagrindų padarytų katechezę ir visas pastangas perduoti tikėjimą vaisingas“ (43). Dievo įkvėptas Šventasis Raštas labiau negu bet koks kitas žodis pasiekia žmogaus sielos gelmę. Dievo žodis neišsemiamas Šventuoju Raštu, nes jis yra gyva, veikianti ir veiksminga tikrovė (plg. Iz 55, 10–11; Žyd 4, 12–13). Dievas kalba, ir jo žodis reiškiasi kūrinijoje (plg. Pr 1, 3 ir t.; Ps 33, 6. 9; Išm 9, 1) ir istorijoje. Dienų pabaigoje „jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 2). Viengimis Dievo Sūnus yra galutinis Dievo Žodis, kuris pradžioje buvo pas Dievą, buvo Dievas, viešpatavo kūrinijai (plg. 1 Jn 1 ir t.) ir tapo kūnu (plg. Jn 1, 14), gimdamas iš moters (plg. Gal 4, 4) Šventosios Dvasios galia (plg. Lk 1, 35), kad apsigyventų tarp saviškių (plg. Jn 1, 14). Grįždamas pas Tėvą (plg. Apd 1, 9), jis su savimi pasiima atpirktąją kūriniją, kuri jame ir per jį buvo sukurta (Kol 1, 18 – 20).

92. Bažnyčia išgyvena savo misiją laukdama eschatologinio Viešpaties pasirodymo. „Tas laukimas niekada nėra pasyvus, jis kupinas misijinio siekio skelbti kiekvieną žmogų išgydantį ir atperkantį Dievo žodį; dar prisikėlęs Kristus šiandien mums sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai!“(Mk 16, 15)“ (44). Taigi „tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Per skelbimą ir katechezę moko pati Šventoji Dvasia, vesdama į gyvą ir vaisingą susitikimą su Dievo žodžiu (plg. Žyd 4, 12). Tradicijos sekoje esminis vaidmuo tenka Bažnyčios tėvų minčiai ir raštams. Tėvų gyvenimas ir įdirbis išreiškia praeities patirtį ir dinamišką pirmųjų mokinių ir mūsų skelbimo tęsinį (45), todėl tam dera skirti tinkamą vietą katechezės turinyje.

 

Magisteriumas

93. Kristus pavedė apaštalams ir jų įpėdiniams skelbti Evangeliją iki žemės pakraščių, žadėdamas, kad jiems padės Šventoji Dvasia (plg. Mt 28, 20; Mk 16, 15; Jn 20, 21–22; Apd 1, 8), kuri įgalins juos mokyti žmones, kas yra išganymas, perteikiant Dievo žodį žodžiu (Tradicija) ir raštu (Šventasis Raštas). Magisteriumas saugo, aiškina ir perduoda tikėjimo paveldą, t. y. Apreiškimo turinį. Iš esmės visa Dievo tauta įpareigota saugoti ir skleisti tikėjimo paveldą, kadangi Evangelijos skelbimas visoms tautoms yra visos Bažnyčios užduotis. Tačiau galia oficialiai ir autoritetingai mokyti, Jėzaus Kristaus vardu skelbiant išganymo žinią, priklauso vyskupų kolegijai. Todėl Romos popiežius ir bendrystėje su juo esantys vyskupai yra Bažnyčios magisteriumo subjektai. Jiems tenka pagrindinė atsakomybė mokyti Dievo tautą, supažindinant su tikėjimo turiniu ir krikščioniškąja morale, taip pat skatinti tų dalykų skelbimą visame pasaulyje (plg. LG, 25).

94. Išganymo tiesa, kaip tokia, visada išlieka ta pati ir nesikeičianti. Tačiau Bažnyčia laikui bėgant vis geriau atpažįsta Apreiškimo paveldą. Todėl su Dievo žodžiu yra susijęs tęstinumas, vis gilesnis pažinimas ir darnus vystymasis. Magisteriumas tarnauja Dievo žodžiui ir Dievo tautai, primena išganingas Kristaus tiesas, jas aiškina ir taiko įvairių epochų ir situacijų naujiems iššūkiams, tampa tiltu tarp Rašto ir Tradicijos. Magisteriumas – Kristaus valia atsiradusi institucija, tai konstitutyvus Bažnyčios sandaros elementas. Taigi Raštas, Tradicija ir Magisteriumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir nė vienas iš jų negali gyvuoti be kitų dviejų. Kiekvienas iš šių elementų savo būdu veiksmingai tarnauja žmonių išganymui (plg. DV, 10). Katechezė, be kita ko, tarpininkauja perteikiant Magisteriumo pareiškimus.

 

Liturgija

95. Liturgija yra vienas iš pamatinių ir nepamainomų Bažnyčios katechezės šaltinių ne tik todėl, kad iš liturgijos Bažnyčia gali semtis tikėjimo turinio, kalbos, gestų ir žodžių, bet visų pirma ir todėl, kad jos yra tarpusavyje susijusios pačiame tikėjimo akte. Bažnyčios Tradicijos šviesoje pripažįstant liturgijos ir katechezės specifiką, jų nedera statyti greta viena kitos, reikia jas suvokti krikščioniškojo gyvenimo ir Bažnyčios gyvenimo kontekste, nes jos abi orientuoja patirti Dievo meilę. Senovinis principas lex credendi lex orandi primena, jog liturgija yra konstitutyvus Tradicijos elementas.

96. Liturgija yra „tinkamiausia vieta Dievo tautos katechezei“ (46). Tai nereiškia, kad liturgija turėtų prarasti švenčiamąjį pobūdį ir virsti katecheze arba kad katechezė nebereikalinga. Šios abi sferos turi išlaikyti savo specifiką, ir reikia pripažinti, jog liturgija yra krikščioniškojo gyvenimo viršūnė ir versmė. Katechezė prasideda nuo pirmo veiksmingo katekizuojamojo ir slėpinį švenčiančios bendruomenės susitikimo, vadinasi, katechezė galutinai įgyvendinama dalyvaujant bendruomenės liturginiame gyvenime. Negalima mąstyti apie katechezę vien tik kaip apie parengimą sakramentams: ji suvokiama tik siejama su liturgine patirtimi. „Katechezė yra esmiškai susijusi  su visa liturgine ir sakramentine veikla, nes sakramentuose, ypač Eucharistijoje, Jėzus Kristus veikia visu savo asmeniu, perkeisdamas žmones“ (47). Taigi liturgija ir katechezė yra neatskiriamos ir semiasi viena iš kitos.

97. Kaip liudija Bažnyčios tėvų Mistagoginės katechezės, krikščioniškojo ugdymo kelias visada vedė per patirtį, tačiau nebuvo apleidžiamas ir tikėjimo supratimas. Lemiamą vaidmenį atliko gyvas susitikimas su Kristumi, kurį skelbė autentiški liudytojai. Todėl į slėpinius įvedantis asmuo yra visų pirma liudytojas. Tokio susitikimo šaltinis, o drauge viršūnė yra Eucharistijos šventimas, o katechezė jį pagilina.

98. Mistagoginio kelio poreikis kyla iš tos krikščioniškosios patirties pamatinės struktūros, o ją apibūdina trys esminiai elementai (48):

a. Apeigų interpretavimas išganymo įvykių šviesoje pagal Bažnyčios Tradiciją, naujai perskaitant Jėzaus gyvenimo slėpinius, ypač Velykų slėpinį, ir siejant tai su visa Senojo Testamento istorija.

b. Supažindinimas su liturginių ženklų reikšme. Mistagoginė katechezė turi žadinti ir ugdyti tikinčiųjų jautrumą ženklų ir gestų kalbai, kurie, jungiami su žodžiu, sudaro apeigą.

c. Parodyti apeigų prasmę siejant jas su krikščioniškojo gyvenimo visuma, pabrėžiant ryšį tarp liturgijos ir tikinčiųjų misionieriškos atsakomybės, padedant jiems suvokti, kad švenčiami slėpiniai laipsniškai perkeičia visą tikinčiųjų egzistenciją.

Katechezės mistagoginis matmuo nepaverstinas tik išskirtinai įkrikščioninimo pagilinimu jau priėmus sakramentus, bet taip pat apima įvadą į sekmadienio liturgiją ir liturginių metų iškilmes, kuriomis Bažnyčia maitina katechumenus ir pakrikštytus vaikus dar iki tol, kol jie galės priimti Eucharistiją arba dalyvauti nuoseklioje, sistemingoje katechezėje.

 

Šventųjų ir kankinių liudijimas

99. Jau nuo pirmųjų amžių Mergelės Marijos, taip pat šventųjų ir kankinių gyvenimo pavyzdžiai sudarė integralią ir veiksmingą katechezės sudedamąją dalį: pradedant nuo Acta martyrium iki Passiones, nuo bažnyčių freskų bei ikonų iki ugdomųjų pasakojimų vaikams ir neraštingiems. Šventųjų bei kankinių gyvenimu ir mirtimi dėl Kristaus pateikti liudijimai buvo autentiški sequentiae sancti Evangelii, Evangelijos fragmentai, skelbiantys Kristų, ugdantys ir gaivinantys tikėjimą į jį.

100. Bažnyčia laiko kankinius iškiliais tikėjimo mokytojais, kurie savo apaštalavimo vargais ir kentėjimais prisidėjo prie paties tikėjimo pirminio skleidimo ir formulavimo. Kankiniuose glūdi Bažnyčios gyvenimo užuomazga: „semen est sanguis Christianorum“ (49). Šis principas galioja ne vien krikščionybės pradžiai, bet ir visai Bažnyčios istorijai iki mūsų laikų. Būtent XX amžiuje, vadinamame taip pat kankinių amžiumi, buvo gausu liudytojų, gebėjusių gyventi Evangelija iki aukščiausio meilės išbandymo. Jų tikėjimo liudijimas turi būti išsaugotas ir perteikiamas per skelbimą ir katechezę, kad padėtų ugdyti Kristaus mokinius. Bažnyčios pripažinti Mergelės Marijos apsireiškimai, įvairių kultūrų bei tautų šventųjų ir kankinių gyvenimai bei raštai ir yra tikras katechezės šaltinis.

 

Teologija

101. Dievo apreiškimas, pranokstantis žmogiškuosius pažinimo gebėjimus, nėra priešingas protui, bet jį perskverbia ir pakylėja. Kupinas pasitikėjimo siekis suprasti tikėjimą – arba teologija – yra neatšaukiamas Bažnyčios poreikis. „Teologinė refleksija Bažnyčioje visų pirma yra skirta tikėjimo skelbimui ir katechezei“ (50). Kritiško pažinimo dėka ji perskverbia tikėjimo turinį, jį pagilina ir sistemina dalyvaujant protui. Tačiau Kristus neturi būti tyrinėjamas tik protu kaip sisteminės refleksijos objektas, jis yra nušviečianti esatis, gyva tiesa ir „Dievo išmintis“ (plg. 1 Kor 1, 24). Išmintimi grindžiama prieiga leidžia teologijai integruoti įvairius tikėjimo aspektus. Be to, teologija rūpinasi, „kad tikėjimas būtų geriau suprantamas Kristaus nepažįstantiems, ji padeda jiems tikėjimo ieškoti ir jį atrasti“ (51). Apskritai teologijos mokslas savo indėliu prisideda prie katechezės ar katekizacijos praktikos per savo disciplinas: fundamentinę teologiją, biblinę teologiją, dogmų teologiją, moralės teologiją, dvasingumo teologiją ir t. t., o konkrečiai per katechetiką, pastoracinę teologiją, evangelizacijos teologiją, ugdymo ir komunikacijos teologiją.

 

Krikščioniškoji kultūra

102. Krikščioniškoji kultūra atsiranda įsisąmoninus žmogaus gyvenimą perkeičiantį, pagrindinį Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos vaidmenį. Krikščioniškasis tikėjimas ilgainiui persmelkė įvairias kultūras, jas priėmė, nuskaistino ir iš vidaus perkeitė taip, kad evangelinis stilius tapo jų pagrindine ypatybe; tikėjimas prisidėjo kuriant naują, originalią – krikščioniškąją kultūrą, kuri per šimtmečius visose žmogiškosios žinijos srityse pagimdė tikrus šedevrus. Ta kultūra buvo Evangelijos atrama ir nešėja per istorines permainas, kartais pažymėtas ideologinių bei kultūrinių konfliktų; ji įstengė išsaugoti tokias tikras evangelines vertybes kaip, pvz.: asmenybės išskirtinumas, gyvenimo orumas, laisvė kaip žmogiškojo gyvenimo sąlyga, vyro ir moters lygybė, reikalavimas „atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera“ (plg. Iz 7, 15), užuojautos ir solidarumo svarba, atleidimo ir gailestingumo reikšmė, būtinybė atsiverti transcendencijai.

103. Vis dėlto amžių būvyje, ypač krikščioniškosios kultūros suformuotose visuomenėse, kilo kultūrinė krizė, nulemta paaštrėjusio sekuliarizmo, ji nuvedė prie klaidingos autonomijos sampratos. Vadovautasi tik kriterijais, grindžiamais visuomeniniu konsensusu arba subjektyviomis nuomonėmis, dažnai priešingomis prigimtinei etikai. „Kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama“ (52). Akivaizdžiai būtina iš naujo suvokti krikščioniškosios kultūros vienijantį vaidmenį (53), ir tai leis Evangelijai išlaisvinti tikro žmogiškumo, taikos, teisingumo ir susitikimų kultūros energiją. Ta iš krikščioniškosios kultūros pagrindų kylanti energija daro tikėjimą labiau suprantamą ir siektiną.

104. Krikščioniškoji kultūra atliko lemiamą vaidmenį išsaugojant ankstesnes kultūras ir laiduojant kultūros pažangą visame pasaulyje. Pavyzdžiui, ji sugebėjo nauja dvasia interpretuoti graikų filosofijos ir romėnų teisės didžiulius pasiekimus ir padarė tai visos žmonijos paveldu. Krikščioniškoji kultūra taip pat formavo gėrio, teisingumo, tiesos ir grožio suvokimą, juo vadovaujantis buvo sukurti literatūros ir mokslo veikalai, muzikos kūriniai, architektūros ir tapybos šedevrai, – jie kaip intelektinis, moralės ir estetikos paveldas išlieka liudyti krikščioniškojo tikėjimo indėlį.

105. Šis didelės istorinės ir meninės vertės paveldas yra katechezės įkvėpimo ir vaisingumo šaltinis, nes perteikia krikščioniškąją pasaulio viziją per kūrybinę grožio galią. Katechezė turi naudotis krikščioniškuoju kultūriniu paveldu, siekdama „išsaugoti žmonijoje kontempliacijos ir gėrėjimosi sugebėjimą, vedantį į išmintį“ (GS, 56), ir fragmentacijos laikais puoselėti „pilnatviško žmogaus asmens, kuriame šviečia proto, valios, sąžinės ir broliškumo vertybės, idealą. Visos šios vertybės  pagrįstos Dievu Kūrėju ir įstabiai išgydytos bei pakylėtos Kristuje“ (GS, 61). Didžiulis krikščioniškasis kultūrinis paveldas, pateikiamas pagal jo kūrėjų sumanymą, gali veiksmingai prisidėti įsisavinant svarbiausius evangelinės žinios elementus.

 

Grožis

106. Šventasis Raštas vienaprasmiškai pristato Dievą kaip visokio spindesio ir grožio šaltinį. Senasis Testamentas vaizduoja žmogaus vainikuojamą kūriniją kaip gerą ir gražią ne tiek tvarkos ir harmonijos prasme, bet veikiau kaip laisvai dovanojamą, laisvą nuo funkcionalizmo. Kūrinija dera stebėtis ir ją kontempliuoti dėl jos pačios, ji kelia nuostabą, susižavėjimą, emocines ir juslines reakcijas. Žmogaus kūriniai, tokie kaip nuostabi Saliamono šventykla (plg. 1 Kar 7–8), nusipelno nuostabos, nes yra susiję su Kūrėju.

107. Naujajame Testamente visas grožis telkiasi Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris apreiškia Dievą ir yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3). Jo Evangelija žavi, nes ji yra graži, gera, džiugi ir viltinga žinia. Jis yra „pilnas malonės ir tiesos“ (plg. Jn 1, 14), prisiėmęs žmogystę palyginimuose pasakojo apie Dievo veikimo grožį. Bendraudamas su žmonėmis, jis kalbėjo gražius žodžius, veiksmingai gydžiusius žmogaus sielos gelmes: „Tau atleidžiamos nuodėmės“ (Mk 2, 5), „Nė aš tavęs nepasmerksiu“ (Jn 8, 11), „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16), „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jis atliko gražius veiksmus: gydė, laisvino, lydėjo žmones, liesdamas jų žaizdas. Patyręs žiaurią mirtį, nebūdamas „nei patrauklus, nei gražus“ (Iz 53, 2), jis buvo pripažintas gražiausiu iš žmogaus sūnų (plg. Ps 45, 3). Jis nuvedė nuskaistintą žmoniją į Tėvo šlovę – ten, kur jis dabar sėdi „Didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (Žyd 1, 3), – ir taip parodė savo Velykų slėpinio perkeičiančią galią.

108. Bažnyčia, siekdama, jog Prisikėlusiojo skelbimas paliestų žmogaus širdį, suvokia, kad jis turi spindėti gėriu, tiesa ir grožiu, todėl būtina „į tikėjimo perteikimą įtraukti ir ugdymą per via pulchritudinis (grožio kelią)“(54). Bet kuris grožis gali būti kelias, padedantis susitikti su Dievu, tačiau jo autentiškumo kriterijus negali būti vien tik estetinis. Reikia skirti tikrąjį grožį nuo iš pažiūros gražių, bet tuščių ir net kenksmingų formų, kaip žemiškojo rojaus uždraustas vaisius (plg. Pr 3, 6). Šie kriterijai pateikiami Pauliaus raginime: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

109. Grožis visada ir neatsiejamai pripildytas gėrio ir tiesos. Todėl grožio kontempliavimas žadina džiaugsmą, malonumą, švelnumą, pilnatvės ir prasmės jausmą, atveria žmogų transcendencijai. Evangelizacijos kelias yra grožio kelias, todėl kiekviena grožio forma yra katechezės šaltinis. Katechezė atskleidžia malonės primatą, ypač matomą Mergelėje Marijoje; supažindina su šventųjų gyvenimais, liudijančiais tikėjimo grožį; iškelia kūrinijos grožį ir slėpiningumą; atskleidžia ir vertina neįtikėtinai didelį liturginį bei meninį Bažnyčios paveldą; vertina šiuolaikinio meno kilniausias formas, – taip katechezė konkrečiu būdu parodo begalinį Dievo grožį, pasireiškiantį ir žmogaus kūriniuose (plg. SC, 122), ir veda katekizuojamuosius į grožio dovaną, kurią Dievas dovanoja mums savo Sūnuje.

 

II skyriaus išnašos

(1) Graikiškas veiksmažodis katechein reiškia „skambėti“, „išgarsinti“.

(2)EG, 165.

(3) EG, 164.

(4) Dėl sąvokos „Evangelija“: plg. Benediktas XVI. Meditacija Vyskupų sinodo XIII ordinarinės asamblėjos pirmojoje generalinėje kongregacijoje (2012 m. spalio 8 d.): „Evangelija reiškia: Dievas nutraukė tylą, Dievas prabilo, Dievas esti. Pats šis faktas yra išganymas: Dievas mus pažįsta, Dievas mus myli, jis įžengė į istoriją. Jėzus yra jo Žodis, Dievas su mumis – tai Dievas, kuris rodo, kad myli mus, jis kenčia su mumis iki mirties, jis prisikelia. Tai yra pati Evangelija. Dievas prabilo. Jis nebėra didysis Nepažįstamasis, jis pats save parodė, ir tai yra išganymas.“.

(5) Tarp daugelio kerigmos formuluočių galima paminėti šiuos pavyzdžius:„ Jėzus yra Dievo Sūnus, Emanuelis, Dievas su mumis“ (plg. Mt 1, 23); „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16); „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10); „Jėzus iš Nazareto <...> vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus“ (Apd 10, 38); „Viešpats Jėzus yra „prikeltas mums nuteisinti“ (Rom 4, 25); „Jėzus yra Viešpats“ (1 Kor 12, 3); „Kristus numirė už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3); „Dievo Sūnus pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (plg. Gal 2, 20).

(6) EG, 164.

(7) EG, 165.

(8) EG, 177.

(9) EG, 34.

(10) Šiuos žmones galima vadinti kvazikatechumenais: plg. CT, 44.

(11) Plg. KBK,1231 ir Lotynų Amerikos ir Karibų episkopatų V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 286–288.

(12) SĮA, 295.

(13) SĮA, 6:„Trys etapai, žingsniai arba vartai yra esminiai ir reikšmingiausi įkrikščioninimo laikotarpiai, juos atitinka trejos liturginės apeigos.“ Pirmasis etapas pažymimas priėmimo į katechumenatą, antrasis – išrinkimo, trečiasis – sakramentų šventimo apeigomis.

(14) Šiuo laikotarpiu švenčiama Dievo žodžio liturgija, egzorcizmų, laiminimų ir kitos apeigos. Plg. SĮA, 68–132.

(15) Šiuo laikotarpiu drauge su minėtais perduodamais dalykais atliekama katechumeno ištyrimai ir paskutinės tiesioginio pasiruošimo apeigos prieš sakramentų šventimą. Plg. SĮA, 133–207.

(16) Plg. SĮA, 208–239.

(17) EG, 166.

(18) EG, 166.

(19) EG, 166. Plg. taip pat SĮA, 4–6.

(20) EN, 51.

(21) EG, 164.

(22) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 1.

(23) BKV, 66.

(24) KBK, 1122.

(25) Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, 251.

(26) Benediktas XVI, Apaštališkasis paraginimas.Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 17.

(27) Ten pat, 18.

(28) BKV, 67.

(29) Benediktas XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas, Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 74. Reikia vertinti visas iniciatyvas, tokias kaip Dievo Žodžio sekmadienis, kuriose iškeliamas pastoracinis primatas Šventajame Rašte: plg. Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Aperuitillis (2019 m. rugsėjo 30 d.).

(30) CT, 5.

(31) Pagal EN, 44,katechezė skirta „krikščioniškojo gyvenimo įpročiams ugdyti“.

(32) Dėl asmeninio tikėjimo priėmimo plg. šio Vadovo 396.

(33) BKV, 59; plg. taip pat Dvasininkijos kongregacija. Bendrasis katechetikos vadovas (1971 m. balandžio 11 d.), 20 ir CT, 43.

(34) BKV, 82.

(35) Dėl kvietimo į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje žr.: Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas

Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.).

(36) Ten pat, 63.

(37) EG, 168.

(38) BKV, 85.

(39) Plg. KBK, 2626–2649.

(40) KBK, 435: „Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“ Lūpomis tariami žodžiai laipsniškai įsisavinami protu, kad galiausiai nusileistų į širdį ir sukurtų supratingą širdį, vienytų ir integruotų žmogaus vidų.

(41) Pranciškus. Bendroji audiencija (2014 m. sausio 15 d.).

(42) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 17.

(43) EG, 175.

(44) Benediktas XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d. ), 121.

(45) Plg. Benediktas XVI. Kalba Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2011 m. gegužės 30 d.)

(46) KBK, 1074.

(47) CT, 23.

(48) Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 64.

(49) Tertulijonas. Apologeticum, 50, 13 : CCL 1, 171 (PL 1, 603).

(50) Jonas PauliusII. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 99.

(51) Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis (1990 m. gegužės 24 d.), 7.

(52) EN, 20.

(53) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo14 d.), 85.

(54) EG,167. Plg. Popiežiškoji kultūros taryba. Via pulchritudinis, privilegijuotas evangelizacijos ir dialogo kelias (2006).

 

III skyrius

Katechetas

1. Katecheto tapatybė ir pašaukimas

110. „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes“ (LG, 7). Krikšto ir Sutvirtinimo dėka krikščionys yra susijungę su Kristumi ir dalyvauja jo kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnyboje (plg. LG, 31; AA, 2); žodžiu ir krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiu jie liudija evangelinę žinią; tačiau kai kurie „gali būti pašaukti bendradarbiauti su vyskupu ir kunigais vykdant žodžio tarnystę“ (1). Tarp tarnysčių bei tarnybų, kuriomis Bažnyčia įgyvendina evangelizacijos misiją, ypatinga vieta tenka „katechetinei tarnystei“ (2), kuri reikšmingai ir nepamainomai prisideda prie tikėjimo ugdymo. Ši tarnystė įveda į tikėjimą ir drauge su liturgine tarnyste gimdo Dievo vaikus Bažnyčios įsčiose. Ypatingas katecheto pašaukimas šaknijasi bendrame Dievo tautos pašaukime, kuriuo kviečiama tarnauti žmonijos labui skirtam išganingam Dievo planui.

111. Už katechetinę tarnystę atsako visa krikščionių bendruomenė, kiekvienas pagal savo padėtį Bažnyčioje: įšventintieji tarnautojai, pašvęstieji asmenys, tikintieji pasauliečiai. „Nepaisant kiekvieno iš jų funkcijų skirtingumo, per juos katechetinė tarnystė pateikia visą Dievo žodį ir bažnytinės tikrovės liudijimą. Jei bent vienos iš šių formų trūktų, katechezė netektų dalies savo turtingumo bei reikšmės“ (3). Katechetas priklauso krikščionių bendruomenei ir yra jos išraiška. Jo tarnystė išgyvenama bendruomenėje, kurią kaip subjektą pirmiausia reikia palydėti tikėjime.

112. Katechetas yra krikščionis, priėmęs ypatingą pašaukimą iš Dievo. Tikėjimu priimtas, šis pašaukimas įgalina jį tarnauti perteikiant tikėjimą ir vykdant įvedimo į krikščioniškąjį gyvenimą užduotį. Tiesioginiai motyvai, nulemiantys katecheto pašaukiamą tarnauti Dievo žodžiui, labai įvairūs, tačiau jie visi yra tarpininkavimo būdai, kuriuos Dievas pasitelkia per Bažnyčią šaukdamas į savo tarnybą. Tuo pašaukimu katechetas dalyvauja Jėzaus misijoje, kuria mokiniai įvedami į sūnišką santykį, vienijantį Jėzų su Tėvu. Tačiau pagrindinė kiekvienos tikros katechezės veikėja yra Šventoji Dvasia, kuri per gilų ryšį, siejantį katechetą su Jėzumi Kristumi, daro žmogaus pastangas veiksmingas katechetinėje veikloje. Ši veikla vykdoma Bažnyčios prieglobstyje – katechetas liudija gyvąją Bažnyčios Tradiciją ir yra tarpininkas, padedantis įvesti naujus Kristaus mokinius į jo bažnytinį Kūną.

113. Tikėjimo ir Krikšto patepimo galia bendradarbiaudamas su Kristaus mokymu, būdamas Šventosios Dvasios veikimo tarnas, katechetas yra:

a. Tikėjimo liudytojas ir Dievo atminimo saugotojas; per susitikimą su Jėzaus asmeniu patirdamas Evangelijos gėrį bei tiesą, katechetas saugo, maitina ir liudija iš to besiliejantį naują gyvenimą, taip tapdamas ženklu kitiems. Tikėjime glūdi Dievo bendravimo su žmonėmis istorijos atmintis. Tos atminties puoselėjimas, jos žadinimas kituose ir jos pasitelkimas skelbimo tarnystei yra ypatingas katecheto pašaukimas. Gyvenimo liudijimas – būtina šios misijos tikėtinumo sąlyga. Dievo gailestingumo akivaizdoje pripažindamas savo silpnumą, katechetas dėl to nesiliauja buvęs vilties ženklu broliams (4).

b. Katechetas yra mokytojas ir mistagogas, vedantis į Dievo slėpinį, apreikštą Kristaus Velykų slėpinyje. Katechetui kaip Mokytojo Kristaus ikonai tenka dvejopa užduotis – perteikti tikėjimo turinį ir įvesti į to tikėjimo slėpinį. Katecheto pašaukimas yra supažindinti su Kristumi ir atskleisti tiesą apie žmogų ir jo galutinį pašaukimą; tuo pat metu katechetas supažindina su įvairiais krikščioniškojo gyvenimo aspektais, atskleidžia išganymo slėpinius, glūdinčius tikėjimo pavelde ir sudabartinamus Bažnyčios liturgijoje.

c. Katechetas yra Bažnyčios jam patikėtų žmonių palydėtojas ir auklėtojas. Katechetas yra palydėjimo meno žinovas (5), turi ugdymo kompetencijų, geba klausytis ir įsigilinti į žmogaus brandos dinamiką, nuolankiai paklusdamas Dvasios veikimui, kantriai ir suvokdamas proceso laipsniškumą jis tampa bendrakeleiviu, ugdymo procese padėdamas broliams bręsti krikščioniškajame gyvenime ir eiti link Dievo. Pažindamas žmogiškąją prigimtį, katechetas pažįsta žmogaus džiaugsmus ir viltis, liūdesį ir sielvartą (plg. GS, 1) ir sugeba juos susieti su Jėzaus Evangelija.

 

2. Vyskupas – pirmasis katechetas

114. „Vyskupas yra pirmutinis Evangelijos skelbėjas žodžiu ir savo gyvenimo liudijimu“ (6); kadangi vyskupijoje jam tenka pirminė atsakomybė už katechezę, greta skelbimo pamokslaujant, jo pirminė užduotis yra skatinti katechezę ir parengti įvairias tikintiesiems reikalingas katechezės formas pagal Apaštalų Sosto teikiamus principus bei normas. Vyskupui reikšmingai padeda ne tik vyskupijos institucijų bendradarbiai, jis taip pat gali pasitelkti teologijos, katechetikos ir humanitarinių mokslų ekspertus, taip pat ir iš katechetinio ugdymo bei tyrimų centrų. Vyskupo rūpinimasis katechetikos veikla jį skatina:

a. Atidžiai rūpintis katecheze, tiesiogiai užsiimant Evangelijos skelbimu ir saugojant tikėjimo paveldo integralumą.

b. Savo jurisdikcijos teritorijoje užtikrinti tikėjimo įkultūrinimą, teikiant prioritetą veiksmingai katechezei.

c. Parengti visuminę katechezės programą, atitinkančią Dievo tautos poreikius ir suderintą su vyskupijos ir Vyskupų konferencijos sielovados planais.

d. Žadinti ir palaikyti „tikrą didžią meilę katechezei, meilę, pasireiškiančią tikru ir veiksmingu katechezės organizavimu, paskiriant tam žmones, priemones ir įrankius, taip pat būtinas lėšas“ (7).

e. Rūpintis, „kad katechetai būtų tinkamai parengti savo uždaviniui – gerai pažintų Bažnyčios mokymą ir teoriškai bei praktiškai būtų susipažinę su psichologijos pagrindais ir pedagogikos disciplinomis“ (8).

f. Atidžiai stebėti katechezei skirtus tekstus ir priemones.

Vyskupas turi jausti būtinybę bent svarbiausiais liturginių metų laikotarpiais, ypač Gavėnios metu, vyskupijos katedroje suburti Dievo tautą ir vesti katechezę.

 

3. Kunigas ir katechezė

115. Kunigas, kaip pirmutinis vyskupo bendradarbis ir jo pavedimu ugdytojas tikėjime (plg. PO, 6), jam patikėtoje bendruomenėje turi užduotį gaivinti bei koordinuoti katechetinę veiklą, taip pat jai vadovauti (9). „Katechetinę veiklą vykdantis kunigas remiasi vyskupo mokymu vienoje vyskupijos kunigijoje, taip pat klusniai laikosi gairių, kurias tikinčiųjų labui pateikia ganytojai ar vyskupų konferencijos“ (10). Kunigai įžvalgiai atpažįsta ir rūpinasi, kad skleistųsi pašaukimai į katechetų tarnystę.

116. Klebonas yra parapijos bendruomenės pirmasis katechetas. Klebonui arba kunigui katechezės srityje tenka šios užduotys:

a. Kompetentingai ir didžiadvasiškai įsipareigoti katekizuoti jo sielovadai patikėtus tikinčiuosius, pasinaudojant kiekviena proga skelbti Evangeliją tomis aplinkybėmis, kurios atsiskleidžia parapijos gyvenime ir jos kultūrinėje bei socialinėje aplinkoje.

b. Rūpintis susieti katechezę, liturgiją ir gailestingumo darbus, vertinant sekmadienį kaip ypatingą Viešpaties ir krikščionių bendruomenės dieną.

c. Žadinti bendruomenėje atsakomybę už katechezę ir atpažinti ypatingus pašaukimus toje srityje, rodyti dėkingumą ir skatinti katechetų tarnystę.

d. Bendradarbiaujant su katechetais organizuoti katechezę taip, kad ji įsilietų į bendruomenės pastoracinį planą. Reikia pasirūpinti šio proceso atskirais etapais: analize, planavimu, priemonių parinkimu, praktiniu įgyvendinimu ir įvertinimu.

e. Užtikrinti, kad bendruomenėje vykdoma katechezė būtų susieta su vyskupijos sielovados programa, šioje šventoje tarnystėje vengiant bet kokio  subjektyvizmo.

f. Kunigas kaip katechetų katechetas turi su didžiausiu dėmesiu rūpintis jų ugdymu ir lydėti juos tikėjimo brandos kelyje; jam taip pat dera palaikyti vertingą katechetų grupės bendruomeninę aplinką ir jų bendrą atsakomybę, būtiną autentiškam ugdymui.

 

4. Diakonas ir katechezė

117. Dievo žodžio diakonija, greta liturgijos ir gailestingumo darbų, yra diakonų vykdoma tarnystė, siekiant bendruomenėje sudabartinti Kristų, iš meilės tapusį tarnu (plg. Lk 22, 27; Fil 2, 8–11). Diakonams leidžiama ne tik skelbti homilijas, bet ir skirti nuolatinį dėmesį „tikinčiųjų katechezei įvairiais jų krikščioniškojo gyvenimo tarpsniais, siekiant padėti jiems pažinti tikėjimą į Kristų, sutvirtinti jį priiminėjant sakramentus ir reikšti savo asmeniniame, šeimyniniame, profesiniame ir socialiniame gyvenime“ (11). Diakonai turi įsitraukti į katechetines programas vyskupijos ir parapijos lygmeniu, ypač dalyvauti iniciatyvose, susijusiose su pirminiu skelbimu. Jie taip pat pašaukti skelbti Dievo žodį „savo profesinėje aplinkoje aiškiu žodžiu arba paprasčiausiai aktyviu buvimu ten, kur formuojasi viešoji nuomonė ir taikomos etinės normos (socialinės tarnybos, šeimos, gyvybės teisių tarnybos ir pan.)“ (12).

118. Kai kuriose srityse, ypač artimo meilės ir šeimyninio gyvenimo sferoje, labai vertinama diakonų vedama katechezė. Jie gali darbuotis tarp kalinių, ligonių, senelių, nusikalsti linkusių jaunuolių, imigrantų ir t. t. Diakonų užduotis yra tas vargo formas įtraukti į bažnytinių bendruomenių katechetinę veiklą siekiant ugdyti tikrą artimo meilę. Be to, santuokoje gyvenantys nuolatiniai diakonai dėl savo gyvenimo luomo yra ypatingu būdu pašaukti įtikinamai liudyti šio sakramento grožį. Padedami savo sutuoktinių, galimai taip pat vaikų, jie gali įsitraukti į šeimų katekizaciją ir lydėti žmones tose situacijose, kurios reikalauja ypatingo dėmesio ir subtilumo.

 

5. Pašvęstieji asmenys katechezės tarnystėje

119. Tarp pašvęstųjų asmenų apaštalavimo sričių katechezei teikiama pirmenybė. Bažnyčios istorijoje tarp labiausiai atsidavusių katechetų minimi būtent pašvęstieji asmenys. Bažnyčia ypač kviečia pašvęstojo gyvenimo asmenis į katechetinę veiklą, kurioje jų originalaus ir ypatingo indėlio negali pavaduoti nei kunigai, nei pasauliečiai. „Pirmoji pašvęstojo gyvenimo užduotis – akivaizdžiai rodyti stebuklus, kuriuos Dievas padaro trapioje pašauktųjų žmogystėje. Tuos stebuklus jie liudija ne tiek žodžiais, kiek įtikinamąja perkeistos būties kalba, kuri gali paveikti pasaulį“ (13). Pirmoji dėmesį patraukianti katechezė yra pats jų gyvenimas ir tai, kad gyvendami evangeliniu radikalumu pašvęstieji asmenys liudija pilnatvę, kuri įmanoma dėka jų gyvenimo Kristuje.

120. Specifinės pašvęstojo gyvenimo charizmos labiau išsiskleidžia, kai pašvęstieji asmenys imasi katechetinės veiklos. „Katechezei išlaikant savo pobūdį, įvairių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių charizmos suteikia šiai bendrai užduočiai savitų, dažnai didelės religinės, socialinės ir pedagoginės gelmės akcentų. Katechezės istorija liudija šių charizmų Bažnyčios ugdomajai veiklai dovanotą gyvastingumą“(14). Tai pasakytina ypač apie tuos asmenis, kurie savo gyvenimo idealą susiejo su katecheze. Bažnyčia nuolat stiprinasi jų tarnyste ir su viltimi laukia naujo įsipareigojimo katechezės tarnystei.

 

6. Katechetai pasauliečiai

121. Per įsitraukimą į pasaulio reikalus pasauliečiai gali vertingai prisidėti prie evangelizacijos – pats jų gyvenimas Jėzaus mokinių pavyzdžiu yra Evangelijos skelbimo forma. Dalyvaudami įvairiausioje veikloje kaip ir kiti žmonės, jie prisodrina Evangelijos dvasia laikinąją tikrovę: toks evangelizavimas „būdingas ir ypač veiksmingas tuo, kad vyksta įprastinėmis pasaulio sąlygomis“ (LG, 35). Pasauliečiai liudydami Evangeliją įvairioje aplinkoje turi progų krikščioniškai interpretuoti gyvenimo įvykius, kalbėti apie Kristų ir krikščioniškąsias vertybes, pagrįsti savo pasirinkimus. Tokia spontaniška ir proginė katechezė yra labai reikšminga, nes tiesiogiai siejama su gyvenimo liudijimu.

122. Pašaukimas į katechezės tarnystę kyla iš Krikšto sakramento, jį sustiprina Sutvirtinimas: per šiuos sakramentus pasaulietis dalyvauja kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje Kristaus tarnyboje. Kai kurie tikintieji, šalia bendro pašaukimo apaštalauti, jaučia, kad Dievas kviečia juos atlikti krikščionių bendruomenės katechetų vaidmenį, tarnaujant organiškai ir labiau struktūruotai katechezei. Tas asmeninis Jėzaus Kristaus pašaukimas ir santykis su juo iš tikrųjų yra katecheto veiklos variklis: „Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, evangelizuoti ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų“ (15). Bažnyčia žadina ir atpažįsta tą Dievo pašaukimą, taip pat suteikia misiją vykdyti katechezę.

123 „Jautimasis pašauktam būti katechetu ir iš Bažnyčios gauta užduotis tai daryti gali reikšti įvairaus laipsnio atsidavimą, priklausomą nuo kiekvieno ypatybių. Kartais katechetas katechezės tarnystėje bendradarbiauja tik tam tikrą savo gyvenimo laikotarpį arba apskritai tiesiog pasitaikius progai; tai irgi visada lieka tarnyste ir vertingu bendradarbiavimu. Tačiau katechetinės tarnystės svarba perša mintį, kad vyskupijoje turėtų būti tam tikras skaičius pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių, pastoviai ir dosniai atidavusių save katechezei, viešai pripažintų ir bendrystėje su kunigais ir vyskupu prisidedančių prie šiai diecezinei tarnystei prideramo bažnytinio pavidalo suteikimo“ (16).

 

Tėvai – aktyvūs katechezės subjektai

124. „Atlikdami auklėjimo misiją, kurią gauna dalyvaudami Dievo kūrybos darbe, krikščionys tėvai gauna naują ir specialią pagalbą per Santuokos sakramentą, kuris pašvenčia juos tikrai krikščioniškam vaikų auklėjimui“ (17). Tikintieji tėvai kasdieniu gyvenimo pavyzdžiu geba ypač įtikinamai perteikti krikščioniškojo tikėjimo grožį. „Kad šeimos galėtų būti aktyvūs šeimų pastoracijos subjektai, būtinos „evangelizacinės ir katechetinės pastangos, nukreiptos į šeimos vidų“ ir kreipiančios ją šia linkme“ (18). Šioje srityje didžiausias iššūkis yra tai, kad sutuoktiniai – motina ir tėvas, būdami aktyvūs katechezės subjektai, – nepasiduotų paplitusiai mąstysenai, esą tikėjimo mokymas yra religijos ugdymo specialistų uždavinys. Tokią mąstyseną kartais palaiko ir pati bendruomenė, kuriai sudėtinga organizuoti šeimyninę katechezę remiantis pačiomis šeimomis. „Kad patys tėvai galėtų atlikti savo auklėjamąją užduotį, Bažnyčia pašaukta bendradarbiauti vykdydama tinkamą pastoraciją“ (19). Taip tėvai gali tapti pirmaisiais katechetais savo vaikams.

 

Krikšto tėvai kaip tėvų bendradarbiai

125. Įvesdama į krikščioniškąjį gyvenimą, Bažnyčia kviečia iš naujo apmąstyti krikšto tėvui ir krikšto motinai tenkančią misiją kaip paramą ugdomajai tėvų misijai. Jų užduotis nusakoma taip: „Krikštatėviai katechumenui turi atskleisti Evangelijos vertę jo asmeniniame gyvenime ir santykiuose su visuomene, padėti jam abejonėse ar jį padrąsinti, rodyti gerą pavyzdį ir rūpintis, kad jis krikščioniškai gyventų“ (20). Yra žinoma, jog dažnai krikšto tėvų parinkimą diktuoja ne tikėjimo motyvai, bet šeimyniniai ar socialiniai veiksniai: tai nemažu mastu prisidėjo prie jų ugdomojo vaidmens sumenkinimo. Atsižvelgdama į atsakomybę, susijusią su šiuo vaidmeniu, krikščionių bendruomenė, pasitelkdama įžvalgą ir kūrybiškumą, turi nurodyti krikšto tėvų katechezės būdus, leisiančius jiems iš naujo atskleisti tikėjimo ir priklausomybės Bažnyčiai dovaną. Parinktieji šiam vaidmeniui dažnai jaučia paraginimą iš naujo žadinti krikštu gautą tikėjimą ir eiti įsipareigojimo bei liudijimo keliu. Jei eventualiai atsisakoma jiems patikėti šią užduotį, tai gali turėti padarinių, kuriuos dera apsvarstyti su dideliu sielovadiniu rūpesčiu. Kai objektyviai neįvykdomos sąlygos (21), kurių reikia, kad asmuo taptų krikšto tėvu ar motina, – šias sąlygas dera nurodyti pokalbyje prieš pasirenkant krikštatėvius – susitarus su šeimomis ir pagal sielovadininko įžvalgą krikšto tėvus galima parinkti taip pat iš sielovados bendradarbių (katechetų, ugdytojų, animatorių), liudijančių tikėjimą ir dalyvavimą Bažnyčioje.

 

Senelių tarnystė perteikiant tikėjimą

126. Kai kuriose kultūrose seneliai drauge su tėvais atlieka ypatingą vaidmenį perteikdami tikėjimą jaunesniesiems (22). Ir Šventajame Rašte minima, kad senelių tikėjimas yra liudijimas anūkams (plg. 2 Tim 1, 5). „Bažnyčia visada su ypatinga pagarba žvelgė į senelius, pripažindama juos kaip didelį turtą žmogiškuoju ir socialiniu, taip pat religiniu bei dvasiniu požiūriu“(23). Seneliai, kurie būna dažnai stipriau įsišakniję krikščioniškajame tikėjime ir turi didesnę gyvenimo patirtį, šeimos krizės akivaizdoje tampa svarbia atspara. Daugelis žmonių yra dėkingi seneliams už įvedimą į krikščioniškąjį tikėjimą. Seneliai reikšmingai prisideda prie katechezės, nes jie tam gali skirti daugiau laiko, taip pat geba sudominti anūkus dėl emocinio ryšio. Senelių išmintis dažnai nulemia tikėjimo augimą. Senelių prašymo malda ir šlovinimo giesmė palaiko gyvenimo baruose besidarbuojančią ir kovojančią bendruomenę.

 

Didžiulis moterų indėlis į katechezę

127. Moterys atlieka labai vertingą vaidmenį šeimose ir krikščionių bendruomenėse, kur jos tarnauja kaip žmonos, motinos, katechetės, darbuotojos. Joms Marijos gyvenimas yra „motiniškos meilės pavyzdys, kuris turi įkvėpti visus padedančius Bažnyčiai vykdyti jos apaštališką uždavinį – atgimdyti žmones“ (LG, 65). Jėzus žodžiais ir gestais mokė pripažinti moterų vertumą. Jis norėjo, kad jos būtų šalia kaip mokinės (plg. Mk 15, 40–41), o Marijai Magdalietei ir kitoms moterims patikėjo džiaugsmingą užduotį skelbti apaštalams savo prisikėlimą (plg. Mt 28, 9–10; Mk 16, 9–10; Lk 24, 8–9; Jn 20, 18). Ankstyvoji krikščionių bendruomenė jautė būtinybę įsisavinti šį Jėzaus mokymą ir kaip brangią dovaną priimdavo moterų dalyvavimą evangelizacijos darbe (plg. Lk 8, 1–3; Jn 4, 28–29).

128. Krikščionių bendruomenes nuolat gaivina moteriškasis genijus, o moterų indėlį į sielovados gyvenimą reikia laikyti esminiu ir nepamainomu. Katechezė yra vienas jų tarnystės pavyzdys, reikia pripažinti reikšmingą katechečių indėlį, jų atsidavimą, aistrą ir kompetenciją, skiriamą šiam darbui. Savo gyvenimu jos įkūnija motinystės įvaizdį, net sunkiausiais momentais liudydamos Bažnyčios švelnumą ir pasiaukojimą. Jos su dideliu jautrumu perima Jėzaus pavyzdį tarnaudamos tiek mažuose, tiek dideliuose dalykuose; tokia nuostata būdinga tiems, kas iki galo suvokė Dievo meilę žmogui ir negali elgtis kitaip, kaip tik atiduoti tą meilę artimui, rūpintis žmonėmis ir šio pasaulio reikalais.

129. Vertinant ypatingą moterų jautrumą katechezės srityje tai nereiškia, kad į antrą planą nustumiamas reikšmingas vyrų dalyvavimas. Priešingai, antropologinių pokyčių akivaizdoje jis yra nepamainomas. Sveikam žmogiškajam ir dvasiniam vystymuisi būtinas abiejų elementų, moteriško ir vyriško, buvimas. Krikščionių bendruomenė turi vertinti tiek skaičiumi labai reikšmingą katechečių indėlį, tiek ir katechetų dalyvavimą katechezėje: jų vaidmuo, ypač jaunuoliams ir paaugliams, nepakeičiamas. Reikia itin vertinti jaunų katechetų indėlį – jie labiausiai prisideda savo entuziazmu, vaizduote ir viltimi. Jie yra kviečiami jaustis atsakingi už tikėjimo perteikimą.

 

III skyriaus išnašos

(1) KTK, kan. 759; plg. taip pat RBKK, kan. 624 § 3.

(2) CT, 13.

(3) BKV, 219.

(4) Plg. Pranciškus. Homilija Tikėjimo metų Katechetų dienos Mišiose (2013 m. rugsėjo 29 d. ).

(5) Plg. EG, 169–173: ugdymo procesas, tai yra ugdymo proceso asmeninis palydėjimas padeda brandinti tikėjimo aktą ir įsisavinti krikščioniškąsias vertybes.

