SINODO GENERALINIS SEKRETORIATAS

„Išplėsk savo palapinės erdvę“
(plg. Iz 54, 2)

Žemyninio etapo darbinis dokumentas

Vatikanas, 2022 m. spalio 24 d.

SANTRUMPOS

PD – XVI generalinės ordinarinės vyskupų sinodo asamblėjos Parengiamasis dokumentas Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija, 2021 m. rugsėjo 7 d.
ŽED - Žemyninio etapo dokumentas 
VK – vyskupų konferencija
USG - Generalinių vyresniųjų sąjunga (Unione superiori generali)
UISG - Tarptautinė generalinių vyresniųjų sąjunga (The International Union of Superiors General)

 

TURINYS

Įvadas 
1. Sinodo kelionės patirtis 
1.1. „Sinodalumo vaisiai, sėklos ir piktžolės“ 
1.2. Iš Krikšto kylantis visų bendras kilnumas
2. Šventojo Rašto klausymasis 
3. Misionieriškos sinodinės Bažnyčios link 
3.1. Klausymasis, kuris tampa svetingas 
3.2. Misijos seserys ir broliai 
3.3. Bendrystė, dalyvavimas ir bendra atsakomybė 
3.4. Formą įgaunantis sinodalumas 
3.5 Sinodo gyvenimas ir liturgija 
4. Kiti žingsniai 
4.1. Atsivertimo ir reformų kelionė 
4.2. Žemyninio etapo metodika 

 

Įvadas 

1. Sinodas tęsiasi! Praėjus metams nuo Sinodinės kelionės pradžios, galime tai entuziastingai patvirtinti! Per šią pirmąją konsultacinio etapo dalį milijonai žmonių visame pasaulyje įsitraukė į sinodo veiklą: vieni dalyvaudami vietinio lygmens susitikimuose, kiti – bendradarbiaudami įkvepiant ir koordinuojant veiklą įvairiais lygmenimis, treti – aukodami savo maldas už sinodą: „Taip pat dėkojame kontempliatyviosioms vienuolėms, kurios lydėjo savo žmones maldoje ir toliau meldžiasi už Sinodo vaisius“ (Peru VK). Visi šie įsitraukę žmonės yra tikrieji sinodo veikėjai! 

2. Juos išjudino noras atsakyti į pagrindinį klausimą, kuriuo grindžiamas visas procesas – kaip ši „kelionė kartu“, kuri šiandien vyksta įvairiais lygmenimis (nuo vietinio iki visuotinio), leidžia Bažnyčiai skelbti Evangeliją pagal jai patikėtą misiją ir kokių žingsnių Dvasia kviečia mus imtis, kad augtume kaip sinodinė Bažnyčia?“ (PD, 2). 

3. Pakeliui jie patyrė džiaugsmą susitikti kaip broliai ir seserys Kristuje, dalytis tuo, kas juose skambėjo klausantis Žodžio, ir drauge svarstyti Bažnyčios ateitį Parengiamojo dokumento (PD) pagrindu. Tai žadino troškimą, kad Bažnyčia būtų vis labiau sinodinė: sinodalumas jiems tapo nebe abstrakčia sąvoka, bet konkrečia patirtimi; jie paragavo jo skonio ir nori tai daryti toliau. „Per šį procesą atradome, kad sinodalumas yra būdas būti Bažnyčia – iš tikrųjų tai yra būdas būti Bažnyčia.“ „Šventoji Dvasia prašo mūsų būti labiau sinodiškais“ (Anglijos ir Velso VK). 

4. Jų patirtis buvo išreikšta žodžiais, kuriuos įvairios bendruomenės ir grupės atsiuntė vyskupijoms. Šie pranešimai buvo apibendrinti ir perduoti vyskupų konferencijoms, o jos savo ruožtu, pagal PD pateiktas gaires, parengė apibendrinimą, kuris buvo nusiųstas Sinodo generaliniam sekretoriatui. 

5. Globaliai žvelgiant dalyvavimas viršijo visus lūkesčius. Iš viso Sinodo sekretoriatas sulaukė 112 įžvalgų iš 114 vyskupų konferencijų ir visų 15 Rytų Katalikų Bažnyčių atstovų, taip pat 17 įžvalgų iš 23 Romos kurijos dikasterijų, taip pat vienuolių vyresniųjų (USG/UISG), pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų, tikinčiųjų asociacijų bei pasauliečių judėjimų. Be to, „Skaitmeninio sinodo“ iniciatyva iš pavienių asmenų ir grupių gauta daugiau kaip tūkstantis nuomonės pareiškimų, taip pat įžvalgų, surinktų per socialinę žiniasklaidą. Ši medžiaga buvo išdalinta ekspertų grupei: vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems vyrams ir moterims, pasauliečiams vyrams ir pasaulietėms, kilusiems iš visų žemynų ir pasižymintiems labai įvairiomis dalykinėmis kompetencijomis. Perskaitę apibendrinimus šie ekspertai beveik dvi savaites dirbo kartu su redakcine grupe, kurią sudarė generalinis relatorius, Sinodo generalinis sekretorius, sekretoriaus pavaduotojai ir įvairūs Sinodo sekretoriato pareigūnai bei Koordinacinio komiteto nariai. Galiausiai prie šios grupės prisijungė Generalinės tarybos nariai. Kartu jie darbavosi maldos bei įžvalgumo atmosferoje ir dalijosi skaitymo vaisiais, ruošdamiesi rengti šį Žemyninio etapo dokumentą (ŽED). 

6. Citatomis, kurios įterpiamos į ŽED, stengiamasi atskleisti gautos medžiagos gausą, leidžiant skambėti Dievo tautos balsui iš visų pasaulio kraštų ir rasti atgarsį. Jų negalima suprasti kaip patvirtinančių kurios nors konkrečios žemės rutulio vietovės poziciją ar tiesiog atspindinčių geografinę įvairovę, nors ir stengtasi užtikrinti tam tikrą pusiausvyrą šaltinių kilmės požiūriu. Šios citatos greičiau buvo pasirinktos todėl, kad jose itin stipriai, gražiai ar tiksliai išreikšti jausmai, kurie išsakyti daugelyje pranešimų. Vis dėlto akivaizdu, kad joks dokumentas negalėtų sutalpinti tikėjimo gelmės, vilties gyvybingumo ir meilės veržlumo, sklindančių iš gautų pranešimų. Už jų galima įžvelgti patirties, kurią įgijo įvairios Bažnyčios, išsirengusios ir atsivėrusios kalbėjusių balsų įvairovei, galią bei turtingumą. Sudaryti sąlygas šiam susitikimui ir dialogui yra Sinodo kelionės, kurios galutinis tikslas – ne parengti dokumentus, bet atverti vilties horizontus Bažnyčios misijai įgyvendinti, prasmė. 

7. Būtent šioje kelionėje, kuri dar toli gražu nesibaigė, ŽED randa savo prasmę. Atsižvelgiant į žemyninį Sinodo kelionės etapą, dokumente aplink nedidelį skaičių esminių temų sutelktos viso pasaulio Dievo tautos viltys ir rūpesčiai. Taip jis suteikia galimybę vietinėms Bažnyčioms įsiklausyti į viena kitos balsus turint prieš akis 2023 m. žemyninį susitikimą. Jo užduotis – sudaryti prioritetų sąrašą, kuriuo remdamasi Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos, vyksiančios 2023 m. spalio 4–29 d., pirmoji sesija pateiks savo įžvalgas. 

8. Išsiaiškinę ŽED funkciją galime atkreipkime dėmesį į tai, kuo jis nėra: tai nėra baigiamasis dokumentas, nes procesas dar toli gražu nebaigtas; tai nėra Bažnyčios Magisteriumo dokumentas ar sociologinės apklausos ataskaita; jame nėra suformuluotų veiklos nuorodų, tikslų ir uždavinių, taip pat nėra išsamiai išdėstytos teologinės vizijos. Vis dėlto jis yra teologinis ta prasme, kad jame glūdi išskirtinis teologinis lobis, slypintis per Dievo tautą perteikto Dvasios balso klausymosi patirtyje, atskleidžiančioje sensus fidei. Dokumentas yra teologinis ir dėl to, kad yra skirtas tarnauti Bažnyčios misijai: skelbti Kristų – dėl pasaulio išganymo mirusį ir prisikėlusį. 

9. Kad būtų išvengta nesusipratimų skaitant ŽED, būtina nepamiršti ypatingo dokumento pobūdžio ir jo struktūros. Dokumentas pradedamas skyriumi, kuriame pateikiamas daugiau nei įprastas pasakojimas apie tai, „kas įvyko“, pristatant iki šiol patirtą sinodalumą, konsultuojantis su Dievo tauta vietinėse Bažnyčiose ir vyskupų konferencijų ganytojų įžvalgumą: jame aprašoma sinodinė patirtis, pristatomi sunkumai, su kuriais susidurta, ir svarbiausi sukaupti vaisiai, nurodant kertines autentiškos kolektyvinės krikščioniškojo tikėjimo patirties sudedamąsias dalis. Tokiu būdu jame nepateikiamas sinodalumo apibrėžimas siaurąja prasme – tam galima pasitelkti PD arba Sinodo interneto svetainėje (www.synod.va) esančią medžiagą, – bet išreiškiamas bendras sinodalumo patirties pojūtis, kurį išgyveno dalyvavusieji. Tai, kas išryškėja, yra gilus visų pakrikštytųjų bendro kilnumo įsisąmoninimas, autentiškas sinodinės Bažnyčios ramstis ir teologinis vienybės, galinčios atsispirti homogenizacijos siekiui, pamatas. Tai leidžia mums ir toliau skatinti bei tinkamai naudotis charizmų įvairove, kurią Dvasia su nenuspėjama gausa išlieja ant tikinčiųjų. 

10. Antrajame skyriuje pateikiamas biblinis motyvas – palapinės įvaizdis, kuriuo prasideda Izaijo knygos 54 skyrius. Šis įvaizdis ir pasakojimas yra raktas į ŽED turinio aiškinimą Dievo žodžio šviesoje, kuris įveda į Dievo pažadą ir tampa Jo tautos ir Bažnyčios pašaukimu: „Išplėsk savo palapinės erdvę!“

11. Ši palapinė yra bendrystės erdvė, dalyvavimo vieta ir misijos pagrindas. Savo ruožtu trečiajame dokumento skyriuje suformuluojami kertiniai Sinodinės kelionės žodžiai, susiejant juos su Dievo tautos klausymosi vaisiais. Tai daroma sutelkiant juos į penkias kylančias tarpusavyje susipynusias įtampas: 

1) klausymasis kaip atvirumas priimti prasideda nuo radikalaus troškimo visus įtraukti, nes niekas negali būti atstumtas. Šis troškimas suprantamas bendrystės su seserimis ir broliais bei bendrystės su mūsų bendru Tėvu perspektyvoje. Klausymasis čia pasirodo ne kaip instrumentinis veiksmas, bet kaip Dievo, kuris klausosi savo tautos, pagrindinės laikysenos priėmimas, taip pat ir kaip Viešpaties, kurį evangelijos mums nuolat pristato besiklausantį žmonių, ateinančių pas jį Šventosios Žemės keliais, sekimas. Šia prasme klausymasis jau yra misija ir skelbimas; 

2) mūsų išėjimas į misiją. Katalikai pripažįsta, kad šią misiją reikia vykdyti kartu su kitų konfesijų broliais ir seserimis bei vedant dialogą su kitų religijų tikinčiaisiais, žmogiškus rūpinimosi veiksmus paverčiant autentiškais dvasiniais išgyvenimais, skelbiančiais Dievo, kuris rūpinasi atiduodamas už mus savo gyvybę, kad mes jos apsčiai turėtume, veidą; 

3) įsipareigojimas vykdyti misiją reikalauja prisiimti dalyvavimu grindžiamą stilių, kuris atitinka visų pakrikštytųjų visišką atsakomybę už vieną Bažnyčios misiją, kylančią iš bendro krikšto kilnumo; 

4) kurti konkrečias galimybes gyventi bendrystėje, dalyvauti ir vykdyti misiją per struktūras ir institucijas, kuriose įsikūrę žmonės, tinkamai ugdomi ir palaikomi gyvo dvasingumo; 

5) liturgija, ypač eucharistinė liturgija, krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė, suburia bendruomenę, daro bendrystę apčiuopiamą, įgalina dalyvavimo praktiką ir Žodžiu bei sakramentais maitina misijos impulsą. 

12. Galiausiai ketvirtajame skyriuje pateikiamas žvilgsnis į ateitį, apeliuojant į du lygmenis, kurie abu yra būtini, kad galėtume eiti šiuo keliu: dvasinį, kuris siekia orientuoti į misionieriško sinodinio atsivertimo horizontą, ir metodologinį, kuriame nurodomi tolesni žingsniai žemyniniame etape. 

13. ŽED bus suprantamas ir naudingas tik tada, jei jį skaitysime mokinio akimis, kuris atpažįsta jį kaip atsivertimo į sinodinę Bažnyčią kelio liudijimą. Tai reiškia Bažnyčią, kuri klausydamasi mokosi, kaip atnaujinti savo evangelizacinę misiją laiko ženklų šviesoje, kad ir toliau siūlytų žmonijai tokį buvimo ir gyvenimo būdą, kuriame visi galėtų jaustis įtraukti kaip veikėjai. Šiame kelyje mūsų žingsnių žibintas yra Dievo žodis, teikiantis šviesą, dėl kurios galima iš naujo perskaityti, aiškinti ir išreikšti išgyventą patirtį. 

14. Kartu meldžiamės: 

Viešpatie, Tu surinkai visą savo tautą į Sinodą. 
 
Dėkojame tau už džiaugsmą,
patirtą tų, kurie nusprendė išsiruošti ir
per šiuos metus įsiklausyti į Dievą ir į savo brolius bei seseris
laikydamiesi priėmimo, nuolankumo, svetingumo ir broliškumo nuostatų. 

Padėk mums įžengti į šiuos puslapius kaip į „šventą žemę“. 
  
Ateik, Šventoji Dvasia! Būk mūsų bendros kelionės vadovas! 

1. Sinodo kelionės patirtis 
 
15. Viso pasaulio Bažnyčių siunčiamuose pranešimuose atsispindi Kristaus mokinių džiaugsmai, viltys, kančios ir žaizdos. Jų žodžiuose skamba tai, kas glūdi visos žmonijos širdyje. Juose išreiškiamas troškimas, kad Bažnyčia, kuri eina su Kristumi vedama Dvasios, vykdytų savo evangelizavimo misiją. „Dabartinė mūsų „sinodo“ patirtis pažadino tikinčiųjų pasauliečių mintį ir troškimą įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą, į jos dalyvavimą šiandienos pasaulyje ir į jos pastoracinę veiklą vietinėje bendruomenėje“ (Kanados VK). 

