1. „Šlovinkite Dievą už visus jo kūrinius.“ Šį kvietimą savo gyvenimu, giesmėmis ir visais veiksmais skelbė šventasis Pranciškus Asyžietis. Taip jis atkartoja Biblijos psalmių raginimą ir perteikia jautrų Jėzaus požiūrį į Tėvo kūrinius: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“ (Mt 6, 28–29). „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas“ (Lk 12, 6). Kaipgi nesižavėti tokiu Jėzaus švelnumu visiems, kurie lydi mus kelyje?!
2. Praėjo aštuoneri metai nuo tada, kai paskelbiau encikliką Laudato si', kuria norėjau su jumis visais, mūsų kenčiančios planetos broliais ir seserimis, pasidalyti nuoširdžiu susirūpinimu dėl mūsų bendrų namų. Tačiau laikui bėgant suprantu, kad mūsų reagavimas nebuvo pakankamas, o mus svetingai priimantis pasaulis eižėja ir galbūt artėja prie griūties taško. Nepaisant tokios galimos įvykių eigos, nėra abejonių, kad klimato kaitos poveikis bus vis žalingesnis daugelio žmonių gyvenimui ir šeimoms. Šį poveikį pajusime sveikatos, darbo vietų, galimybių naudotis ištekliais, būsto, priverstinės migracijos ir kitose srityse.
3. Tai pasaulinė socialinė problema, glaudžiai susijusi su žmogaus gyvybės orumu. Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai labai gerai išreiškė socialinį mūsų susirūpinimo dėl klimato kaitos aspektą, neapsiribodami vien ekologiniu požiūriu, nes „mūsų rūpinimasis vienas kitu ir rūpinimasis Žeme yra glaudžiai susiję. Klimato kaita yra vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria visuomenė ir pasaulio bendruomenė. Klimato kaitos padarinius patiria labiausiai pažeidžiami žmonės tiek savo šalyje, tiek visame pasaulyje“ [1]. Keliais žodžiais tą patį pareiškė ir į Sinodą dėl Amazonijos susirinkę vyskupai: „Kėsinimaisi prieš gamtą turi pasekmių tautų gyvenimui“ [2]. Norėdami įtikinamai pareikšti, kad tai nebėra antraeilis ar ideologinis klausimas, bet drama, kenkianti mums visiems, Afrikos vyskupai patvirtino, jog klimato kaita atskleidžia „pribloškiantį struktūrinės nuodėmės pavyzdį“ [3].
4. Per pastaruosius aštuonerius metus sukaupti apmąstymai ir informacija leidžia mums patikslinti ir papildyti prieš kurį laiką išsakytus dalykus. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad padėtis tampa dar opesnė, norėjau raštu pasidalyti su jumis šiomis mintimis.
1. Pasaulinė klimato krizė
5. Klimato kaitos požymiai yra akivaizdūs ir tampa vis aiškiau pastebimi nepaisant visų bandymų juos neigti, slėpti, nutylėti ar reliatyvizuoti. Niekas negali ignoruoti to, kad pastaraisiais metais susidūrėme su ekstremaliais reiškiniais, dažnais neįprasto karščio laikotarpiais, sausromis ir kitomis Žemės aimanomis, kurios yra tik kelios apčiuopiamos, mus visus kamuojančios tylios ligos apraiškos. Tiesa, ne kiekvieną katastrofą galima savaime priskirti pasaulinei klimato kaitai. Tačiau galima įrodyti, kad tam tikri žmogaus sukelti klimato pokyčiai gerokai padidina dažnesnių ir intensyvesnių ekstremalių reiškinių tikimybę. Žinome, jog pasaulinei temperatūrai pakilus 0,5 °C, vienose vietovėse padažnėja liūtys ir potvyniai, kitose – didelės sausros, kai kuriuose regionuose – ekstremalūs karščiai, dar kituose – smarkus snygis [4]. Iki šiol karščio bangos kildavo kelis kartus per metus, kas nutiks, kai pasaulinė temperatūra pakils 1,5° C, o prie to jau artėjame? Tokios karščio bangos bus gerokai dažnesnės ir intensyvesnės. Jei temperatūra viršytų 2° C, visiškai ištirptų Grenlandijos ir didžioji dalis Antarktidos ledo dangos [5], o tai turėtų milžiniškų ir labai rimtų pasekmių visiems.
Pasipriešinimas ir painiava
6. Pastaraisiais metais netrūko žmonių, kurie bandė iš šių faktų pasišaipyti. Jie remiasi tariamai patikimais moksliniais duomenimis, pavyzdžiui, tuo, kad planetoje visada buvo ir bus atšalimo ir atšilimo laikotarpių. Tačiau jie pamiršta paminėti kitą svarbų faktą: šiuo metu neįprastai spartėjantis atšilimas vyksta tokiu greičiu, kad jam konstatuoti pakanka vienos kartos, o ne šimtmečių ar tūkstantmečių. Kylantį jūros lygį ir tirpstančius ledynus žmogus gali nesunkiai pastebėti per savo gyvenimą; ir veikiausiai po kelerių metų daugelis gyventojų grupių dėl šių reiškinių turės persikraustyti iš savo namų.
7. Norint pašiepti tuos, kurie kalba apie visuotinį atšilimą, nurodoma, kad dažnai patiriami ir itin dideli šalčiai. Pamirštama paminėti, jog šie ir kiti nepaprasti simptomai tėra tik alternatyvios apraiškos, kylančios dėl tos pačios priežasties – visuotinio atšilimo sukelto disbalanso. Tiek sausros, tiek potvyniai, tiek išdžiūvę ežerai, tiek gyvenvietes nušluojančios cunamių ar potvynių bangos galiausiai turi tą pačią kilmę. Kita vertus, jei kalbame apie visuotinį reiškinį, negalime jo painioti su laikinais ir kintančiais įvykiais, kurie daugiausia paaiškinami vietiniais veiksniais.
8. Dėl informacijos trūkumo painiojamos didelės apimties klimato prognozės, apimančios ilgus laikotarpius (kalbame bent apie dešimtmečius), su ne daugiau kaip kelių savaičių orų prognozėmis. Kai kalbame apie klimato kaitą, turime omenyje pasaulinę tikrovę – ir nuolatinius vietinius svyravimus, – kuri apima kelis dešimtmečius.
