„Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 14).

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ragina kiekvieną tikintįjį būti šviečiančiu dorybės, integralumo ir šventumo pavyzdžiu. Visi esame pašaukti liudyti tikėjimą į Kristų konkrečiai savo gyvenimu, ypač santykiais su artimu.

Seksualinio išnaudojimo nusikaltimai skaudina mūsų Viešpatį, daro fizinę, psichologinę ir dvasinę žalą aukoms ir kenkia tikinčiųjų bendruomenei. Siekiant užtikrinti, kad tokie reiškiniai bet kokia forma daugiau nepasikartotų, reikia nuolatinio ir gilaus širdžių atsivertimo, kurį liudytų konkretūs ir paveikūs veiksmai, įtraukiantys visus Bažnyčios narius, kad asmeninis šventumas ir moralinis įsipareigojimas padėtų visiškai patikimai skelbti Evangeliją ir veiksmingai vykdyti Bažnyčios misiją. Tai įmanoma tik dėl Šventosios Dvasios malonės, įlietos į širdis, nes visada turime prisiminti Jėzaus žodžius: „Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Nors jau daug nuveikta, turime ir toliau mokytis iš karčių praeities pamokų, kad su viltimi žvelgtume į ateitį.

Ši atsakomybė visų pirma tenka apaštalų įpėdiniams, kuriems Dievas patikėjo pastoracinį vadovavimą savo tautai, ir iš jų reikalaujama, kad jie įsipareigotų atidžiai sekti dieviškojo Mokytojo pėdomis. „Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju“ (Vatikano II Susirinkimas. Konst. Lumen gentium, 27).

Tai, kas tiesiogiai taikoma apaštalų įpėdiniams, liečia visus tuos, kurie įvairiais būdais prisiima tarnystę Bažnyčioje, pasižada gyventi pagal evangelinius patarimus ar yra pašauktas tarnauti krikščionių tautai. Todėl dera, kad būtų visuotinai priimtos procedūros siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, kuriais išduodamas tikinčiųjų pasitikėjimas, ir kovoti su jais.

Šiuo tikslu 2019 m. gegužės 7 d. paskelbiau apaštališkąjį laišką motu proprio forma, kuriame išdėstytos normos trejiems metams ad experimentum tvarka.

Dabar, praėjus nustatytam laikui,

apsvarstęs iš vyskupų konferencijų ir Romos kurijos dikasterijų gautas pastabas, įvertinęs tų metų patirtį, idant būtų sudarytos palankios sąlygos geriau taikyti tai, kas nurodyta,

laikydamasis to, kas numatyta Kanonų teisės kodekse ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekse baudžiamojo proceso klausimais,

nustatau:

 

I skyrius

Bendrieji nuostatai

1 str. – Taikymo sritis

§ 1. Šios normos taikomos gavus informaciją apie dvasininkus, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų narius ir Apaštalų Sosto pripažintų ar įsteigtų tarptautinių tikinčiųjų asociacijų moderatorius dėl

a)

    * nusikaltimo Dekalogo šeštam įsakymui, įvykdyto naudojant smurtą, grasinant ar piktnaudžiaujant valdžia arba verčiant ką nors atlikti lytinius veiksmus ar įsitraukti į juos;

    ** nusikaltimo Dekalogo šeštam įsakymui, įvykdyto su nepilnamečiu arba asmeniu, kuris nuolat netobulai naudojasi protu, arba su pažeidžiamu suaugusiuoju;

    *** amoralaus nepilnamečių arba asmenų, kurie nuolat netobulai naudojasi protu, pornografinių atvaizdų įsigijimo, laikymo, demonstravimo ar platinimo, vykdomo bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis;

    **** nepilnamečio arba asmens, kuris nuolat netobulai naudojasi protu, arba pažeidžiamo suaugusiojo verbavimo ar skatinimo pornografiškai demonstruotis arba dalyvauti tikruose ar imituojamuose pornografiniuose pasirodymuose;

b) bet kurio iš 6 straipsnyje nurodytų asmenų elgesio, kurį sudaro veiksmai ar neveikimas, siekiant daryti poveikį arba išvengti civilinių arba kanoninių, administracinių ar baudžiamųjų tyrimų, atliekamų bet kurio iš § 1 nurodytų asmenų atžvilgiu dėl nusikaltimų, minimų šio paragrafo a) skirsnyje.

