Įvadas

 

I dalis

Sinodinės Bažnyčios veidas

1. Sinodiškumas: patirtis ir suvokimas

2. Trejybės surinktieji ir pasiųstieji

3. Įžengimas į tikėjimo bendruomenę: įkrikščioninimas

4. Vargšai, Bažnyčios kelionės svarbieji veikėjai

5. Bažnyčia „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“

6. Rytų Bažnyčių ir Lotynų apeigų Bažnyčios tradicijos

7. Kelyje į krikščionių vienybę

 

II dalis

Visi mokiniai, visi misionieriai

8. Bažnyčia yra misija

9. Moterys Bažnyčios gyvenime ir misijoje

10. Pašvęstasis gyvenimas ir pasauliečių sambūriai: charizminis ženklas

11. Diakonai ir kunigai sinodinėje Bažnyčioje

12. Vyskupas bažnytinėje bendrystėje

13. Romos vyskupas Vyskupų kolegijoje

 

III dalis

Ryšių mezgimas, bendruomenės kūrimas

14. Sinodinis požiūris į ugdymą

15. Bažnytinė įžvalga ir atviri klausimai

16. Link klausančios ir lydinčios Bažnyčios

17. Misionieriai skaitmeninėje aplinkoje

18. Dalyvavimo struktūros

19. Bažnyčių grupiniai junginiai visos Bažnyčios bendrystėje

20. Vyskupų sinodas ir bažnytinė asamblėja

Tęsiant kelionę

 

 

ĮVADAS

Brangios seserys, brangūs broliai,

„Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13). 2023 m. spalio 4–28 d. vykusioje pirmoje Sinodo asamblėjos sesijoje tema Dėl sinodinės Bažnyčios. Bendrystė, dalyvavimas, misija išgyvenome džiaugsmo ir dėkingumo kupiną patirtį. Bendros Krikšto malonės dėka galėjome tai išgyventi drauge viena širdimi ir viena siela, nepaisant kilmės, kalbų ir kultūrų įvairovės. Kaip choras siekėme giedoti įvairiais balsais išlaikydami sielų vienybę. Šventoji Dvasia leido mums patirti harmoniją, kurią tik Ji viena moka sukurti: tai dovana ir liudijimas draskomame ir susiskaldžiusiame pasaulyje.

Mūsų asamblėja vyko tuo metu, kai pasaulyje siaučia seni ir nauji karai, kurių padariniai nesuskaičiuojamai daugybei žmonių yra dramatiški. Priverstų migruoti, kenčiančių nuo smurto ar patiriančių pražūtingus klimato kaitos padarinius vargšų šauksmas tarp mūsų skambėjo ne tik per žiniasklaidą, bet ir tiesiogiai iš daugelio žmonių, kurie asmeniškai kartu su savo šeimomis ir savo tautomis buvo įtraukti į tuos tragiškus įvykius. Visus juos kiekvienu momentu laikėme savo širdyse ir maldose svarstydami, kaip mūsų Bažnyčios gali puoselėti susitaikymo, vilties, teisingumo ir taikos kelius.

Mūsų susitikimas vyko Romoje, prie Petro įpėdinio, kuris mus sutvirtino tikėjime ir ragino drąsiai vykdyti misiją. Mums teko malonė tų dienų kelionę pradėti ekumeniniu maldos budėjimu, kuriame matėme kartu su popiežiumi besimeldžiančius prie Petro kapo kitų krikščioniškų konfesijų vadovus ir atstovus: Šventojoje Dievo Bažnyčioje tyliai bręsta vienybė; tai matėme savo akimis ir kupini džiaugsmo liudijame: „Kaip gera ir kaip malonu, kur broliai gyvena kartu!“ (plg. Ps 133, 1).

Šventojo Tėvo valia asamblėjoje matėme drauge su vyskupais ir apie juos susibūrusius taip pat kitus Dievo tautos narius. Vyskupai, susivieniję tarpusavyje ir su Romos vyskupu, parodė Bažnyčią kaip Bažnyčių bendrystę. Pasaulietės ir pasauliečiai, pašvęstieji vyrai ir moterys, diakonai ir kunigai kartu su vyskupais liudijo procesą, į kurį siekiama įtraukti visą Bažnyčią ir visus žmones Bažnyčioje. Jie priminė, kad asamblėja nėra izoliuotas įvykis, tai sinodinio proceso integrali dalis ir būtinas etapas. Išsakytų nuomonių ir pareikštų įvairiopų pozicijų gausoje atsiskleidė Bažnyčia, besimokanti sinodinio stiliaus ir ieškanti tinkamiausių formų jam įgyvendinti.

Praėjo daugiau nei dveji metai nuo tada, kai inicijavome tą kelionę, atvedusią mus į šią sesiją. 2021 m. spalio 9 d. pradėjus sinodinį procesą, visos Bažnyčios, nors ir skirtingu tempu, įsitraukė į klausymosi procesą, vykusį etapais vyskupijų, nacionaliniu ir žemyniniu lygmeniu, o jų rezultatai surašyti į atitinkamus dokumentus. Šia sesija prasidėjo etapas, kuriame visa Bažnyčia gauna šio konsultavimosi vaisius, kad per maldą ir dialogą įžvelgtų kelius, kuriais Dvasia mus kviečia eiti. Šis etapas truks iki 2024 m. spalio mėnesio, kai antroji asamblėjos sesija užbaigs savo darbą ir pateiks jį Šventajam Tėvui.

Visa ši kelionė, įsišaknijusi Bažnyčios Tradicijoje, vyksta atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo magisteriumą. Vatikano II Susirinkimas buvo tarsi sėkla, pasėta pasaulio ir Bažnyčios lauke. Kasdienis tikinčiųjų gyvenimas, Bažnyčių patirtis visose tautose ir kultūrose, daugybė šventumo liudijimų, teologų apmąstymai – tai dirva, kurioje ši sėkla sudygo ir augo. 2021–2024 m. sinodas ir toliau semiasi tos sėklos energijos ir plėtoja jos potencialą. Sinodo kelias iš tiesų įgyvendina tai, ką Susirinkimas mokė apie Bažnyčią kaip slėpinį ir Dievo tautą, pašauktą į šventumą. Jame vertinamas indėlis, kuriuo visi pakrikštytieji, atsižvelgiant į jų pašaukimų įvairovę, padeda geriau suprasti Evangeliją ir gyventi pagal ją. Šia prasme sinodinis kelias yra tikras tolesnio Susirinkimo įsisavinimo aktas, pratęsiantis jo įkvėpimą ir iš naujo suteikiantis jam pranašišką galią šiandienos pasaulyje.

Po mėnesio darbo dabar Viešpats kviečia mus grįžti į savo Bažnyčias ir perduoti jums visiems mūsų darbo vaisius, idant tęstume kelionę kartu. Čia, Romoje, mūsų buvo tik keletas, tačiau Šventojo Tėvo paskelbto sinodinio proceso prasmė yra įtraukti visus pakrikštytuosius. Mes karštai trokštame, kad tai įvyktų, ir norime įsipareigoti, jog tai taptų įmanoma. Šioje apibendrinamojoje ataskaitoje sintetiškai apibendrinome elementus, iškilusius per tų dienų dialogo, maldos ir diskusijų patirtis. Mūsų asmeniniai pasakojimai praturtins šią sintezę išgyventa patirtimi, kurios neįmanoma atkurti raštu. Taigi galėsime paliudyti, kokios turtingos buvo tylos ir klausymosi, dalijimosi ir maldos akimirkos. Taip pat pasidalinsime tuo, kad nėra lengva klausytis skirtingų idėjų nepasiduodant spontaniškai pagundai replikuoti; nelengva pasiūlyti savo indėlį kaip kitiems skirtą dovaną, o ne absoliutų įsitikinimą. Tačiau Viešpaties malonė mus paskatino tai daryti, nepaisant mūsų ribotumo, ir tai mums buvo tikra sinodiškumo patirtis. Ją praktikuodami geriau ją perpratome ir suvokėme jos vertę.

Supratome, kad mūsų, pakrikštytųjų, turinčių įvairias charizmas, pašaukimus bei tarnystes, keliavimas kartu yra svarbus ne tik mūsų bendruomenėms, bet ir pasauliui. Evangelinė brolystė yra tarsi žiburys, kurio nevalia pavožti po indu, bet reikia įstatyti į žibintuvą, kad galėtų apšviesti visus namus (plg. Mt 5, 15). Šiandien pasauliui šio liudijimo reikia labiau nei bet kada anksčiau. Kaip Jėzaus mokiniai negalime vengti užduoties parodyti ir perduoti sužeistai žmonijai Dievo meilę bei švelnumą. 

Šios sesijos darbas vyko pagal dokumente Instrumentum laboris pasiūlytas gaires, kur buvo kviečiama apmąstyti sinodinės Bažnyčios požymius ir jai būdingą bendrystės, misijos bei dalyvavimo dinamiką. Diskusija dėl pasiūlytų klausimų patvirtino bendrą apmatų struktūrą. Galėjome įsigilinti į esminį klausimų turinį, nustatyti temas, kurias reikia nuodugniau išnagrinėti, pateikti preliminarų pasiūlymų rinkinį. Atsižvelgiant į per svarstymus pasiektą pažangą, apibendrinamojoje ataskaitoje neplėtojamas ir nekartojamas visas Instrumentum laboris turinys, bet iš naujo pristatomos prioritetinėmis pripažintos temos. Ji jokiu būdu nėra galutinis dokumentas, tai pagalbinė priemonė įžvalgos procese, kurį reikės tęsti.

Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje apibūdinamas „Sinodinės Bažnyčios veidas“, pateikiami sinodiškumą nušviečiantys ir pagrindžiantys teologiniai principai. Sinodinis stilius parodomas kaip tikėjimu grindžiamas veikimo būdas, kylantis iš Trejybės kontempliacijos, vienybę ir įvairovę vertinant kaip Bažnyčios turtą. Antroje dalyje, pavadintoje „Visi mokiniai, visi misionieriai“, kalbama apie visus Bažnyčios gyvenime bei misijoje dalyvaujančius asmenis ir jų tarpusavio santykius. Šioje dalyje sinodiškumas daugiausia pristatomas kaip bendra Dievo tautos kelionė ir vaisingas charizmų bei tarnysčių dialogas, tarnaujantis ateinančiai Karalystei. Trečioji dalis pavadinta „Ryšių mezgimas, bendruomenės kūrimas“. Joje sinodiškumas pirmiausia pristatomas kaip procesų visuma ir kaip institucijų tinklas, leidžiantis Bažnyčioms dalytis tarpusavyje ir užmegzti dialogą su pasauliu.

Kiekvienoje iš trijų dalių atskiruose skyriuose pateikiamos sutarimo sritys, spręstini klausimai ir dialogo metu išryškėję pasiūlymai. Sutarimo lauke identifikuojami atskaitos taškai, galimi apmąstymo orientyrai: jie yra tartum žemėlapis, pagal kurį galima rasti kelią ir nepasiklysti. Spręstinuose klausimuose pateikiami dalykai, dėl kurių pripažinome, jog jų atžvilgiu būtina tęsti teologines, pastoracines ir kanonines studijas: jie yra lyg kryžkelės, kur reikia sustoti norint susiorientuoti, kuria kryptimi eiti. O pasiūlymuose nurodomi galimi keliai: vieni tik siūlomi, kiti rekomenduojami, treti reikliau ir ryžtingiau skatinami.