(6) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštalinis paraginimas Pastores gregis (2003 m. spalio 16 d.), 26. Plg. BKV, 222.

(7) CT, 63; plg. taip pat KTK, kan. 775 § 1; RBKK, kan. 623 § 1.

(8) Plg. taip pat KTK, kan. 780.

(9) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnystės ir gyvenimo vadovas (2013 m. vasario 11 d.), 65. Plg. BKV, 224.

(10) Jonas Paulius II. Kalba kongreso „Kunigai ir katechezė Europoje“ dalyviams (2003 m. gegužės 8 d.), 3.

(11) Katalikiškojo ugdymo kongregacija – Dvasininkijos kongresas. Nuolatinių diakonų gyvenimo ir tarnystės vadovas (1998 m. vasario 22 d.), 25.

(12) Ten pat, 26.

(13) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 20.

(14) BKV, 229.

(15) KBK, 429.

(16) BKV, 231.

(17) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22 d.), 38.

(18) AL, 200.

(19) AL, 85.

(20) SĮA, 46.

(21) Plg. KTK, kan. 874; RBKK, kan. 685.

(22) Plg. Pranciškus. Bendroji audiencija (2015 m. kovo 4 ir 11 d.).

(23) Benediktas XVI, Kalba Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2008 m. balandžio 5 d.).

 

IV skyrius

Katechetų ugdymas

1. Katechetų ugdymo esmė ir tikslas

130. Amžių būvyje katechetų ugdymas visada buvo Bažnyčios prioritetas. Krikščionybės pradžioje ugdyta per patirtį, ugdymą grindžiant gyvu susitikimu su Jėzumi Kristumi, kuris buvo autentiškai skelbiamas ir liudijamas gyvenimu. Liudijimo pobūdis tapo būdingu bruožu visam ugdymo procesui, kuriuo buvo laipsniškai įvedama į Bažnyčios tikėjimo slėpinį. Ypač dabartiniais laikais dera rimtai traktuoti socialinių pokyčių tempą ir kultūrinį pliuralizmą su visais iš to kylančiais iššūkiais. Visa tai aiškiai parodo, jog katechetų ugdymas reikalauja ypatingo dėmesio, nes pastoracinių pasiūlymų kokybė neišvengiamai priklauso nuo juos įgyvendinančių asmenų. Sudėtingų mūsų gyvenamojo laiko reikalavimų akivaizdoje dalinės Bažnyčios turi skirti reikiamas jėgas ir išteklius katechetų ugdymui.

131.Ugdymas yra tęstinis procesas, kurio metu, vadovaujant Šventajai Dvasiai, gyvoje krikščionių bendruomenės terpėje padedama pakrikštytajam formuotis, tai yra rasti savo giliausią tapatybę: tai Dievo vaiko, tvirta bendryste susijusio su kitais broliais, tapatybė. Ugdymo procesas grindžiamas tuo, kad asmuo patiria atsimainymą, egzistenciškai įsisavindamas evangelinę žinią taip, kad ji nušviestų ir orientuotų jo gyvenimą ir misiją Bažnyčioje. Šis procesas vyksta katecheto sielos gelmėje, taigi glaudžiai yra susijęs su jo laisve, ir nevalia apsiriboti tik mokymu, moraliniu raginimu arba sielovados technikų modernizavimu. Ugdoma taip pat pasitelkiant žmogiškuosius gebėjimus, bet pirmiausia tai yra išmanus atsivėrimas Dievo Dvasiai, kuri dėl individualaus subjekto pasirengimo ir motiniško bendruomenės rūpinimosi padaro pakrikštytuosius panašius į Jėzų Kristų, jų širdyse ryškindama veidą Sūnaus (plg. Gal 4, 19), kurį Tėvas atsiuntė nešti vargdieniams išganymo žinią (plg. Lk 4, 18).

132. Ugdymo tikslas – visų pirma padėti katechetams įsisąmoninti, kad jie, kaip pakrikštytieji, yra tikri mokiniai misionieriai, tai yra tikri evangelizacijos veikėjai ir šiuo pagrindu yra Bažnyčios įgalioti perteikti Evangeliją, palydėti ir ugdyti tikėjime. Katechetų ugdymas padeda plėtoti gebėjimus, būtinus tikėjimui perteikti ir lydėti brolius jiems augant. Visą katechetų ugdymą formuoja kristocentriškas katechezės tikslas, kuris reikalauja iš jų gebėti taip animuoti katechezės procesą, kad atsiskleistų centrinis Jėzaus Kristaus vaidmuo išganymo istorijoje.

 

2. Krikščioniškoji bendruomenė – privilegijuota ugdymo vieta

133. „Krikščionių bendruomenė yra katechezės ištaka, vieta ir tikslas. Evangelijos skelbimas raginant žmones atsiversti ir sekti Kristumi visada išauga iš krikščionių bendruomenės. Šita bendruomenė taip pat priima norinčius pažinti Viešpatį bei leistis į naują gyvenimą“ (1). Bendruomenė, kurioje gimsta ir plėtojasi kai kurių jos narių ypatingas pašaukimas katechetinei tarnystei, yra reali bendruomenė, turtinga dovanų ir galimybių, tačiau taip pat neapsaugota nuo ribotumų ir silpnybių. Tokioje bendruomeninėje tikrovėje, kurioje konkrečiai patiriamas Dievo gailestingumas, gali būti įgyvendintas tarpusavio priėmimas ir atleidimas. Bendruomenėje, kurioje patiriama tikėjimo jėga, gebama gyventi meile ir liudyti ją, skelbiama ir ugdoma visiškai natūraliai. Taigi katecheto ugdymo vieta par excellence [tikrąja žodžio prasme] yra krikščioniškoji bendruomenė su savo charizmų ir tarnysčių įvairove – įprasta aplinka, kurioje mokomasi gyventi tikėjimu.

134. Bendruomenės aplinkoje ypatingas vaidmuo tenka katechetų grupei: būtent joje drauge su kunigais einama tikėjimo keliu, dalijamasi krikščioniškąja patirtimi, joje bręsta katecheto tapatybė ir ugdomas evangelizacijos plano suvokimas. Įsiklausymas į žmonių poreikius, sielovadinė įžvalga, konkretus pasirengimas, tikėjimo kelių įgyvendinimas ir įvertinimas– visi šie momentai kiekvienam katechetui yra nuolatinė ugdymo laboratorija. Katechetų grupės sudaro realią aplinką, kurioje kiekvienas gali būti nuolat evangelizuojamas ir lieka atviras naujiems ugdymo impulsams.

 

3. Ugdymo kriterijai

135. Katechetų ugdyme visuomet reikia atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, inspiruojančius ugdymo projektus. Kadangi katechetai turi būti ugdomi evangelizuoti šiuolaikiniame pasaulyje, būtina išmintingai derinti dėmesį, skiriamą asmenims ir tikėjimo tiesoms, asmeniam vystymuisi ir bendruomeniniam aspektui, rūpinimuisi dvasine dinamika ir angažavimuisi bendrajam gėriui. Reikia specialiai atsižvelgti į kelis kriterijus:

a. Misionieriškas ir evangelizacinis dvasingumas: visame ugdymo procese gyvybiškai svarbu, kad pagrindinis dvasinės patirties vaidmuo būtų suvokiamas misionierišku požiūriu. Norint neįklimpti į bergždžią sielovadinį darbą, katechetas turi būti ugdomas kaip mokinys misionierius, gebantis pradėti iš naujo ir remtis savo patirtu santykiu su Dievu, kuris jį ragina lydėti keliaujančius brolius. Šis misionieriškas dvasingumas suvokiamas kaip susitikimas su kitais, angažavimasis pasaulyje ir evangelizacinis uolumas – tai maitina katecheto gyvenimą, saugo jį nuo individualizmo, kamerinio užsisklendimo savyje, tapatybės krizės ir uolumo išsekimo.

b. Katechezė kaip integralus ugdymas: „Katechetai ugdytini taip, kad įstengtų perteikti ne tik mokymą, bet ir plėtodami „įvesdinimo, auklėjimo ir dėstymo užduotis“ visapusišką krikščioniškąjį ugdymą. Reikia katechetų, kurie būtų sykiu mokytojai, auklėtojai ir liudytojai“ (2). Todėl bet kuris katechetų ugdymas turi semtis įkvėpimo iš katechumenato patirties, kuri, be kita ko, pasižymi būtent tokiu visuminiu krikščioniškojo gyvenimo požiūriu.

c. Lydėjimo stilius: Bažnyčia jaučia pareigą mokyti savo katechetus asmeninio palydėjimo meno, tiek siūlydama palydimųjų patirtį, dėl kurios jie patys gali augti kaip mokiniai, tiek suteikdama jiems galimybę ir kviesdama palydėti brolius. Tokia nuostata reikalauja nuolankaus pasirengimo priimti sunkius klausimus ir reaguoti į įvairias gyvenimo situacijas empatiškai, drauge gerbiant kito žmogaus laisvę. Katechetas kviečiamas priimti tai, kas nauja – tai žmogiškas artumas, besąlygiškas kitų priėmimas ir nesuinteresuotumas – su kuo jis pasirengęs žengti šalia kitų, jų klausytis ir aiškinti jiems Raštus (plg. Lk 24, 13–35; Apd 8, 26–39), iš anksto nenumatydamas kelio eigos, nepretenduodamas pamatyti vaisius ir nepasilaikydamas ko nors sau.

d. Ugdymo stilių nuoseklumas. „Kaip bendras kriterijus pabrėžtina tai, jog tarp katechetų ugdymo visuminės pedagogikos ir katechetiniam procesui būdingos pedagogikos turi egzistuoti būtinas sąryšis. Katechetui būtų itin sunku improvizuojant išsirutulioti stilių bei jautrumą, kurių jis nebuvo mokytas ugdymo metu“ (3).

e. Docibilitas ir saviugdos perspektyva: ugdymo mokslai rodo, kad jo sėkmę lemia tam tikros nuostatos. Pirmiausia būtina, kad katechetas išsiugdytų docibilitas arba atvirumą malonei, gyvenimui ir žmonėms, laikydamasis giedros ir pozityvios nuostatos tikrovės atžvilgiu, idant mokytųsi mokytis. Be to, atvirumas saviugdai įgalina katechetą įsisavinti ugdymo metodus ir pritaikyti juos sau ir savo tarnystei Bažnyčioje. Konkrečiai turima omenyje tai, kad reikia žvelgti į save kaip nuolat esančius ugdymo procese ir atvirus Dvasios naujovei, patiems saugoti savo tikėjimo gyvenimą ir mokėti jį maitinti, katechetų grupę traktuoti kaip išteklių mokymosi procese ir derintis prie laiko aktualijų.

f. Laboratorijos dinamika (4) grupės aplinkoje – tai ugdymo praktika, kai tikėjimas perimamas darant, tai yra pabrėžiant patirties vaidmenį, kiekvieno indėlį ir siūlomas formuluotes, siekiant perkeičiančio mokymosi.

 

4. Ugdymo aspektai

136. Katechetų ugdymas apima įvairius aspektus. Pati giliausia plotmė susijusi su tuo, kad katechetu būnama, ir tai yra pirmiau, negu katechetu tampama. Ugdymas turi padėti katechetui bręsti kaip asmeniui, kaip tikinčiajam, kaip apaštalui. Šis aspektas šiandien nusakomas taip pat mokėjimo būti su kuo nors prasme, išryškinant, jog asmeninė tapatybė yra visuomet santykiu grindžiama tapatybė. Kad katechetas galėtų įgyvendinti savo užduotis, ugdyme turi būti rūpinamasi žinojimo aspektu, o tai reiškia dvigubą ištikimybę: ištikimybę žiniai ir asmeniui jo gyvenimo kontekste. Galiausiai, kadangi katechezė yra komunikavimo ir lavinimo aktas, ugdyme būtina atsižvelgti į praktinio mokėjimo veikti aspektą.

137. Katechetų ugdymo aspektų nedera traktuoti kaip vienas nuo kito nepriklausomų, priešingai, jie tarpusavyje susiję, nes tai yra nedalomos žmogaus vienovės aspektai. Kad katechetas galėtų harmoningai augti kaip asmuo, ugdyme nedera akcentuoti vieno aspekto kito sąskaita, reikia siekti subalansuoto vystymosi, darant poveikį tiems aspektams, kur matomos didžiausios spragos.

138. Kita vertus, siekis įgyti šių gebėjimų neturi versti apie katechetus samprotauti kaip apie įvairių sričių specialistus; katechetai pirmiausia yra žmonės, patyrę Dievo meilę ir tik dėl to įsitraukę į Karalystės skelbimo tarnystę. Katecheto suvokiamas asmeninis ribotumas negali nulemti nenoro priimti pašaukimą tarnauti; priešingai, jis gali atsiliepti į tą pašaukimą remdamasis gyvu santykiu su Viešpačiu ir siekdamas tikro krikščioniškojo gyvenimo, didžiadvasiškai atiduodamas bendruomenės dispozicijon „penkis kepaliukus ir dvi žuvis“ (plg. Mk 6, 38), tai yra savo asmenines charizmas. „Stengiamės geriau išsilavinti <...>. Mūsų netobulumas neduoda dingsties to nedaryti; priešingai, misija nuolatos skatina nesitenkinti vidutiniškumu ir toliau augti“ (5).

 

Būti ir mokėti būti su kitu: žmogiškoji bei krikščioniškoji branda ir misionieriškas sąmoningumas

139. Buvimo aspektu katechetas yra ugdomas tapti tikėjimo liudytoju ir Dievo atminimo saugotoju. Ugdymas padeda katechetui suvokti savo katechetinę veiklą kaip gebėjimą augti žmogiškuoju ir krikščioniškuoju aspektu. Remdamasis pradine žmogiškąja branda katechetas privalo nuolat ugdyti emocinę pusiausvyrą, kritiškumą, vidinę vienovę bei laisvę ir puoselėti tikėjimą palaikančius ir jį turtinančius santykius. „Tikras ugdymas pirmiausia gaivina katecheto dvasingumą, kad jo veikla tikrai kiltų iš jo gyvenimo liudijimo“ (6). Ugdymas palaiko misionierišką katecheto savimonę jam įsavinant Jėzaus parodytus Karalystės reikalavimus. Ugdomasis darbas siekiant žmogiškos, krikščioniškos ir misionieriškos brandos reikalauja tam tikro palydėjimo laike, nes čia paliečiama žmogaus esminė šerdis, suteikianti pagrindą jam veikti.

140. Iš šio vidinio lygmens iškyla gebėjimas būti su kitu kaip natūralus gebėjimas, būtinas katechezei, suvokiamai kaip komunikavimo aktas ir ugdymo aktas. Bažnytinė bendrystė grindžiama santykiškumu, sudarančiu pačią žmogaus esmę (plg. Pr 2, 18). Katechetų ugdyme rūpinamasi atskleisti ir puoselėti tą santykiškumo gebėjimą, kuris konkrečiai reiškiasi pasirengimu broliškai ir giedrai išgyventi žmogiškuosius bei bažnytinius tarpusavio santykius (7).

141. Bažnyčia pabrėžia įsipareigojimą vesti katechetus į žmogiškąją ir krikščioniškąją brandą ir atkreipia dėmesį į pareigą principingai stebėti, kad įgyvendinant šią misiją visiems, ypač nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims, būtų garantuojama apsauga nuo bet kokio piktnaudžiavimo. „Kad tokių reiškinių bet kuriomis formomis daugiau neatsirastų, būtinas nuolatinis ir tikras širdžių atsivertimas, paliudytas konkrečiais ir paveikiais veiksmais, kurie įtrauktų Bažnyčioje visus, idant asmeninis šventumas ir moralinis įsipareigojimas padėtų skelbti Evangeliją su visišku tikėtinumu ir skatintų Bažnyčios misijos veiksmingumą“ (8).

142. Katechetas dėl savo tarnystės atlieka tam tikrą vaidmenį tikėjime palydimų asmenų atžvilgiu, o pastarieji gali remtis jo autoritetu. Šį vaidmenį būtina vykdyti su didžiausia pagarba sąžinei ir kitam asmeniui, vengiant bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimų, nesvarbu, ar tai būtų manipuliavimas valdžia, sąžine, ekonomine padėtimi, ar seksualinio pobūdžio piktnaudžiavimai. Katechetams ugdymo procese ir per nuoširdų dialogą su savo dvasios tėvais reikia padėti rasti tinkamus būdus išgyventi savo autoritetą grynai kaip tarnavimą broliams. Siekdami nenuvilti jiems patikėtų asmenų pasitikėjimo, jie turi skirti išorinę sritį (forum externum) nuo vidinės srities (forum internum) ir mokytis šventai gerbti kito žmogaus laisvę jokiu būdu jos nepažeisdami ir ja nemanipuliuodami.

 

Žinios: biblinis-teologinis ugdymas, žmogaus ir socialinės aplinkos pažinimas

143. Katechetas yra taip pat tikėjimo mokytojas. Nors jo esminė stiprybė turi būti liudijimas, jis neturi pamiršti, kad yra atsakingas už Bažnyčios tikėjimo perteikimą. Ugdymo metu reikia gilintis į perteikiamą žinią, ją studijuoti susiejant su žinios adresato kultūrine, bažnytine ir egzistencine aplinka. Šio ugdymo aspekto negalima nepaisyti, nes jis yra glaudžiai susijęs su troškimu artimiau pažinti Tą, kurį katechetas tikėjimu jau atpažino kaip savo Viešpatį. Tikėjimo turinio įsisavinimas kaip tikėjimo išmintis pirmiausiai atsiranda susigyvenant su Šventuoju Raštu ir studijuojant Katalikų Bažnyčios katekizmą, dalinėsBažnyčios katekizmus ir Bažnyčios Magisteriumo dokumentus.

144. Todėl būtina, kad katechetas pažintų:

– didžiuosius išganymo istorijos etapus: Senąjį Testamentą, Naująjį Testamentą ir Bažnyčios istoriją Jėzaus Kristaus Velykų slėpinio šviesoje;

– krikščioniškosios žinios ir patirties esminius dalykus: Tikėjimo simbolį, liturgiją ir sakramentus, moralinį gyvenimą ir maldą;

– pamatinius Bažnyčios mokymo elementus apie Evangelijos skelbimą ir katechezę.

Be to, kai kuriose pasaulio dalyse, kur gyvena įvairių bažnytinių tradicijų katalikai, katechetai turi turėti bendrų žinių apie savo brolių teologiją, liturgiją ir sakramentų tvarką. Galiausiai, ekumeninėje aplinkoje ar ten, kur vyrauja religinis pliuralizmas, reikia rūpintis, kad katechetai būtų supažindinti su kitų Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių, taip pat kitų religijų esminiais gyvenimo ir teologijos elementais, idant dialogas, vedamas gerbiant kiekvieno dalyvio tapatybę, būtų autentiškas ir vaisingas.

145. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip pristatoma žinia, kad ji būtų aktyviai priimama ir įsisavinama. Todėl reikia tarpusavyje derinti:

– sintetinį ir kerigminį pobūdį, kad įvairūs tikėjimo elementai būtų pristatomi vientisai ir organiškai, susiejant juos su žmogiškąja patirtimi;

– biblinio pasakojimo naratyvinę kokybę‚ kuri suponuoja „artinimąsi prie Rašto tikėjimu ir Bažnyčios tradicijos dvasia, kad tie žodžiai būtų suprantami gyvai <...>, kad kiekvienas tikintysis suvoktų, jog ir jis savo asmeniniu gyvenimu yra šios istorijos dalis“ (9);

– biblinio turinio perteikimą katechetiniu stiliumi, kuriame atsižvelgiama į žmonių gyvenimo sąlygas;

– apologetinio pobūdžio žinias, parodančias, kad tikėjimas nėra priešingas protui ir atskleidžia teisingos, prigimtinio proto nušviestos antropologijos tiesas; reikia pabrėžti preambula fidei vaidmenį siekiant „naujo pokalbio apie įtikimumą, originalios apologetikos, padėsiančios sukurti prielaidas, kad Evangeliją išgirstų visi“ (10).

146. Katechetas privalo ne tik ištikimai perteikti tikėjimo žinią, bet taip pat pažinti konkretų žmogų ir jo gyvenimo socialinę bei kultūrinę aplinką. Tegul visi krikščionys, o tuo labiau katechetai palaiko „kuo glaudžiausią ryšį su kitais savo meto žmonėmis ir tesistengia tobulai suvokti kultūroje besireiškiančią jų galvoseną bei jauseną“ (GS, 62). Šios žinios kyla iš patirties ir jos apmąstymo, taip pat dėl vertingo humanitarinių mokslų indėlio, laikantis Bažnyčios socialinio mokymo principų. Dera atsižvelgti į psichologiją, sociologiją, pedagogiką, edukologiją, ugdymo ir komunikavimo mokslus. Bažnyčia kviečiama į sąveiką su tais mokslais dėl jų vertingo indėlio ir į katechetų ugdymą, ir į pačią katechezę. Teologija ir humanitariniai mokslai gali tarpusavyje vieni kitus papildyti.

147. Kriterijai, apibrėžiantys humanitarinių mokslų vaidmenį ugdant katechetus (11):

– pagarba mokslo autonomijai: Bažnyčia „skelbia teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją“ (GS, 59);

– įvairių psichologinių, sociologinių ir pedagoginių teorijų tyrimas bei įvertinimas siekiant nustatyti jų naudą ir ribas;

– humanitarinių mokslų indėlis vertintinas žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos ir remiantis krikščioniškąja antropologija.

 

Praktinis gebėjimas veikti: pedagoginis ir metodologinis ugdymas

148. Praktinio gebėjimo veikti aspektu katechetas turi puoselėti ugdytojo ir komunikuotojo gebėjimus. „Katechetas yra auklėtojas, padedantis bręsti tikėjimui, t. y. palengvinantis procesą, katechumeno ar katechizuojamojo atliekamą padedant Šventajai Dvasiai. Šioje esmingai svarbioje ugdymo srityje pirmiausia būtina gerbti savitą tikėjimo pedagogiką“ (12). Katechetas, suprasdamas, kad jo pašnekovas yra aktyvus subjektas, kuriame dinamiškai veikia Dievo malonė, turi dalyvauti kaip pagarbus pagalbininkas tikėjimo patirtyje, kurioje jis neatlieka pagrindinio vaidmens.

149. Pedagoginiu katechetų ugdymu siekiama subrandinti tokias nuostatas bei gebėjimus:

a. Vidinės laisvės ir nesuinteresuotumo, atsidavimo ir nuoseklumo savybes, įgalinančias būti patikimu tikėjimo liudytoju.

b. Gebėjimą perteikti tikėjimą ir pasakoti apie jį, gyvai pristatant išganymo istoriją, kad pokalbio dalyviai jaustųsi jos dalyviais.

c. Pedagoginę jauseną, kuri reikalauja būti pasirengus plėtoti brandžius santykius su žmonėmis ir valdyti grupės dinamiką skatinant tiek individualius, tiek bendruomeninius mokymosi procesus.

d. Giedrą ugdomųjų santykių nuteikimą atsižvelgiant į emocinį aspektą, derinantis prie kito asmens vidinio pasaulio ir priimant tokią nuostatą, kuri leistų jam išreikšti savo emocijas.

e. Gebėjimą parengti tikėjimo kelionės maršrutą atsižvelgiant į socialines bei kultūrines aplinkybes; sudarant realistišką veikimo planą; kūrybingai naudojantis kalbomis, technikomis bei priemonėmis; vertinant šio proceso rezultatus.

Ugdymo procesas yra vertinga augimo ir dialogo erdvė, tačiau jame neapsieinama be klaidų ir ribotumų, todėl jis reikalauja kantrumo ir atsidavimo. Siektina, kad katechetas brandintųsi atvirumą, kad ugdydamas kitus pats būtų ugdomas; pati patirtis yra ugdymo laboratorija, kurioje mokymas vis labiau įsisavinamas.

150. Katechetas kaip ugdytojas turi taip pat atlikti tarpininkavimo vaidmenį skatindamas dalyvavimą bendruomenėje ir vykdydamas katechetinę tarnystę bendrystės dvasia. Katechetas įgyvendina šį ugdomąjį procesą ne individualiai, bet drauge su bendruomene ir jos vardu. Todėl jis turi gebėti darbuotis bendrystėje, bendradarbiauti su katechetų grupe ir kitais sielovadą vykdančiais žmonėmis. Jam būtina taip pat rūpintis santykių kokybe ir katechezės grupės dinamikos moderavimu.

 

5. Kandidatų į Šventimus katechetinis ugdymas

151. Bažnyčiai rūpinantis katecheze atsakomybė tenka taip pat tiems, kurie per Šventimų sakramentą tarnauja Dievo žodžiui. Katechezės kokybė bendruomenėje esmingai priklauso nuo ja besirūpinančių įšventintųjų tarnautojų. Todėl kandidatų į įšventintąją tarnystę ugdymo kelyje neturi pritrūkti mokymo apie katechezės skelbimą (plg. OT, 19). Būsimųjų kunigų ir nuolatinių diakonų ugdymą šioje srityje vėliau paliudys konkretūs ženklai: uolumas skelbti Evangeliją; pasirengimas katekizuoti tikinčiuosius; gebėjimas vesti dialogą su kultūros pasauliu; įžvalgos dvasia; pasirengimas ugdyti pasauliečius katechetus ir bendradarbiauti su jais; gebėjimas kūrybiškai numatyti tikėjimo ugdymo būdus. Šventimų kandidatams galioja taip pat anksčiau pateikti bendri ugdymo kriterijai.

152. Seminarijose ir ugdymo centruose reikia (13):

a. Siekti, kad drauge su dvasiniu ugdymu kandidatai persiimtų misionieriška dvasia, kuri ragins juos skelbti Evangeliją jos nepažįstantiems, taip pat rūpintis ugdyti tikėjimą visų pakrikštytųjų.

b. Įgyti pirminio skelbimo, taip pat įvairių katechezės formų patirties.

c. Nuosekliai ir išsamiai supažindinti su Katalikų Bažnyčios katekizmu.

d. Nagrinėti Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigas kaip vertingą katechezės ir mistagogijos priemonę.

e. Supažindinti su dalinės Bažnyčios nustatytomis katechezės gairėmis.

f. Į studijų programą įtraukti katechetikos studijas, Magisteriumo mokymą katechetikos srityje, pedagogikos ir kitas humanitarinių mokslų studijas.

153. Vyskupai privalo pasirūpinti, kad anksčiau minėtos rekomendacijos būtų įtrauktos į seminaristų ir kandidatų į nuolatinį diakonatą ugdymo programas. Jie taip pat turi atkreipti tinkamą dėmesį į katechetinį kunigų ugdymą, ypač vykdant jų nuolatinį ugdymą. Taip pat reikia rūpintis būtinu katechetiniu ir sielovadiniu atsinaujinimu, kuris padeda kunigams labiau ir tiesiogiai dalyvauti katechetinėje veikloje, o drauge padeda įsitraukti ir į katechetų ugdymo veiklą.

 

6. Ugdymo centrai

Pagrindinio katechetų ugdymo centrai

154.Pagrindinio katechetų ugdymo centrai būna parapijos, kelių parapijų ar vyskupijos lygmens; jų užduotis – vesti sistemingą pamatinį ugdymą. Šis ugdymas turi apimti pamatinį turinį, pristatomą paprastai, ugdymo stilių pritaikant aktualiems poreikiams. Toks ugdymas turi būti sistemingas, tai yra apimti bendrą visumą, drauge pasižymėti kokybe, nes yra vykdomas specialistų ugdytojų, kuriems būdingas didelis jautrumas ir kurie turi pastoracinę patirtį. Be to, sudaroma galimybė pažinti kitus katechetus ir dalytis patirtimi, tuo pačiu puoselėjant bažnytinę bendrystę.

 

Atsakingųjų už katechezę ir animatorių specializacijos centrai

155. Diecezinio, tarpdiecezinio ar nacionalinio lygmens specializuotų centrų užduotis yra ugdyti animatorius (grupių vadovus) ir atsakinguosius už katechezę, taip pat katechetus, siekiančius įgyti specializaciją, kad šią tarnystę galėtų atlikti nuolat. Ugdymo lygis šiuose centruose sudėtingesnis, todėl intensyvesnis ir ilgiau trunka. Šiuose centruose vykdomas bendras pamatinis teologinio bei antropologinio pobūdžio ugdymas, organizuojami patirtinio pobūdžio ugdomieji seminarai, taip pat kultivuojamos katechetinės specializacijos, susijusios su konkrečiais bažnytinės teritorijos poreikiais. Reikia ypač ugdyti atsakinguosius už katechezę, kurie savo ruožtu galėtų rūpintis kitų katechetų nuolatiniu ugdymu, – todėl jiems reikia asmeninio palydėjimo. Bendradarbiaujant su kitomis vyskupijos arba dalinės Bažnyčios sielovados institucijomis, specializuotuose centruose siūlomus dalykus būtų galima nukreipti susipažinti įvairių sielovados sektorių atsakingiesiems ir šiuos centrus pertvarkyti į Sielovados bendradarbių ugdymo centrus.

 

Aukštesnio lygio centrai katechezės ekspertams

156. Aukštesnio lygio centrai katechezės ekspertams, tiek nacionalinio  tiek tarptautinio lygmens, organizuoja kunigams, diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir pasauliečiams katechetinį ugdymą aukštesniu lygmeniu ir rengia katechetus koordinuoti katechezę vyskupijoje arba vienuolijų veiklos aprėptimi. Be to, šie aukštesnio lygio centrai ugdo katechetikos dėstytojus seminarijoms, formacijos namams, katechetinio ugdymo centrams, taip pat vykdo tyrimus katechetikos srityje. Studijų organizavimo, jų trukmės ir kandidatų priėmimo sąlygų atžvilgiu šie centrai yra tikri universitetiniai institutai. Atsižvelgiant į jų reikšmę Bažnyčios misijai, pageidautina, kad jau egzistuojantys katechetinio ugdymo institutai būtų stiprinami ir tuo pat metu atsirastų naujų institutų. Vyskupai privalo rūpintis parinkti ir nukreipti žmones į šiuos akademinius centrus, taip pat juos remti, kad vyskupijose nepritrūktų katechezės ekspertų.

 

IV skyriaus išnašos

(1) BKV, 254.

(2) BKV, 237, Plg. taip pat Dvasininkijos kongregacija. Bendrasis katechetikos vadovas (1971 m. balandžio 11 d. ), 31.

(3) BKV 237. Plg. EG, 171: „Labiau nei bet kada anksčiau mums reikia vyrų ir moterų, kurie, remdamiesi sava kitų lydėjimo patirtimi, žinotų, kaip elgtis.“

(4) Plg. Jonas Paulius II. Kalba maldos vigilijoje baigiantis XV Pasaulinei jaunimo dienai. (2000 m. rugpjūčio 19 d.): Jonas Paulius pristatė procesą, leidžiantį konkrečiai patirti tikėjimo akto brandą kaip vidinės transformacijos elementą, pavadindamas jį tikėjimo laboratorija.

(5) EG, 121.

(6) BKV, 239.

(7) Dėl šio ypatingo aspekto plg. šio Vadovo 88–89 skirsnius (Įvadas į bendruomeninį gyvenimą).

(8) Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Vos estis lux mundi (2019 m. gegužės 7 d.).

(9) Benediktas XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 74.

(10) EG 132; plg. taip pat Vyskupų sinodas. XIII eilinė generalinė asamblėja „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“. Galutinis pasiūlymų sąrašas (2012 m. spalio 27 d.), 17.

(11) Plg. BKV, 243.

(12) BKV, 244.

(13) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigystės pašaukimo dovana. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (2016 m. gruodžio 8 d.), ypač 59, 72, 157b, 177, 181, 185.

 

 

II DALIS

Katechezės procesas

 

V skyrius

Tikėjimo pedagogika

 

1. Dieviškoji pedagogika išganymo istorijoje

157. Apreiškimas yra didingas ugdomasis Dievo darbas. Taigi jį galima interpretuoti taip pat pasitelkiant pedagoginį raktą. Jame aptinkame būdingus elementus, pagal kuriuos atpažįstame dieviškąją pedagogiką, gebančią giliai paveikti ir įkvėpti ugdomąjį Bažnyčios veikimą. Taip pat katechezė eina Dievo pedagogikos keliu. Nuo pat išganymo istorijos pradžios Dievo apreiškimas pasirodo kaip meilės iniciatyva, pasireiškianti daugeliu ugdomųjų akcentų. Dievas kreipėsi į žmogų, iš kurio pareikalavo atsako. Jis pareikalavo tikėjimo atsako iš Adomo ir Ievos paklūstant jo įsakymui. Dėl savo meilės, nepaisydamas žmogaus neklusnumo, Dievas ir toliau po truputį, laipsniškai tęsė šį vyksmą, perteikdamas žmonėms tiesą apie savo slėpinį iki pat Apreiškimo pilnatvės Jėzuje Kristuje.

158. Apreiškimo tikslas yra kiekvieno žmogaus išganymas, istorijos būvyje įgyvendinamas per originalią ir veiksmingą Dievo pedagogiką. Dievas Šventajame Rašte apsireiškė kaip gailestingas tėvas, mokytojas ir išminčius (plg. Įst 8, 5; Oz 11, 3–4; Pat 3, 11–12), pasitinkantis žmogų jo konkrečioje situacijoje ir gelbstintis jį nuo blogio, meilės ryšiais patraukdamas prie savęs. Laipsniškai ir kantriai jis veda į brandą visą išrinktąją tautą, o joje kiekvieną jo klausantį žmogų. Tėvas kaip genialus auklėtojas perkeičia savo tautos įvykius į išminties pamokas (plg. Įst 4, 36–40; 11, 2–7), prisitaikydamas prie jos gyvenamų laikų ir situacijų. Jo pamokos perteikiamos iš kartos į kartą (plg. Iš 12, 25–27; Įst 6, 4–8; 6, 20–25; 31, 12–13; Joz 4, 20–24), jis įspėja ir auklėja taip pat per išbandymus bei kančias (plg. Am 4, 6; Oz 7, 10; Jer 2, 30; Žyd 12, 4–11; Apr 3, 19).

159. Ta dieviškoji pedagogika taip pat pasirodo Įsikūnijimo slėpinyje, kai angelas Gabrielius pakviečia jauną Nazareto mergaitę aktyviai dalyvauti Šventosios Dvasios galios veikime; Marijos fiat yra pilnatviškas tikėjimo atliepas (plg. Lk 1, 26–38). Jėzus įgyvendina savo išganomąją misiją ir daro regimą Dievą pedagogiką. Mokiniai patyrė Jėzaus pedagogiką, kurios skiriamieji požymiai aprašomi Evangelijoje – tai vargšų, paprastų žmonių ir nusidėjėlių priėmimas; Dievo karalystės kaip Gerosios Naujienos skelbimas; meilės stilius, išlaisvinantis nuo blogio ir skatinantis gyvenimą. Žodžiai ir tyla, palyginimai ir įvaizdžiai tampa tikra pedagogika, apreiškiančia jo meilės slėpinį.

160. Jėzus rūpestingai ugdė savo mokinius ruošdamas juos evangelizacijai. Jis pasirodė jiems kaip vienintelis mokytojas, o drauge ir kantrus bei ištikimas bičiulis (plg. Jn 15, 15; Mk 9, 33–37; Mk 10, 41–45). Visu savo gyvenimu jis mokė juos tiesos. Jis provokavo juos klausimais (plg. Mk 8, 14–21. 27). Išsamiau jiems paaiškindavo tai, ką skelbė miniai (plg. Mk 4, 34; Lk 12, 41). Išmokė juos melstis (plg. Lk 11, 1–20). Siuntė į misiją ne pavieniui, bet kaip mažą bendruomenę (plg. Lk 10, 1–20). Pažadėjo Šventąją Dvasią, kuri ves juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13), sustiprins sunkumuose (plg. Mt 10, 20; Jn 15, 26; Apd 4, 31). Jėzaus bendravimo būdas pasižymi ugdomaisiais bruožais. Jėzus moka priimti samarietę ir tuo pat metu paskatinti ją pamažu atsiverti malonei ir eiti atsivertimo keliu. Prisikėlęs jis keliauja drauge su Emauso mokiniais, kalbasi su jais, dalijasi jų skausmu. Tuo pat metu provokuoja juos atverti širdis, veda į eucharistinę patirtį ir padeda jiems praregėti, kad galėtų jį atpažinti; galiausiai pasišalina užleisdamas vietą misionieriškai mokinių iniciatyvai.

161. Jėzus Kristus yra Mokytojas, kuris „apreiškia Dievą žmonėms ir žmogų pačiam žmogui; Mokytojas, kuris gelbi, šventina ir veda, kuris yra gyvas, kalba, sukrečia, jaudina, ištaiso, teisia, atleidžia, kasdien su mumis eina istorijos keliais; Mokytojas, kuris ateina ir dar šlovingai ateis“ (1). Jėzus naudojosi įvairiomis priemonėmis, mokydamas, kas esąs, ir visada žadino klausytojus atsiliepti asmeniškai. Tuo grindžiamas tikėjimo atsakas, o žvelgiant dar giliau, tikėjimo klusnumas. Tas atsakas, susilpnėjęs dėl nuodėmės, reikalauja nuolatinio atsivertimo. Ir Jėzus, kaip mokytojas, esantis ir veikiantis žmogaus gyvenime, moko jį vidinėje gelmėje, vesdamas į tiesą apie save ir kreipdamas į atsivertimą. „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (2).

162. Šventoji Dvasia, Sūnaus išpranašauta prieš Velykų įvykį (plg. Jn 16, 13) ir pažadėta visiems mokiniams, yra dovana ir visokių dovanų Davėja. Mokiniai, Globėjo vedami į tiesos pažinimą „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), liudijo apie gyvenimo Žodį, kurio klausėsi, į kurį žvelgė ir kurį lietė (plg. Jn 1, 1). Šventosios Dvasios veikimas žmoguje ragina jį laikytis tikrojo gėrio, Tėvo ir Sūnaus bendrystės, ir paremia jį apvaizdingu veikimu, kad jis atitiktų Dievo veikimą. Šventoji Dvasia, veikianti ir buvojanti žmogaus sielos gelmėje, pripildo jį gyvybės, daro panašų į Sūnų, atneša jam visokias malonės dovanas ir persmelkia dėkingumu, kuris yra drauge paguoda ir troškimas vis labiau panašėti į Kristų.

163. Dermėje su Šventosios Dvasios veikimu įgyvendinamas tikras tikinčiojo atsinaujinimas: po patepimo (plg. 1 Jn 2, 27) ir bendrystės su Sūnaus gyvybe Dvasia daro jį nauju kūriniu. Krikščionys, būdami vaikai, Sūnuje priima meilės ir įvaikystės dvasią, todėl savo įvaikystę išpažįsta vadindami Dievą Tėvu. Atnaujintas ir Dievo vaiku tapęs žmogus yra Viešpaties vėjo nešamas kūrinys, dvasinė ir bendraujanti būtybė (Iz 59, 19); Viešpats jį skatina „trokšti ir veikti“ (Fil 2, 13) ir leidžia laisvai rinktis Dievo norimą gėrį. „Be to, Šventoji Dvasia įlieja jėgos Evangelijos naujybę skelbti drąsiai (parresia), garsiai ir visur bei visada, taip pat einant prieš srovę“ (3). Šie teiginiai leidžia suprasti, kokia vertinga Bažnyčios gyvenimui yra dieviškoji pedagogika ir kaip jos pavyzdys reiškiasi katechezėje, kuri kviečiama semtis įkvėpimo ir gyvastingumo iš Jėzaus Dvasios ir Viešpaties malone formuoti tikinčiojo gyvenimą.

 

2. Tikėjimo pedagogika Bažnyčioje

164. Evangeliniai pasakojimai patvirtina ugdomąjį Jėzaus santykio pobūdį ir įkvepia pedagoginį Bažnyčios veikimą. Bažnyčia nuo pat pradžios išgyveno savo misiją „kaip regimą bei su dabartimi susijusią Tėvo ir Sūnaus pedagogikos tąsą. „Kadangi ji yra mūsų mokytoja, ji yra ir mūsų tikėjimo ugdytoja.“ Dėl šių svarbių priežasčių pati krikščionių bendruomenė yra gyvoji katechezė. Per tai, kas ji yra, ji skelbia, švenčia, veikia ir visada yra gyvybiškai svarbi, būtina, pirminė katechezės vieta. Bažnyčia amžių tėkmėje sukrovė neprilygstamą tikėjimo pedagogikos lobį. Tai pirmiausia šventų katechetų bei katechečių liudijimas; originalių religinio bendravimo būdų ir formų, kaip antai katechumenatas, katekizmai, krikščioniškojo gyvenimo vadovai, įvairovė; brangus katechetinio mokymo, tikėjimo kultūros, katechetinių institucijų bei tarnysčių paveldas. Visi šie aspektai sudaro katechezės istoriją ir pagrįstai išlieka bendruomenės atmintyje bei katechetų praktikoje“ (4).

 

165. Katechezė semiasi įkvėpimo iš čia aprašytų Dievo pedagogikos bruožų. Taip ji tampa pedagogine veikla, tarnaujančia išganomajam dialogui tarp Dievo ir žmogaus. Todėl svarbu, kad joje reikštųsi šie bruožai:

– Rodoma nesuinteresuotai dovanojamos Dievo meilės iniciatyva;

– Išryškinamas visuotinio išganymo siekis;

– Žadinamas tikėjimo klusnumui būtinas atsivertimas;

– Priimamas Apreiškimo laipsniškumo principas ir Dievo žodžio transcendentiškumas, taip pat jo įkultūrinimas žmonijos kultūrose;

– Pripažįstama Jėzui Kristui, žmogumi tapusiam Dievo Žodžiui tenkanti centrinė vieta – tai apibūdina katechezę kaip įsikūnijimo pedagogiką;

– Vertinama Dievo tautai būdinga bendruomeninė tikėjimo patirtis;

– Kuriama ženklų pedagogika, kurioje tarpusavyje siejami veiksmai ir žodžiai;

– Primenama, kad neišsemiama Dievo meilė yra galutinė visų dalykų priežastis.

166. Apsireiškiančio ir gelbstinčio Dievo kelias, siejamas su Bažnyčios tikėjimo atliepu istorijoje, tampa tikėjimo pedagogikos šaltiniu ir pavyzdžiu. Katechezė formuojasi kaip procesas, leidžiantis bręsti tikėjimu gerbiant kiekvieno tikinčiojo kelią. Todėl katechezė yra per tikėjimo aktą įgyvendinama pedagogika, kuri tuo pat metu vykdo įkrikščioninimo, ugdymo ir mokymo užduotį, išlaikydama vienybę tarp perteikiamo turinio ir jo perdavimo būdo. Bažnyčia suvokia, kad per katechezę veiksmingai veikia Šventoji Dvasia, savo buvimu daranti katechezę pirmine tikėjimo pedagogika.

 

Evangelinės žinios skelbimo kriterijai

167. Bažnyčia savo katechezės veikla rūpinasi išlikti ištikima evangelinės žinios esmei. „Kartais tikintieji, klausydamiesi visiškai ortodoksalios kalbos, dėl savo pačių kalbos kitokios vartosenos ir kitokio supratimo pasiima tai, kas neatitinka tikrosios Jėzaus Kristaus Evangelijos. Šventai siekdami perteikti tiesą apie Dievą ir žmogų, kai kada patys peršame jiems netikrą dievą ar žmogiškąjį idealą, kuris nėra tikrai krikščioniškas. Taigi liekame ištikimi formuluotei, tačiau neperduodame turinio“ (5). Siekiant išvengti šio pavojaus ir užtikrinti, kad Evangelijos skelbimas būtų įkvėptas dieviškosios pedagogikos, katechezėje dera atsižvelgti į kelis kriterijus, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję, nes visi jie kyla iš Dievo žodžio.

 

Trejybinis ir kristologinis kriterijus

168. Katechezė būtinai yra trejybinė ir kristologinė. „Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa“ (6). Kristus yra kelias, vedantis į vidinį Dievo slėpinį. Jėzus Kristus ne tik perduoda Dievo žodį – jis pats yra Dievo Žodis. Dievo kaip Trejybės apreiškimas yra gyvybiškai svarbus suvokiant ne tik nepakartojamą krikščionybės ir Bažnyčios unikalumą, bet ir suprantant asmenį kaip santykiu bei bendryste grindžiamą būtybę. Be aiškiai trejybinės evangelinės žinios: per Kristų pas Tėvą Šventojoje Dvasioje – katechezė prarastų savo ypatumą.

169. Katechezės perduodamai žiniai iš esmės būdingas kristocentriškumas. Pirmiausia tai reiškia, kad pačiame katechezės centre yra gyvas, esantis ir veikiantis Jėzaus Kristaus asmuo. Skelbti Evangeliją reiškia pristatyti Kristų ir visa kita susieti su juo. Kadangi Kristus yra „visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas“ (GS, 10), katechezė padeda tikinčiajam aktyviai įsitraukti į istoriją, parodydama, jog Kristus yra jos išsipildymas ir galutinė prasmė. Galiausiai kristocentriškumas „įpareigoja katechezę perteikti tai, ko Jėzus moko apie Dievą, žmogų, laimę, moralinį gyvenimą, mirtį“ (7), kadangi evangelinė žinia kyla ne iš žmogaus, bet yra Dievo žodis. Pabrėžiant žinios kristocentrinį pobūdį padedama sekti Kristumi ir vedama į bendrystę su juo.

170. Katechezėje ir liturgijoje apibendrinamas Bažnyčios tėvų tikėjimas ir formuojasi ypatingas būdas skaityti bei aiškinti Šventąjį Raštą, o toks nušvietimas ir šiandien išlieka vertingas. Tam būdingas vieningas Jėzaus Kristaus asmens pristatymas per jo slėpinius (8) pagal pagrindinius jo gyvenimo įvykius, suprantamus jų amžinąja teologine bei dvasine prasme. Tie slėpiniai švenčiami per pagrindines liturginių metų iškilmes ir perteikiami bažnyčias puošiančiuose ikonografiniuose cikluose. Taip pristatant Jėzaus asmenį jungiami bibliniai duomenys ir Bažnyčios tradicija – šis Rašto skaitymo būdas katechezėje yra ypač vertingas. Katechezėje ir liturgijoje Senojo ir Naujojo Testamentų knygos visada skaitomos drauge, jų neatskiriant, ir tuo parodoma, jog tipologinis Rašto skaitymas leidžia suvokti įvykių bei tekstų, kuriuose pasakojama vienintelė išganymo istorija, prasmės pilnatvę. Katechezei toks skaitymas nurodo nuolatinį ir šiandien aktualų kelią, kuris tikėjimu augančiam žmogui leidžia suprasti, jog Kristuje niekas nėra prarandama iš senosios sandoros, bet jame viskas išsipildo.

 

Išganymo istorijos kriterijus

171. Jėzaus vardo prasmė „Dievas gelbsti“ primena, jog viskas, kas su juo susiję, yra išganinga. Katechezėje negalima nepaisyti Velykų slėpinio, per kurį žmonija gavo išganymo dovaną ir kuris yra visų sakramentų pamatas bei visokios malonės versmė. Atpirkimas, nuteisinimas, išlaisvinimas, atsivertimas ir buvimas Dievo vaikais yra didžios išganymo dovanos esminiai aspektai. „Išganymo tvarkai būdingas istoriškumas, nes ji tikrove tampa laike.<...> Bažnyčia tai gyvai suvokia, todėl, šiandien perteikdama krikščioniškąją žinią, nuolatos „atmena“ ir pasakoja praeities išganymo įvykius. Jų šviesoje ji aiškina šiandienius žmonių istorijos įvykius, per kuriuos Dievo Dvasia atnaujina žemės veidą, ir, kupina tikėjimo, ištvermingai laukia Viešpaties atėjimo“ (9). Pristatant tikėjimą dera atsižvelgti į veiksmus ir žodžius, kuriais Dievas apsireiškė žmogui per didžiuosius Senojo Testamento etapus, Dievo Sūnaus Jėzaus gyvenimą ir Bažnyčios istoriją.