§ 2. Taikant šias normas vartojamos šios sąvokos

a) „nepilnametis“ – bet kuris asmuo, jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus; nepilnamečiui prilyginamas asmuo, kuris nuolat netobulai naudojasi protu;

b) „pažeidžiamas suaugęs asmuo“ – tai bet kuris asmuo, kuris serga, patiria fizinę ar protinę negalę arba yra netekęs asmeninės laisvės, ir tai faktiškai, net okazionaliai, riboja jo gebėjimą suprasti, išreikšti valią ar bet kuriuo atveju pasipriešinti agresijai.

c) „pedopornografinė medžiaga“ – bet koks ir bet kokiomis priemonėmis perteikiamas nepilnamečio vaizdavimas, kuriame jis dalyvauja eksplicitiškoje seksualinėje veikloje, tiek tikroje, tiek imituotoje, ir bet koks nepilnamečių lytinių organų vaizdavimas siekiant žadinti gašlumą ar pasipelnyti.

2 str. – Informacijos gavimas ir duomenų apsauga

§ 1. Atsižvelgiant į atitinkamų vyskupų konferencijų, patriarchatų ir didžiųjų arkivyskupijų Bažnyčių vyskupų sinodų arba metropolinių sui iuris Bažnyčių hierarchų tarybų priimtus nurodymus, vyskupijos ar eparchijos, atskirai ar kartu, turi turėti įstaigas ar biurus, kurie būtų lengvai prieinami visuomenei, kad galėtų priimti pranešamą informaciją. Informacija turi būti pateikiama šioms bažnytinėms įstaigoms ar biurams.

§ 2. Šiame straipsnyje aptariama informacija turi būti saugoma ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrintas jos saugumas, vientisumas ir konfidencialumas pagal KTK kan. 471 2° ir RBKK kan. 244 § 2, 2°.

§ 3. Nepažeisdamas 3 straipsnio § 3 nuostatų, pranešimą gavęs ordinaras nedelsdamas perduoda jį vietos, kurioje galimai padaryta veika, ordinarui, taip pat asmens, apie kurį gautas pranešimas, ordinarui. Jei abu ordinarai nesusitaria kitaip, vietos, kurioje įvyko pranešime minimi faktai, ordinaras turi elgtis pagal konkrečiam atvejui numatytas teisės normas.

§ 4. Šiame skyriuje aptariamuose dalykuose vyskupijos prilyginamos eparchijoms, o ordinaras – hierarchui.

3 str. – Pranešimas

§ 1. Išskyrus atvejus, kai informaciją sužino dvasininkas, vykdydamas savo tarnystę vidiniame forume, kiekvieną kartą dvasininkas arba pašvęstojo gyvenimo instituto ar apaštališkojo gyvenimo draugijos narys, sužinojęs informaciją apie vieną iš 1 straipsnyje nurodytų veikų ar turėdamas pagrįstų priežasčių manyti, kad tai buvo įvykdyta, privalo nedelsdamas apie tai pranešti vietos, kurioje galimai buvo įvykdyta veika, ordinarui arba kitam ordinarui iš minimų KTK kan. 134 ir RBKK kan. 984, išskyrus tai, kas nustatyta šio straipsnio 3 §.

§ 2. Bet kuris asmuo, ypač tikintieji pasauliečiai, kurie Bažnyčioje eina pareigas ar vykdo tarnystę, gali pranešti informaciją apie vieną iš 1 straipsnyje nurodytų veikų, naudodamasis ankstesniame straipsnyje nustatyta tvarka arba bet kuriuo kitu tinkamu būdu.

§ 3. Kai pranešimas yra susijęs su vienu iš 6 straipsnyje nurodytų asmenų, jis adresuojamas pagal 8 ir 9 straipsnius nustatytai valdžios institucijai. Pranešimas visada gali būti adresuojamas kompetentingai dikasterijai tiesiogiai arba per popiežiaus atstovą. Pirmuoju atveju dikasterija informuoja popiežiaus atstovą.