Artimiausiais mėnesiais vyskupų konferencijos, taip pat Rytų katalikų Bažnyčių hierarchinės struktūros, palaikančios ryšį tarp vietinių Bažnyčių ir Sinodo generalinio sekretoriato, atliks svarbų vaidmenį plėtojant šiuos apmąstymus. Jos raginamos sutelkti dėmesį į aktualiausius ir neatidėliotinus klausimus bei pasiūlymus, pradedant nuo dalykų, kuriuose pasiekta sutarimo, skatinant nuodugnesnį jų tyrimą teologiniu bei pastoraciniu požiūriu ir nurodant jų kanonines implikacijas.

Savo širdyse nešiojamės vilties palaikomą troškimą, kad abipusio įsiklausymo ir nuoširdaus dialogo, kurį patyrėme per mūsų bendro darbo dienas Romoje, atmosfera skleisis mūsų bendruomenėse ir visame pasaulyje ir prisidės prie gerosios Dievo karalystės sėklos augimo.

 

I dalis

Sinodinės Bažnyčios veidas

1. Sinodiškumas: patirtis ir supratimas

Sutarimo sritys

a) Priėmėme kvietimą naujai įsisąmoninti sinodinį Bažnyčios matmenį. Sinodinė praktika yra paliudyta Naujajame Testamente ir ankstyvojoje Bažnyčioje. Vėliau skirtingose krikščionių Bažnyčiose ir tradicijose tai įgavo konkrečias istorines formas. Vatikano II Susirinkimas šią praktiką „aktualizavo“, o popiežius Pranciškus dar kartą paragino Bažnyčią ją atnaujinti. 2021–2024 m. Sinodas yra šio atnaujinimo proceso dalis. Per jį šventoji Dievo tauta atrado, kad sinodinis maldos, klausymosi ir kalbėjimosi būdas, įsišaknijęs Dievo žodyje ir paįvairintas susitikimo momentų, džiaugsmingų, o kartais net varginančių, veda prie gilesnio suvokimo, jog visi esame broliai ir seserys Kristuje. Neįkainojamas šio proceso vaisius yra tai, kad geriau suvokiame savąją ištikimos Dievo tautos tapatybę, kurioje kiekvienas esame iš Krikšto kylančio kilnumo nešėjas, pašauktas būti kartu atsakingas už evangelizavimo misiją.

b) Šis procesas atnaujino mūsų patirtį ir troškimą tokios Bažnyčios, kuri būtų Dievo namai ir šeima, būtų arčiau savo žmonių gyvenimo, mažiau biurokratiška ir labiau orientuota į santykį: su šia patirtimi ir su šiuo troškimu siejamos sąvokos „sinodiškumas“, „sinodiškas/-a“, „sinodinis/-ė“, perteikiančios pradinę sampratą, kurią dar reikia tiksliau apibrėžti. Tokios Bažnyčios pareiškė norintys jaunuoliai, susibūrę 2018 m. jiems skirto Sinodo proga.

c) Pats asamblėjos vyksmo būdas, pradedant nuo žmonių susodinimo mažomis grupelėmis prie apskritų stalų Pauliaus VI salėje, primenantis biblinį vestuvių pokylio įvaizdį (Apr 19, 9), simbolizuoja sinodinę Bažnyčią ir vaizduoja Eucharistiją, kuri yra sinodiškumo versmė bei viršūnė, o jos centre yra Dievo žodis. Joje skirtingos kultūros, kalbos, apeigos, mąstymo būdai ir tikrovės apraiškos gali kartu ir vaisingai įsitraukti į nuoširdžią paiešką vadovaujant Dvasiai.

d) Tarp mūsų buvo seserų ir brolių tų tautų, kurios nukentėjo nuo karo, patyrė kankinystę, persekiojimus ir badą. Šių tautų žmonėms dažnai buvo neįmanoma dalyvauti Sinodo procese, tačiau jų padėties atgarsiai įsiliejo į mūsų pokalbius bei maldas, ugdė mūsų bendrystės su jais jausmą ir pasiryžimą būti taikdariais.

e) Tarp daugelio dovanų, kurias Dvasia išliejo ant Bažnyčios per šį sinodinį procesą, asamblėjoje ne kartą kalbėta apie viltį, išgydymą, susitaikymą ir pasitikėjimo atkūrimą. Nuostata atvirai išklausyti ir lydėti visus, įskaitant patyrusius piktnaudžiavimą ir sužeidimus Bažnyčioje, leido pamatyti daugelį tų, kurie labai ilgai jautėsi nematomi. Dar turime nueiti ilgą kelią susitaikymo ir teisingumo link, o tam reikia nagrinėti tokius piktnaudžiavimus įgalinusias struktūrines sąlygas ir atlikti konkrečius atgailos gestus.

f) Žinome, kad „sinodiškumas“ yra daugeliui Dievo tautos narių nepažįstama sąvoka, trikdanti kai kuriuos žmones ir kelianti jiems susirūpinimą. Vienas iš nuogąstavimų yra tas, kad Bažnyčios mokymas būsiąs pakeistas nutolstant nuo mūsų protėvių apaštališkojo tikėjimo, ir taip išduosime lūkesčius tų, kurie ir šiandien alksta ir trokšta Dievo. Tačiau esame įsitikinę, jog sinodiškumas išreiškia gyvosios Tradicijos dinamiką.

g) Popiežius Pranciškus, neatmesdamas atstovaujamosios demokratijos svarbos, atsako į kai kurių nuogąstavimus, kad Sinodas gali tapti balsų dauguma grindžiamu organu, netekusiu bažnytinio ir dvasinio pobūdžio, ir taip kelti grėsmę hierarchinei Bažnyčios esmei. Akivaizdu, kai kurie žmonės baiminasi, jog bus priversti keistis; kiti nuogąstauja, kad apskritai niekas nesikeis arba kad pristigs drąsos judėti pirmyn gyvosios Tradicijos tempu. Be to, už sumišimo ir priešpriešos kartais gali slypėti baimė prarasti valdžią ir su ja susijusias privilegijas. Vis dėlto visuose kultūriniuose kontekstuose sąvokos „sinodinis/sinodiškas“ ir „sinodiškumas“ nurodo Bažnyčios buvimo būdą, kuris išreiškia bendrystę, misiją ir dalyvavimą. To pavyzdys – Amazonijos bažnytinė konferencija (CEAMA), kuri yra sinodinio misijų proceso regione vaisius.

h) Plačiausia prasme sinodiškumas gali būti suprantamas kaip krikščionių keliavimas su Kristumi Karalystės link kartu su visa žmonija. Sinodiškumas yra orientuotas į misiją, jis reiškiasi vienijimusi į sambūrius įvairiais bažnytinio gyvenimo lygmenimis, tarpusavio įsiklausymu, dialogu, bendruomenine įžvalga, konsensuso kūrimu, išreiškiančiu Kristaus buvimo akivaizdą Šventojoje Dvasioje, kai kiekvienas priima sprendimus diferencijuotai, suvokdamas bendrą atsakomybę.

i) Per patirtį ir susitikimus mes kartu augome brandindami šį suvokimą. Apibendrinant galima teigti, jog nuo pat pirmųjų dienų asamblėjos eigą formavo du įsitikinimai: pirma, kad patirtis, kuria dalijomės per šiuos metus, yra autentiškai krikščioniška ir turėtų būti priimama su visu jos turtingumu bei gelme; antra, sąvokas „sinodinis/sinodiškas“ ir „sinodiškumas“ reikia tiksliau paaiškinti atsižvelgiant į jų reikšmes skirtingose kultūrose. Išryškėjo esminis sutarimas dėl to, kad, pateikus būtinus paaiškinimus, sinodinė perspektyva yra Bažnyčios ateitis. 

 

Svarstytini klausimai

j) Remiantis jau atliktais svarstymais, būtina išsiaiškinti sinodiškumo reikšmę įvairiais lygmenimis, nuo pastoracinio iki teologinio ir kanoninio vengiant pavojaus, kad ši sąvoka gali suskambėti pernelyg miglotai bei bendrai arba pasirodyti esanti mados apraiška. Panašiai būtina išsiaiškinti santykį tarp sinodiškumo ir bendrystės, taip pat tarp sinodiškumo ir kolegialumo.

k) Išryškėjo noras dabartiniame sinodiniame procese įvertinti krikščioniškųjų Rytų ir Lotynų apeigų tradicijų sinodiškumo praktikos ir supratimo skirtumus, skatinant jų tarpusavio sąlyčius.

l) Ypač reikėtų apmąstyti daugybę sinodinio gyvenimo apraiškų tokioje kultūrinėje aplinkoje, kur žmonės yra įpratę keliauti drauge kaip bendruomenė ir kur nėra giliai įsišaknijęs individualizmas. Šia prasme galima patvirtinti, kad sinodinė praktika iš dalies yra Bažnyčios pranašiškas atsakas į individualizmą, verčiantį žmones užsisklęsti, atsakas į skaldantį populizmą ir viską vienodinančią bei suplokštinančią globalizaciją. Nors sinodinė praktika nėra tiesioginis šių problemų sprendimas, tačiau pateikia viltingą alternatyvų buvimo ir veikimo būdą, siūlantį įvairiopas perspektyvas – šią alternatyvą dera toliau tyrinėti ir nušviesti. 

 

Pasiūlymai

m) Mūsų išgyventa turtinga ir gili patirtis įtaigoja nurodyti prioritetinį siekį: didinti sinodiniuose procesuose dalyvaujančių žmonių skaičių ir įveikti iki šiol iškilusias dalyvavimo kliūtis, pavyzdžiui, kai kurių žmonių jaučiamą nepasitikėjimą ir nuogąstavimus.

n) Reikia ieškoti būdų, kaip į sinodinį procesą per ateinančius metus aktyviau įtraukti diakonus, kunigus bei vyskupus. Sinodinė Bažnyčia negali apsieiti be jų balso, patirties ar indėlio. Turime geriau suprasti priežastis, kodėl kai kurie iš jų priešinasi sinodiniam procesui.

o) Sinodinė kultūra turi labiau apimti skirtingas kartas, tapti tarpgeneracinė, atverti erdves jaunimui laisvai kalbėtis savo šeimose, su bendraamžiais ir ganytojais, taip pat skaitmeniniais kanalais.

p) Siūloma prieš antrąją asamblėjos sesiją skatinti teologinį darbą atitinkamuose forumuose išsamiau nagrinėjant sinodiškumo sąvokos bei praktikos terminologiją ir konceptualią sampratą, pasinaudojant gausiu po Vatikano II Susirinkimo atliktų studijų paveldu, ypač Tarptautinės teologinės komisijos dokumentais „Sinodiškumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ (2018 m.) ir „Sensus fidei Bažnyčios gyvenime“ (2014 m.).

q) Panašaus paaiškinimo reikalauja ir kanoninės implikacijos žvelgiant į sinodiškumo perspektyvą. Šiuo tikslu prieš antrąją asamblėjos sesiją siūloma sudaryti specialią tarpžemyninę teologų ir kanonistų komisiją.

r) Atrodo, atėjo laikas peržiūrėti Kanonų teisės kodeksą ir Rytų Bažnyčios kanonų kodeksą. Dėl to reikėtų atlikti preliminarų tyrimą.

