2004 11 14

Brangūs broliai seserys,

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II paskelbė Eucharistijos metus. Jie truks iki 2005 metų spalio mėnesį įvyksiančio Vyskupų sinodo, skirto Eucharistijai. Drauge su visuotine Bažnyčia, atsiliepdami į Šventojo Tėvo kvietimą, pradedame švęsti Eucharistijos metus.

Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame Kristų priimame, siela pripildoma malonės, ir gauname būsimos garbės laidą“ (Sacrosanctum concilium, 47).

Trys sinoptinės Evangelijos ir apaštalas Paulius mums paliko Viešpaties vakarienės, Eucharistijos įsteigimo atpasakojimą: „Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: ‘Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje’ (...). Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ‘Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui’. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas’“ (Lk 22, 7–20).

Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką – „tai darykite mano atminimui“. Per visus laikus šį brangiausią žmogaus išganymo slėpinį – Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimą – Bažnyčia nuolat švenčia iki mūsų dienų.

Švęsdami šv. Mišias, Kristaus ant Kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentą, mes šloviname Dievą ir dėkojame jam už visas geradarybes, už visa, ką jis yra atlikęs kūrimu, atpirkimu ir pašventinimu.

Eucharistija taip pat švenčiame Kristaus Velykų atminimą, sakramentinį jo vienintelės aukos sudabartinimą. Auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje. Eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene mes dalyvaujame paties Viešpaties Jėzaus aukoje.

Iki laikų pabaigos norėdamas palikti savo meilės įrodymą ir niekada neatsitraukti nuo savųjų, Kristus pasilieka su mumis eucharistiniais pavidalais. Tai iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai. Švenčiausiajame Eucharistijos sakramente tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Eucharistija neatskiriamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Šis eucharistinės aukos šventimas krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją. Priimti šventąją Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“, – sako Viešpats (Jn 6, 56).

Pripildydama „dangaus palaimos ir malonės“, Eucharistija taip pat yra išankstinis dalyvavimas dangaus garbėje, „didžiosios vilties – naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiama ši paslaptis, ‘vyksta mūsų atpirkimo darbas’, o mes ‘laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo maistas, vaistas nuo mirties, kad Jėzuje Kristuje gyventume per amžius’“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1405).

Vakarienės metu Jėzus numazgojo savo mokiniams kojas ir davė meilės įsakymą. Eucharistija visuomet mus įpareigoja artimo meilės tarnystei. Sekdami Viešpaties pavyzdžiu, mes turime mylėti vieni kitus taip, kaip Jėzus mus mylėjo, turime būti pasirengę net savo gyvybę atiduoti už brolius.

Taigi Eucharistija yra viso mūsų krikščioniškojo, Dievo tautos gyvenimo versmė ir viršūnė, visa gaivinanti ir atnaujinanti Dievo galia.

Brangūs broliai seserys! Pradedame švęsti Eucharistijos metus kaip Dievo malonės ženklą mūsų laikų Bažnyčiai ir pasauliui. Enciklikoje Ecclesia de Eucharistia Šventasis Tėvas rašo: „Kontempliuoti Kristaus veidą ir kontempliuoti kartu su Marija – štai ‘programa’, kurią nurodžiau auštant trečiajam tūkstantmečiui, kviesdamas irtis į istorijos vandenyno gilumą, degant troškimu imtis naujosios evangelizacijos. Kontempliuoti Kristų reiškia mokėti jį atpažinti visur, kur jis rodosi, daugialypėse jo buvimo čia ir dabar formose, tačiau pirmiausia gyvajame jo Kūno ir Kraujo sakramente. Bažnyčia gyva eucharistiniu Kristumi, ji jo maitinama, jo apšviečiama. Eucharistija yra tikėjimo slėpinys ir kartu ‘šviesos slėpinys’. Kaskart, kai Bažnyčia ją švenčia, tikintieji tam tikru būdu gali išgyventi dviejų mokinių iš Emauso potyrį: ‘Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų’ (Lk 24, 31)“ (Ecclesia de Eucharistia, 6).