172. Šventosios Dvasios galia ir žmonijos istorija su joje įrašyta Bažnyčios istorija yra laike besitęsianti išganymo istorija. Viešpats Jėzus apreiškia, kad istorija nėra betikslė, nes apima Dievo buvimą. Bažnyčia, savo dabartinėje piligrimystėje keliaudama į Karalystės išsipildymą, yra veiksmingas tikslo ženklas, link kurio orientuotas pasaulis. Evangelija, būdama visam pasauliui ir visų laikų žmonijai skirtos vilties principas, siūlo viziją, kuri apima pasitikėjimą Dievo meile. Taigi krikščioniškąją žinią visuomet reikia pristatyti siejamą su gyvenimo tikslu, su tiesa ir žmogaus orumu. Kristus atėjo mūsų išganyti, kad mūsų gyvenimas būtų apstus. „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (GS, 22). Per katechezę perteikiamas Dievo žodis nušviečia žmogaus gyvenimą, suteikia jam giliausią prasmę ir lydi žmogų grožio, tiesos ir gėrio keliais.

173. Dievo karalystės skelbimas apima žmogaus išlaisvinimo ir skatinimo žinią, giliai susijusią su rūpinimusi kūrinija ir atsakomybe dėl jos. Viešpaties dovanojamas ir Bažnyčios skelbiamas išganymas susijęs su visais visuomeninio gyvenimo aspektais. Todėl būtina atsižvelgti į šiandienos pasaulio sudėtingumą ir vidinius ryšius, siejančius kultūrą, politiką, ekonomiką, darbą, gyvenimo kokybę, skurdą, socialinius neramumus, karus (10). „Evangelijai būdingas visumos kriterijus ir jis jai esminis: ji yra Geroji Naujiena tol, kol skelbiama visiems, kol daro vaisingus bei gydo visus žmogaus matmenis, kol visus suburia prie Dievo karalystės stalo“ (11). Vis dėlto galutinis išganymo žinios tikslas yra amžinasis gyvenimas. Tik jame bus visiškai įgyvendintas teisingumo siekis ir laisvės troškimas.

 

Malonės ir grožio pirmumo kriterijus

174. Dar vienas krikščioniškosios gyvenimo vizijos kriterijus yra malonės viršenybė. Visa katechezė  turi būti „malonės katechezė, nes per malonę esame išgelbėti ir tik per malonę mūsų darbai gali duoti amžinojo gyvenimo vaisių“ (12). Taigi mokoma tiesos, kuri prasideda Dievo meilės iniciatyva ir tęsiasi žmogaus atsaku, kuris kyla iš įsiklausymo ir visada yra malonės vaisius. „Evangelizuojanti bendruomenė jaučia, kad Viešpats ėmėsi iniciatyvos, meile užbėgo jai į priekį (1 Jn 4, 10), todėl moka žengti pirmą žingsnį“ (13). Nors suvokiame, kad katechezės vaisiai nepriklauso nuo mūsų gebėjimų veikti ir planuoti, Dievas prašo iš tikrųjų bendradarbiauti su jo malone, todėl kviečia angažuotis į tarnystę dėl Karalystės visais proto ir praktinio veikimo gebėjimais, kurių reikia katechetinei veiklai.

175. „Skelbti Kristų reiškia rodyti, kad tikėti į jį ir sekti paskui jį yra ne tik teisinga, bet ir gražu, kad tai pripildo gyvenimą naujo spindesio bei gilaus džiaugsmo, taip pat išbandymų sūkuryje“ (14). Katechezė turi visada perteikti Evangelijos grožį, kuris iš Jėzaus lūpų skambėjo visiems – vargšams, paprastiems žmonėms, nusidėjėliams, muitininkams ir paleistuvėms: jie visi pasijuto priimti, suprasti, pajuto pagalbą, suvokė esą paties Viešpaties kviečiami ir ugdomi. Iš esmės kerigmos šerdis yra gailestingos ir maloningai dovanojamos Dievo meilės, pilnutiniu pavidalu apsireiškusios mirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje, skelbimas. Apskritai kai kurie evangelinės žinios aspektai nelengvai priimami – ypač tie, kur Evangelija kviečia atsiversti ir pripažinti nuodėmę. Vis dėlto katechezėje pirmiausia nėra pristatomas moralinis mokymas, bet skelbiamas Dievo grožis, kurį galima patirti, kuris paliečia širdį ir protą ir perkeičia gyvenimą (15).

 

Bažnytinis (ekleziologinis) kriterijus

176. „Tikėjimas neišvengiamai turi bažnytinį pavidalą, išpažįstamas Kristaus Kūne kaip konkrečioje tikinčiųjų bendrystėje“ (16). „Todėl kai Kristaus slėpinys perteikiamas katecheze, jos žinioje aidi visos Dievo tautos istorijos tėkmėje tikėjimas: apaštalų tikėjimas, kurie jį gavo iš paties Kristaus Šventosios Dvasios veikimu; krauju pažintas ir išpažintas kankinių tikėjimas; visu gilumu išgyventas ir išgyvenamas šventųjų tikėjimas; nuostabiai perteiktas Bažnyčios tėvų ir Bažnyčios mokytojų tikėjimas; nenuilstamai skelbtas misionierių tikėjimas; geriau jį suprasti padedančių teologų tikėjimas; galiausiai uoliai ir su meile jį sergėjančių bei autentiškai aiškinančių vyskupų tikėjimas. Katechezėje tikrai glūdi visų, kurie tiki ir leidžiasi būti Šventosios Dvasios vedami, tikėjimas“ (17). Be to, katechezė įveda tikinčiuosius į bendrystės slėpinį, išgyvenamą ne tik santykyje su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje, tačiau ir tikinčiųjų bendruomenėje veikiant tai pačiai Dvasiai. Ugdydama bendrystei katechezė moko gyventi Bažnyčioje ir kaip Bažnyčia.

 

Tikėjimo vienybės ir integralumo kriterijus

177. Bažnyčios perduodamas tikėjimas – vienas. Krikščionys yra pasklidę visame pasaulyje, tačiau sudaro vieną tautą. Nors katechezėje tikėjimas aiškinamas labai skirtingomis kultūrinėmis kalbomis, bet joje kalbama apie vieną krikštą ir vieną tikėjimą (plg. Ef 4, 5). Kristaus mokinys „turi teisę išgirsti „tikėjimo žodį“ ne sužalotą, suklastotą ar sumenkintą,  o visą, ištisą, išlaikiusį nepaliestą savo griežtumą ir jėgą“ (18). Todėl esminis katechezės kriterijus turi būti jos išreiškiamos žinios integralumas, vengiant fragmentiško ar visumos neatitinkančio pristatymo. Kristus neperdavė privilegijuotų, rinktinių žmonių grupei skirto slapto mokslo (vadinamosios gnozės), jis savo mokymą skyrė visiems tokiu mastu, kiek kiekvienas žmogus gali jį priimti.

178. Pristatant tikėjimo tiesų integralumą dera vadovautis tiesų hierarchijos principu (plg. UR, 11): „Visos apreikštosios tiesos kyla iš to paties dieviškojo šaltinio ir tikimos tuo pačiu tikėjimu, tačiau kai kurios iš jų yra svarbesnės, tiesiogiškiau išreiškiančios Evangelijos širdį“ (19). Organinė tikėjimo vienybė liudija jo galutinę esmę ir leidžia jį skelbti bei mokyti betarpiškai, be supaprastinimų ar sutrumpinimų. Net jei mokymas vykdomas laipsniškai ir atsižvelgiama į konkrečius žmones bei aplinkybes, tai nepaveikia jo vienybės ir organiškumo.

 

3. Katechetinė pedagogika

179. Dabarties iššūkių akivaizdoje tampa vis svarbiau įsisąmoninti turinio ir metodo tarpusavio priklausomybę tiek evangelizacijoje, tiek katechezėje. Pirminė tikėjimo pedagogika vadovaujasi Dievo atlaidumu ir konkrečiai reiškiasi dvejopa ištikimybe –Dievui ir žmogui – ir iš to kylančia išmintinga sinteze, tikėjimo gyvenime derinant teologinį ir antropologinį matmenį. Principas evangelizuoti ugdant ir ugdyti evangelizuojant (20) katechezės procese, be kita ko, primena, jog katecheto užduotis yra rasti ir nurodyti žmogaus gyvenime jau esančius Dievo veikimo ženklus ir jais remiantis pristatyti Evangeliją kaip visą žmogiškąją būtį perkeičiančią ir jai pilnutinę prasmę suteikiančią galią. Žmogaus palydėjimas augimo ir atsivertimo kelyje turi būti laipsniškas, nes tikėjimo aktas suponuoja nuoseklų Dievo slėpinio atskleidimą ir tolydžio vis didesnį atsivėrimą jam bei pasitikėjimą juo.

 

Santykis su humanitariniais mokslais

180. Katechezė iš esmės yra ugdomoji veikla. Ji vykdoma visada ištikimai laikantis Dievo žodžio ir atsižvelgiant į kultūroje susiformavusią ugdymo praktiką bei sąveikaujant su ja. Dėl humanitarinių mokslų tyrimų ir refleksijos atsirado teorijų, metodų bei modelių, kuriais esmingai atnaujinama ugdymo praktika ir reikšmingai prisidedama prie žmogaus, žmonių tarpusavio santykių, visuomenės, istorijos pažinimo. Šis indėlis labai vertingas. Katechezės ugdomąjį procesą ypač praturtina pedagogika ir didaktika. Šalia jų svarbus vaidmuo tenka taip pat psichologijai, nes ji leidžia geriau pažinti motyvacijos dinamiką, asmenybės struktūrą, elementus, susijusius su diskomfortu ir patologijomis, skirtingus vystymosi etapus ir su jais susijusias užduotis, religinio brendimo dinamiką ir patirtis, atveriančias žmogui šventybės slėpinį. Taip pat socialiniai ir komunikavimo mokslai padeda suprasti socialinę bei kultūrinę aplinką, sąlygojančią kiekvieno žmogaus gyvenimą.

181. Katechezėje vengtina išganomąjį Dievo veikimą sutapatinti su pedagogine žmogaus veikla, tačiau taip pat nevalia šių procesų išskirti ar supriešinti. Įsikūnijimo logikoje ištikimybė Dievui ir ištikimybė žmogui glaudžiai tarpusavyje susijusios. Todėl būtina atminti, kad tikėjimo įkvėpimas pats savaime padeda tinkamai įvertinti humanitarinių mokslų indėlį. Humanitarinėje srityje ištobulinti metodai bei būdai yra vertingi tiek, kiek padeda perteikti ir ugdyti tikėjimą. Tikėjimas pripažįsta laikinosios tikrovės, taip pat mokslo autonomiškumą (GS, 36), gerbia jų logiką, kuri – jei autentiška – yra atvira tiesai apie žmogų; drauge tikėjimas įtraukia jų indėlį į Apreiškimo plotmę.

 

V skyriaus išnašos

(1) CT, 9.

(2) EG, 1.

(3) EG, 259.

(4) BKV, 141; plg. taip pat KBK, 169.

(5) EG, 41.

(6) KBK, 234.

(7) BKV, 98.

(8) Plg. KBK, 512 ir t.

(9) BKV, 107.

(10) Plg. Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 17–52.

(11) EG, 237.

(12) KBK, 1697.

(13) EG, 24.

(14) EG, 167.

(15) EG, 165 minimi „tokie skelbimo bruožai, kurių šiandien visur labai reikia“.

(16) Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Lumen fidei (2013 m. birželio 29 d.), 22.

(17) BKV, 105.

(18) CT, 30.

(19) EG, 36.

(20) Plg. BKV, 147; GE, 1–4; CT, 58.

 

 

VI skyrius

Katalikų Bažnyčios katekizmas

1. Katalikų Bažnyčios katekizmas

Istorinė apybraiža

182. Nuo Naujojo Testamento raštų laikų Bažnyčia išreiškė, šventė ir liudijo tikėjimą pasitelkdama trumpas ir sintetines formuluotes. Jau ketvirtajame amžiuje vyskupams buvo parengti išsamesni tikėjimo paaiškinimai santraukų ir kompendiumų pavidalu. Dviem istoriniais momentais: po Tridento Susirinkimo ir pasibaigus Vatikano II Susirinkimui Bažnyčia nusprendė, kad tikslinga pateikti organišką tikėjimo išdėstymą visuotinio pobūdžio Katekizme, kuris yra bažnytinės bendrystės įrankis ir referencinis tekstas katechezei (1).

183. 1985 m. vykstant Ypatingajam vyskupų sinodui Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtmečio proga daugelis Sinodo tėvų išreiškė poreikį parengti katekizmą arba katalikų mokymo kompendiumą, apimantį tiek tikėjimo, tiek moralės klausimus. 1992 m. spalio 11 d. Jonas Paulius II paskelbė Katalikų Bažnyčios katekizmą, o 1997 m. rugpjūčio 15 d. pasirodė jo editio typica, tipinis leidimas lotynų kalba. Katekizmas atsirado bendradarbiaujant ir konsultuojantis visam katalikų episkopatui ir daugeliui teologinių bei katechetinių institucijų, taip pat įvairių sričių ekspertams bei specialistams. Taigi jis yra kolektyvinis darbas ir Vatikano II Susirinkimo vaisius.

 

Katekizmo esmė, tikslas ir adresatai

184. Katekizmas yra „oficialus Bažnyčios magisteriumo tekstas, kuriame tikslios ir organiškos santraukos pavidalu autoritetingai pateikiami pamatiniai išganymo įvykiai bei išganymo tiesos, išreiškiančios bendrą Dievo tautos tikėjimą ir sudarančios būtiną katechezės pagrindą“ (2). Jis išreiškia nesikeičiantį tikėjimo mokymą, tačiau nuo kitų Magisteriumo dokumentų skiriasi siekiu pristatyti organišką tikėjimo paveldo, dvasingumo ir teologijos sintezę atsižvelgiant į Bažnyčios istorijos kontekstą. Kad ir skiriasi nuo vietinių katekizmų, tarnaujančių apibrėžtai Dievo tautos daliai, jis yra tikras ir autentiškas referencinis tekstas jiems rengti, būdamas pagrindinis įrankis, „kuriuo Bažnyčia vieningai perteikia visą tikėjimo turinį“ (3).

185. Katekizmas pirmiausiai buvo išleistas ganytojams ir tikintiesiems, ypač tiems, kurie Bažnyčioje atsakingi už katechetinę tarnystę. Katekizmas turi būti  „tikėjimo mokymo patikimas pagrindas“ (4). Todėl jis pateikia aiškų ir patikimą atsakymą į teisėtą visų pakrikštytųjų poreikį sisteminga ir suprantama forma gauti prieigą prie visuminio Bažnyčios tikėjimo išdėstymo. Katekizme remiamasi katalikiškąja Tradicija, ir būtent todėl jis gali pasitarnauti ekumeniniam dialogui ir būti naudingas ne tik krikščionims, bet ir visiems, kurie trokšta pažinti katalikų tikėjimą.

186. Katekizme visų pirma rūpinamasi išlaikyti Bažnyčios vienybę viename tikėjime, todėl jame neatsižvelgiama į specifinį kultūrinį kontekstą. Vis dėlto „šis tekstas kiekvienam katechetui labai padės perteikti vieną, amžiną tikėjimo paveldą vietinėje Bažnyčioje ir, tai darant, įstabią krikščioniškojo slėpinio vienybę, Šventosios Dvasios padedamam, susieti su žinios adresatų daugialypiais poreikiais bei įvairiomis gyvenimo sąlygomis“ (5). Vykdant katechezę įvairiuose kontekstuose ypatingas dėmesys skirtinas įkultūrinimui.

 

Katekizmo šaltiniai ir struktūra

187. Katekizmas duotas visai Bažnyčiai dėl „iš gyvųjų tikėjimo šaltinių atsinaujinančios katechezės“ (6). Prie šių šaltinių priklauso pirmiausiai Dievo įkvėpti šventieji Raštai, suvokiami kaip viena knyga, „Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save“ (7); pagal patristinę tradiciją „visame Šventajame Rašte plėtojamas tik vienas Dievo kalbėjimas, ir tik vienas žodis skamba visų šventųjų rašytojų lūpose“ (8).

188. Be to, Katekizme remiamasi Tradicijos šaltiniais, kuriuose rašytine forma pateikiama daug pagrindinių tikėjimo formuluočių, paimtų iš Bažnyčios tėvų raštų, įvairių tikėjimo išpažinimų, Susirinkimų, popiežių Magisteriumo, Rytų ir Vakarų liturginių apeigų, taip pat Kanonų teisės. Jame taip pat gausu bažnytinių rašytojų, šventųjų ir Bažnyčios mokytojų veikalų citatų. Tikėjimo doktrinos dėstymą taip pat padaro turtingesnį ikonografija, istorinės pastabos ir hagiografiniai elementai.

189. Katekizmas sudalytas į keturias dalis pagal pamatines krikščioniškojo gyvenimo apraiškas, kurių kilmė ir pagrindas nusakyti Apaštalų darbuose „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42) (9). Pagal šiuos aspektus ankstyvojoje Bažnyčioje formavosi katechumenato patirtis, po to istorijos tėkmėje šia struktūra vadovautasi aiškinant tikėjimą įvairiuose katekizmuose, tiesa, su skirtingais akcentais ir įvairiais būdais. Šie sandai yra: Tikėjimo išpažinimas (Simbolis), liturgija (tikėjimo sakramentai), mokinystės gyvenimas (įsakymai), krikščioniškoji malda (Tėve mūsų). Šie dalykai yra katechezės ramsčiai ir krikščioniškojo gyvenimo ugdymo paradigma. Katechezė atskleidžia tikėjimą į vieną trejybinį Dievą ir jo išganymo planą; parengia dalyvauti liturgijoje ir įveda į sakramentinį Bažnyčios gyvenimą; palaiko tikinčiųjų atliepą į Dievo malonę; taip pat supažindina su krikščioniškos maldos praktika.

 

Teologinė ir katechetinė Katekizmo reikšmė

190. Katekizmas pats savaime nesiūlo katechetinio metodo, jame nepateikiama metodinių nuorodų, jo nedera jo painioti su katechezės procesu – šiame procese būtina jį pritaikyti (10). Vis dėlto „savo struktūra Katekizmas atspindi tikėjimo plėtotę ligi pat didžiųjų kasdienio gyvenimo temų. Puslapis po puslapio atrandama, kad tai, kas dėstoma, yra ne teorija, bet susitikimas su Asmeniu, kuris gyvena Bažnyčioje“ (11). Katekizme remiamasi krikščioniškojo gyvenimo visuma, jis padeda atsivertimo ir brendimo procesui. Jis įvykdo savo užduotį, kai žodžių supratimas veda į širdies atvėrimą, taip pat kai, atvirkščiai, širdies atvirumo malonė pažadina troškimą geriau pažinti Tą, kuriuo tikintysis pasitiki. Tas pažinimas, apie kurį kalbama Katekizme, nėra abstraktus: pati keturių dalių struktūra darniai susieja išpažįstamą, švenčiamą, išgyvenamą ir išmeldžiamą tikėjimą, tuo pačiu padeda laipsniškai sutikti Kristų. Tačiau siūloma katechezė nebūtinai turi atitikti Katekizmo dalių eilės tvarką.

191. Katekizmo simfoninė struktūra pasireiškia teologiniu ryšiu tarp jo turinio ir šaltinių, taip pat per Vakarų ir Rytų Tradicijų sąveiką. Ji taip pat atspindi krikščioniškojo slėpinio vienovę ir teologinių dorybių tarpusavio sąsają, atskleidžia katalikybės tiesos harmoningą grožį, drauge glaudžiai susieja tą amžiną tiesą su bažnytine ir visuomenine tiesa. Akivaizdu, kad tokia Katekizmo sandara išryškina pusiausvyros ir harmonijos reikšmę pristatant tikėjimą.

192. Katekizmo turinys pateikiamas taip, kad jame atsiskleistų Dievo pedagogika. Pristatant tikėjimo doktriną atsižvelgiama į Dievo ir žmogaus kelių visumą, taip pat įkūnijamos XX a. katechezės atnaujinimo sveikos tendencijos. Katekizmo pasakojime apie tikėjimą svarbiausia vieta ir didžioji jo dalis skiriama Dievui ir malonės veikimui: tai savaime reikšminga skelbiant katechezę. Tuo pačiu būdu kruopščiai išryškinami kiti kriterijai, būtini vaisingam Evangelijos skelbimui: trejybinės ir kristologinės sampratos centrinė vieta, išganymo istorijos pasakojimas, ekleziologinis žinios pobūdis, tiesų hierarchija, grožio reikšmė. Visa tai rodo, kad Katekizmas turi žadinti Kristaus troškimą ir pristatyti trokštamą Dievą, kuris drauge trokšta žmogaus gėrio. Todėl Katekizmas yra ne statiškas doktrinos dėstymas, bet dinamiškas įrankis, kuris turi įkvėpti ir gaivinti tikėjimo kelionę kiekvieno žmogaus gyvenime ir, kaip toks, yra aktualus atnaujinant katechezę.

 

2. Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka

193. Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka – priemonė, kur visas Katekizmo turtingumas atskleidžiamas paprasta, rišlia ir visiems prieinama forma. Santraukoje remiamasi Katekizmo struktūra ir turiniu. Santrauka yra „tikslus ir patikimas Katalikų Bažnyčios katekizmo apibendrinimas. Joje glaustai išdėstyti visi esminiai ir pamatiniai Bažnyčios tikėjimo elementai, [...] tai yra savotiškas žinynas, leidžiantis visiems, tikintiems ir netikintiems, vienu bendru žvilgsniu aprėpti visą katalikų tikėjimo panoramą“ (12). Ypatingas Santraukos bruožas – dialogo forma. Santraukoje naujai iškeliamas „idealus mokytojo ir mokinio dialogas, nesiliaujančia klausimų seka patraukiantis skaitytoją, skatinantis jį nuolat atrasti visada naujų savo tikėjimo tiesos aspektų“ (13). Taip pat vertingos kiekvieną dalį skiriančios iliustracijos. Dėl savo aiškumo ir sintetinio pobūdžio Santrauka yra vertinga pagalbinė priemonė įsimenant pamatinius tikėjimo dalykus.

 

VI skyriaus išnašos

(1) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 m. spalio 11 d.), I; KBK, 11.

(2) BKV, 124.

(3) Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Lumen fidei (2013 m. birželio 29 d.), 46.

(4) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 m. spalio 11 d.), IV.

(5) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Laetamur magnopere (1997 m. rugpjūčio 15 d.).

(6) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 m. spalio 11 d.), I.

(7) KBK 102.

(8) Augustinas. Enarratio in Psalmum 103, 4, 1: CCL 40, 1521 (PL 37, 1378).

(9) Apd 2, 42 tekstas cituojamas taip pat šio Vadovo 79: katechezės užduotys, taigi ir Katekizmo struktūra kyla iš pamatinių krikščioniškojo gyvenimo aspektų.

(10) Plg. KBK, 24.

(11) Benediktas XVI, Apaštališkasis laiškas Porta fidei (2011m. spalio 11 d.), 11.

(12) Benediktas XVI, Motu proprio patvirtinant ir skelbiant Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauką (2005 m. birželio 28 d.).

(13) Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka. Kard. Josepho Ratzingerio įvadas

(2005 m. kovo 20 d.), 4.

 

VII skyrius

Metodologija katechezėje

1. Turinio santykis su metodu

194. Katechezės pedagogika vadovaujasi Įsikūnijimo slėpiniu. Tai taip pat turi įtakos katechezės metodologijai, kuri turi būti pagrįsta Dievo žodžiu ir tuo pat metu siejama su autentiška žmogiškąja patirtimi. Svarbu gyventi ištikimybe Dievui ir žmogui, kad metodas ir turinys nebūtų suvokiami kaip priešingi, atskirti ar neutralūs vienas kito atžvilgiu. Katechezės turinys kaip tikėjimo objektas neturi būti pajungtas bet kokiam metodui, – reikia, kad metodas atspindėtų Evangelinės žinios prigimtį drauge su jos šaltiniais, taip pat atsižvelgtų į konkrečias bažnytinės bendruomenės ir atskirų pakrikštytųjų sąlygas. Svarbu atminti, kad ugdomasis katechezės tikslas lemia metodologinius pasirinkimus.

 

Metodų įvairovė

195. Nors Bažnyčia teikia pirmenybę malonei, ji tuo pat metu atsakingai ir su nuoširdžiu pedagoginiu užsidegimu atkreipia dėmesį į katechetinius procesus bei metodus. Katechezėje nėra vienintelio išskirtinio metodo, bet laikomasi atvirumo vertinant įvairius metodus atsižvelgiant į pedagogiką ir didaktiką, vadovaujantis Evangelija, siekiant atpažinti tiesą apie žmogų. Bažnyčios istorijoje per daugybę Dievo žodžiui tarnaujančių charizmų sukurta skirtingų metodologinių būdų, ir tai yra gyvybingumo ir turtingumo ženklas. „Dėl krikščionių amžiaus ir jų intelektualinio išprusimo, jų bažnytinės ir dvasinės brandos laipsnio bei daugelio kitų asmeninių aplinkybių katechezė, norėdama pasiekti savo specifinį tikslą – ugdyti tikėjimą, turi išmokti naudotis įvairiais metodais“ (1). Tikėjimo perteikimas katechezėje, nors vyksta tarpininkaujant žmogui, vis dėlto yra malonės įvykis, į kurį veda Dievo žodžio susitikimas su žmogiškąja patirtimi. Apaštalas Paulius sako: „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7). Todėl malonė reiškiasi tiek per apčiuopiamus ženklus, kurie padeda mums atsiverti slėpiniui, tiek ir kitais nuo žmogaus paslėptais būdais.

196. Kadangi Bažnyčia neturi savo specifinio Evangelijos skelbimo būdo, būtina viską įžvalgiai ištirti ir išsaugoti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 21). Kaip istorijoje ne kartą yra buvę, katechezei gali pasirodyti naudingi tiek tie metodai, kuriuose sutelkiamas dėmesys į gyvenimo įvykius, tiek tie, kuriuose labiau orientuojamasi į tikėjimo žinią. Tai priklauso nuo konkrečios katechizuojamųjų situacijos. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju svarbu laikytis koreliacijos principo, siejant tuos abu aspektus. Tikėjimo turinys teikia šviesos interpretuojant asmeninius ir visuomeninius gyvenimo bei istorijos įvykius; kita vertus, tikėjimo turinį visuomet dera pristatyti siejant su jo poveikiu gyvenimui. Tam reikia hermeneutinių gebėjimų: jei būtis aiškinama susietai su krikščioniškąja žinia, ji pasireiškia savo tiesa; kita vertus, kerigmai visuomet būdinga išganomoji vertė ir gyvenimo pilnatvė.

 

2. Žmogiškoji patirtis

197. Žmogiškoji patirtis yra reikšmingas katechezės sandas tiek jos identiteto ir proceso, tiek turinio ir metodo atžvilgiu, nes tai ne tik vieta, kur turi skambėti Dievo žodis, bet ir erdvė, kurioje byloja Dievas. Ir į individo, ir į bendrą visuomenės patirtį reikia žvelgti su meile, atvirumu ir pagarba. Dievas veikia kiekvieno žmogaus gyvenime ir istorijoje, o katechetas, vadovaudamasis Jėzaus stiliumi, atsiveria šios dabarties akivaizdai. Tai išlaisvina nuo požiūrio, kai į žmogų ir istoriją žvelgiama išskirtinai kaip į siūlomos žinios adresatus, o atveria abipusiam dialogo santykiui, dėmesingai įsiklausant į tai, ką tyloje veikia Šventoji Dvasia.

198. Skelbdamas Karalystę Jėzus ieško žmonių, su jais susitinka ir juos priima konkrečiose gyvenimo situacijose. Savo mokyme jis taip pat remiasi gyvenimo įvykių ir istorijos stebėjimu, po to išaiškina tai išminties šviesoje. Jėzaus santykyje su patirtimi yra spontaniškumo, ir tai ypač gerai matoma palyginimuose. Juose pradedama nuo visiems žinomų faktų bei patirčių, o klausytojai provokuojami kelti sau klausimus ir pradėti vidinę refleksiją. Palyginimai nėra vien tik žinią suprasti padedantys pavyzdžiai, tai raginimas suvokti savo vietą gyvenime ir būti pasirengus bendradarbiauti su Dievo veikimu. Jėzus taip padeda atpažinti Dievo buvimą ir pašaukimą per žmogiškąsias patirtis..

199. Katechezė pagal Jėzaus pavyzdį padeda nušviesti ir aiškinti gyvenimo patirtį Evangelijos šviesoje. Šiuolaikiniam žmogui dėl patirčių fragmentiškumo pačiam sunku suvokti visuminę prasmę. Tai gali vesti į išpažįstamo tikėjimo atskyrimą nuo žmogiškojo gyvenimo patyrimo. Tikėjimo žvilgsnis padeda suvokti gyvenimą išmintingai ir integraliai. Jeigu katechezė nepaiso žmogiškosios patirties ryšio su apreikštąja žinia, kyla pavojus jas dirbtinai supriešinti arba nesuprasti tiesos.

200. Jėzus naudojasi žmogiškomis patirtimis ir situacijomis, siekdamas atskleisti transcendentines tiesas ir nurodyti žmogui tinkamą nuostatą. Aiškindamas Dievo karalystės slėpinius, jis pasitelkia įprastinius gamtos reiškinius ir žmogui būdingą veiklą (pavyzdžiui, augantį grūdą, lobio ieškantį pirklį, tėvą, keliantį vestuves sūnui...). Kad krikščioniškoji žinia būtų suvokiama, katechezė privalo būti siejama su žmogiškąja patirtimi: tai lieka pagrindine prieiga prie Apreiškimo tiesos.

 

3. Atminimas

201. Atminimas yra sudedamoji išganymo istorijos dalis. Izraelio tauta nuolat raginama išlaikyti gyvą atmintį ir neužmiršti Dievo geradarybių. Taip širdyje išsaugomi įvykiai, liudijantys apie Dievo iniciatyvą. Nors kartais juos sunku suprasti, jie suvoktini kaip išganymo įvykiai. Marija moka laikyti visus dalykus savo širdyje (Lk 2, 51). Todėl atminimas giliausia prasme veda į malonės pirmumą, Dievo dovanų pripažinimą ir dėkingumą už jas; leidžia vidujai išgyventi tradiciją nenukertant jos šaknų. Katechezė sureikšmina didžiųjų išganymo istorijos įvykių šventimą arba atminimą ir padeda tikinčiajam pasijusti tos istorijos dalimi. Tai leidžia suvokti atminimo vertę katechezei: tai vertingas Apreiškimo perteikimo raktas. Apaštalas Petras rašo: „Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. [...] Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti“ (2 Pt 1, 12. 15). Katechezė yra Bažnyčios, išlaikančios gyvą Viešpaties buvimo akivaizdą, anamnezės dalis. Todėl atminimas nuo pat krikščionybės pradžios buvo sudedamoji tikėjimo pedagogikos dalis.

202. Bažnyčios pirmųjų amžių tradicija reikalavo, kad tikintieji atmintinai išmoktų Tikėjimo išpažinimą. Jis nebuvo užrašytas, tačiau liko gyvas kiekvieno tikinčiojo prote bei širdyje ir taip tapo jo kasdieniu maistu. Katechezės procese svarbu pirma paaiškinti Tikėjimo išpažinimo, taip pat kitų Šventojo Rašto tekstų, liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo vertę bei reikšmę, po to bendram tikinčiųjų paveldui priklausančius dalykus padėti išmokti atmintinai, kad tai taptų tiesiogiai pasiekiamu turiniu. „Tie tikėjimo ir pamaldumo žiedai – jeigu taip galima pasakyti – nedygsta dykuose katechezės be atminties plotuose. Svarbiausia, kad atmintinai išmokti tekstai būtų įsisąmoninti, palengva suvoktas jų gilumas, kad jie galėtų tapti asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo gyvenimo versme“ (2).

203. „Tikėjimo formulių mokymasis ir tikėjimo kupinas jų išpažinimas dar labiau suvoktini tradicinės ir naudingos „traditio“ ir „reditio“ praktikos kontekste, kai tikėjimo perteikimą katechizuojant (traditio) atitinka katechizuojamojo atsakas katechetiniame kelyje ir vėliau gyvenime (reditio)“ (3). Tačiau šis atsakas nėra automatiškas, nes perteiktas ir išgirstas tikėjimas turi būti tinkamai priimamas (receptio) ir įsisavinamas. Siekiant išvengti pavojaus, kad mokymasis mintinai neliktų bevaisis arba netaptų savitiksliu, tikslinga šį mokymąsi sieti su kitais katechetinio proceso elementais: santykiu, dialogu, refleksija, tyla, palydėjimu.

 

4. Kalba

204. Kalba ir jos signifikatai yra žmogaus patirties sandas. Katechezėje atsižvelgiama į žmonių, jų kultūros, istorijos ir aplinkos įvairovę, tikrovės suvokimo gebėjimus bei būdus. Tai pedagoginė veikla, artikuliuojama įvairiomis dalyvaujančių subjektų kalbomis ir tuo pat metu turinti savo specifinę kalbą. „Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas. Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės pasigelbėdami tikėjimo formulėmis. Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.[...] Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.“ (4).

205. Taigi katechezė išreiškiama kalba, kuri yra Bažnyčios tikėjimo išraiška. Per savo istoriją Bažnyčia reiškė tikėjimą Šventuoju Raštu (bibline kalba), liturginiais simboliais bei apeigomis, (simboline-liturgine kalba), Bažnyčios tėvų raštais, Tikėjimo išpažinimais, Magisteriumo teiginiais (doktrinine kalba), taip pat šventųjų ir kankinių liudijimais (performatyviąja kalba). Tai yra pagrindinės bažnytinio tikėjimo kalbos, leidžiančios tikintiesiems turėti bendrą kalbą. Katechezė jas vertina, aiškina jų reikšmę ir svarbą tikinčiųjų gyvenime.

206. Kartu katechezė perima tautų kultūrų kalbas, kuriomis tikėjimas išreiškiamas savitu būdu: tai padeda bažnytinėms bendruomenėms ieškoti naujų, tinkamų pašnekovams kalbų. Taigi katechezė yra tikėjimo įkultūrinimo erdvė. Juk „misija yra visada ta pati, bet kalba, kuria skelbiama Evangelija, turi būti atnaujinama vadovaujantis sielovados išmintimi. Tai labai svarbu ir dėl to, kad būtume suprantami šiandienos žmonėms, ir dėl to, kad katalikiškoji Tradicija galėtų prabilti šiandienos pasaulio kultūroms bei padėti joms atsiverti visada vaisingai Kristaus žiniai“ (5).

 

Naratyvinė kalba

207. Katechezė naudojasi visomis kalbomis, padedančiomis jai įgyvendinti savo užduotis; ypatingas dėmesys kreiptinas į naratyvinę ir autobiografinę kalbą. Pastaruoju metu įvairiose kultūros srityse pastebima, kad naracija iš naujo atrandama ne vien kaip kalbinė priemonė, bet ypač kaip būdas, kuriuo žmogus suvokia save ir jį supančią tikrovę, taip pat įprasmina tai, ką išgyvena. Bažnytinė bendruomenė vis labiau įsisąmonina naratyvinę tikėjimo tapatybę – Šventasis Raštas tai liudija didžiuose pasakojimuose apie pradžią, patriarchus, išrinktąją tautą, evangelijose pasakojamą Jėzaus istoriją ir pasakojimuose apie Bažnyčios gimimą.

208. Per amžius Bažnyčia buvo tarsi šeimos bendruomenė, įvairiomis formomis tęsianti išganymo istorijos pasakojimą, įtraukdama tuos, kurie šią istoriją priėmė. Naratyvinė kalba turi vidinį gebėjimą harmoningai sujungti visas tikėjimo kalbas apie jų šerdį – Velykų slėpinį. Be to, ji skatina patirtinę tikėjimo dinamiką, nes įtraukia žmogų visais aspektais – afektyviuoju, kognityviuoju ir volityviuoju. Todėl katechezėje dera pripažinti naracijos vertę, nes ji išryškina istorinį tikėjimo aspektą ir jo egzistencinę reikšmę; pasakojime taip pat vaisingai susipina Jėzaus istorija, Bažnyčios tikėjimas ir pasakotojų bei klausytojų gyvenimas. Naratyvinė kalba ypač tinkama tikėjimo žiniai perteikti tokioje kultūroje, kur vis retesni tampa gilaus ir veiksmingo komunikavimo modeliai.

 

Meno kalba

209. Jei krikščioniškojo meno atvaizdai yra autentiški, jie leidžia juslėmis patirti, kad Viešpats yra gyvas, esantis ir veikiantis Bažnyčioje bei istorijoje (6). Atvaizdai – tikra tikėjimo kalba. Yra garsus posakis: „Jei į tave kreipsis pagonis prašydamas: „Parodyk man savo tikėjimą“ [...], nuvesk jį į bažnyčią ir pastatyk priešais šventąsias ikonas“ (7). Pirmajame tūkstantmetyje tas ikonografinis repertuaras, teisėtai pasižymintis didele stilistine įvairove, buvo nepadalytos Bažnyčios bendras turtas ir atliko reikšmingą vaidmenį evangelizacijoje: per universalius simbolius buvo atliepiama į giliausius troškimus ir jausmus, ir tai įgalindavo vidinę permainą. Mūsų laikais krikščioniškieji atvaizdai, kontempliuojant jų grožį, gali padėti patirti susitikimą su Dievu. Tie atvaizdai nukreipia nematomo Kito žvilgsnį į žiūrovą ir taip atveria prieigą į dvasinio ir eschatologinio pasaulio tikrovę.

210. Atvaizdų naudojimas katechezėje grindžiamas senovine Bažnyčios išmintimi. Be kita ko, vaizdai padeda greičiau ir tiesiogiai įsisavinti bei įsiminti išganymo istorijos įvykius. Katedrose ir bažnyčiose tam tikra tvarka išdėstyti ir visiems matomi bibliniai epizodai, pateikiami įvairiomis meninės išraiškos formomis, vadinamoji biblia pauperum ir šiandien gali atlikti tikros katechezės vaidmenį. Rūpestingai parinkti meno kūriniai padeda tiesiogiai atskleisti įvairius tikėjimo tiesų aspektus; jie paliečia širdį ir pagelbėja įsisavinti žinią.

211. Bažnyčios muzikinis paveldas taip pat turi neįkainojamą meninę ir dvasinę vertę; tai irgi tikėjimo perteikimo priemonė ir vertingas evangelizacijos šaltinis, pažadinantis žmogaus dvasioje begalybės troškimą. Šv. Augustinas tokiais žodžiais nusako sakralinės muzikos galią: „Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir buvo man gera su jomis“ (8). Liturginėse giesmėse glūdi taip pat tikėjimo turtas, kuris, muzikos garsais perteikiamas, lengviau pasiekia sielą ir giliau įsispaudžia žmonių širdyse.

212. Bažnyčia, per amžius sąveikavusi su įvairiomis meninės išraiškos formomis (literatūra, teatru, kinu ir t. t.), yra kviečiama, išlaikydama tinkamą kritinę nuostatą, atsiverti ir šiuolaikiniam menui, pasitelkdama taip pat „netradicinius grožio būdus, kurie evangelizuotojams galbūt nedaug ką reškia, bet kitiems yra ypač patrauklūs“ (9). Toks menas gali būti naudingas tuo, kad atveria pojūčių kalbą ir padeda žmonėms būti ne vien meno kūrinio žiūrovais, bet ir patiems įsitraukti. Tokioms meninėms patirtims dažnai būdingos stiprios prasmės ir dvasingumo paieškos, jos gali padėti patirti atsivertimą jausmų plotmėje, o tai yra tikėjimo kelionės dalis; jos taip pat kviečia pranokti savotišką intelektualizmą, kuris gali grėsti katechezei.

 

Kalbos ir skaitmeninės medijos

213. Katechezės kalba neišvengiamai siejasi su visais komunikavimo ir jo priemonių aspektais. Komunikavimo sferoje techniniu lygmeniu matomi dideli pokyčiai lemia taip pat kultūrinius pokyčius (10). Naujos technologijos sukūrė naują kultūrinę infrastruktūrą, darančią įtaką komunikacijai ir žmonių gyvenimui. Virtualioje erdvėje, kuri, daugelio nuomone, yra ne mažiau svarbi nei realus pasaulis, žmonės gauna žinių ir informacijos, formuluoja ir reiškia nuomones, dalyvauja diskusijose, kalbasi ir ieško atsakymų į savo klausimus. Tinkamai neįvertinus šių reiškinių rizikuojama atsidurti daugelio žmonių interesų užribyje.

214. Bažnyčiai dažnai būna įprastas komunikavimas viena kryptimi: pamokslaujama, mokoma, pristatoma dogmų sintezė. Jaunus žmones sunku prakalbinti vien rašytiniu tekstu, jie įpratę, kad užrašytą žodį papildytų garsų ir vaizdų kalba. Skaitmeninės komunikavimo formos šiuo atžvilgiu suteikia daugiau galimybių, kadangi jos atviros interaktyvumui. Todėl būtina įgyti ne tik technologinių žinių, bet ir perprasti veiksmingo komunikavimo metodus, kad būtų užtikrintas dalyvavimas internete, liudijantis evangelines vertybes.

215. Informacijos ir komunikavimo technologijos, socialinės medijos ir skaitmeniniai prietaisai skatina bendradarbiavimą, bendrą veikimą, dalijimąsi patirtimi ir tarpusavio pažinimą „Socialiniai tinklai gali būti ne tik evangelizacijos priemonė, bet ir žmogiškojo vystymosi veiksnys. Pavyzdžiui, kai kuriuose geografiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, kur krikščionys jaučiasi izoliuoti, socialiniai tinklai gali sustiprinti tikrosios vienybės su pasauline tikinčiųjų bendruomene jausmą“ (11).

216. Gerai, kad bendruomenės įsipareigoja ne tik spręsti šį naują kultūrinį iššūkį, bet ir bendrauja su naujomis kartomis per medijas, kurios jau visuotinai taikomos didaktikoje. Taip pat ir katechezės srityje prioritetas yra ugdyti gebėjimą tinkamai naudotis tomis priemonėmis ir geriau suprasti skaitmeninę kultūrą, o tai padės atskirti jos pozityviuosius aspektus nuo dviprasmiškų dalykų. Šiandienos katechetas turi žinoti, kad virtualusis pasaulis gali daryti didelę įtaką emocijų srityje ir tapatybės formavimuisi, ypač jauniausiems ir trapiausiems žmonėms.

217. Tačiau virtuali tikrovė negali pakeisti dvasinės, sakramentinės ir bažnytinės tikrovės, kuri patiriama per tiesioginį žmonių susitikimą: „Esame įrankiai, ir pagrindinė problema nėra apsirūpinti sudėtingomis technologijomis, nors jos ir būtinos siekiant aktualiai ir veiksmingai dalyvauti. Tegul mums visada būna aišku, kad Dievas, į kurį tikime, kuris aistringai rūpinasi žmogumi, nori reikštis per mūsų priemones, net jei jos vargingos, nes būtent jis veikia, jis perkeičia, jis gelbėja žmogaus gyvybę“ (12). Liudijant Evangeliją būtinas autentiškas komunikavimas, kuris yra tikros žmonių sąveikos vaisius.

 

5. Grupė

218. Krikščionių bendruomenė yra pagrindinis katechezės subjektas. Todėl katechetinė pedagogika turi stengtis padėti žmonėms suprasti bendruomenės, kaip esminės asmeninio augimo erdvės, svarbą. Bendruomeninė forma matoma taip pat grupės dinamikoje, konkrečioje vietoje, kur gyvenama „Jėzaus Kristaus dovanotais naujais santykiais“, galinčiais tapti „tikra brolybės patirtimi“ (13). Rūpinimasis santykiais grupėje turi pedagoginę reikšmę: taip ugdoma priklausymo Bažnyčiai jausena ir padedama augti tikėjimu.

219. Asmenybės formavimuisi grupė yra svarbi. Tai galioja visiems amžiaus tarpsniams: vaikams padeda įgyti socializacijos patirties, taip pat jaunuoliams, kurie jaučia autentiškų santykių poreikį, ir suaugusiems, norintiems patirti bendruomeniškumą ir bendrą atsakomybę Bažnyčioje bei visuomenėje. Katechetas turi stengtis, kad grupė patirtų bendruomenę kaip nuoseklią Bažnyčios gyvenimo išraišką, o tai regimai pasireiškia Eucharistijos šventime. Jei grupė yra tokia autentiška erdvė, kurioje išgyvenami žmonių tarpusavio santykiai, ši patirtis tampa vaisinga dirva, padedančia priimti išganymo žinią ir dalytis ja su kitais. Šalia Evangelijos skelbimo bendruomenine forma, tikėjimui perteikti reikia taip pat asmeninio kontakto tarp žmonių.

220. Konstruktyviai sąveikaujant skirtingiems žmonėms, grupė tampa dalijimosi ir giluminio bendravimo vieta. Kai šis bendravimas intensyvus ir veiksmingas, grupė geriausiai atlieka savo funkciją – remia savo narių vystymąsi. Grupė kaip bažnytinė tikrovė yra gaivinama Šventosios Dvasios, kuri lemia visokią tikėjimo pažangą. Atsivėrimas malonei nesumenkina vaidmens, tenkančio pedagoginėms disciplinoms, į grupę žvelgiančioms kaip į socialinę tikrovę su jai būdinga dinamika ir vystymosi dėsniais. Vertinant ir pasitelkiant šias žinias galima reikšmingai sustiprinti tapatinimosi ir priklausymo grupei jausmą, padėti grupės nariams veikliai dalyvauti, taip pat palengvinti tikėjimo įsisavinimą ir padėti konstruktyviai spręsti žmonių tarpusavio santykių įtampas. Grupinės dinamikos viršūnė pasiekiama sekmadienio susirinkime, kur grupė, patirdama susitikimą su Viešpačiu ir brolybę su visais krikščionimis, bręsta pasirengimu tarnauti, ypač vargingiausiems, ir liudyti pasaulyje.

 

6. Erdvė

221. Kiekviena kultūra, visuomenė ar bendruomenė turi ne tik savą žodžių, vaizdų ir gestų kalbą, bet taip pat reiškiasi ir komunikuoja per erdvę. Panašiai ir Bažnyčia savo erdvėms teikė didelę reikšmę, naudojo architektūros elementus perteikdama krikščioniškąją žinią. Per šimtmečius Bažnyčia sukūrė erdves žmonėms priimti ir veiklai vykdyti: švęsti dieviškuosius slėpinius, įgyvendinti brolišką dalijimąsi ir mokyti. Pavyzdžiui, ankstyvosios krikščionybės pastatuose, paprastai tarp navų ir pagrindinio bažnyčios fasado, būdavo speciali prieangio erdvė, vadinama narteksu, skirta penitentams ir katechumenams. Narteksas, dažnai dekoruotas biblinėmis scenomis ar tikėjimo slėpinių vaizdais, drauge buvo ir katechezės erdvė. Bendruomenės gyvenime, greta liturgijai skirtų erdvių, svarbios erdvės skiriamos apaštalinei veiklai, krikščioniškajam ugdymui, socializacijai ir karitatyvinei veiklai.