§ 4. Pranešime turi būti pateikiama kuo daugiau aplinkybių, pavyzdžiui, nurodomas veikos laikas ir vieta, dalyvavę ar informuoti asmenys ir visos kitos aplinkybės, kurios gali būti naudingos siekiant užtikrinti tikslų faktų įvertinimą.

§ 5. Pranešimai taip pat gali būti gaunami ex officio.

4 str. – Informaciją pranešusių asmenų apsauga

§ 1. Pagal 3 straipsnio normas pateikiamo pranešimo faktas nelaikomas pareigybinės paslapties pažeidimu.

§ 2. Išskyrus atvejus, minimus KTK kan. 1390 ir RBKK 1452 ir 1454 kanonuose, draudžiama kenkti, kerštauti ar diskriminuoti dėl to, kad asmuo pateikė pranešimą, ir tai gali būti laikoma 1 straipsnio 1 paragrafo b) punkte nurodytu elgesiu.

§ 3. Nei pranešimą pateikusiam asmeniui, nei asmeniui, teigiančiam, kad patyrė žalą, nei liudytojams nevalia primesti pareigos tylėti dėl pranešimo turinio, laikantis 5 straipsnio § 2 nuorodų.

5 str. – Rūpinimasis asmenimis

§ 1. Bažnyčios vadovybė garantuoja, kad su asmenimis, teigiančiais, jog patyrė žalą, ir jų šeimomis būtų elgiamasi oriai bei pagarbiai, ir jiems siūlo:

a) priėmimą, išklausymą ir palydėjimą, taip pat specialių tarnybų pagalbą;

b) dvasinę pagalbą;

c) medicininę, terapinę ir psichologinę pagalbą atsižvelgiant į konkretų atvejį.

§ 2. Bet kuriuo atveju turi būti užtikrinta teisėta visų susijusių asmenų geros reputacijos ir privatumo apsauga, taip pat asmens duomenų konfidencialumas. Asmenims, apie kurių veiką informuojama pranešime, taikoma 13 straipsnio § 7 nustatyta prezumpcija laikantis 20 straipsnio nuostatų.

 

II skyrius

Nuostatos dėl vyskupų ir jiems prilyginamų asmenų

6 str. – Taikymo srities subjektai

Šiame skyriuje nustatytos procedūrinės normos taikomos 1 straipsnyje nurodytiems nusikaltimams bei veikoms, kuriuos įvykdo:

a) kardinolai, patriarchai, vyskupai ir popiežiaus legatai;

b) dvasininkai, kuriems yra arba buvo patikėtas pastoracinis vadovavimas dalinei Bažnyčiai ar jai prilyginamai tiek lotynų, tiek rytų apeigų bažnytinei struktūrai, įskaitant asmeninius ordinariatus, už veikas, padarytas per pareigybės laikotarpį (durante munere).

c) dvasininkai, kuriems yra arba buvo patikėtas pastoracinis vadovavimas asmeninei prelatūrai, už veikas, padarytas durante munere;

d) dvasininkai, kuriems yra arba buvo patikėtas pastoracinis vadovavimas viešajai dvasininkų asociacijai, turinčiai inkardinavimo teisę, už veikas, padarytas durante munere;

e) asmenys, kurie yra arba buvo popiežinės teisės pašvęstojo gyvenimo institutų, apaštališkojo gyvenimo draugijų arba vienuolynų sui iuris vyriausieji moderatoriai, už veikas, padarytas durante munere;

f) tikintieji pasauliečiai, kurie yra arba buvo Apaštalų Sosto pripažintų ar įsteigtų tarptautinių tikinčiųjų asociacijų moderatoriai, už veikas, padarytas durante munere.

7 str. – Kompetentinga dikasterija

§ 1 Šiame skyriuje „kompetentinga dikasterija“ yra Tikėjimo mokymo kongregacija – dėl nusikaltimų, kurie jai rezervuoti galiojančiomis normomis, o visais kitais atvejais ir tiek, kiek pagal Romos kurijos teisę tai priklauso atitinkamai jų kompetencijai, tai yra:

– Rytų Bažnyčių dikasterija;

– Vyskupų dikasterija;

– Evangelizacijos dikasterija;

– Dvasininkijos dikasterija;

– Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterija;

– Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija.