 

2. Trejybės surinktieji ir pasiųstieji

Sutarimo sritys

a) Pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą Bažnyčia iškyla kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (LG, 4). Tėvas, siųsdamas Sūnų ir dovanodamas Dvasią, įtraukia mus į bendrystės ir misijos dinamiką, dėl kurios nuo „aš“ pereiname prie „mes“, ir paskiria mus tarnauti pasauliui. Trejybės dinamika, dėl kurios Dievas ateina susitikti su žmonija, per sinodiškumą perkeliama į dvasines nuostatas ir bažnytinius procesus. Kad tai įvyktų, būtina, jog visi pakrikštytieji vieni kitų atžvilgiu įsipareigotų įgyvendinti savo pašaukimą, charizmą ir vykdytų tarnystę. Tik taip Bažnyčia galės tikrai gyventi „dialogu“ savo viduje ir su pasauliu (plg. Ecclesiam suam, 67), Jėzaus pavyzdžiu kaip bendrakeleivė būdama greta kiekvieno žmogaus.

b) Nuo pat pradžių Bažnyčios sinodinė kelionė yra nukreipta į Karalystę, kuri bus visiškai įgyvendinta, kai Dievas bus viskas visame kame. Bažnytinės brolybės ir misionieriško atsidavimo tarnauti mažiausiems liudijimas niekada neprilygs Slėpiniui, kurio ženklas ir įrankis jie yra. Bažnyčia apmąsto savo sinodinę struktūrą ne tam, kad save pačią iškeltų į skelbimo centrą, bet kad, net ir būdama konstitutyviai neišbaigta, ji kuo geriau pasitarnautų Karalystės atėjimui.

c) Krikščioniškosios bendruomenės atsinaujinimas įmanomas tik pripažįstant Dvasios pirmumą. Jei trūksta dvasinės gelmės, sinodiškumas tėra tik fasado atnaujinimas. Esame pašaukti ne tik perkelti į bendruomenės procesus kitur įgytą dvasinę patirtį, bet ir stipriau patirti, kad broliški santykiai yra autentiško susitikimo su Dievu vieta ir forma. Šia prasme sinodinė perspektyva, remdamasi turtingu Tradicijos dvasiniu paveldu, taip pat prisideda prie jos formų atnaujinimo: tai dalijimuisi atvira malda, bendruomeninė įžvalga, iš dalijimosi kylanti ir tarnyste spinduliuojanti misionieriška energija.

d) Pokalbis Dvasioje – tai priemonė, kuri, nors būdama ribota, yra vaisinga, nes leidžia autentiškai klausytis ir atpažinti, ką Dvasia sako Bažnyčioms. Šios praktikos taikymas kėlė džiaugsmą, nuostabą ir dėkingumą, ji buvo patirta kaip atsinaujinimo kelias, keičiantis asmenis, grupes ir Bažnyčią. Žodis „pokalbis“ išreiškia daugiau nei paprastą dialogą: jame darniai susipina mintys ir jausmai, sukuriama bendro gyvenimo erdvė. Štai kodėl galima sakyti, kad pokalbyje užčiuopiamas atsivertimas. Tai antropologinis faktas, aptinkamas įvairiose tautose ir kultūrose, kurioms būdinga praktika solidariai susiburti ir kartu spręsti bendruomenei gyvybiškai svarbius klausimus. Šią žmogiškąją patirtį įgyvendina malonė: kalbėtis „Dvasioje“ reiškia išgyventi dalijimosi patirtį tikėjimo šviesoje ir ieškoti Dievo valios autentiškoje evangelinėje atmosferoje, kurioje galima išgirsti unikalų Šventosios Dvasios balsą.

e) Sinodiškumas yra orientuotas į misiją, todėl krikščionių bendruomenėms būtina dalytis brolyste su kitų religijų, įsitikinimų bei kultūrų žmonėmis vengiant, viena vertus, autoreferencijos ir užsisklendimo savyje, kita vertus, pavojaus prarasti tapatybę. Dialogo, abipusio mokymosi ir bendro keliavimo logika turi lydėti Evangelijos skelbimą, tarnystę vargšams, rūpinimąsi bendrais namais ir teologinius tyrimus, tai turi tapti Bažnyčios pastoracijos stiliumi.

 

Svarstytini klausimai

f) Norint iš tikrųjų įsiklausyti į Tėvo valią, atrodo būtina išsamiau panagrinėti bažnytinės įžvalgos kriterijus teologiniu požiūriu, kad rėmimasis Dvasios laisve bei naujumu būtų tinkamai suderintas su Jėzaus Kristaus įvykiu, kuris įvyko „vieną kartą visiems laikams“ (plg. Žyd 10, 10). Tam pirmiausia reikia išsiaiškinti santykį tarp įsiklausymo į Šventajame Rašte paliudytą Dievo žodį, Tradicijos ir Bažnyčios magisteriumo priėmimo ir pranašiško laiko ženklų skaitymo.

g) Todėl būtina skatinti antropologines ir dvasines sampratas, gebančias integruoti, o ne tarpusavyje gretinti intelektinius ir emocinius tikėjimo patirties matmenis, įveikiant bet kokį proto ir jausmų redukcionizmą bei dualizmą.

h) Svarbu paaiškinti, kaip pokalbis Dvasioje gali integruoti teologinės minties ir humanitarinių bei socialinių mokslų indėlį, taip pat kitus bažnytinės įžvalgos modelius, kurie įgyvendinami laikantis metodo „pamatyti, spręsti, veikti“ arba pagal žingsnius „atpažinti, aiškinti, pasirinkti“.

i) Reikėtų plėtoti lectio divina ir įvairių dvasinių tradicijų, tiek senųjų, tiek naujų, indėlį į įžvalgos praktiką. Dera vertinti įvairiausias formas ir stilius, metodus ir kriterijus, kuriuos Šventoji Dvasia įtaigojo per šimtmečius ir kurie yra Bažnyčios dvasinio paveldo dalis.

 

Pasiūlymai

j) Siūloma Bažnyčių gyvenime išbandyti ir pritaikyti pokalbį Dvasioje, taip pat kitas įžvalgos formas, vertinant įvairių dvasinių tradicijų turtus, atsižvelgiant į kultūras ir kontekstus. Tinkamo palydėjimo būdai gali palengvinti šią praktiką, padėti suvokti jos logiką ir įveikti galimą pasipriešinimą.

k) Kiekviena vietinė Bažnyčia turėtų pasirūpinti, kad būtų tinkamų ir pasirengusių žmonių, kurie palengvintų ir lydėtų bažnytinės įžvalgos procesus.

l) Įžvalgos praktika turėtų būti įgyvendinama ir pastoracijos srityje atsižvelgiant į kontekstą, kad išryškėtų bažnytinio gyvenimo konkreti tikrovė. Tai įgalins geriau atpažinti bendruomenėje esančias charizmas, išmintingai paskirstyti užduotis ir tarnystes, Dvasios šviesoje numatyti pastoracinius kelius neapsiribojant vien tik veiklos organizavimu.

 

3. Įžengimas į tikėjimo bendruomenę: įkrikščioninimas

Sutarimo sritys

a) Įkrikščioninimas yra kelionė, kurios metu Viešpats per Bažnyčios tarnystę įveda mus į velykinį tikėjimą ir įtraukia į trejybinę ir bažnytinę bendrystę. Ši kelionė įgyja įvairių formų, atsižvelgiant į amžių, kuriame ji pradedama, ir skirtingų akcentų, būdingų Rytų ir Vakarų tradicijoms. Tačiau joje visada susipina Žodžio klausymasis ir gyvenimo atsivertimas, liturgijos šventimas ir įsitraukimas į bendruomenę bei jos misiją. Būtent dėl to katechumeninis procesas ir jam būdingi laipsniški etapai bei žingsniai yra kiekvienos bažnytinės kelionės kartu paradigma.

b) Įkrikščioninimas atveria sąlyčiui su didele pašaukimų ir bažnytinių tarnysčių įvairove. Taip reiškiasi motiniškasis Bažnyčios veidas: ji moko savo vaikus vaikščioti, žingsniuodama kartu su jais. Ji jų klausosi ir, atsakydama į jų abejones bei klausimus, turtėja naujumu, kurį kiekvienas žmogus atneša per savo istoriją, kalbą bei kultūrą. Vykdydama šią pastoracinę veiklą krikščionių bendruomenė, kartais to iki galo nesuvokdama, pirmine forma išgyvena sinodiškumą.

c) Pirma bet kokio charizmų ir tarnysčių skirstymo „mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13). Todėl visus pakrikštytuosius vienija autentiška orumo lygybė ir bendra atsakomybė už misiją pagal kiekvieno iš jų pašaukimą. Per Dvasios patepimą, kuris „moko visko“ (plg. 1 Jn 2, 27), visi tikintieji turi Evangelijos tiesos instinktą, vadinamą sensus fidei. Jį sudaro tam tikras giminingumas dieviškajai tikrovei ir gebėjimas intuityviai suvokti tai, kas atitinka tikėjimo tiesą. Sinodiniai procesai sustiprina šią dovaną ir patvirtina, jog egzistuoja tikinčiųjų sutarimas (consensus fidelium), kuris yra patikimas kriterijus, pagal kurį galima nustatyti, ar tam tikra doktrina arba praktika priklauso apaštališkajam tikėjimui.

d) Per Sutvirtinimo sakramentą Bažnyčioje tam tikru būdu laiduojamas nuolatinis Sekminių malonės buvimas. Ši malonė praturtina tikinčiuosius Dvasios dovanų gausa ir kviečia juos ugdyti savo specifinį pašaukimą, grindžiamą bendru krikšto orumu, ir tarnauti misijai. Dera labiau pabrėžti Sekminių malonės svarbą, siejant ją su charizmų bei tarnysčių įvairove, apibūdinančia sinodinį Bažnyčios veidą.

e) Eucharistijos šventimas, ypač sekmadienį, yra pirmasis ir pagrindinis Šventosios Dievo tautos susibūrimo ir susitikimo būdas. Jei tai neįmanoma, bendruomenė, nors ir trokšdama Eucharistijos, susirenka švęsti Žodžio liturgijos. Eucharistijoje švenčiame ne iš mūsų kylančios malonės slėpinį. Kviesdamas mus dalyvauti jo Kūne ir Kraujyje, Viešpats padaro mus vienu kūnu, vienydamas tarpusavyje ir su Juo. Nuo tada, kai Paulius pavartojo sąvoką koinonia (plg. 1 Kor 10, 16–17), krikščioniškoji tradicija išlaikė žodį „bendrystė“, kuriuo tuo pat metu išreiškiamas tiek visiškas dalyvavimas Eucharistijoje, tiek santykio tarp tikinčiųjų ir tarp Bažnyčių pobūdis. Viena vertus, ji atveria mus kontempliuoti dieviškąjį gyvenimą, nesuvokiamas Trejybės slėpinio gelmes, kita vertus, ši sąvoka nurodo mūsų santykių kasdienybę: paprasčiausiuose gestuose, kuriais atsiveriame vienas kitam, iš tiesų sklinda Dvasios alsavimas. Todėl Eucharistijoje švenčiama ir iš jos kylanti bendrystė formuoja ir orientuoja sinodinius procesus. 

f) Iš Eucharistijos mokomės išreikšti vienybę ir įvairovę: Bažnyčios vienybę ir krikščioniškųjų bendruomenių įvairovę; sakramentinio slėpinio vienybę ir liturginių tradicijų įvairovę; šventimo vienybę ir pašaukimų, charizmų bei tarnysčių įvairovę. Eucharistija geriausiai parodo, kad Dvasios sukurta harmonija nėra vienodumas ir kad kiekviena bažnytinė dovana skirta bendrystei ugdyti.