222. Vietose, kuriose vykdoma katechezė, bendruomenė išreiškia savo evangelizavimo būdą. Dabartiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste dera apmąstyti katechezės vietų specifiką, suvokiant jas kaip skelbimo ir žmogiškųjų santykių ugdymo priemonę. Todėl labai svarbu, kad tose vietose aplinka būtų svetinga, rūpestingai prižiūrima, o joje vyrautų šeimyninė atmosfera, padedanti lengviau įsitraukti į bendruomeninę veiklą. Katechezei plačiai naudojamos salės, primenančios mokyklines klases, tačiau tai nėra geriausia vieta šiai veiklai. Tokias erdves reikia tinkamai suplanuoti, kad jos atitiktų tikrąją katechezės prasmę.

223. Vis dėlto išeinančios Bažnyčios dinamika, persmelkianti taip pat katechezę, turi įtakos ir erdvės parinkimui. Skatintina bandyti vykdyti katechezę įvairiose vietose – namuose, ugdymo, kultūros ar rekreacijos įstaigose, kalėjimuose ir pan. Šios vietos, kurios dažnai nepriklauso krikščionių bendruomenei, sudaro tinkamas sąlygas proginei katechezei, nes šioje aplinkoje galima užmegzti artimesnius santykius, o dėl regimų sąsajų su kasdienybe katechezė toje aplinkoje gali būti įsimintinesnė.

 

VII skyriaus išnašos

(1) CT, 51.

(2) CT, 55.

(3) BKV, 155.

(4) KBK, 170–171.

(5)Pranciškus. Kalba Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2015 m. gegužės 29 d.).

(6) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Duodecimum saeculum (1987 m. gruodžio 4 d.), 11.

(7) Adversus Constantinum Caballinum, 10: PG 95, 325.

(8) Augustinas. Išpažinimai, 9, 6, 14: CCL 27, 141 (PL 32, 769–770).

(9) EG, 167.

(10) Dėl bendro požiūrio į skaitmeninę kultūrą plg. šio Vadovo 359–372, skyrelyje „Katechezė ir skaitmeninė kultūra“.

(11) Benediktas XVI. Žinia 57-osios socialinio komunikavimo dienos proga (2013 m. sausio 24 d.).

(12) Pranciškus. Kalba Popiežiškosios socialinio komunikavimo tarybos plenarinio susirinkimo dalyviams (2013 m. rugsėjo 21 d.).

(13) EG, 87.

 

VIII skyrius

Katechezė žmonių gyvenime

224. Kiekvienas pakrikštytasis, pašauktas bręsti tikėjimu, turi teisę į tinkamą katechezę. Todėl Bažnyčios užduotis yra tinkamai atsiliepti į tai. Evangelija skiriama ne abstrakčiam žmogui, bet kiekvienam žmogui – realiam, konkrečiam, istoriniam, įsišaknijusiam savitoje situacijoje, pasižyminčiam psichologine, socialine, kultūrine ir religine dinamika, nes „kiekvieną apima Atpirkimo slėpinys“ (1). Tikėjimas nėra linijinis procesas ir dalyvauja asmens raidoje, o tai savo ruožtu daro įtaką tikėjimo kelionei. Negalima pamiršti, kad kiekvienas gyvenimo etapas atneša tam tikrų iššūkių ir susiduria su nuolat besikeičiančia krikščioniškojo pašaukimo dinamika.

225. Todėl tikslinga siūlyti katechezės programas, pritaikytas įvairiems dalyvių poreikiams, amžiui ir gyvenimo situacijai. Pasitelkiant ugdymo mokslus dera atsižvelgti į antropologijos ir žmogaus raidos žinias, taip pat pastoracinės teologijos įžvalgas. Dėl šios priežasties katechezės procese pedagoginiu požiūriu svarbu, kad kiekvienas etapas būtų reikšmingas ir ypatingas. Todėl čia pateikiamos tik bendros rekomendacijos, o išsamesni aptarimai nurodomi dalinių Bažnyčių bei episkopatų rengiamuose katechezės vadovuose.

 

1. Katechezė ir šeima

226. Šeima yra meilės ir gyvenimo bendruomenė, kurią sudaro „tarpasmeninių santykių kompleksas: ryšiai tarp sutuoktinių, tėvystės bei motinystės, vaikystės, brolystės ryšiai, o per juos kiekvienas asmuo priklauso „žmonijos šeimai“ ir „Dievo šeimai“ – Bažnyčiai“ (2). Žmogaus, žmonių bendruomenės ir bažnytinės bendruomenės ateitis labai priklauso nuo šeimos, pamatinės visuomenės ląstelės. Šeimos dėka Bažnyčia tampa šeimų šeima ir yra praturtinama šių namų bažnyčių gyvenimu. „Su dideliu džiaugsmu ir paguoda Bažnyčia žvelgia į šeimas, kurios liko ištikimos Evangelijos mokymui. Ji dėkoja joms už liudijimą ir jas drąsina. Jų dėka neišardomos šeimos grožis ir amžina ištikimybė tampa įtikimais dalykais“ (3).

 

Šeimos katechezės sritys

Katechezė šeimoje

227. Šeima – tikėjimo skelbėja, nes ji yra natūrali vieta, kur tikėjimas gali būti išgyvenamas paprastai ir spontaniškai. „Šeima kaip katechezės vieta turi vieną nepakartojamą privalumą: ji perteikia Evangeliją, įšaknydama ją gilių žmogiškųjų vertybių aplinkoje. Remiantis tokiu žmogiškuoju pagrindu, įvesdinimas į krikščioniškąjį gyvenimą būna gilesnis: pabudimas Dievo suvokimui, pirmieji žingsniai mokantis maldos, moralinės sąmonės lavinimas ir žmogiškosios meilės kaip Dievo, Kūrėjo ir Tėvo meilės atspindžio krikščioniškosios pajautos ugdymas. Vienu žodžiu, tai krikščioniškasis auklėjimas, kuris daugiau liudijimas negu mokymas, daugiau atsitiktinis negu sistemingas, veikiau nuolatinis ir kasdienis, negu padalytas į tam tikrus laikotarpius“ (4).

228. Santuokinis ir šeimyninis gyvenimas, gyvenamas pagal Dievo planą, savaime yra Evangelija, kurioje galima išskaityti laisvai dovanojamą ir kantrią Dievo meilę žmogui. Krikščionys sutuoktiniai per Santuokos sakramentą dalyvauja vienybės ir vaisingos meilės tarp Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Katechezė šeimoje turi svarbiausiems šeimyninio gyvenimo dalyviams, visų pirma sutuoktiniams ir tėvams, atskleisti Dievo jiems duodamą dovaną per Santuokos sakramentą.

 

Katechezė su šeima

229. Bažnyčia skelbia Evangeliją šeimai. Krikščioniškoji bendruomenė yra šeimų šeima, taip pat ji yra Dievo šeima. Bendruomenė ir šeima susijusios tarpusavio sąveika – bendruomenė gauna iš šeimos tiesioginį tikėjimo suvokimą, natūraliai susijusį su gyvenimo eiga, o šeima gauna iš bendruomenės aiškų raktą, kaip perskaityti savo patirtį tikėjimo šviesoje. Bažnyčia, suvokdama šį glaudų ryšį ir vykdydama evangelizacinį užmojį, skelbia Evangeliją šeimoms, kad jos patirtų, jog tai yra „džiaugsmas, kurio prisipildo visų širdys ir gyvenimas, nes Kristuje esame išlaisvinti „iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (5).

230. Šiais laikais katechezę su šeimomis persmelkia kerigma, nes „šeimoms ir tarp jų turėtų vis iš naujo nuskambėti pirminis skelbimas to, „kas gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir sykiu būtiniausia“, ir „būti evangelizacinės veiklos šerdimi“ (6). Siekiant misionieriško atsivertimo dinamikos, katechezei su šeimomis būdingas nuolankaus supratingumo ir konkretaus skelbimo stilius – ne teorinis ar atsietas nuo žmonių problemų. Bendruomenė, įsipareigodama evangelizuoti ir katechizuoti šeimas, per tikėjimo kelionę padeda joms aiškiai įsisąmoninti savo tapatybę ir misiją; bendruomenė lydi ir remia šeimas, atliekančias gyvybės perdavimo užduotį, padeda joms vykdyti ugdymo užduotis ir puoselėti autentišką šeimyninį dvasingumą. Tokiu būdu šeima įsisąmonina savo vaidmenį ir, būdama bendruomenėje, drauge su ja tampa veikliu evangelizacijos subjektu.

 

Šeimos katechezė

231. Šeima skelbia Evangeliją. Krikščioniškoji šeima, būdama Santuokos sakramentu grindžiama namų Bažnyčia, turi taip pat misionierišką aspektą ir dalyvauja evangelizacinėje Bažnyčios misijoje, o drauge yra katechezės subjektas. Jei vaikams, kuriems perduodamas tikėjimas, padedama jį geriau išreikšti ir juo augti, šeima tampa evangelizuojančia ir savaime perteikiančia „tikėjimą visiems, kurie su ja susiduria, taip pat už šeimos aplinkos ribų“ (7). Todėl šeima, šalia jai būdingos vaikų ugdymo tarnystės, pašaukta prisidėti savo indėliu ugdant krikščioniškąją bendruomenę ir liudijant Evangeliją visuomenėje. „Kadangi „namų Bažnyčios“ evangelizacija ir katechizacija išauga ir kyla iš vienintelės Bažnyčios pasiuntinybės ir turi kurti vieną Kristaus Kūną, ji turi būti savo esme bendra ir harmoninga su visomis kitomis evangelizacijos ir katechizacijos tarnystėmis, esančiomis ir veikiančiomis tiek vyskupijos, tiek parapijos bendruomenėje“ (8). Šeimos katechezė yra kiekvienas krikščioniškųjų šeimų indėlis, kuriuo su šeimoms būdinga pasaulėjauta jos prisideda prie bendruomenės siūlomų tikėjimo kelionės programų.

 

Pastoracinės nuorodos

232. Bažnyčia, motiniškai rūpindamasi, lydi savo vaikus per visą gyvenimą. Tačiau ji pripažįsta, kad yra lemiamų gyvenimo momentų, kai žmogus lengviau leidžiasi paliečiamas Dievo malonės ir yra pasirengęs eiti tikėjimo keliu. Tokioje tikėjimo kelionėje verta labiau pasinaudoti kitų, jau seniai gyvenančių santuokoje porų didžiadvasiška ir vertinga pagalba. Bendruomenė turi skirti ypatingą dėmesį toliau paminėtiems etapams.

a. Jaunimo ir besirengiančių tuoktis suaugusiųjų katechezėje (9) numatomi trys etapai: tolimasis (ankstyvasis), artimasis (parengiamasis) ir tiesiogiai prieš Santuokos sakramentą vykdomas ugdymas, kuriuo santuoka parodoma kaip tikras pašaukimas. Per šias laipsniškas ir tęstines tikėjimo kelionės programas, derinamas su katechumenato keliu, pirmenybė teiktina – išvien su atnaujintu kerigmos skelbimu – tokiam turiniui, kuris, patraukliai ir nuoširdžiai perteiktas, „padėtų jiems visam gyvenimui „didžiadvasiškai ir dosniai“ įsipareigoti. Galvoje turimas tam tikras „įvesdinimas“ į Santuokos sakramentą, suteikiantis tai, ko reikia su tinkamiausiu nusiteikimu sakramentui priimti  ir tvirtesniam šeimos gyvenimui pradėti“ (10). Ten, kur dar vartojamas pavadinimas Parengimo Santuokai kursai, siūloma tokio pavadinimo atsisakyti ir grąžinti šiam procesui autentišką ugdymo ir katechezės kelio prasmę.

b. Jaunų sutuoktinių katechezė (11) yra mistagoginės formos katechezė, skirta jau sudariusiems santuoką sutuoktiniams ir leidžianti jiems suvokti, kuo jie tapo po šio sakramento šventimo. Siektina, kad šios ugdymo programos Dievo žodžio šviesoje orientuotų jaunų porų gyvenimą vis geriau įsisąmoninti gautą dovaną ir misiją.

c. Tėvų, prašančių pakrikštyti vaikus, katechezė: bendruomenė per katechetus turi pasirūpinti priimti, išklausyti ir suprasti tėvų prašymo motyvus ir pateikti programą, kuri pažadintų gautą tikėjimo malonę. Į šią programą gera taip pat įtraukti krikšto tėvus, o jai įgyvendinti skirti užtektinai laiko.

d. Tėvų, kurių vaikai rengiasi įkrikščioninimo sakramentams, katechezė: bendruomenė palaiko tėvų įsitraukimą į jų vaikų įkrikščioninimo kelią; kai kuriems tėvams tai proga pagilinti tikėjimą, o kitiems – pirminio skelbimo erdvė.

e. Įvairių kartų katechezė siūlo tikėjimo kelionę kaip ugdomąją patirtį, skirtą ne apibrėžtai amžiaus grupei, bet konkrečios šeimos ar bendruomenės įvairioms kartoms, siejant tai su liturginių metų tėkme. Šis pasiūlymas padeda dalytis tikėjimo patirtimi tarp kartų pirmųjų krikščionių bendruomenių pavyzdžiu.

f. Sutuoktinių ir šeimų grupių katechezėje svarbiausią vaidmenį atlieka patys sutuoktiniai. Tokios katechezės programos siekia plėtoti santuokinį ir šeimyninį dvasingumą, gebantį iš naujo sustiprinti ir atgaivinti santuokinį gyvenimą; jomis naujai atskleidžiamas santuokinis Dievo ir žmonių sandoros aspektas ir šeimos vaidmuo kuriant Dievo karalystę.

 

Nauji šeimyniniai scenarijai

233. Dabarties visuomeniniams ir kultūriniams procesams būdingas netikrumas ir nenuspėjamumas, be kita ko, pakeitė ir pačią šeimos sampratą bei tikrovę. Smarkiai padaugėjo santuokinių ir šeimyninių krizių, o tai duoda pradžią „naujiems santykiams, naujoms poroms, naujoms civilinėms sąjungoms bei santuokoms, taip pat randasi naujų, sudėtingų ir problemiškų šeimos situacijų, kur krikščioniškasis pasirinkimas nėra akivaizdus“ (12). Nepaisant santykių sužeidimų, transcendentinės reikšmės praradimo ir jiems būdingo trapumo, vis dar jaučiama šeimos nostalgija, nes daug žmonių suvokia šeimos vertę, vis dar jos siekia ir trokšta ją sukurti.

234. Bažnyčia rūpestingai, pagarbiai ir teikdama sielovados pagalbą nori palydėti savo vaikus, paženklintus sužeistos meilės, pasižyminčius trapesne būsena, ir siekia atkurti jų pasitikėjimą bei viltį. „Vadovaudamasi dieviškąja pedagogika, Bažnyčia su meile žvelgia į tuos, kurie netobulai dalyvauja jos gyvenime: kartu su jais meldžia atsivertimo malonės, drąsina daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje gyvena ir dirba“ (13). Svarbu, kad kiekviena krikščionių bendruomenė realistiškai žvelgtų į heterogeniškų šeimyninių santykių tikrovę su jos privalumais ir trūkumais, kad tinkamai lydėtų tuos žmones ir padėtų atpažinti sudėtingas situacijas, nepasiduodant visokioms idealizavimo ar pesimizmo formoms. Iš esmės tai reiškia, kad reikia visus įtraukti, kiekvienam padedant „surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą, kad jis jaustųsi „nepelnyto, besąlyginio ir dovanai duodamo“ gailestingumo objektu“ (14).

235. Palydint tikėjime ir įvedant į bendruomenę vadinamojoje nereguliarioje situacijoje gyvenančius žmones reikia artumo, įsiklausymo ir supratimo dvasia „labai rimtai traktuoti kiekvieną asmenį ir Dievo jam numatytą planą“ (15). Šalia asmeninio dvasinio palydėjimo katechetai teranda būdų, kaip paraginti ir tuos brolius bei seseris dalyvauti katechezėje: tiek, besidalijančių tokia pačia santuokine ir šeimynine patirtimi asmenų grupėse, tiek ir kitose jau egzistuojančiose šeimų ar suaugusiųjų grupėse. Taip galima išvengti vienatvės ar diskriminacijos ir sužadinti troškimą priimti Dievo meilę bei atsiliepti į ją.

 

2. Katechezė su vaikais ir jaunimu

236. „Šiam amžiaus tarpsniui, tradiciškai skirstomam į ankstyvąją vaikystę, arba ikimokyklinį amžių, ir pradinį mokyklinį amžių, tikėjimo ir proto akimis žvelgiant būdingas gyvenimo pradžios žavesys“ (16), jis pasižymi paprastumu ir priėmimu be išskaičiavimo. Jau šv. Augustinas pastebėjo, kad vaikystė nuo ankstyvojo jos laikotarpio yra metas, kai žmogus mokosi kalbėtis su viduje prabylančiu Mokytoju. Nuo pat ankstyvojo amžiaus reikia padėti vaikui suvokti Dievą ir ugdyti Dievo buvimo pajautą bei prigimtinį intuityvų jo buvimo suvokimą (plg. GE, 3). Antropologija ir pedagogika patvirtina, jog vaikui būdingas gebėjimas pažinti Dievą, o vaikų klausimai apie gyvenimo prasmę kyla ir tuomet, kai tėvai neskiria daug dėmesio religiniam ugdymui. Vaikai geba kelti klausimus apie kūrinijos prasmę, Dievo tapatybę, gėrio ir blogio priežastis, jie moka džiaugtis gyvybės ir meilės slėpiniais.

237. Socialinių, psichologijos bei pedagogikos, taip pat komunikavimo mokslų tyrimai padeda apibrėžti vaiko vystymosi specifiką atsižvelgiant į skirtingas gyvenimo sąlygas skirtingoje geografinėje aplinkoje. Besikeičiančios socialinės ir kultūrinės aplinkybės daro didžiulę įtaką vaikų ir jaunimo situacijai, tam, kaip suaugusieji suvokia jų poreikius, kaip vaikai ir jaunuoliai suvokia ir išgyvena šeimos dinamiką, mokyklinę patirtį, santykį su visuomene ir tikėjimu. Ypač reikia atkreipti dėmesį į skaitmeninės epochos jaunuolius, vadinamuosius digital natives, kurie sudaro didelę pasaulio vaikų dalį. Tai pasaulinio masto reiškinys, kurio pasekmės dar nėra aiškiai apčiuopiamos, tačiau kuris tikriausiai veikia jaunųjų kartų kognityvinę ir santykių sritis, taip pat tam tikru būdu daro įtaką natūraliai religinei patirčiai.

238. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad net gyvendami ekonominės gerovės sąlygomis daugelis vaikų ir jaunuolių labai giliai jaučia šeimyninių santykių trapumą; kiti vis dar gyvena didelio skurdo, smurto ir nestabilumo aplinkoje. Tiems vaikams, dėl įvairių priežasčių neturintiems tvirtų gyvenimo atramų, dažnai belieka nedaug galimybių pažinti ir mylėti Dievą. Bažnytinė bendruomenė, jei įmanoma, turi užmegzti dialogą su tėvais ir padėti jiems atlikti ugdymo užduotį; bendruomenė taip pat turėtų dalyvauti ir būti pasirengusi padėti motinišku rūpestingumu ir konkrečia pagalba: tai pirmoji ir pamatinė žinia apie apvaizdingą Dievo gerumą.

239. Ankstyvoji vaikystė, arba ikimokyklinis amžius, yra lemiamas laikas suvokiant religinę tikrovę ir atrandant ją, kai vaikas mokosi iš tėvų ir gyvenamosios aplinkos atvirumo ir priėmimo nuostatos arba Dievo atmetimo ir užsisklendimo jo atžvilgiu. Vaikas taip pat pradeda pažinti tikėjimą – tai laikas, kai jis sužino apie gerą ir rūpestingą danguje esantį Tėvą, į kurį kreipiasi širdyje su meile ir pagarba; sužino Jėzaus ir Marijos vardus, taip pat išgirsta pasakojimus apie kai kuriuos svarbiausius Viešpaties Jėzaus gyvenimo momentus; susipažįsta su religiniais ženklais, simboliais ir gestais. Šiame kontekste verta atsižvelgti į pagrindinių liturginių metų iškilmių svarbą, pavyzdžiui, įrengiant namuose Kalėdų prakartėlę (17) – tai gali padėti vaikui tam tikra forma išgyventi katechezę tiesiogiai dalyvaujant įsikūnijimo slėpinyje. Kai vaikas nuo mažumės šeimoje arba kitoje aplinkoje, kurioje auga, turi sąlytį su įvairiais krikščioniškojo gyvenimo aspektais, jis mokosi religinės socializacijos ir įsisavina šią patirtį pirmine forma, o tai parengia jį tolesniam krikščioniškos moralinės sąžinės ugdymui. Šiame amžiuje vykdoma ne tiek katechezė tiesiogine šio žodžio prasme, bet veikiau pirminė evangelizacija ir tikėjimo skelbimas, vyraujant ugdomajai formai, – siekiama ugdyti pasitikėjimo, dovanojimosi, pasiaukojimo, maldos ir dalyvavimo nuostatas kaip žmogiškąsias sąlygas, leidžiančias reikštis išganingai tikėjimo jėgai.

240. Pagal daugelyje kraštų galiojančią tradiciją, vadinamoji mokyklinio amžiaus vaikystė (6–10 m.) yra laikas, kai Krikštu pradėtas įkrikščioninimas užbaigiamas parapijoje. Bendras įkrikščioninimo programos siekis yra supažindinti su svarbiausiais išganymo istorijos įvykiais, kurie dar bus nuodugniau apmąstomi vėlesniame amžiuje, ir padėti laipsniškai suvokti savo kaip pakrikštytojo tapatybę. Įkrikščioninimo katecheze siekiama supažindinti su tikėjimu (pirminis skelbimas), o įkrikščioninimo procesu mokyklinio amžiaus vaikas įvedamas į Bažnyčios gyvenimą ir sakramentų šventimą. Ši katechezė vykdoma ne fragmentiškai, bet kaip procesas, kurio metu perteikiami visi krikščioniškojo gyvenimo slėpiniai ir aptariama jų įtaka moralinei sąžinei, taip pat atsižvelgiama į vaikų egzistencinę situaciją ir jų keliamus prasmės klausimus. Per visą įkrikščioninimo procesą numatomas tikėjimo tiesų mokymas, kuris sustiprinamas bendruomenės liudijimu, dalyvavimu liturgijoje, susitikimu su Jėzaus žodžiu Šventajame Rašte, pirmaisiais gailestingumo darbais. Vyskupų konferencijos nustato įkrikščioninimo programos įgyvendinimo būdus ir sakramentų šventimo amžių.

241. Vaikystei priklauso taip pat įžengimo į pradinės mokyklos pasaulį etapas. Mokyklinio amžiaus vaikas įžengia į didesnę bendruomenę nei šeima, kurioje gali ugdyti savo protinius, emocinius ir bendravimo santykių gebėjimus. Daugelyje pasaulio šalių mokyklose mokoma religijos, o kai kuriais atvejais sudaroma galimybė mokykloje vesti įkrikščioninimo ir parengimo sakramentams katechezę pagal vietos vyskupo rekomendacijas. Tokiame kontekste katechetų ir mokytojų bendradarbiavimas įgyja didelį ugdomąjį potencialą ir padaro matomą suaugusiųjų tikėjimo liudytojų bendruomenę.

242. Įkrikščioninimo procesas turi būti autentiškai patiriamas kaip visuminis įvesdinimas į tikėjimo gyvenimą, o katechumenatas šiuo požiūriu laikytinas nepamainomu įkvėpimo šaltiniu. Labai tinkamas įkrikščioninimo kelias, grindžiamas ugdomuoju katechumenato modeliu, tačiau jis turi remtis mokyklinio amžiaus vaikams pritaikytais kriterijais, turiniu ir metodologija. Mokyklinio amžiaus vaikams skirtame, katechumenato modeliu grindžiamame įkrikščioninimo procese numatomi laikotarpiai, perėjimo apeigos ir aktyvus dalyvavimas prie Eucharistinio stalo, kuriuo vainikuojamas šis procesas. Nepriimtina ankstesnė samprata, pagal kurią mokyklinio amžiaus vaikas laikomas bendruomenės rūpinimosi ir sielovadinio dėmesio objektu; katechetams reikia vadovautis kitokia perspektyva, laipsniškai pagal vaiko galimybes parengiant vaiką tapti aktyviu subjektu tiek bendruomenės viduje, tiek išorėje. Katechumenato įkvėptas modelis leidžia iš naujo apmąstyti pirminį šeimos ir visos bendruomenės vaidmenį vaikų atžvilgiu, skatinant Bažnyčios narių tarpusavio evangelizacijos procesus.

243. Kiekviena vietinė Bažnyčia per savo institucijas ir atitinkamas tarnybas raginama įvertinti vaikų gyvenimo aplinkybes ir parengti tinkamiausias įkrikščioninimo bei katechezės programas, padedančias jiems geriausiai suvokti, jog jie yra Dievo vaikai ir Bažnyčios nariai, priklauso Dievo šeimai, kuri Viešpaties dieną susiburia švęsti Velykų įvykio.

 

3. Katechezė jaunuolių aplinkoje

244. Gebėjimas pasiūlyti jaunimui naują tikėjimo prieigą giliai susijęs su Bažnyčios pasirengimu atsinaujinti per dvasinio, sielovadinio ir misijinio atsivertimo procesą. „Atnaujindami, kovodami, reikalaudami nuoseklumo ir liudijimo“, imdami iš naujo svajoti ir įsipareigodami „pradėti iš naujo“ (18), jaunuoliai gali padėti bažnytinei bendruomenei suvokti mūsų laikų kultūrines permainas ir sustiprinti pasitikėjimą bei viltį. Perduoti tikėjimą ir liudyti, kad per visą gyvenimą galima keliauti su Kristumi, yra visai bendruomenei tenkanti užduotis. Keliaujant su jaunimu, įkvėpimo teikia Jėzaus prisiartinimas prie mokinių Emauso kelyje, kai Viešpats Jėzus žingsniuoja ir kalbasi su jais, juos lydi ir padeda praregėti. Vadovaujantis šia dinamika jaunimui reikia skelbti Evangeliją drąsiai ir kūrybingai, siūlant sakramentinį kelią ir dvasinį palydėjimą. Dėl Bažnyčios tarpininkavimo jaunimas gali atrasti asmeninę Tėvo meilę bei Jėzaus Kristaus draugystę ir išgyventi šį gyvenimo etapą, ypač „palankų puoselėti didžius idealus, didžiadvasišką heroizmą, reikalauti minčių ir darbų atitikimo“ (19).

 

245. Katechezė jaunimo aplinkoje turi būti nuolat atnaujinama, stiprinama ir pritaikoma atsižvelgiant į platesnį jaunimo sielovados kontekstą. Katechezę būtina sieti su pastoracine dinamika ir žmogiškųjų santykių ugdymu, jai turi būti būdingas įsiklausymas, abipusiškumas, pabrėžiant bendrą atsakomybę ir jaunimo vaidmenį. Nors kalbant apie amžiaus tarpsnius nėra aiškių ribų, o lemiamas vaidmuo tenka konkrečioje kultūroje taikomiems kriterijams, naudinga išskirti ankstyvosios paauglystės, paauglystės, jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų grupes. Reikia atidžiai tyrinėti jaunimo gyvenimą naudojantis mokslinių studijų rezultatais ir atsižvelgiant į situaciją atskirose šalyse. Viena bendra įžvalga taikytina jaunų žmonių kalbai. Apskritai jaunoji karta patiria stiprią socialinių tinklų ir vadinamojo virtualaus pasaulio įtaką. Atsiveria galimybės, kurių neturėjo ankstesnės kartos, tačiau tai drauge kelia grėsmę. Svarbu ištirti, kokią įtaką pasaulio, tikrovės ir žmonių tarpusavio santykių suvokimui daro per technologijas palaikomų santykių patirtis. Taip pat dera pabrėžti, kad sielovados veikloje jaunimui reikia atitinkamai pritaikyti katechezę ir mokėti jaunimo kalba perteikti Jėzaus žinią.

 

Katechezė su ankstyvosios paauglystės jaunuoliais

246. Yra daug požymių, pagal kuriuos ankstyvoji paauglystė (20) suvokiama kaip dinamiškas pereinamasis laikotarpis, kai iš pažįstamos ir saugios situacijos pereinama į tai, kas nauja ir nepatirta. Viena vertus, tai gali žadinti polėkį ir entuziazmą, o kita vertus, kelti sumaištį ir trikdyti. Ankstyvajai paauglystei būdingas prieštaringų ir svyruojančių jausmų mišinys, kuris iš esmės randasi iš poreikio lygintis, eksperimentuoti, imtis iššūkių, siekiant – jau savarankiškai ir nepriklausomai – iš naujo apsibrėžti savo atgimstančią tapatybę. Šiuo tarpsniu vyksta intensyvus fizinis ir emocinis vystymasis, taip pat prasideda ilgas ir sunkus individo asmenybės formavimosi procesas.

247. Ankstyvosios paauglystės laikotarpiu taip pat iš naujo formuojasi vaikystėje gautas Dievo įvaizdis: todėl svarbu, kad šis jautrus pereinamasis etapas, potencialiai lemiantis ateities raidą, būtų rūpestingai lydimas katecheze, pasitelkiant taip pat humanitarinių mokslų tyrimus bei priemones. Perteikiant tikėjimą ankstyvosios paauglystės amžiaus jaunuoliams reikia nebijoti atskleisti svarbiausius dalykus ir pasėti į jų širdis Dievo įvaizdžio pradmenis, kurie su laiku galėtų rutuliotis: kerigma turi sutelkti dėmesį į Jėzų kaip į mylintį Brolį, Bičiulį, kuris padeda kuo geriau išgyventi santykius, neteisia, yra ištikimas, panaudoja potencialą ir svajones, padeda įgyvendinti grožio ir gėrio troškimus. Negana to, katechezėje turi būti gerbiamas šio amžiaus paaugliams būdingas savarankiškumo siekis: grupėje reikia tokios aplinkos, kurioje megztųsi prasmingi santykiai, būtina suteikti erdvės patirčiai, sukurti atmosferą, palankią kelti klausimus, kuriuos dera sugretinti su Evangelijos pasiūlymu. Ankstyvosios paauglystės laikotarpiu jaunuolis lengviau priims krikščioniškąją patirtį, jei atras, kad Evangelija siejama būtent su santykių ir jausmų dinamika, kuriai jis yra ypač jautrus. Katechetas, gebantis parodyti pasitikėjimą ir kantrybę, turi rimtai traktuoti paauglio abejones bei nerimastingumą ir lydėti jį savo diskretišku buvimu.

 

Katechezė su jaunuoliais

248. Jaunuolio amžiaus tarpsnis trunka maždaug nuo 14 iki 21 metų, kartais ilgiau. Šiam laikotarpiui būdingas nepriklausomybės siekis, drauge lydimas baimės dėl nutolimo nuo šeimos aplinkos. Tai lemia nuolatinį svyravimą tarp entuziazmo polėkių ir vidinio užsisklendimo momentų. „Vėlyvosios paauglystės amžiaus jaunuoliai išgyvena kelionės patirtį, pereinamąjį laikotarpį. [...] Jie išgyvena šią įtampą pirmiausia savyje, taip pat bendraudami su esančiais šalia jų, tačiau paauglio jaunuolio amžius nėra patologija, su kuria reikėtų grumtis. Tai normalus, natūralus jaunuolių gyvenimo etapas“ (21). Taigi tiek bendruomenė, tiek katechetai turi siekti sukurti vidinę erdvę, kurioje galėtų nesmerkdami ir su nuoširdžia pedagogine aistra priimti tą paauglių jaunuolių laisvės paiešką, ir stengtis juos nukreipti į atvirą ir drąsų gyvenimo užmojį.

249. Bręstantiems jaunuoliams reikia, kad tikėjimo kelyje juos lydėtų įtikinami ir angažuoti liudytojai. Vienas iš katechezei tenkančių iššūkių yra pernelyg silpnas tikėjimo liudijimas jaunuolių šeimos ir socializacijos aplinkoje. Be to, paauglystės laikotarpiu dažnai nutolstama nuo Bažnyčios ne tiek dėl tikėjimo perteikimo kokybės vaikystėje – nors ji taip pat svarbi,– veikiau didesnę įtaką turi džiaugsmingas ir prasmingas jų amžiui tikėjimo perteikimas. Šio amžiaus jaunuoliai linkę griežtai išbandyti suaugusiųjų įvaizdžio autentiškumą, todėl jiems reikia tokių kunigų, suaugusiųjų ir vyresnių už save jaunuolių, kurie pateiktų džiaugsmingai ir nuosekliai išgyvenamo tikėjimo liudijimą. Bendruomenė turi pasirūpinti parinkti katechezės tarnystei tokius asmenis, kurie geriausiai mokėtų prisitaikyti prie jaunuolių pasaulio, nušviestų jį tikėjimo šviesa bei džiaugsmu. Svarbu, kad katechezė būtų siejama su jaunimo sielovada ir pasižymėtų stipriu ugdomuoju ir pašaukimo akcentu, atsižvelgiant į krikščionių bendruomenės kontekstą ir kitas jaunuolių gyvenimo sritis.

 

Katechezė su vyresniais jaunuoliais

250. Spartūs kultūriniai ir socialiniai pokyčiai taip pat daro įtaką jaunimui. Kai kuriose pasaulio dalyse vartotojiškos ir meritokratinės visuomenės nulemtos sąlygos daugelį verčia siekti specializuotų studijų profesinei kvalifikacijai įgyti. Todėl nemažai jaunimo jaučia poreikį išvykti kitur, kad įgytų daugiau asmeninės darbo ir studijų patirties. Kita vertus, daugelis dėl darbo trūkumo patiria nesaugumo jausmą, kuris lengvai perauga į nusivylimą ir nuobodulį, o kartais net reiškiasi nerimu ir depresija. Šalyse, pasižyminčiose nuolatiniu ekonominiu atsilikimu ir didelius migracijos srautus sukeliančiais konfliktais, jaunuoliai paprastai stokoja vilties dėl savo ateities ir dažnai būna priversti gyventi žeminančiomis sąlygomis.

251. Religinės patirties požiūriu yra didelė įvairovė. Daug jaunų žmonių ieško prasmės, trokšta solidarumo ir siekia socialinio įsipareigojimo. Dažnai jie būna atviri religinėms praktikoms ir jautriai priima skirtingą dvasingumą. Kalbant apie bažnytinę patirtį, šiame gyvenimo etape nemažai jaunimo atitolsta nuo Bažnyčios ir rodo jai abejingumą ar nepasitikėjimą. Tokią nuostata gali atsirasti dėl šeimoje nepatirto tikėjimo liudijimo, tikėtinumo, dvasinės ir moralinės paramos stygiaus, taip pat nepakankamos katechezės ir mažareikšmės religinės bendruomenės. Tačiau lygiai taip pat tiesa, kad daug jaunų žmonių aktyviai ir entuziastingai dalyvauja Bažnyčios gyvenime, misijose bei tarnystėse, taip pat gyvena autentišką ir intensyvų maldos gyvenimą.

252. Viešpats Jėzus „pašventino jaunystę tuo, kad pats ją išgyveno“ (22). Susitikdamas su jaunuoliais savo viešosios veiklos metu jis rodė jiems Tėvo palankumą, kėlė klausimus ir ragino siekti gyvenimo pilnatvės. Bažnyčia rodo tokį pat rūpestį kaip Jėzus ir nori kantriai klausytis jaunuolių, suprasti jų nerimą, vesti su jais nuoširdų dialogą, lydėti juos atpažįstant gyvenimo kelią. Todėl jaunimo sielovada Bažnyčioje pirmiausia turi būti humanizuojančio ir misionieriško pobūdžio, t. y. gebanti žmogiškoje patirtyje atpažinti Dievo meilės ir kvietimo ženklus. Tikėjimo šviesoje autentišką prasmę įgyja tiesos ir laisvės paieška, troškimas mylėti ir būti mylimam, asmeniniai polėkiai ir kupinas entuziazmo angažavimasis dėl kitų ir dėl pasaulio. Jaunimo sielovada nauju stiliumi bei strategijomis gali padėti jauniems žmonėms atskleisti, permąstyti ir išgyventi Dievo jiems parengtą jų gyvenimo planą. „Jaunimo sielovada turi būti lanksti, jaunus žmones reikėtų kviesti į įvykius bei renginius, kuriuose jie ne tik būtų ugdomi, bet ir turėtų galimybę dalytis gyvenimu, švęsti, giedoti, klausytis konkrečių liudijimų ir patirti bendruomeninį susitikimą su gyvuoju Dievu“ (23). Toks sielovados stilius turi taip pat atsispindėti katechezėje su jaunuoliais.

253. Kiekviename ugdymo projekte, kuriame susiejamas liturginis, dvasinis, doktrininis ir moralinis ugdymas, „svarbu sutelkti dėmesį į dvi pagrindines ašis: pirma, gilinti kerigmą, susitikimo su Dievu nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje pamatinę patirtį; antra, augti broliškos meilės, bendruomeninio gyvenimo, tarnystės srityse“ (24). Todėl katechezė turi pristatyti Jėzaus Velykų žinią, tikrąją pasaulio jaunystę, kaip prasminį branduolį, apie kurį konstruojamas pašaukimo atliepas (25). Jaunimo katechezėje glūdintis pašaukimo dėmuo reikalauja kurti ugdymo programas, susietas su gyvenimo patirtimi. Reikia pripažinti, kad jaunų žmonių tikėjimo kelias dažnai siejamas su priklausymu bažnytiniam sąjūdžiui ar draugijai. Grupės dinamika garantuoja glaudų katechezės ryšį su konkrečiu patyrimu (26).

254. Be organizuotų ir struktūruotų katechetinių programų svarbi taip pat proginio pobūdžio katechezė, įgyvendinama jaunuolių gyvenimo aplinkoje: mokyklose, universitetuose, kultūros ir rekreacijos draugijose. Tarp minėtinų patirčių įvairiuose vyskupijų, nacionalinio ar kontinentinio masto renginiuose dera išskirti Pasaulines jaunimo dienas (PJD). Pasaulinės jaunimo dienos suteikia galimybę kreiptis į daugelį jaunų žmonių, kurių kitu būdu negalima pasiekti. Gera tai, kad per pasirengimą PJD ir jų metu kunigai ir katechetai veda užsiėmimus, kai galima visapusiškai išgyventi tą tikėjimo patirtį. Taip pat nedera pamiršti piligriminių kelionių, kurios traukia daugelį jaunų žmonių: jas naudinga sieti su katechezės momentais.

255. Reikia išnaudoti jaunuolių kūrybinį indėlį ir dalytis su jais bendra atsakomybe vedant katechezę. Jaunuolių vykdoma katechetinė tarnystė vaikams skatina jų pačių tikėjimo augimą. Todėl krikščionių bendruomenė kviečiama skirti ypatingą dėmesį jaunųjų katechetų ugdymui. „Būtina rūpintis katechetais, kurie, dažnai patys būdami jauni, tarnauja kitiems beveik bendraamžiams jaunuoliams. Svarbu tinkamai pasirūpinti jų ugdymu ir užtikrinti, kad jų tarnystė būtų plačiau pripažįstama bendruomenėje“ (27).

256. Šiandien Bažnyčia daugiau dėmesio skiria perėjimui iš jaunystės tarpsnio į suaugusių amžių. Lyginant su netolima praeitimi, daugelis jaunų žmonių vis vėliau įžengia į suaugusiųjų gyvenimo etapą, ypač tam tikroje socialinėje aplinkoje. Todėl dažnai jauni žmonės, nors ir turi visas sąlygas, reikalingas suaugusiųjų gyvenimui (amžius, kvalifikacija, gebėjimas įsipareigoti), neįstengia veiksmingai siekti savirealizacijos dėl nestabilios profesinės ir ekonominės padėties, kuri leistų jiems kurti šeimą. Tokia padėtis, žinoma, atsispindi jų vidiniame ir emociniame gyvenime. Todėl reikia galvoti apie naujas sielovados ir katechetinės veiklos formas, kurios padėtų krikščionių bendruomenei užmegzti kontaktą su jaunais suaugusiais ir palaikytų juos kelyje.

 

4. Katechezė su suaugusiaisiais

257. Suaugusiųjų situacija šiais laikais ypač sudėtinga. Kitaip negu praeityje, šis gyvenimo amžius jau nebėra suprantamas kaip stabilumo būsena, bet kaip nuolatinis restruktūrizacijos procesas, apimantis asmeninę pasaulėjautą, santykių sampyną, pašaukimo nulemtą atsakomybę. Šioje šeimyninių, kultūrinių bei visuomeninių veiksnių dinamikoje suaugusysis vis iš naujo konstruoja savo tapatybę, kūrybingai reaguodamas į įvairius pereinamuosius laikotarpius, kuriuos jam tenka išgyventi. Tapimo suaugusiuoju dinamikoje neišvengiamas ir religinis aspektas, nes tikėjimo aktas yra vidinis procesas, glaudžiai susijęs su asmenybe. Iš tiesų, šiame suaugusiojo amžiaus etape pats tikėjimas turi reikštis įvairiomis formomis, vystytis ir bręsti, kad būtų autentiškas ir nuolatinis atsakas į gyvenimo iššūkius. Bet kokia galima tikėjimo kelionė su suaugusiaisiais reikalauja ne tik atsižvelgti į jų gyvenimo patirtį, bet ir iš naujo ją perskaityti tikėjimo šviesoje kaip galimybę ir tuo pačiu įtraukti į patį ugdymo procesą.

258. Suaugusiųjų santykis su tikėjimo klausimu yra labai įvairus, todėl kiekvieną žmogų dera priimti ir įsiklausyti į jo asmeninę specifiką. Nenureikšminant kiekvienos situacijos ypatingumo, galima išskirti įvairiais būdais tikėjimą išgyvenančių suaugusiųjų keletą tipų:

– Suaugę tikintieji, kurie gyvena tikėjimu ir trokšta jį pagilinti;

– Suaugusieji, kurie buvo pakrikštyti, tačiau negavo tinkamo ugdymo arba iki galo neužbaigė įkrikščioninimo proceso, taigi juos galima vadinti bemaž katechumenais (28);

– Suaugę pakrikštytieji, kurie, nors paprastai negyvena tikėjimu, vis dėlto ieško ryšio su bažnytine bendruomene kai kuriais ypatingais gyvenimo momentais;

– Suaugusieji, kilę iš kitų krikščioniškųjų konfesijų arba turintys kitokią religinę patirtį;

– Suaugusieji, grįžtantys į katalikų tikėjimą po patirčių naujuose religiniuose sąjūdžiuose;

– Nekrikštytieji suaugusieji, kuriems tiesiogine prasme skirtas katechumenatas.

259. Pastangos brandinti Krikštu priimtą tikėjimą yra asmeninis įsipareigojimas, kurį suaugęs žmogus privalo pripažinti prioritetu, jau vien dėl to, kad nuolat dalyvauja asmeninė tapatybės formavimosi procese. Ši kiekvienam suaugusiam žmogui tenkanti užduotis siejasi su jo pašaukimą atitinkančiomis šeimyninėmis ir visuomeninėmis pareigomis, dėl kurių gali kilti net labai gilių krizių. Todėl ir šiame gyvenimo etape suaugusiesiems tikėjimo kelyje būtinas palydėjimas ir tikėjimo ugdymas, atsižvelgiant į šio tarpsnio būdingus akcentus, kad suaugusysis pasiektų dvasinės išminties, kuri nušviečia ir vienija įvairiopas asmeninio, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo patirtis.

260. Katechezė su suaugusiaisiais suvokiama kaip asmeninis ir bendruomeninis mokymosi procesas, kurio tikslas suformuoti gyvenseną tikėjimu pagal „Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13). Taigi jos pagrindinis tikslas yra tolydžio ir laipsniškai ugdyti bei brandinti gyvenimą Dvasioje, idant evangelinė žinia būtų priimama su visa jos perkeičiančia dinamika ir taip darytų poveikį asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Todėl galiausiai katechezė su suaugusiaisiais pasiekia savo tikslą tuomet, kai suaugusysis geba pats pasirūpinti savo tikėjimo patirtimi, trokšta tęsti tikėjimo kelionę ir augti tikėjimu.

261. Bendrą katechezės su suaugusiaisiais užduotį reikia sukonfigūruoti pagal skirtingus žmonių tipus ir religinę patirtį. Toliau nurodyti konkretūs uždaviniai, kuriuos galima pateikti taip pat chronologiškai, iš esmės nurodo nuolatinį bažnytinės bendruomenės siekį rasti tinkamą santykį suaugusiųjų atžvilgiu, bandant suvokti jų konkrečią egzistencinę situaciją ir įsiklausant į jų tikruosius poreikius bei reikalavimus. Taigi katechezei su suaugusiaisiais tenka šie ypatingi uždaviniai:

a. Žadinti tikėjimą skatinant naują tikėjimo patirtį ir tinkamai įvertinant kiekvieno žmogaus viduje glūdinčius neužgesinamus žmogiškuosius ir dvasinius išteklius, siekti, kad žmogus savarankiškai ir laisvai atgautų pradinę motyvaciją, susijusią su patrauklumu, skoniu ir valia;

b. Apvalyti tikėjimą nuo dalinių, klaidinančių arba klaidingų religinių vaizdinių, visų pirma padėti žmogui pažinti savo ribotumą ir kviesti jį apsispręsti ieškoti autentiškesnės tikėjimo sintezės, taip pat siekti Evangelijos siūlomos gyvenimo pilnatvės;

c. Maitinti tikėjimą per Bažnyčioje išgyvenamų prasmingų santykių patirtį, puoselėjant ir ugdant brandžią krikščionišką savimonę, gebėjimą pagrįsti savo viltį ir atvirumą ramiam ir protingam dialogui su šiandienos kultūra;

d. Padėti dalytis tikėjimu ir liudyti jį: parengti erdvę dalijimuisi ir tarnystei Bažnyčioje bei pasaulyje ir taip vykdyti Dievo karalystės atskleidimo užduotį.

Trumpai tariant, katechezės su suaugusiaisiais užduotis yra lydėti suaugusį krikščionį ir ugdyti būdingus suaugusio tikinčiojo, Viešpaties Jėzaus mokinio, bruožus, – o tai įgyvendinama krikščionių bendruomenėje, gebančioje išeiti į išorę, tai yra įsitraukusioje į socialinę ir kultūrinę tikrovę, siekiančioje liudyti tikėjimą ir kurti Dievo karalystę.