§ 2. Siekdama užtikrinti geriausią koordinavimą, kompetentinga dikasterija informuoja Valstybės sekretoriatą ir kitas tiesiogiai susijusias dikasterijas apie gautą informaciją ir tyrimo rezultatus.

§ 3. Šiame skyriuje aptariamas metropolito ir Šventojo Sosto komunikavimas vykdomas per popiežiškąjį atstovą.

8 str. – Procedūra, taikoma, kai informaciniame pranešime minimas Lotynų Bažnyčios vyskupas ir kiti 6 straipsnyje nurodyti subjektai

§ 1. Gautą pranešimą bažnytinės valdžios institucija perduoda kompetentingai dikasterijai ir taip pat bažnytinės provincijos, kurioje gyvena pranešime minimas asmuo, metropolitui.

§ 2. Jei pranešimas susijęs su metropolitu arba metropolito sostas yra neužimtas, jis perduodamas Šventajam Sostui, taip pat vyriausiam pagal paskyrimą sufraganiniam vyskupui, kuriam šiuo atveju taikomos šios nuostatos dėl metropolito. Panašiai Šventajam Sostui perduodamas pranešimas, susijęs su asmenimis, vykdančiais pastoracinį vadovavimą tiesiogiai Šventajam Sostui pavaldžiose bažnytinėse struktūrose.

§ 3. Jei pranešimas susijęs su popiežiaus legatu, jis tiesiogiai perduodamas Valstybės sekretoriatui.

9 str. – Rytų Bažnyčių vyskupams ir kitiems 6 straipsnyje minėtiems subjektams taikoma procedūra

§ 1. Jei pranešimas susijęs su patriarchato, didžiojo arkivyskupo ar metropolinės sui iuris Bažnyčios vyskupu ar jam prilyginamu asmeniu, pranešimas perduodamas atitinkamam sui iuris Bažnyčios patriarchui, didžiajam arkivyskupui ar metropolitui.

§ 2. Jei pranešimas susijęs su patriarcho ar didžiojo arkivyskupo vadovaujamos Bažnyčios metropolitu, einančiu pareigas šios Bažnyčios teritorijoje, jis perduodamas atitinkamam patriarchui ar didžiajam arkivyskupui.

§ 3. Minėtais atvejais pranešimą gavusi valdžios institucija jį taip pat perduoda Rytų Bažnyčių dikasterijai.

§ 4. Jei asmuo, apie kurį informuojama pranešime, yra vyskupas ar metropolitas, esantis už patriarcho, didžiojo arkivyskupo ar sui iuris metropolinės Bažnyčios teritorijos ribų, pranešimas perduodamas Rytų Bažnyčių dikasterijai, kuri, jei reikalinga, informuoja kompetentingą patriarchą, didįjį arkivyskupą ar sui iuris metropolitą.

§ 5. Jei pranešimas susijęs su patriarchu, didžiuoju arkivyskupu, sui iuris Bažnyčios metropolitu ar kitų sui iuris Rytų Bažnyčių vyskupu, jis perduodamas Rytų Bažnyčių dikasterijai.

§ 6. Bažnytinės valdžios institucijai, kuriai remiantis šiuo straipsniu perduodamas pranešimas, taikomos toliau minimos metropolitui taikomos nuostatos.

10 str. – Procedūra, taikoma pašvęstojo gyvenimo institutų arba apaštališkojo gyvenimo draugijų aukščiausiesiems moderatoriams

Jei pranešama informacija susijusi su asmenimis, kurie yra arba buvo popiežinės teisės pašvęstojo gyvenimo institutų arba apaštališkojo gyvenimo draugijų, taip pat Romos mieste ar priemiestinėse vyskupijose esančių sui iuris vienuolynų aukščiausieji moderatoriai, pranešimas perduodamas kompetentingai dikasterijai.

11 str. – Pradinės metropolito pareigos

§ 1. Pranešimą gavęs metropolitas nedelsdamas prašo kompetentingos dikasterijos, kad ši patvirtintų jam įpareigojimą pradėti tyrimą.

§ 2. Dikasterija nedelsdama, bet kuriuo atveju per trisdešimt dienų nuo pirmojo pranešimo gavimo iš popiežiškojo atstovo arba nuo metropolito prašymo patvirtinti užduotį, pateikia atitinkamus nurodymus, kaip elgtis konkrečiu atveju.