 

Svarstytini klausimai

g) Krikšto sakramentas negali būti suprantamas izoliuotai, atsietai nuo įkrikščioninimo logikos, nei juo labiau individualistiškai. Todėl būtina išsamiau panagrinėti, kaip vieningesnė įkrikščioninimo vizija gali dar labiau prisidėti prie sinodiškumo sampratos.

h) Brandus sensus fidei įgyvendinimas reikalauja ne tik priimti Krikštą, bet ir išskleisti sakramento malonę per autentišką mokinystės gyvenimą, įgalinantį atskirti Dvasios veikimą nuo vyraujančių mąstymo formų, kultūrinių sąlygų padarinių arba nuo dalykų, nesuderinamų su Evangelija. Šią temą būtina plačiau panagrinėti ir tinkamai apmąstyti teologiškai.

i) Sinodiškumo apmąstymas gali suteikti naujų įžvalgų ir padėti suprasti Sutvirtinimo sakramentą, kuriuo Dvasios malonė išreiškia dovanų ir charizmų įvairovę Sekminių darnoje. Atsižvelgiant į skirtingas bažnytines patirtis, reikėtų apsvarstyti, kaip pasirengimą šiam sakramentui ir jo šventimą padaryti vaisingesnį, kad būtų pažadintas visų tikinčiųjų pašaukimas kurti bendruomenę, vykdyti misiją pasaulyje ir liudyti tikėjimą. 

j) Pastoraciniu teologiniu požiūriu svarbu tęsti tyrimus, kaip katechumenato logika gali nušviesti kitus pastoracinius procesus, pavyzdžiui pasiruošimą santuokai, palydėjimą renkantis profesiją ar socialinį įsipareigojimą, arba ugdymą rengiantis įšventinamajai tarnystei, jame taip pat turėtų dalyvauti visa bažnytinė bendruomenė.

 

Pasiūlymai

k) Jei Eucharistija formuoja sinodiškumą, pirmas žingsnis, kurį turėtume žengti, yra švęsti Mišias šiai dovanai deramu būdu ir tikra brolystės dvasia. Autentiškai švenčiama liturgija yra pirmoji ir pagrindinė mokinystės bei broliškumo mokykla. Galingas liturgijos grožis ir kilnus jos gestų paprastumas turėtų mus formuoti pirmiau už bet kokią kitą organizuoto ugdymo programą.

l) Antrasis žingsnis susijęs su daugelio nurodoma būtinybe padaryti liturginę kalbą prieinamesnę tikintiesiems ir ją labiau įkūnyti kultūrų įvairovėje. Nekvestionuojant tradicijos tęstinumo ir liturginio ugdymo poreikio raginama apmąstyti šį klausimą ir priskirti didesnę atsakomybę vyskupų konferencijoms pagal motu proprio laišką Magnum principium.

m) Trečiasis žingsnis apima pastoracinį įsipareigojimą stiprinti visas bendruomeninės maldos formas, neapsiribojant vien Mišių šventimu. Kitos liturginės maldos apraiškos, taip pat liaudiškojo pamaldumo praktikos, kuriose atsispindi vietinių kultūrų genijus, yra labai svarbūs elementai, skatinantys visų tikinčiųjų įsitraukimą palaipsniui įvedant juos į krikščioniškąjį slėpinį, taip pat priartinantys mažiau pažįstančius Bažnyčią prie susitikimo su Viešpačiu. Tarp liaudiškojo pamaldumo formų ypač išsiskiria pamaldumas Marijai, palaikantis ir maitinantis daugelio širdis.

 

4. Vargšai, Bažnyčios kelionės svarbieji veikėjai

Sutarimo sritys

a) Vargstantieji Bažnyčios prašo meilės. Meilė suvokiama kaip pagarba, priėmimas ir pripažinimas; neabejotinai svarbi pagalba yra ir maisto, pinigų ar socialinių paslaugų teikimas, tačiau šia pagalba nėra visapusiškai pabrėžiamas asmens orumas. Pagarba ir pripažinimas yra galingos priemonės, padedančios suaktyvinti žmogaus gebėjimus, kad kiekvienas asmuo būtų ir saviugdos subjektas, o ne kitų teikiamos pagalbos objektas.

b) Pirmenybės vargšams teikimas implicitiškai glūdi kristologiniame tikėjime: Jėzus, būdamas neturtingas ir nuolankus, draugavo, vaikščiojo su vargšais, sėdėjo su jais prie vieno stalo ir smerkė skurdo priežastis. Bažnyčiai pasirinkimas pirmenybę teikti vargšams ir atstumtiesiems yra pirmiausia teologinė, o tik po to kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija. Pasak šv. Jono Pauliaus II, Dievas pirmiausia vargšus apdovanoja savo gailestingumu. Ši dieviškoji pirmenybė paveikia visus krikščionis, pašauktus būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).

c) Skurdas nėra tik vienos rūšies. Yra daugybė vargo pavidalų – tarp vargšų yra tokių, kurie neturi būtiniausių dalykų, kad galėtų gyventi orų gyvenimą. Tai migrantai ir pabėgėliai; čiabuvių, pirmykščių tautų žmonės ir afroamerikiečių palikuonys; patiriantieji smurtą bei prievartą, ypač moterys; priklausomybių turintys asmenys; mažumų atstovai, kuriems sistemingai atimama teisė reikšti savo nuomonę; apleisti seneliai; rasizmo, išnaudojimo ir prekybos žmonėmis aukos, ypač nepilnamečiai; išnaudojami darbuotojai; patiriantys ekonominę atskirtį ir kiti periferijų gyventojai. Pažeidžiamiausi iš pažeidžiamiausių, kuriuos reikia nuolat ginti, yra įsčiose esantys negimusieji ir jų motinos. Asamblėja girdi dėl karų ir terorizmo kylantį daugelio šalių „naujųjų vargšų“ šauksmą ir smerkia tai nulėmusias korumpuotas politines ir ekonomines sistemas.

d) Be daugybės materialinio skurdo rūšių, pasaulyje žinomas ir dvasinis skurdas, kuris suprantamas kaip gyvenimo prasmės stoka. Pernelyg didelis rūpinimasis savimi gali vesti į tai, kad kiti laikomi grėsme, ir tai nulemia užsisklendimą individualizme. Kaip jau buvo minėta, jei materialinis skurdas sudaro sąjungą su dvasiniu skurdu, jiedu gali atsiliepti į vienas kito poreikius. Tai yra būdas keliauti drauge, konkrečiai įgyvendinantis sinodinės Bažnyčios perspektyvą ir atskleidžiantis evangelinio palaiminimo „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3) galutinę prasmę.

e) Būti vargšų pusėje taip pat reiškia kartu su jais rūpintis mūsų bendraisiais namais: žemės šauksmas ir vargšų šauksmas yra tas pats šauksmas. Dėl nepakankamos reakcijos į šį šauksmą kilusi ekologinė krizė, ypač klimato kaita, kelia grėsmę žmonijos išlikimui, kaip pabrėžiama apaštališkajame paraginime Laudate Deum, popiežiaus Pranciškaus paskelbtame Sinodo asamblėjos atidarymo proga. Labiausiai nuo klimato kaitos padarinių kenčiančiose šalyse Bažnyčios aiškiai suvokia, kad būtina skubiai keisti kursą, ir tai yra jų indėlis į kitų Bažnyčių kelionę.

f) Bažnyčios įsipareigojimas turi būti nukreiptas į skurdo ir atskirties priežastis. Tai apima veiksmus, kuriais siekiama ginti vargšų ir atstumtųjų teises, ir šiuo tikslu gali prireikti viešai pasmerkti neteisybės apraiškas, vykdomas pavienių asmenų, vyriausybių, įmonių ar visuomenės struktūrų. Todėl labai svarbu klausytis vargstančiųjų reikalavimų ir požiūrio, kad jiems būtų suteikiamas balsas ir būtų kalbama jų žodžiais.

g) Krikščionys privalo įsipareigoti aktyviai dalyvauti kurdami bendrąjį gėrį ir gindami gyvybės orumą, semdamiesi įkvėpimo iš Bažnyčios socialinio mokymo ir veikdami įvairiomis formomis (dalyvaudami pilietinės visuomenės organizacijose, profesinėse sąjungose, liaudies judėjimuose, bazinėse bendruomenėse, politikos srityje ir t. t.). Bažnyčia reiškia didelį dėkingumą už jų veiklą. Bendruomenės remia tuos, kurie darbuojasi šiose srityse tikra meilės ir tarnystės dvasia. Jų veikla prisideda prie Bažnyčios misijos skelbti Evangeliją, tai bendradarbiavimas pasitinkant Dievo karalystę.

h) Vargšuose krikščionių bendruomenė susitinka su Kristaus veidu ir kūnu: būdamas turtingas jis dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Bendruomenė kviečiama ne tik būti arti jų, bet ir mokytis iš jų. Išgyventi sinodą reiškia eiti kartu su Tuo, kuris yra kelias, – taigi sinodinė Bažnyčia turi statyti vargšus į visų savo gyvenimo aspektų centrą: savo kentėjimais jie tiesiogiai pažįsta kenčiantį Kristų (plg. Evangelii gaudium, 198). Vargšai dėl jų gyvenimo panašumo į Viešpaties gyvenimą tampa dovanai gauto išganymo skelbėjais ir Evangelijos džiaugsmo liudytojais.

 

Svarstytini klausimai

i) Kai kuriose pasaulio dalyse Bažnyčia yra vargstanti, ji yra su vargšais ir dėl vargšų. Kyla nuolatinis pavojus laikyti vargšus bažnytinės artimo meilės „objektais“, gretinant „juos“ su „mumis“ – šio pavojaus reikia rūpestingai vengti. Bažnyčia turi vis labiau statyti vargšus dėmesio centre ir mokytis iš jų.

j) Tiek pranašiškai smerkiant neteisingumo situacijas, tiek darant spaudimą politinių sprendimų priėmėjams pasitelkus diplomatijos formas, dera išlaikyti dinamišką įtampą, idant nenukentėtų skaidrumas ir veiksmingumas. Reikia ypač rūpintis, kad Bažnyčios institucijoms, naudojančioms viešų ar privačių fondų lėšas, nebūtų ribojama laisvė reikšti Evangelijos reikalavimus.

k) Bažnyčia, skatindama integraciją ir pažeidžiamiausių savo ir visuomenės narių dalyvavimą, pasižymi aiškiais veiksmais švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos srityse be jokios diskriminacijos ir nė vieno neatstumdama. Šioje srityje veikiančios organizacijos kviečiamos laikyti savo veiklą krikščionių bendruomenės išraiška ir vengti reikšti artimo meilę beasmeniu būdu. Jos taip pat raginamos užmegzti tarpusavio ryšius ir koordinuoti savo veiklą.

l) Bažnyčia, integraliai liudydama savo nuoseklumą, turi sąžiningai ištirti, kaip ji laikosi teisingumo reikalavimų bažnytinėse institucijose dirbančių žmonių atžvilgiu.

m) Sinodinėje Bažnyčioje solidarumas taip pat reiškiasi keičiantis dovanomis ir dalijantis ištekliais tarp skirtingų regionų vietinių Bažnyčių. Šie santykiai skatina Bažnyčios vienybę ir ryšius tarp krikščionių bendruomenių. Būtina sutelkti dėmesį į sąlygas ir laiduoti, jog atvykstantys padėti dvasininkų stokojančioms Bažnyčioms kunigai būtų ne tik funkcinė priemonė, bet ir juos siunčiančios bei priimančios Bažnyčios augimo šaltinis. Panašiai dera pasirūpinti, kad ekonominė pagalba nevirstų vien socialiniu aprūpinimu, o skatintų tikrą evangelinį solidarumą ir būtų valdoma skaidriai bei patikimai.