9. Netrūksta žmonių, kurie mėgina supaprastinti tikrovę kaltindami neturtinguosius, kad šie turi per daug vaikų, ir net sprendžia problemą žalodami mažiau išsivysčiusių šalių moteris. Kaip visada, atrodo, kad dėl to kalti vargšai. Tačiau tikrovė tokia, kad keli procentai turtingiausių planetos gyventojų teršia daugiau nei 50 proc. skurdžiausios pasaulio populiacijos, o vienam gyventojui tenkantis išmetamųjų teršalų kiekis turtingiausiose šalyse yra daug kartų didesnis nei skurdžiausiose [6]. Kaip galime pamiršti, kad Afrika, kurioje gyvena daugiau nei pusė skurdžiausių pasaulio gyventojų, istoriškai žvelgiant, yra atsakinga už nedidelę išmetamųjų teršalų dalį?
10. Taip pat dažnai teigiama, kad pastangos sušvelninti klimato kaitą mažinant iškastinio kuro naudojimą ir kuriant švaresnes energijos formas sumažins darbo vietų skaičių. Iš tikrųjų milijonai žmonių prarando darbą dėl įvairių klimato kaitos padarinių: jūros lygio kilimo, sausrų ir daugelių kitų planetą veikiančių reiškinių. Kita vertus, gerai valdomas perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių, taip pat visos pastangos prisitaikyti prie klimato kaitos daromos žalos gali sukurti daugybę darbo vietų įvairiuose sektoriuose. Todėl reikia, kad politikai ir verslininkai jau dabar tuo rūpintųsi.
Žmogiškosios priežastys
11. Jau nebegalima abejoti, kad klimato kaita yra žmogiškosios – „antropogeninės“ – kilmės. Pažvelkime kodėl. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nulemiančių visuotinį atšilimą, koncentracija atmosferoje iki XIX a. išliko stabili ir neviršijo 300 milijoninių tūrio dalių. Tačiau to amžiaus viduryje, vystantis pramonei, išmetamų teršalų kiekis ėmė didėti. Per pastaruosius penkiasdešimt metų šis didėjimas labai paspartėjo, tai patvirtina Mauna Loa observatorijos, kuri nuo 1958 m. kasdien matuoja anglies dioksido kiekį, duomenys. Kai rašiau encikliką Laudato si', koncentracija buvo pasiekusi iki tol rekordinį 400 milijoninių tūrio dalių lygį, o 2023 m. birželį ji jau siekė 423 milijoninių tūrio dalių rodiklį [7]. Skaičiuojant nuo 1850 m., daugiau nei 42 % visų (neto) teršalų emisijų buvo išmesta po 1990 m. [8].
12. Tuo pat metu konstatuojame, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų temperatūra kilo neregėtu greičiu, ir tam nėra precedento per praėjusius du tūkstančius metų. Šiuo laikotarpiu per dešimtmetį buvo stebima 0,15 °C atšilimo tendencija, t. y. dvigubai didesnė nei per paskutinius 150 metų. Nuo 1850 m. iki šių dienų pasaulio temperatūra pakilo 1,1° C; šis reiškinys dar intensyvesnis poliariniuose regionuose. Esant tokiam tempui, gali būti, kad jau po dešimties metų pasieksime rekomenduojamą maksimalią 1,5° C pasaulinę ribą [9]. Temperatūra padidėjo ne tik Žemės paviršiuje, bet ir keliais kilometrais aukščiau atmosferoje, taip pat vandenynų paviršiuje ir net jų gelmėse šimtų metrų gylyje. Todėl padidėjo jūrų rūgštėjimas ir sumažėjo deguonies kiekį jose. Susitraukia ledynai, mažėja sniego danga, o jūrų lygis nuolat kyla [10].
13. Neįmanoma nuslėpti šių pasaulinių klimato reiškinių sąsajos su sparčiai didėjančiu, ypač nuo XX a. vidurio, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimu. Dauguma klimato srities mokslininkų pritaria šiam sąryšiui ir tik nedidelė jų dalis bando paneigti šiuos įrodymus. Deja, klimato krizė ne itin domina didžiąsias ekonomines galybes, kurioms rūpi kuo didesnis pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką.
14. Jaučiu pareigą pateikti šiuos, atrodytų, akivaizdžius paaiškinimus dėl tam tikrų nuvertinančių ir menkai pagrįstų nuomonių, su kuriomis susiduriu net Katalikų Bažnyčioje. Vis dėlto nebegalime abejoti, kad šių pavojingų pokyčių neįprastos spartos priežastis yra neginčijamas faktas: didžiuliai pokyčiai susiję su nežabota žmogaus intervencija į gamtą per pastaruosius du šimtmečius. Natūralios kilmės reiškiniai, paprastai sukeliantys atšilimą, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimai ir kiti, nepakankamai paaiškina pastarųjų dešimtmečių pokyčių proporcijas ir spartą [11]. Vidutinės Žemės paviršiaus temperatūros pokyčių negalima paaiškinti kitaip, kaip tik didėjančiu šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikiu.
Žala ir pavojai
15. Kai kurie klimato krizės padariniai jau dabar yra negrįžtami, mažiausiai keliems šimtams metų, pavyzdžiui, pasaulinio vandenyno temperatūros didėjimas, rūgštėjimas ir deguonies mažėjimas. Vandenynų vandenys pasižymi terminiu inertiškumu, todėl jų temperatūrai ir druskingumui normalizuoti prireikia šimtmečių, o tai turi įtakos daugelio rūšių išlikimui. Tai vienas iš daugelio ženklų, kad kiti šio pasaulio kūriniai jau yra ne mūsų bendrakeleiviai, bet aukos.
16. Tą patį galima pasakyti ir apie žemynų ledo dangų nykimą. Šimtus metų nebus įmanoma grįžtamai paveikti ašigalių tirpimo. Kalbant apie klimatą, yra veiksnių, išliekančių ilgą laiką nepriklausomai nuo juos sukėlusių įvykių. Dėl šios priežasties nebegalime sustabdyti milžiniškos žalos, kurią nulėmėme. Vos turime laiko užkirsti kelią dar dramatiškesnei žalai.
17. Kai kurios apokaliptinės diagnozės gali pasirodyti nelabai racionalios arba nepakankamai pagrįstos. Dėl to neturėtume ignoruoti realios galimybės, kad artėjame prie kritinio taško. Nedideli pokyčiai dėl inercijos veiksnių gali sukelti didelių, nenumatytų ir galbūt jau negrįžtamų pakitimų. Galiausiai tai gali virsti sniego gniūžtės efektą turinčių įvykių lavina. Tokiu atveju visada būna per vėlu, nes jokia intervencija nebegali sustabdyti jau prasidėjusio proceso. Tuomet kelio atgal nebelieka. Negalime tvirtai teigti, kad dabartinėmis sąlygomis visa tai įvyks. Tačiau tokia galimybė tikrai yra, jei atsižvelgsime į jau vykstančius reiškinius, kurie „dirgina“ klimatą, pavyzdžiui, ledo dangų mažėjimą, vandenynų srovių pokyčius, atogrąžų miškų kirtimą, amžinojo įšalo tirpimą Rusijoje ir pan. [12].
