2023 m. liepos 23 d. 

„Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50)

Brangūs broliai ir seserys!

„Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50) – tai trečiosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos tema. Ji mus vėl atveda prie palaimingo įvykio, jaunosios Marijos ir jos vyresnės giminaitės Elzbietos susitikimo (plg. Lk 1, 39–56). Kupina Šventosios Dvasios ji kreipiasi į Dievo Motiną žodžiais, kurie po dviejų tūkstančių metų aidi mūsų kasdienės maldos ritmu: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (42 eil.). O Šventoji Dvasia, jau nužengusi ant Marijos, skatina ją atsakyti Magnificat žodžiais, kuriais ji skelbia, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą. Šventoji Dvasia laimina ir lydi kiekvieną skirtingų kartų, senelių ir vaikaičių, jaunų ir senų vaisingą susitikimą. Išties Dievas trokšta, kad, panašiai kaip Marijai apsilankius pas Elzbietą, jaunimas džiugintų vyresniųjų širdis ir semtųsi išminties iš jų patirties. Tačiau visų pirma Viešpats trokšta, kad vyresnio amžiaus žmonių nepaliktume vienų, nenustumtume jų į gyvenimo užribį, kaip, deja, šiandien labai dažnai nutinka.

Šiais metais Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimo data gražiai priartėja prie Pasaulinės jaunimo dienos šventimo; abiejų švenčių tema primena išsiruošusios pas Elzbietą Marijos „skubėjimą“ (plg. 39 eil.) ir taip skatina mus apmąstyti jaunų ir senų žmonių ryšį. Viešpats tikisi, kad jauni žmonės, susitikę su vyresniais, priims kvietimą puoselėti atmintį ir per juos atpažins dovaną būti didesnės istorijos dalimi. Draugystė su vyresnio amžiaus žmogumi gali padėti jaunuoliui nesusiaurinti gyvenimo vien dabarties plotme ir priminti, jog ne viskas priklauso nuo jo gebėjimų. Kita vertus, vyresnio amžiaus žmonėms jauno žmogaus buvimas atveria viltį, kad jų patirtis nebus prarasta ir jų svajonės bus įgyvendintos. Marijos apsilankymas pas Elzbietą ir suvokimas, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą, parodo, jog patys vieni negalime judėti pirmyn, juolab išsigelbėti, ir kad Dievo veikimas visada pasireiškia visumoje, tautos istorijoje. Tai sako pati Marija Magnificat žodžiais, džiaugdamasi Dievu, kuris, būdamas ištikimas Abraomui duotam pažadui, padarė naujų ir nuostabių stebuklų (plg. 51–55 eil.).

Kad geriau suprastume, kaip Dievas veikia, prisiminkime, jog laiką reikia išgyventi visapusiškai, nes didžiausios viltys bei svajonės išsipildo ne akimirksniu, bet augant ir bręstant: per procesą, dialogą, santykį. Todėl žmonės, susitelkę tik į tai, kas „čia ir dabar“, į sau naudingus dalykus, kuriuos nori greitai ir godžiai pasiekti, turėti „viską ir tuoj pat“, nebemato Dievo veikimo. O juk Dievo meilės planas apima praeitį, dabartį ir ateitį, apglėbia ir sujungia kartas. Tas planas pranoksta mus pačius, tačiau jame kiekvienas iš mūsų yra svarbus ir pirmiausiai yra pašauktas eiti toliau. Jaunesniems tai reiškia, kad būtina peržengti trumpalaikės dabarties ribas, kuriose mus užsklendžia virtualioji tikrovė, dažnai atitraukianti nuo konkrečių veiksmų; vyresniems – kad negalima susikoncentruoti tik į silpnėjančias jėgas ir liūdėti dėl prarastų galimybių. Žvelkime į priekį! Leiskime, kad mus formuotų Dievo malonė, kuri iš kartos į kartą išlaisvina iš nejudrumo ir graužaties dėl praeities!

Marijos ir Elzbietos, jaunų ir senų žmonių, susitikime Dievas mums dovanoja savo ateitį. Marijos kelionė ir Elzbietos priėmimas atveria duris išganymui apsireikšti: per jų apsikabinimą į žmonijos istoriją su džiaugsmingu švelnumu įsiveržia Dievo gailestingumas. Norėčiau visus pakviesti apmąstyti šį susitikimą, maža to, užmerkti akis ir įsivaizduoti tą jaunos Dievo Motinos ir pagyvenusios šventojo Jono Krikštytojo motinos apsikabinimo momentą; įsivaizduoti jį mintyse ir vizualizuoti širdyje, įtvirtinti sieloje kaip spindinčią vidinę ikoną.

O tada kviečiu nuo vaizduotės pereiti prie konkrečių dalykų ir kokiu nors būdu apkabinti senelius ir pagyvenusius žmones. Nepalikime jų vienų, jų buvimas šeimose ir bendruomenėse yra vertingas, jis leidžia mums suvokti, kad dalijamės tuo pačiu paveldu ir priklausome tautai, išsaugančiai savo šaknis. Taip, būtent vyresni žmonės perduoda mums, kad priklausome šventajai Dievo tautai. Jų reikia Bažnyčiai ir visuomenei. Dabarčiai jie perduoda praeitį, kuri būtina ateičiai kurti. Gerbkime juos, neatimkime iš savęs jų draugijos, neatimkime iš jų mūsų siūlomos draugijos, neleiskime, kad jie būtų atstumti!

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena turi būti mažas, subtilus vilties ženklas jiems ir visai Bažnyčiai. Todėl dar kartą kviečiu visus – vyskupijas, parapijas, draugijas, bendruomenes – švęsti šią dieną, labiausiai reiškiant didžiulį džiaugsmą dėl atnaujinto jaunų ir senų žmonių susitikimo. Jums, jaunuoliai, kurie ruošiatės išvykti į Lisaboną arba kurie švęsite Pasaulinę jaunimo dieną savo šalyse, norėčiau pasakyti: prieš leisdamiesi į kelionę, aplankykite savo senelius ar vienišą pagyvenusį žmogų! Jų maldos jus apsaugos, o širdyje nešiositės to susitikimo palaiminimą. Prašau jūsų, vyresnio amžiaus žmonės, malda lydėkite jaunuolius, kurie ruošiasi švęsti Pasaulinę jaunimo dieną. Tie jaunuoliai yra Dievo atsakas į jūsų prašymus, vaisius to, ką pasėjote, ženklas, kad Dievas neapleidžia savo tautos, bet visada ją atjaunina Šventosios Dvasios išmone.

Brangūs seneliai, brangūs pagyvenę broliai ir seserys, tegul Marijos ir Elzbietos apkabinimo palaiminimas nužengia ant jūsų ir pripildo jūsų širdis ramybės. Su meile laiminu jus. O jūsų prašau – melskitės už mane.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 31 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo šventė

Pranciškus