 

Pasiūlymai

n) Bažnyčios socialinis mokymas yra per mažai žinomas išteklius, dera juo vėl naudotis. Vietinės Bažnyčios raginamos ne tik geriau supažindinti su jo turiniu, bet ir perimti šį mokymą praktiškai įgyvendinant jo inspiruotus dalykus.

o) Susitikimų, dalijimosi gyvenimu ir tarnavimo vargšams bei atstumtiesiems patirtis tegul tampa neatsiejama visų krikščioniškųjų bendruomenių siūlomų mokymo kursų dalimi: tai yra tikėjimo reikalavimas, o ne pasirinkimo galimybė. Tai ypač taikytina kandidatams į įšventintąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą.

p) Permąstant diakonato tarnystę, reikėtų ją aiškiau orientuoti į tarnystę vargšams.

q) Bibliniai ir teologiniai integraliosios ekologijos pagrindai turi būti aiškiau ir rūpestingiau integruoti į Bažnyčios mokymą, liturgiją ir praktiką.

 

5. Bažnyčia „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“

Sutarimo sritys

a) Krikščionys gyvena konkrečiose kultūrose, įnešdami į jas Kristų per Žodį ir Sakramentą. Įsitraukdami į meilės tarnystę, jie su nuolankumu ir džiaugsmu priima Kristaus slėpinį, jų laukiantį kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu. Taip jie tampa Bažnyčia „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5, 9).

b) Bažnyčios buvimą sąlygojantys kultūriniai, istoriniai ir regioniniai kontekstai atskleidžia skirtingus dvasinius ir materialinius poreikius. Tai formuoja vietinių Bažnyčių kultūrą, jų misionieriškus prioritetus, rūpesčius ir dovanas, kurias kiekviena jų atsineša į sinodinį dialogą, taip pat kalbas, kuriomis tai reiškiasi. Asamblėjos dienomis galėjome tiesiogiai, dažniausiai su džiaugsmu, patirti Bažnyčios buvimo išraiškų įvairovę.

c) Bažnyčios gyvena aplinkoje, kuri tampa vis labiau daugiakultūrė ir daugiareliginė. Dėl to krikščionims kartu su daugybe kitų visuomenę sudarančių grupių reikia angažuotis užmezgant dialogą tarp religijos ir kultūros. Tokiame kontekste išgyvenama Bažnyčios misija reikalauja atitinkamo buvimo, tarnavimo ir skelbimo stiliaus, kuriuo siekiama tiesti tiltus, puoselėti tarpusavio supratimą ir įsitraukti į evangelizaciją lydint, įsiklausant ir mokantis. Per asamblėją ne kartą atgarsį sukėlė „batų nusiavimo“ įvaizdis, išreiškiantis susitikimą su kitu kaip lygaus su lygiu, nuolankumo ir pagarbos šventai erdvei ženklą.

d) Migracijos reiškiniai formuoja vietines Bažnyčias kaip tarpkultūrines bendruomenes. Dažnai migrantai ir pabėgėliai, iš kurių daugelis turi trėmimo, karo ir smurto žaizdų, tampa praturtinančiu atsinaujinimo šaltiniu priimančioms bendruomenėms bei galimybe užmegzti tiesioginį ryšį su geografiškai nutolusiomis Bažnyčiomis. Susidurdami su vis priešiškesniu požiūriu į migrantus, esame kviečiami praktikuoti atvirą jų priėmimą, lydėti juos kuriant naujus gyvenimo planus ir kurti tikrą tarpkultūrinę tautų bendrystę. Pagarba migrantų liturginėms tradicijoms ir religinei praktikai yra neatsiejama jų tikro priėmimo dalis.

e) Misionieriai paaukojo savo gyvenimą nešdami Gerąją Naujieną visam pasauliui. Jų įsipareigojimas yra iškalbingas Evangelijos galios liudijimas. Tačiau ypatingo dėmesio ir jautrumo reikia tokioje aplinkoje, kur žodis „misija“, turintis skaudų istorinį palikimą, šiandien trukdo bendrystei. Kai kur Evangelijos skelbimas buvo siejamas su kolonizacija ir net genocidu. Evangelizuojant tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti padarytas klaidas, mokytis naujo jautrumo šioms problemoms ir lydėti kartą, siekiančią kurti krikščionišką tapatybę jau nebe kolonializmo aplinkoje. Pagarba ir nuolankumas yra pamatinės nuostatos norint pripažinti, kad mes papildome vieni kitus ir kad susitikimai su skirtingomis kultūromis gali padaryti turtingesnį krikščioniškųjų bendruomenių išgyvenamą bei apmąstomą tikėjimą.

f) Bažnyčia moko, kad tarpreliginis dialogas yra būtinas, ir skatina jį praktikuoti kuriant visų tautų bendrystę. Smurto ir susiskaldymo pasaulyje, regis, vis atkakliau reikia liudyti žmonijos vienybę, jos bendrą kilmę ir bendrą likimą, koordinuotai ir broliškai reikšti solidarumą siekiant socialinio teisingumo, taikos, susitaikymo ir rūpinantis bendrais namais. Bažnyčia suvokia, jog Dvasia gali kalbėti per visokių religijų, įsitikinimų ir kultūrų moteris bei vyrus.

 

Svarstytini klausimai

g) Būtina ugdyti jautrumą turtingai Bažnyčios buvimo išraiškų įvairovei. Tai reikalauja ieškoti dinamiškos pusiausvyros tarp Bažnyčios visumos matmens ir jos vietinių šaknų, tarp pagarbos Bažnyčios vienybės ryšiui ir įvairovę slopinančios homogenizacijos pavojaus. Skirtinguose kontekstuose reikšmės ir prioritetai skiriasi, todėl reikia juos nustatyti ir skatinti decentralizacijos būdus bei tarpines instancijas.

h) Bažnyčią taip pat veikia poliarizacija ir nepasitikėjimas gyvybiškai svarbiais klausimais, tokiais kaip liturginis gyvenimas ir moralinė, socialinė bei teologinė refleksija. Per dialogą turime atpažinti to priežastis ir imtis drąsaus bendrystės gaivinimo, taip pat siekti susitaikinimo, kad minėtos problemos būtų įveiktos.

i) Mūsų vietinėse Bažnyčiose kartais jaučiama įtampa tarp skirtingų evangelizacijos supratimo būdų, kai dėmesys sutelkiamas į gyvenimo liudijimą, įsipareigojimą skatinti žmogaus ugdymą, dialogą su tikėjimais bei kultūromis ar į aiškų Evangelijos skelbimą. Lygiai taip pat kyla įtampa tarp aiškaus Jėzaus Kristaus skelbimo ir kiekvienai kultūrai būdingų bruožų vertinimo, ieškant joje evangelinių požymių (semina Verbi).

j) Tarp studijuotinų klausimų minėta galima painiava tarp Evangelijos žinios ir evangelizuotojo kultūros.

k) Plintant konfliktams, kai prekiaujama ir naudojamasi vis galingesniais ginklais, įvairiose grupėse pareikštas poreikis nuodugniau tai apmąstyti ir mokytis spręsti konfliktus atsisakant smurto. Tai vertingas indėlis, kuriuo krikščionys gali prisidėti šiandienos pasaulyje palaikydami dialogą ir bendradarbiaudami su kitų religijų atstovais.

 

Pasiūlymai

l) Reikia iš naujo atkreipti dėmesį į tai, kokia kalba siekiama prabilti į žmonių protus bei širdis, į didžiulę kontekstų įvairovę, kad kalbėjimo būdas būtų suprantamas ir gražus.

m) Kad būtų galima išbandyti įvairias decentralizacijos formas, reikia nustatyti bendrą jų valdymo ir vertinimo sistemą, kurioje būtų nurodyti visi dalyvaujantys subjektai ir jų vaidmenys. Siekiant nuoseklumo, su decentralizacija susiję įžvalgos procesai turi vykti sinodiniu stiliumi, numatant visų įvairiais lygmenimis įsitraukusių veikėjų dalyvavimą ir indėlį.

n) Reikia naujų pastoracinio bendradarbiavimo su autochtonų tautomis paradigmų, siekiant bendro keliavimo, o ne jiems primetamos ar jų labui vykdomos veiklos. Autochtonų dalyvavimas priimant sprendimus visais lygmenimis gali prisidėti prie gyvybingesnės ir misionieriškesnės Bažnyčios. 

o) Asamblėjos darbe išryškėjo poreikis geriau pažinti Vatikano II Susirinkimo mokymą, magisteriumą po Susirinkimo ir Bažnyčios socialinį mokymą. Mums reikia geriau pažinti skirtingas tradicijas, kad galėtume raiškiau būti Bažnyčių bendrystėje esanti Bažnyčia, veiksmingai tarnaujanti ir palaikanti dialogą.

p) Pasaulyje, kuriame daugėja migrantų ir pabėgėlių, o noras juos priimti slopsta, kur į svetimšalį žvelgiama su vis didesniu įtarumu, Bažnyčiai, ypač per pastoracinio mokymo programas, dera ryžtingai ugdyti dialogo ir susitikimo kultūrą, kovoti su rasizmu ir ksenofobija. Taip pat būtina įsitraukti į migrantų integracijos programų vykdymą.

q) Rekomenduojame atnaujinti įsipareigojimą palaikyti dialogą ir siekti įžvalgos rasinio neteisingumo klausimais. Reikia identifikuoti sistemas, kurios kuria ar palaiko rasinį neteisingumą Bažnyčioje, ir kovoti su jomis. Turi būti inicijuoti gydymo ir susitaikymo procesai siekiant išnaikinti rasizmo nuodėmę, taip pat padėti kenčiantiems nuo jo padarinių.

 

6. Rytų Bažnyčių ir Lotynų apeigų Bažnyčios tradicijos

Sutarimo sritys

a) Rytų Bažnyčios, esančios visiškoje bendrystėje su Petro įpėdiniu, pasižymi liturginiais, teologiniais, ekleziologiniais ir kanoniniais ypatumais, labai praturtinančiais visą Bažnyčią. Ypač jų vienybės įvairovėje patirtis gali vertingai prisidėti prie sinodiškumo supratimo bei praktikos.

b) Istorijos bėgsme šioms Bažnyčioms suteiktas autonomijos lygis kito įvairiais laikotarpiais, jų atžvilgiu taip pat taikytos nuostatos, kurias šiandien laikome atgyvenusiomis, pavyzdžiui, lotynizacija. Pastaraisiais dešimtmečiais siekiant pripažinti šių Bažnyčių savitumą, skirtingumą ir autonomiją pastebima didelė pažanga.

c) Didelė tikinčiųjų migracija iš katalikiškųjų Rytų į vyraujančių lotyniškųjų apeigų teritorijas kelia svarbių pastoracinių klausimų. Jei dabartinis migracijos srautas išliks toks pat ar didės, gali atsitikti, kad Rytų katalikų Bažnyčių narių diasporoje bus daugiau nei jų kanoninėse teritorijose. Dėl įvairių priežasčių problemai spręsti nepakanka steigti hierarchines Rytų Bažnyčių struktūras imigracijos šalyse; būtina, kad vietinės Lotynų apeigų Bažnyčios  sinodiškumo naudai padėtų imigravusiems Rytų katalikams išsaugoti tapatybę ir puoselėti savo ypatingą paveldą nepatiriant asimiliacijos procesų.