18. Todėl neatidėliotinai būtina žvelgti plačiau, kad galėtume ne tik stebėtis pažangos stebuklais, bet ir atkreipti dėmesį į kitus padarinius, kurių prieš šimtmetį tikriausiai net nebuvo galima įsivaizduoti. Iš mūsų nereikalaujama nieko daugiau, kaip tik tam tikros atsakomybės už palikimą, kurį paliksime po savo kelionės šiame pasaulyje.
19. Galiausiai galime pridurti, kad Covid-19 pandemija išryškino glaudų ryšį, siejantį žmogaus gyvybę su kitomis gyvomis būtybėmis ir aplinka. Pandemija ypač ryšiai patvirtino, kad tai, kas vyksta bet kurioje pasaulio vietoje, daro poveikį visai planetai. Todėl galiu pakartotinai priminti du įsitikinimus, kuriuos nuolat primygtinai kartoju: „viskas yra susiję“ ir „niekas neišsigelbėja pats vienas“.
2. Stiprėjanti technokratinė paradigma
20. Enciklikoje Laudato si' trumpai apibūdinau technokratinę paradigmą, kuria grindžiamas dabartinis aplinkos niokojimo procesas. Tai „tam tikras žmogaus gyvenimo ir veiklos supratimo būdas, kuris yra klaidingas ir taip prieštarauja tikrovei, kad net daro jai žalą“ [13]. Iš esmės tai mąstysena, „tarsi tikrovė, gėris ir tiesa savaime rastųsi iš technologijos ir ekonomikos galios“ [14]. Logiška to pasekmė – lengvas perėjimas „prie begalinės ar neribotos plėtros minties, taip patinkančios ekonomistams, finansų ir technologijos teoretikams“ [15].
21. Pastaraisiais metais galėjome patvirtinti šią diagnozę ir drauge stebėti naują šios paradigmos plėtrą. Dirbtinis intelektas ir naujausi technologiniai pasiekimai grindžiami idėja apie jokių ribų nesaistomą žmogų, kurio gebėjimus ir galimybes dėl technologijų galima išplėsti iki begalybės. Taigi technokratinė paradigma monstriškai maitinasi pati savimi.
22. Technologijoms reikalingi gamtiniai ištekliai, tokie kaip litis, silicis ir daugybė kitų, tikrai nėra neriboti, tačiau didžiausia problema yra ideologija, kuri grindžiama šia obsesija: neįsivaizduojamai didinti žmogaus galią, kuriai visa kita, kas nepriklauso žmogiškajai tikrovei, yra tik disponuojamas išteklius. Viskas, kas egzistuoja, nustoja būti dovana, kurią dera vertinti, branginti ir ja rūpintis, o tampa vergiška bet kokių žmogaus proto ir jo galimybių įgeidžių auka.
23. Šiurpina tai, jog išsiplėtusios technologijų galimybės „tiems, kurie tai išmano ir pirmiausia turi ekonominės galios, suteikia įspūdingą galią valdyti visą žmoniją ir visą pasaulį. Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai. [...] Kieno rankose yra ta galia ar į kieno rankas gali patekti? Labai pavojinga, kad ją turi nedidelė žmonijos dalis“ [16].
Permąstyti, kaip naudojamės galia
24. Bet koks galios didinimas nebūtinai reiškia žmonijos pažangą. Tereikia prisiminti „nuostabias“ technologijas, kurios buvo panaudotos gyventojams žudyti, atominėms bomboms mėtyti, etninėms grupėms naikinti. Buvo istorijos momentų, kai susižavėjimas pažanga neleido pamatyti jos padarinių siaubo. Tačiau šis pavojus visada išlieka, nes „milžiniško technologijos augimo nelydėjo žmogaus atsakomybės, vertybių ir sąžinės raida [...]. Žmogus yra nuogas ir išstatytas savo paties nepaliaujamai didėjančios galios valiai be jokių priemonių jai kontroliuoti. Galbūt jis turi paviršutiniškų mechanizmų, tačiau galima konstatuoti, jog stokoja pakankamai solidžios etikos, kultūros ir dvasingumo, galinčių tikrai nustatyti ribas ir pamokyti blaiviai susivaldyti“ [17]. Nenuostabu, kad tokia didžiulė galia tokiose rankose gali sunaikinti gyvybę, o technokratinei paradigmai būdinga mąstymo matrica mus apakina ir neleidžia įžvelgti šios labai rimtos šiandienės žmonijos problemos.
25. Priešindamiesi šiai technokratinei paradigmai teigiame, kad mus supantis pasaulis nėra eksploatavimo, nežaboto naudojimosi, neribotų ambicijų objektas. Negalime net sakyti, jog gamta yra tik „rėmai“, kuriuose plėtojame savo gyvenimą ir projektus, nes „esame į ją įtraukti, jos dalis ir su ja sąveikaujame“ [18], taigi „žvelgiame į pasaulį ne iš išorės, bet iš vidaus“ [19].
26. Tai paneigia mintį, kad žmogus yra pašalinis, išorinis veiksnys, galintis tik pakenkti aplinkai. Jis laikytinas gamtos dalimi. Žmogaus gyvybė, protas ir laisvė įrašyta į mūsų planetą praturtinančią gamtą ir yra jos vidinių jėgų bei pusiausvyros dalis.
27. Todėl sveika aplinka taip pat yra žmogaus sąveikos su aplinka rezultatas – kaip antai čiabuvių kultūrose, kaip šimtmečiais būta įvairiuose pasaulio regionuose. Žmonių grupės dažnai „sukurdavo“ aplinką [20], tam tikru būdu ją pertvarkydamos, tačiau jos nesunaikindamos ir nekeldamos jai pavojaus. Didelė šiandienos problema yra ta, kad technokratinė paradigma sugriovė šį sveiką ir darnų santykį. Būtina įveikti tokią žalingą ir destruktyvią paradigmą, tačiau tai pasiekiama ne neigiant žmogų, bet gamtos sistemoms sąveikaujant „su socialinėmis sistemomis“ [21].
28. Turime drauge iš naujo permąstyti žmogaus galios, jos reikšmės ir ribų klausimą. Juk vos per kelis dešimtmečius mūsų galia pašėlusiai išaugo. Padarėme įspūdingą ir stulbinančią technologinę pažangą, o nesuvokiame, kad kartu tapome labai pavojingi, keliantys pavojų daugelio būtybių gyvybei ir savo pačių išlikimui. Šiandien galima pakartoti ironiškus Solovjovo žodžius: „Šimtmetis toks progresyvus, kad jam teko tapti paskutiniu“ [22]. Reikia aiškumo ir sąžiningumo norint laiku suvokti, jog mūsų galia ir kuriama pažanga atsisuka prieš mus pačius [23].