262. Kad katechezė su suaugusiaisiais būtų prasminga ir galėtų pasiekti savo tikslus, svarbu atsižvelgti į tam tikrus kriterijus:

a. Labai svarbu, kad ši katechezė, paremta misionieriška katechumenato patirtimi, būtų bažnytinės bendruomenės išraiška, atskleisdama jos visumą kaip tikėjimą gimdančią terpę. Kadangi krikščioniškoji bendruomenė yra ne tik suaugusio asmens katechetinio proceso vieta, bet ir šio proceso struktūrinis elementas, bendruomenė turi gebėti atsinaujinti, atsižvelgti į šiandienos suaugusiųjų pasaulėjautą bei keliamus iššūkius, taip pat mokėti priimti, palydėti ir palaikyti.

b. Kadangi suaugusiųjų katechezė skleidžiasi kaip procesas, apimantis krikščioniškojo gyvenimo visumą, svarbu, kad joje būtų siūlomos konkrečios ir kokybiškai ugdančios tikėjimo patirtys (Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo nagrinėjimas; dvasingumo momentai, liturgijos bei pamaldumo praktikos, bažnytinės brolybės patirtys; misionieriški gailestingumo darbai ir liudijimas pasaulyje...), atliepiančios įvairius žmogaus poreikius: jausmus, mintis bei santykius.

c. Suaugusieji turėtų būti laikomi ne katechezės gavėjais, bet veikėjais kartu su pačiais katechetais. Todėl suaugusįjį būtina pagarbiai priimti kaip asmenį, kuris jau turi tam tikrą patirtį ir įsitikinimus taip pat tikėjimo atžvilgiu, geba naudotis savo laisve ir per dialogą priimti naujus įsitikinimus.

d. Katechezės procese reikia pripažinti suaugusių vyrų ir moterų situaciją, atsižvelgiant į kiekvieno savitą tikėjimo patirtį. Be to, reikia atkreipti dėmesį į suaugusiųjų pasaulietiškumą, nes jie Krikštu yra pašaukti „ieškoti Dievo karalystės, rūpintis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkyti pagal Dievo valią“ (LG, 31).

e. Svarbu užtikrinti, kad suaugusiųjų katechezė būtų derinama su šeimos ir jaunimo sielovada bei kitais tikėjimo išgyvenimo aspektais – liturgine patirtimi, gailestingumo darbais, socialiniu bei kultūriniu matmeniu – siekiant užtikrinti bažnytinės sielovados organišką vienovę.

263. Katechezėje su suaugusiais esmingai svarbus katecheto asmuo, kuris yra drauge bičiulis ir auklėtojas, galintis prisidėti ir prie asmeninio augimo. Suaugusiuosius palydintis katechetas palaiko su jais nuoširdžius broliškus santykius, tačiau taip pat sąmoningai jų atžvilgiu vykdo ugdomąją funkciją: tuo siekiama formuoti suaugusiesiems būdingą brandų santykį su Viešpačiu, prasmingus bažnytinius santykius ir apsisprendimą liudyti krikščionybę pasaulyje. Atitinkamu momentu palydintis asmuo gali pasitraukti į šalį ir leisti, kad patys suaugusieji imtųsi atsakomybės už savo tikėjimo vystymąsi. Todėl svarbu, jog suaugusiųjų katechetai būtų rūpestingai parenkami ir kvalifikuotai parengiami šiai subtiliai tarnystei atitinkamu ugdymu.

264. Katechezė su suaugusiaisiais vykdoma įvairiomis formomis ir pasižymi skirtingais akcentais:

– Katechezė kaip tikras įvedimas į tikėjimą t. y. Krikštui ir įkrikščioninimo sakramentams besiruošiančių kandidatų palydėjimas per katechumenato patirtį;

– Katechezė kaip įvesdinimas į tikėjimą iš naujo, t. y. palydėjimas žmonių, kurie buvo pakrikštyti, bet neužbaigė įkrikščioninimo kelio ir iš esmės nebuvo evangelizuoti;

– Katechezė kaip tikėjimo atradimas iš naujo per „išklausymo centrus“ ar kitais būdais, pavyzdžiui, per evangelizaciją, skirtą nutolusiems nuo tikėjimo;

– Tikėjimo skelbimo katechezė gyvenamojoje, darbo ir laisvalaikio aplinkoje, taip pat liaudiškojo pamaldumo renginiuose ar per piligrimines keliones į šventoves;

– Katechezė su poromis rengiantis Santuokai arba jų vaikų rengimosi sakramentams proga – tai dažnai tampa tolesnės katechetinės patirties pradžia;

– Tikėjimo gilinimo katechezė remiantis Šventuoju Raštu, Magisteriumo dokumentais arba šventųjų ir tikėjimo liudytojų gyvenimo pavyzdžiu;

– Liturginė katechezė, kuria siekiama sąmoningai dalyvauti bendruomenės šventinėse apeigose.

– Katechezė moralinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis ir politinėmis temomis, kuria siekiama paraginti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, semiantis įkvėpimo iš tikėjimo.

–Katechezė sielovados darbuotojų specializuoto ugdymo srityje, sudarant privilegijuotų galimybių keliauti tikėjimo keliu.

265. Galiausiai reikia pabrėžti bažnytinių draugijų, sąjūdžių bei grupių indėlį į krikščionišką suaugusių ugdymą – tuo užtikrinamas nuolatinis ir įvairiopas tikinčiųjų palydėjimas. Labai reikšminga tai, kad šiuose sambūriuose grupinio patyrimo ir broliškų santykių aplinkoje krikščioniškasis gyvenimas dažnai pristatomas kaip asmeninis ir egzistencinis susitikimas su gyvu Asmeniu – Jėzumi Kristumi. Iš tiesų mažose grupėse lengviau dalytis gyvenimiška patirtimi ir užmegzti broliškus bei bičiuliškus ryšius, taip pat atsiranda vertingų progų perteikti tikėjimą asmeniškai vienas kitam (29).

 

5. Katechezė su pagyvenusiais žmonėmis

266. Pagyvenę žmonės yra atminties lobynas ir dažnai būna visuomenės vertybių sergėtojai. Visuomeniniai ir politiniai sprendimai, kuriais neatsižvelgiama į pagyvenusių žmonių orumą, atsigręžia prieš pačią visuomenę. „Bažnyčia negali ir nenori prisitaikyti prie nepakantumo nuostatos, juo labiau prie abejingumo ir paniekos senatvei“ (30). Priešingai, Bažnyčia žvelgia į vyresnio amžiaus žmones kaip į Dievo dovaną, bendruomenės turtą, o sielovadinį rūpinimąsi jais pripažįsta savo svarbia užduotimi.

267. Vyresniems žmonėms reikia tinkamos katechezės, atkreipiant dėmesį į jų tikėjimo būklės ypatingus aspektus „Vyresniojo amžiaus žmonių katechezė atsižvelgia į ypatingus jų tikėjimo būklės aspektus: jei pagyvenęs žmogus pasiekė savo amžių, turėdamas tvirtą ir turtingą tikėjimą, tuomet katechezė nueitą kelią pilnatviškai užbaigia dėkingumo ir pasitikėjimo kupino lūkesčio laikysena. Kitų tikėjimas daugiau ar mažiau pritemęs, krikščioniškoji praktika menka: katechezė tada taps naujos šviesos ir naujo religinio patyrimo momentu. Kartais savo saulėlydžio žmogus sulaukia sunkiai dvasiškai ir kūniškai sužeistas: tuomet katechezė padės jam savo padėtį pakelti su maldos, atleidimo, vidinės ramybės laikysena. Bet kuriuo atveju pagyvenusio žmogaus būklė reikalauja vilties, išaugančios iš galutinio susitikimo su Dievu tikrumo, katechezės“ (31). Todėl labai svarbu atsižvelgti į įvairias asmenines ir socialines situacijas, pagyvenusių žmonių padėtį, dažnai pažymėtą vienišumo ir nevertingumo jausenos, siekiant, kad per katechezę jie pasijustų įtraukti į bendruomenę ir jos vertinami.

268. Šventasis Raštas pristato tikintį vyresnio amžiaus žmogų kaip kupiną Dievo baimės išminčių, kuris dėl didelės gyvenimiškos patirties tampa natūraliu bendruomenės katechetu. Senatvė yra malonės laikas, kai Viešpats atnaujina pašaukimą išlaikyti ir perduoti tikėjimą; melstis, ypač užtariamąja malda; būti šalia tų, kuriems reikia pagalbos. Vyresni žmonės savo liudijimu perteikia jauniesiems gyvenimo prasmę, tradicijos, religinių ir kultūrinių praktikų vertę; suteikia orumo praeities kartų atminimui ir aukoms; su viltimi žvelgia į ateitį pro laikinus sunkumus. Bažnyčia, vertindama vyresnius žmones, padeda jiems tarnauti bendruomenėje. Vyresni asmenys gali atlikti katechetų vaidmenį vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems, paprastai dalydamiesi savo išminties bei tikėjimo paveldu. Savo ruožtu bendruomenė turi būti dėkinga už jų vertingą buvimą ir skatinti dialogą tarp vyresnių ir jaunesnių kartų. Taip reiškiasi ryšys tarp atminties ir ateities, tarp tradicijos ir atsinaujinimo, o kartu sukuriama tikra tikėjimo perdavimo grandinė iš kartos į kartą.

 

6. Katechezė su neįgaliaisiais

269. Bažnyčios rūpinimasis neįgaliaisiais kyla iš Dievo veikimo. Imdama pavyzdį iš Dievo Sūnaus, kuris savo įsikūnijimu dalyvauja kiekvieno žmogaus situacijoje, Bažnyčia žvelgdama į neįgaliuosius atpažįsta kvietimą tikėti ir gyventi gerą, kupiną prasmės gyvenimą. Neįgalumo tema labai svarbi evangelizacijoje ir krikščioniškajame ugdyme. Bendruomenės yra kviečiamos ne tik rūpintis silpnesniais broliais, bet ir įžvelgti ypatingu būdu juose esantį Jėzų. „Tai reikalauja dvejopo dėmesio: suvokimo, kad neįgalus ar net labai neįgalus žmogus geba būti ugdomas tikėti; kita vertus, svarbi valia pripažinti tą asmenį aktyviu subjektu jo gyvenamoje bendruomenėje“ (32). Deja, kultūros lygmeniu paplitusi dažnai narciziška ir utilitaristinė gyvenimo samprata, dėl kurios neįžvelgiama neįgaliųjų visokeriopo žmogiško bei dvasinio turtingumo, ir pamirštama, kad pažeidžiamumas yra žmogaus būties dalis, ir jis netrukdo jiems būti laimingiems ir save realizuoti (33).

270. Turintys negalią žmonės bažnytinei bendruomenei teikia galimybę augti, nes jų buvimas verčia įveikti išankstines kultūrines nuostatas. Neįgalumas gali trikdyti, kadangi išryškina, kaip sunku priimti kitoniškumą; jis taip pat gali kelti baimę, ypač jei yra nuolatinio pobūdžio, kadangi siejasi su radikaliu kiekvieno žmogaus pažeidžiamumu, kuris reiškiasi kančia ir galiausiai mirtimi. Būtent todėl, kad jie yra esminių žmogaus gyvenimo tiesų liudytojai, neįgalieji turi būti priimami kaip didelė dovana. Bendruomenė, praturtinta jų buvimo, geriau įsisąmonina išganingą Kristaus kryžiaus slėpinį, o per tarpusavio priėmimo ir solidarumo santykius pateikia pasauliui gero gyvenimo pavyzdį ir kviečia juo sekti. Todėl katechezė turi padėti pakrikštytiesiems suvokti žmogiškosios kančios slėpinį Kristaus mirties ir prisikėlimo šviesoje.

271. Vietinės Bažnyčios turi būti atviros neįgaliesiems ir suteikti įprastinę galimybę dalyvauti katechetinėse programose, besivadovaudamos įtraukia kultūra, kuri yra priešinga atmetimo logikai. Proto negalią turintys žmonės savo santykį su Dievu išgyvena betarpiškai ir intuityviai, todėl juos reikia lydėti tikėjimo kelyje išlaikant žmogiškąjį orumą. Šiuo tikslu katechetai turi ieškoti naujų komunikavimo formų ir tinkamiausių metodų, kurie padėtų tiems asmenims susitikti su Jėzumi. Šiuo požiūriu naudinga patyriminė dinamika ir kalbėsena, pasitelkiant visas penkias jusles ir naratyvinius procesus, o per tai asmeniškai ir prasmingai įtraukiant visus dalyvius. Linkėtina, kad šiai tarnystei kai kurie katechetai gautų specialų mokymą. Jie turi palaikyti artimą ryšį su neįgaliųjų tėvais, juos lydėti ir padėti jiems visapusiškai įsitraukti į bendruomenę. Tokių šeimų atvirumas gyvenimui yra liudijimas, vertas didžiulės pagarbos ir susižavėjimo (34).

272. Neįgalieji pašaukti į sakramentinio gyvenimo pilnatvę, net ir esant rimtiems sutrikimams. Sakramentai yra Dievo dovana, o liturgija turi būti pirmiausia išgyvenama dar prieš ją racionaliai suprantant; todėl niekam nevalia atsisakyti teikti sakramentus neįgaliesiems. Bendruomenė, gebanti atskleisti neįgalių brolių ir seserų išgyvenamą tikėjimo grožį bei džiaugsmą, tampa turtingesnė. Todėl svarbu įtraukti juos į sielovadą ir liturgiją, ypač sekmadieniais (35). Neįgalių asmenų išgyvenamo tikėjimo matmuo gali apimti sakramentinį gyvenimą, maldą ir Žodžio skelbimą. Iš esmės jie yra ne tik katechezės adresatai, bet ir evangelizacijos veikėjai. Pageidautina, kad jie patys būtų katechetai ir savo liudijimu galėtų veiksmingiau perduoti tikėjimą.

 

7. Katechezė su migrantais

273. Migracija yra pasaulinis reiškinys, apimantis milijonus žmonių ir šeimų: jie paprastai persikelia gyventi į  urbanizuotus regionus savo šalyse arba, kartais rizikuodami savo gyvybe, vyksta į kitas valstybes ar kitus žemynus. Tarp migracijos priežasčių galima nurodyti karinius konfliktus, smurtą, persekiojimus, žmogaus laisvės ir orumo pažeidimus, skurdą, klimato pokyčius ir globalizacijos nulemtą darbuotojų mobilumą. „Šis reiškinys sukrečia dėl įtrauktų asmenų gausos, dėl keliamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių ir religinių problemų, dėl dramatiškų iššūkių nacijoms ir tarptautinei bendruomenei“ (36). Migracija veikia visas dalines Bažnyčias, nes jos yra arba migrantų kilmės, arba tranzito, arba priimančiose šalyse. Daugeliu atvejų migracija ne tik sukelia rimtų humanitarinių problemų, bet ir labai dažnai nulemia religijos praktikų apleidimą ir religinių įsitikinimų krizę.

274. Bažnyčia, būdama „sienų ir užtvarų nepaisanti Motina“ (37), priima migrantus bei pabėgėlius ir dalijasi su jais tikėjimo dovana. Bažnyčia rodo solidarumą, dalyvauja migrantų priėmimo veikloje ir toje aplinkoje siekia liudyti Evangeliją. Bažnyčia „skatina migrantų evangelizacijos projektus ir palydi juos visame kelyje nuo kilmės šalies, per tranzitines šalis iki juos priimančios šalies, skirdama ypatingą dėmesį jų dvasiniams poreikiams per katechezę, liturgiją ir sakramentų teikimą“ (38). Katecheze su migrantais pradiniu jų priėmimo laikotarpiu siekiama ugdyti migrantų pasitikėjimą Tėvo artumu ir apvaizda, kad tikėjimas nušviestų išvykusių į kelionę nerimą ir viltis. Katechezėje su priimančiomis bendruomenėmis dera stiprinti solidarumo motyvaciją ir kovoti su išankstinėmis nuostatomis. „Tokia katechezė negalės apeiti sunkių problemų, egzistuojančių pirma migracijos ar ją lydinčių, kaip antai demografija, darbas ir jo sąlygos (nelegalaus darbo reiškinys), rūpinimasis pagyvenusiais asmenimis, nusikalstamumas, išnaudojimas“ (39), prekyba žmonėmis. Gali būti naudinga supažindinti vietos katalikų bendruomenę su kai kuriomis būdingomis migrantų tikėjimo, liturgijos ir pamaldumo formomis, o tai gali stiprinti Bažnyčios visuotinumo patirtį.

275. Kur įmanoma, siūloma katecheze dera atsižvelgti į migrantų kilmės šalims būdingą tikėjimo supratimą ir praktiką, ir tai gali būti vertinga parama krikščioniškajam migrantų gyvenimui, ypač jų pirmajai kartai. Gimtosios kalbos vartojimas yra labai svarbus, nes tai pirmoji tapatybės išraiškos forma. Migrantams Bažnyčia taiko specialią sielovadą, kuria atsižvelgiama į jų kultūros bei religingumo ypatumus. Būtų neteisinga, jei iš migrantų, jau daugeriopai netekusių savo šaknų, dar būtų atimtos ir jiems būdingos apeigos ir religinė tapatybė (40). Be to, krikščionys migrantai, gyvendami savo tikėjimu, tampa Evangelijos skelbėjais priimančiose šalyse ir taip praturtina vietinės Bažnyčios dvasinį audinį bei sustiprina jos misiją savo kultūrine ir religine tradicija.

276. Siekiant užtikrinti sielovadą ir pasirūpinti katecheze, labiausiai atitinkančia ypatingus migrantų poreikius, būtinas dialogas ir kuo glaudesnis migrantų kilmės Bažnyčios ir juos priimančios Bažnyčios bendradarbiavimas, nes migrantai dažnai priklauso įvairioms sui iuris Bažnyčioms, turinčioms joms būdingą teologinę, liturginę ir dvasinę tradiciją. Toks bendradarbiavimas duoda galimybę parūpinti migrantų tradiciją atitinkančios katechetinės medžiagos jų gimtąja kalba, taip pat padeda parengti katechetus, galinčius lydėti migrantus jų tikėjimo kelionėje. Šiuo požiūriu dera laikytis Kanonų teisės kodekso ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso.

 

8. Katechezė su imigrantais

Religinė pagalba imigracijos šalyse

277. Kilmės šalių Bažnyčių ryšiai su jų vaikais nenutrūksta pasibaigus migracijos procesui ir jiems apsigyvenus kitoje vietoje, tiek toje pačioje šalyje, tiek užsienyje. Tie ryšiai palaikomi įvairiais būdais per kapelionatus, misijas ir kitas sielovadinės pagalbos formas imigrantų priėmimo vietose. Siekdami užtikrinti emigrantams galimybę išlaikyti kilmės šalies tikėjimą, taip pat paremti juos dvasiškai bei materialiai, kai kurie episkopatai siunčia į užsienį kunigus, pašvęstuosius asmenis ir misijine dvasia pasižyminčius pasauliečius, kad jie burtų ir lydėtų iš jų krašto kilusius tikinčiuosius. Ši veikla plėtojama įvairiomis formomis pagal teisines galimybes (41). Dažnai kilmės šalies kalba ir pagal jos tradicijas siūlomos įkrikščioninimo ir tęstinio ugdymo katechezės programos. Šios programos vertingos emigrantų bendruomenių krikščioniškajam gyvenimui, jos taip pat praturtina priimančias Bažnyčias. Tačiau tokia katechezė turi būti organizuojama ir vedama visiškai suderinta su vietos vyskupu, kad ji derėtų su dalinės Bažnyčios programa ir gebėtų pagarbą tapatybei jungti su integracijos įsipareigojimu.

 

Katechezė kilmės šalyse

278. Emigrantai dažnai trumpam grįžta į kilmės vietas, o tai dažnai siejama su tradicinėmis vietos šventėmis, kurioms būdingos gyvos liaudiškojo pamaldumo apraiškos. Nors tokie apsilankymai vyksta nereguliariai, šias aplinkybes taip pat verta išnaudoti skelbiant tikėjimą ar aptariant emigracijos situacijoje kylančias problemas, susijusias su tikėjimu bei morale. Tokiomis progomis, trokšdami dalytis džiaugsmu su artimaisiais, emigrantai dažnai prašo galimybės švęsti sakramentus ir teikti juos jiems patiems ar jų vaikams. Verta priminti, kad sakramentų priėmimas reikalauja katechetinio parengimo (42), kuris pageidautinai vykdytinas emigracijos šalyje; klebonas savo ruožtu privalo įsitikinti dėl tokio pasirengimo, taip pat prireikus paprašo pateikti atitinkamus dokumentus. Priešingu atveju jis pats turi pasirūpinti būtinu parengimu.

 

9. Katechezė su visuomenės paribiuose gyvenančiais žmonėmis

279. Kalbėdami apie žmones, esančius visuomenės paribiuose, turime omenyje išgyvenančius visuomeninę atskirtį arba artimą marginalizacijai būklę. Tarp šių vargšų dera paminėti pabėgėlius, klajoklius, benamius, chroniškus ligonius, narkomanus, kalinius, prostitucijos vergus ir kt. Bažnyčia ypač kreipiasi į „kenčiančią ir verkiančią žmonijos dalį, nes žino, kad šie žmonės priklauso Bažnyčiai dėl Evangelijos“ (43). „Todėl Bažnyčia turi visada būti budri ir pasirengusi identifikuoti naujus gailestingumo darbus ir dosniai, su užsidegimu juos įgyvendinti“ (44), suvokdama, kad jos skelbiamos žinios tikėtinumas labai priklauso nuo liudijimo darbais. Jėzaus žodžiai (plg. Mt 25, 31–6) palaiko ir motyvuoja dėl Viešpaties besidarbuojančiųjų ir tarnaujančių vargingiausiems pastangas.

280. Bažnyčia taip pat pripažįsta, kad „didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius“. Todėl „pirmenybės teikimas vargšams daugiausia turi reikštis ypatingu bei prioritetiniu religiniu dėmesiu “(45). Žmonėms, gyvenantiems visuomenės pakraščiuose, tikėjimas skelbiamas beveik visada neformalioje aplinkoje ir priklauso nuo aplinkybių, todėl lemiamas vaidmuo tenka gebėjimui susitikti su žmonėmis tose situacijose, kuriose jie atsiduria, besąlygiškai juos priimti ir su jais bendrauti realistiškai, o drauge gailestingai. Dėl pirminio skelbimo ir katechezės reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes, į kiekvieno poreikius bei klausimus, akcentuojant asmeninį santykį. Bendruomenė kviečiama teikti brolišką paramą savanoriams, įsitraukusiems į šią tarnystę.

 

Katechezė kalėjime

281. Kalėjimas paprastai laikomas paribio vieta ir yra tikra misijų žemė evangelizacijai, drauge tai tarsi pasienio laboratorija vykdant sielovadą ir numatant bažnytinės veiklos kryptis. Tikėjimo žvilgsnis leidžia suvokti, kad Dievas veikia tarp kalinių, net ir žmogiškuoju požiūriu beviltiškose situacijose. Dievas byloja į žmonių širdis kiekvienoje vietoje, suteikdamas jiems laisvę, o jos atėmimas yra „sunkiausia bausmės forma, nes paliečia asmenį jo vidinėje gelmėje“ (46). Todėl sužadinti brolio širdyje „tikros laisvės troškimą yra užduotis, kurios Bažnyčiai nevalia atsisakyti“ (47), be paliovos skelbiant Dievo gerumą ir dovanai siūlomą gailestingumą.

282. Katechezė tarp kalinių dažnai turi atsitiktinį ir patyriminį pobūdį, o jos pagrindas yra išgelbėjimo Kristuje kerigma, suvokiama kaip atleidimas ir išlaisvinimas. Tikėjimas skelbiamas per tiesioginį susitikimą su Šventuoju Raštu, kurio priėmimas gali paguosti ir išgydyti net labiausiai suniokotą nuodėmės gyvenimą, taip pat sukurti edukacijos ir reabilitacijos erdves. Kaliniai per santykį su sielovadininkais, jų besąlygišką priėmimą ir dėmesingą išklausymą gali suvokti Dievo buvimą. Tie broliški santykiai parodo kaliniams motinišką Bažnyčios veidą: būtent kalėjimuose įvyksta daugelio jos vaikų atsivertimas ar grįžimas į tikėjimą, prašoma įkrikščioninimo sakramentų. Bažnyčia taip pat rūpinasi jau atlikusiais bausmę žmonėmis ir jų šeimomis.

 

VIII skyriaus išnašos

(1) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), 13.

(2) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22 d.), 15.

(3) AL, 86.

(4) BKV, 255.

(5) AL, 200; plg. taip pat EG, 1.

(6) AL, 58; plg. taip pat EG, 35 ir 164.

(7) AL, 289.

(8) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22 d.), 53

(9) Plg. AL, 205–216.

(10) AL, 207.

(11) Plg. AL, 217–230.

(12) AL, 41.

(13) AL, 78.

(14) AL, 297.

(15) EG, 160.

(16) BKV, 177.

(17) Plg. Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Admirabile signum (2019 m. gruodžio 1 d.).

(18) ChV, 100.

(19) Paulius VI. Kalba Nuncijaus Sulprizio beatifikacijos proga (1963 m. gruodžio 1 d.).

(20) Sąvokos „ankstyvoji paauglystė“ reikšmė įvairiose kultūrose įvairuoja. Čia nurodomas amžiaus tarpsnis, susijęs su brendimo pradžia: jis tęsiasi apytikriai nuo 10 iki 14 metų. Kitur šia sąvoka vadinamas taip pat vėlyvasis vaikystės tarpsnis (9–10 metų).

(21) Pranciškus. Kalba Romos vyskupijos pastoracinio kongreso atidarymo proga (2017 m. birželio 19 d.).

(22) Vyskupų sinodas. XV eilinė generalinė asamblėja. Baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 63.

(23) ChV, 204.

(24) ChV, 213.

(25) Plg. ChV, VIII skyrius.

(26) Plg. ChV, 219–220.

(27) Vyskupų sinodas. XV eilinė generalinė asamblėja. Baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 133.

(28) CT, 44.

(29) Plg. EG, 127–129.

(30) Pranciškus. Bendroji audiencija (2015 m. kovo 4 d.).

(31) BKV, 187.

(32) Pranciškus. Kalba neįgaliesiems skirto kongreso dalyviams (2016 m. birželio 11 d.)

(33) Plg. Pranciškus. Kalba konferencijos „Katechezė ir neįgalieji“ dalyviams (2017 m. spalio 21 d.).

(34) Plg. AL, 47.

(35) Plg. Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 58.

(36) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 62.

(37) Pranciškus. Kalba VII pasaulinio migrantų sielovados kongreso dalyviams (2014 m. lapkričio 21 d.), 6.

(38) Ten pat, 4. Plg. taip pat Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores gregis (2003 m. spalio 16 d.), 72.

(39) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba Erga migrantes charitas Christi (2004 m. gegužės 3 d.),41.

(40) Plg. ten pat, 49.

(41) KTK: sielovadą vykdančios misijos arba „laikinosios parapijos“ (516 kan.); asmeninės parapijos (518 kan.); kapelionatai (564 kan. ir t.); asmeninės prelatūros (294 kan.ir t.); kunigai ir vyskupo vikarai (383 § 2 kan.). RBKK: kanonai. 16. 38. 147–148. 193. 588. 916. Dėl lotynų apeigų teritorijose esančių Rytų apeigų katalikų plg.: Pranciškus. Apaštališkasis laiškas De concordia inter codices (2016 m. gegužės 31 d.).

(42) Plg. KTK, kanonai 851. 889. 913–914. 1063.

(43) Paulius VI. Kalba pradedant Vatikano II Susirinkimo 2-ąją sesiją (1963 m rugsėjo 29 d.); plg.EG 209–212.

(44) Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Misericordia et misera (2016 m. lapkričio 20 d.), 19.

(45) EG, 200.

(46) Pranciškus. Homilija Mišiose Kalinių jubiliejaus proga (2016 m. lapkričio 6 d.).

(47) Ten pat.

 

III DALIS

Katechezė dalinėse Bažnyčiose

IX skyrius

Krikščioniškoji bendruomenė kaip katechezės subjektas

1. Bažnyčia ir Dievo žodžio tarnystė

283. Dievas panorėjo suburti savo Bažnyčią aplink savo Žodį ir maitinti ją savo Sūnaus Kūnu ir Krauju. Tikintieji į Kristų atgimsta ne iš gendančios sėklos, bet iš nenykstančios sėklos, kuri yra gyvojo Dievo žodis (plg. 1 Pt 1, 3). Tačiau toks atgimimas niekada nebūna baigtinis veiksmas. Dievo žodis yra kasdienė duona, kuri nuolat atgaivina ir maitina bažnytinėje kelionėje. „Bažnyčia iš tiesų remiasi Dievo žodžiu, iš jo gimsta ir juo gyvena. Dievo tauta visais savo istorijos amžiais sėmėsi iš jo jėgų, o ir bažnytinė bendruomenė auga Dievo žodžio klausydamasi, jį švęsdama ir studijuodama“ (1). Šiam Žodžiui teikiama pirmenybė nulemia visos Bažnyčios nuostatą jo „pagarbiai klausyti“ (plg. DV, 1). Dievo tautos pavyzdys yra Marija, klausymosi Mergelė, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Žodžio tarnystė gimsta iš klausymosi ir ugdo klausymosi meną, nes tik tie, kurie klausosi, taip pat gali skelbti. „Klausomu, apmąstomu, išgyvenamu, švenčiamu ir liudijamu Dievo žodžiu remiasi visa evangelizacija. Šventasis Raštas yra evangelizacijos versmė.“ (2).

284. Dievo žodis yra dinamiškas: jis pats auga ir plinta (plg. Apd 12, 24), jam būdingos „potencinės galimybės, kurių neišgalime numatyti. Evangelijoje kalbama apie sėklą, kuri, kartą pasėta, savaime auga ir tada, kai žemdirbys miega (plg. Mk 4, 26–29). Bažnyčia turi susitaikyti su ta nesuvokiama savaip ir įvairiomis, mūsų prognozes pranokstančiomis bei mūsų schemas laužančiomis formomis veikiančio Dievo žodžio laisve“ (3). Kaip ir Marija, Bažnyčia išpažįsta: „Tebūna man pagal tavo žodį“ (plg. Lk 1, 38). Taip ji tarnauja Viešpaties žodžio skelbimui ir tampa ištikima jo sergėtoja. Pats Viešpats patikėjo jai žodį ne tam, kad jis liktų paslėptas, bet kad šviestų kaip šviesa visiems. Taigi Dievo žodis yra Bažnyčios misijos ištakos. „Pats žodis akina eiti pas brolius ir būtent žodis apšviečia, nuvalo, atverčia – mes esame tarnai.“ (4)

285. Dievo žodžio atžvilgiu Bažnyčia savo tarnyste atlieka tarpininkavimo užduotį: ji skelbia jį visais laikais ir visose vietose, saugo jį ir perduoda visoms kartoms (plg. (plg. 2 Tim 1, 14); ji aiškina jį su Magisteriumui būdinga charizma; skelbia jį ištikimai ir užtikrintai, idant „visas pasaulis, girdėdamas skelbiant išganymą, įtikėtų, tikėdamas turėtų vilties, vildamasis mylėtų“ (DV, 1); ji kviečia naujus tikinčiuosius prisijungti, o šie prisijungia prie jos priimdami Žodį ir Krikštą (plg. Apd 2, 41).

286. „Evangelizacijos dinamikoje asmens, priimančio Evangeliją kaip gelbstintį Žodį, tokį žingsnį paprastai lydi tam tikri sakramentiniai veiksmai“ (5). Šiuo atžvilgiu, įveikus priešpriešą tarp žodžio ir sakramento, suvokiama, jog Žodžio tarnystė taip pat būtina sakramentų tarnystei. Šv. Augustinas rašė, kad žmogus gimsta „Dvasioje per žodį ir sakramentą“ (6). Šių dviejų dalykų susipynimas didžiausią poveikį pasiekia liturgijoje, ypač švenčiant Eucharistiją, kurioje atsiskleidžia sakramentinė Dievo žodžio prasmė. „Žodis ir Eucharistija taip neatsiejami, kad vienas be kito negali būti suprantami: Dievo žodis Eucharistiniame vyksme tampa Kūnu. Eucharistija atveria mus Šventojo Rašto supratimui, lygiai kaip Šventasis Raštas savo ruožtu apšviečia ir paaiškina Eucharistijos slėpinį“ (7).

287. Unikalus evangelizacijos subjektas yra Dievo tauta, „keliaujanti ir evangelizuojanti tauta“ (8). Vatikano II Susirinkimas kalba apie mesijinę tautą, kurią Kristus padarė atpirkimo įrankiu ir siuntė visiems žmonėms kaip pasaulio šviesą ir žemės druską (plg. LG, 9). Dvasios patepimas (1 Jn 2, 20) leidžia jai turėti dalį Kristaus pranašiškojoje tarnyboje ir apdovanoja dovanomis, pvz., sensus fidei, kuri įgalina atpažinti, liudyti ir skelbti Dievo žodį. „Visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai (su parresía) skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Todėl, kaip ir evangelizacija, katechezė yra veikla, tenkanti visos Bažnyčios atsakomybei.

288. Atsakingi yra visi. „Gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa misionieriaujančiu mokiniu (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas, ir būtų neteisinga manyti, kad evangelizacijos planą turi vykdyti kvalifikuoti darbuotojai, o likusi tauta būti tik jų veiklos adresatu. Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą, kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis“ (9). Nors visi yra atsakingi, ne visų atsakomybė yra vienodo masto. Atsakomybė skiriasi pagal charizmines ir tarnybines dovanas, kurios abi būtinos Bažnyčios gyvenimui ir misijai (10). Kiekvienas prisideda pagal savo gyvenimo statusą ir iš Kristaus gautą malonę (plg. Ef 4, 11–12).

289. Konkreti evangelizacijos forma yra sinodinė praktika, įgyvendinama visuotiniu ir vietiniu lygmeniu, pasireiškianti įvairiais sinodais ar tarybomis. Atnaujintas misionieriškos tapatybės suvokimas šiandien reikalauja didesnio gebėjimo bendrai dalyvauti, komunikuoti, susitikti, siekiant drauge eiti Kristaus keliu ir paklusti Dvasiai. Sinodinė praktika apima svarbius tikslus evangelizacijos srityje: ji padeda bendrai atpažinti įveiktinus kelius; padeda veikti sinergiškai įtraukiant kiekvieno dovanas; užkerta kelią grupių ar atskirų individų izoliacijai. „Sinodinė Bažnyčia yra įsiklausymo Bažnyčia, suvokianti, kad klausymasis yra „daugiau nei girdėti“. Klausymasis yra abipusis, kai kiekvienas ko nors pasimoko. Tikinčiųjų tauta, vyskupų kolegija, Romos vyskupas – visi įsiklauso vienas į kitą ir į Šventąją Dvasią, „tiesos Dvasią“ (Jn 14, 17), kad pažintų, ką ji „skelbia Bažnyčioms“ (11).

Tai, kas pasakyta apie Žodžio tarnystę, konkrečiai įgyvendinama įvairių bažnytinių tradicijų ir dalinių Bažnyčių kontekstuose joms būdinga išraiška.

 

2. Rytų Bažnyčios

290. „Rytų Bažnyčių institucijas, liturgines apeigas, bažnytines tradicijas ir krikščioniškąjį gyvenimo būdą Katalikų Bažnyčia labai vertina. Juk tose garbingu senumu garsiose Bažnyčiose šviečia iš apaštalų gauta ir Tėvų perduota Tradicija, kuri yra Dievo apreikšto ir nedalaus visuotinės Bažnyčios paveldo dalis“ (OE, 1). Šie turtai visada tarnavo evangelizacijai. Katalikų Bažnyčia ne kartą patvirtino, kad „Rytų krikščionys turi teisę ir pareigą juos išsaugoti, pažinti ir jais gyventi“ (12) ir visokeriopai saugotis neprarasti savo tapatybės. Katechezei tenka pirmaeilis vaidmuo vykdant įsipareigojimą saugoti ir perduoti tikėjimą gerbiant Bažnyčios tradiciją. Todėl vedant katechezę būtina, kad „patrologijoje, hagiografijoje ir ikonografijoje atsispindėtų bibliniai ir liturginiai aspektai, taip pat kiekvienos sui iuris Bažnyčios tradicijos“ (13).

291. „Dera prisiminti, kad Rytuose, kaip šiandien rekomenduojama ir Vakarų Bažnyčioje, katechezė negali būti atsieta nuo liturgijos, nes ja vadovaujasi kaip in actu švenčiamu Kristaus slėpiniu. Šį metodą daugelis Bažnyčios tėvų taikė tikintiesiems ugdyti. Jis reiškiasi katechezėje, skirtoje katechumenams, taip pat mistagogijoje arba mistagoginėje katechezėje, skirtoje jau įvesdintiems į dieviškuosius slėpinius. Tokiu būdu tikintieji nuolat vedami džiaugsmingai iš naujo atrasti Viešpaties žodį, jo mirtį ir prisikėlimą, o tai jiems leidžia pažinti Tėvo Dvasia. Suvokdami tai, ką švenčia, ir visiškai įsisavindami tai, ką šventė, jie kuria gyvenimo planą: taigi mistagogija yra jų atpirktos ir pašventintos būties turinys kelyje į sudievinimą, taip pat dvasingumo ir moralės pagrindas. Todėl rekomenduojama įvairiose Rytų Katalikų Bažnyčiose vedamų katechezės kursų atspirties tašku pasirinkti konkrečių liturginių apeigų šventimą“ (14).

292. Visi dvasininkai ir besirengiantieji šventimams, taip pat pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai, kuriems patikėta katechetinė misija, privalo turėti bendrosiose bažnytinėse normose nurodomą gerą ir solidų pasirengimą, taip pat gerai išmanyti apeigas ir praktines skirtingų apeigų derinimo nuorodas, ypač tais atvejais, kai toje pačioje teritorijoje yra kelios sui iuris Bažnyčios (plg. EO, 4). Be to, „bet kuriai sui iuris Bažnyčiai, taip pat lotynų apeigų Bažnyčiai priklausantys krikščionys tikintieji, kuriems dėl tarnybos, užimamų pareigų ar atliekamų užduočių dažnai tenka bendrauti su kitos sui iuris Bažnyčios tikinčiaisiais, atsižvelgiant į užimamų pareigų, tarnybos ar atsakomybės svarbą, turėtų būti rūpestingai supažindinami ir mokomi gerbti tos Bažnyčios apeigas“ (15).

 

3. Dalinės Bažnyčios

293. „Evangelija skelbiama, perteikiama bei gyvai patiriama dalinėje Bažnyčioje, arba vyskupijoje“ (16). Dalinė Bažnyčia yra Šventojoje Dvasioje suburiama Dievo tautos dalis, „kurioje tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia“ (CD, 11). To pagrindą sudaro konstitutyvios Bažnyčios struktūros: Evangelija, sakramentai, episkopatas, kuris padedamas kunigų vykdo sielovadą. Dalinė Bažnyčia „yra tam tikroje vietoje įsikūnijusi Bažnyčia, aprūpinta visomis Kristaus dovanotomis išganymo priemonėmis, tačiau turinti vietinį veidą“ (17). Pilnatviška Bažnyčia yra ne viena, bet visų Bažnyčių bendrystėje. Tai viena tauta, „vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). Intensyviai abipusiškai dalijamasi ir „tiktai nuolatinis dėmesys šiems dviem Bažnyčios aspektams leis mums suvokti santykio tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių turtingumą“ (18).

294. Kaip ir visuotinė Bažnyčia, kiekviena dalinė Bažnyčia yra evangelizacijos subjektas. Tai, kas ją sudaro, tampa jos misijos šaltiniu. Jai tarpininkaujant žmonės užmezga ryšį su bendruomene, klausosi Dievo žodžio, per krikštą tampa krikščionimis ir vyskupo vadovaujami renkasi į eucharistinį susirinkimą, kuris yra pagrindinė Bažnyčios apraiška (plg. SC, 41).

295. Dalinės Bažnyčios, Šventosios Dvasios aprūpintos visomis būtinomis priemonėmis, tęsia evangelizacijos darbą visuotinės Bažnyčios gerovei. Dievo žodžio suburtos Bažnyčios pašauktos jį skelbti ir skleisti. Dievo žodis ragina atsiliepti į evangelizacijos iššūkį ir pasiekti atokiausias vietoves, atsiverti visoms periferijoms. Dalinės Bažnyčios evangelizuoja gyvendamos konkrečioje erdvėje ir įsišaknijusios savo tautos istorijoje, kultūroje, tradicijose, kalbose, problemose. Dievo žodis „puoselėja ir priima visa, kas gera tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdamas apvalo, stiprina ir pakylėja“ (plg. LG, 13). Taip įgyvendinama Sekminių dovana, kurios dėka Bažnyčia „kalba visomis kalbomis, ją meilė įgalina suprasti visas kalbas, ji su meile visas kalbas apglėbia ir šitaip įveikia Babelio susiskaldymą“ (plg. AG, 4).

296. Kiekviena dalinė Bažnyčia kviečiama kuo geriau plėtoti katechezę kaip evangelizacijos išraišką savo kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Nepaisant to, kad kai kurie žmonės vyskupo įgaliojami būti katechetais, visa krikščionių bendruomenė yra atsakinga už katechezę. Šie katechetai oficialiai veikia ir darbuojasi visos Bažnyčios vardu.

297. Katechezė vykdoma taip pat tokioje aplinkoje, kur kyla abejonių dėl tradicinių įkrikščioninimo ir tikėjimo ugdymo formų. Daugelis dalinių Bažnyčių įsitraukė į pastoracijos peržiūrėjimo ir atnaujinimo procesus ir išsikėlė tikslus, ėmėsi projektų ir iniciatyvų vyskupijos, nacionaliniu ar žemyno lygmenimis. Šis atnaujinimas reikalauja, kad ir bendruomenės pertvarkytų savo struktūras. Būtina viską vertinti atsižvelgiant į evangelizaciją, kaip pagrindinį principą, kuriuo vadovaujasi visa bažnytinė veikla. Katechezė taip pat turi dalį šiose misijinėse permainose, visų pirma per tai, kad kuriamos erdvės ir konkretūs pasiūlymai dėl pirminio skelbimo, taip pat įkrikščioninimas permąstomas pagal katechumenato principus. Organiškai formuojant ir derinant katechezę su kitais sielovados aspektais, pasitelkiant realistinę pastoracinę įžvalgą galima išvengti aktyvizmo, empirizmo ir pasiūlymų fragmentacijos.

 

4. Parapijos

298. Parapijos atsirado dėl misinieriškos Bažnyčios plėtros ir yra tiesiogiai susijusios su daline Bažnyčia kaip jos ląstelės (plg. AA, 10). Parapijos „atskirose vietovėse tvarkomos vyskupui atstovaujančio ganytojo, [...] jos tam tikru būdu vaizduoja po visą pasaulį pasklidusią regimąją Bažnyčią“ (SC, 42). Per jas bendruomenes net fiziškai pasiekia išganymo priemonės: tarp jų svarbiausios yra Dievo žodis, Krikštas ir Eucharistija. „Parapija grindžiama teologine tikrove, nes ji yra eucharistinė bendruomenė“ (19). Eucharistija yra meilės ryšys, raginantis rūpintis vargingiausiais, o „jų evangelizacija yra mesijinio veikimo žymė“ (PO, 6).

299. Parapija, įkurta ant Dievo žodžio, sakramentų ir artimo meilės pamato, o tai savo ruožtu suponuoja pareigybių, tarnysčių ir charizmų tinklą ir duoda „ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą“ (AA, 10). Parapija rodo Dievo tautos veidą, kuris atviras visiems, nesuteikiant kam nors pirmenybės. Parapija yra „įprastinė aplinka, kur gimstama bei augama tikėjimu. Todėl parapija yra itin tinkama bendruomeninė erdvė Žodžio tarnystei tapti vienu metu mokymu, auklėjimu ir gyvu patyrimu“ (20).

300. Pripažįstant parapijų svarbą nedera nepaisyti šiandienos sunkumų, nulemtų istorinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių toje erdvėje, kur buvo įkurtos parapijos. Didelę įtaką dabartinei padėčiai daro tokie reiškiniai kaip urbanizacija, nomadizmas, migracijos srautai, dvasininkų mažėjimas. Reikia pradėti misionieriško atsivertimo procesą, kuris neapsiribotų vien esamų dalykų išsaugojimu ar sakramentų teikimu, bet ir vestų pirmyn evangelizacijos kryptimi. „Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti „pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų“. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys“ (21).

301. Šiandien parapijos privalo atkurti žmogiškųjų santykių dinamiką, atverti savo struktūras ir padaryti jas mažiau biurokratiškas. Parapijos, kaip bendruomenių bendruomenės (22), bus parama ir vienijantys centrai judėjimams ir mažoms grupėms, leis joms vykdyti evangelizacinę veiklą bendrystėje. Kai kuriose Bažnyčiose atsiranda naujų vyskupijos vidaus organizacijos formų, vadinamų pastoraciniais vienetais, kuriuose plečiamos tarnybinio dalyvavimo galimybės. Šie pastoraciniai dariniai veikia įvairiais pavidalais ir siekia vykdyti evangelizaciją novatoriškai ir kūrybingai, per organišką ir visapusišką sielovadą.

302. Misionieriško atsivertimo dinamika reikalauja, kad parapija apsvarstytų siūlomos katechezės pobūdį, ypač atsižvelgdama į naujas socialines ir kultūrines aplinkybes. Parapija išlieka privilegijuota tikėjimo ugdymo vieta, tačiau drauge suvokiama, kad ji nėra visos katechetinės funkcijos svorio centras, nes yra kitų bažnytinių kelių bei pasiūlymų, kurie nėra griežtai susiję su esamomis struktūromis. Parapijos bendruomenė turi gebėti užmegzti dialogą su šiomis iniciatyvomis, pripažinti jų vertę ir siekti pastoracinės įžvalgos dėl naujų evangelizavimo būdų toje teritorijoje.

303. Poreikis atnaujinti evangelizacijos impulsą skatina misionierišku žvilgsniu iš naujo apsvarstyti visą krikščionių bendruomenės pastoracinę veiklą, net labiausiai įprastą ir tradicinę. Misionieriškasis atsivertimas, į kurį parapija yra pašaukta, siejasi taip pat su katecheze. Siekiant atnaujinti parapijos siūlomą katechezę, verta apsvarstyti tam tikrus aspektus.

a. Mokinių misionierių bendruomenė: parapijos evangelizacinio pasiūlymo esmė nėra grindžiama pastoracine strategija nei tuo labiau kokia nors elitine ir išskirtine tobulųjų ar ekspertų grupe. Tai mokinių misionierių bendruomenė, žmonės, gyvai patiriantys prisikėlusį Kristų ir gyvenantys naujais iš Jo kylančiais santykiais. Krikščionių bendruomenė, kuri nepaisydama savo narių silpnumo ir menkų išteklių, gyvena šia mistine brolyste, pati savaime tampa pirmine ir natūralia tikėjimo skelbėja.

b. Misionieriška nuostata: visų pirma reikia suformuoti naują požiūrį į tikrovę – pereiti nuo iš anksto parengtų pastoracinių planų, idėjų, projektų bei schemų prie atvirumo Prisikėlusiojo veikimui ir jo Dvasiai, kuri visada yra pirmesnė. Einant šia kryptimi, parapijos katechezė gali būti suvokiama kaip dvipusis judėjimas, abipusis santykis su žmonėmis, todėl raginama įsisavinti naują santykių ir bendravimo stilių. Tai reiškia, pavyzdžiui, priimti kitus ir patirti kitų priėmimą; komunikuojant tai reiškia tarti žodį, taip pat suteikti žodį kitam, visuomet su nuostaba įžvelgiant laisvą Dievo iniciatyvą. Ši misionieriška įtampa veda į katechezės decentralizavimą, kviečia įsiklausyti ir išeiti į žmonių gyvenimo patirtį, nušviečiant ją Evangelijos šviesa. Ši decentralizacija visų pirma susijusi su dvasine nuostata, tačiau ji gali reikštis taip pat fizinėmis erdvėmis: Bažnyčios „džiugus troškimas supažindinti su Jėzumi Kristumi reiškiasi ir pastangomis skelbti jį ten, kur tai yra dar reikalingiau, ir nuolatiniu ėjimu į savo teritorijos pakraščius ar į vis naujas socialines kultūrines sritis“ (23).

c. Katechumenato patirtimi grindžiami ugdymo pasiūlymai: parapijos bendruomenė turi pasiūlyti, ypač jaunimui ir suaugusiesiems, visuminio ugdymo programas, kurios leistų priimti kerigmą, ją egzistenciškai suvokti ir gėrėtis jos grožiu. Jei siūloma katechezė nederinama su kitais sielovados veiksmais, kyla grėsmė ją suvokti tik kaip teisingą teoriją, tačiau nelabai susijusią su gyvenimu, todėl neįstengiančią atskleisti Evangelijos gerumo mūsų laikų vyrams ir moterims.