1.1. „Sinodalumo vaisiai, sėklos ir piktžolės“ 

16. Pirmoji Sinodo kelionės dalis davė gausių vaisių, naujų sėklų, kurios žada naują augimą, o svarbiausia – džiaugsmo patirtį sunkiais laikais: „Iš sinodalumo vaisių, sėklų ir piktžolių dažniausiai sklinda balsai, kurie labai myli Bažnyčią, balsai, svajojantys apie patikimų liudytojų Bažnyčią, įtraukiančią, atvirą ir svetingą Dievo šeimą“ (Zimbabvės VK). Haitis kalba už daugelį: „Nepaisant nuolat fiksuojamų pagrobimų ir smurto atvejų, vyskupijų apibendrinimuose išreiškiamas džiaugsmas tų, kurie galėjo aktyviai dalyvauti šiame pirmajame Sinodo etape“ (Haičio VK). Šį džiaugsmą daugelis prašė pratęsti ir juo dalytis su kitais. Ebibeino (Pusiaujo Gvinėja) vyskupija tai pakartoja: „Ši sinodo patirtis buvo viena labiausiai džiuginančių, kurią daugelis galėjo patirti savo krikščioniškame gyvenime. Nuo pat pirmos akimirkos, kai prasidėjo sinodo darbas, iki pat dabartinio momento tarp Dievo tautos žmonių tvyro didžiulis entuziazmas.“ Tarp sinodo patirties vaisių keliuose apibendrinimuose pabrėžiamas sustiprėjęs priklausymo Bažnyčiai jausmas ir praktinis suvokimas, kad Bažnyčia – tai ne tik kunigai ir vyskupai: „Dalijantis esminiu klausimu „Kaip ši kelionė kartu šiandien vyksta jūsų konkrečioje Bažnyčioje?“ pastebėta, kad žmonės galėjo suvokti tikrąją Bažnyčios prigimtį ir toje šviesoje įžvelgti savo konkrečios Bažnyčios situaciją“ (Bangladešo VK). 

17. Plačiai buvo įvertintas dvasinio pokalbio metodas, kuris daugeliui leido sąžiningai pažvelgti į Bažnyčios gyvenimo tikrovę ir įvardyti šviesas bei šešėlius. Šis sąžiningas įvertinimas iš karto davė misionieriškų vaisių. „Stiprus Dievo tautos susitelkimas, džiaugsmas susitikti, vaikščioti kartu ir laisvai kalbėti. Kai kurie krikščionys, kurie jautėsi įskaudinti ir buvo nutolę nuo Bažnyčios, per šį konsultavimosi etapą sugrįžo“ (Centrinės Afrikos Respublikos VK). Daugelis pabrėžė, kad tai buvo pirmas kartas, kai Bažnyčia klausė jų nuomonės, ir jie nori tęsti šią kelionę: „Reikėtų tęsti sinodinio metodo dvasia rengiamus susitikimus, kuriuose visi bendruomenės ar bendrijos nariai gali atvirai ir sąžiningai pareikšti savo nuomonę, taip pat susitikimus su įvairiomis Bažnyčiai nepriklausančiomis grupėmis. Toks bendradarbiavimas turėtų tapti vienu iš bažnytinės kultūros „nerašytų įstatymų“, kad būtų skatinamas Bažnyčios narių ir visuomenės grupių suartėjimas, taip sukuriant žmonių pasirengimą gilesniam dialogui“ (Latvijos VK). 

18. Tačiau netrūko iššūkių, kurių apibendrinimuose neslepiama. Kai kurie jų susiję su konsultacinio etapo sutapimu su pandemija; kiti kyla iš sunkumų suprasti, ką reiškia sinodalumas, pastangų išversti ir įkultūrinti pateiktą medžiagą, nesugebėjimo surengti sinodinių susirinkimų dėl kai kurių vietos aplinkybių arba pasipriešinimo pagrindiniam pasiūlymui. Netrūksta ir labai aiškių nepritarimo išraiškų: „Nepasitikiu Sinodu. Manau, kad jis buvo pašauktas dar labiau pakeisti Kristaus mokymą ir dar labiau sužeisti Jo Bažnyčią“ (individualus pareiškimas iš Jungtinės Karalystės). Gana dažnai reiškiama baimė, kad sinodiškumo akcentavimas gali pastūmėti Bažnyčią priimti mechanizmus ir procedūras, priklausančias nuo demokratinio tipo daugumos principo. Tarp sunkumų atkreiptinas dėmesys į skepticizmą dėl sinodinio proceso tikrojo veiksmingumo ar ketinimų: „Kai kurie išreiškė abejonių dėl sinodinio proceso rezultatų dėl to, kad suvokia Bažnyčią kaip nelanksčią instituciją, nenorinčią keistis ir modernizuotis, arba dėl įtarimo, kad sinodinio proceso rezultatai buvo iš anksto nulemti“ (Kanados VK). 

19. Daugelyje apibendrinimų minima dvasininkų baimė ir pasipriešinimas, taip pat pasauliečių pasyvumas, jų baimė laisvai reikšti savo nuomonę, kova dėl kunigų ir vyskupų vaidmens sinodo dinamikoje supratimo ir išraiškos: „Šiame procese taip pat būta pasipriešinimo, nedalyvavimo, neįsitraukusių bendruomenių. Tai iš dalies galėjo lemti iššūkio naujumas, nes daugelis bendruomenių nėra įpratusios prie tokio Bažnyčios gyvenimo būdo. Taip pat dėl to, kad kai kurie vadovai ir ganytojai neprisiėmė jiems būdingo įkvepiančio ir vadovaujančio vaidmens. Keliose vyskupijų apibendrinimuose skundžiamasi, kad kunigai nedalyvauja arba dalyvauja silpnai“ (Čilės VK). Daugeliu atvejų sinodo procesas ir medžiaga atskleidžia, kad plačiai paplitęs kunigų ir likusios Dievo tautos dalies atskirumo suvokimas: „Konsultacijos vyskupijose ir nacionaliniu lygmeniu parodė, kad daug kur santykiai tarp kunigų ir pasauliečių yra sudėtingi. Viena vertus, kritikuojamas pastebėtas dvasininkų ir pasauliečių nutolimas, o kai kur kunigai netgi įvardijami kaip kliūtis vaisingam bendruomenės veikimui. Kartu minimi ir kunigams kylantys iššūkiai: dėl kunigų trūkumo, taip pat prarandant vis daugiau savanorių jaučiamas išsekimas; be to, kunigai ne visada jaučiasi išgirsti; kai kurie mano, kad jų tarnystė kvestionuojama. Kas yra geras kunigas? Kaip parapijos gyvenimas gali praturtinti visus dalyvius? Kodėl vis mažiau vyrų jaučia pašaukimą? Šiuos klausimus reikia aptarti“ (Austrijos VK). 

20. Ypač svarbi kliūtis einant kartu kelyje yra dvasininkų ar bažnytines pareigas einančių asmenų piktnaudžiavimo skandalas: pirmiausia – tai nederamas elgesys su nepilnamečiais ir pažeidžiamais asmenimis, bet taip pat ir kitokio pobūdžio piktnaudžiavimas (dvasinis, seksualinis, ekonominis, piktnaudžiavimas valdžia ir sąžine). Tai atvira žaizda, kuri ir toliau skaudžiai paliečia aukas ir išgyvenusius asmenis, jų šeimas ir bendruomenes: „Nuolat buvo kalbama apie dvasininkų seksualinio išnaudojimo krizės poveikį ir Bažnyčios atsaką [...]. Daugeliui jos padariniai vis dar yra stiprus ir neišspręstas klausimas. Buvo jaučiamas didelis poreikis pripažinti siaubą ir žalą, stiprinti pastangas apsaugoti pažeidžiamus asmenis, atitaisyti žalą Bažnyčios moraliniam autoritetui ir atkurti pasitikėjimą. Kai kurios vyskupijos pranešė, kad dalyviai pageidavo, jog jos viešai pripažintų ir atitaisytų praeities piktnaudžiavimus“ (Australijos VK). Atidus ir skausmingas piktnaudžiavimo palikimo apmąstymas paskatino daugelį sinodo grupių paraginti keisti Bažnyčios kultūrą, siekiant didesnio skaidrumo, atskaitomybės ir bendros atsakomybės. 

21. Be to, daugelyje šalių Sinodo kelias susidūrė su karais, kurie sutepė mūsų pasaulį krauju, „suteikdami laisvą valią visokiam fanatizmui, persekiojimams ir net žudynėms. Pastebėta sektantiškų ir etninių kurstymų, peraugusių į ginkluotus ir politinius konfliktus, dažnai kruvinus“ (Maronitų Bažnyčia). Ypač skaudžios tos situacijos, kai krikščionys, įskaitant katalikus, gyvena tarpusavyje kariaujančiose šalyse. Net ir šiose trapiose situacijose, kurios sustiprina susitikimą su Kryžiumi ir Prisikėlimu, krikščionių bendruomenės sugebėjo priimti joms skirtą kvietimą kaupti sinodalumo patirtį, apmąstyti, ką reiškia eiti drauge, ir išreikšti troškimą tai tęsti: „Kalbant apie genocido prieš tutsius tragediją, kuri taip suskaldė Ruandos žmones, reikėtų labiau gilintis į bendrystės temą siekiant autentiško kolektyvinės atminties išgydymo. Šis Sinodas leido mums geriau suprasti, kad vienybės bei susitaikymo pastoracija ir toliau turi būti prioritetas“ (Ruandos VK). 

1.2. Iš Krikšto kylantis visų bendras kilnumas 

22. Gyvojo sinodalumo praktika tapo „lemiamu ir vertingu momentu suvokti, kad visi turime bendrą kilnumą ir pašaukimą per Krikštą tapti Bažnyčios gyvenimo dalyviais“ (Etiopijos VK). Ši pamatinė nuoroda į Krikštą – ne kaip į abstrakčią sąvoką, bet kaip į jaučiamą tapatybę – tuoj pat išryškina ryšį tarp sinodinės Bažnyčios formos ir galimybės vykdyti savo misiją: „Vis labiau aiškėjo, kad visiems, gavusiems Krikšto malonę, svarbu eiti kartu dalijantis ir atpažįstant juos kviečiančios Šventosios Dvasios vadovavimą. Buvo giliai suvokta, kad sinodinėje Bažnyčioje ėjimas kartu yra būdas tapti misionieriška Bažnyčia“ (Japonijos VK). Daugelis vietinių Bažnyčių, kuriuose yra daugiau krikščioniškų konfesijų, ypač pabrėžia visų krikščionių seserų bei brolių Krikšto kilnumą ir bendrą misiją tarnaujant Evangelijai. Sinodo procesas yra nepilnas be susitikimo su broliais ir seserimis iš kitų konfesijų, dalijimosi ir dialogo su jais bei dalyvavimo bendroje veikloje. Apibendrinimuose atsispindi troškimas siekti nuodugnesnio ekumeninio dialogo ir išreiškiamas būtinumas tai ugdyti. 

23. Apibendrinimuose sinodo procesas pristatomas kaip naujumo ir šviežumo patirtis: „Dievo žmonės pastebėjo, kad buvo unikalu laisvai kalbėti ir būti išklausytiems organizuotuose pokalbiuose, kurie buvo atviri ir dėmesingi, vedami Šventosios Dvasios. Jie kalbėjo, kad po dešimtmečius trukusio bažnyčios lankymo pirmą kartą buvo paprašyti kalbėti“ (Pakistano VK). Kitas įvaizdis susijęs su išsilaisvinimo ir naujos gyvybės patirtimi: kiaušinio lukštas sudūžta, kai nauja gyvybė išskleidžia sparnus. 

24. Kitur pasitaiko įžvalgų, kurios labiau primena mintį apie atstumą tarp šeimos narių ir trokštamą sugrįžimą, kolektyvinio susvetimėjimo su savo, kaip sinodinės Bažnyčios, tapatybe pabaigą. Pasitelkus biblinį įvaizdį galima sakyti, kad Sinodinė kelionė žymi pirmuosius žingsnius grįžtant iš kolektyvinės tremties patirties, kurios padariniai veikia visą Dievo tautą: jei Bažnyčia nėra sinodinė, niekas iš tikrųjų negali jaustis visiškai namie. 

2. Šventojo Rašto klausymasis  

25. Būtent tremties patirtį išgyvenančiai tautai pranašas skiria žodžius, kurie šiandien mums padeda išgirsti, į ką Viešpats mus kviečia per išgyvenamą sinodinę patirtį: „Išplėsk savo palapinės erdvę, ištempk savo pastogės uždangas, pailgink palapinės virves, tvirtai įkalk kuolus“ (plg. Iz 54, 2).

26. Pranašo žodžiai tremtyje gyvenantiems žmonėms primena egzodo patirtį, kai jie gyveno palapinėse, ir skelbia sugrįžimo į žemę pažadą – džiaugsmo ir vilties ženklą. Norint pasiruošti, būtina padidinti palapinę veikiant trims jos struktūros elementams. Pirmasis yra palapinės audeklas, saugantis nuo saulės, vėjo ir lietaus, apibrėžiantis gyvenimo ir draugiškumo erdvę. Jį reikia išskleisti, kad jis galėtų apsaugoti ir tuos, kurie vis dar yra už šios erdvės ribų, bet jaučiasi kviečiami į ją įžengti. Virvės, kurios sujungia audeklus, yra antrasis palapinės konstrukcinis elementas. Jos turi subalansuoti įtempimą, kurio reikia, kad palapinė nenukristų, ir minkštumą, kuris sušvelnintų vėjo sukeltą judėjimą. Todėl palapinei išsiplėtus, virvės turi būti ištemptos, kad išlaikytų reikiamą įtempimą. Galiausiai trečiasis elementas yra kuoliukai: jie pritvirtina konstrukciją prie žemės ir laiduoja jos tvirtumą, tačiau juos galima perkelti, kai palapinę reikia pastatyti kitoje vietoje. 