Etinis akstinas
29. Realiosios valdžios etinį nuosmukį maskuoja rinkodara ir melaginga informacija: tai priemonės, kuriomis didesnių išteklių turintys asmenys gali pasinaudoti visuomenės nuomonei formuoti. Pasitelkus šias priemones, kai planuojama pradėti įgyvendinti projektą, stipriai paveiksiantį aplinką ir pasižymintį didele tarša, vietiniai gyventojai apgaudinėjami kalbomis apie vietovėje būsimą pažangą arba apie ekonomikos augimo, užimtumo ir žmogiškojo vystymosi galimybes, atsiversiančias jų vaikams. Tačiau neatrodo, kad iš tikrųjų būtų domimasi tų žmonių ateitimi, nes jiems aiškiai nepasakoma, kad šio projekto padarinys bus nuniokota žemė; bus daug nepalankesnės sąlygos gyventi ir klestėti; regionas ištuštės, taps mažiau tinkamas gyventi, be gyvybės, be bendro gyvenimo džiaugsmo ir vilties; be to, bus padaryta visuotinė žala, kuri galiausiai pakenks daugeliui kitų žmonių.
30. Pakanka pagalvoti apie trumpalaikį entuziazmą dėl pinigų, gautų už branduolinių atliekų deponavimą tam tikroje vietoje. Namas, kurį buvo galima nusipirkti už tuos pinigus, virto kapinynu dėl pasklidusių ligų. Kalbu ne paskatintas lakios vaizduotės, o remdamasis tuo, ką patyrėme. Galima sakyti, kad tai kraštutinis pavyzdys, tačiau čia nedera kalbėti apie „nedidelę“ žalą, nes būtent daugelio toleruotinais laikomų žalingų veiksnių visuma galiausiai atvedė mus į tokią padėtį, kokioje dabar esame.
31. Ši padėtis susijusi ne tik su fizika ar biologija, bet ir su ekonomika bei jos samprata. Didžiausio pelno mažiausiomis sąnaudomis logika, prisidengusi racionalumu, pažanga ir iliuziniais pažadais, neleidžia nuoširdžiai rūpintis mūsų bendraisiais namais ir skirti dėmesį visuomenės atstumtųjų pažangai. Pastaraisiais metais pastebėjome, kad daugybės netikrų pranašų pažadų suklaidinti ir apsvaiginti vargšai kartais patys tampa iliuzijų apie pasaulį, kuris kuriamas ne jiems, aukomis.
32. Taip pat susiformuoja klaidinga „meritokratijos“ samprata, kuri suvokiama kaip „nuopelnais“ grindžiama žmogaus galia, kuriai viskas turi būti pajungta, kai dominuoja tie, kurie gimė turėdami geresnes sąlygas tobulėti. Vienas dalykas yra sveikas požiūris į pastangų vertę, savo gebėjimų ugdymą ir pagirtiną iniciatyvumą, tačiau jei nesiekiama tikros galimybių lygybės, tai lengvai virsta uždanga, dar labiau įtvirtinančia nedaugelio didesnę galią turinčių asmenų privilegijas. Pagal šią iškreiptą logiką, kodėl jiems turėtų rūpėti mūsų bendriems namams daroma žala, jei jie jaučiasi saugūs, apsišarvavę ekonominių išteklių, kuriuos pasiekė savo gebėjimais ir pastangomis, tariama apsauga?
33. Žvelgiant į savo sąžinę ir vaikus, kuriems teks mokėti už tais veiksmais padarytą žalą, iškyla prasmės klausimas: kokia mano gyvenimo prasmė? kokia mano kelionės šioje žemėje prasmė? kokia yra galutinė mano darbo ir pastangų prasmė?
3. Tarptautinės politikos silpnumas
34. „Tačiau istorijoje matome ir tam tikros atžangos. [...] Kiekviena karta turi perimti ankstesnių kartų kovas ir pasiekimus, siekdama dar aukštesnių tikslų. Tai kelionė. Gėrio, kaip ir meilės, teisingumo bei solidarumo, negalima pasiekti vieną kartą ir visiems laikams; juos reikia išsikovoti kiekvieną dieną“ [24]. Jei norime tvirtos ir ilgalaikės pažangos, primygtinai pabrėžiu, kad „pirmenybė teiktina daugiašaliams valstybių susitarimams“ [25].
35. Daugiašališkumo nedera painioti su pasauline valdžia, kuri sutelkta vieno asmens ar pernelyg didelę galią turinčio elito rankose: „Kai kalbama apie tam tikros teisiškai reguliuojamos pasaulinės valdžios formos galimybę, nebūtinai reikia galvoti apie asmeninę valdžią“ [26]. Visų pirma kalbėkime apie „veiksmingesnes pasaulines organizacijas, kurioms būtų suteikti įgaliojimai užtikrinti viso pasaulio bendrąją gerovę, panaikinti badą ir skurdą bei realiai apginti pagrindines žmogaus teises“ [27]. Reikalas tas, jog joms siekiama suteikti realią valdžią, kad jos „užtikrintų“ tam tikrų neatšaukiamų tikslų įgyvendinimą. Taip atsirastų daugiašališkumas, kuris nepriklausytų nuo kintančių politinių aplinkybių ar keleto asmenų interesų ir būtų stabiliai veiksmingas.
36. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad neišnaudojamos pasaulinių krizių sudaromos progos, nors jos atveria sveikų pokyčių galimybę [28]. Taip atsitiko per 2007–2008 m. finansų krizę ir vėl pasikartojo per Covid-19 krizę. Todėl, kad „veiklos strategijos, kurios vėliau susiformavo pasaulyje, buvo orientuotos į didesnį individualizmą, mažesnę integraciją, didesnę laisvę tikrai galingiesiems, kurie visada randa būdą apsisaugoti“ [29].
Daugiašališkumo pertvarka
37. Atrodo, jog dabartinis iššūkis yra ne tiek išsaugoti senąjį daugiašališkumą, kiek jį pertvarkyti bei atkurti atsižvelgiant į naują pasaulio situaciją. Kviečiu pripažinti, kad „daugybė pilietinės visuomenės susivienijimų ir organizacijų padeda kompensuoti tarptautinės bendruomenės trūkumus, jos veiksmų koordinavimo stoką sudėtingose situacijose, nepakankamą dėmesį pagrindinėms žmogaus teisėms“ [30]. Pavyzdžiui, Otavos procesas prieš priešpėstinių minų naudojimą, kūrimą ir gamybą yra pavyzdys, rodantis, kaip pilietinė visuomenė ir jos organizacijos gali sukurti veiksmingą dinamiką, kurios Jungtinės Tautos negeba pasiekti. Tokiu būdu subsidiarumo principas taikomas ir santykiui, apimančiam globalų bei vietinį lygmenį.