 

5. Tikinčiųjų asociacijos, judėjimai ir grupės

304. Parapijų svarbos pripažinimas nereiškia, kad bažnytinė patirtis apsiriboja tik jomis. Po Vatikano II Susirinkimo naujai suklestėjo asociacijos, judėjimai ir įvairios bažnytinės grupės. Ši Bažnyčios tikrovė rodo reikšmingą evangelizacijos potencialą įsiskverbiant į aplinką, kuri dažnai būna labai nutolusi nuo tradicinių struktūrų. Tikinčiųjų asociacijos nuolat gyvavo krikščionybės istorijoje, jos buvo atsinaujinimo ir apaštalavimo šaltinis. Todėl jos turėtų būti skatinamos pripažįstant, kad Dvasia laisvai dalija savo charizmas (plg. 1 Kor 12, 11). „Judėjimai yra tikra Dievo dovana naujajai evangelizacijai ir misionieriškai veiklai“ (24). Nors jų tikslas ir metodika labai skiriasi, galima atpažinti keletą jiems būdingų bendrų elementų: juose iš naujo atrandama bendruomeninė dimensija; sustiprinami krikščioniškojo gyvenimo aspektai: Žodžio klausymasis, maldingumo ir artimo meilės praktika; pasauliečiai skatinami vykdyti bažnytinę ir socialinę misiją.

305. Bažnyčia pripažįsta tikinčiųjų teisę burtis į asociacijas, tai grindžiama socialine žmogaus prigimtimi ir Krikštu dovanojamu kilnumu. „Pasauliečių jungimąsi grindžia ir implikuoja teologinis motyvas – Vatikano II Susirinkimo aiškiai pripažintas ekleziologinis principas, jungtiniame apaštalavime matantis Bažnyčios komunijos ir vienybės su Kristumi ženklą (AA, 18)“ (25). Kartais gali kilti sunkumų, daugiausia susijusių su pasirinkto kelio išskirtinumu, pernelyg intensyviu tapatinimosi jausmu ir nepakankamu įtraukimu į dalines Bažnyčias – su jomis, priešingai, dera nuolat puoselėti bendrystę. Bažnytiškumo kriterijai (26) yra svarbi pagalba įveikiant šiuos sunkumus ir liudijant vienybę. Bažnytinės institucijos „yra Bažnyčios turtas, Dvasios dovanojamas evangelizuoti visas sritis ir visus sektorius. Jos dažnai iš naujo įžiebia užsidegimą evangelizuoti ir geba palaikyti dialogą su pasauliu, per tai atnaujindamos Bažnyčią Tačiau būtų labai sveikintina, kad jos neprarastų ryšio su tokia turtinga vietinės parapijos tikrove ir noriai įsitrauktų į organišką dalinės Bažnyčios pastoraciją“ (27).

306. Brandą pasiekė kai kuriose šalyse paplitusios ir vyskupų konferencijų skatinamos bazinės krikščionių bendruomenės. Jos puoselėja misijos atnaujinimo siekį, grindžiamą Dievo žodžio klausymusi; siekiama, kad Evangelija įsišaknytų vietos gyventojų, ypač neturtingųjų, kultūroje ir situacijoje; skatinamos įtraukios bendruomeninio gyvenimo patirtys ir siekiama, kad žmonės sąmoningiau dalyvautų evangelizacijoje. „Jos yra Bažnyčios gyvastingumo ženklas, ugdymo ir evangelizacijos priemonė, geras išeities taškas naujajai visuomenei, pagrįstai „meilės civilizacija“, statydinti. [...] Jei jos tikrai gyvena vienybėje su Bažnyčia, yra autentiška bendrystės išraiška ir dar gilesnės bendrystės kūrimo priemonė. Todėl jos yra didelės vilties Bažnyčios gyvenimo atžvilgiu pagrindas“ (28).

307. Šios asociacijos, judėjimai ir bažnytinės grupės, siekdamos ugdyti esminius krikščioniškojo gyvenimo aspektus, ypatingą reikšmę teikia ugdymui. „Kiekvienas tų susivienijimų savais būdais įgalina į apaštališko gyvenimo patirtį giliai įskiepytą ugdymą, o drauge duoda progą ugdymą, kurį jų nariai yra gavę iš kitų asmenų bei bendrijų, integruoti, sukonkretinti ir geriau apibrėžti“ (29). Ugdymo programos, kuriomis puoselėjama šių judėjimų bei grupių charizma, negali būti alternatyva katechezei: pastaroji išlieka esmingai svarbi krikščioniškojo ugdymo procese. Todėl labai svarbu, kad asociacijos, judėjimai ar grupės specialiai skirtų laiko katechezei.

308. Kalbant apie katechezę šiose grupėse, reikėtų atsižvelgti į tam tikrus aspektus:

a. katechezė visada yra Bažnyčios veikla, todėl katechezėje visuomet pabrėžtinas bažnytiškumo principas. Asociacijos, judėjimai ir atskiros grupės privalo derinti veiklą su vyskupijos pastoraciniais planais;

b. reikia pagarbiai paisyti to, kas iš esmės būdinga katechezei, plėtojant visą jos turtingumą ir apimant ugdymą visose krikščioniškojo gyvenimo srityse, atsižvelgiant į kiekvienai charizmai savitą akcentavimą ir apaštalavimo stilių;

c. parapija raginama vertinti šiose grupėse vykdomą katechezę, nes į ją dažnai įtraukiama daugiau žmonių pranokstant parapijos ribas.

 

6. Katalikiška mokykla

309. Katalikiška mokykla „ne mažiau už kitas siekia kultūrinių tikslų ir žmogiško jaunuolių ugdymo. Tačiau jai būdinga stengtis kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką [...] ir galiausiai visą žmogiškąją kultūrą suderinti su išganymo skelbimu, kad mokinių palengva įgyjamas pasaulio, gyvenimo ir žmogaus pažinimas būtų nušviestas tikėjimo“ (GE, 8). Apibendrinant jai būdingos šios savybės: dermė su valstybinių mokyklų ugdymo tikslais; evangelinėmis vertybėmis persiėmusios ugdymo bendruomenės autentiškumas; dėmesys jaunimui; pastangos ugdyti siekiant tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezės.

310. „Katalikiškos mokyklos istorijoje lemiamas posūkis yra perėjimas nuo mokyklos kaip institucijos prie mokyklos kaip bendruomenės, kur bendruomeninis dėmuo suvokiamas ne tik kaip sociologinė, bet visų pirma ir teologinė kategorija“ (30). Katalikiška mokykla yra tikėjimo bendruomenė, grindžiama ugdymo projektu, kuriam būdingos Evangelijos vertybės. Bendruomeniškumas turi būti išgyvenamas konkrečiai, kuriant jautrius ir pagarbius santykius. Šiame projekte privalo dalyvauti visa mokyklos bendruomenė, įskaitant tėvus, visuomet daugiausia dėmesio skiriant mokiniams, kurie auga kartu, gerbdami vienas kito ritmą. Savo ruožtu „mokytojai teatmena, jog nuo jų daugiausia priklauso, ar katalikiškoji mokykla pajėgs įgyvendinti savo sumanymus ir planus“ (GE, 8).

311. Katalikiškoji mokykla yra bažnytinis subjektas, kuriame matomai reiškiasi Bažnyčios misija, ypač švietimo ir kultūros srityse. Ji susijusi su daline Bažnyčia, kurios atžvilgiu ji nėra svetimkūnis. Todėl jos katalikiškoji tapatybė ir vaidmuo evangelizacijoje negali būti atmesti ar nušalinami. „Būtent iš katalikiškosios tapatybės kyla mokyklos būdingieji bruožai, „struktūruojantys“ ją kaip bažnytinį subjektą, kaip autentiškos ir ypatingos pastoracinės veiklos vietą. Katalikiškoji mokykla dalyvauja Bažnyčios evangelizacijos misijoje ir yra privilegijuota vieta, kurioje įgyvendinamas krikščioniškasis ugdymas“ (31). Žodžio tarnystė katalikiškoje mokykloje gali būti vykdoma įvairiomis formomis, atsižvelgiant į geografinę vietą, kultūrinę tapatybę ir adresatus, kuriems ji skirta. Ypač svarbu skirti dėmesį katalikų religijos mokymui ir katechezei.

312. Priežastys, dėl kurių mokiniai ar jų šeimos renkasi katalikiškas mokyklas, gali būti įvairios, ir dera gerbti skirtingų pasirinkimų motyvus. Tačiau net ir tais atvejais, kai pasirinkimo priežastis yra siejama su ugdymo kokybe, katechezę ir katalikų religijos mokymą dera pateikti pilnavertiškai, išlaikant jų kultūrinę ir pedagoginę svarbą. „Katalikiškoji mokykla, įsipareigodama ugdyti žmogų kaip visumą, tai daro paklusdama Bažnyčios rūpesčiui, suvokdama, jog visos žmogiškosios vertybės iki galo įgyvendinamos ir įgyja vienovę Kristuje“ (32). Vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai, atsižvelgdami į kultūrinį ir religinį pliuralizmą, turi stebėti, kad katechezė arba katalikų religijos mokymas būtų perteikiami visapusiškai ir nuosekliai.

 

7. Katalikų religijos mokymas mokyklose

313. Mokyklose vykdomo katalikų religijos mokymo srityje, laikui bėgant, įvyko svarbių pokyčių. Mokymo santykis su katecheze pasižymi jų tarpusavio papildomumu. Jei šie dalykai aiškiai neskiriami, kyla pavojus, kad abu gali prarasti savo tapatybę. Katechezė „skatina asmeniškai vienytis su Kristumi ir bręsti krikščioniškuoju gyvenimu. O per religijos mokymą mokykloje moksleiviai supažindinami su krikščionybe ir krikščioniškuoju gyvenimu“ (33). „Savitą bruožą tikybos dėstymui mokykloje teikia tai, jog šios disciplinos užduotis yra įsiskverbti į kultūros sritį ir užmegzti santykį su kitomis pažinimo formomis. Juk kaip autentiška Žodžio tarnystės forma tikybos dėstymas leidžia Evangelijai dalyvauti asmens sistemingo bei kritiško kultūros pasisavinimo procese“ (34). Dabartinėmis aplinkybėmis religijos mokymas „dažnai suteikia mokiniams nepakartojamą progą prisiliesti prie tikėjimo žinios“ (35).

314. Ten, kur šis mokymas vykdomas, pasitarnaujama žmogaus asmeniui ir vertingu indėliu prisidedama prie mokyklos ugdomojo projekto. „Religinis dėmuo yra neatsiejamas nuo kultūros, jis prisideda prie bendro asmens ugdymo ir leidžia žinias paversti gyvenimo išmintimi“ (36). Tėvai ir mokiniai turi teisę į visapusišką išsilavinimą, o suvokiant, kad religijos veiksnys yra vienas iš žmogiškosios būties sandų, jo nedera ignoruoti, ypač mokyklos aplinkoje, nes mokykloje siekiama harmoningai ugdyti asmenybę. Šia prasme katalikų religijos mokymas turi didelę ugdomąją vertę ir tarnauja pačios visuomenės vystymuisi.

315. Katalikų religijos mokymas kaip mokyklinė disciplina turi būti dėstoma taip pat sistemingai ir griežtai, kaip ir kiti dalykai, nes ypač šioje srityje improvizacija yra žalinga ir atmestina. Religijos mokymo užduotys turi būti įgyvendinamos atitinkamai pagal mokyklinės institucijos keliamus tikslus. Kitų mokyklinių disciplinų atžvilgiu katalikų religijos mokymą reikia pateikti laikantis atviro ir pagarbaus dialogo nuostatos, ypač šiais laikais, kai pozicijos lengvai užaštrinamos ir sukelia smurtinę ideologinę konfrontaciją. „Tad religija gali liudyti visapusišką humanizmą, maitinamą tos religijos tapatybės ir jos tokių vertingų didžiųjų tradicijų kaip tikėjimas, pagarba žmogaus gyvybei nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, šeimai, bendruomenei, auklėjimui ir darbui: visa tai yra progos ir priemonės ne užsisklęsti, bet atsiverti ir puoselėti dialogą su visais ir viskuo, kas veda į gėrį ir tiesą. Dialogas yra vienintelis galimas sprendimas ir susidūrus su religinės sferos neigimu – ateizmu bei agnosticizmu“ (37).

316. „Neįmanoma į vieną vienintelę formą sutraukti visų tikybos dėstymo mokykloje modelių, istoriškai išsiplėtojusių kaip susitarimų su valstybėmis ir vyskupų konferencijų nutarimų vaisius. Tačiau būtina stengtis, kad, kaskart atsižvelgiant į konkrečias prielaidas, tikybos dėstymas mokykloje atitiktų savo ypatingus tikslus bei savitus bruožus“ (38). Vyskupų konferencijos (ir ypatingais atvejais dieceziniai vyskupai), atsižvelgdamos į vietos situaciją, turi ištirti, kokiomis kryptimis dera aktualizuoti katalikų religijos mokymą. Be to, vyskupų konferencijų prašoma užtikrinti, kad būtų prieinami vadovėliai ir, jei reikia, kitos tinkamos priemonės bei pagalbinė didaktinė medžiaga.

317. Pageidautina, kad vyskupų konferencijos skirtų tolygų dėmesį tikybos mokymui mokyklose, kuriose mokosi įvairių krikščioniškų konfesijų nariai, tiek tais atvejais, kai mokymo užduotis patikėta tam tikros konfesijos mokytojams, tiek tuomet, kai mokytojai nepriklauso jokiai konfesijai. Toks mokymas bet kuriuo atveju turi ekumeninę vertę, jei krikščioniškoji doktrina perteikiama autentiškai. Santykiai su neseniai atsiradusiais krikščioniškos kilmės ir evangelinio įkvėpimo naujais religiniais judėjimais taip pat turėtų pasižymėti atvirumu dialogui, nors tokią nuostatą ir nelengva įgyvendinti.

318. Kad katalikų religijos mokymas būtų vaisingas, labai svarbu, jog mokytojai gebėtų susieti tikėjimą ir kultūrą, žmogiškąjį ir religinį dėmenį, mokslą ir religiją, mokyklą ir kitas ugdymo institucijas. Mokytojo vaidmuo visų pirma yra ugdomasis ir orientuotas į mokinių žmogiškąją brandą. Sykiu mokytojai turi būti tikintys ir siekti ugdyti asmeninį tikėjimą, būti įsitraukę į krikščionių bendruomenę ir pasirengę liudyti savo tikėjimą ir profesine kompetencija (39).

 

IX skyriaus išnašos

(1)Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 3.

(2) EG, 174.

(3) EG, 22.

(4) Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 93.

(5) EN, 23.

(6) Augustinas. In Iohannis evangelium tractatus, 12, 5: CCL 36, 123

(PL 35, 1486).

(7) Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 55.

(8) EG, 111.

(9) EG, 120.

(10) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Iuvenescit Ecclesia (2016 m. gegužės 15 d.), 10.

(11) Pranciškus. Kalba Vyskupų sinodo steigimo 50-ųjų metinių proga (2015 m. spalio 17 d.); plg. taip pat EG, 171.

(12) Rytų Bažnyčių kongregacija. Instrukcija dėl Rytų Bažnyčių kanonų kodekso liturginių nuorodų taikymo (1996 m. sausio 6 d.), 10.

(13) RBKK, kan. 621 § 2.

(14) Rytų Bažnyčių kongregacija. Instrukcija dėl Rytų Bažnyčių kanonų kodekso liturginių nuorodų taikymo, 30.

(15) RBKK, kan. 41.

(16) BKV, 217. Visame dokumente sąvoka „dalinė Bažnyčia“ nurodoma į vyskupiją ar panašų struktūrinį vienetą (KTK, kan. 368). Sąvoka „vietinė Bažnyčia“ nurodo dalinių Bažnyčių organizacinę formą tam tikrame regione, krašte ar net keliuose ypatingais ryšiais susijusiuose kraštuose.

(17) EG, 30.

(18) EN, 62.

(19) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 26.

(20) BKV, 257.

(21) EG, 28; plg. taip pat Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 26.

(22) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America (1999 m. sausio 22 d.), 41.

(23) EG, 30.

(24) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 72.

(25) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 29.

(26) Ten pat, 30. Bažnytiškumo kriterijai yra: pirmenybė teikiama kiekvieno krikščionio pašaukimui į šventumą; atsakomybė išpažįstant katalikų tikėjimą; tvirtos ir autentiškos bendrystės liudijimas, pasireiškiantis sūniška nuostata popiežiaus ir vyskupo atžvilgiu; pritarimas apaštaliniam Bažnyčios tikslui ir dalyvavimas jį įgyvendinant; angažuotas dalyvavimas žmonių visuomenėje.

(27) EG, 29.

(28) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 51; plg. taip pat EN, 58.

(29) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 62; plg. BKV 261.

(30) Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Religinis ugdymo aspektas katalikiškoje mokykloje. Apmąstymo ir pertvarkos gairės (1988 m. balandžio 7 d.), 31.

(31) Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Katalikiškoji mokykla trečiojo tūkstantmečio slenkstyje (1997 m. gruodžio 28 d.), 11.

(32) Ten pat, 9.

(33) Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Ugdyti siekiant tarpkultūrinio dialogo katalikų mokykloje. Gyventi drauge dėl meilės civilizacijos (2013 m. spalio 28 d.), 74.

(34) BKV, 73.

(35) Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 111.

(36) Benediktas XVI. Kalba katalikų religijos mokytojų susitikimo dalyviams (2009 m. balandžio 25 d.).

(37) Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Ugdyti siekiant tarpkultūrinio dialogo katalikų mokykloje. Gyventi drauge dėl meilės civilizacijos (2013 m. spalio 28 d.), 72.

(38) BKV, 74.

(39) Plg. KTK, kan. 804 § 2 ir kan. 805.

 

 

X skyrius

Katechezė šiandienos kultūrinių scenarijų akivaizdoje

319. Katechezei būdingas kultūrinis ir socialinis matmuo, nes ji vykdoma Bažnyčioje, įsitraukusioje į žmonių bendruomenę. Bažnyčioje Jėzaus mokiniai dalijasi su dabarties meto žmonėmis „džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu“ (plg.GS, 1). Laiko ženklų skaitymas tebėra aktuali užduotis, ypač šiais laikais, kurie laikomi epochų virsmu ir pasižymi prieštaravimais, o kartu ir taikos bei teisingumo, susitikimo bei solidarumo troškimu. Katechezė dalyvauja Bažnyčiai tenkančiame iššūkyje priešintis procesams, grindžiamiems neteisingumu, vargšų atskirtimi, pinigų viršenybės principu, ir tapti pranašišku visuotinės gyvenimo pilnatvės skatinimo ženklu. Nepakanka tik atkreipti dėmesį į šiuos klausimus – juos reikia laikyti katechezės ir Bažnyčios pastoracinės veiklos konstitutyviais akcentais; jie yra katechezės, visiškai tarnaujančios tikėjimo įkultūrinimui, ženklai. Toliau aptariami keli kultūriniai, socialiniai ir religiniai klausimai, kviečiantys krikščionis prisiminti, kad „evangelizuoti reiškia daryti Dievo karalystę esamą pasaulyje“ (1).

 

1. Katechezė pliuralizmo ir kompleksiškumo sąlygomis

320. Šiuolaikinė kultūra yra labai sudėtinga tikrovė, nes dėl globalizacijos ir masinės komunikacijos priemonių naudojimo vis daugiau temų ir sričių, kurios anksčiau galėjo būti vertinamos atskirai, dabar yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos priklausomos, todėl dabar reikia integruoto požiūrio. Šiuolaikiniame pasaulyje susilieja žinių pažanga ir kultūrinės tendencijos, gyvensenos modelių globalizacija ir ekonominių-politinių sistemų nulemtos sąlygos, etninė priklausomybė ir religinė tapatybė, senos ir naujos socialinės problemos, o dėl viso to susidaro įvairialypės ir kintančios konkrečios situacijos. Tokiomis labai kompleksiškomis sąlygomis žmonės į gyvenimą ir tikėjimą žvelgia labai skirtingai, o tai lemia ypač ryškų kultūrinį ir religinį pliuralizmą, kurį sunku sistemingai klasifikuoti.

321. Šią tikrovę, tokią nevienalytę ir kintančią tiek sociokultūriniu, tiek religiniu požiūriu, reikia interpretuoti taip, kad būtų galima suvokti jos daugiabriaunį pobūdį (2), išlaikant kiekvieno aspekto svarbą ir specifiką, taip pat jų įvairiopą santykį su visuma. Šis interpretacinis požiūris leidžia žvelgti į reiškinius iš skirtingų perspektyvų, drauge susiejant juos tarpusavyje. Svarbu, kad Bažnyčia, siekianti kiekvienam žmogui dovanoti tikėjimo grožį, suvoktų šį sudėtingumą ir išsiugdytų gilesnį bei išmintingesnį požiūrį į tikrovę. Tokia situacija dar labiau įpareigoja priimti sinodinę perspektyvą kaip metodologiją, tinkamą keliauti drauge, į ką bendruomenė yra pašaukta. Į šią bendrą kelionę įsilieja įvairios tikrovės apraiškos bei vaidmenys; siekiama, kad evangelizacija būtų vykdoma kuo labiau skatinant dalyvauti.

322. Žvelgiant grynai religine prasme, yra daug vietinių kontekstų, kuriuose Bažnyčia gyvuoja ekumeninėje ar daugiareliginėje aplinkoje; joje, ypač tarp krikščionių, dažnai pasitaiko religinio abejingumo ir atšalimo, taip pat reliatyvizmo ar sinkretizmo, tarpstančių vyraujant sekuliaristiniam požiūriui, neigiančiam bet kokį atvirumą transcendencijai. Susidūrus su tokios kultūros keliamais iššūkiais pirmoji reakcija gali būti sumišimo ir bejėgiškumo jausena, negebėjimas dorotis su tokiais reiškiniais ar juos įvertinti. Krikščionių bendruomenė šių dalykų akivaizdoje negali likti abejinga, ji turi ne tik skelbti Evangeliją tiems, kurie jos dar nepažįsta, bet ir padėti savo vaikams suvokti tikėjimą. Šiandienos kultūroje vertinama laisvė pasirinkti tikėjimą, ir tai galima suvokti kaip brangią galimybę siekti, kad ryšys su Viešpačiu būtų giliai asmeniškas, priimamas kaip dovana, brandus ir sąmoningas aktas. Tai aiškiai parodo, kad katechezė turi būti glaudžiai susijusi su evangelizacija. Ji formuoja aiškią ir užtikrintą krikščionių tapatybę ir per dialogą su pasauliu švelniai, pagarbiai ir sąžiningai leidžia pagrįsti krikščioniškąją viltį (plg. 1 Pt 3, 15–16).

323. Sociokultūriniu požiūriu neabejotina, kad masinės komunikacijos procesai labai suintensyvėjo ir prisidėjo prie globalios pasaulėjautos kūrimo: viena vertus, tai suteikia visiems galimybę jaustis didelės žmonijos šeimos dalimi dalyvaujant jos projektuose ir dalijantis ištekliais, tačiau, kita vertus, toks mentalitetas nulemia niveliuotą ir uniformišką požiūrį ir galiausiai paverčia žmones anoniminės galios aukomis. „Gyvename informacijos visuomenėje, kuri užtvindo mus duomenimis be atrankos, kaip vienodai reikšmingais, ir galiausiai veda baisaus paviršutiniškumo moralės klausimų srityje link. Todėl būtinas auklėjimas, kuris mokytų kritiškai mąstyti ir brendimo metu siūlytų vertybes“ (3).

324. Bažnytinė bendruomenė kviečiama tikėjimo dvasia žvelgti į visuomenę, kurioje gyvena, ir stengtis „užčiuopti kultūrų, kurios giliausia plotme visada atviros ir ištroškusios Dievo, pagrindą“ (4), veiksmingai interpretuoti kultūrinių pokyčių ženklus siekiant nešti džiaugsmo Evangeliją, kuri viską atnaujina ir atgaivina. Todėl bažnytinė bendruomenė ieškos prieigos prie šių gyvenimo sankirtų, antropologinių plotmių ir šiuolaikinių areopagų, kuriuose ryškėja kultūrinės tendencijos ir formuojasi naujas mentalitetas: tai vyksta mokyklose, mokslinių tyrimų ir darbo aplinkoje, socialinių medijų ir komunikavimo srityje; taikos iniciatyvų, plėtros, kūrinijos apsaugos, silpniausiųjų teisių gynimo srityse; laisvalaikio, turizmo ir gerovės pasaulyje; literatūros, muzikos ir įvairiopos meninės išraiškos sferoje.

325. Įvairialypės tikrovės apraiškos, pasižyminčios religinio ir kultūrinio pliuralizmo nulemtais ambivalentiškais elementais, galiausiai pasireiškia kiekviename atskirame žmoguje, kurio vidinis portretas šiandien yra ypač dinamiškas, sudėtingas ir daugiabriaunis. Konkreti tarnystė žmogui yra lemiamas motyvas, raginantis Bažnyčią žvelgti į žmonijos kultūras su įsiklausymo ir dialogo nuostata, tirti visus dalykus ir išsaugoti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 21). Dalinei Bažnyčiai ir joje esančiai kiekvienai krikščionių bendruomenei ar grupei tenka pasitelkti pastoracinę įžvalgą ir suformuluoti tokią kerigmos sampratą, kuri geriausiai atitiktų skirtingus mentalitetus, siekiant kad katechezės procesas būtų iš tiesų įkultūrintas daugelyje situacijų ir kad Evangelija nušviestų kiekvieno žmogaus gyvenimą. Įvertinant situacijas pastoraciniu požiūriu reikia atsižvelgti į žmogiškąsias erdves su joms būdingais bruožais, t. y. didmiesčių, kaimo vietovių ir tradicinių vietos kultūrų aplinką.

 

Miesto kontekstas

326. Gyvenimas miestuose, ypač didmiesčių aglomeracijose, yra daugialypis ir globalaus masto reiškinys, įgyjantis lemiamos reikšmės žmonijai, nes įvairiopai veikia konkrečius kasdienio gyvenimo aspektus, daro įtaką žmonių savimonei, santykių ir gyvenimo prasmės supratimui. Šiuolaikiniuose miestuose, kitaip nei kaimo kultūroje ar ankstesnių epochų miestuose, kultūrinius modelius dažnai kuria ne krikščionių bendruomenė, o kitos institucijos per „kalbą, simbolius ir paradigmas, kurios siūlo naujas gyvenimo gaires, dažnai prieštaraujančias Jėzaus Evangelijai“ (5). Tai nereiškia, kad miesto gyvenime nėra religingumo jausenos – ji perduodama tarpininkaujant kitoms formoms, todėl tai reikia užčiuopti ir įvertinti. Bažnyčia pašaukta nuolankiai ir drąsiai žengti Dievo buvimo pėdsakais ir „žvelgti į miestą kontempliatyviu žvilgsniu, tikėjimo žvilgsniu, atrandančiu Dievą, gyvenantį jo namuose, gatvėse, aikštėse“ (6). Taip atsižvelgdama į visuomenės gyvenimo dviprasmybes ir prieštaravimus, ji tampa „pranašišku buvimu ir geba pakelti balsą, kai kalbama apie Dievo karalystės vertybes ir principus“ (7).

327. Mieste vykdant sielovadą, Jėzaus žodžiu gebančią pasiekti giliausius miesto dvasios klodus, „kur formuojasi nauji pasakojimai ir naujos paradigmos“ (8), siūloma katechezė turi pasižymėti skaidriu kerigminiu skelbimu, humanizuojančiu ir kupinu vilties susiduriant su didmiesčiuose dažnai pasitaikančia segregacija, nežmoniškumu ir smurtu. „Evangelijos skelbimas būtų pagrindas atkurti žmogaus gyvenimo orumą tokiuose kontekstuose, nes Jėzus trokšta miestuose duoti apsčiai gyvenimo“ (plg. Jn 10, 10)" (9).

328. Nors gyvenimas mieste daugeliui žmonių gali būti unikali galimybė atsiverti naujoms perspektyvoms, patirti brolišką dalijimąsi ir siekti gyvenimo savirealizacijos, tačiau paradoksaliai miestas dažnai tampa didžiausios vienatvės, nusivylimo bei nepasitikėjimo vieta, tarsi virsdamas erdve, kurioje skirtingų socialinių sluoksnių žmonės gyvena kartu, ignoruodami arba niekindami vieni kitus. Todėl tai yra proga iš naujo kūrybingai pasiūlyti katechumenato modeliu grindžiamą katechezę, kurioje išgyvenama bendruomeninė aplinka, įveikiamas anonimiškumas ir pripažįstama kiekvieno asmens vertė, kiekvienam suteikiamas žaizdas gydantis velykinio tikėjimo balzamas. Katechezės procesas leidžia „galvoti apie naujo pobūdžio maldos ir bendrystės erdves, patrauklesnes ir reikšmingesnes miesto gyventojams“ (10), pavyzdžiui, kuriant ženklus ir naratyvus, gaivinančius priklausymo bendruomenei jauseną, kurios mieste lengvai gali pritrūkti. Katechumenato įkvėpta, urbanizuotoje aplinkoje vykdoma katechezė gali paversti parapiją bendruomenių bendruomene, kurioje patiriamas tikras broliškas artumas, atskleidžiama Bažnyčios motinystė ir konkrečiai liudijamas gailestingumas bei švelnumas, o tai suteikia kryptį ir prasmę paties miesto gyvenimui.

 

Kaimo kontekstas

329. Nepaisant šiais laikais vykstančios urbanizacijos svarbos, negalime pamiršti daugelyje kaimo vietovių gyvenančių žmonių ir jų aplinkos, kurioje Bažnyčia dalijasi jų džiaugsmais ir vargais. Mūsų laikais šį artumą reikia dar kartą pabrėžti ir atnaujinti, padedant kaimo bendruomenėms susiorientuoti pokyčiuose, kurie grasina sunaikinti jų tapatybę ir vertybes. Žemė yra erdvė, kurioje galima patirti Dievą, tai vieta, kur jis apsireiškia (plg. Ps 19, 1–7). Žemėje –ir tai nėra atsitiktinumas, bet Kūrėjo meilės dovana (plg. Pr 1–2) – galima pajusti jo artumą, apvaizdą ir rūpinimąsi visomis gyvomis būtybėmis, ypač žmonijos šeima. Pats Jėzus savo gražiausiuose palyginimuose ir pamokymuose pateikė metų laikų ir ūkininkų gyvenimo pavyzdžius. Krikščionių bendruomenė visada mokėdavo susieti kūriniją su Kūrėju ir rasdavo skelbimo ir katechezės būdų, kuriuos išmintinga vėl pradėti taikyti naujai.

330. Darbas laukuose, augalų ir gyvūnų priežiūra, dienos ir nakties kaita, savaičių, mėnesių ir metų laikų seka – tai raginimas gerbti kūrinijos ritmą, gyventi sveikai ir natūraliai, taip atrandant laiko sau ir Dievui. Šią tikėjimo žinią padeda atrasti katechezė, parodanti jos išsipildymą per liturginių metų cikliškumą ir į liturgiją įtrauktus gamtos elementus. Be to, valstiečių kultūra akivaizdžiau puoselėja vertybes, kurios šiandieninėje vartotojų visuomenėje nėra propaguojamos, pvz., paprastą ir nuosaikią gyvenseną, svetingumą ir solidarumą socialiniuose santykiuose, darbo ir šventimo reikšmę, rūpinimąsi kūrinija, – o šie dalykai atveria kelią Evangelijos skelbimui. Katechezė gali išryškinti šį paveldą ir pabrėžti jo krikščioniškąją prasmę. Tai praturtina visą Bažnyčią, kuri kviečiama per ugdymo programas skleisti mintis apie rūpinimąsi kūrinija ir gyvensenos būdus.

 

Tradicinės vietinės kultūros

331. Globaliosios kultūros tendencija viską standartizuoti, visur besiveržiančios masinio komunikavimo priemonės, migracija ieškant geresnių gyvenimo sąlygų padarė didelę įtaką tradicinėms vietos kultūroms. „Globalizacija, daugelyje šalių paskleisdama tendencijas, priklausančias kitoms, ekonomiškai išsivysčiusioms, tačiau etiškai nusilpusioms kultūroms, paspartino jų kultūrinių šaknų irimą“ (11). Kai kuriuos šiandienos kultūrai būdingus prieštaravimus nurodė jau Vatikano II Susirinkimas – pavyzdžiui, jame kalbėta apie globaliosios kultūros derinimą su atskiroms tautoms būdingu charakteriu, taip pat apie tautų vienybės skatinimą ir ištikimybę vietinėms tradicijoms (plg. GS, 53–62). Toks apmąstymas yra neatidėliotinai būtinas ypač tais atvejais, kai techninės ir mokslinės plėtros rezultatai turi būti derinami su tradicinėmis kultūromis. Bažnyčia visada kartojo, kad reikia skirti ypatingą dėmesį vietos ypatumams ir kultūrinei įvairovei, kuriai kyla grėsmė dėl pasaulio ekonominių bei finansinių procesų.

332. Įvairiose šalyse gyvena vietinės autochtonų tautos (dar vadinamos aborigenais arba čiabuviais), kurioms būdinga sava kalba, apeigos ir tradicijos, o jų šeimos ir bendruomenės gyvenimą organizuoja pagal savo papročius. Kai kurios iš šių grupių priėmė katalikų tikėjimą kaip neatsiejamą kultūros dalį ir suteikė jam savitą apeiginę išraišką. Sielovadininkai, mokantys dalytis su vietiniais žmonėmis savo gyvenimu, besistengiantys pažinti bei mylėti šias vietines kultūras, nesmerkiantys jų kaip klaidingų ar nulemtų neišmanymo, „džiaugsmingai ir pagarbiai teiškelia aikštėn jose glūdinčius dieviškojo Žodžio pėdsakus“ (AG, 11). Bažnyčia, atrasdama autochtonų tautose visada veikiančią ir esančią Šventąją Dvasią, veda jas į pilnatvę Kristuje. „Šitaip visa, kas tik žmonių širdyje ir dvasioje ar jų apeigose bei kultūroje aptinkama pasėta gera, ne tik nepražūva, bet yra pagydoma, pakylėjama ir atbaigiama Dievo garbei“ (AG, 9).

333. Vykdant katechezę tradicinių vietos kultūrų aplinkoje, pirmiausia reikia stengtis pažinti tuos žmones, palaikyti su jais nuoširdų ir kantrų dialogą, taip pat Evangelijos šviesoje tirti tas kultūras siekiant užčiuopti jose Dvasios veikimą. „Tai reiškia pripažinti daugiau nei „Žodžio sėklas“, nes kalbama apie autentišką katalikiškąjį tikėjimą su jam būdingais raiškos bei priklausymo Bažnyčiai būdais“ (12). Kadangi kiekvienai kultūrinės raiškos formai ir kiekvienai socialinei grupei būtina apsivalyti bei subręsti, reikia mokėti parodyti Viešpaties Jėzaus pilnatvę ir naujovę – Jis gydo ir išlaisvina iš daugelio silpnybių ir iškraipymų.

334. Autochtonų tautų katechetas turi nuolankiai atsisakyti išdidumo ir paniekos kitai kultūrai priklausančių žmonių atžvilgiu. Reikia vengti išankstinio užsisklendimo bei smerkimo nuostatos, taip pat supaprastintų sprendimų ar nekritiškų pagyrų. Dera nepamiršti Viešpaties mokinio misionieriaus statuso ir drąsiai siūlyti evangelizacijos ir katechezės procesus, pritaikytus vietinių tautų kultūrai, neprimetant savo kultūros. Krikščionybė „neturi vienintelio kultūros modelio [...]. Tautų, kurios kiekviena patiria Dievo dovaną pagal savo kultūrą, įvairove Bažnyčia išreiškia savo autentišką katalikiškumą ir „įvairialypio Bažnyčios veido grožį“ (13).

335. Katechetai, dirbantys tarp autochtonų, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

– veikti ne pavieniui ir ne savo vardu, bet būti siunčiami vietinės Bažnyčios, o dar geriau – kartu su kitais mokiniais misionieriais;

– prisistatyti kaip ankstesnio evangelizacijos darbo tęsėjai, jei anksčiau buvo vykdoma evangelizacija;

– iš karto parodyti, kad juos skatina tik tikėjimas, o ne politiniai ar ekonominiai motyvai, taip pat išreikšti savo artumą ligoniams, varguoliams ir vaikams;

– įsipareigoti mokytis vietos kalbos, pažinti apeigas bei papročius, visada rodant tam didelę pagarbą;

– dalyvauti apeigose ir šventėse, o prireikus siūlyti pakeitimus, ypač jei kyla religinio sinkretizmo pavojus;

– organizuoti katechezę pagal amžiaus grupes ir švęsti sakramentus pabrėžiant tradicinių švenčių reikšmę.

 

Liaudiškasis pamaldumas

336. Liaudiškasis pamaldumas yra Dievo tautos tikėjimo įkultūrinimo tam tikrame kontekste vaisius, jis reiškiasi įvairiomis formomis, atsižvelgiant į skirtingą pasaulėjautą ir kultūrą. Kai kuriose krikščionių bendruomenėse kaip Bažnyčios brangus lobis gyvuoja „gyvybiškai svarbus katalikiškosios tikrovės matmuo, yra ypatingų kartais jaudinamai karštos ir grynos Dievo bei religinio gyvenimo paieškos apraiškų, kurias pagrįstai galima pavadinti „liaudiškuoju pamaldumu“ (14), taip pat „liaudiškuoju dvasingumu“ arba „liaudiškąja mistika“. Tai tikras „dvasingumas, įsikūnijęs paprastų žmonių kultūroje“. Jis nėra be turinio, bet tą turinį atranda ir išreiškia labiau simboliškai, o ne naudodamasis diskursiniu protu, o tikėjimo akte labiau akcentuoja credere in Deum, o ne credere Deum“(15). „Norint suprasti šią tikrovę, būtina artintis prie jos su Gerojo Ganytojo, trokštančio ne teisti, bet mylėti, žvilgsniu. Tik remdamiesi iš meilės kylančiu emociniu įsijautimu, galime įvertinti Dievui mielą gyvenimą, glūdintį krikščioniškųjų tautų, pirmiausia neturtingųjų, pamaldume“ (16).

337. Liaudies pamaldumas turi neabejotiną dvasinę reikšmę. „Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą“ (17). Be to, liaudies pamaldumas turi ir socialinę reikšmę, nes sudaro galimybę gydyti kai kuriose liaudies kultūrose pastebimas ydas, tokias kaip mačizmas, alkoholizmas, smurtas šeimoje (18).

338. Liaudiškuoju pamaldumu švenčiami Jėzaus Kristaus gyvenimo slėpiniai, ypač jo kančia, švelniai gerbiama Dievo Motina, kankiniai ir šventieji, meldžiamasi už mirusius. Tai išreiškiama relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, piligrimystėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir kitomis asmeninėmis, šeimyninėmis ir bendruomeninėmis pamaldumo praktikomis. „Sekuliarizacijos aplinkoje, kurioje gyvena mūsų tautos, liaudiškasis pamaldumas tebėra galingas gyvojo Dievo, veikiančio istorijoje, išpažinimas ir tikėjimo perdavimo kanalas“ (19), tai tikėjimo ir vilties rezervas visuomenei, kuri praranda ryšį su Dievu. Šia prasme liaudiškasis pamaldumas yra „Dievo tautos spontaniškos misionieriškosios veiklos autentiška išraiška“, kur „pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia“ (20), tai „teologinė vieta, kuriai skirtinas dėmesys, ypač dabar, kai galvojame apie naująją evangelizaciją“ (21).

339. Tačiau negalima paneigti, kad liaudiškąjį pamaldumą dera budriai stebėti ir apvalyti, nes „dažnai jis neapsaugotas nuo daugelio religinių iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo. Neretai apsiriboja kulto formomis, neišreiškiančiomis autentiško tikėjimo. Liaudies religingumas netgi gali skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei bendruomenei“ (22). Be to, liaudiškojo pamaldumo formos su laiku tampa nebenaudingos: žmonės neretai jas praktikuoja pagal tradiciją, tačiau nebesuvokia jų pirminės reikšmės. Šias grėsmes didina medijų kultūra, kuri tik dėl ekonominių interesų kartais linkusi pabrėžti emocinius ir sensacingus religinių reiškinių aspektus.

340. Katechezėje reikia tinkamai vertinti liaudiškojo pamaldumo apraiškų evangelizuojančią galią, įtraukiant šias apraiškas į ugdymo procesą, semiantis įkvėpimo iš natūraliai iškalbingų liaudies apeigų bei ženklų, kad tai padėtų išlaikyti ir perduoti tikėjimą iš kartos į kartą. Šia prasme daugelis liaudiškojo pamaldumo praktikų sudaro jau parengtą kelią katechezei. Be to, katecheze siektina sugrąžinti tam tikras liaudies pamaldumo apraiškas prie jų evangelinių, trinitarinių, kristologinių ir bažnytinių šaknų, apvalant jas nuo iškraipymų ar klaidingų nuostatų ir naujai įtraukiant į krikščioniškąjį gyvenimą. Per katechezę, išmintingai interpretuojant pamaldumo praktikų elementus ir pripažįstant jų vertingus aspektus, parodomas jų ryšys su Šventuoju Raštu ir liturgija, ypač su sekmadienio Eucharistija, ir siekiama, kad jie sustiprintų  priklausomybę Bažnyčiai, paskatintų autentišką kasdienį liudijimą ir veiksmingą artimo meilę vargšams.

 

Šventovės ir piligrimystės

341. Šventovių lankymas yra ypatinga liaudies dvasingumo apraiška. Šventovės, kurios Bažnyčioje turi „didelę simbolinę vertę“ ir „tebėra suvokiamos kaip sakralios vietos, į kurias piligrimai eina ieškoti poilsio, tylos ir kontempliacijos momentų dažnai karštligiškame mūsų laikų gyvenime“, tai tikros „evangelizacijos vietos, kur nuo pirminio skelbimo iki šventųjų slėpinių šventimo galingai reiškiasi Dievo gailestingumo veikimas žmogaus gyvenime“ (23). Sielovados tarnystė šventovėse sudaro puikią progą skelbti ir evangelizuoti siejant tai su „kiekvienos šventovės atminimu ir jos ypatinga žinia, Viešpaties jai patikėta ir Bažnyčios pripažįstama „charizma“, taip pat toje vietovėje įsišaknijusiu, dažnai labai gausiu, tradicijų bei papročių paveldu“ (24).

342. Šventovėse vykdoma sielovada yra susijusi su piligrimystės patirtimi, kuri pati savaime yra labai vertinga. „Sprendimas vykti į piligriminę šventovę jau savaime reiškia tikėjimo išpažinimą, kelionė yra tikra vilties giesmė, o atvykimas yra meilės susitikimas“ (25). Krikščionių bendruomenei, iš naujo atrandančiai kelionės biblines šaknis ir antropologinę prasmę, keliaujančiai daugelio šventųjų piligrimų pėdomis, dera siūlyti piligriminę kelionę kaip vaisingą skelbimo ir tikėjimo ugdymo priemonę.

 

2. Katechezė ekumenizmo ir religinio pliuralizmo kontekste

343. Žmonių mobilumo reiškinys, siejamas su studijomis ar profesiniu darbu, taip pat bėgimu nuo smurto ar karo, sudarė galimybę susitikti įvairioms tautoms tose teritorijose, kuriose anksčiau nebuvo kitų Bažnyčių, krikščionių bendruomenių ar kitų religijų išpažinėjų. Skirtingų tikėjimų žmonių sambūvis mokyklose, universitetuose, kitose gyvenimo srityse, taip pat mišrių santuokų gausėjimas verčia Bažnyčią naujai apmąstyti savo sielovados ir katechezės veiklą, taikantis prie iškylančių konkrečių situacijų.

 

Katechezė ekumeniniame kontekste

344. Bažnyčia savo esme yra dialoginė tikrovė (26); būdama Trejybės atvaizdas ir gaivinama Šventosios Dvasios, Bažnyčia yra neatšaukiamai įsipareigojusi skatinti visų Kristaus mokinių vienybę. Katechezei, kaip ir visai bažnytinei veiklai, vidujai būdingas ekumeninis aspektas – tai atitinka Šventosios Dvasios žadinamą judėjimą, skatinantį Katalikų Bažnyčią su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis konfesijomis siekti Viešpaties trokštamos tobulos vienybės, grindžiamos krikštu, Šventuoju Raštu, bendru tikėjimo paveldu ir, ypač šiandien, stipria bendros kankinystės patirtimi (27). Viena vertus, Evangelijos skelbimas ir katechezė tarnauja dialogui ir ekumeniniam ugdymui; kita vertus, įsipareigojimas siekti krikščionių vienybės yra patikimas būdas ir priemonė evangelizuoti pasaulį (28).

345. Vedant katechezę, ypač toje aplinkoje, kur labiau pastebimas krikščionių susiskaldymas, reikia atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

a. patvirtinti, kad susiskaldymas yra rimta žaizda, prieštaraujanti Viešpaties valiai, ir kad katalikai kviečiami aktyviai dalyvauti ekumeniniame judėjime, ypač per maldą (plg. UR, 1 ir 8);

b. katalikų tikėjimo doktrina turi būti dėstoma aiškiai ir su meile, „ypač atsižvelgiant į tiesų hierarchijos tvarką (plg. UR ,11) ir vengiant posakių bei doktrinos pateikimo būdų, kurie galėtų tapti kliūtimi dialogui“ (29);

c. teisingai perteikti kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių mokymą ir parodyti, kas krikščionis vienija, taip pat, pasitelkiant istorines nuorodas, paaiškinti, kas juos skiria;

Be to, katechezė atlieka taip pat vertingą ugdomąjį vaidmenį, todėl turi skiepyti vienybės troškimą, padėti katekizuojamiesiems palaikyti ryšius su kitų konfesijų žmonėmis puoselėjant savo katalikišką tapatybę ir drauge gerbiant kitų tikėjimą.

346. Ne tik dėl organizacinių motyvų būtina vykdyti evangelizacijos užduotį, todėl skatintinas katalikų bendradarbiavimas „su kitais krikščionimis katechezės srityje, tuo papildant normalią, visiems katalikams privalomą katechezę“ (30). Toks krikščionių bendradarbiavimo katechezės srityje liudijimas, net jei bendradarbiavimas ribotas, ypač dėl skirtumų sakramentų, vis dėlto gali būti vaisingas: „Sutelkę dėmesį į mus vienijančius įsitikinimus ir atmindami tiesų hierarchijos principą, galėtume sparčiau pajudėti bendrų skelbimo, tarnavimo ir liudijimo formų link“ (31).

 

Katechezė ir santykis su judaizmu

347. „Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“ (32), ir pripažindama turtingą bendrą paveldą skatina ir remia abipusį pažinimą, draugystę ir dialogą (plg. NA, 4). Bažnyčia savo žydiškomis šaknimis yra įsišaknijusi išganymo istorijoje. Sąžiningas, be išankstinių nuostatų vedamas žydų ir krikščionių dialogas gali padėti Bažnyčiai geriau suprasti kai kuriuos savo gyvenimo aspektus ir atskleisti judaizme išsaugotus dvasinius turtus. Dialogo tikslas taip pat turėtų būti ryžtingai priešintis visų formų antisemitizmui ir kartu siekti taikos, teisingumo ir tautų vystymosi.