27. Šiandien klausydamiesi šių Izaijo žodžių galime įsivaizduoti Bažnyčią kaip palapinę, iš tiesų kaip Susitikimo palapinę, kuri lydėjo žmones kelionėje per dykumą: ji buvo kviečiama išsiskleisti, bet taip pat ir judėti. Jos centre stovi tabernakulis, t. y. Viešpaties buvimas. Palapinės tvarumą garantuoja jos kuolų tvirtumas, t. y. tikėjimo pagrindai, kurie nesikeičia, bet gali būti perkeliami ir sodinami vis naujoje dirvoje, kad palapinė galėtų lydėti žmones, keliaujančius per istoriją. Galiausiai, kad palapinės konstrukcija nesusvyruotų, ji turi išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių jėgų ir įtampų, kurios ją veikia – tai metafora, išreiškianti įžvalgumo poreikį. Būtent taip daugelyje pranešimų įsivaizduojama Bažnyčia: ekspansyvus, bet ne vienalytis būstas, galintis suteikti pastogę visiems, bet atviras, įsileidžiantis ir išleidžiantis (plg. Jn 10, 9), judantis link Tėvo ir visos žmonijos apkabinimo. 

28. Norint praplėsti palapinę, reikia į ją priimti kitus ir padaryti vietos jų įvairovei. Taigi tai reiškia norą iš meilės numirti sau, iš naujo atrasti save santykyje su Kristumi ir savo artimu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Bažnyčios vaisingumas priklauso nuo to, ar priimame šią mirtį, kuri vis dėlto nėra sunaikinimas, bet savęs ištuštinimo patirtis, kad būtume pripildyti Kristaus per Šventąją Dvasią, taigi procesas, per kurį gauname turtingesnius santykius, gilesnius ryšius su Dievu ir vieni su kitais. Tai malonės ir perkeitimo vieta. Dėl šios priežasties apaštalas Paulius rekomenduoja: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 5–7). Būtent tokiomis sąlygomis Bažnyčios nariai, kiekvienas ir visi kartu, galės bendradarbiauti su Šventąja Dvasia vykdydami misiją, kurią Jėzus Kristus paskyrė savo Bažnyčiai: tai liturginis, eucharistinis veiksmas. 

3. Misionieriškos sinodinės Bažnyčios link  

29. Biblinis palapinės įvaizdis susijęs su kitais įvaizdžiais, kurie minimi daugelyje pranešimų: šeimos ir namų, vietos, kuriai žmonės nori priklausyti ir į kurią nori sugrįžti, įvaizdžiais. „Bažnyčia-namai turi ne duris, kurios užsidaro, bet perimetrą, kuris nuolat plečiasi“ (Italijos VK). Namų ir tremties, priklausymo ir atskirties dinamika apibendrinimuose jaučiama kaip įtampa. Viename pažymėta: „Tie, kurie Bažnyčioje jaučiasi kaip namie, jaučia nebuvimą tų, kurie nėra namie“ (Airijos VK). Šiuose balsuose girdime svajonę apie „pasaulinę ir sinodinę Bažnyčią, kuri gyvena vienybe įvairovėje. Dievas rengia kažką naujo, ir mes turime bendradarbiauti“ (USG/UISG). 

30. Pateiktos įžvalgos teikia vilčių, nes jose išvengiama dviejų pagrindinių dvasinių pagundų, su kuriomis Bažnyčia susiduria reaguodama į įvairovę ir jos keliamas įtampas. Pirmoji – likti įkalintiems konflikte, dėl kurio mūsų akiratis siaurėja, prarandame visumos pojūtį ir suskylame į atskiras tapatybes. Tai Babelio, bet ne Sekminių patirtis, gerai atpažįstama iš daugelio mūsų pasaulio bruožų. Antrasis – dvasiškai atsiriboti ir nesidomėti kylančiomis įtampomis, toliau eiti savo keliu, neįsitraukiant į kelionę su artimaisiais. Vietoj to „raginama geriau gyventi tiesos ir gailestingumo įtampoje, kaip tai darė Jėzus [...]. Svajojame apie Bažnyčią, kuri pilniau išgyvena kristologinį paradoksą: drąsiai skelbia savo autentišką mokymą ir tuo pat metu per pastoracinį ir įžvalgų lydėjimą liudija radikalų įtraukimą ir priėmimą“ (Anglijos ir Velso VK). 

31. Sinodo proceso esmė – Bažnyčios, gebančios radikaliai įtraukti, dalytis priklausomybe ir būti svetinga pagal Jėzaus mokymą, vizija: „Užuot elgęsi kaip sargybiniai, bandantys kitus pašalinti nuo bendro stalo, turime labiau stengtis, kad žmonės žinotų, jog kiekvienas čia gali rasti vietą ir namus“ (parapijų grupės iš JAV pastaba). Esame kviečiami eiti į kiekvieną vietą, ypač už mums pažįstamų teritorijų ribų, „palikdami patogią poziciją tų, kurie teikia svetingumą, kad leistumės būti priimti į egzistenciją tų, kurie yra mūsų žmonijos kelionės palydovai“ (Vokietijos VK). 

3.1. Klausymasis, kuris tampa svetingas 

32. Šioje kelionėje Bažnyčios suprato, kad kelias į didesnę įtrauktį – išplėstą palapinę – yra laipsniškas. Jis prasideda nuo įsiklausymo ir reikalauja platesnio ir gilesnio požiūrio bei struktūrų perkeitimo, taip pat naujo požiūrio į pastoracinį lydėjimą; jis prasideda nuo pasirengimo pripažinti, kad periferijos gali būti vieta, kur skamba kvietimas atsiversti kartu su raginimu ryžtingiau įgyvendinti Evangeliją. Klausymasis reikalauja, kad atpažintume kitus kaip savo kelionės dalyvius. Kai tai darome, kiti jaučiasi laukiami, o ne teisiami, laisvi pasidalinti savo dvasine kelione. Ši patirtis pasitvirtino daugelyje kontekstų, o kai kuriems ji tapo labiausiai perkeičiančiu visą procesą aspektu. Sinodo patirtį galima skaityti kaip pripažinimo kelią tiems, kurie nesijaučia pakankamai pripažinti Bažnyčioje. Tai ypač pasakytina apie tuos pasauliečius vyrus ir moteris, diakonus, pašvęstuosius vyrus ir moteris, kurie anksčiau jautė, kad institucinė Bažnyčia nesidomi jų tikėjimo patirtimi ar nuomone. 

33. Apibendrinimuose taip pat kalbama apie tai, kaip sunku atidžiai įsiklausyti ir priimti tiesą, jog klausymasis keičia žmogų. Juose pabrėžiama, kad trūksta bendruomeninio klausymosi ir įžvalgumo, ir raginama rengti daugiau mokymų šioje srityje. Be to, apibendrinimuose atkreipiamas dėmesys į išliekančias struktūrines kliūtis, įskaitant hierarchines struktūras, skatinančias autokratines tendencijas; į klerikalinę ir individualistinę kultūrą, izoliuojančią asmenis ir griaunančią kunigų ir pasauliečių santykius; į sociokultūrinius ir ekonominius skirtumus, naudingus turtingiesiems ir išsilavinusiems; į „tarpinių“ erdvių, skatinančių tarpusavyje atskirtų grupių narių susitikimus, nebuvimą. Lenkijos pranešime teigiama: „Neįsiklausymas lemia nesupratimą, atskirtį ir marginalizaciją. Dar viena to pasekmė – uždarumas, supaprastinimas, pasitikėjimo stoka ir baimės, griaunančios bendruomenę. Kai kunigai nenori išklausyti, teisindamiesi, pavyzdžiui, veiklos gausa, arba kai į klausimus neatsakoma, tikinčiųjų pasauliečių širdyse kyla liūdesio ir susvetimėjimo jausmas. Nesiklausant atsakymai į tikinčiųjų sunkumus ištraukiami iš konteksto ir nepaliečia jų patiriamų problemų esmės, tampa tuščiu moralizavimu. Pasauliečiai jaučia, kad bėgimas nuo nuoširdaus įsiklausymo kyla iš baimės, jog teks pastoraciniu požiūriu įsitraukti. Panašus jausmas didėja, kai vyskupai neturi laiko kalbėtis ir klausytis tikinčiųjų.“

34. Kartu apibendrinimuose jautriai pastebima daugelio dvasininkų, kurie nesijaučia išklausyti, palaikomi bei vertinami, vienatvė ir izoliacija: galbūt vienas iš mažiausiai pastebimų balsų apibendrinimuose yra kunigų ir vyskupų balsas, kalbantis apie juos pačius ir jų patirtį, įgytą einant kartu. Ypač atidus klausymasis turi būti siūlomas tam, kad įšventintieji dvasininkai galėtų tartis dėl daugelio savo emocinio ir seksualinio gyvenimo aspektų. Taip pat pabrėžiama būtinybė užtikrinti tinkamas priėmimo ir apsaugos formas celibato įžadus sulaužiusių kunigų moterims ir galimai vaikams, kuriems kitaip gresia didelė neteisybė ir diskriminacija. 

Galimybių suteikimas jaunimui, neįgaliesiems ir gyvybės gynimui

35. Visuotinį susirūpinimą kelia menkas jaunimo balsas sinodo procese, kaip ir vis menkesnis atstovavimas Bažnyčios gyvenime. Atnaujintas dėmesys jaunimui, jo ugdymui ir palydėjimui yra neatidėliotinas poreikis, o ir būdas įgyvendinti ankstesnio sinodo „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ (2018 m.) išvadas. Ta proga būtent jaunimas atkreipė dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į tikėjimo perdavimą šiandien, reikia labiau sinodinės Bažnyčios. Iniciatyva „Skaitmeninis sinodas“ yra reikšmingas bandymas įsiklausyti į jaunimą ir pasiūlyti naujų įžvalgų, kaip skelbti Evangeliją. Antilės pateiktoje įžvalgoje teigiama: „Kadangi mūsų jaunimas patiria didelį susvetimėjimą, turime suteikti jaunimui pirmenybę.“

36. Daugelyje apibendrinimų minima, kad trūksta tinkamų struktūrų ir neįgaliųjų palydėjimo priemonių, ir raginama ieškoti naujų būdų, kaip priimti jų indėlį bei skatinti jų dalyvavimą. Bažnyčiai, nepaisančiai savo pačios mokymo, kyla pavojus sekti visuomene, atstumiančia neįgaliuosius. „Išvardytos diskriminacijos formos – neišklausymas, nepaisymas teisės pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, sakramentų nesuteikimas, kaltinimas raganavimu, prievarta – ir kitos apibūdina neįgaliųjų atmetimo kultūrą. Jos neatsiranda atsitiktinai, bet turi tą pačią šaknį – mintį, kad neįgaliųjų gyvenimas yra mažiau vertingas nei kitų“ (Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos specialiųjų sinodinių konsultacijų apie neįgaliuosius apibendrinimas). 

37. Ne mažiau svarbus yra Dievo tautos įsipareigojimas ginti trapią ir pažeidžiamą gyvybę visais jos etapais. Pavyzdžiui, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčiai sinodalumo užduotimi tampa „tirti moterų migracijos reiškinį ir teikti paramą įvairaus amžiaus moterims; ypatingą dėmesį skirti moterims, kurios dėl materialinio skurdo ir šeimos atstūmimo baimės Ukrainoje ryžtasi abortui; vykdyti šviečiamąjį darbą tarp moterų, kurios raginamos atsakingai pasirinkti sunkiu gyvenimo laikotarpiu, siekiant išsaugoti ir apsaugoti negimusių vaikų gyvybę bei užkirsti kelią abortams; rūpintis moterimis, patiriančiomis poabortinį sindromą."

Išklausyti tuos, kurie jaučiasi apleisti ir atstumti 

38. Iš apibendrinimų aiškiai matyti, kad daugelis bendruomenių jau suprato sinodalumą kaip kvietimą išklausyti tuos, kurie jaučiasi esą išstumti iš Bažnyčios. Tremties jausmą patiriančios grupės yra įvairios, pradedant daugeliu moterų ir jaunuolių, kurie nemano, kad jų gabumai ir gebėjimai yra pripažįstami. Šiose grupėse, kurios tarpusavyje yra labai nevienalytės, daugelis jaučiasi menkinami, apleisti, nesuprasti. Namų ilgesys būdingas ir tiems, kurie po Vatikano II Susirinkimo liturginių pokyčių nesijaučia gerai. Patirtis, kai į juos rimtai įsiklausoma, daugeliui yra permaininga ir yra pirmas žingsnis link pajautos, kad jie yra įtraukti. Kita vertus, liūdesį kėlė tai, kad kai kurie jautė, jog jų dalyvavimas sinodo procese buvo nepageidaujamas. Tai jausmas, reikalaujantis supratimo ir dialogo. 

39. Tarp tų, kurie prašo prasmingesnio dialogo ir svetingesnės erdvės, taip pat yra tokių, kurie dėl įvairių priežasčių jaučia įtampą tarp priklausymo Bažnyčiai ir savo emocinių santykių, pvz., antrą kartą susituokę išsiskyrusieji, vieniši tėvai, žmonės, gyvenantys poligaminėje santuokoje, LGBTQ asmenys ir kt. Apibendrinimai rodo, kaip šis priėmimo poreikis meta iššūkį daugeliui vietinių Bažnyčių: „Žmonės prašo, kad Bažnyčia būtų prieglobstis sužeistiesiems ir sugniuždytiesiems, o ne institucija, skirta tobuliesiems. Jie nori, kad Bažnyčia sutiktų žmones ten, kur jie yra, kad eitų su jais, o ne juos teistų, ir kad būtų kuriami tikri santykiai rodant rūpestį ir autentiškumą, o ne siekiant pranašumo“ (EC USA). Jie taip pat atskleidžia neaiškumą dėl atsako ir išreiškia visuotinės Bažnyčios įžvalgumo poreikį: „Atsiranda naujas reiškinys Bažnyčioje, taip pat tai visiškai nauja Lesote: tos pačios lyties asmenų santykiai. [...] Ši naujovė kelia nerimą katalikams ir tiems, kurie tai laiko nuodėme. Stebėtina, kad Lesote yra katalikų, kurie pradėjo praktikuoti tokį elgesį ir tikisi, kad Bažnyčia priims juos ir jų elgesio būdą. [...] Bažnyčiai tai problemiškas iššūkis, nes šie žmonės jaučiasi atstumti“ (Lesoto VK). Įšventintąją tarnystę palikę ir susituokę asmenys taip pat prašo svetingesnės Bažnyčios, labiau pasirengusios dialogui. 