 

Svarstytini klausimai

d) Būtina toliau nagrinėti indėlį, kuriuo Rytų katalikų Bažnyčių patirtis gali prisidėti prie sinodiškumo supratimo ir praktikos.

e) Išlieka tam tikrų sunkumų, susijusių su popiežiaus pritarimu sui iuris Bažnyčių sinodų išrinktiems vyskupams jų teritorijai, taip pat su popiežiaus vyskupų skyrimu už tų Bažnyčių kanoninės teritorijos ribų. Prašymas išplėsti patriarchų jurisdikciją už patriarchato teritorijos ribų taip pat svarstytinas siekiant įžvalgos dialogu su Šventuoju Sostu.

f) Regionuose, kur yra skirtingų katalikų Bažnyčių tikinčiųjų, reikia rasti būdų, kurie išryškintų ir leistų patirti veiksmingą vienybę įvairovėje. 

g) Būtina apmąstyti galimą Rytų katalikų Bažnyčių indėlį kelyje į visų krikščionių vienybę, taip pat vaidmenį, kurį jos gali atlikti tarpreliginiame ir tarpkultūriniame dialoge.

 

Pasiūlymai

h) Pirmiausia iškeltas prašymas įsteigti Rytų katalikų Bažnyčių patriarchų ir didžiųjų arkivyskupų tarybą prie Šventojo Tėvo.

i) Kai kurie dalyviai ragino sušaukti specialų sinodą, skirtą Rytų katalikų Bažnyčioms, jų tapatybei bei misijai, taip pat pastoraciniams ir kanoniniams iššūkiams karo ir masinės migracijos sąlygomis apsvarstyti.

j) Siūloma sudaryti jungtinę Rytų ir Lotynų apeigų teologų, istorikų ir kanonistų komisiją, kuri nagrinėtų išsamesnių studijų reikalaujančius klausimus, taip pat pateiktų pasiūlymų dėl tolesnių žingsnių.

k) Reikia, kad Rytų katalikų Bažnyčių nariams būtų tinkamai atstovaujama Romos kurijos dikasterijose, idant jie praturtintų visą Bažnyčią dalydamiesi savo požiūriu, padėtų nagrinėti iškilusias problemas ir dalyvautų dialoge įvairiais lygmenimis.

l) Siekiant pagarbiai priimti Rytų katalikų paveldą dera stiprinti diasporoje esančių Rytų Bažnyčių dvasininkų ir lotyniškųjų apeigų dvasininkų santykius, taip pat skatinamas jų tarpusavio pažinimas ir vieni kitų tradicijų pripažinimas.

 

7. Kelyje į krikščionių vienybę

Sutarimo sritys

a) Ši Sinodo asamblėjos sesija prasidėjo ekumenizmo ženklu. Maldos vigilijoje „Kartu“ greta popiežiaus Pranciškaus dalyvavo daugybė įvairių krikščioniškų bendruomenių vadovų bei atstovų: tai aiškus ir patikimas ženklas, kad norima eiti kartu tikėjimo vienybės ir keitimosi dovanomis dvasia. Šis labai reikšmingas įvykis taip pat leido mums atpažinti, jog išgyvename ekumeninį kairos laiką, ir dar kartą patvirtinti, kad tai, kas mus vienija, yra svarbiau už tai, kas mus skiria. Juk mus jungia „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 5–6).

b) Būtent Krikštas, grindžiantis sinodiškumo principą, yra ir ekumenizmo pagrindas. Dėl jo visi krikščionys yra sensus fidei dalininkai, todėl, nepriklausomai nuo jų tradicijos, į juos reikia įdėmiai įsiklausyti, kaip tai daryta per Sinodo asamblėjos įžvalgos procesą. Sinodiškumas neįmanomas be ekumeninio matmens.

c) Ekumenizmas visų pirma yra dvasinio atsinaujinimo klausimas, reikalaujantis atgailos ir atminties gydymo. Asamblėjoje klausytasi turiningų liudijimų, perteiktų skirtingoms bažnytinėms tradicijoms priklausančių krikščionių, kuriuos sieja draugystė, malda ir, svarbiausia, įsipareigojimas tarnauti vargšams. Atsidavimas vargstantiesiems sutvirtina ryšius ir padeda sutelkti dėmesį į tai, kas jau vienija visus tikinčiuosius Kristuje. Todėl svarbu, kad ekumenizmas pirmiausia plėtotųsi kasdieniame gyvenime. Teologiniame ir instituciniame dialoge kantriai puoselėjamas abipusis supratimas, kuris rutuliojasi augančio pasitikėjimo ir atvirumo atmosferoje.

d) Daugelyje pasaulio regionų pirmiausia egzistuoja kraujo ekumenizmas: skirtingų konfesijų krikščionys kartu atiduoda savo gyvybę už tikėjimą į Jėzų Kristų. Jų kankinystės liudijimas iškalbingesnis už bet kokius žodžius: vienybė kyla iš Viešpaties kryžiaus.

e) Visų krikščionių bendradarbiavimas taip pat yra esminis veiksnys sprendžiant mūsų laikų pastoracinius iššūkius. Sekuliarizuotoje visuomenėje jis suteikia Evangelijos balsui daugiau stiprumo, o skurdo sąlygomis skatina suvienyti jėgas tarnaujant teisingumui, taikai ir vargingiausiųjų orumui. Šis bendradarbiavimas visada ir visur esmingai švarina neapykantos, susiskaldymo ir karo atmosferą, supriešinančią grupes, tautas ir valstybes.

f) Krikščionių, priklausančių skirtingoms Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, santuoka (mišrios santuokos) yra tikrovė, kurioje gali bręsti bendrystės išmintis ir vykti tarpusavio evangelizacija.

 

Svarstytini klausimai

g) Mūsų asamblėjoje buvo galima suvokti, kaip skirtingos krikščioniškosios konfesijos supranta sinodinę Bažnyčios sąrangą. Ortodoksų Bažnyčiose sinodiškumas griežtąja prasme suprantamas kaip vien vyskupų (Šventojo Sinodo) kolegialaus valdžios vykdymo išraiška. Sykiu plačiąja prasme jis reiškia aktyvų visų tikinčiųjų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei misijoje. Mūsų diskusijas praturtino nuorodos į kitų bažnytinių bendruomenių taikomą praktiką. Visa tai reikalauja tolesnių studijų.

h) Dar viena nuodugnių studijų reikalaujanti tema yra sinodiškumo ir primato ryšys, tyrinėtinas įvairiais lygmenimis (vietiniu, regioniniu, visuotiniu), atsižvelgiant į jų tarpusavio priklausomybę Tam reikia drauge iš naujo peržvelgti istoriją, kad būtų įveikti stereotipai ir išankstinės nuostatos. Tęstiniai ekumeniniai dialogai, kuriuose nagrinėta pirmojo tūkstantmečio praktika, leido geriau suprasti, jog sinodiškumas ir primatas yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios ir neatskiriamos tikrovės apraiškos. Šio subtilaus aspekto paaiškinimas sietinas su vienybei tarnaujančia Petro tarnyba – tokią sampratą siūlė šv. Jonas Paulius II enciklikoje Ut unum sint.

i) Reikia nagrinėti eucharistinės bendrystės (communicatio in sacris) klausimą teologiniu, kanoniniu ir pastoraciniu požiūriu, atsižvelgiant į sakramentinės ir bažnytinės bendrystės ryšį. Ši tema ypač aktuali skirtingų konfesijų sutuoktinių poroms. Tai nurodo taip pat poreikį plačiau apmąstyti mišrias santuokas.

j) Taip pat buvo raginama apmąstyti „nedenominacinių“ bendruomenių reiškinį ir krikščioniškuoju pagrindu kilusius „atsinaujinimo“ sąjūdžius, prie kurių taip pat gausiai prisijungia tikintieji, pirmiau buvę katalikai.

 

Pasiūlymai

k) 2025 m. minėsime Nikėjos Susirinkimo (325 m.), kuriame buvo suformuluotas visus krikščionis vienijantis Tikėjimo simbolis, metines. Bendras šio įvykio minėjimas taip pat padės mums geriau suprasti, kaip prieštaringi klausimai praeityje buvo aptariami ir kartu sprendžiami Susirinkime.

l) Apvaizdos dėka tais pačiais 2025 m. visų krikščioniškųjų konfesijų numatyta Velykų iškilmės data sutaps. Asamblėja išreiškė stiprų troškimą patvirtinti bendrą Velykų šventės datą, kad mūsų gyvenimą ir išganymą laiduojantį Viešpaties prisikėlimą galėtume švęsti tą pačią dieną.

m) Taip pat norima ir toliau įtraukti kitų konfesijų krikščionis į visais lygmenimis vyksiančius katalikų sinodinius procesus, taip pat pakviesti daugiau broliškųjų konfesijų delegatų į kitą asamblėjos sesiją 2024 m.

n) Kai kurie asamblėjos dalyviai taip pat pateikė pasiūlymą sušaukti ekumeninį sinodą dėl bendros misijos šiuolaikiniame pasaulyje.

o) Buvo pakartotas pasiūlymas sudaryti ekumeninį martirologą.

 

II dalis

Visi mokiniai, visi misionieriai

8. Bažnyčia yra misija

Sutarimo sritys

a) Užuot sakę, kad Bažnyčia turi misiją, teigiame, jog Bažnyčia yra misija. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Bažnyčia savo misiją gauna iš Kristaus, Tėvo Pasiųstojo. Bažnyčia, palaikoma ir vedama Šventosios Dvasios, skelbia ir liudija Evangeliją jos nepažįstantiems ar nepriimantiems, teikdama pirmenybę vargšams – ši pirmenybė kyla iš pačios Jėzaus misijos. Taip Bažnyčia padeda ateiti Dievo karalystei, būdama jos „ūglys ir pradžia“ (plg. LG, 5).

b) Įkrikščioninimo sakramentais visiems Jėzaus mokiniams suteikiama atsakomybė už Bažnyčios misiją. Pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji vyrai bei moterys ir įšventintieji tarnautojai turi vienodą vertumą. Jie yra gavę skirtingas charizmas bei pašaukimus ir atlieka skirtingus vaidmenis bei funkcijas, visi jie Šventosios Dvasios pašaukti ir maitinami, kad sudarytų vieną kūną Kristuje. Visi mokiniai, visi misionieriai, išgyvenantys gyvybingą brolystę vietinėse bendruomenėse, kur patiria saldų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą. Bendros atsakomybės įgyvendinimas visais Bažnyčios lygmenimis yra esminis sinodiškumo reikalavimas. Kiekvienas krikščionis yra misija šiame pasaulyje.

c) Šeima yra kiekvienos krikščionių bendruomenės pagrindas. Tėvai, seneliai ir visi, kurie gyvendami šeimoje dalijasi savo tikėjimu, yra pirmieji misionieriai. Šeima, kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, yra privilegijuota tikėjimo ir krikščioniškosios praktikos ugdymo vieta; šeimai reikia ypatingos krikščionių bendruomenės pagalbos. Parama būtina tėvams, kuriems su šeimos gyvenimo reikalavimais tenka derinti darbą, taip pat atliekamą ir Bažnyčios bendruomenėje, ir tarnystę jos misijai.