38. Vidutinės trukmės laikotarpiu globalizacija sudaro palankias sąlygas spontaniškiems kultūriniams mainams, didesniam tarpusavio pažinimui ir žmonių integracijos būdams, vedantiems į daugiašališkumą, kylantį „iš apačios“, o ne nulemtą tik valdžios elito sprendimų. Visame pasaulyje iš apačios kylantys reikalavimai, kai įvairiausių šalių aktyvistai padeda vieni kitiems ir remia vieni kitus, galiausiai gali sudaryti spaudimą galios veiksniams. Reikia tikėtis, jog taip nutiks ir klimato krizės atveju. Todėl kartoju, „piliečiams nekontroliuojant politinės galios nacionaliniu, regioniniu ir savivaldos lygmeniu neįmanoma kontroliuoti ir žalos aplinkai“ [31].
39. Postmodernioji kultūra išugdė naują jautrumą silpnesniems ir mažiau galių turintiems žmonėms. Tai siejasi su enciklikoje Fratelli tutti mano primygtinai pabrėžiama žmogaus asmens pirmenybe ir jo orumo gynimu bet kokiomis aplinkybėmis. Tai dar vienas būdas, kaip skatinti daugiašališkumą siekiant spręsti tikrąsias žmonijos problemas, pirmiausia užtikrinant pagarbą asmens orumui taip, kad etika būtų svarbesnė už vietinius ar sąlyginius interesus.
40. Kalbama ne apie tai, kad kažkas turėtų užimti politikos vietą, nes, kita vertus, kylančios galios tampa vis svarbesnės ir iš tiesų gali pasiekti reikšmingų rezultatų sprendžiant konkrečias problemas, kaip kai kurios iš jų įrodė pandemijos metu. Pats faktas, kad atsakymai į problemas gali ateiti iš bet kurios šalies, kad ir kokia maža ji būtų, galiausiai nurodo daugiašališkumą kaip neišvengiamą kelią.
41. Senoji diplomatija, taip pat išgyvenanti krizę, ir toliau įrodo savo svarbą ir būtinybę. Tačiau jai dar nepavyko sukurti daugiašalės diplomatijos modelio, kuris atitiktų naują pasaulio konfigūraciją; vis dėlto, jei diplomatija gebės persitvarkyti, ji turės būti sprendimo dalis, nes šimtmečių patirties taip pat negalima atmesti.
42. Pasaulis tampa toks daugiapolis ir kartu toks sudėtingas, kad reikia kitokio veiksmingo bendradarbiavimo formato. Neužtenka galvoti apie galios pusiausvyrą, būtina reaguoti į naujus pavojus, pasauliniais mechanizmais atsiliepti į iššūkius aplinkos, sveikatos, kultūros ir socialinėje srityje, ypač siekiant įtvirtinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, socialinėms teisėms ir rūpinimąsi mūsų bendrais namais. Reikia nustatyti visuotines ir veiksmingas taisykles, kurios „užtikrintų“ šią visuotinę apsaugą.
43. Visa tai suponuoja būtinybę sukurti naują sprendimų priėmimo ir jų įteisinimo procedūrą, nes prieš kelis dešimtmečius nustatyta procedūra nėra pakankama ir neatrodo veiksminga. Šiomis aplinkybėmis būtinai reikia pokalbių, konsultacijų, arbitražo, konfliktų sprendimo ir priežiūros erdvių, trumpai tariant, būtina tam tikra didesnė „demokratizacija“ pasauliniame kontekste, kad būtų galima išreikšti ir įtraukti įvairias situacijas. Daugiau nebebus tikslinga remti institucijų, kurios saugo stipriausiųjų teises nesirūpindamos visų teisėmis.
4. Klimato konferencijos: pažanga ir nesėkmės
44. Jau kelis dešimtmečius daugiau kaip 190 šalių atstovai reguliariai susitinka spręsti klimato kaitos problemų. 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijoje buvo priimta Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (angl. santrumpa UNFCCC) – sutartis, kuri įsigaliojo 1994 m., kai pasirašiusios šalys ją ratifikavo. Šios valstybės kasmet renkasi į Šalių konferenciją (COP) – tai aukščiausias sprendimus priimantis organas. Kai kurios iš šių konferencijų buvo nesėkmingos, pavyzdžiui, Kopenhagos (2009 m.), o kitos leido žengti svarbius žingsnius, pavyzdžiui, COP3 Kiote (1997 m.). Reikšmingame jos protokole buvo numatytas tikslas sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 5 %, palyginti su 1990 m. Buvo nustatytas terminas iki 2012 m., tačiau jo akivaizdžiai nepavyko laikytis.
45. Visos šalys taip pat įsipareigojo įgyvendinti prisitaikymo prie klimato kaitos programas, kad sumažintų klimato kaitos poveikį. Taip pat buvo numatyta parama šių priemonių išlaidoms besivystančiose šalyse padengti. Protokolas faktiškai įsigaliojo 2005 m.
46. Vėliau pasiūlytas klimato kaitos sukeltų nuostolių ir žalos mechanizmas, kuriuo turtingesnės šalys pripažįstamos pagrindinėmis kaltininkėmis ir siekiama kompensuoti klimato kaitos sukeltą žalą bei nuostolius labiausiai pažeidžiamose šalyse. Dabar kalbama jau ne apie tai, kaip finansuoti šių šalių „prisitaikymą“, bet kaip kompensuoti jų jau patirtą žalą. Šis klausimas buvo svarbių diskusijų objektas keliose COP konferencijose.
47. COP21 Paryžiuje (2015 m.) – dar vienas svarbus momentas, nes šioje konferencijoje buvo pasiektas susitarimas, į kurį įsitraukė visos šalys. Atsižvelgiant į tai, kad nepavyko pasiekti ankstesniame etape nustatytų tikslų, jį galima laikyti nauja pradžia. Susitarimas įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d. Nors tai privalomas susitarimas, ne visi jo reikalavimai yra įpareigojantys griežtąja prasme, o kai kurie iš jų palieka pakankamai erdvės veikti savo nuožiūra. Be to, net ir dėl neįvykdytų įsipareigojimų jame nenumatytos realios sankcijos ir nėra veiksmingų priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti jų laikymąsi. Jame taip pat numatytas tam tikras lankstumas besivystančių šalių atveju.