40. Nepaisant kultūrinių skirtumų skirtinguose žemynuose esama akivaizdžių panašumų, susijusių su tais, kurie visuomenėje ir krikščionių bendruomenėje laikomi atstumtaisiais. Daugeliu atvejų jų balsas sinodo procese nebuvo girdimas ir jie pasirodo pranešimuose tik todėl, kad apie juos kalba kiti, apgailestaudami dėl jų atskirties: „Kaip Bolivijos Bažnyčia liūdime, kad nesugebėjome veiksmingai pasiekti vargšų periferijose ir atokiausiose vietose“ (Bolivijos VK). Tarp dažniausiai minimų atstumtųjų grupių yra skurdžiausi, vieniši pagyvenę žmonės, čiabuviai, jokiai grupei nepriklausantys ir gyvenantys nesaugiai migrantai, gatvės vaikai, alkoholikai ir narkomanai, į nusikalstamumo pinkles patekę asmenys ir tie, kuriems prostitucija atrodo vienintelė galimybė išgyventi, prekybos žmonėmis aukos, piktnaudžiavimą (Bažnyčioje ir už jos ribų) patyrę asmenys, kaliniai, grupės, kurios patiria diskriminaciją ir smurtą dėl rasės, etninės kilmės, lyties, kultūros ir seksualumo. Apibendrinimuose jie visi pasirodo kaip žmonės su veidais ir vardais, raginantys solidarizuotis, palaikyti dialogą, lydėti ir priimti. 

3.2. Misijos seserys ir broliai 

41. Bažnyčia yra gyvenimo pilnatvės skelbėja: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Evangelijose gyvenimo pilnatvė ir Dievo karalystės pilnatvė pristatomos ne kaip atskiros tikrovės ar veiklos sritys, bet visada kaip dinamiškai susipynęs veikimas. Bažnyčios misija yra padaryti Kristų esantį tarp savo žmonių skaitant Žodį, švenčiant sakramentus ir vykdant visus veiksmus, kuriais rūpinamasi sužeistaisiais bei kenčiančiaisiais. „Kad atsilieptume į šį poreikį, mums visiems Bažnyčioje būtina įsitraukti į atsivertimo procesą, o tai reikštų siūlyti kerigmą kaip pagrindinį skelbimą ir įsiklausyti į Kristų, dėl mūsų nukryžiuotą ir prisikėlusį. [...] Todėl svarbu grįžti prie krikščioniškojo gyvenimo ir pirmosios meilės esmės, grįžti prie pirmųjų bendruomenių šaknų, t. y. ten, kur visi dalykai buvo bendri“ (Kosta Rikos VK). 

42. Vykdydami savo misiją augame pagal savo krikščioniškąjį pašaukimą. Šios misionieriškos veiklos esmė – „plėsti savo palapinę“. Todėl sinodalumą praktikuojanti Bažnyčia siūlo pasauliui stiprų Evangelijos liudijimą: „Šventoji Dvasia skatina atnaujinti mūsų strategijas, įsipareigojimus, atsidavimą ir motyvaciją, kad galėtume eiti drauge ir pasiekti tuos, kurie yra toliausiai: su entuziazmu ir džiaugsmu skleisdami Dievo žodį, panaudodami savo talentus, dovanas ir įgūdžius, priimdami naujus iššūkius ir įgyvendindami kultūrinius pokyčius Evangelijos ir Bažnyčios gyvenimo šviesoje“ (Venesuelos VK). Apibendrinimuose pateikiama svajonė apie tokią Bažnyčią: giliai įsitraukusią į pasaulio iššūkius ir gebančią į juos atsiliepti konkrečiais pokyčiais. „Pasauliui reikia „Bažnyčios, kuri eina pirmyn“, kuri atmeta tikinčiųjų ir netikinčiųjų pasidalijimą, kuri žvelgia į žmoniją ir siūlo jai daugiau nei doktriną ar strategiją, siūlo išganymo patirtį, „dovanos perviršį“ atsiliepiant į žmonijos ir gamtos šauksmą“ (Portugalijos VK). 

Bažnyčios misija šiuolaikiniame pasaulyje 

43. Sinodalumas yra Dievo kvietimas eiti kartu su visa žmonių šeima. Daug kur krikščionys gyvena tarp kitų tikėjimų ar netikinčių žmonių ir dalyvauja dialoge, kuris formuojasi kasdienio gyvenimo ir bendro gyvenimo mainuose: „Socialinis dialogo klimatas puoselėjamas ir su tais, kurie išpažįsta tradicinę Afrikos religiją, ir su visais kitais asmenimis ar bendruomenėmis, kad ir kokiai religinei denominacijai jie priklausytų“ (Senegalo, Mauritanijos, Žaliojo Kyšulio ir Bisau Gvinėjos VK). Vis dėlto apibendrinimuose nurodoma, kad socialinių, kultūrinių, dvasinių ir intelektualinių mainų ir bendradarbiavimo srityje dar reikia nueiti ilgą kelią. 

44. Bažnyčios žaizdos glaudžiai susijusios su pasaulio žaizdomis. Apibendrinimuose kalbama apie iššūkius, susijusius su gentiniu, sektantišku nusiteikimu, rasizmu, skurdu ir lyčių nelygybe tiek Bažnyčios, tiek pasaulio gyvenime. Uganda antrina daugeliui kitų šalių, pažymėdama, kad Bažnyčios struktūrose „turtingų ir išsilavinusių žmonių klausomasi labiau nei kitų“. Filipinų apibendrinime pabrėžiama, kad „daugelio neprivilegijuotų ir visuomenės atstumtųjų nuomone, jie Bažnyčioje taip pat palikti nuošalyje“.  Kitose apibendrinimuose pažymima, kokią įtaką bažnytinių bendruomenių gyvenimui daro etninė diskriminacija ir gentine sąranga grindžiama kultūra. Šios realijos sudaro ne tik mūsų misijos foninį kontekstą, bet ir apibrėžia jos kryptį bei tikslą: Evangelijos žinia, kurią Bažnyčia įpareigota skelbti, turi perkeisti taip pat ir nuodėmės struktūras, laikančias žmoniją ir kūriniją nelaisvėje. 

45. Dievo tauta trokšta išgirsti vargšų ir žemės šauksmą. Apibendrinimuose ypač kviečiama pripažinti socialinių bei aplinkosauginių iššūkių tarpusavio ryšį ir reaguoti į juos bendradarbiaujant bei sudarant sąjungas su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, kitų religijų tikinčiaisiais ir visais geros valios žmonėmis. Šis kvietimas atnaujinti ekumenizmą ir tarpreliginį bendradarbiavimą ypač stiprus regionuose, pasižyminčiuose didesniu pažeidžiamumu dėl socialinės ir aplinkosaugos žalos ir ryškesne nelygybe. Pavyzdžiui, anot daugelio Afrikos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių apibendrinimų, Bažnyčios visame pasaulyje raginamos pripažinti, kad socialinių ir aplinkosauginių iššūkių sprendimas negali būti ignoruojamas: „Mes trokštame apsaugoti šią Dievo kūrinijos dalį, nes nuo vandenyno daugeliu atžvilgių priklauso mūsų žmonių gerovė. Kai kuriose mūsų šalyse didžiausią grėsmę kelia vandenynas, nes klimato pokyčiai turi drastiškų padarinių šių šalių faktiniam išlikimui“ (Ramiojo vandenyno regiono VK). 

46. Kai kuriose apibendrinimuose taip pat pažymėta Bažnyčios vaidmens viešojoje erdvėje svarba, ypač taikos kūrimo ir susitaikymo procesuose. Stipriai susiskaldžiusiose visuomenėse tai dažnai laikoma svarbia misijos dalimi. Kitose apibendrinimuose Bažnyčia raginama drąsiau prisidėti prie diskusijų ir veiksmų dėl teisingumo viešojoje erdvėje. Norėta stipresnės formacijos Bažnyčios socialinio mokymo srityje. „Mūsų Bažnyčia pašaukta ne konfrontuoti, bet vesti dialogą ir bendradarbiauti visais lygmenimis [...]. mūsų dialogas negali būti apologetinis dialogas pateikiant nenaudingus argumentus, bet gyvenimo ir solidarumo dialogas“ (Armėnų katalikų bažnyčia). 

47. Dar viena tema, būdinga daugeliui apibendrinimų, yra didesnio ekumeninio įsitraukimo silpnumas ir noras sužinoti, kaip įkvėpti naują gyvybę ekumeninei kelionei, pradedant nuo konkretaus, kasdienio bendradarbiavimo sprendžiant bendrus socialinio bei aplinkosauginio teisingumo klausimus. Karštai trokštama vieningesnio krikščionių ir tikinčiųjų bendruomenių liudijimo. 

Ėjimas kartu su visais krikščionimis 

48. Kvietimas į ekumenizmą nėra vien tik bendras socialinis įsipareigojimas. Daugelyje pranešimų pabrėžiama, kad nėra visiško sinodiškumo be krikščionių vienybės. Tai prasideda nuo raginimo siekti glaudesnės bendrystės tarp skirtingų apeigų Bažnyčių. Ekumeninis dialogas nuo Vatikano II Susirinkimo padarė pažangą: „Realiame Centrinės Afrikos Respublikos gyvenime skirtingų konfesijų krikščionių „sugyvenimas“ yra savaime suprantamas. Mūsų kaimynystė, mūsų šeimos, mūsų mirusiųjų palydėjimo vietos, mūsų darbovietės yra tikros ekumenizmo erdvės“ (Centrinės Afrikos Respublikos VK). Tačiau daugelis ekumeninių klausimų, susijusių su sinodinėmis struktūromis ir tarnystėmis Bažnyčioje, vis dar nėra gerai aptartos. Pranešimuose taip pat pažymima, kad egzistuoja „kankinystės ekumenizmas“, kai persekiojimas ir toliau vienija krikščionis. Apibendrinimuose prašoma daugiau dėmesio skirti susiskaldymo tikrovei, pavyzdžiui, dalijimosi Eucharistija klausimui. 

49. Apibendrinimuose taip pat atkreipiamas dėmesys į jautrų reiškinį – tarpkonfesinių ir tarpreliginių šeimų gasėjimą ir jų specifinius lydėjimo poreikius. Norint atgaivinti įsipareigojimą liudyti dialogą ir lydėjimą susiskaldžiusiame pasaulyje, reikia tikslingo ugdymo, kuris didintų vyskupų, kunigų, pašvęstųjų moterų ir vyrų, pasauliečių – vyrų ir moterų pasitikėjimą, gebėjimus ir motyvaciją vesti ekumeninį bei tarpreliginį dialogą. „Nors Katalikų Bažnyčia Indijoje bando puoselėti ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, jaučiama, kad misija šioje srityje yra minimali. Dialogo pastangos pritraukė tik saujelę elito atstovų ir liko daugiausia kaip smegenų pratybos, apsiribojančios idėjų ir sąvokų sritimi, užuot tapusios masių judėjimu, taip pat ir paprastų žmonių gyvenimo, meilės ir veiksmo dialogu, įtikinant įvairių tikėjimų ir ideologijų žmones įžvelgti, planuoti ir dirbti kartu dėl bendrų tikslų“ (Indijos VK).

Kultūrinis kontekstas 

50. Daugelyje apibendrinimų pabrėžiama, kad svarbu pripažinti, jog Bažnyčia vykdo savo misiją skelbti Evangeliją konkrečiose kultūrinėse kontekstuose ir yra veikiama gilių bei sparčių socialinių pokyčių. Šie veiksniai skirtingi, tačiau kelia didelių iššūkių dalyvavimui ir formuoja Bažnyčios misijos tikrovę. Sektantizmo, tribalizmo, etnonacionalizmo palikimas – skirtingai išreikštas ir išgyvenamas įvairiose vietose – nuolat grasina susiaurinti Bažnyčios katalikiškumo raišką. 

51. Daugelis vietos Bažnyčių reiškia susirūpinimą dėl pasitikėjimo ir patikimumo trūkumo, kurį sukėlė piktnaudžiavimo krizės, poveikio. Kiti nurodo, kad individualizmas ir vartotojiškumas yra esminiai kultūriniai veiksniai: „Kasdien jaučiame, kad net mūsų šalyje Evangelijos skelbimui iššūkį kelia auganti sekuliarizacija, individualizmas ir abejingumas institucinėms religijos formoms“ (Vengrijos VK). Maltos pranešime, kaip ir daugelyje kitų, pabrėžiama, kaip istoriniai Bažnyčios ir politinės valdžios susipynimai tebedaro poveikį misijų kontekstui. Daugelis Bažnyčių jaučia, kad vienu metu susiduria su visais šiais kultūriniais iššūkiais, tačiau nori vis labiau pasitikėti savimi skelbdamos Evangeliją „vartotojiškoje visuomenėje, kuri nesugebėjo užtikrinti tvarumo, teisingumo ar pasitenkinimo gyvenimu“ (Airijos VK). Kitos patiria pozicijų pliuralizmą savo viduje: „Pietų Afriką taip pat veikia tarptautinės sekuliarizacijos, individualizacijos ir reliatyvizmo tendencijos.  Tokie klausimai kaip Bažnyčios mokymas apie abortus, kontracepciją, moterų įšventinimą, susituokusius dvasininkus, celibatą, skyrybas ir naują santuoką, Šventąją Komuniją, homoseksualumą, LGBTQIA+ buvo keliami visose tiek kaimo, tiek miesto vyskupijose. Žinoma, nuomonės šiais klausimais išsiskyrė, todėl neįmanoma pateikti galutinės bendruomenės pozicijos nė vienu iš šių klausimų“ (Pietų Afrikos VK). Daugelyje apibendrinimų išreiškiamas ypatingas apgailestavimas ir susirūpinimas dėl šeimose patiriamo spaudimo ir dėl to atsirandančio poveikio santykiams tarp kartų ir tikėjimo perdavimui. Daugelyje pranešimų iš Azijos prašoma geriau lydėti ir formuoti šeimas, kai jos susiduria su kultūrinių sąlygų pasikeitimu. 

52. Kai kuriuose kontekstuose tikėjimo liudijimas išgyvenamas iki kankinystės. Yra šalių, kuriose krikščionys, ypač jaunimas, susiduria su iššūkiu – sistemingu prievartiniu atvertimu į kitas religijas. Daugelyje pranešimų pabrėžiama, kad persekiojamos krikščionių mažumos susiduria su nesaugumu ir smurtu. Tokiais atvejais eiti drauge su kitų tikėjimų žmonėmis, užuot pasitraukus už atsiskyrimo sienos, reikia pranašiškos drąsos. 