d) Kadangi misija yra visą Bažnyčią apimanti malonė, tikintieji pasauliečiai gyvybiškai svarbiu būdu prisideda prie jos įgyvendinimo visose srityse ir paprastose kasdienėse situacijose. Būtent jie atskleidžia Bažnyčios prezenciją ir skelbia Evangeliją didžiulę įtaką visame pasaulyje darančioje skaitmeninės aplinkos kultūroje, jaunimo kultūroje, darbo, ekonomikos ir politikos, meno ir kultūros, mokslo tyrimų, švietimo bei ugdymo srityse, rūpindamiesi mūsų bendraisiais namais, o ypač dalyvaudami viešajame gyvenime. Pasauliečiai visur, kad ir kur būtų, kviečiami liudyti Jėzų Kristų kasdieniame gyvenime ir aiškiai dalytis savo tikėjimu su kitais. Ypač jaunuoliai su savo dovanomis ir žmogiškuoju trapumu, ugdydami draugystę su Jėzumi, tampa Evangelijos apaštalai tarp savo bendraamžių.

e) Tikintieji pasauliečiai taip pat vis dažniau dalyvauja ir aktyviai tarnauja krikščionių bendruomenėse. Daugelis jų suburia sielovados bendruomenes ir būna jų animatoriais, dirba tikybos mokytojais, tarnauja kaip teologai ir ugdytojai, dvasiniai animatoriai ir katechetai, dalyvauja įvairių institucijų veikloje parapijų ar vyskupijų lygmeniu. Daugelyje regionų krikščionių bendruomenių gyvenimas ir Bažnyčios misija priklauso nuo katechetų. Be to, pasauliečiai tarnauja apsaugos ir administravimo srityje. Bažnyčios misijai būtinas pasauliečių indėlis, todėl dera pasirūpinti, kad jie įgytų reikiamų kompetencijų.

f) Pasauliečių charizmos su visa jų įvairove yra Šventosios Dvasios dovanos Bažnyčiai – jas būtina atskleisti, pripažinti ir visapusiškai vertinti. Kai kuriomis aplinkybėmis pasauliečiai gali būti kviečiami kompensuoti kunigų trūkumą, tačiau tuomet iškyla pavojus susiaurinti jų apaštalavimo pasaulietinį pobūdį. Kitais atvejais gali atsitikti taip, kad visą darbą atliks kunigai, o pasauliečių charizmos bei tarnystės bus ignoruojamos arba nuvertinamos. Asamblėjoje taip pat buvo pabrėžtas pasauliečių „klerikalizavimo“ pavojus sukuriant savotišką pasauliečių elitą, kuris įtvirtina nelygybę ir susiskaldymą Dievo tautoje.

g) Misijos ad gentes praktika abipusiai praturtina Bažnyčias, nes ji apima ne tik misionierius, bet ir visą bendruomenę, kuri yra skatinama melstis, dalytis gėrybėmis ir liudyti. Šio įsipareigojimo neturėtų atsisakyti net stokojančios dvasininkų Bažnyčios, o tos, kuriose labiau skleidžiasi pašaukimai į įšventinamąją tarnystę, pagal tikrą evangelinę logiką gali atsiverti pastoraciniam bendradarbiavimui. Visi misionieriai – pasauliečiai ir pasaulietės, pašvęstieji ir pašvęstosios, diakonai ir kunigai, ypač misijų institutų nariai ir Fidei donum misionieriai – dėl savo pašaukimo yra svarbūs pažinimo ryšių ir keitimosi dovanomis kūrėjai.

h) Bažnyčios misiją nuolat atnaujina ir maitina Eucharistijos šventimas, ypač kai pabrėžiamas jos bendruomeninis ir misionieriškas pobūdis.

 

Svarstytini klausimai

i) Reikia giliau teologiškai studijuoti charizmų ir tarnysčių sąryšį misionieriškoje perspektyvoje.

j) Vatikano II Susirinkime ir vėlesniame Magisteriume pasauliečių misija pristatoma laikinosios arba pasaulietinės tikrovės pašventinimo požiūriu. Tačiau konkrečioje pastoracinėje praktikoje parapijos, vyskupijos, o pastaruoju metu ir visuotinės Bažnyčios lygmeniu pasauliečiams vis dažniau patikimos užduotys ir tarnystės pačioje Bažnyčioje. Teologiniai apmąstymai ir kanoninės nuostatos turi būti suderintos su šiais svarbiais pokyčiais ir stengiamasi išvengti dualizmo, kuris galėtų pakenkti vieningam Bažnyčios misijos suvokimui.

k) Skatindami visų pakrikštytųjų bendrą atsakomybę už misiją, pripažįstame neįgaliųjų galimybes apaštalauti. Norime įvertinti jų indėlį į evangelizaciją, jis kyla iš didžiulio jų atsinešamo žmogiškumo turto. Pripažįstame jų išgyventas kančias, marginalizaciją, diskriminaciją, kuri kartais patiriama net pačioje krikščionių bendruomenėje. 

l) Pastoracinės struktūros turi būti pertvarkytos taip, kad padėtų bendruomenėms išryškinti, atpažinti ir gaivinti pasauliečių charizmas bei tarnystes, įtraukiant jas į sinodinės Bažnyčios misionierišką dinamiką. Vadovaujamos savo ganytojų, bendruomenės galės siųsti žmones į misiją ir palaikyti pasiųstuosius. Taip šios struktūros pirmiausia tarnaus misijai, kurią tikintieji vykdo visuomenėje, šeimoje ir profesiniame gyvenime, užuot sutelkusios dėmesį tik į vidaus dalykus ar organizacinius rūpesčius.

m) Dokumente Instrumentum laboris vartojama frazė „Bažnyčia, kurioje visi tarnauja“ gali būti klaidingai interpretuojama. Reikėtų išsamiau pagrįsti šio pasakymo reikšmę, kad būtų pašalintos dviprasmybės.

 

Pasiūlymai

n) Reikia daugiau kūrybiškumo steigiant vietinių Bažnyčių poreikius atitinkančias tarnystes, ypač įtraukiant jaunimą. Galima pasvarstyti apie įsteigtos skaitovo tarnystės užduočių tolesnę plėtotę – jos jau šiandien neapsiriboja vien per liturgiją atliekamu vaidmeniu. Taip būtų galima įsteigti tikrą Dievo žodžio tarnystę, kuri atitinkamomis aplinkybėmis galėtų apimti ir pamokslavimą. Taip pat reikėtų ištirti galimybę įvesti tarnystę, skirtą sutuoktinių poroms, įsipareigojusioms remti šeimos gyvenimą ir lydėti tuos, kurie rengiasi Santuokos sakramentui.

o) Vietinės Bažnyčios kviečiamos ieškoti formų ir progų bendruomenę praturtinančias charizmas bei tarnystes išryškinti taip, kad jos sulauktų bendruomeninio pripažinimo. Tokia proga galėtų būti pastoracinio įgaliojimo suteikimas, palydimas liturginiu šventimu.

 

9. Moterys Bažnyčios gyvenime ir misijoje

Sutarimo sritys

a) Esame sukurti kaip vyras ir moteris pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kūrimu nuo pat pradžių išreiškiama vienybė ir skirtingumas, kai moterims ir vyrams suteikiama bendra prigimtis, pašaukimas bei paskirtis, taip pat dvi skirtingos žmogiškosios tikrovės patirtys. Šventasis Raštas liudija apie moterų ir vyrų tarpusavio papildomumą ir abipusiškumą. Įvairiais pavidalais įgyvendinama vyro ir moters sandora yra Dievo kūrinijos plano šerdis. Jėzus laikė moteris savo pašnekovėmis: kalbėjo su jomis apie Dievo karalystę ir priėmė jas į savo mokinių būrį, pavyzdžiui, Mariją iš Betanijos. Šios moterys patyrė jo išgydymo galią, išlaisvinimą ir pripažinimą ir kartu su juo keliavo iš Galilėjos į Jeruzalę (plg. Lk 8, 1–3). Vienai moteriai, Marijai Magdalietei, jis patikėjo užduotį Velykų rytą paskelbti Prisikėlimo žinią.

b) Kristuje moterys ir vyrai turi vienodą krikštu grindžiamą vertumą ir tolygiai gauna įvairias Dvasios dovanas (plg. Gal 3, 28). Vyrai ir moterys pašaukti į bendrystę, tarpusavyje nekonkuruodami ir dalydamiesi bendra atsakomybe, kuri turi būti įgyvendinta visais Bažnyčios gyvenimo lygmenimis. Kaip mums sakė popiežius Pranciškus, drauge esame „Palaiminimų galia suburta ir pašaukta tauta“.

c) Asamblėjos metu išgyvenome labai gražią moterų ir vyrų abipusiškumo patirtį. Drauge iš naujo kartojame ankstesniuose sinodinio proceso etapuose išreikštą raginimą, kad Bažnyčia toliau diegtų įsipareigojimą suprasti ir lydėti moteris pastoraciniu bei sakramentiniu požiūriu. Moterys trokšta dalytis savo kelionės į šventumą dvasine patirtimi įvairiais gyvenimo etapais: kaip jaunos moterys, kaip motinos, išgyvendamos draugystės santykius, būdamos šeimoje visais amžiaus tarpsniais, taip pat darbo aplinkoje ir pašvęstajame gyvenime. Moterys šaukiasi teisingumo visuomenėse, kuriose vis dar giliai įsišaknijęs smurtas, seksualinė prievarta ir ekonominė nelygybė, taip pat tendencija traktuoti jas kaip objektus. Jos nešioja prekybos žmonėmis, priverstinės migracijos ir karų randus. Lygiagrečiai vykdytinas moterų sielovadinis lydėjimas ir ryžtingas jų skatinimas.

d) Moterys sudaro daugumą bažnyčių lankytojų ir dažnai yra pirmosios tikėjimo misionierės šeimoje. Pašvęstosios moterys, gyvenančios kontempliatyvųjį ir apaštališkąjį gyvenimą, mūsų aplinkoje yra labai reikšminga dovana, ženklas ir liudijimas. Ilga istorijoje veikusių moterų misionierių, šventųjų, teologių ir mistikių eilė yra galingas įkvėpimo šaltinis, dvasiškai maitinantis ir mūsų laikų moteris bei vyrus.

e) Marija iš Nazareto, tikėjimo moteris ir Dievo Motina, visiems išlieka ypatinga teologinės, bažnytinės ir dvasinės prasmės versmė. Marija mums primena visuotinį kvietimą įdėmiai klausytis Dievo ir likti atviriems Šventajai Dvasiai. Ji pažino gimdymo ir auginimo džiaugsmą, taip pat patyrė skausmą bei kančią. Ji gimdė nesaugiomis sąlygomis, patyrė pabėgėlės dalią, išgyveno širdgėlą dėl žiauraus savo Sūnaus nužudymo. Tačiau ji taip pat pažino Prisikėlimo spindesį ir Sekminių šlovę.

f) Daugelis moterų išreiškė didelį dėkingumą už kunigų ir vyskupų darbą, tačiau jos taip pat kalbėjo apie skaudinančias Bažnyčios apraiškas. Klerikalizmas, mačizmas ir netinkamas valdžios reiškimas tebedaro įtaką Bažnyčios veidui ir kenkia bendrystei. Būtinas stiprus dvasinis atsivertimas, kuris yra bet kokių struktūrinių pokyčių pagrindas. Seksualiniai piktnaudžiavimai, piktnaudžiavimai valdžia bei ekonomine galia ir toliau reikalauja teisingumo, išgydymo ir susitaikymo. Keliame klausimą, kaip Bažnyčia gali tapti visus apsaugančia erdve.

g) Kai Bažnyčioje pažeidžiamas orumas bei teisingumas vyrų ir moterų santykiuose, sumenkinamas taip pat pasauliui skiriamo mūsų skelbimo tikėtinumas. Sinodinis procesas rodo, kad reikia santykių atnaujinimo ir struktūrinių pokyčių. Taip galėsime geriau priimti visų – pasauliečių vyrų bei moterų, pašvęstųjų vyrų bei moterų, diakonų, kunigų ir vyskupų – dalyvavimą bei indėlį: visi esame bendrai atsakingi mokiniai misionieriai.

h) Asamblėja prašo nekartoti klaidos, kai apie moteris kalbama kaip apie temą ar problemą. Vietoj to trokštame ugdyti tokią Bažnyčią, kurioje vyrai ir moterys palaikytų bendrą dialogą, siekdami geriau suprasti Dievo planą, kuriame abi lytys veikia drauge be subordinacijos, atskirties ar konkurencijos.