Eucharistijos metai yra Dievo malonės ženklas, kviečiantis susitikti su Kristumi ir atnaujinti mūsų tikėjimą bei visą bažnytinį gyvenimą; kviečiantis aktyviai dalyvauti Eucharistijos metų šventime.

Išskirtinį dėmesį skirsime šv. Mišių ir sekmadienio, Viešpaties dienos, šventimui.

Kviečiame švęsti šv. Mišias, švenčiausią krikščioniškojo tikėjimo slėpinį, su visu deramu maldingumu ir pagarba.

Nuo apaštalų laikų sekmadienis krikščionims yra Viešpaties diena. Švęsdama sekmadienio Eucharistiją, Bažnyčia susitinka su prisikėlusiuoju Kristumi. Todėl sekmadienis yra Kristaus, prisikėlusiojo Viešpaties, ir Dvasios dovanos diena.

Sekmadienis yra Bažnyčios diena. Eucharistinis tikinčiųjų bendruomenės susirinkimas ir išganymo slėpinio šventimas yra sekmadienio šerdis. „Nė viena parapijos vykdoma veikla nėra tokia gyvybiškai svarbi ir taip ugdanti bendruomenę, kaip sekmadieninis Viešpaties dienos ir jo Eucharistijos šventimas“ (Dies Domini, 35).

Sekmadienis yra žmogaus diena, kviečianti visus Kristaus džiaugsmo pilnatvei, buvimui su kitais žmonėmis, prasmingam poilsiui.

Sekmadienis yra dienų diena, pirmapradė šventė, atskleidžianti laiko ir žmogaus darbo prasmę.

Todėl visiems primename išskirtinai svarbią pareigą švęsti sekmadienį. „Kristaus mokiniams pavesta nepainioti sekmadienio šventimo, kuris turėtų būti autentiškas Viešpaties dienos pašventinimas, su ‘savaitgaliu’, kuris iš esmės laikomas poilsio bei pramogų laiku“ (Dies Domini, 4). Įpareigojame visus rūpintis sekmadienio šventimu, ypač dėti pastangas pasiekti ir pakviesti tuos mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie retai arba net labai retai dalyvauja sekmadienio Mišiose.

Švenčiant Eucharistijos metus raginame itin atkreipti dėmesį į sakramentų šventimą bei pasirengimą sakramentus priimti, Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, įvairias maldingumo praktikas, ugdančias eucharistinį maldingumą.

Ypač iškilmingai kviečiame švęsti Velykų tridienį, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį, Dievo Kūno ir Kraujo liturginę šventę.

Advento ir gavėnios metu kviečiame Atgaila atnaujinti meilę ir ištikimybę Kristui Išganytojui, atsiteisti Dievui už žmonių paklydimus ir nuodėmes.

Tikime, jog kunigai, Dievui pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, parapijų bendruomenės, sielovadoje kunigams talkinantys tikintieji su evangeliniu uolumu atsilieps į kvietimą švęsti Eucharistijos metus. Tikime, kad Dievo maloningumas per šiuos metus atgaivins visų mūsų tikėjimą, viltį ir meilę.

Eucharistijos metai yra Dievo malonės ženklas mūsų dienų pasauliui. Mirties kultūra yra pasikėsinusi į patį žmogų. Įvairiais būdais kovojama prieš žmogaus gyvybę, siekiama žmogų pažeminti, nuasmeninti ir pavergti, primesti sumaterialėjimo, jėgos ir smurto kultą, padaryti žmogų vienos dienos žvaigžde, būtybe, neieškančia tikrojo gyvenimo tikslo. Nusivylęs netikros laimės blizgučiais, žmogus grimzta į neviltį, nebepajėgia įžvelgti gyvenimo prasmės. Tai liudija skaudi mūsų šiandienos tikrovė.

Tad Eucharistijos metai tesuspindi visiems kaip šviesi Betliejaus žvaigždė, Dievo malonės galia išsklaidanti netikėjimą, baimę ir neviltį. Tegul Dievo šviesa atveda visus žmones prie Kristaus, kuris mirtimi ant kryžiaus nugalėjo nuodėmę ir visiems nupelnė prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltį.

Amen.

Lietuvos vyskupai