Kultūros, religijos ir dialogas 

53. Esminis sinodinės Bažnyčios elementas, kurį dar reikia gerokai pagilinti ir geriau suprasti, yra raginimas laikytis prasmingesnio tarpkultūrinio kontaktų ieškojimo. Toks požiūris prasideda nuo ėjimo kartu su kitais, kultūrinių skirtumų įvertinimo, šių ypatumų supratimo kaip elementų, padedančių mums augti: „Katalikų Bažnyčios Kambodžoje susitikimas su budistų vienuoliais ir Kambodžos pasauliečiais budistais „kuria naują kultūrą“. Visa mūsų veikla turi įtakos vieni kitiems ir daro poveikį visam pasauliui. Galbūt mūsų religijos skiriasi, tačiau visi siekiame bendro gėrio“ (Laoso ir Kambodžos VK). Intensyviausiai tai patiria Bažnyčios, atstovaujančios krikščionių mažumai tame kontekste, kuriame jie gyvena: „Pavyzdžiui, [yra] tai, ką galėtume pavadinti mūsų Bažnyčių „porėtumu“, nes jų skiriamoji riba su pilietine visuomene paradoksaliai yra mažiau ryški nei kitur [...]. Nėra jokios problemos, ar tai daroma „Bažnyčios viduje“, ar „už jos ribų“. Mes iš esmės esame išeinanti Bažnyčia, nes visada esame „kitų namuose“, o tai mus išmokė įsiklausymo, lankstumo ir kūrybiškumo kalboje ir praktikoje“ (Šiaurės Afrikos regiono VK  [CERNA]). 

54. Tačiau net ir tada, kai pradedame priimti ar net vertinti kitą, kelionė vis dar nėra baigta. Bažnyčios tarpkultūrinis požiūris siekia horizonto, į kurį mus kviečia Kristus – Dievo karalystės. Priimdami praturtinančią įvairovę galime atrasti gilesnę vienybę ir galimybę bendradarbiauti su Dievo malone: „Taip pat turėtume atsižvelgti į išplėstinės šeimos ir kelionės palydovų – nekatalikų, politikų ir netikinčiųjų – mintis ir idėjas. Tai balsai mūsų kaimynystėje, kurių negalime sau leisti vengti, kad nepraleistume per juos sklindančio Dievo šnabždesio!“ (Zimbabvės VK). Tai yra liudijimas pasaulyje, kuriam sunkiai sekasi suvokti įvairovę vienybėje kaip tikrąjį pašaukimą: „Bendruomenė [...] turi labiau atsižvelgti į įvairovę, siekius, poreikius ir tikėjimo išgyvenimo būdus. Visuotinė Bažnyčia turi išlikti vienybės garantas, tačiau vyskupijos gali įkultūrinti tikėjimą vietoje; būtina decentralizacija“ (Liuksemburgo arkivyskupija). 

55. Daugelyje apibendrinimų raginama geriau atpažinti, įtraukti, integruoti ir reaguoti į vietinių kultūrų, kurių daugelio pasaulėžiūra ir veiklos stilius yra sinodiniai, turtingumą. Žmonės išreiškia troškimą skatinti (o kai kuriais atvejais – atkurti ir pagilinti) vietos kultūrą, integruoti ją į tikėjimą ir įtraukti į liturgiją. „Šiame kontekste krikščionys yra kviečiami siūlyti savo indėlį, pradedant nuo savo tikėjimo vizijos, siekiant jį įkultūrinti naujuose kultūriniuose kontekstuose [...]. Ši požiūrių įvairovė turėtų būti suvokiama kaip tarpkultūrinio modelio įgyvendinimas, kai skirtingi pasiūlymai papildo ir praturtina vienas kitą pranokdami daugiakultūriškumo modelį, kurį sudaro paprastas kultūrų sugretinimas, neperžengiantis jų ribų“ (Popiežiškosios kultūros tarybos įnašas). 

56. Daugeliu atvejų apibendrinimuose ypač raginama atkreipti dėmesį į čiabuvių tautų padėtį. Jų dvasingumas, išmintis ir kultūra gali daug ko išmokyti. Kartu su šiomis tautomis turime iš naujo skaityti istoriją, semtis įkvėpimo iš tų situacijų, kai Bažnyčia savo veikla pasitarnavo jų integraliam žmogiškajam vystymuisi, ir prašyti atleidimo už tuos atvejus, kai Bažnyčia prisidėjo prie jų priespaudos. Kartu kai kuriuose pranešimuose pabrėžiama būtinybė suderinti akivaizdžius prieštaravimus tarp kultūrinės praktikos ar tradicinių tikėjimų ir Bažnyčios mokymo. Apskritai sinodalumo praktiką – bendrystę, dalyvavimą ir misiją – reikia aiškinti vietos kultūrose bei kontekstuose, laikantis įtampos, skatinančios įžvalgumą ir kūrybišką įgyvendinimą. 

3.3. Bendrystė, dalyvavimas ir bendra atsakomybė 

57. Bažnyčios misija įgyvendinama per visų pakrikštytųjų gyvenimą. Apibendrinimuose išreiškiamas stiprus troškimas pripažinti ir dar kartą patvirtinti šį bendrą kilnumą kaip Bažnyčios gyvenimo ir tarnysčių atnaujinimo pagrindą. Juose patvirtinama visų pašaukimų Bažnyčioje vertė ir, svarbiausia, kviečiama sekti Jėzumi, sugrįžtant prie jo stiliaus ir būdo naudotis galia ir valdžia kaip gydymo, sutaikinimo ir išlaisvinimo priemone. „Svarbu sukurti sinodinį institucinį modelį kaip bažnytinę paradigmą, dekonstruojančią piramidinę valdžią, teikiančią pirmenybę vienasmeniam valdymui. Vienintelė teisėta valdžia Bažnyčioje turi būti meilė ir tarnystė sekant Viešpaties pavyzdžiu“ (Argentinos VK). 

Peržengti klerikalizmo ribas 

58. Apibendrinimų tonas nėra antiklerikalinis (nukreiptas prieš kunigus ar kunigystę). Daugelyje jų išreiškiamas gilus dėkingumas ir meilė ištikimiems ir atsidavusiems kunigams, taip pat susirūpinimas dėl daugybės reikalavimų, su kuriais jie susiduria. Apibendrinimuose taip pat išreiškiamas noras, kad kunigai būtų geriau išugdyti, labiau lydimi ir mažiau izoliuoti. Juose nurodoma, kaip svarbu atsikratyti Bažnyčios klerikalizmo, kad visi jos nariai, įskaitant kunigus ir pasauliečius, galėtų vykdyti bendrą misiją. Klerikalizmas suvokiamas kaip dvasinio nuskurdimo forma, tikrosios įšventintosios tarnystės gėrybių atėmimas ir kultūra, kuri izoliuoja dvasininkus ir kenkia pasauliečiams. Ši kultūra atskiria mus nuo gyvosios Dievo patirties ir kenkia pakrikštytųjų giminystės ryšiams, dėl to atsiranda nelankstumas, prisirišimas prie legalistinės valdžios ir autoriteto kaip galios, o ne kaip tarnystės naudojimas. Klerikalizmas gali būti tokia pat pagunda tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams, kaip pabrėžiama pranešime iš Centrinės Afrikos Respublikos: „Kai kurie parapijų kunigai elgiasi kaip „įsakymų davėjai“, primetantys savo valią, niekieno neatsiklausdami. Krikščionys pasauliečiai nesijaučia esantys Dievo tautos nariai. Reikėtų apgailestauti dėl pernelyg „klerikalistinių“ iniciatyvų. Kai kurie pastoracijos darbuotojai – dvasininkai ir pasauliečiai – kartais mieliau nori būti apsupti tų, kurie pritaria jų nuomonei, ir laikosi atokiau nuo tų, kurių įsitikinimai jiems priešiški ir su jais nesutampa.“ 

59. Nors tuose pranešimuose problema diagnozuojama atvirai, jie nėra beviltiški. Juose išreiškiamas stiprus ir energingas troškimas atnaujinti vadovavimo formas – kunigų, vyskupų, tikinčiųjų ir pasauliečių, – kurios būtų susijusios su santykiais ir bendradarbiavimu, taip pat valdžios formas, galinčias skatinti solidarumą ir bendrą atsakomybę: „Autoriteto užduotys apima skatinimą, įtraukimą, vadovavimą ir palengvinimą dalyvauti Bažnyčios gyvenime [...] bei dalies atsakomybės delegavimą“ (Slovakijos VK). Pasauliečiai, vienuoliai ir dvasininkai trokšta atiduoti savo talentus ir gebėjimus Bažnyčios dispozicijai, todėl jie reikalauja vadovavimo, kuris leistų jiems būti laisviems. Apibendrinimuose reiškiamas dėkingumas tiems vadovams, kurie jau atlieka savo vaidmenį tokiais būdais. 

Persvarstyti moterų dalyvavimą 

60. Raginimas Bažnyčios kultūrai atsiversti siekiant pasaulio išganymo konkrečiai siejamas su galimybe sukurti naują kultūrą su naujomis praktikomis ir struktūromis. Šiuo požiūriu labai svarbi ir neatidėliotina sritis yra susijusi su moterų vaidmeniu ir jų pašaukimu, įsišaknijusiu mūsų bendrame krikšto kilnume, visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Visame pasaulyje pastebimas didėjantis sąmoningumas ir jautrumas šiam klausimui. 

61. Iš visų žemynų sklinda raginimas, kad katalikės moterys pirmiausia būtų vertinamos kaip pakrikštytos ir lygiateisės Dievo tautos narės. Beveik vienbalsiai tvirtinama, kad moterys labai myli Bažnyčią, tačiau daugelis jaučia liūdesį, nes jų gyvenimas dažnai nėra tinkamai suprantamas, o jų indėlis ir charizmos ne visada įvertinamos. Šventosios Žemės apibendrinime pažymima: „Moterys, kurios, atrodo, suprato, kad jos ne tik gali daugiau laimėti, bet ir daugiau pasiūlyti, nes buvo nustumtos į pranašišką pakraštį, iš kurio stebi, kas vyksta Bažnyčios gyvenime. Bažnyčioje, kurioje beveik visi sprendimus priimantys asmenys yra vyrai, nedaug erdvių, kur moterys galėtų išsakyti savo nuomonę. Vis dėlto jos yra Bažnyčios bendruomenių pagrindas, nes sudaro praktikuojančiųjų daugumą ir yra vienos aktyviausių Bažnyčios narių.“ Tai patvirtina ir Korėjos pranešimas: „Kad ir gausiai dalyvauja įvairiose Bažnyčios veiklose, moterys dažnai neįtraukiamos į svarbiausius sprendimų priėmimo procesus. Todėl Bažnyčia turi gerinti savo informuotumą ir institucinius jų veiklos aspektus“ (Korėjos VK). Bažnyčia susiduria su dviem susijusiais iššūkiais: moterys tebėra dauguma liturgijos ir veiklos dalyvių, o vyrai – mažuma; tačiau sprendimus priima ir valdymo vaidmenį atlieka daugiausia vyrai. Akivaizdu, kad Bažnyčia turi rasti būdų, kaip pritraukti vyrus į aktyvesnę narystę Bažnyčioje ir suteikti moterims galimybę visapusiškiau dalyvauti visuose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse. 

62. Moterys prašo Bažnyčios būti jų sąjungininke visose gyvenimo srityse. Tai reiškia, kad reikia atkreipti dėmesį į socialinę tikrovę, kurioje moterys visame pasaulyje patiria skurdą, smurtą ir menkinimą. Jos prašo, kad Bažnyčia būtų jų pusėje, o kovojant su šiomis naikinančiomis ir atstumiančiomis jėgomis – didesnio supratimo ir paramos. Sinodo procesuose dalyvaujančios moterys trokšta, kad ir Bažnyčia, ir visuomenė būtų klestėjimo, aktyvaus dalyvavimo ir sveikų santykių vieta. Kai kuriuose pranešimuose pažymima, kad jų šalių kultūros padarė pažangą moterų įtraukimo ir dalyvavimo srityje ir kad ši pažanga galėtų būti pavyzdys Bažnyčiai. „Šis moterų lygybės trūkumas Bažnyčioje laikomas kliūtimi Bažnyčiai šiuolaikiniame pasaulyje“ (Naujosios Zelandijos VK). 

63. Įvairiomis formomis ši problema pasireiškia įvairiuose kultūriniuose kontekstuose ir yra susijusi su pasauliečių bei religingų moterų dalyvavimu ir pripažinimu. Pašvęstojo gyvenimo institutų vyresniųjų pranešime teigiama: „Bažnyčioje vyrauja seksizmas priimant sprendimus ir vartojant bažnytinę kalbą... Dėl to moterys išstumiamos iš reikšmingų vaidmenų Bažnyčios gyvenime, diskriminuojamos, nes negauna teisingo atlyginimo už savo tarnystę ir paslaugas. Moterys vienuolės dažnai laikomos pigia darbo jėga. Kai kuriose Bažnyčiose vyrauja tendencija išstumti moteris ir bažnytines funkcijas patikėti nuolatiniams diakonams; ir net nuvertinti pašvęstąjį gyvenimą be abito, neatsižvelgiant į visų pakrikštytų krikščionių tikinčiųjų, moterų ir vyrų, pamatinę lygybę ir kilnumą“ (USG/UISG). 

64. Beveik visose apibendrinimuose keliamas visapusiško ir lygiaverčio moterų dalyvavimo klausimas: „Vis labiau pripažįstant moterų svarbą Bažnyčios gyvenime, atsiveria galimybės plačiau, nors ir ribotai, dalyvauti Bažnyčios struktūrose ir sprendimų priėmimo srityje“ (Brazilijos VK). Tačiau apibendrinimuose nesutariama dėl vieno ar išsamaus atsakymo į moterų pašaukimo, įtraukimo ir klestėjimo Bažnyčioje bei visuomenėje klausimą. Atidžiai įsiklausius, daugelyje apibendrinimų prašoma, kad Bažnyčia tęstų svarstymus įvairiais konkrečiais klausimais: dėl aktyvaus moterų vaidmens Bažnyčios įstaigų valdymo struktūrose, dėl galimybės moterims, turinčioms atitinkamą išsilavinimą, pamokslauti parapijose ir dėl moterų diakonato. Daug daugiau nuomonių išsiskyrė dėl moterų kunigystės šventimų: juos vienose apibendrinimuose raginama suteikti, o kitose – tai laikoma uždaru klausimu. 