348. Dėl šių priežasčių katechezėje taip pat reikėtų skirti ypatingą dėmesį žydų religijai ir judaizmo temoms. Visų pirma būtina atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus:

a. krikščionys judaizmo negali laikyti paprasčiausiai tik kita religija, nes krikščionybė turi žydiškas šaknis, o šių dviejų tradicijų ryšys yra unikalus: „Jėzus buvo žydas, gyveno pagal savo laikų žydų tradiciją, ši religinė aplinka darė lemiamą įtaką jo ugdymui“ (33);

b. „Dievo žodis yra vienintelė ir nedaloma tikrovė, konkretizuojama atitinkamame istoriniame kontekste“ (34): ji išsipildo Jėzuje Kristuje ir istoriškai išreiškiama Toroje, kurioje aprašomas Dievo veikimas savo tautos labui;

c. Senasis Testamentas yra neatsiejama vienos krikščioniškos Biblijos dalis, o Bažnyčia liudija tikėjimą vienu Dievu, abiejų Testamentų autoriumi, taip atmesdama bet kokią tariamą jų priešpriešą;

d. Naujoji Sandora nepakeičia Dievo sandoros su Izraeliu, kuri ją suponuoja: ši pirmoji Sandora niekada nebuvo atšaukta (plg. Rom 11, 28–29) ir tebegalioja, ji visiškai įgyvendinama Jėzaus įvykdytame išganymo slėpinyje;

e. Bažnyčia ir judaizmas negali būti pristatomi kaip du išganymo keliai: visuotinio ir išskirtinio Jėzaus Kristaus išganomojo tarpininkavimo, kuris yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis, išpažinimas, nereiškia, kad žydai išskiriami iš išganymo plano; „Išvien su pranašais ir tuo pačiu apaštalu Bažnyčia laukia vienam Dievui žinomos dienos, kai visos tautos vienu balsu šauksis Viešpaties ir „tarnaus jam petys į petį (Sof 3, 9)“ (NA, 4).

 

Katechezė kitų religijų kontekste

349. Religinio pliuralizmo reiškinys būdingas ne tik toms šalims, kuriose krikščionybė visada buvo mažuma, bet ir daugeliui kitų visuomenių, pastaraisiais dešimtmečiais pasižymėjusių migracijos srautais. Nors šis reiškinys susijęs su daugybe kintamų kultūrinių, etninių, ekonominių ir socialinių veiksnių, tačiau apibendrinant reikia pripažinti, kad, be kitų priežasčių, susidūrimas su įvairiomis religijomis pakeitė krikščionių tikėjimo patirties pobūdį ir paskatino tikinčiuosius kelti klausimus dėl tikėjimo turinio teisingumo ir pasirinkimo laisvės. Tiek ši palyginti nauja, tiek tradicinė mažumoje gyvenančių krikščionių situacija skatina Bažnyčią apmąstyti santykio su kitomis religijomis reikšmę, taip pat ir svarstant apie savo vaikų katechetinį ugdymą. Tai apmąstydama Bažnyčia „su nuoširdžia pagarba žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“ (NA, 2).

350. Religinio pliuralizmo sąlygomis gyvenančių krikščionių katechezėje dera atkreipti dėmesį į šiuos dalykus (35):

a. reikia gilinti ir stiprinti tikinčiųjų tapatybę, ypač atžvelgiant į mažumos patirtį, per nuodugnų tikėjimo įkultūrinimo procesą supažindinant su Evangelija ir kitų religijų turiniu;

b. padėti tikintiesiems ugdyti įžvalgą kitų religijų atžvilgiu, atpažįstant ir vertinant jose esančias Žodžio sėklas ir paliekant nuošalyje tai, kas neatitinka krikščioniškojo tikėjimo;

c. skatinti visų tikinčiųjų misionierišką užmojį, besireiškiantį tikėjimo liudijimu, bendradarbiavimu ginant žmogaus orumą, draugišku ir nuoširdžiu dialogu ir, kur įmanoma, aiškiu Evangelijos skelbimu.

351. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti santykiams su islamo išpažinėjais, ypač gyvenančiais daugelyje šalių, turinčių senas krikščioniškas tradicijas. Susidūrus su smurtingo fundamentalizmo atvejais, Bažnyčios siūlomos katechezės programos, pasitelkus tinkamai apmokytus katechetus, turi padėti pažinti musulmonus ir susitikti su jais – tai tinkama priemonė siekiant išvengti paviršutiniškų ir žalingų apibendrinimų (36).

 

Katechezė naujų religinių judėjimų kontekste

352. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje pasaulio regionų Bažnyčia susiduria su naujų religinių judėjimų plitimo reiškiniu; tų religinių judėjimų tikrovė yra labai skirtinga, juos nelengva klasifikuoti. Tai labai skirtingų denominacijų ir kilmės grupės: kai kurios iš jų įvairiais būdais sieja save su krikščionybe, nors ir nutolsta nuo jos svarbiais doktrinos klausimais; kiti judėjimai kildina save iš Rytų religijų ar tradicinių kultų; dar kiti turi magijos, prietarų, neopagonybės, spiritizmo ir net satanizmo elementų; galiausiai yra vadinamųjų žmogiškojo potencialo judėjimų, kurie prisistato kaip humanistiniai ir terapiniai. Daugeliu atvejų įvairūs šių naujų religinių judėjimų elementai susilieja į dar sudėtingesnes sinkretines formas (37). Viena vertus, šie judėjimai yra „žmogiškoji reakcija į materialistinę, vartotojišką bei individualistinę visuomenę“ ir „užpildo sekuliaristinio racionalizmo paliktą tuštumą“ (38), kita vertus, jie naudojasi skurdą ar nesėkmes išgyvenančių žmonių poreikiais. Reikia pripažinti, kad krikščionių bendruomenė ne visada gali reikšmingai padėti tiems krikščionims, kurie dėl savo menkai įsišaknijusio tikėjimo labiau reikalauja globos ir palydėjimo, o savo poreikių patenkinimo ieško naujuose religiniuose judėjimuose.

353. Susidūrus su šiuo reiškiniu, kuris yra didelis iššūkis evangelizacijai, dalinė Bažnyčia raginama kelti sau klausimus ir siekti suprasti, kas skatina kai kuriuos krikščionis suartėti su naujais religiniais judėjimais. Kad kiekvienas pakrikštytasis ir toliau liktų atviras Viešpaties Jėzaus Gerajai Naujienai, artintųsi prie „gyvojo vandens, kad daugiau nebetrokštų“ (plg. Jn 4, 5–15) ir vis labiau įsišaknytų krikščionių bendruomenėje, katechetiniame darbe reikia daryti šiuos dalykus:

a. skelbti kerigmą apie Jėzų, Dievo Išmintį, kuris savo Velykų įvykiu įprasmina ir dovanoja žmogui, šiandien ypač siekiančiam gerovės ir harmonijos, tikrą ramybę ir tikrąjį džiaugsmą;

b. stengtis, kad Bažnyčia būtų tikra gyvenimo ir tikėjimo bendruomenė, be tuščio ir šalto formalizmo, gebanti priimti žmones ir būti jiems artima, dėmesinga tiems, kurie patiria kančią, skurdą ir vienatvę, pasirengusi vertinti brangų kiekvieno žmogaus indėlį;

c. užtikrinti, kad tikintieji gautų pamatines žinias apie Bibliją ir Bažnyčios doktriną, suteikiant visiems galimybę susipažinti su Šventuoju Raštu ir jį suprasti, taip pat pasitelkiant tinkamas katechetines populiarinimo priemones;

d. atkreipti dėmesį į liturgijos ir liaudies pamaldumo simbolius, gestus bei apeigas, nesumenkinant jų emocinio turinio, kuris lengviausiai paliečia žmogaus širdį.

Ypatingas dėmesys skirtinas tiems, kurie nusivylė ar buvo įskaudinti tų religinių judėjimų patirties ir jaučia poreikį grįžti į krikščionių bendruomenę. Svarbu, kad jie jaustųsi priimami, o ne pasmerkti, o katechetas per aiškinimo darbą ir supratingumo ugdymą padėtų juos sugrąžinti ir integruoti į bendruomenę.

 

3. Katechezė socialiniame ir kultūriniame kontekste

Katechezė ir mokslinė pasaulėžiūra

354. Nuolatinė mokslo pažanga ir visuomenėje plačiai taikomi mokslo pasiekimai daro didelę įtaką šiuolaikinei kultūrai. Moksline pasaulėžiūra besivadovaujantys žmonės klausia savęs, kaip mokslinis pažinimas gali būti suderinamas su tikėjimo faktu. Taigi kyla klausimų apie pasaulio ir gyvybės kilmę, žmogaus atsiradimą žemėje, tautų istoriją, gamtą valdančius dėsnius, žmogaus gyvenimo dvasinį aspektą, dėl kurio jis yra unikalus tarp kitų gyvų būtybių, taip pat apie žmonijos pažangą ir planetos ateitį. Šie klausimai išreiškia prasmės paiešką ir yra susiję su tikėjimu, todėl tai svarbi tema Bažnyčiai. Tikėjimo ir mokslo santykis tiesiogiai aptariamas daugelyje Magisteriumo dokumentų (39).

355. Bažnyčia pozityviai vertina mokslinę kultūrą, nors atpažįsta natūralistinio redukcionizmo ir scientizmo (40) ideologines pakraipas, aiškiai besiskiriančias nuo pačios mokslinės veiklos, taip pat suvokia, kad kai kurių mokslo laimėjimų taikymas gali kelti etinių problemų; nepaisant to, Bažnyčia vertina mokslinę veiklą, per kurią žmogus dalyvauja Dievo kūrybiniame plane ir visos žmonijos raidoje. Viena vertus, „evangelizacija domisi mokslo pažanga, kad ją apšviestų tikėjimo ir prigimtinio įstatymo šviesa“(41), kita vertus, „kai į žinios skelbimą įtraukiamos kai kurios proto ir mokslo kategorijos, tos kategorijos virsta evangelizacijos priemone“ (42). Akivaizdžius prieštaravimus tarp mokslo žinių ir kai kurių Bažnyčios mokymo aspektų būtina nagrinėti aiškinant Apreiškimą biblinės egzegezės ir teologinės refleksijos kontekste; reikia taikyti teisingą mokslinę epistemologiją; istorinius nesusipratimus aiškinti atskleidžiant išankstinius nusistatymus bei ideologijas.

356. Technika, žmogaus išradingumo vaisius, visada lydėjo žmonijos istoriją. Jos galimybėmis siekiama pagerinti gyvenimo sąlygas ir prisidėti prie žmonijos šeimos pažangos. Tačiau atrodo, kad technika ne tik lydi žmogų ir sąlygoja jo gyvenseną, bet ir daro įtaką požiūriui į pačią žmogaus būtį. Be to, kai kurų technologinių laimėjimų taikymas gali lemti žmogiškosios plotmės transformaciją į kažką naujo, kartais tinkamai neįvertinus pasekmių. Tarp daugybės mokslinių tyrinėjimų svarbius filosofinius ir etinius klausimus iškelia tyrimai, susiję su dirbtiniu intelektu ir neuromokslais. Dirbtinis intelektas gali padėti žmogui ir kai kuriais atvejais jį beveik pavaduoti, bet negali priimti sprendimų, kurie yra tik žmogaus prerogatyva. Kalbant apie neuromokslus, nors žmogaus kūno ir smegenų gebėjimų bei veikimo geresnis supratimas vertintinas pozityviai, šie dalykai niekada negali visiškai paaiškinti asmeninės tapatybės arba panaikinti žmogaus atsakomybės Kūrėjui. Technologijų paskirtis yra tarnauti žmogui. Todėl reikia vertinti pažangą žmogiškuoju aspektu, t. y. žvelgti į gyvenimo sąlygų gerinimą, tarnavimą tautų vystymuisi, teikiamą Dievo šlovę išmintingai naudojant technologiją (43). Kartu Bažnyčia nuodugnia įžvalga atsiliepia į antropologinius iššūkius, kylančius iš mokslo pažangos.

357. Įprastiniuose katechezės kursuose katechetas turėtų atsižvelgti į mokslinės pasaulėžiūros įtaką žmonėms, kurių įsitikinimus dažnai lemia paviršutiniškai perteiktos teorijos, netikslios mokslo populiarinimo žinios, kartais taip pat nepakankamai rūpestinga sielovada. Todėl katechezė turėtų kelti klausimus ir supažindinti su ypač svarbiomis temomis, tokiomis kaip visatos sudėtingumo, kūrinijos kaip Kūrėjo ženklo, žmogaus bei kosmoso kilmės ir pabaigos klausimai. Vengiant medijų nulemtų supaprastinimų reikia taip pat pristatyti ir panagrinėti kai kuriuos svarbius istorinius įvykius, kurių įtaka tebėra aktuali ir šiandien. Ypač paauglių ir jaunuolių atvirumas tikėjimui dažnai priklauso nuo to, ar pavyksta pateikti patenkinamą atsakymą į šiuos klausimus arba bent jau nurodyti teisingą kelią, kaip jį rasti. Štai kodėl itin vertingas krikščionių mokslininkų liudijimas – jie savo nuosekliu gyvenimu parodo tikėjimo ir proto darną bei sintezę. Katechetai turėtų būti susipažinę su pagrindiniais Magisteriumo dokumentais, kuriuose aptariamas tikėjimo ir proto, teologijos ir mokslo santykis. Rekomenduotina pasitelkti pagalbines priemones siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją.

358. Bažnyčia pašaukta savo indėliu prisidėti evangelizuodama mokslininkus, kurie dažnai turi daugeliu sielovados darbuotojų vertinamų bruožų. Mokslo žmogus yra aistringas slėpinio liudytojas; jis nuoširdžiai ieško tiesos; natūraliai linkęs bendradarbiauti, bendrauti ir vesti dialogą; puoselėja mąstymo gilumą; mėgsta intelektualinį sąžiningumą. Tai nuostatos, kurios palengvina susitikimą su Dievo žodžiu ir tikėjimo priėmimą. Esminis klausimas yra paskatinti tikrą tikėjimo įkultūrinimą mokslo pasaulyje. Krikščionys, kurie profesionaliai dirba mokslo srityje, atlieka labai svarbų vaidmenį. Bažnyčia turi pasirūpinti reikiama sielovada, kad jų liudijimas būtų veiksmingesnis.

 

Katechezė ir skaitmeninė kultūra

Bendri bruožai

359. Skaitmeninių priemonių įdiegimas ir masinis naudojimas sukėlė smarkius ir sudėtingus pokyčius įvairiais lygmenimis, o jų kultūrinės, socialinės ir psichologinės pasekmės dar nėra iki galo aiškios. Kalbant apie skaitmeninį pobūdį, turima omenyje ne tik technologinės priemonės, faktiškai formuojančios šiandienos pasaulį, bet ir skaitmeninimo įtaka, kuri per trumpą laiką tapo įprasta ir nuolatinė, suvokiama kaip natūralus dalykas. Gyvename „labai suskaitmenintoje kultūroje, darančioje didelį poveikį laiko ir erdvės suvokimui, mūsų pačių savivokai, kitų ir pasaulio supratimui, mūsų gebėjimui bendrauti, mokytis, gauti informaciją ir užmegzti santykį su kitais“ (44). Skaitmeniškumas nėra tik egzistuojančių kultūrų sudedamoji dalis, bet prisistato ir kaip nauja kultūra, pirmiausia keičianti kalbą, formuojanti mentalitetą ir nustatanti naują vertybių hierarchiją. Visa tai vyksta pasauliniu mastu, nes dėl plačiai paplitusių tinklinių prietaisų geografiniai atstumai išnyko, ir čia dalyvauja žmonės visoje planetoje.

360. Internetas ir socialiniai tinklai „suteikia ypatingų galimybių dialogui, susitikimui ir asmenų tarpusavio pasidalijimui, taip pat prieigai prie informacijos ir žinių. Negana to, skaitmeninis pasaulis yra vienas iš visuomeninio ir politinio dalyvavimo, taip pat aktyvaus pilietinio angažavimosi būdų, jis gali palengvinti nepriklausomos informacijos apytaką, suteikti veiksmingą apsaugą pažeidžiamiausiems ir paviešinti jų teisių pažeidimus. Daugelyje šalių internetas ir socialiniai tinklai yra tapę nepamainoma erdve, leidžiančia pasiekti ir angažuoti jaunus žmones, taip pat įtraukti ir į pastoracines iniciatyvas bei veiklą“ (45). Kiti teigiami skaitmeninių technologijų elementai yra žmogaus pažintinių gebėjimų išplėtimas ir praturtinimas. Skaitmeninės technologijos gali padėti atminčiai, pavyzdžiui, pasitelkiant duomenų rinkimo, archyvavimo ir atkūrimo priemones. Skaitmeninis duomenų tvarkymas ir pagalbinės sprendimų priėmimo priemonės padidina galimybę pasirinkti tinkamus sprendimus ir leidžia surinkti daugiau duomenų, kad būtų galima patikrinti sprendimų poveikį įvairioms sritims. Įvairiais aspektais galima pozityviai kalbėti apie skaitmeninį įgalinimą.

361. Tačiau reikia pripažinti, kad „skaitmeninė aplinka yra taip pat vienišumo, manipuliacijos, išnaudojimo ir prievartos erdvė, apimanti taip pat kraštutinį „tamsiojo žiniatinklio“ (dark web) reiškinį. Skaitmeninių medijų vartotojams gresia pavojus tapti priklausomiems, izoliuotis, tolydžio vis labiau prarasti kontaktą su konkrečia tikrove, o tai savo ruožtu trukdo ugdyti tikrus žmogiškuosius santykius. Per socialines medijas plinta naujos smurto formos, pavyzdžiui, kibernetinis priekabiavimas; internetu taip pat naudojamasi kaip pornografijos, seksualinio išnaudojimo ar azartinių lošimų sklaidos kanalu“ (46). Be to, skaitmeniniame pasaulyje veikia ekonominiai interesai, kurie „gali daryti tiek subtilų, tiek invazinį kontroliuojantį poveikį, kurti manipuliacijos mechanizmus, veikiančius individų sąžinę bei demokratinį procesą“ (47). Reikia nepamiršti, jog „daugelis platformų funkcionuoja taip, kad galiausiai jose susitinka tik vienminčiai, o priešingų nuostatų konfrontacija apsunkinama. Tokios uždaros grupės prisideda prie neteisingos informacijos bei žinių platinimo, kursto išankstinius nusistatymus ir neapykantą“ (48). Skaitmeninės erdvės gali sukurti iškreiptą tikrovės vaizdą ir net nulemti žmogaus abejingumą bei dėmesio stoką vidiniam gyvenimui, o tai reiškiasi tapatybės ir šaknų praradimu, cinizmu kaip atsaku į tuštumą, laipsnišku žmoniškumo praradimu ir vis didesniu užsisklendimu savyje.

 

Antropologinė transformacija

362. Eksponentinis skaitmeninimo poveikis komunikacijai ir visuomenei veda prie tikros antropologinės transformacijos. Vadinamoji skaitmeninė karta (digital natives), t. y. žmonės, gimę ir užaugę su skaitmeninėmis technologijomis, daugialypėje ekranų (multi-screen) visuomenėje priima technologijas kaip natūralią savo gyvenimo dalį ir nesijaučiu nepatogiai su jomis bendraudami ar sąveikaudami. Tuo pat metu, ypač tarp auklėtojų, mokytojų ir katechetų, yra vadinamųjų skaitmeninių imigrantų, gimusių ne skaitmeniniame pasaulyje, o tik pamažu į jį įaugusių žmonių. Esminį skirtumą tarp šių dviejų grupių sudaro skirtingas požiūris į naujas technologijas ir jų naudojimą. Šios grupės skiriasi ir diskurso stiliumi: pirmoji pasižymi spontaniškesniu, interaktyvesniu ir įtraukesniu stiliumi.

363. Atrodo, kad skaitmeninės kartos atstovai teikia pirmenybę vaizdui, o ne klausymui. Kognityviniu ir elgsenos požiūriu tai tam tikra prasme formuoja medijų vartojimas, kuris, deja, riboja šios žmonių grupės kritinio mąstymo vystymąsi. Skaitmeninio turinio vartojimas yra ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis procesas, kurio metu sukuriama kitokia kalba ir naujas mąstymo organizavimo būdas. Daugiaveika, hipertekstinis pobūdis ir interaktyvumas – tai tik keli bruožai, žymintys skaitmeninės kartos žmonėms būdingą naują ir precedento neturintį supratimo ir bendravimo būdą. Šioje grupėje išryškėja veikiau intuityvūs ir emociniai, o ne analitiniai gebėjimai. Istorijų pasakojimo (storytelling) meną, pagrįstą retorika ir iš rinkodaros perimta savita kalbėsena, jauni žmonės laiko įtikinamesniu ir patrauklesniu komunikavimo būdu už tradicines diskurso formas. Skaitmeninę kartą labiausiai žavi pasakojimo, o ne argumentų kalba.

364. Tačiau kalbant šia naująja kalba pranešimai jų gavėjų tik priimami, o ne iššifruojami: ribinių istorijų ir problemų pasakojimas kelia grėsmę, kad diskusijos sudėtingais klausimais veda į poliarizaciją, nesiekiant argumentuoti ar priimti sprendimus, reikalaujančius tarpininkavimo. Kai pasakojimas tampa vienintele komunikavimo priemone, kyla pavojus, kad daugėja tik subjektyvių nuomonių apie tikrovę. Šis subjektyvizmas kelia grėsmę, kad politiniai ir etiniai klausimai bus išstumti į asmeninę ir privačią sferą. Kyla pavojus moralinę normą suvokti kaip autoritarinę, o naratyvai tampa tiesomis, trukdančiomis ieškoti tiesos ir gėrio. Be to, naratyvinis pasaulis pateikiamas kaip eksperimentas, kuriame viskas įmanoma ir sakytina, o tiesa neturi jokio egzistencinio svorio. Šis žvilgsnis atskleidžia, koks galingas yra skaitmeninis pasaulis ir jo priemonės, kuriomis galima rasti visiškai naujų tikėjimo perdavimo formų; kita vertus, Bažnyčia savo veikloje turi suvokti galimas dviprasmybes vartodama sugestyvią, tačiau menkai tiesos aspektą perteikiančią kalbą.

 

Skaitmeninė kultūra kaip religinis reiškinys

365. Skaitmeninė kultūra taip pat susijusi su įsitikinimais, kuriems būdingi religiniai požymiai. Skaitmeninio turinio skvarba ir paplitę įrenginiai, autonomiškai veikiantys pagal vis sudėtingesnius algoritmus bei programas, įtaigoja suvokti visą visatą kaip duomenų srautą, o gyvybę ir gyvuosius organizmus laikyti tik biocheminius algoritmus nedaug pranokstančiu dalyku; radikaliausiu atveju tikima, kad žmonijai skirtas kosminis pašaukimas sukurti visa apimančią duomenų apdorojimo sistemą.

366. Čia susiduriame su nauju iššūkius keliančiu modeliu, keičiančiu atskaitos koordinates procese, kuriuo suteikiamas pasitikėjimas ir pripažįstamas autoritetingumas. Tai, kaip kreipiamasi į paieškos sistemą, dirbtinio intelekto ar kompiuterio algoritmus užduodant klausimus, susijusius su privačiu gyvenimu, atskleidžia, kad mašina ir jos atsakymas priimamas su fideizmo nuostata. Taip kuriama tam tikra universali pseudoreligija, kuri įteisina naują autoriteto šaltinį ir turi visus religinių ritualų komponentus: tiek aukojimą, tiek absoliuto baimę, tiek galiausiai pavaldumą naujai nejudamai varomajai galiai, kuri reikalauja meilės, bet pati nemyli.

367. Šie techniniai ir religiniai elementai gali sudaryti galimybes rastis pasaulinei kultūrai, kuri visų pirma formuos ateinančių kartų jaunų žmonių mąstymą ir tikėjimą. Ateities žmonės bus vis labiau veikiami skaitmeninių technologijų, o jų mąstysena dėl didžiulių komunikavimo platformų, jų sparčios sklaidos ir tiesioginio poveikio galimybių pasižymės globaliu pobūdžiu. Tai gali būti ne tik iššūkis, bet ir galimybė. Jei pavyktų sukurti naujas formas bei priemones, padėsiančias dekoduoti šiuos reiškinius grindžiančius antropologinius poreikius ir ištobulinti naujus evangelizavimo modelius, tai leistų vykdyti sielovadą globaliu mastu, atitinkančiu skaitmeninės kultūros globalumą.

 

Skaitmeninė kultūra ir ugdymo klausimai

368. Technologinė plėtra skaitmeninių medijų srityje suteikia galimybę tuoj pat pasiekti bet kokio turinio pranešimą, nepaisant jo hierarchinės svarbos, ir taip formuojasi kultūra, kuriai dažnai būdingas betarpiškumas, momentinis pobūdis, trumpa atmintis, joje stokojama perspektyvos ir visumos suvokimo. Medijos, funkcionuodamos pagal savo prigimtį, nesuteikia tiesioginės prieigos prie pasaulio, o pateikia selektyvų požiūrį, – po visą pasaulį akimirksniu paskleidžiamas pranešimas, kurį sudaro įvairių kalbų kombinacija. Naujųjų kartų žmonės ne visada tinkamai išlavinti ir kultūros atžvilgiu pasirengę dorotis su skaitmeninės visuomenės iššūkiais. Todėl neatidėliotinai būtina ugdyti medijų raštingumą, nes susiduriame su tam tikra skaitmeninio neraštingumo forma. Žvelgiant į nesibaigiančią skaitmeninės informacijos gamybą, šiuolaikiniai analfabetai bus tie, kurie susidurdami su skaitmeninio pobūdžio turiniu nesugebės įvertinti jo kokybės ir teisingumo laipsnio.

369. Vis dažniau pripažįstama, kad socialinės medijos, ypač skaitmeninio pobūdžio, iš tikrųjų yra tapusios pagrindiniu socializacijos veiksniu ir beveik pakeičia tradicines socializacijos terpes, tokias kaip šeima, Bažnyčia ir mokykla. Atrodo, kad subjektų tarpusavio sąveika vis labiau plėtojama socialiniuose tinkluose ir vis mažiau tradicinėse socialinėse erdvėse. Praktiniu lygmeniu reikia įvertinti bei suprasti implicitiško įsisavinimo ribas priimant skaitmeniniame amžiuje kasdien pateikiamą turinį. Daugelis asmeninių tarpusavio sąveikos formų tapo virtualios, ypač jaunajai kartai visiškai prarandant tradicinių santykių poreikį, užkirsdamos kelią „susiliesti su kito žmogaus nerimu, baime, džiaugsmu ir jo sudėtinga asmenine patirtimi“ (49).

 

Skelbimas ir katechezė skaitmeniniame amžiuje

370. Bažnyčia kviečiama apmąstyti, kokiais būdais skaitmeninės epochos jaunuoliai ieško tikėjimo ir kaip atitinkamai pritaikyti Evangelijos skelbimo būdus prie naujųjų kartų, taip pat kviesti jaunuosius kurti naują priklausymo bendruomenei jauseną, kuri apimtų jų išgyvenamą patirtį žiniatinklyje, bet neapsiribotų ja. Atrodo, kad ateina laikas, kai katechezė atveria sąlygas ieškoti mažiau standartizuotų prieigų prie tikėjimo, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus savitumą. Sielovadai tenka iššūkis lydėti savarankiškumo ieškančius jaunuolius padedant jiems atrasti vidinę laisvę ir Dievo pašaukimą, kuris juos išskiria iš socialinės grupės, kuriai jie priklauso. Kitas iššūkis yra paaiškinti jiems žiniatinklyje vartojamą kalbą, kuri turi panašumų su religine kalbėsena. Pavyzdžiui, būtina paaiškinti Jėzaus kvietimą būti mokiniais – šios sąvokos nedera painioti su internetiniam bendravimui būdinga dinamika; tapimas Jėzaus mokiniu anaiptol nereiškia tokio santykio, kuris sieja influencerį su jo virtualiais sekėjais (followers). Tam reikia autoritetingų asmenų, kurie per asmeninį palydėjimą paskatintų kiekvieną jaunuolį iš naujo atrasti savo gyvenimo planą. Šiame kelyje būtina pereiti iš vienatvės, kurioje maitinamasi interneto patiktukais (likes), ir bendruomenėje įgyvendinti asmeninius ir socialinius projektus.

371. Skelbiant Evangeliją svarbiausia ne tai, kaip naudoti naująsias technologijas evangelizacijai, bet kaip užtikrinti evangelizuojantį buvimą skaitmeniniame pasaulyje. Katechezė negali būti paprasčiausiai suskaitmeninta, būtina pažinti šios terpės galią ir išnaudoti visas jos galimybes bei teigiamą poveikį; reikia suvokti, kad vedant katechezę nepakanka vien naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, bet reikia pasiūlyti erdves tikėjimo patirčiai. Tik taip galima išvengti katechezės virtualizacijos, kuri katechetinę veiklą sumenkintų ir padarytų mažai paveikia. Siekiančios perduoti tikėjimą suaugusiųjų kartos užduotis yra puoselėti patirtį. Prasminga tik tokia katechezė, kuri ne tik pateikia religinę informaciją, bet ir palydi bei atskleidžia Dievo patyrimą. Tikėjimo perdavimas grindžiamas autentiška patirtimi, kurios jokiu būdu negalima painioti su eksperimentais: patirtis perkeičia ir duoda gyvenimo interpretavimo raktą, o eksperimentas leidžia tik atkartoti tą patį dalyką. Katechezė turi ieškoti tinkamų būdų, kaip atsakyti į didžiuosius klausimus dėl gyvenimo prasmės, kūniškumo, emocinio gyvenimo, lytinės tapatybės, teisingumo ir taikos – šie klausimai skaitmeniniame amžiuje interpretuojami skirtingai.

372. Skaitmeniniame amžiuje katechezė bus personalizuota, bet niekada netaps individualiu procesu: ji turi padėti pereiti iš individualistinio ir izoliuoto socialinių medijų pasaulio į bažnytinę bendruomenę, kurioje Dievo patyrimas veda į bendrystę ir dalijimąsi gyvenimu. Nereikėtų nuvertinti liturgijos galios perteikti tikėjimą ir supažindinti žmones su Dievo patirtimi. Joje veikia daugybė komunikacijos kodų, kurie remiasi tiek pojūčių sąveika (sinestezija), tiek verbaliniu bendravimu. Todėl būtina iš naujo atrasti ne tik liturgijos, bet ir sakralinio meno gebėjimą išreikšti tikėjimo slėpinius. Evangelizacijos iššūkis susijęs su inkultūracija skaitmeniniame pasaulyje. Reikia padėti atskirti priemones nuo tikslų, išmokti taip naršyti saityne, kad augtume kaip subjektai, o neliktume tik objektais, mokėtume peržengti technologijų ribas ir per santykį su Kristumi rastume atnaujintą žmogiškumą.

 

Katechezė ir kai kurie bioetikos klausimai

373. Kūrinijos gyvybė ir gėris grindžiami pirminiu Dievo palaiminimu: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Šiuo palaiminimu žmonijai dovanojamas tvarkingas pasaulis, bet reikalaujama, kad kiekvienas žmogus prisidėtų prie jo priežiūros ir augimo. Katalikiškuoju požiūriu bioetika veikia racionalioje plotmėje, tačiau ji vadovaujasi dieviškojo Apreiškimo daviniais, kuriais grindžiama krikščioniškoji antropologija. Todėl moksliniai tyrimai ir jų taikymas nėra moraliai neutralūs, o jų orientaciniai kriterijai negali būti nustatomi remiantis vien techniniu efektyvumu, naudingumu arba vyraujančiomis ideologijomis. Pagrindinės bioetikoje svarstomos temos susijusios su gyvybės pradžia (žmogaus embriono statusas, prokreacija padedant medicinai ir kt.), gyvenimo pabaiga (mirties apibrėžimas, eutanazija, paliatyvioji medicina...), sveikatos klausimais ir eksperimentais su žmonėmis (genų inžinerija, biotechnologijos...).

374. Mokslo raida ir jo pasiekimų technologinis pritaikymas biologijos srityje pagerino žmonių gyvenimo sąlygas. Šioje raidoje genetikai tenka ypač reikšminga vieta. Bažnyčia su dėkingumu remia visus, kurie didžiadvasiškai darbuojasi vykdydami mokslinius tyrimus šioje srityje. Vis dėlto mokslininkas, išbandydamas technines galimybes, drauge turi suvokti, kad ne viskas, kas techniškai įmanoma, yra moraliai priimtina. Čia būtina atsižvelgti į etinį mokslinių tyrimų ir jų taikymo aspektą. Gali būti, kad techniniu požiūriu veiksminga priemonė ar veiksmas prieštarauja žmogaus asmens orumui.

375. Svarbu atskirti terapinę intervenciją nuo manipuliavimo. Terapija, padedanti ištaisyti genetines anomalijas, bus teisėta, jei ja siekiama asmens gėrovės ir nepažeidžiami jo tapatybė ir integralumas; šiuo atveju žmogaus prigimtis nėra keičiama. Terapinė intervencija somatiniu ląstelių lygmeniu nepažeidžia žmogaus orumo, o intervencija lytinių ląstelių lygmeniu, keičiant žmogaus kaip biologinės rūšies tapatybę, yra nesuderinama su pagarba žmogaus asmeniui.

376. Biotechnologijos leidžia ne tik koreguoti defektus, bet ir atlikti intervencijas į kitus genetinius duomenis. Reikia labai atidžiai stebėti genetinius eksperimentus, ypač dėl eugenikos rizikos, kuri iš tiesų yra žmonių diskriminavimo praktika. Be to, vadinamosios genų inžinerijos techninės galimybės iš esmės kėsinasi į pačią antropologijos esmę: atveriama konkreti automanipuliacijos ir autodefinicijos galimybė pagal vadinamąją transhumanizmo filosofiją, kai suteikiama gyvybė individams pagal kitokį, savo nuožiūra pasirinktą genetinio paveldimumo kodą.

377. Plačiai paplitusi pasaulėžiūra, šiandien pristatoma pasitelkiant gender sąvoką, kvestionuoja apreikštosios tikrovės duotybę: „Dievas sukūrė žmogų [...] vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Pagal tą pasaulėžiūrą lyties tapatybė nebėra pirminė duotybė, kurią žmogus turi priimti ir įprasminti, bet veikiau socialinis konstruktas, dėl kurio apsisprendžiama savarankiškai, visiškai atsietai nuo biologinės lyties. Žmogus paneigia savo prigimtį ir nusprendžia ją susikurti pats. Priešingai, pasak biblinio kūrimo pasakojimo, Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį. Bažnyčia gerai supranta asmeninių situacijų sudėtingumą ir kartais išgyvenamą prieštaringumą. Nesmerkia žmonių, bet kviečia lydėti juos visada ir kiekvienoje situacijoje. Tačiau ji suvokia, kad tikėjimo požiūriu lytiškumas yra ne tik fizinis faktas, bet ir asmeninė tikrovė, žmogaus atsakomybei patikėta vertybė. Taigi lytinė tapatybė ir egzistencinė patirtis turi išreikšti atsaką į pirminį Dievo kvietimą.

378. Bioetikos klausimai yra užduotis katechezei ir jos ugdomajai funkcijai. Sielovados darbuotojai, atsižvelgdami į poreikius ir aplinkybes, turėtų parengti konkrečias programas, kaip ugdyti krikščioniškąjį tikėjimą ir moralę. Tose programose, atsižvelgiant į Bažnyčios Magisteriumą, taip pat Katalikų Bažnyčios katekizmą, turi būti aptariamos tokios temos: žmogaus gyvybė kaip Dievo dovana; pagarba žmogui ir integralus asmens vystymasis; mokslo ir technologijų pajungimas žmogaus labui. Katechezė moko katechetus ugdyti savo sąžinę klausimais, susijusiais su gyvybe, atkreipiant dėmesį į mokslo bei technologijų raidos keliamus iššūkius ir išryškinant pagrindinius tikėjimo skelbimo elementus.

– Nuo žmogaus prasidėjimo iki natūralios mirties Dievas yra jo gyvenimo pradinis ir galutinis atskaitos pagrindas;

– Asmuo visada yra kūno ir proto vienovė;

– Mokslas turi tarnauti žmogui;

– Gyvybė yra atpirkta per Jėzaus velykinį slėpinį, todėl turi būti priimama bet kokiomis sąlygomis.

 

Katechezė ir asmens integralumas

379. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra unikalus ir turi imanentinį ir neatimamą orumą. Jis grindžiamas apreikštąja tiesa, iš kurios kyla žmogaus prigimtyje įrašyti principai, patvirtinantys Dievo Kūrėjo amžinai ir visuotinai pažymėtą įspaudą. Visas Apreiškimas veda link šios tiesos ir patvirtina visų žmonių lygybę prieš Dievą, kuris yra vienintelis gyvybės garantas ir teisėjas. Atsižvelgiant į įvairias mirties kultūros apraiškas, kurios vis dažniau pasireiškia pasaulyje daugelyje visuomenės sričių (plg. GS, 27), šiandienos kontekste neatidėliotinai būtina konkrečiai įsipareigoti ginti žmogaus gyvybę ir orumą. „Žmogaus gyvybės orumo gynimas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties visada buvo nuosekliai ir autoritetingai reiškiamas Bažnyčios mokyme“ (50).

380. Vykdydama savo misiją puoselėti bei saugoti žmogaus gyvybę visada ir visur, kai jai kyla grėsmė, Bažnyčia aiškiai pabrėžia, kad žmogaus gyvenimas yra šventas ir neliečiamas. Šia prasme, įvertinant pastarojo meto popiežių doktrinoje įgyvendintą pažangą, „turi būti aiškiai patvirtinta, kad mirties bausmė, nesvarbu, kaip ji būtų vykdoma, yra nežmoniška priemonė, pažeidžianti asmens orumą. Ji savaime prieštarauja Evangelijai, nes tai yra savavališkas  sprendimas atimti žmogaus gyvybę, kuri Kūrėjo akyse visada yra šventa“ (51). Todėl katechezės užduotis – dėti visas pastangas aiškiai išdėstyti Bažnyčios mokymą šiuo klausimu ir padėti kurti naują kultūrą. Pagarba asmens orumui ir integralumui yra iššūkis ir aktualus Dievo gailestingosios meilės skelbimo scenarijus šiandienos pasaulyje.

 

Katechezė ir ekologinis įsipareigojimas

381. Technologijų ir mokslo pažanga, viena vertus, išreiškia žmogaus dvasios didybę, tačiau kita vertus, jos „nelydėjo žmogaus vystymasis atsakomybės, vertybių ir sąžinės lygmeniu“ (52). Viena iš sričių, kurioje aiškiausiai juntamos perdėtai antropocentriško požiūrio pasekmės, yra ekologinė krizė. Ji susijusi su klausimais, kuriuos reikia spręsti vienu metu: tarša ir klimato kaita, pirminių išteklių naudojimas ir biologinės įvairovės nykimas, nelygybė planetos mastu, gyvenimo kokybės blogėjimas ir socialinis nuosmukis. Tolydžio vis aštrėjant ir sudėtingėjant ekologijos problemoms popiežiai (53) nuolat ragino išgyventi giluminį ekologinį atsivertimą, kuris paveiktų žmogiškumo esmę, nes galiausiai ten glūdi ta problema ir jos sprendimas.

382. Ekologijos klausimą rimtai svarsto skirtingomis kultūrinėmis bei filosofinėmis nuostatomis besivadovaujantys žmonės ir organizacijos. Tikintiesiems dera priimti šį iššūkį kaip pašaukimą suvokiant, kad „atsakomybė kūrinijoje, taip pat įsipareigojimas gamtai ir Kūrėjui yra esminė jų tikėjimo dalis“ (54). Krikščioniškas požiūris į kūriniją ir žmogaus veiklą „krikščionis ir iš dalies kitus tikinčiuosius labai motyvuoja rūpintis gamta ir silpniausiais broliais bei seserimis“ (55); toks požiūris taip pat pateikia alternatyvių kriterijų, leidžiančių iš naujo apmąstyti santykį tarp ekonomikos, kūrinijos apsaugos, socialinio teisingumo ir politinių pasirinkimų. Todėl būtina išgirsti žemės šauksmą, kuris tiesiogiai susijęs su vargšų šauksmu. Šiame šauksme, kuriame skamba kūrinijos dejonė (plg. Rom 8, 22), slypi iš Dievo kylantis raginimas.

383. Vykdant katechezę ir kitokią bažnytinę sielovadą minėtuose ženkluose atpažįstamas Dievo balsas, todėl tikinčiuosius siekiama motyvuoti ir remti jų ekologinį mentalitetą bei dvasingumą, pagrįstą biblinių pasakojimų išmintimi ir Bažnyčios socialiniu mokymu. Katechezė, į kurią jautriai įtraukiami kūrinijos apsaugos klausimai, skatina atidumo kultūrą, dėmesingą požiūrį į aplinką ir joje gyvenančius žmones. Tai reiškia skatinti pagarbų požiūrį į visus, mokyti teisingai suprasti aplinką ir žmogaus atsakomybę; ugdyti dorybingą gyvenseną, kuklų, paprastą, laisvą nuo vartotojiškumo gyvenimo būdą; išryškinti simbolinę sukurtos tikrovės vertę, ypač liturgijos ženkluose. Todėl reikia skatinti nuostatą ir elgseną, orientuotą į integralią ekologiją, kuri apima įvairius Bažnyčios socialinio mokymo aspektus: aplinkos ekologijos, ekonominės, socialinės ir politinės ekologijos; kultūros ekologijos; kasdienio gyvenimo ekologijos.

384. Katechezė pirmiausia turėtų padėti tikintiesiems suvokti, jog įsipareigojimas spręsti ekologinius klausimus yra neatsiejama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Antra, katechezėje skelbiamos tikėjimo tiesos, kuriomis grindžiama aplinkosaugos tema: Dievas Tėvas yra visagalis Kūrėjas; kūrinija – slėpinys ir dovana, ji ankstesnė už žmogų, kuris yra jos viršūnė ir saugotojas; skelbiama visų sukurtų dalykų tarpusavio ryšys ir harmonija, naujosios kūrinijos pirmagimio Kristaus atneštas atpirkimas (56). Galiausiai katechezė dėl jai būdingo ugdomojo aspekto padės krikščionims gyventi pagal moralinius tikėjimo reikalavimus, parodys požiūrius, kurie trukdo priimti sprendimus, atskleis teologinius ir dvasinius ekologinio atsivertimo motyvus, taip pat parems konkrečius veiksmus rūpinantis bendraisiais namais (57).

 

Katechezė ir pirmenybinis pasirinkimas vargšų labui

385. Prioritetinis pasirinkimas arba pirmenybinė meilė vargšams yra ypatinga pirmenybė, praktikuojant artimo meilę, liečiančią kiekvieną krikščionį kaip Kristaus sekėją (58). Bažnyčios meilė vargšams ir visiems varge gyvenantiems žmonėms priklauso jos pastoviai Tradicijai (59): „Bažnyčiai pirmenybės teikimas vargšams yra pirmiau teologinė, o ne kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija“ (60). Ši pirmenybė grindžiama Šventajame Rašte nuolat minima Dievo meile ištremtiesiems, netekusiems paveldo, apleistiesiems, našlėms, našlaičiams, ligoniams.

386. Viengimio Sūnaus asmenyje pats Dievas tapo vargšu, kad praturtintų žmoniją (plg. Fil 2, 6–8). Skelbdamas Dievo karalystę, Jėzus pirmiausia kreipiasi į vargšus (plg. Lk 4, 18–19; Mt 11, 5). Jis skelbia, kad vargšai yra palaiminti (plg. Lk 6, 20–21), taip mokydamas, jog tarnauti ir priimti kiekvieną vargstantį žmogų reiškia atpažinti jame esantį patį Jėzų: „[tai] man padarėte“ (plg. Mt 25, 40). Tokiu būdu Jėzus parodo glaudų ryšį tarp Dievo kontempliavimo ir asmeninio santykio su sužeistaisiais bei atstumtaisiais ir sykiu ragina savo mokinius ne tik tarnauti vargšams, bet ir atrasti Jį kaip iš tikrųjų esantį juose ir per juos susitikti su Tėvu. Kristaus sekėjams neturtas visų pirma yra pašaukimas sekti beturčiu Jėzumi, tai širdies nuostata, neleidžianti mąstyti apie atsitiktinius tikrovės faktus kaip apie gyvenimo tikslą ar laimės sąlygą. Bažnyčia taip pat yra kviečiama išgyventi neturtą kaip visišką atsidavimą Dievui, nesikliaujant vien pasaulio priemonėmis.

387. Pirmenybė vargšams apima misionierišką dinamiką, kuri reiškia abipusį praturtinimą: ne tik juos išlaisvinti, bet ir būti jų išlaisvintiems, ne tik juos gydyti, bet ir būti jų gydomiems, juos evangelizuoti ir kartu būti jų evangelizuojamiems. „Jie ne tik dalijasi su mumis sensus fidei, bet ir kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Visiems būtina leistis būti jų evangelizuojamiems. Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią bei pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį“ (61). Susitikimas su Kristumi, kaip kiekvienos tikėjimo kelionės tikslas, ypatingu būdu įgyvendinama susitinkant vargšus per solidarumo ir savanoriško darbo patirtį: „Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją“ (62).

388. Neturtas provokuoja katechezę, nes jis neatsiejamas nuo Evangelijos žinios. Katechezėje pripažįstama neturto vertė, todėl integralus krikščioniškasis ugdymas moko siekti evangelinio neturto ir santūraus gyvenimo būdo. Be to, katechezėje skatinamos tam tikros tikinčiųjų nuostatos: pagarba žmogaus asmens orumui, pagalba jo vystymuisi, brolybės kultūros skatinimas, pasipiktinimas dėl skurdo ir neteisybės. Katechezė taip pat primena, jog neturtas yra dorybė, leidžianti mums tinkamai naudotis materialinėmis gėrybėmis, padedanti laisvai ir sveikai išgyventi žmogiškuosius santykius bei jausmus. Ypač minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną katechetai raginami atkreipti dėmesį, kad katechetinį apmąstymą lydėtų konkretūs ir tiesioginiai įsipareigojimai apčiuopiamai rūpintis vargšais ir atstumtaisiais.

 

Katechezė ir socialinis įsipareigojimas

389. Dėl sudėtingų šiuolaikinių socialinių problemų tikintieji gali išsiugdyti nepasitikėjimo ir atsiskyrimo nuostatas. Vis dėlto Evangelijos esmė yra tarnystė kitiems: „ir skelbimas, ir krikščioniškoji patirtis turi socialinių padarinių“ (63). Bažnyčia, pabrėždama glaudų evangelizacijos ir integralaus žmogaus vystymosi ryšį (64), primena mums, kad tikėjimas neturi būti išgyvenamas kaip individualus faktas, be konkrečių padarinių socialiniam gyvenimui. „Autentiškas tikėjimas – jis niekada nėra patogus ir individualistinis – visuomet neatsiejamas nuo stipraus troškimo keisti pasaulį, perduoti vertybes, palikti ką nors geresnio pasibaigus žemiškajai kelionei“ (65). Esminiai dalykai tikėjimo gilinimo kelyje yra brandinti socialinę ir politinę viziją, kuria siekiama panaikinti neteisingumą, kurti taiką ir saugoti kūriniją, taip pat skatinti įvairias solidarumo ir subsidiarumo formas.