48. Paryžiaus susitarime nustatytas svarbus ilgalaikis tikslas – neleisti vidutinei pasaulio temperatūrai pakilti daugiau kaip 2° C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir stengtis ją sumažinti iki 1,5° C. Toliau darbuojamasi siekiant nustatyti konkrečias stebėsenos procedūras ir numatyti bendrus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima palyginti skirtingų šalių tikslus. Dėl to sudėtinga objektyviau (kiekybiškai) įvertinti realius rezultatus.
49. Po keleto konferencijų, kuriose buvo pasiekta menkų rezultatų, taip pat po nusivylimo COP25 konferencija Madride (2019 m.) buvo tikimasi, kad ši inercija bus pakeista COP26 Glazge (2021 m.). Esminis Glazgo konferencijos rezultatas tas, kad atnaujintas Paryžiaus susitarimas, kuriuo buvo suabejota dėl pandemijos suvaržymų ir padarinių. Be to, būta nemažai „raginimų“, kurių realus poveikis buvo vargiai numatomas. Dėl pasiūlymų užtikrinti greitą ir veiksmingą perėjimą prie alternatyvių, mažiau taršių energijos rūšių nesugebėta pasiekti pažangos.
50. Šarm el Šeiche (2022 m.) vykusioje COP27 konferencijoje nuo pat pradžių grėsmę kėlė padėtis, susidariusi dėl invazijos į Ukrainą ir nulėmusios didelę ekonomikos ir energetikos krizę. Padidėjo anglių naudojimas ir visi norėjo užsitikrinti jų tiekimą. Besivystančios šalys neatidėliotinu prioritetu laikė energijos prieinamumą ir vystymosi galimybes. Aiškiai pripažinta, kad iš tikrųjų iškastinis kuras vis dar užtikrina 80 proc. pasaulio energijos tiekimo, o jo naudojimas ir toliau didėja.
51. Ši Egipte vykusi konferencija buvo dar vienas sunkių derybų pavyzdys. Galima sakyti, joje bent jau žengtas žingsnis į priekį konsoliduojant „nuostolių ir žalos“ finansavimo sistemą labiausiai nuo klimato nelaimių nukentėjusiose šalyse. Atrodė, kad tai suteikė besivystančioms šalims naują balsą ir aktyvesnį dalyvavimą. Tačiau net ir šiuo klausimu daug dalykų liko neaiškūs, ypač dėl konkrečios atsakomybės šalių, turinčių prisidėti savo įnašais.
52. Šiandien vis dar galime tvirtinti, kad „susitarimai buvo sunkiai praktiškai įgyvendinami, nes trūko tinkamų kontrolės, periodinių patikrinimų ir sankcijų už susitarimų nevykdymą mechanizmų. Paskelbtieji principai ir šiandien tebelaukia veiksmingų ir lanksčių įgyvendinimo būdų“ [32]. Be to, „tarptautinėse derybose neįstengta reikšmingiau pajudėti į priekį dėl pozicijos šalių, kurios savo nacionalinius interesus iškelia aukščiau už visuotinę bendrąją gerovę. Kentėsiantys dėl padarinių to, ką mėginame nuslėpti, neužmirš šio sąžinės ir atsakomybės stygiaus“ [33].
5. Ko tikimasi iš COP28 Dubajuje?
53. Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyks kita Šalių konferencija (COP28). Tai Persijos įlankos šalis, žinoma kaip didelė iškastinės energijos eksportuotoja, nors yra daug investavusi ir į atsinaujinančiąją energiją. Tuo tarpu naftos ir dujų bendrovės čia planuoja naujus projektus, siekdamos dar labiau padidinti gavybą. Sakyti, kad nėra ko tikėtis, būtų savižudiška, nes tai reikštų, jog visa žmonija, ypač skurdžiausi žmonės, patirtų skaudžiausius klimato kaitos padarinius.
54. Jei pasitikime žmonių gebėjimu peržengti savo siaurus interesus ir mąstyti plačiai, galime tik svajoti, kad ši COP28 konferencija padės ryžtingai paspartinti energetikos pertvarką, prisiimant veiksmingus įsipareigojimus, kuriuos bus galima nuolat stebėti. Ši konferencija gali tapti virsmo tašku ir parodyti, kad viskas, kas buvo daroma nuo 1992 m., buvo rimta ir vertinga, arba, priešingu atveju, nulemti didelį nusivylimą ir sukelti pavojų iki šiol pasiektam gėriui.
55. Nepaisant daugybės derybų ir susitarimų, pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis ir toliau didėja. Tiesa, galima teigti, kad be šių susitarimų jis būtų dar didesnis. Vis dėlto kitais aplinkosaugos klausimais, kai buvo valios juos spręsti, pasiekta labai reikšmingų rezultatų, pavyzdžiui, ozono sluoksnio apsaugos atveju. Kita vertus, būtinas perėjimas nuo iškastinio kuro prie švarių energijos šaltinių, tokių kaip vėjo ir saulės energijos, vyksta nepakankamai sparčiai. Todėl kyla pavojus, kad tai, kas daroma, gali būti interpretuojama tik kaip dėmesio nukreipimo manevras.
56. Nepriimtina tokia logika, kai demonstruojame jautrumą problemai ir kartu neturime drąsos imtis esminių pokyčių. Žinome, kad tokiu tempu jau po kelerių metų viršysime didžiausią rekomenduojamą 1,5 °C ribą, o netrukus galime pasiekti net 3 °C, ir tai kelia didelę riziką, kad pasieksime kritinį tašką. Net jei šis negrįžtamas taškas nebūtų pasiektas, be abejo, pasekmės būtų katastrofiškos ir skubiai tektų imtis priemonių, kurios pareikalautų milžiniškų išlaidų ir turėtų itin rimtų ir netoleruotinų ekonominių bei socialinių padarinių. Jei priemonės, kurių imamės dabar, turi savo kainą, išlaidos bus daug didesnės, jei dar ilgiau lauksime.
57. Manau, kad būtina primygtinai pabrėžti: „Ieškoti vien techninių priemonių kiekvienai kylančiai aplinkos problemai spręsti reiškia atskirti vieną nuo kito iš tikrųjų susijusius dalykus ir paslėpti tikrąsias bei giliausias pasaulinės sistemos problemas“ [34]. Tiesa, kad, susidūrus su blogybėmis, kurios trumpuoju laikotarpiu yra negrįžtamos, būtina stengtis prisitaikyti. Teigiamas dalykas yra taip pat tam tikri veiksmai ir pažangios technologijos, leidžiančios absorbuoti ar surinkti išmetamas dujas. Tačiau rizikuojame likti įkalinti mąstysenoje, kai laikinai užlopome, pataisome ar suraišiojame, o po visu tuo vyksta blogėjimo procesas, prie kurio ir toliau prisidedame. Prielaida, jog ateityje visas problemas pavyks išspręsti naujomis techninėmis priemonėmis, yra pražūtingas pragmatizmas, paleidžiantis riedėti žemyn sniego gniūžtę.