65. Pagrindinis šio proceso elementas yra susijęs su pripažinimu, kaip moterys, ypač vienuolės, jau dabar yra sinodo praktikos priešakyje kai kuriose sudėtingiausiose socialinėse situacijose, su kuriomis susiduriame. Generalinių vyresniųjų sąjungos ir Tarptautinės generalinių vyresniųjų sąjungos pateiktoje įžvalgoje pažymima: „Yra sinodalumo užuomazgų, kur mes atveriame naujus solidarumo kelius: rasinio ir etninio teisingumo ir taikos laidavimas juodaodžiams, rudaodžiams, azijiečiams ir Amerikos indėnų broliams bei seserims (Jungtinės Amerikos Valstijos); glaudus ryšys su čiabuviais – vietinėmis seserimis ir broliais (Amerika); naujų kelių atvėrimas seserims vienuoliams įvairiuose judėjimuose; sąjungų sudarymas su panašiai mąstančiųjų grupėmis sprendžiant svarbiausias socialines problemas (pvz., klimato kaita, pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai, benamystė) arba konkrečių tautų problemas.“ Šiuose kontekstuose moterys ieško bendradarbių ir gali būti sinodalumo mokytojos platesniuose Bažnyčios procesuose. 

Charizmos, pašaukimai ir tarnystės 

66. Atsakomybė už sinodinį Bažnyčios gyvenimą negali būti deleguota, bet turi būti ja bendrai dalijamasi atsižvelgiant į Dvasios dovanas, kurias Dvasia suteikia tikintiesiems. Viena Lae vyskupijos grupė apie sinodalumą savo parapijoje atsiliepė taip: „Mūsų parapijos pastoracinės tarybos posėdyje matome, kad prieš priimdami sprendimą, kuris turės įtakos visų mūsų parapijos žmonių gyvenimui, atsižvelgiame į visų žmonių, įskaitant ir moteris, nuomonę.“ Kita parapija komentavo: „Kai norime ką nors padaryti savo parapijoje, susitinkame kartu, atsižvelgiame į visų bendruomenės narių pasiūlymus, kartu priimame sprendimus ir kartu juos vykdome“ (Papua Naujosios Gvinėjos ir Saliamono salų VK). Vis dėlto netrūksta nuomonių, kad iš tikrųjų sunku praktikuoti bendrą atsakomybę: „Kaip vyskupai pripažįstame, kad Vatikano II Susirinkimo skatinta „Krikšto teologija“, kuri yra bendros atsakomybės misijoje pagrindas, nėra pakankamai išplėtota, todėl dauguma pakrikštytųjų nejaučia visiško susitapatinimo su Bažnyčia ir juo labiau bendros misionieriškos atsakomybės. Be to, dabartinių pastoracinių struktūrų vadovybė ir daugelio kunigų mentalitetas neskatina šios bendros atsakomybės. Taip pat ir vienuoliai bei vienuolės, ir pasauliečių apaštaliniai judėjimai dažnai lieka subtiliai ar atvirai vyskupijos dinamikos paraštėse. Taigi vadinamieji „atsidavę pasauliečiai“ parapijose (kurių yra mažiausiai) galiausiai būna apkrauti bažnytinėmis pareigomis, viršijančiomis jų jėgas ir išeikvojančiomis jų laiką“ (Meksikos VK). 

67. Šis bendros atsakomybės troškimas pirmiausia grindžiamas tarnystės bendrajai misijai raktu, t. y. tarnystės kalba. Kaip sakoma Italijos pranešime, „įgyta patirtis [...] padėjo iš naujo atrasti iš Krikšto kilnumo kylančią bendrą atsakomybę ir suteikė galimybę įveikti Bažnyčios viziją, paremtą įšventintųjų tarnyste, siekiant pereiti prie Bažnyčios, kuri yra „visa tarnaujanti“, t. y. įvairių charizmų ir tarnysčių bendrystė“. Tarnystės, kaip svarbiausios Bažnyčios gyvenime, tema ir poreikis išreikšti misijos vienybę per tarnysčių daugialypiškumą iškyla iš konsultacijų su Dievo tauta. Jos pripažinimas ir skatinimas „čia yra ne tikslas savaime, bet misijos tarnystės stiprinimas: skirtingi veikėjai, lygūs savo kilnumu, vienas kitą papildo, kad būtų ženklas, kad būtų patikima Bažnyčia, kuri yra Karalystės sakramentas“ (Belgijos VK). 

68. Daugelyje apibendrinimų minima tarnystės pripažinimo ir skatinimo praktika, kuri leidžia bendruomenei veiksmingai patikėti tarnystes: „Pasauliečių tarnystė skatinama ir atsakomybė prisiimama renkant arba skiriant tikinčiuosius, kurie laikomi atitinkančiais nustatytus reikalavimus“ (Mozambiko VK). Taip kiekviena tarnystė tampa struktūriniu ir struktūrizuojančiu bendruomenės gyvenimo elementu: „Atsakomybės prisiėmimą garantuoja gautas mandatas ir subsidiarumo principas. Katechetai yra įsteigti ir turi ypatingą statusą Dievo Bažnyčios šeimoje. [...] Kai kurie iš jų „įšventinami“ bendruomenės vadovais, ypač kaimo vietovėse, kur kunigai retai atvyksta“ (Kongo Demokratinės Respublikos VK). Netrūksta klausimų, susijusių su erdvėmis galimam pasauliečių tarnystės vykdymui: „Daugelis grupių norėtų didesnio pasauliečių dalyvavimo, tačiau galimybių ribos nėra aiškios: kokias konkrečias užduotis gali atlikti pasauliečiai? Kaip pakrikštytųjų atsakomybė derinama su parapijos kunigo atsakomybe?“ (Belgijos VK). 

69. Kai kuriuose kontekstuose reikia atsižvelgti į charizmų ir tarnysčių įvairovę, kuri organizuotai atsiranda asociacijose, pasauliečių judėjimuose ir naujose religinėse bendruomenėse. Reikia atkreipti dėmesį į jų specifiką kartu išsaugant darną kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje. Kai tarnysčių tema patenka į konkretų Bažnyčios gyvenimą, neišvengiamai susiduriama su jų institucionalizavimu. Tai iškelia klausimą apie struktūras, per kurias skleidžiasi krikščionių bendruomenės gyvenimas. 

70. Katalikų Bažnyčioje Šventosios Dvasios laisvai teikiamos ir padedančios „atjauninti“ Bažnyčią charizminės dovanos yra neatsiejamos nuo hierarchinių dovanų, susijusių su įvairių laipsnių Šventimų sakramentu. Šių dovanų suderinimas per pirmuosius metus išryškėjo kaip didžiulis sinodalumo iššūkis – nesupriešinant jų tarpusavyje, vadovaujant ganytojams ir taip neprieštaraujant charizminiam bei instituciniam Bažnyčios matmenims. 

3.4. Sinodalumas įgauna pavidalą

71. Sinodo kelionėje išryškėjo nemažai įtampų, apie kurias kalbama ankstesnėse pastraipose. Neturėtume jų bijoti, bet verčiau išreikšti jas nuolatinio bendruomeninio įžvalgumo procese, kad jos taptų energijos šaltiniu ir nebūtų destruktyvios: tik taip bus galima toliau eiti kartu, o ne žingsniuoti kiekvienam savo keliu. Štai kodėl Bažnyčia taip pat turi suteikti sinodinę formą ir būdą savo institucijoms bei struktūroms, ypač valdymo srityje. Kanonų teisė turės lydėti šį struktūrinį atsinaujinimą, sukurdama būtinus šiuo metu galiojančios tvarkos pakeitimus. 

72. Tačiau kad struktūros veiktų iš tiesų sinodiškai, jose turi dirbti žmonės, kurie yra tinkamai pasirengę, turi viziją ir įgūdžius: „Visas sinodinis darbas buvo aktyvus dalyvavimas įvairiais lygmenimis. Kad šis procesas tęstųsi, reikia keisti mąstyseną ir atnaujinti esamas struktūras“ (Indijos VK). Šią naują viziją turės paremti dvasingumas, kuris palaikytų sinodinę praktiką, vengiant šią tikrovę susiaurinti iki techninių-organizacinių klausimų. Gyventi šia vizija, kaip bendra misija, galima tik susitikus su Viešpačiu ir klausantis Dvasios. Kad sinodalumas egzistuotų, būtinas Dvasios buvimas, o Dvasios nėra be maldos. 

Struktūros ir institucijos 

73. Kalbant apie globalią – lokalią įtampą, kuri bažnytine kalba reiškia vietinių Bažnyčių tarpusavio santykius ir santykius su visuotine Bažnyčia, sinodinio proceso dinamika mums pateikia naujovę, kurią sukuria būtent dabar išgyvenamas žemyninis sinodo etapas. Išskyrus kelis regionus, kuriems būdinga ypatinga istorinė dinamika, Bažnyčia iki šiol neturi nusistovėjusios sinodinės praktikos žemyniniu lygmeniu. Konkretaus žemyninio etapo įtraukimas į Sinodo procesą nėra tik organizacinė gudrybė, bet atitinka Evangelijos įsikūnijimo dinamiką, kuri, įsitvirtinusi vietovėse, pasižyminčiose tam tikra kultūrine sanglauda ir homogeniškumu, kuria bažnytines bendruomenes, pasižyminčias ypatingais bruožais, susijusiais su kiekvienos kultūros ypatumais. Globalizuoto ir susiskaldžiusio pasaulio kontekste kiekvienas žemynas dėl savo bendrų istorinių šaknų, polinkio į socialinį ir kultūrinį bendrumą ir dėl to, kad pristato evangelizacijos misijai tuos pačius iššūkius, yra privilegijuota erdvė, kurioje galima skatinti sinodinę dinamiką, stiprinančią ryšius tarp Bažnyčių, dalytis patirtimi ir keistis dovanomis, įsivaizduoti naujas pastoracijos galimybes. 

74. Be to, sinodinė dinamika yra iššūkis pačiai Romos kurijai: „Reikia priminti bendradarbiavimą su kitomis Romos kurijos dikasterijomis, su kuriomis reguliariai konsultuojamės [...]. Tačiau manoma, kad šioje srityje reikėtų rasti daugiau priemonių, skatinančių labiau sinodinės praktikos ir dvasios augimą, kad ji būtų įgyvendinta Romos kurijoje, kaip to pageidauja Šventasis Tėvas naująja apaštališkąja konstitucija „Praedicate Evangelium“ (Valstybės sekretoriato Santykių su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis skyriaus įžvalga). 

75. Vyskupų konferencijos taip pat kelia klausimą, ką joms reiškia sinodalumas. Vyskupai meldėsi ir svarstė šį  klausimą: „Kaip padaryti, kad vyskupų konferencija būtų sinodiškesnė? Ir kaip gyventi sinodiškiau?“(Paragvajaus VK). Pavyzdžiui, „išlaikydamos savo kolegialumą ir sprendimų priėmimo laisvę, kuriai netaikomas joks spaudimas, Vyskupų konferencijos turėtų į savo debatus ir posėdžius įtraukti įvairių vyskupijų dvasininkijos ir pasauliečių atstovus dėl sinodiškumo“ (Valstybės sekretoriato įnašas – Šventojo Sosto diplomatinio personalo skyrius). 

76. Žemyniniame etape vyskupų konferencijos galės atlikti naują vaidmenį, susijusį ne tik su bendrystės skatinimu savo viduje, bet ir su dialogo tarp Bažnyčių, kurias sieja geografinis ir kultūrinis artumas, skatinimu. Be to, žemyninis etapas per siūlomas bažnytines ir vyskupų asamblėjas suteiks galimybę pagrįstai ir praktiškai išsiaiškinti, kaip išreikšti bažnytinį sinodalumą ir vyskupų kolegialumą. Jis taip pat suteiks progą apmąstyti būdus, kaip pagerinti dermę tarp įprastinių vyskupo tarnystės vykdymo būdų ir visiškai sinodinio stiliaus perėmimo – šiuo klausimu kai kuriuose apibendrinimuose pastebimas tam tikras energijos trūkumas. Žemyninio etapo metu įgytos patirties peržiūra padės įžvelgti sklandesnio veikimo galimybę. 

77. Rytų Bažnyčiose daug daugiau nei Lotynų Bažnyčioje yra sinodinių struktūrų, kurios šiandien kviečiamos atsinaujinti: „Senosios sinodinės struktūros ir bažnytiniai procesai, egzistuojantys Sirų Malabarų Bažnyčioje (Prathinidhiyogam, Palliyogam ir Desayogam), išreiškia sinodinę Bažnyčios prigimtį vietiniu, regioniniu bei visuotiniu lygmenimis ir yra naudingi formuojant mus sinodiškumui. Jie tarnauja parapijoms ir bendruomenėms, kurios, klausydamos Šventosios Dvasios, atranda bendrą pastoracinių tarnysčių veikimą, kad galėtų judėti pirmyn. Be to, esama kai kurių naujų iniciatyvų ir bandymų, kuriais mėginama įgalinti Bažnyčios sinodines struktūras“ (Sirų Malabarų katalikų Bažnyčia). 

78. Visuose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse vyrauja bendros atsakomybės dinamika, siekiant bendros misijos ir jai tarnaujant, o ne organizacinis vaidmenų ir galių paskirstymo būdas. Vietos lygmeniu ji apima įvairiais lygmenimis jau numatytas dalyvavimo institucijas, turinčias įvairioms apeigoms būdingų ypatumų, ir tas, kurias galbūt derėtų įsteigti tarnaujant sustiprintai sinodiškumo dinamikai: „Buvo aptarta, kad reikia turėti struktūrą ir organizaciją, nuoširdžiai atspindinčią sinodiškumo dvasią“ (Korėjos VK). Tai pirmiausia pastoracinės tarybos, pašauktos būti vis labiau institucinėmis įtraukimo, dialogo, skaidrumo, įžvalgumo, vertinimo ir visų įgalinimo vietomis. Mūsų laikais jos yra nepakeičiamos. Be to, reikėtų pridėti ekonomines, vyskupijų ir parapijų tarybas, atkreipiant dėmesį ir į vyskupijų bei kunigų tarybas, supančias vyskupą. Daugelyje apibendrinimų nurodoma, kad šie organai turi būti ne tik konsultaciniai, bet ir erdvė, kurioje sprendimai priimami remiantis bendruomeniniu svarstymu, o ne demokratiniuose santvarkose taikomu daugumos principu. 