§ 3. Jei metropolitas mano, kad pranešimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, jis per popiežiškąjį atstovą informuoja kompetentingą dikasteriją ir, jei ji nenusprendžia kitaip, nurodo jį archyvuoti.

12 str. – Tyrimo pavedimas kitam asmeniui, o ne metropolitui

§ 1. Kai kompetentinga dikasterija, pasikonsultavusi su popiežiškuoju atstovu, nusprendžia, kad tyrimą tikslinga pavesti kitam asmeniui, o ne metropolitui, pastarasis apie tai informuojamas. Metropolitas perduoda visą susijusią informaciją ir dokumentus dikasterijos įpareigotam asmeniui.

§ 2. Ankstesniame paragrafe aptartu atveju metropolitui taikomi nurodymai skiriami asmeniui, kuriam pavedama atlikti tyrimą.

13 str. – Tyrimo vykdymas

1. § 1. Metropolitas, gavęs kompetentingos dikasterijos patvirtintą įpareigojimą ir vadovaudamasis gautais nurodymais, asmeniškai arba per vieną ar kelis tinkamus asmenis:

a) surenka atitinkamą informaciją apie faktus;

b) susipažįsta su tyrimui reikalinga informacija bei dokumentais, esančiais bažnytinių įstaigų archyvuose;

c) prireikus bendradarbiauja su kitais ordinarais ar hierarchais;

d) jei mano, kad tai tikslinga, ir laikydamasis toliau pateiktų § 7 nuostatų, prašo informacijos iš asmenų ir institucijų, įskaitant civilines, galinčių pateikti tyrimui naudingų duomenų.

§ 2. Jei būtina išklausyti nepilnametį ar pažeidžiamą suaugusįjį, metropolitas imasi atitinkamų priemonių atsižvelgdamas į jų būklę ir valstybės įstatymus.

§ 3. Jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad su tyrimu susijusi informacija ar dokumentai gali būti pašalinti ar sunaikinti, metropolitas imasi būtinų priemonių jiems išsaugoti.

§ 4. Net jei pasitelkia į pagalbą kitus asmenis, metropolitas vis tiek lieka atsakingas už vadovavimą tyrimui ir jo vykdymą, taip pat už 11 straipsnio § 2 nurodymų vykdymą laiku.

§ 5. Metropolitui padeda laisvai pasirinktas notaras pagal KTK kan. 483 § 2 ir RBKK kan. 253 § 2 normas.

§ 6. Metropolitas privalo veikti nešališkai ir be interesų konflikto. Jeigu jis patenka į interesų konfliktą arba negali išlaikyti reikiamo nešališkumo, kad būtų užtikrintas tyrimo integralumas, jis privalo susilaikyti nuo veiklos ir apie šią aplinkybę pranešti kompetentingai dikasterijai.

Panašiai ir kiekvienas, kuris mano, kad toje byloje yra interesų konfliktas, privalo apie tai pranešti kompetentingai dikasterijai.

§ 7. Asmeniui, dėl kurio atliekamas tyrimas, visada pripažįstama nekaltumo prezumpcija ir teisėta jo geros reputacijos apsauga.

§ 8. Kompetentingai dikasterijai pareikalavus, metropolitas informuoja asmenį apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą, išklauso jo paaiškinimą dėl tiriamų faktų ir pakviečia jį pateikti gynybos pareiškimą. Tokiais atvejais asmuo, dėl kurio atliekamas tyrimas, gali kreiptis į įgaliotinį.

§ 9. Periodiškai, pagal gautus nurodymus, metropolitas perduoda kompetentingai dikasterijai ataskaitą apie tyrimo eigą.

14 str. – Kvalifikuotų asmenų dalyvavimas

§ 1. Atsižvelgiant į galimus vyskupų konferencijos, vyskupų sinodo ar hierarchų tarybos nurodymus dėl pagalbos tyrimą vykdančiam metropolitui būdų, atitinkamos provincijos vyskupai atskirai ar kartu gali sudaryti kvalifikuotų asmenų sąrašus, iš kurių metropolitas galėtų pasirinkti tinkamiausius asmenis, galinčius jam padėti atlikti tyrimą, atsižvelgdamas į bylos poreikius ir ypač į bendradarbiavimą, kurį gali pasiūlyti pasauliečiai pagal KTK kan. 228 ir RBKK kan. 408.