58. Pagaliau liaukimės neatsakingai šaipytis, kai šis klausimas pateikiamas tik kaip aplinkosauginis, „žaliasis“, romantinis, dažnai pajuokiamas dėl ekonominių interesų. Pagaliau pripažinkime – tai žmogiškoji ir socialinė problema įvairiais lygmenimis. Štai kodėl mes visi turime tame dalyvauti. Klimato konferencijose dažnai patraukia dėmesį kritiškai vaizduojamų „radikalių“ grupių veiksmai. Tačiau iš tikrųjų jos užpildo tuščią nišą, paliktą visuomenės, kuri pati turėtų daryti sveiką „spaudimą“, nes kiekviena šeima turėtų suvokti, jog ant kortos pastatyta jų vaikų ateitis.
59. Jei nuoširdžiai norime, kad COP28 konferencija taptų istorine, gerbiančia ir taurinančia mus kaip žmones, galime tikėtis tik privalomai įpareigojančių energetikos pertvarkos formų, kurios atitiktų tris sąlygas: būtų veiksmingos, privalomos ir lengvai kontroliuojamos. Taip galima pradėti naują procesą, pasižymintį trimis aspektais: radikalumu, intensyvumu, taip pat tikėtinu visų šalių įsipareigojimu. To iki šiol nueitame kelyje nebuvo, ir tik tokiu procesu būtų galima atkurti tarptautinės politikos patikimumą, nes tik tokiu konkrečiu būdu bus galima gerokai sumažinti anglies dioksido kiekį ir laiku išvengti dar didesnių blogybių.
60. Tegul įsitraukiantys į šią veiklą būna strategai, gebantys galvoti apie bendrąjį gėrį ir savo vaikų ateitį, o ne apie aplinkybių nulemtus atskirų šalių ar įmonių interesus. Tegu taip jie parodo politikos kilnumą, o ne jos gėdą. Galingiesiems drįstu pakartoti šį klausimą: „Kam šiandien reikalinga galia, kurią prisimins dėl jos negebėjimo veikti tada, kai buvo būtina ir skubu?“ [35].
6. Dvasinė motyvacija
61. Tikintiesiems katalikams norėčiau priminti motyvaciją, kylančią iš jų tikėjimo. Tą patį raginu daryti ir kitų religijų brolius bei seseris, nes žinome, kad autentiškas tikėjimas ne tik suteikia stiprybės žmogaus širdžiai, bet ir perkeičia visą gyvenimą, perkeičia žmogaus tikslus, nušviečia jo santykius su kitais ir ryšius su visa kūrinija.
Tikėjimo šviesoje
62. Biblijoje pasakojama, kad „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ ( Pr 1, 31). Jam priklauso „žemė ir visa, kas joje yra“ (Įst 10, 14). Štai kodėl jis mums sako: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais“ (Kun 25, 23). Todėl „tokia atsakomybė už žemę, kuri yra Dievo, reiškia, kad žmogus, apdovanotas protu, privalo gerbti gamtos dėsnius ir trapią pusiausvyrą tarp šio pasaulio būtybių“ [36].
63. Kita vertus, „visa visata su savo daugialypiais santykiais geriausiai liudija neišsemiamus Dievo turtus“. Kad būtume išmintingi, „turime aprėpti daugialypiais ryšiais susaistytų daiktų įvairovę“ [37]. Einant šiuo išminties keliu nebėra nesvarbu, kad nyksta tiek daug rūšių ir kad klimato krizė kelia pavojų daugelio būtybių gyvybei.
64. Jėzus „galėjo kitus kviesti būti dėmesingus grožiui pasaulyje todėl, kad pats palaikė nuolatinį sąlytį su gamta ir domėjosi ja kupinas meilės bei nuostabos. Keliaudamas po kraštą, dažnai sustodavo įsižiūrėti į Tėvo pasėtą grožį ir kviesdavo mokinius įžvelgti daiktuose dieviškąją žinią“ [38].
65. Tuo pat metu „šio pasaulio kūriniai nebeatrodo vien gamtinė tikrovė, nes juos slėpiningai gaubia ir į pilnatvę kreipia Prisikėlusysis. Tos pačios lauko gėlės ir paukščiai, kuriuos jis kupinas nuostabos kontempliavo savo žmogiškosiomis akimis, dabar yra pilni jo šviesaus artumo“ [39]. Jei „visata plėtojasi Dieve, kuris viską pripildo, vadinasi, lape, take, rasoje, vargšo veide galima atrasti kontempliuotiną slėpinį“ [40]. Pasaulis gieda apie begalinę Meilę, kaipgi galėtume juo nesirūpinti?
Keliauti bendrystėje ir įsipareigojus
66. Dievas mus suvienijo su visais savo kūriniais. Tačiau technokratinė paradigma gali mus izoliuoti nuo mus aplinkos ir apgaulingai priversti pamiršti, jog visas pasaulis yra „kontaktų zona“ [41].
67. Pagal judėjiškąją ir krikščioniškąją pasaulio sampratą nuostabiame visų būtybių darnoje žmogaus vertingumui skiriama ypatinga ir pagrindinė vieta, tačiau šiandien esame priversti pripažinti, kad įmanoma išlaikyti tik „situacinį antropocentrizmą“. Kitaip tariant, pripažinti, kad žmogaus gyvenimas nesuvokiamas ir netvarus be kitų būtybių, nes mes visi, visatos būtybės, „esame susaistyti neregimais saitais ir esame savotiška visuotinė šeima, iškili bendrystė, skatinanti šventą, meilės ir nuolankumo kupiną pagarbą“ [42].
68. Tai nėra mūsų valios padarinys, tai turi kitą kilmę, glūdinčią mūsų būties gelmėse, nes „Dievas taip artimai susivienijo su mus supančiu pasauliu, kad žemės pavertimas dykuma yra tartum visų liga, o kokios nors rūšies išmirimą galime prilyginti suluošinimui“ [43]. Tad liaukimės galvoti apie žmogų kaip apie autonomišką, visagalę ir beribę būtybę ir pradėkime mąstyti apie save kitaip, kukliau, bet vaisingiau.