79. Įvairiose pasaulio dalyse skaidrumas laikomas esminiu autentiškos sinodinės Bažnyčios, kurioje esame kviečiami augti, veiksniu: „Katalikų Bažnyčia turi tapti atviresnė ir skaidresnė, viskas vyksta slapta. Niekada neskelbiamos parapijų tarybų darbotvarkės ir protokolai, niekada nesvarstomi finansinių komitetų sprendimai ir nesidalijama balansais“ (individualus pastebėjimas iš Jungtinės Karalystės). Skaidrumas paskatins tikrą atskaitomybę už visus sprendimų priėmimo procesus, įskaitant kriterijus, kuriais remiamasi priimant sprendimus. Vadovavimo stilius, paremtas sinodišku veikimo būdu, suteiks pasitikėjimo ir patikimumo: „Kai kuriais klausimais valdžia iš tikrųjų vykdoma kolegialiai, konsultuojantis su įvairiose administracijos, valdymo ir pastoracijos skatinimo struktūrose įsitvirtinusiais organais [...]. Tačiau kartais liūdna matyti, kad mūsų Katalikų Bažnyčioje yra vyskupų, kunigų, katechetų, bendruomenių vadovų [...], kurie yra labai autoritariški. [...] Užuot tarnavę bendruomenei kai kurie tarnauja sau, priimdami vienašališkus sprendimus, ir tai trukdo mūsų Sinodinei kelionei“ (Čado VK). Be to, daugelyje apibendrinimų pažymima, kad į ekonominių ir vadybinių klausimų sprendimą reikia įtraukti asmenis, turinčius atitinkamą profesinę kompetenciją. 

80. Visos Bažnyčios institucijos, kaip visapusiškai dalyvaujantys organai, yra kviečiamos apsvarstyti, kaip jos galėtų į savo funkcijų ir misijos vykdymo būdus integruoti kvietimą į sinodalumą atnaujindamos savo struktūras ir procedūras. Ypatingas vaidmuo skiriamas universitetams ir akademinėms institucijoms, kurios galės plėtoti tyrimus, susijusius su sinodalumo klausimais, padedančius diegti naujoves ir rengiant ugdymo bei formavimo programas. Ypač teologijos fakultetai galės pagilinti ekleziologines, kristologines ir pneumatologines įžvalgas, kurias suteikia sinodinė patirtis ir praktika. 

81. Autentiško sinodinio stiliaus priėmimas taip pat yra iššūkis pašvęstajam gyvenimui, pradedant būtent nuo tų praktikų, kurios jau dabar pabrėžia visų narių dalyvavimo bendruomenės, kuriai jie priklauso, gyvenime svarbą: „Sinodalumas pašvęstajame gyvenime daro įtaką įžvalgumui ir sprendimų priėmimui. Nors mūsų institutuose praktikuojamas bendruomeninis įžvalgumas, yra kur tobulėti. Narystė kūne reikalauja dalyvavimo. [...] Bendras troškimas yra įtvirtinti tiek Bažnyčios, tiek pašvęstųjų gyvenime žiedinį (dalyvaujamąjį) ir mažiau hierarchinį bei piramidinį valdymo stilių“ (USG/UISG). 

Ugdymas 

82. Didžiojoje daugumoje apibendrinimų nurodoma, kad reikia užtikrinti sinodinį ugdymą. Vien struktūrų nepakanka; reikia nuolatinio formavimo, kad būtų palaikoma plačiai paplitusi sinodinė kultūra. Šis ugdymas turi būti aiškiai išreikštas atsižvelgiant į vietos kontekstą, kad palengvintų sinodinį atsivertimą, t. y. dalyvavimą, įgaliojimus ir vadovavimą, siekiant veiksmingiau vykdyti bendrą misiją. Tai nėra vien tik konkrečių techninių ar metodinių įgūdžių suteikimas. Sinodalumo ugdymas susipina su visais krikščioniškojo gyvenimo aspektais ir gali būti tik „integralus ugdymas, apimantis asmeninį, dvasinį, teologinį, socialinį ir praktinį aspektus. Tam labai svarbi remianti bendruomenė, nes vienas iš „ėjimo kartu“ principų yra širdies formavimas, pranokstantis konkrečias žinias ir apimantis visą gyvenimą. Į krikščioniškąjį gyvenimą būtina įtraukti besitęsiantį ir nuolatinį ugdymą, kad sinodalumas būtų įgyvendinamas praktiškai, kad būtų brandinamas ir auginamas tikėjimas, dalyvaujama viešajame gyvenime, didinama tikinčiųjų meilė Eucharistijai ir dalyvavimas joje, prisiimamos stabilios tarnystės, vykdoma reali bendra atsakomybė už Bažnyčios valdymą, palaikomas dialogas su kitomis Bažnyčiomis ir visuomene, kad broliškumo dvasia būtų suartinami tie, kurie yra toli“ (Ispanijos VK). Šis mokymas turės būti skirtas visiems Dievo tautos nariams: „Siekiant įgyvendinti minėtus sinodalumo elementus, būtina skubiai parengti dvasininkų ir pasauliečių švietimo ir ugdymo programas, kad būtų ugdomas bendras sinodalumo supratimas, toks svarbus keliaujant kartu vietinėse Bažnyčiose“ (Mianmaro VK). Taip sinodalumo perspektyva susilies su katecheze ir pastoracija, pagelbėdama jas išlaikyti įtvirtintas misijos perspektyvoje. 

83. Tačiau taip pat pabrėžiama, kad reikia konkrečiau ugdyti klausymosi ir dialogo gebėjimus, pavyzdžiui, steigiant sinodalumo skatintojus ir komandas. Daugelyje apibendrinimų pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad sinodalumo būtų ugdomi tie, kurie bus pašaukti imtis vadovaujančių vaidmenų, ypač kunigai: „Ugdymas seminarijoje, nors ir ilgas, bet orientuotas į dvasininkų rengimą kunigiškam gyvenimo būdui mažiau dėmesio skiriant pastoracijos koordinavimui. Formuojant kunigus labai svarbu ugdyti ir mokyti dirbti kartu, klausytis vienas kito ir kartu dalyvauti misijoje“ (Šri Lankos VK). 
Dvasingumas 

84. Sinodalumo kultūrai, kuri yra būtina struktūroms ir institucijoms gaivinti, reikia tinkamo ugdymo, o svarbiausia – pažinties su Viešpačiu ir gebėjimo įsiklausyti į Dvasios balsą: „Dvasinis įžvalgumas turi lydėti strateginį planavimą ir sprendimų priėmimą, kad kiekvieną projektą priimtų ir lydėtų Šventoji Dvasia“ (Graikų Melkitų katalikų Bažnyčia). Dėl to turime augti sinodiniu dvasingumu, kuris remiasi dėmesiu vidinei sričiai ir sąžinei. „Asmeniniame dvasingume ir Bažnyčios žinioje turi vyrauti prisikėlusio Kristaus džiaugsmas, o ne baudžiančio Dievo baimė“ (Čekijos VK). 

85. Kaip jau ne kartą buvo pabrėžta, sinodinė Bažnyčia pirmiausia turi spręsti daugybę įtampų, kylančių susidūrus su įvairove. Todėl sinodinis dvasingumas gali būti tik toks, kuris priima skirtumus ir skatina harmoniją ir iš įtampos pasisemia energijos, reikalingos tolesnei kelionei. Kad tai pasiektume, reikės pereiti nuo individualios dimensijos akcentavimo prie kolektyvinės dimensijos, prie „mes“ dvasingumo, galinčio sustiprinti kiekvieno asmens indėlį. 

86. Pirmieji Sinodinės kelionės metai jau suteikė skatinančios patirties šia linkme, pasitelkiant pasiūlytą dvasinio pokalbio metodą. Tai leido Dievo tautai paragauti tarpasmeninio susitikimo telkiantis prie Dievo žodžio ir įvairių jo atgarsių kiekvieno žmogaus širdyje skonio. Be to, kad šis metodas taptų įprasta Bažnyčios gyvenimo praktika, kaip to reikalauja daugelis, jis turi vystytis bendruomeninio įžvalgumo kryptimi, ypač dalyvaujančiose institucijose. Tai reiškia, kad reikia labiau stengtis dvasinį aspektą integruoti į institucijų ir jų valdymo organų veikimą, susieti įžvalgumą su sprendimų priėmimo procesais. Malda ir tyla negali likti šių procesų dalis, tarsi tai būtų preambulė ar priedas.

87. Krikščioniškasis dvasingumas reiškiasi įvairiais būdais, susijusiais tiek su Rytų ir Vakarų tradicijų, tiek su pašvęstojo gyvenimo ir bažnytinių judėjimų charizmų įvairove. Sinodinė Bažnyčia remiasi įvairove, o skirtingų dvasinių tradicijų susitikimas gali būti ugdanti „treniruočių erdvė“, skatinti bendrystę ir darną, prisidedanti įveikiant poliarizaciją, kurią patiria daugelis Bažnyčių. 

3.5. Sinodo gyvenimas ir liturgija 

88. Apibendrinimuose įvairiais būdais pabrėžiamas gilus sinodalumo ir liturgijos ryšys: „Maldos, pamaldumas Marijai kaip misionierei mokinei, Žodžio klausymasis, lectio divina ir liturginis šventimas įkvepia priklausymo jausmą“ (Kolumbijos VK). 

Giliai siekiančios šaknys 

89. Eucharistija jau pati savaime yra Bažnyčios sinodinio dinamizmo „šaltinis ir viršūnė“. „Liturginis šventimas ir malda patiriami kaip žmogiškąsias bei dvasines jėgas vienijanti ir mobilizuojanti jėga. Vyrauja nuomonė, kad malda skatina gyvenimo džiaugsmą ir bendruomenės tikslą, nes ji yra laikoma atramos tašku, stiprybės vieta ir ramybės oaze. [...] įžvalgose pabrėžiami du Sinodinės kelionės metu plėtotini būdai: bendruomenės vienybė ir gyvenimo džiaugsmas. Trokštama, kad ši kelionė eitų per didžiuosius liturginius susirinkimus (piligrimines keliones...), kad būtų maitinamas liaudies pamaldumas, atnaujinamas tikėjimas, puoselėjamas priklausymo jausmas ir taip geriau lydimi krikščionys, kad jie liudytų meilės Evangeliją vis labiau pastebimo ir agresyvaus bendruomeniškumo ir „tapatybės numarinimo“ akivaizdoje“ (Burkina Faso ir Nigerio VK). 

90. Įvairiose pasaulio šalyse „daugelio pakrikštytų žmonių ryšys su Bažnyčia pirmiausia yra susijęs su liaudies religingumu. [...] Daugelis žmonių jį laiko priklausymo Bažnyčiai ženklu; dėl šios priežasties [jį] privalome skatinti ir evangelizuoti, siekdami intensyvesnio dalyvavimo ir sąmoningo įsitraukimo į krikščioniškąjį gyvenimą“ (Panamos VK). 

Įtampos valdymas: atnaujinimas ir susitaikymas 

91. Daugelyje apibendrinimų primygtinai raginama įgyvendinti sinodinį liturginio šventimo stilių, leidžiantį visiems tikintiesiems aktyviai dalyvauti priimant visus skirtumus, vertinant visas tarnystes ir pripažįstant visas charizmas. Sinodinio Bažnyčių klausymosi fazėje užfiksuota daug šia kryptimi spręstinų klausimų: nuo per daug į celebrantą sutelktos liturgijos permąstymo iki pasauliečių aktyvaus dalyvavimo būdų ir moterų galimybės imtis sielovadinių vaidmenų. „Būdami ištikimi tradicijai, jos originalumui, senumui ir vienodumui, pasistenkime, kad liturginis šventimas taptų gyvesnis ir jame dalyvautų visa tikinčiųjų bendruomenė: kunigai, pasauliečiai, jaunimas ir vaikai, įžvalgiai skaitydami laiko ženklus. Jaunimas stengiasi, kad liturgijoje atsirastų vietos giesmėms, ir tai yra teigiamas dalykas“ (Etiopijos VK). 

92. Tačiau dabartinė Bažnyčių patirtis fiksuoja konfliktų mazgus, kuriuos reikia spręsti sinodiškai, pavyzdžiui, įžvelgti santykį su ikisusirinkiminėmis apeigomis: „Susiskaldymas dėl liturgijos šventimo atsispindėjo sinodo konsultacijose. „Deja, Eucharistijos šventimas taip pat išgyvenamas kaip susiskaldymo Bažnyčioje sritis. Dažniausias su liturgija susijęs klausimas yra ikisusirinkiminių Mišių šventimas." Buvo apgailestaujama dėl ribotos galimybės naudotis 1962 m. Mišiolu; daugelis manė, kad nesutarimai dėl to, kaip švęsti liturgiją, „kartais pasiekia priešiškumo lygį“. Abiejų pusių atstovai pranešė, jog jaučiasi teisiami tų, kurie skiriasi nuo jų“ (JAV VK). Eucharistija, vienybės meilėje Kristuje sakramentas, negali tapti konfrontacijos, ideologijos, skilimo ar susiskaldymo priežastimi. Be to, turint tiesioginį poveikį daugelio Bažnyčių gyvenimui, egzistuoja ekumeninei sričiai būdingi įtampos elementai, pavyzdžiui, dalijimasis Eucharistija. Galiausiai esama problemų, susijusių su tikėjimo įkultūrinimo ir tarpreliginio dialogo būdais, kurie taip pat daro poveikį šventimo ir maldos formoms. 

93. Apibendrinimuose nemažai nurodoma pagrindinių faktinės šventimo praktikos trūkumų, kurie menkina jos sinodinį veiksmingumą. Ypač pabrėžiami šie: kunigo liturginis protagonizmas ir liturginės bendruomenės pasyvumas, prastas pamokslavimas, įskaitant atotrūkį tarp pamokslo turinio, tikėjimo grožio ir gyvenimo konkretumo, susirinkimo liturginio gyvenimo atskyrimas nuo bendruomenės šeimų tinklo. Beveik vienbalsiai pranešama, kad homilijų kokybė yra problema; raginama sakyti „homilijas, sutelktas į Evangeliją ir dienos skaitinius, o ne į politiką, vartoti prieinamą ir patrauklią kalbą, susijusią su tikinčiųjų gyvenimu“ (Maronitų Bažnyčia). 

94. Ypatingas kančios šaltinis yra visos tos situacijos, kai dėl įvairių priežasčių trukdoma ar neleidžiama naudotis Eucharistija ir kitais sakramentais, todėl būtinai reikia ieškoti būdų, kaip spręsti šias atskyrimo nuo sakramentų formas. Pavyzdžiui, minimos bendruomenės, gyvenančios labai atokiose vietovėse, arba mokesčių už galimybę dalyvauti šventimų apeigose taikymas, diskriminuojantis neturtingiausius. Daugelyje apibendrinimų taip pat išsakomas skausmas dėl negalėjimo naudotis sakramentais, kurį patiria antrą kartą susituokę išsiskyrusieji ir poligamines santuokas sudarę asmenys: „Išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems asmenims neleidžiama prieiti prie Šventosios Komunijos, todėl jie išreiškė savo skausmą dėl šios atskirties. Kai kurie išreiškė nuomonę, kad Bažnyčia turėtų būti lankstesnė, tačiau kiti manė, kad tokios praktikos reikėtų laikytis“ (Malaizijos VK). 