390. Vykdant katechezę remiamasi Bažnyčios socialiniu mokymu (66), drauge atsižvelgiama į jos subjektų situaciją, ir tai leidžia pateikti evangelinį požiūrį į tikrovę, taip pat suprasti, kad egzistuoja nuodėmės struktūros, darančios neigiamą poveikį socialinei sanklodai ir aplinkai. Katechezė motyvuoja tikinčiuosius veikti dėl bendrojo gėrio tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir platesniu mastu, tiesiogiai angažuojantis socialiniu ir politiniu lygmeniu. „Meilė visuomenei ir įsipareigojimas bendrajam gėriui yra iškili meilė, kuri apima ne tik santykius tarp žmonių, bet ir makrosantykius – visuomeninius, ekonominius ir politinius“ (67). 

391. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tiems tikintiesiems, kuriems tenka atsakingos pareigos socialinėje, kultūros, žiniasklaidos, ekonomikos ir politikos srityse. Dėl savo profesijos ar tarnybinių pareigų jie turi galimybę daryti didelę įtaką bendrajam gėriui. Pasitelkiant toje aplinkoje veikiančias pasauliečių draugijas ar kitas sielovadinės veiklos formas jiems siūlytina katechezė, kuri padėtų palaikyti gyvybinį ryšį su Kristaus asmeniu, skatintų evangelinę įžvalgą sudėtingose situacijose, norą užmegzti dialogą su visais ir moralinį teisingumą – tai padeda išvengti atsietumo tarp tikėjimo ir gyvenimo, tarp priklausomybės Bažnyčiai ir įsipareigojimo pasaulyje.

 

Katechezė ir darbo aplinka

392. Savo rankų darbu Nazarete Viešpats pakylėjo darbą į aukščiausio kilnumo plotmę. Todėl aukodamas savo darbą Dievui žmogus save susieja su tuo pačiu Kristaus atperkamuoju darbu. „Darbu žmogus paprastai pelno sau ir saviškiams pragyvenimą, susyja su savo broliais ir jiems tarnauja; darbu jis gali išreikšti tikrą savo meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinijos tobulinimo“ (GS, 67). Kiekvienas žmogus savo laisvu, kūrybingu ir solidariu darbu išreiškia būties orumą, „darbas išskiria jį iš kitų kūrinių“ (68). Globalizacijos sąlygomis darbo pasaulį veikia daug sudėtingų veiksnių ir prieštaravimų. Pokyčiai darbo pasaulyje verčia imtis evangelizacijos ir krikščioniškojo ugdymo veiksmų, skirtų tiesiogiai įsitraukusiems į darbinę veiklą, taip pat į einantiems atsakingas pareigas žmonėms.

393. Katechezė tarnauja tikėjimo ugdymui ir nurodo Bažnyčios socialinį mokymą kaip motyvuojantį pagrindą evangelizuojant laikinąją tikrovę, konkrečiai darbo aplinką. Toks akcentavimas būdingas pasauliečių darbininkų ugdymo programoms, taip pat profesinėje aplinkoje vykdomai sielovadai; Bažnyčios socialinis mokymas taip pat perteikiamas įprastinėse programose vedant katechezes su vaikais, jaunuoliais ir suaugusiais: taip prisidedama prie tikinčiojo asmenybės organiško formavimosi. Katechezėje dera parodyti kilnią žmogaus įsipareigojimo pasaulyje prasmę; remti krikščioniškąjį liudijimą darbo vietoje; padėti tikintiesiems būti susitaikymo raugu konfliktinėse situacijose; skatinti įsipareigojimą kurti žmoniškesnes darbo sąlygas; raginti ginti silpniausiųjų teises.

 

X skyriaus išnašos

(1) EG, 176.

(2) Daugiabriaunio modelis pasitelkiamas pirmiausia siekiant paaiškinti santykį tarp lokalizacijos ir globalizacijos: plg. EG, 236 ir Pranciškus. Žinia III Bažnyčios socialinio mokymo festivalio proga (2013 m. lapkričio 21 d. ). Šis modelis gali taip pat nušviesti charizmų ir dovanų reikšmę Bažnyčios vienybei: plg. Pranciškus. Kalba Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo dalyviams (2015 m. liepos 3 d.) ir ChV, 207. Galiausiai jis lydi pastoracinės įžvalgos dinamiką sudėtingose situacijose: plg. AL, 4. Čia jis panaudotas būtent pastarąja prasme.

(3) EG, 64.

(4) Pranciškus. Kalba Tarptautinio didmiesčių sielovados kongreso dalyviams (2014 m. lapkričio 27 d.).

(5) EG, 73.

(6) EG, 71.

(7) Lotynų Amerikos ir Karibų regiono episkopatų V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 518.

(8) EG, 74.

(9) EG, 75.

(10) EG, 73.

(11) EG, 62.

(12) EG, 68.

(13) EG, 116; plg. taip pat Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 295.

(14) BKV, 195; plg. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. Principai ir gairės (2001 m. gruodžio 17 d. ).

(15) EG, 124; plg. taip pat Lotynų Amerikos ir Karibų regiono episkopatų V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 262–263.

(16) EG, 125.

(17) EN, 48.

(18) Plg. EG, 69.

(19) Lotynų Amerikos ir Karibų regiono episkopatų V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 264.

(20) EG, 122.

(21) EG, 126.

(22) EN, 48.

(23) Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Sanctuarium in Ecclesia (2017 m. vasario 11 d.).

(24) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Šventovė, gyvojo Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė (1999 m. gegužės 8 d.), 10.

(25) Lotynų Amerikos ir Karibų regiono episkopatų V generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. gegužės 30 d.), 259.

(26) Dėl Bažnyčios dialoginės prigimties plg. šio Vadovo 53–54 (Katechezė kaip dialogo laboratorija).

(27) Kalbama apie vadinamąjį „kraujo ekumenizmą“; plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 37; Pranciškus. Homilija Šv. Apaštalo Pauliaus Atsivertimo iškilmės Vakarinės liturgijoje (2016 m. sausio 25 d.).

(28) Plg. EN, 77 ir EG, 244.

(29) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų ir normų taikymo vadovas. (1993 m. kovo 25 d.), 61; plg. taip pat Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 m. gegužės 25 d.), 18–20.

(30) CT, 33.

(31) EG, 246.

(32) KBK, 839, plg. Religinių santykių su judaizmu komisija. Gairės bei pasiūlymai taikant Susirinkimo deklaraciją Nostra Aetate, 4 (1974 m. gruodžio 1 d.); ta pati Komisija. [Žydai ir judaizmas Katalikų Bažnyčioje] Pastabos, kaip tinkamai pristatyti žydus ir judaizmą Romos Katalikų Bažnyčios skelbime bei katechezėje (1985 m. birželio 24 d.); ta pati Komisija „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29). Katalikų santykių su žydais teologinis apmąstymas Nostra Aetate paskelbimo 50-ųjų metinių proga (4) (2015 m. gruodžio 10 d.); žr. taip pat EG, 247–249.

(33) Religinių santykių su judaizmu komisija. „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“, op. cit., 14.

(34) Ten pat, 25.

(35) Plg. EN, 53; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 55–57; Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba ir tautų evangelizavimo kongregacija. Dialogas ir skelbimas. Apmąstymai ir gairės dėl tarpreliginio dialogo ir Evangelijos skelbimo (1991 m. gegužės 19 d.); Popiežiškoji tapreliginio dialogo taryba. Dialogas tiesoje ir meilėje. Tarpreliginio dialogo pastoracinės gairės (2014 m. gegužės 19 d.); Pranciškus – Ahmad Al-Tayyeb. Dokumentas dėl žmonių brolybės siekiant taikos ir bendrabūvio pasaulyje (2019 m. vasario 4 d.).

(36) Plg. EG, 252–254.

(37) Popiežiškoji kultūros taryba ir Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. Naujojo amžiaus (New Age) reiškinio krikščioniškasis apmąstymas (2003).

(38) EG, 63.

(39) Tarp visų kitų reikšminga vieta tenka Jono Pauliaus II enciklikai Fides et ratio, kuri specialiai skirta šiai temai; plg. taip pat Vatikano II Susirinkimo dokumentus: GS, 5, 36, 57, 62; OT, 13, 15 ir AA, 7; KBK, 31–34, 39, 159, 2292–2296, 2417. Be to, popiežiai yra skyrę daug kalbų universitetų, mokslininkų ir kultūros žmonių temoms.

(40) Scientizmas sudėtingą žmogaus reiškinį redukuoja į materialius sandus. Pagal šią sampratą dvasinės, etinės ir religinės tikrovės neįmanoma empiriškai patirti, todėl ji realiai neegzistuoja, ji suvoktina kaip priklausanti subjektyvios vaizduotės sričiai; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 88.

(41) EG, 242.

(42) EG, 132.

(43) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje mokslų akademijoje (2000 m. lapkričio 13 d.).

(44) ChV, 86.

(45) ChV, 87.

(46) ChV, 88.

(47) ChV, 89.

(48) ChV, 89.

(49) Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 47.

(50) Pranciškus. Kalba susitikime minint Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo 25-ąsias metines (2017 m. spalio 11 d.).

(51) Ten pat; plg. taip pat KBK, 2267 (2018 m. rugpjūčio 1 d. nauja redakcija).

(52) Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 105.

(53) Plg. ypač PauliusVI. Octogesima adveniens (1971 m. gegužės 14 d.);Jonas Paulius II. Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.); Benediktas XVI, Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.). Šiuo požiūriu ypač svarbi popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’.

(54) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (1990 m. ) (1989m. gruodžio 8 d.), 15.

(55) Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 64.

(56) Plg. ten pat, II skyrius, taip pat KBK, 279–384.

(57) Enciklikoje Laudato si’ nurodomos nuostatos, trukdančios rasti tinkamus sprendimus,14; dėl motyvacijos, 62–64 ir 216; apie konkrečius veiksmus: V–VI skyriai.

(58) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 42.

(59) Daugiau pastarųjų dviejų šimtmečių Magisteriumo dokumentų, kuriuose aptariamas vargšams skirtinas pirmenybinis dėmesys: plg. Leonas XIII. Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.); Pijus XI. Quadragesimo anno (1931 m. gegužės 15 d.); Jonas XXIII. Mater et magistra (1961 gegužės 15 d.); Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.); Paulius VI. Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.); Jonas Paulius II. Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.); Jonas Paulius II. Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.); Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas (2004 m. balandžio 2 d.); Benediktas XVI. Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.).

(60) EG, 198.

(61) EG, 198.

(62) Pranciškus. Žinia I Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga (2017 m. birželio 13 d.), 3.

(63) EG, 180; plg. taip pat EG, 178–185.

(64) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14.

(65) EG, 183.

(66) Bažnyčios socialinio mokymo santrauka žr. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas (2004 m. balandžio 2 d.).

(67) Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 231; plg. taip pat Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 2.

(68) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 1.

 

 

XI skyrius

Katechezė tarnauja tikėjimo įkultūrinimui

394. „Dalinės Bažnyčios, artimai susilydžiusios ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai žmonių grupei būdingais troškimais, turtais bei ribotumais, taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba“ (1). Tikėjimo įkultūrinimo tarnystė, į kurią yra pašaukta kiekviena dalinė Bažnyčia, ženklina visuotinę Bažnyčią puošiantį Šventosios Dvasios nuolatinį vaisingumą. „Kiekviena Dievo tautos dalis, įkeldama Dievo dovaną į savo gyvenimą pagal savo genijų, liudija priimtąjį tikėjimą ir naujos, iškalbingos išraiškos formos jį praturtina“ (2). Katechetinės programos ir vietiniai katekizmai yra šio vaisingo įkultūrinimo proceso ženklas.

 

1. Tikėjimo įkultūrinimo esmė ir tikslas

395. Evangelizacijos darbe Bažnyčia yra kviečiama „taip įsijungti į visas šias grupes, kaip ir pats Kristus įsikūnijimu buvo suvaržęs save tam tikromis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis tų žmonių, su kuriais bendravo“ (AG, 10). Ši pirminė Dievo žodžio įkultūrinimo forma išlieka visos Bažnyčios evangelizacijos archetipu. Įkultūrinimas neturi būti suprantamas kaip paprastas prisitaikymas prie kultūros. Veikiau tai yra gilinimosi kelionė apimant visumą ir laipsniškai einant pirmyn. Tai lėtas Evangelijos skverbimasis į individualių žmonių ir tautų vidų. „Galiausiai dėtinos pastangos, kad Evangelija būtų skelbiama atitinkamai kultūrai būdingomis kategorijomis, taip siekiant naujos sintezės su ta kultūra“ (3).

396. Katechezė „yra pašaukta nešti Evangelijos jėgą kultūrai ir kultūroms“ (4) ir jai tenka atsakingas vaidmuo tikėjimo įkultūrinimo procese. Kultūrą suvokiant kaip hermeneutinę tikėjimo erdvę, katechezei atveriamos didesnės galimybės prasmingai siekti savo tikslo – ugdyti tikėjime siekiant tikėjimo. Savitas katechezės indėlis į evangelizaciją yra pastangos siekti sąsajų su žmonių patirtimi, jų gyvenimo būdu, su asmeninio ir bendruomeninio vystymosi procesais. Iš esmės įkultūrinimo tikslas yra tikėjimo patirties internalizavimas. Tai tampa dar aktualiau šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame sumažėjo kultūrinių prielaidų Evangelijai perduoti – tai anksčiau užtikrino šeima ir visuomenė; nusilpus šiems procesams sutriko subjektyvus tikėjimo įsisavinimas. Todėl svarbu, kad katechezė būtų orientuota ne tik į tikėjimo turinio perdavimą, bet rūpintųsi ir asmeniniu tikėjimo priėmimo procesu, kad tikėjimo aktas geriausiai išreikštų laisvę ir atsakomybę, kurią implikuoja pats tikėjimas.

397. Kalbant apie tikėjimo įkultūrinimą, katechezėje dera atsižvelgti į šias metodologines nuorodas (5):

a. nuodugniai pažinti žmonių kultūrą ir sukurti abipusių santykių dinamiką, kuri padėtų naujai suvokti Evangeliją;

b. pripažinti, kad Evangelijai būdingas kultūrinis aspektas, per kurį ji šimtmečių tėkmėje buvo integruota į įvairias kultūras;

c. perteikti tikrąjį atsivertimą, kurį Evangelija sukelia kultūrose kaip perkeičianti ir atnaujinanti galia;

d. suprasti, kad Evangelija – kaip užuomazga – jau yra kultūrose, tačiau jas pranoksta ir jomis neapsiriboja;

e. atkreipti dėmesį, kad nauja Evangelijos išraiška, atitinkanti evangelizuotą kultūrą, neprarastų tikėjimo turinio vientisumo, laiduojančio bažnytinę bendrystę.

398. „Katechezė turi vengti manipuliuoti kultūra, tačiau kartu ji negali apsiriboti, kad Evangelija prie jos būtų tiesiog prišliejama „dekoratyviai“, bet privalo pateikti ją „gyvybingai“, prasiskverbdama į žmogaus kultūros ir kultūrų „gelmes bei iki pat šaknų“.Tai lemia dinaminį procesą, sudarytą iš įvairių sąveikaujančių momentų: pastangų išgirsti tautos kultūroje Dievo žodžio aidą (nuojautą, kvietimą, ženklą...); to, kas yra autentiška ar bent Evangelijai atvira evangelinė vertybė, atpažinimo; to, kas paženklinta nuodėmės (aistros, blogio struktūros...) ar žmogiškojo trapumo, apvalymo; žmogaus skatinimo laikytis radikalaus atsivertimo į Dievą nuostatos puoselėti dialogą su kitais ir kantriai vidumi bręsti“ (6).

 

399. Dalinėms Bažnyčioms būdingas tikėjimo įkultūrinimas „turėtų būti ne kelių specialistų, bet visos Dievo tautos reikalas, nes žinoma, kad tauta apmąsto autentišką sensus fidei, ko niekada nevalia išleisti iš akių.“ Įkultūrinimo procesas „turėtų būti ne išskirtinai mokslinių tyrimų vaisius, bet bendruomeninio gyvenimo išraiška, tai yra bręsti bendruomenėje“ (7). Jei tautoje Evangelija įkultūrinama, ta tauta, taip pat per savo kultūrą, perteikia tikėjimą gyvai, nuolat naujai ir patraukliai.

 

400. Katechezė, tarnaujanti tikėjimo įkultūrinimui, siekia įvertinti visas kultūrines tendencijas ir žmonių raiškos būdus, tiek tradicinius, vietinius, tiek naujausius, pasaulinio masto (8). Taip susiduriama su įvairialype tikrove, konkrečiai kiekvienos tautos išreiškiama ir išgyvenama tikėjimo patirtimi. Dėl šios priežasties katechezėje dera išryškinti tas Bažnyčios pastoracijos sritis, kuriose aiškiai raginama ieškoti naujų kalbų ir formų, spinduliuojančių giedrą ir džiaugsmingą misionierišką stilių: tai, pavyzdžiui, katechumenatas, įkrikščioninimas, biblinė pastoracija, liturginė katechezė. Evangelija „perduodama tokiomis įvairiomis formomis, kad jų visų neįmanoma nusakyti ar sukataloguoti, ir visų jų kolektyvinis subjektas yra Dievo tauta su savo nesuskaičiuojamais gestais bei ženklais. Tad jei Evangelija įsikūnijusi kurioje nors kultūroje, ji perteikiama ne vien asmens asmeniui. Tai verčia mus suvokti, kad šalyse, kuriose krikščionys yra mažuma, dalinės Bažnyčios turi ne tik raginti kiekvieną pakrikštytąjį skelbti Evangeliją, bet ir veikliai skatinti bent pradines įkultūrinimo formas“ (9).

 

2. Vietiniai katekizmai

401. Vietiniai katekizmai yra neįkainojama priemonė katechezei, perteikiančiai Evangelijos naujovę įvairių tautų kultūroms. Juose Bažnyčia perteikia Evangeliją taip, kad ji tampa suprantama žmogui, nes pasitinka jį jo gyvenamoje aplinkoje, jo kultūroje ir pasaulyje. Katekizmai yra referencinis pagrindas katechezei tam tikrame kontekste, nes jie – vietinėse Bažnyčiose išgyvento tikėjimo įkultūrinimo vaisius. Taigi katekizmai atskleidžia tos tautos žmonių tikėjimo supratimą, bet taip pat yra jos autentiška kultūrinė išraiška. Vietiniai katekizmai gali būti vyskupijos, regioninio arba nacionalinio pobūdžio. Vyskupijos katekizmą turi patvirtinti diecezinis vyskupas (10). Regioniniai arba nacionaliniai katekizmai, rengiami atitinkamų vyskupų konferencijų, turi būti patvirtinti Apaštalų Sosto (11).

402. Katekizmams būdingi du pagrindiniai bruožai: jie yra oficialaus pobūdžio ir pateikia organišką bei esminę tikėjimo santrauką. Vietinis katekizmas – tai vyskupo mokymo pareigą išreiškiantis aktas, todėl yra oficialus Bažnyčios tekstas. Šių katekizmų oficialus pobūdis išreiškia kokybinį skirtumą tarp jų ir kitų katechetinėje pedagogikoje naudojamų priemonių, pavyzdžiui, didaktinių tekstų, neoficialių katekizmų ir katechetinių vadovėlių. Be to, kiekvienas katekizmas yra organiška ir esminė tikėjimo sintezė, kurioje pristatomi pagrindiniai krikščioniškojo slėpinio įvykiai ir pamatinės tiesos. Tai struktūrizuotas Apreiškimo ir krikščioniškosios Tradicijos dokumentų visuminis rinkinys, atidžiai parengtas pedagoginiu požiūriu atsižvelgiant taip pat į konkrečias situacijas. Nors katekizmas yra pirmaeilė priemonė, tačiau ne vienintelė: būtinos taip pat kitos labiau tiesioginio pobūdžio darbo priemonės.

403. Katalikų Bažnyčios katekizmas savo esme yra referencinis tekstas vietinio katekizmo atžvilgiu. Nors jie tarpusavyje susiję, jų struktūra skiriasi. Vietiniai katekizmai savo turiniu remiasi Katalikų Bažnyčios katekizmu, tačiau juose taip pat aptariami kiti katechetinio proceso aspektai. Vietiniuose katekizmuose atsižvelgiama į kontekstą ir siekiama įkultūrinti perteikiamą žinią taikantis prie katechezės subjektų; taip pat juose pateikiami pasiūlymai katechetinėms programoms rengti. Taigi vietiniai katekizmai nėra vien tik paprasta Katalikų Bažnyčios katekizmo sintezė.

404. Vietiniame katekizme tikėjimas turėtų būti pateikiamas atsižvelgiant į kultūrą, kurioje gyvena jo adresatai. Svarbu atkreipti dėmesį į konkrečias formas, kuriomis tikėjimas išgyvenamas konkrečioje visuomenėje. Dera atsižvelgti į visuminę „krikščioniško gyvenimo, šventimo ir mąstymo originalią raišką“ (12), kuri kyla iš konkrečios kultūrinės tradicijos ir yra vietinės Bažnyčios darbo bei įkultūrinimo vaisius. Vietiniame katekizme krikščioniškasis slėpinys turi būti perteikiamas taip, kad atitiktų subjektų mentalitetą bei amžių atsižvelgiant į pamatines gyvenimo patirtis ir atkreipiant dėmesį į kiekvienam asmeniui būdingą vystymosi dinamiką. Katekizmas turi būti tinkama priemonė, skatinanti ugdymo programas ir padedanti katechetams mokytis palydėti tikinčiuosius krikščioniškojo gyvenimo brandos link.

405. Rekomenduotina, kad vietinė Bažnyčia, suvokdama savo atsakomybę tikėjimo įkultūrinimo srityje, parengtų ir išleistų savo katekizmą. Vietinė Bažnyčia pasitelkdama pastoracinę įžvalgą gali kūrybingai pristatyti keturis krikščioniškojo gyvenimo aspektus (13) ir taip struktūruoti turinį bei suskirstyti dalimis, kad tai geriausiai padėtų jos vaikams priimti tikėjimą ir jį ugdyti. Tas pats pasakytina ir apie skirtingus būdus bei praktines priemones, kuriais perteikiama tikėjimo žinia.

406. Naujosios evangelizacijos laikais Šventoji Dvasia kviečia krikščionis turėti drąsos „atrasti naujų ženklų, naujų simbolių, naują kūną Dievo žodžiui perteikti“ (14), džiugiai suvokiant, kad „Kristus yra „amžinoji Evangelija“ (plg. Apr 14, 6) ir „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), tačiau jo turtingumas bei grožis neišsemiami. Jis visada jaunas ir nuolatinis naujumo šaltinis. [...] Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui“ (15).

 

Gairės, kaip gauti reikiamą Apaštalų Sosto patvirtinimą katekizmams ir kitiems su katechetiniu mokymu susijusiems raštams

407. Apaštalų Sosto patvirtinimo procedūra yra abipusė tarnystė, apimanti dalines Bažnyčias ir visuotinę Bažnyčią. Viena vertus, joje Apaštalų Sostui numatoma galimybė teikti pasiūlymus ir pastabas, kurios, jo sprendimu, pagerintų bendrą katechetinio teksto kokybę; kita vertus, tai leidžia vietinėms Bažnyčioms informuoti Apaštalų Sostą, nušviesti katechezės kontekstą ir tam tikroje teritorijoje ypač aktualius dalykus. „Pirmesnį Apaštalų Sosto patvirtinimą“, kurio reikalaujama Vyskupų konferencijos leidžiamiems katekizmams, reikia suprasti taip: katekizmai yra dokumentai, kuriais visuotinė Bažnyčia įvairiose socialinėse-kultūrinėse erdvėse, į kurias ji pasiųsta, skelbia bei perteikia Evangeliją ir „gimdo dalines Bažnyčias, tapdama jose regima“. Katekizmo patvirtinimas yra faktinis pripažinimas, kad jis yra tam tikrai situacijai bei kultūrai skirtas visuotinės Bažnyčios tekstas“ (16).

408. Apaštališkuoju laišku Fides per doctrinam kompetencija katechezės srityje patikėta Popiežiškajai naujosios evangelizacijos tarybai, kuriai pavedama suteikti Apaštalų Sosto nustatytą aprobatą katekizmams ir kitiems su katechetiniu mokymu susijusiems raštams. Privalo būti Apaštalų Sosto patvirtinti šių tipų tekstai:

– nacionaliniai katekizmai;

– nacionaliniai katechezės vadovai arba panašūs lygiaverčiai tekstai;

– regioniniai katekizmai ir vadovai;

– Katalikų Bažnyčios katekizmo vertimai į nacionalines kalbas;

– nacionaliniai mokomieji tekstai teritorijose, kuriose katalikų religijos mokymas turi katechetinę vertę arba kai šie tekstai yra skirti katechetiniam naudojimui.

 

XI skyriaus išnašos

(1) EN, 63.

(2) EG, 122.

(3) EG, 129.

(4) CT 53. Tikėjimo įkultūrinimas įvairiose geografinėse vietovėse reikšmingai aptariamas apaštališkuosiuose paraginimuose, paskelbtuose po atskiriems žemynams skirtų Sinodų: Jonas Paulius II. Ecclesia in Africa (1995 m. rugsėjo 14 d.); Ecclesia in America (1999 m. sausio 22 d.); Ecclesia in Asia (1999 m. lapkričio 6 d.); Ecclesia in Oceania (2001 m. lapkričio 22 d.); Ecclesia in Europa (2003 m. birželio 28 d.); Benediktas XVI. Africae munus (2011 m. lapkričio 19 d.); Ecclesia in Medio Oriente (2012 m. rugsėjo 14 d.); Pranciškus. Querida Amazonia (2020 m. vasario 2 d.).

(5) Plg. BKV, 203; taip pat plg. CT, 53.

(6) BKV, 204; taip pat plg. EN, 20.

(7) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 54.

(8) Apie šiuolaikinės kultūros scenarijus žr. šio Vadovo X skyrių.

(9) EG, 129.

(10) Plg. KTK, kan. 775 § 1.

(11) Plg. KTK, kan. 775 § 2.

(12) Plg. CT, 53.

(13) Apie keturis krikščioniškojo gyvenimo aspektus plg. šio Vadovo 79–87 skirsnius (Katechezės uždaviniai) ir 189 (Katekizmo šaltiniai ir struktūra). Kai kurie katekizmai turi trejybinę struktūrą arba formuojami pagal išganymo istorijos momentus, biblines ar teologines temas (pvz., Sandora, Dievo karalystė...). Kituose katekizmuose turinys pateikiamas pagal dieviškąsias dorybes arba pagal liturginių metų laiką. Taip pat yra katekizmų, kuriuose struktūra išdėstoma remiantis didžiaisiais prasmės klausimais, žmogiškojo ir dvasinio augimo etapais arba konkrečiomis gyvenimo situacijomis.

(14) EG, 167.

(15) EG, 11.

(16) BKV, 285.

 

 

XII skyrius

Institucijos, dalyvaujančios katechezės tarnystėje

1. Šventasis Sostas

409. „Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) skirtas pirmiausia ir tiesiogiai jiems [vyskupams] drauge su Petru ir Petro vadovaujamiems“ (AG, 38). Viešpats patikėjo Petrui misiją stiprinti tikėjimo brolius (plg. Lk 22, 32). Todėl Evangelijos skelbimas ir perdavimas yra Petro įpėdiniui kartu su Vyskupų kolegija patikėta pagrindinė užduotis. Romos popiežius vykdo šią užduotį ne tik per mokymus ir homilijas, bet taip pat per savo katechezes.

410. Katechezės srityje Romos popiežius paprastai veikia per Popiežiškąją naujosios evangelizacijos tarybą, kuri turi rūpintis „reikšminga Bažnyčios pasitelkiama evangelizacijos priemone, t. y. katecheze, taip pat įvairiomis katechetinio mokymo apraiškomis, kad būtų užtikrinta organiškesnė ir veiksmingesnė pastoracinė veikla. Ši naujoji Popiežiškoji taryba galės šioje srityje tinkamai pasitarnauti vietinėms Bažnyčioms ir dieceziniams vyskupams“ (1). Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba pagal katechezės srityje jai suteiktus įgaliojimus:

– rūpinasi visų amžiaus grupių ir įvairaus gyvenimo statuso tikinčiųjų religiniu ugdymu;

– skelbia atitinkamas normas, kad katechezė būtų tinkamai įgyvendinama pagal nekintamą Bažnyčios Tradiciją; 

– stebi, kad katechetinis ugdymas būtų vykdomas teisingai laikantis Magisteriumo nurodytų metodikų bei tikslų,

– suteikia Apaštalų Sosto reikalaujamą aprobatą katekizmams ir kitiems su katechetiniu mokymu susijusiems raštams;

– padeda vyskupų konferencijų įsteigtoms katechetikos institucijoms, stebi jų iniciatyvas religinio ugdymo ir tarptautinių renginių srityje, koordinuoja jų veiklą ir prireikus suteikia joms reikalingą pagalbą.

 

2. Rytų Bažnyčių vyskupų sinodai ir hierarchų tarybos

411. Patriarchatų arba didžiųjų arkivyskupijų Bažnyčių vyskupų sinodai, arba metropolinių sui iuris Bažnyčių hierarchų tarybos savo jurisdikcijos teritorijoje nustato „katechetinio ugdymo normas, kurių rinkinys pateikiamas katechetikos vadove“ (2). Svarbu, kad kiekviena Rytų katalikų sui iuris Bažnyčia, vertindama savo tradiciją, parengtų įvairioms tikinčiųjų grupėms pritaikytą katekizmą kartu su pagalbine medžiaga bei priemonėmis (3). Vyskupų sinodas per katechetikos komisiją skatina ir koordinuoja įvairias katechetikos iniciatyvas (4). Jis taip pat rūpinasi tikėjimui perduoti skirtomis struktūromis ir institucijomis ir, atsižvelgdamas į visuotinės Bažnyčios mokymą, siekia išsaugoti savo Bažnyčios liturginį bei teologinį paveldą.

 

3. Vyskupų konferencija

412. Kanonų teisės kodekse teigiama, kad „Prie Vyskupų Konferencijos gali būti įkurta katechetikos įstaiga, kurios pagrindinė pareiga būtų teikti pagalbą atskiroms vyskupijoms katechetikos klausimais“ (5). Ši nuostata beveik visur įgyvendinta. „Būtina atsižvelgti į esminį dalyką, kad vyskupų konferencijos su savo komisijomis ir tarnybomis egzistuoja tam, kad padėtų vyskupams, o ne kad užimtų jų vietą“ (6). Nacionalinė katechetikos įstaiga/tarnyba (arba nacionalinis katechetikos centras) tarnauja šalies teritorijoje esančioms vyskupijoms.

413. Nacionalinis katechetikos centras visų pirma analizuoja katechezės situaciją savo šalies teritorijoje, tam pasitelkia akademinių ar mokslo centrų, taip pat šios srities ekspertų tyrimus bei studijas. Šių analizių tikslas yra parengti nacionalinį katechezės planą; šiuo tikslu katechetikos centrui reikia koordinuoti veiklą su kitomis prie vyskupų konferencijos veikiančiomis nacionalinėmis institucijomis. Šiame nacionaliniame plane gali būti pateikiamos katechetinės gairės ir rekomendacijos, apmąstomojo ir orientuojamojo pobūdžio priemonės, kurios yra svarbus įkvėpimo šaltinis vietinių Bažnyčių katechezei, taip pat katechetų ugdymo referencinė nuoroda (7). Be to, katechetikos centras, remdamasis šiomis gairėmis, rengia vietinius katekizmus.

414. Vyskupijos lygmeniu nacionalinis katechetikos centras pagal poreikius ir galimybes rengia konferencijas, studijų seminarus ir leidinius, kurie skirti vyskupijų institucinių padalinių vadovų ugdymui. Nacionalinis centras taip pat organizuoja su katecheze susijusius renginius šalies teritorijoje, koordinuoja vyskupijų centrų veiklą ir remia ypač tas vyskupijas, kurios yra mažiau aprūpintos katechezės priemonėmis. Galiausiai jis palaiko ryšius su leidėjais ir autoriais, užtikrindamas, kad išleidžiama katechetinė medžiaga atitiktų šalies poreikius.

415. Taip pat tarptautiniu ir žemynų lygmeniu prie vyskupų konferencijų tarybų buvo sukurtos institucijos, padedančios komunikuoti ir bendradarbiauti, dalytis refleksija ir animuoti sielovadą. Šiose bažnytinėse institucijose veikia taip pat katechetikos padaliniai, kurių tikslas yra padėti vyskupams ir vyskupų konferencijoms.

 

4. Vyskupija

416. Dalinė Bažnyčia, kaip vyskupo vadovaujama konkreti vienintelės Bažnyčios apraiška tam tikroje pasaulio vietoje, yra evangelizacijos subjektas. Ji, kaip tokia, „yra kur kas daugiau nei darni ir hierarchinė institucija, nes tai pirmiausia – Dievo link žengianti tauta“ (8). Šiai evangelizuojančiai tautai tarnauja vyskupijos kurija su visomis savo struktūromis (centrais, tarybomis, komisijomis...); ji padeda įžvelgti ir tvarkyti pastoracinius prioritetus, formuluoti bendrus tikslus, kurti veikimo strategijas ir išvengti pasiūlymų fragmentacijos.

 

Vyskupijos katechetikos centro užduotys

417. Vyskupijos kurijoje rūpintis katecheze ir ją skatinti patikėta vyskupijos katechetikos centrui (tarnybai) (9). Katechezė yra labai svarbi dalinės Bažnyčios gyvavimo veikla, todėl kiekvienai vyskupijai reikalingas katechetikos centras. Jam vadovauja atsakingas asmuo, pageidautina – ekspertas katechezės srityje, o jam padeda kompetentingi darbuotojai, kad būtų galima atsakingai spręsti įvairias problemas. Vyskupijos katechetikos centro veikloje gali dalyvauti kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai. Vyskupijos katechetikos centras bendradarbiauja su nacionaliniu katechetikos centru ir kitomis nacionalinio lygmens institucijomis, veikiančiomis prie vyskupų konferencijos. Vyskupijos katechetikos centras taip pat palaiko bendradarbiavimo ryšius su kitomis vyskupijomis. Katechetikos centro užduotys yra analizuoti situaciją, koordinuoti katechezės veiklą su bendra vyskupijos sielovados programa, parengti vyskupijos katechezės planą ir jo veiklos programą, organizuoti katechetų ugdymą. 

 

Situacijos analizė

418. Katechetikos centras organizuoja katechetinę veiklą, pradėdamas nuo situacijos analizės. Šis padėties suvokimas yra susijęs su socialiniais, kultūriniais ir religiniais aspektais, žvelgiant į tikrovę iš tikėjimo įkultūrinimo siekiančios sielovados perspektyvos. Ši situacijos analizė yra pradinė informacinio pobūdžio pagalba, kuri siūloma katechetams. Socialinio ir kultūrinio konteksto analizė leidžia suprasti visuomenėje vykstančias permainas, darančias įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui. Panašiai ir religinės situacijos analizėje tiriama „šventybės pajauta, t. y. žmogiškosios patirtys, dėl savo gelmės atsiveriančios slėpiniui; religinis jausmas, t. y. tam tikros tautos konkretūs Dievo suvokimo ir bendravimo su juo būdai; tikėjimo situacija, būdinga įvairiems tikinčiųjų tipams“ (10). Šios analizės taip pat leidžia suvokti, kokias vertybes žmonės priima arba atmeta. Siekiant suprasti socialinį, kultūrinį ir religinį kontekstą naudinga pasitelkti mokslo institucijų ir specializuotų tyrimų centrų atliktus tyrimus.

419. Šios analizės padeda katechetikos centrui įvertinti katechezės būklę evangelizacijos procese. Tai reiškia konkrečiai išnagrinėti katechetines programas žvelgiant į jų vidinį subalansavimą ir sandarą, siekti suprasti, kaip tikrovėje jos įgyvendinamos (turinio, stiliaus, metodo, priemonių požiūriu). Taip pat svarbu atsižvelgti į katechetų būklę ir jų pasirengimą. Tačiau nedera nukrypti į „diagnozavimo perteklių, ne visada lydimą realiai įgyvendinamų sprendimo pasiūlymų. Kita vertus, nepadėtų ir grynai sociologinis požiūris“. Reikia veikiau siekti „evangelinės įžvalgos [...]. Tai – mokinio misionieriaus požiūris“ (11); mokinys misionierius, vadovaudamasis tikėjimo dvasia, įsiklausydamas ir palaikydamas dialogą, blaiviai vertindamas tikrąją padėtį, kantriai lydi tikėjimo augimą.

 

Katechezės koordinavimas

420. Svarbu, kad katechezė būtų koordinuojama su kitais dalinės Bažnyčios pastoracinės veiklos aspektais. „Katechezės koordinavimas ne tik yra strateginis dalykas veiksmingesniam evangelizacijos darbui garantuoti, tam būdingas ir esminis teologinis matmuo. Evangelizacinė veikla turi būti labai darni, nes ja siekiama tikėjimo vienybės, palaikančios visą Bažnyčios veiklą“ (12). Katechezė yra glaudžiai susijusi su šeimos, jaunimo ir pašaukimų sielovada, taip pat su sielovada mokyklose ir universitetuose. Nors Bažnyčios pastoracinė veikla yra platesnė nei katechezė, vis dėlto pastaroji – dėl įkrikščioninimo funkcijos – ją gaivina ir daro vaisingą. Dabartinis kerigminis ir misionieriškas katechezės akcentavimas padeda įgyvendinti pastoracinį atsivertimą ir tuo pačiu misionierišką Bažnyčios transformaciją.

421. Siekiant organiškos sielovados katechezę reikia derinti su kita evangelizacine veikla. Todėl dalinėje Bažnyčioje gali būti naudinga įsteigti, pavyzdžiui, įvesdinimo į krikščioniškąjį gyvenimą komisiją, kuri rūpintųsi sielovados sritimis, susijusiomis su pirminiu skelbimu ir katecheze, liturgine sielovada ir Caritas, pasauliečių draugijomis bei judėjimais. Ši komisija vyskupijos sielovados lygmeniu galėtų siūlyti bendras įvesdinimo į krikščioniškąjį gyvenimą gaires: tai galėtų būti nekrikštytųjų katechumenatas arba pakrikštytiesiems skirta katechezė, grindžiama katechumenato modeliu – svarbu, kad visi pastoraciniai pasiūlymai remtųsi tuo pačiu pagrindu.

 

Vyskupijos katechezės planas

422. Vyskupijai būtina plėtoti organišką sielovadą, kad įvairios charizmos, tarnystės, struktūros ir organizacijos dalyvautų tame pačiame evangelizacijos plane. Platesniame vyskupijos pastoracinio plano kontekste „vyskupijos katechezės planas yra dalinės Bažnyčios visa aprėpianti katechetinė pasiūla, kur į organišką, darnią ir koordinuotą visumą sujungti įvairūs katechetiniai procesai“ (13). Įvairūs katechetiniai procesai neturėtų būti organizuojami atskirai, bet atsižvelgiant į jų tarpusavio papildomumą: „organizacinis principas, darniai sujungiantis įvairius dalinės Bažnyčios siūlomus katechetinius procesus, yra dėmesys suaugusiųjų katechezei. Ši yra atraminė ašis, apie kurią sukasi [...] katechezė“ (14), skirta kitoms amžiaus grupėms. Taigi nepakanka prie vaikų ir jaunuolių katechezės pridėti keletą suaugusiesiems skirtų veiklų, bet reikia atnaujinti visos katechetinės veiklos sampratą.

423. Paprastai planas sudaromas atsižvelgiant į amžiaus laikotarpius. Šis katechezės organizavimo metodas tebegalioja, tačiau šiandien reikia atsižvelgti ir į kitus kriterijus. Programa gali būti sudaroma atsižvelgiant į tikėjimo augimo etapus: vieni žengia pirmuosius žingsnius ieškodami Dievo, kiti, nors ir praktikuoja tikėjimą, nėra pakankamai katekizuoti, dar kiti prašo palydėjimo tikėjimo gilinimo kelyje. Kitas kriterijus gali būti katechezės subjektų gyvenimo situacija: katechezėje gali dalyvauti sužadėtiniai, ypač pažeidžiamos būklės žmonės, profesinės grupės ir kt. Katechetinio centro siūlomoje įvairiopoje katechezės struktūroje atsižvelgiama į asmeninio gyvenimo procesus ir bendruomenės gyvenimo ritmą. Vyskupijos katechezės planas, nors yra labai svarbus, niekada nepakeis asmeninio palydėjimo; šis planas veikiau padeda kai kuriose situacijose, suteikdamas katechetams gaires, kaip artintis prie savo brolių ir seserų jų tikėjimo kelionės etapuose.

 

Veiklos programa

424. Vyskupijos katechezės planas yra ilgalaikei perspektyvai skirtas organiškas orientacinis planas, o veiklos programa numato jo konkretų įgyvendinimą konkrečioje situacijoje ir tam tikru momentu. „Patyrimas rodo, jog katechezei skirta veiklos programa labai naudinga, nes kai kurie nustatyti bendri tikslai verčia vienyti jėgas ir darbuotis prieš akis turint visumą. Todėl ji pirmiausia turi būti realistiška, paprasta, glausta ir aiški“ (15). Šioje programoje nustatomas turinys, nurodomi tarpiniai tikslai – aiškūs, numatant jų laipsniškumą ir įvertinimą,– parengiama veikla ir metodai, numatomos arba nurodomos pagalbinės priemonės ir medžiagos, nustatomi terminai. Rengiant programą svarbu numatyti vertinimo momentą, kuris leidžia apžvelgti pažangą ir palikti erdvę pakeitimams bei patobulinimams.

 

Katechetų ugdymas

425. Vyskupijos katechetikos centras turi skirti ypatingą dėmesį katechetų ugdymui (16): per jų vertingą ir kompetentingą bendradarbiavimą Šventoji Dvasia visiems atveria prieigą prie Evangelijos. Atsižvelgiant į realius katechetų poreikius, taikantis prie laikmečio ir šiandienos pasaulėjautos stiliaus katechetikos centre siekiama parengti ir pasiūlyti ugdymą, apimantį buvimo, mokėjimo būti su kitu, pažinimo ir praktinių įgūdžių aspektus, vengiant perdėtai akcentuoti vieną aspektą, kad nebūtų pakenkta kitam. Katechetus ugdyti geriausiai atitinkamuose ugdymo centruose; šio ugdymo tikslas yra suteikti katechetams pagrindinį ir nuolatinį ugdymą, taip pat pagal dalinės Bažnyčios pasirinkimą bei poreikius organizuoti specializuotą ugdymą katechetų vadovams bei koordinatoriams. Todėl svarbu, kad katechetikos centras bendradarbiautų su kitomis vyskupijos tarnybomis bei organizacijomis, taip pat puoselėtų pasitikėjimu grindžiamus paramos bei bendradarbiavimo santykius su pasauliečiais ir kunigais parapijų bendruomenėse, kuriose vyksta įprastinis katechetų ugdymas.

 

XII skyriaus išnašos

(1) Benediktas XVI. Apaštališkasis laiškas Fides per doctrinam (2013 m. sausio 16 d.).

(2) RBKK, kan. 621 § 1.

(3) Plg. RBKK, kan. 621 § 3.

(4) Plg. RBKK, kan. 622.

(5) KTK, kan. 775 § 3.

(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Apostolos suos (1998 m. gegužės 21 d.), 18.

(7) Plg. BKV, 282. Šie tekstai vadinami įvairiai: katechetikos vadovas, katechetikos gairės, bazinis dokumentas, referencinis tekstas ir pan.

(8) EG, 111.

(9) Vyskupijos katechetikos tarnyba (officium catecheticum) buvo įsteigta dekretu Provido Sane: plg. Šventoji Susirinkimo kongregacija. Dekretas Provido Sane (1935 m. sausio 12 d.); plg. KTK, kan. 775 § 1.

(10) BKV, 279.

(11) EG, 50.

(12) BKV, 272.

(13) BKV, 274.

(14) BKV, 275.

(15) BKV, 281.

(16) Bendrieji katechetų ugdymo principai pateikti šio Vadovo IV skyriuje.

 

Užsklanda

426. Bendrystė su mirusiu ir prisikėlusiu, gyvu ir visada esančiu Jėzumi Kristumi yra galutinis visos bažnytinės veiklos, taigi ir katechezės, tikslas. Bažnyčia visada perduoda tai, ką pati yra gavusi: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Šis pirminis tikėjimo Velykų slėpiniu išpažinimas yra Bažnyčios tikėjimo šerdis. Kaip mums primena apaštalas, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Iš Kristaus Velykų įvykio, aukščiausio Evangelijos liudijimo, kyla viltis, pranokstanti regimus imanentinio pasaulio horizontus ir orientuojanti į amžinybę: „Jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Katechezė, Velykų aidas žmogaus širdyje, be paliovos kviečia mus išeiti iš savęs, kad sutiktume Gyvąjį, kuris dovanoja gyvenimo pilnatvę.

427. Jėzus Kristus, Alfa ir Omega, yra visos istorijos raktas. Jis lydi kiekvieną žmogų, kad atskleistų jam Dievo meilę. Prisikėlęs Nukryžiuotasis yra laiko tėkmės centre, kad atpirktų visą kūriniją ir žmogų joje. Iš nukryžiuotojo Jėzaus perverto šono į pasaulį liejasi Šventoji Dvasia ir gimsta Bažnyčia. Per Parakleto palaikomą evangelizaciją siekiama, kad visi žmonės be išimties dalyvautų šiame didžiajame gaivinančiame slėpinyje. Katechezė, esminė šio proceso dalis, veda į sąmoningesnį ir artimesnį susitikimą su žmogaus Atpirkėju. Katechezės vadovas prisideda prie šios didžios misijos. Juo siekiama drąsinti ir palaikyti tuos, kurių širdyse yra troškimas perduoti tikėjimą – tai visada yra Dievo darbas. Galimybė bendradarbiauti su Juo, taip pat guosti, raminti ir patvirtinti viltį, yra didelio džiaugsmo priežastis, nes visos kūrinijos Viešpats pasirenka savo kūrinius bendradarbiais.

428. Džiaugsmingą Bažnyčios evangelizavimo misiją visada savo spindesiu nušviečia Viešpaties Motina Marija, visiškai klusni Šventosios Dvasios veikimui, mokėjusi klausytis ir priimti Dievo žodį, todėl tapusi tikėjimo „išsipildymu“ (1). Išlaikydama šeimyninę nuolankumo, švelnumo, kontempliacijos ir rūpinimosi kitais atmosferą, Marija ugdė Jėzų, kūnu tapusį Žodį, rengdama jį teisingumo ir klusnumo Tėvo valiai keliui. Savo ruožtu Motina išmoko sekti Sūnumi, tapdama pirmąja ir tobuliausia jo mokine. Sekminių rytą Bažnyčios Motina savo malda vadovavo Šventosios Dvasios veikimu prasidėjusiai evangelizacijai. Marija ir šiandien užtaria šių laikų žmones, kad jie galėtų sutikti Kristų ir per tikėjimą į jį būtų išgelbėti, gaudami Dievo vaikų gyvenimo pilnatvę. Švenčiausioji Marija spindi kaip pavyzdinė katechezė, evangelizacijos pedagogė ir tikėjimo perdavimo pavyzdys Bažnyčiai.

 

Jo Šventenybė popiežius Pranciškus 2020 m. kovo 23 ąją, liturginio šv. Turibijaus Mongroviečio minėjimo dieną, per audienciją, suteiktą žemiau pasirašiusiam Tarybos pirmininkui, patvirtino šį Katechezės vadovą ir leido jį skelbti.

 

Titulinis Voghenza arkivyskupas Salvatore Fisichella

Pirmininkas

 

Viljavisencijo arkivyskupas emeritas Octavio Ruiz Arenas

Sekretorius

 

 

(1) KBK, 149.