§ 2. Tačiau metropolitas laisvai gali pasirinkti kitus tolygiai kvalifikuotus asmenis.

§ 3. Kiekvienas metropolitui tyrime padedantis asmuo privalo veikti nešališkai ir nesukelti interesų konflikto. Jei jis mano, kad yra patekęs į interesų konfliktą arba negali išlaikyti nešališkumo, būtino tyrimo integralumui užtikrinti, jis privalo susilaikyti nuo veiklos ir apie šią aplinkybę pranešti metropolitui.

§ 4. Metropolitui padedantys asmenys prisiekia tinkamai ir sąžiningai atlikti savo užduotį pagal 13 straipsnio § 7 nuostatas.

15 straipsnis – Tyrimo trukmė

§ 1. Tyrimas turi būti baigtas per trumpą laiką ir bet kuriuo atveju per laiką, nurodytą 11 straipsnio § 2.

§ 2. Pateikęs pagrįstas priežastis ir perdavęs ataskaitą apie tyrimo eigą, metropolitas gali prašyti kompetentingos dikasterijos pratęsti terminą.

16 str. – Atsargumo priemonės

Kai to reikalauja faktai ar aplinkybės, metropolitas siūlo kompetentingai dikasterijai imtis atitinkamų atsargumo priemonių asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, atžvilgiu. Dikasterija taiko šias priemones pasikonsultavusi su popiežiškuoju atstovu.

17 str. – Fondo įsteigimas

§ 1. Bažnytinės provincijos, vyskupų konferencijos, vyskupų sinodai ir hierarchų tarybos gali įsteigti fondą pagal KTK kan. 116 ir 1303 § 1, 1° ir RBKK kan. 1047 normas tyrimų išlaidoms padengti, kuris administruojamas pagal kanonų teisės normas.

§ 2. Atsakingo metropolito prašymu fondo administratorius perduoda jo dispozicijai lėšas, reikalingas tyrimui vykdyti, taip pat metropolitui lieka pareiga pateikti administratoriui ataskaitą tyrimo pabaigoje.

18 str. – Aktų ir votum perdavimas

§ 1. Baigęs tyrimą, metropolitas perduoda aktų originalus kompetentingai dikasterijai kartu su savo votum dėl tyrimo rezultatų ir atsakymais į galimus klausimus, iškeltus 11 straipsnio § 2 minėtuose nurodymuose. Aktų kopija saugoma kompetentingo popiežiškojo atstovo archyve.

§ 2. Jei kompetentinga dikasterija neduoda tolesnių nurodymų, metropolito įgaliojimai baigiasi pasibaigus tyrimui.

§ 3. Vadovaudamasis kompetentingos dikasterijos nurodymais, metropolitas, gavęs prašymą, informuoja asmenį, kuris teigia patyręs žalą, arba jo teisėtus atstovus apie tyrimo rezultatus.

19 str. – Tolesnės priemonės

1. Jei kompetentinga dikasterija nenusprendžia vykdyti papildomą tyrimą, ji atlieka konkrečiu atveju numatytus veiksmus pagal teisės normas.

20 str. – Valstybės įstatymų laikymasis

Šios normos turi būti taikomos nepažeidžiant kiekvienoje vietoje valstybės įstatymais nustatytų teisių bei pareigų, ypač susijusių su galimu įpareigojimu pranešti informaciją kompetentingoms civilinės valdžios institucijoms.

Nustatau, kad šis apaštališkasis laiškas motu proprio forma būtų paskelbtas L'Osservatore Romano ir įsigaliotų 2023 m. balandžio 30 d., po to būtų paskelbtas Acta Apostolicae Sedis. Jam įsigaliojus, atšaukiamas ankstesnis apaštališkasis laiškas motu proprio forma, paskelbtas 2019 m. gegužės 7 d.

Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, 2023 metų kovo 25 dieną, per Viešpaties Apreiškimo iškilmę, vienuoliktaisiais pontifikato metais

Pranciškus