Sinodinis šventimo stilius 

95. Kartu sinodo procesas suteikė galimybę iš naujo patirti maldos ir šventimo formų įvairovę, sužadinant norą padaryti tai labiau prieinamą įprastame bendruomenių gyvenime. Prancūzijos apibendrinime išreiškiami trys siekiai: „Pirmasis [...] susijęs su liturgijos įvairinimu Žodžio švenčių, t. y. maldos momentų, kurių centre yra Biblijos tekstų apmąstymas, naudai. Antrasis, retesnis, primena piligriminių kelionių ir liaudiškojo pamaldumo svarbą. Trečiuoju raginama atnaujinti liturginį ugdymą, kad būtų sprendžiama problema, apie kurią kalbama daugelyje pranešimų, būtent Bažnyčios paprastai vartojamos kalbos nesuprantamumas“ (Prancūzijos VK). Kai kuriuose regionuose keliamas liturgijos reformos klausimas, net ir Rytų Bažnyčiose, kur ji yra giliai susijusi su Bažnyčios tapatybe: „Mūsų Bažnyčioje liturgijos reforma yra savalaikė, kad Šventosios Dvasios šviesoje iš naujo perskaitytume Dievo tautos veikimą ir dalyvavimą Dievo veikloje mūsų laikais“ (Graikų Melkitų Bažnyčia). 

96. Daugelyje Bažnyčių taip pat pabrėžiama, kaip svarbu liturginį šventimą įprastai sieti su įvairiomis dialoginio dalijimosi ir broliško bendravimo formomis. „Draugiškumas ir broliškumas visada buvo [sinodo susitikimų] patirties dalis. Kiekviename susitikime, pradedant pradiniu ir baigiant vėlesnėmis konsultacijomis parapijose ir pastoracinėse struktūrose, buvo salu-salo (dalijimasis maistu). Daugelis nurodė, kaip [sinodo] posėdžiai teigiamai veikė liturginių apeigų šventimą“ (Filipinų VK). 

97. Liturginės maldos ritualinių tradicijų įvairovė, taip pat simbolinės formos, kuriomis save išreiškia įvairios kultūros, visų laikoma privalumu. Atnaujinta meilė dvasingumui, įsipareigojimas rūpintis grožiu ir sinodinis šventimo stilius – visa tai palaiko misionieriškos Bažnyčios spindesį: „Visuose gautuose pasisakymuose kalbama apie šventimus kaip apie erdves, galinčias įkvėpti ir padėti gyventi tikėjimu asmeniniame, šeimos, profesiniame gyvenime, kaimynystėje ir pačioje bendruomenėje“ (Urugvajaus VK). 

4. Tolesni žingsniai  

98. Žvelgiant į sinodo proceso ateitį, reikia atsižvelgti į du labai skirtingus laiko horizontus. Pirmasis yra ilgalaikis horizontas, kuriame sinodalumas įgauna amžinojo kvietimo asmeniškai atsiversti ir reformuoti Bažnyčią formą. Antrasis, akivaizdžiai tarnaujantis pirmajam, yra tas, kuris sutelkia mūsų dėmesį į žemyno etapo įvykius, kuriuos išgyvename. 

4.1. Atsivertimo ir reformų kelionė 

99. Apibendrinimuose Dievo tauta išreiškia troškimą būti ne tiek priežiūros ir išsaugojimo, kiek misijos Bažnyčia. Išryškėja ryšys tarp bendrystės gilinimo per sinodalumą ir misijos stiprinimo – sinodalumas veda į atnaujintą misiją. Kaip sakoma ispanų pranešime: „Tikime, kad bendrystė turi mus vesti į nuolatinę misijos būseną: susitikimas ir įsiklausymas vienas į kitą, dialogas, apmąstymas, bendras įžvalgumas – visi šie veiksmai savaime turi teigiamą poveikį, tačiau jie nesuprantami, jei nėra nukreipti į tai, kad pastūmėtų mus peržengti save ir savo remiančias bendruomenes, siekiant vykdyti mums kaip Bažnyčiai patikėtą misiją.“

100. Dievo tauta atrado džiaugsmą keliaudama drauge ir išreiškė norą tai daryti ir toliau. Kokiu būdu tai įgyvendinti kaip tikrai pasaulinei katalikų bendruomenei, – tai dar reikia atrasti: „Sinodinis ėjimas, įsiklausant vieniems į kitus, dalyvaujant misijoje ir įsitraukiant į dialogą, galbūt turi „jau ir dar ne“ matmenį, jis yra, bet dar daug ką reikia nuveikti. Pasauliečiai yra pajėgūs, talentingi ir pasirengę vis labiau prisidėti, jei tik jiems bus suteiktos galimybės. Tolesnės apklausos ir tyrimai parapijų lygmeniu gali atverti daugiau galimybių, kur pasauliečių indėlis gali būti didžiulis, o rezultatas būtų gyvybingesnė ir labiau klestinti Bažnyčia, kuri yra sinodalumo tikslas“ (Namibijos VK). Esame besimokanti Bažnyčia, ir kad tokia būtume, mums reikia nuolatinio įžvalgumo, padedančio kartu skaityti Dievo žodį ir laiko ženklus, kad galėtume judėti į priekį ta kryptimi, kuria mus kreipia Dvasia. 

101. Tuo pat metu, eidami kartu kaip Dievo tauta, turime pripažinti, kad reikia nuolat atsiversti, tiek asmeniškai, tiek ir bendruomeniškai. Instituciniu ir pastoraciniu lygmeniu šis atsivertimas reiškia taip pat ir nuolatinę Bažnyčios, jos struktūrų ir stiliaus reformą, skatinančią nuolatinį „aggiornamento“ – brangų Vatikano II Susirinkimo palikimą, į kurį esame kviečiami atsigręžti minėdami jo 60-ąsias metines. 

102. Atsivertimo ir reformos kelionėje mums padeda dovanos, kurias gavome pirmaisiais Sinodo kelionės metais, pradedant tuo, ką Jėzus mums atskleidžia evangelijose. Laisvas ir neatlygintinas dėmesys kitam, kuris yra įsiklausymo pagrindas, yra ne ribotas išteklius, kurį reikia pavydžiai saugoti, bet perteklinis šaltinis, kuris neišsenka, bet didėja tuomet, kai kuo daugiau iš jo semiamės. Klausymasis ir dialogas yra būdas naudotis dovanomis, kurias Dvasia mums siūlo per daugialypę vienos Bažnyčios įvairovę: charizmų, pašaukimų, talentų, įgūdžių, kalbų ir kultūrų, dvasinių ir teologinių tradicijų, įvairių šventimo ir dėkojimo formų. Apibendrinimuose raginama ne suvienodėti, bet prašoma išmokti augti nuoširdžioje darnoje, kuri padeda pakrikštytiesiems vykdyti savo misiją pasaulyje kuriant ryšius, būtinus džiaugsmingai keliauti kartu. 

103. Mūsų sinodo kelio žinia paprasta: mokomės eiti kartu ir sėdėti kartu laužydami vieną duoną taip, kad kiekvienas galėtų rasti savo vietą. Kiekvienas yra pašauktas dalyvauti šioje kelionėje, niekas nėra pašalintas. Tam jaučiamės pašaukti, kad galėtume patikimai skelbti Jėzaus Evangeliją visiems žmonėms. Šiuo keliu siekiame eiti ir kitame žemyno etape. 

4.2. Žemyno etapo metodika 

104. Šis Žemyno etapo dokumentas (ŽED) kviečia mus žengti dar vieną žingsnį šioje dvasinėje kelionėje „dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystės, dalyvavimo ir misijos“  ir yra jos atskaitos taškas: „Kaip mokinių patirtis Emause buvo tik jų naujos misijos pradžia, taip ir mūsų sinodinis procesas yra tik pirmas žingsnis“ (Rusijos Federacijos VK). Žemyninis lygmuo yra galimybė išgyventi sinodalumą, kurį vis dar mokomės suvokti ir kurį dabar esame kviečiami praktikuoti konkrečiai. 

105. ŽED, kuriame surinkta ir vietinėms Bažnyčioms perduota tai, ką Dievo tauta iš viso pasaulio pasakė pirmaisiais Sinodo metais, turi mus vesti ir įgalinti gilinti mūsų įžvalgas nepamirštant pagrindinio klausimo, kuris gaivina visą procesą: „kaip šis „keliavimas drauge“ šiandien įvairiais lygmenimis (nuo vietinio iki visuotinio) sudaro sąlygas Bažnyčiai skelbti Evangeliją pagal jai patikėtą misiją; kokius žingsnius Dvasia kviečia mus žengti, idant augtume kaip sinodinė Bažnyčia?“ (PD, 2). 

106. Taigi ŽED yra privilegijuota priemonė, padedanti žemyno etape vesti vietinių Bažnyčių dialogą tarpusavyje ir su visuotine Bažnyčia. Siekiant tęsti šį įsiklausymo, dialogo ir įžvalgumo procesą, apmąstymuose daugiausia dėmesio bus skiriama trims klausimams: 

− „Kurios intuicijos, perskaičius ŽED ir pasimeldus, stipriausiai atitinka jūsų žemyno Bažnyčios patirtį ir tikrovę? Kurios patirtys jums yra naujos ar nušviečiančios?“ 

− „Perskaitę ŽED ir pasimeldę klauskite, kokios esminės įtampos ar skirtumai jūsų žemyno perspektyvoje išryškėja kaip ypač svarbūs? Kokios temos ar klausimai turėtų būti sprendžiami ir svarstomi kituose proceso etapuose?“

− „Apžvelgdami tai, kas išryškėjo iš ankstesnių dviejų klausimų, kokie yra prioritetai, pasikartojančios temos ir raginimai veikti, kuriais galima pasidalyti su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis visame pasaulyje ir aptarti per pirmąją Sinodo asamblėjos sesiją 2023 m. spalį?“ 

Pagrindiniai proceso etapai 

107. Kiekviena žemyno asamblėja raginama pradėti ŽED svarstymo procesą, kuris atitiktų jos vietinį kontekstą, ir parengti Baigiamąjį dokumentą, kuriame būtų atsižvelgta į tai. Septynių žemyninių asamblėjų Baigiamieji dokumentai bus naudojami kaip pagrindas rengiant Instrumentum laboris, kuris bus baigtas rengti iki 2023 m. birželio mėn. 

108. Didžioji dauguma vyskupų konferencijų, atsakiusių į Sinodo generalinio sekretoriato atsiųstą konsultaciją, pageidauja, kad žemyno etape dalyvautų visos Dievo tautos atstovai. Todėl prašoma, kad visos asamblėjos būtų bažnytinės, o ne tik vyskupų, užtikrinant, kad jų sudėtis tinkamai atspindėtų Dievo tautos įvairovę: vyskupai, kunigai, diakonai, pašvęstieji – moterys ir vyrai, pasauliečiai vyrai ir moterys. Kalbant apie žemyninių asamblėjų dalyvius, svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad jose dalyvautų moterys ir jaunimas (pasauliečiai ir pasaulietės, formacija atliekantys pašvęstieji vyrai ir moterys, seminaristai); žmonės, gyvenantys skurdo ar marginalizacijos sąlygomis, ir tie, kurie tiesiogiai bendrauja su šiomis grupėmis ir asmenimis; broliški delegatai iš kitų krikščioniškų konfesijų; kitų religijų ir tikėjimo tradicijų atstovai; ir kai kurie religinių pažiūrų neturintys žmonės. Be to, vyskupai kviečiami žemyninių asamblėjų pabaigoje susitikti ir kolegialiai iš naujo perskaityti išgyventą sinodo patirtį atsižvelgdami į savo specifinę charizmą bei vaidmenį. Visų pirma jų prašoma nustatyti tinkamus būdus, kaip atlikti savo užduotį patvirtinti ir aprobuoti Baigiamąjį dokumentą garantuojant, kad jis būtų autentiškos Sinodinės kelionės vaisius, pagarbus vykusiam procesui ir ištikimas įvairiems Dievo tautos balsams kiekviename žemyne. 

109. Nuo šio ŽED paskelbimo iki Instrumentum laboris  parengimo vyks šie etapai: 

1) ŽED bus išsiųstas visiems vyskupijų vyskupams; kiekvienas iš jų kartu su vyskupijos sinodo grupe, koordinavusia pirmąjį etapą, surengs bažnytinį ŽED svarstymo procesą, pradėdamas nuo trijų klausimų, nurodytų 106 punkte. Taigi kiekviena vietinė Bažnyčia turės galimybę įsiklausyti į kitų Bažnyčių balsą, sutelktą ŽED, ir atsakyti į jį remdamasi savo patirtimi. 

2) Kiekviena vyskupų konferencija, pasitelkusi savo sinodo komandą, turi užduotį surinkti ir apibendrinti savo kontekstui tinkamiausia forma iš atskirų vyskupijų gautus apmąstymus apie tris klausimus. 

3) Kiekvienos vyskupų konferencijos apmąstymai ir įžvalgos bus perduotos žemyno asamblėjai pagal žemyno darbo grupės nustatytą tvarką. 

4) Planuojant kiekvienos konkrečios žemyno asamblėjos eigą, gali būti naudinga pagalvoti, kaip taikyti plačiai paplitusį ir labai vertinamą „dvasinio pokalbio“ metodą (žr. Vademecum, B priedas, 8), kuris gali palengvinti visų įsitraukimą į įžvalgą. Ypač reikėtų pabrėžti tris jo etapus: kiekvieno dalyvio pasisakymą, kitų klausymosi rezonansą ir grupės atliekamą vaisių atpažinimą. Kaip jau pabrėžta Metodinėse gairėse, bus svarbu užtikrinti vyskupų, kunigų, diakonų, pasauliečių vyrų ir moterų, pašvęstųjų vyrų ir moterų, kaip ir žmonių, gebančių išreikšti užribyje atsidūrusiųjų požiūrį, dalyvavimą žemyno asamblėjose. 

5) Kiekviena žemyno asamblėja parengs ne ilgesnį kaip dvidešimties puslapių baigiamąjį dokumentą, kuriame bus aptarti trys klausimai atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Galutinius dokumentus kiekviena žemyno darbo grupė turi pateikti Sinodo sekretoriatui iki 2023 m. kovo 31 d. Remiantis žemyninių asamblėjų baigiamaisiais dokumentais iki 2023 m. birželio mėn. bus parengtas Instrumentum laboris dokumentas.