69. Kviečiu kiekvieną žmogų drauge dalyvauti šioje kelionėje išgyvenant susitaikymą su mus priglaudusiu pasauliu ir gražinant jį savo indėliu, nes mūsų įsipareigojimas susijęs su asmeniniu orumu ir didelėmis vertybėmis. Tačiau negaliu paneigti, ir būtina nuoširdžiai pripažinti, jog veiksmingiausi sprendimai bus pasiekti ne vien individualiomis pastangomis, bet visų pirma ir reikšmingais nutarimais nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje.
70. Vis dėlto viskas turi įtakos visumai, ir jau dabar pakaktų išvengti pasaulinės temperatūros padidėjimo dešimtadaliu laipsnio, kad palengvėtų daugelio žmonių kančios. Tačiau svarbiausia yra tai, kas ne tiek reikšminga kiekybiniu požiūriu: dera atminti, jog ilgalaikių pokyčių nebūna be kultūrinių pokyčių, be visuomenės gyvenimo būdo ir įsitikinimų brandos, o kultūrinių pokyčių nebūna be žmogaus keitimosi.
71. Namų ūkių pastangos mažiau teršti aplinką, mažinti atliekų kiekį, apdairiai vartoti sukuria naują kultūrą. Vien tai, kad keičiasi asmeniniai, šeimos ir bendruomenės įpročiai, kelia susirūpinimą dėl politinių sektorių neįvykdytų įsipareigojimų ir pasipiktinimą galingųjų dėmesio stoka. Taigi reikia pabrėžti: net jei kiekybiniu požiūriu tai neturi labai pastebimo poveikio, tačiau prisideda prie didelių permainų procesų, kylančių iš visuomenės gelmių.
72. Įvertinus tai, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vienam gyventojui tenkantis išmetamųjų teršalų kiekis yra maždaug dvigubai didesnis nei Kinijos gyventojui ir maždaug septynis kartus didesnis nei skurdžiausių šalių vidurkis [44], galima tvirtinti, jog neatsakingo gyvenimo būdo, susijusio su vakarietišku modeliu, visuotinis pakeitimas turėtų didelį ilgalaikį poveikį. Taip priėmę būtinus politinius sprendimus darytume pažangą pakeliui į tikrą rūpinimąsi vieni kitais.
73. Šlovinkime Dievą – toks šio laiško pavadinimas. Nes žmogus, kuris pretenduoja užimti Dievo vietą, pats sau tampa didžiausiu pavojumi.
Duota Romoje, Šventojo Jono bazilikoje Laterane, 2023 m. spalio 4-ąją, Šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną, vienuoliktaisiais mano pontifikato metais.
Pranciškus
Išnašos
[1] Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupų konferencija. Global Climate Change Background, 2019 m.
[2] Ypatingoji Vyskupų sinodo asamblėja Amazonijos regionui. Baigiamasis dokumentas, 2019 m. spalis, 10: AAS 111 (2019), 1744.
[3] Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas (Sceam). African Climate Dialogues Communiqué, Nairobis, 2022 m. spalio 17 d.
[4] Plg. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija. Angl.: Intergovernmental Panel on Climate Change (IPCC). Climate Change 2021, The Physical Science Basis, Cambridge and New York 2021, B.2.2.
[5] Plg. IPCC. Climate Change 2023, Synthesis Report, Summary for Policymakers, B.3.2. Apie 2023 m. ataskaitą žr. https://www.ipcc.ch/report/ar6/syr/downloads/report/IPCC_AR6_SYR_SPM.pdf.
[6] Plg. Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa. The Emissions Gap Report 2022: https://www.unep.org/resources/emissions-gap-report-2022.
[7] Plg. Oficina Nacional de Administración Oceánica y Atmosférica, Earth System Research Laboratories, Global Monitoring Laboratory. Trends in Atmospheric Carbon Dioxide: https://www.gml.noaa.gov/ccgg/trends/.
[8] Plg. IPCC, Climate Change 2023, Synthesis Report, Summary for Policymakers, A.1.3.
[9] Plg. ten pat., B.5.3.
[10] Šie IPPC apibendrinimai grindžiami apie 34 tūkst. studijų duomenimis; plg. IPCC, Synthesis Report of the Sixth Assessment Report (20 03 2023): AR6 Synthesis Report: Climate Change 2023 (ipcc.ch)
[11] Plg. IPCC. IPCC, Climate Change 2023, Synthesis Report, Summary for Policymakers, A.1.2.
[12] Plg. ten pat.
[13] Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 101: AAS 107 (2015), 887.
[14] Ten pat., 105: AAS 107 (2015), 889.
[15] Ten pat., 106: AAS 107 (2015), 890.
[16] Ten pat., 104: AAS 107 (2015), 888-889.
[17] Ten pat., 105: AAS 107 (2015), 889.
[18] Ten pat., 139: AAS 107 (2015), 903.
[19] Ten pat., 220: AAS 107 (2015), 934.
[20] Plg. S. Sörlin - P. Warde. Making the Environment Historical. An Introduction: S. Sörlin - P. Warde. Nature's End: History and the Environment, Basingstoke-New York 2009, 1–23.
[21] Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 139: AAS 107 (2015), 903.
[22] V. Solovjovas. Trys pašnekesiai (1900 m.).
[23] Plg. Šv. Paulius VI. Kalba FAO organizacijos 25-ųjų metinių proga (1970 m. lapkričio 16 d.), 4: AAS 62 (1970), 833.
[24] Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 11: AAS 112 (2020), 972.
[25] Ten pat, 174: AAS 112 (2020), 1030.
[26] Ten pat, 172: AAS 112 (2020), 1029.
[27] Ten pat.
[28] Plg. ten pat, 170: AAS 112 (2020), 1029.
[29] Ten pat.
[30] Ten pat, 175. [31] Ten pat: AAS 112 (2020), 1031.
[31] Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 179: AAS 107 (2015), 918.
[32] Ten pat, 167: AAS 107 (2015), 914.
[33] Ten pat, 169: AAS 107 (2015), 915.
[34] Ten pat, 111: AAS 107 (2015), 982.
[35] Ten pat, 57: AAS 107 (2015), 870.
[36] Ten pat, 68: AAS 107 (2015), 874.
[37] Ten pat, 86: AAS 107 (2015), 881.
[38] Ten pat., 97: AAS 107 (2015), 886.
[39] Ten pat, 100: AAS 107 (2015), 887.
[40] Ten pat, 223: AAS 107 (2015), 938.
[41] Plg. D. J. Haraway. When Species Meet, Mineapolis 2008, p. 205–249.
[42] Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 89: AAS 107 (2015), 883.
[43] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 215: AAS 105 (2013), 1109.
[44] Plg. Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa. Emission Gap Report 2022: https://www.unep.org/resources/emissions-gap-report-2022.