 

Svarstytini klausimai

i) Bažnyčios visame pasaulyje aiškiai suformulavo prašymą labiau pripažinti ir vertinti moterų indėlį, taip pat ragino plėsti joms patikimas pastoracines užduotis visose Bažnyčios gyvenimo bei misijos srityse. Klausimas: kaip Bažnyčia galėtų įtraukti daugiau moterų į esamus vaidmenis bei tarnystes, siekdama geriau išreikšti visų tikinčiųjų charizmas ir atsiliepti į pastoracinius poreikius? Jei reikia naujų tarnysčių, kas atsakingas už įžvalgą, kokiu lygmeniu ir kokiu būdu tai atpažinti?

j) Dėl galimybės moterims siekti diakonato tarnystės pareikštos skirtingos pozicijos. Kai kurie mano, kad toks žingsnis būtų nepriimtinas, nes neatitiktų Tradicijos. Kitų nuomone, priešingai, leidimas moterims tapti diakonėmis grąžintų ankstyvosios Bažnyčios praktiką. Dar kiti šiame žingsnyje įžvelgia tinkamą ir būtiną atsaką į laiko ženklus, ištikimybę Tradicijai ir galimybę rasti atgarsį daugelio žmonių, ieškančių Bažnyčioje naujo gyvybingumo ir energijos, širdyse. Kai kas reiškia nuogąstavimą, kad toks reikalavimas yra pavojingos antropologinės painiavos išraiška, o Bažnyčia, jį priimdama, prisiderintų prie laiko dvasios.

k) Ši diskusija taip pat susijusi su platesniais diakonato teologijos apmąstymais (plg. 11 skyrius, h – i).

 

Pasiūlymai

l) Vietinės Bažnyčios skatinamos plėsti savo išklausymo, lydėjimo ir rūpinimosi tarnystę, ypač skirtą moterims, patiriančioms didesnę marginalizaciją įvairiuose socialiniuose kontekstuose.

m) Būtina neatidėliotinai užtikrinti, kad moterys galėtų dalyvauti priimant sprendimus ir prisiimti atsakingas užduotis pastoracijos ir tarnystės srityje. Šventasis Tėvas gerokai padidino atsakingas pareigas Romos kurijoje einančių moterų skaičių. Tas pats turėtų vykti ir kituose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse. Tam turi būti atitinkamai pritaikyta kanonų teisė.

n) Reikia tęsti teologinius ir pastoracinius tyrimus dėl moterų galimybės siekti diakonato pasinaudojant Šventojo Tėvo specialiai sudarytų komisijų, taip pat jau atliktų teologinių, istorinių bei egzegetinių tyrimų rezultatais. Jei įmanoma, šių tyrimų rezultatai turėtų būti pateikti kitai asamblėjos sesijai.

o) Reikia nagrinėti ir išgvildenti diskriminacijos atvejus dėl įdarbinimo ar nevienodų atlyginimų Bažnyčioje, ypač turint omenyje pašvęstąsias moteris – jos pernelyg dažnai laikomos pigia darbo jėga.

p) Būtina plėsti moterų galimybes dalyvauti mokymo programose ir teologijos studijose. Moterys turi būti įtraukiamos į dėstymo bei ugdymo programas seminarijose, siekiant gerinti įšventinamajai tarnystei skirtą ugdymą.

q) Liturginiuose tekstuose ir Bažnyčios dokumentuose reikia skirti daugiau dėmesio ne tik kalbos vartosenai, kuria tolygiai atsižvelgiama į vyrus ir moteris, bet taip pat kalbos raiškai įtraukiant įvairius žodžius, vaizdus bei pasakojimus, kurie gyviau atspindėtų moterų patirtį.

r) Siūlome, kad visuose kanoniniuose procesuose teisėjomis galėtų būti tinkamai parengtos moterys.

 

10. Pašvęstasis gyvenimas ir pasauliečių sambūriai: charizminis ženklas

Sutarimo sritys

a) Amžių tėkmėje Bažnyčia visada buvo gaivinama ir atnaujinama Šventosios Dvasios charizmomis, nuo ypatingiausių iki paprasčiausių ir plačiai paplitusių. Šventoji Dievo tauta su džiaugsmu ir dėkingumu jose atpažįsta paties Dievo apvaizdos pagalbą, kuria jis remia, orientuoja ir apšviečia jos misiją.

b) Charizminio Bažnyčios matmens turtingumas ir formų įvairovė ypač ryškus pašvęstajame gyvenime. Pašvęstojo gyvenimo liudijimas visais laikais prisidėjo prie bažnytinės bendruomenės gyvenimo atnaujinimo ir yra priešnuodis nuolat pasikartojančioms pasaulietiškumo pagundoms. Įvairių vienuolijų šeimos rodo sekimo Viešpačiu grožį per maldos aukštumas, keliavimą pasaulio keliais, bendruomeninio gyvenimo formas, dykumos vienumoje ar kultūrinių iššūkių paribiuose. Pašvęstojo gyvenimo žmonės ne kartą pirmieji pajuto istorijos pokyčius ir suvokė Dvasios raginimus: ir šiandien Bažnyčiai reikia jų pranašystės. Krikščionių bendruomenė su dėmesiu ir dėkingumu žvelgia į pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse per šimtmečius subrandintą bei išbandytą sinodinio gyvenimo ir bendruomeninės įžvalgos praktiką. Žinome, kad iš to taip pat galime pasimokyti bendro keliavimo išminties. Daugelis kongregacijų bei institutų praktikuoja pokalbį Dvasioje ar panašias įžvalgos formas provincijos ar generalinėse kapitulose, kad būtų atnaujintos struktūros, permąstytas gyvenimo būdas, suaktyvinti nauji tarnavimo vargstantiesiems ir buvimo arti jų metodai. Tačiau kitais atvejais pasitaiko, kad vienuolijose išlieka autoritarinis stilius, nepaliekantis vietos broliškam dialogui.

c) Su tokiu pat dėkingumu Dievo tauta atpažįsta atsinaujinimo vaisius tiek ilgametę istoriją išgyvenusiose bendruomenėse, tiek naujų bažnytinių sambūrių patirčių sklaidoje. Pasauliečių asociacijos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujos bendruomenės yra vertingas ženklas, rodantis bręstančią visų pakrikštytųjų bendrą atsakomybę. Šie sambūriai vertingi, nes puoselėja skirtingų pašaukimų bendrystę, yra arti patiriančių ekonominę ar socialinę atskirtį žmonių, taip pat įsipareigoja skatinti bendrąjį gėrį. Misijos požiūriu jie dažnai yra sinodinės bendrystės ir įgalinimo dalyvauti pavyzdžiai.

d) Įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimo atvejai, dėl kurių nukenčia pašvęstojo gyvenimo ar pasauliečių bendruomenių nariai, ypač moterys, rodo valdžios vykdymo problemą ir reikalauja ryžtingos ir tinkamos intervencijos.

 

Svarstytini klausimai

e) Bažnyčios magisteriumo yra parengtas platus mokymas apie hierarchines ir charizmines dovanas Bažnyčios gyvenime bei misijoje; reikia, kad Bažnyčioje šis mokymas būtų geriau įsisąmoninamas ir teologiškai apmąstomas. Būtina apsvarstyti šio mokymo ekleziologinę reikšmę ir konkrečias pastoracines implikacijas.

f) Charizmų raiškos įvairovė Bažnyčioje pabrėžia Dievo tautos įsipareigojimą pranašiškai gyventi šalia mažiausiųjų ir nušviesti kultūrą gilesne dvasinės tikrovės patirtimi. Būtina ištirti, kaip pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, pasauliečių asociacijos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės gali panaudoti savo charizmas tarnaudamos bendrystei ir misijai vietinėse Bažnyčiose ir savo pranašišku buvimu prisidėti prie šventumo siekio.

 

Pasiūlymai

g) Manome, kad atėjo laikas peržiūrėti 1978 m. dokumentą Mutuae relationes, kuriame aptariamos vyskupų ir vienuolių santykių Bažnyčioje gairės. Siūlome, kad ši peržiūra būtų vykdoma sinodiniu stiliumi, įtraukiant visus su tuo susijusius asmenis.

h) Tuo pačiu tikslu vyskupų konferencijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų vyresniųjų bei aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos turėtų numatyti tinkamas vietas ir priemones, kad būtų skatinami sinodine dvasia vyksiantys susitikimai bei bendradarbiavimas.

i) Skatinant misionierišką sinodiškumą tiek atskirų vietinių Bažnyčių, tiek kelių Bažnyčių darinių lygmeniu reikia įsteigti ir tiksliau konfigūruoti pasauliečių asociacijų, bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių atstovų tarybas bei patariamuosius organus, skirtus palaikyti organiškus ryšius tarp šių draugijų, bendruomenių bei sąjūdžių ir vietinių Bažnyčių gyvenimo.

j) Visų lygmenų teologinio ugdymo procesuose, ypač rengiant šventinamuosius tarnautojus, reikia patikrinti, ar Bažnyčios charizminiam matmeniui skiriamas deramas dėmesys, o prireikus tai labiau akcentuoti.

 

11. Diakonai ir kunigai sinodinėje Bažnyčioje

Sutarimo sritys

a) Kunigai  yra pagrindiniai vyskupo bendradarbiai ir su juo sudaro vieną kunigiją (plg. LG, 28); įšventintieji diakonai tarnauja Dievo tautai per Žodžio, liturgijos, o ypač meilės diakoniją (plg. LG, 29). Sinodo asamblėja jiems pirmiausia reiškia nuoširdų dėkingumą. Suvokiama, kad jie gali patirti vienatvę ir izoliaciją, todėl rekomenduojama krikščionių bendruomenėms remti juos malda, draugyste ir bendradarbiavimu.

b) Diakonai ir kunigai įvairiopai tarnauja sielovadoje: tai tarnavimas parapijose, evangelizacija, artumas vargšams ir atstumtiesiems, įsipareigojimai kultūros ir švietimo srityje, misija ad gentes, teologiniai tyrimai, dvasingumo centrų animavimas ir daugelis kitų sričių. Sinodinėje Bažnyčioje įšventintieji tarnautojai yra pašaukti savo tarnystę Dievo tautai išgyventi būdami arti žmonių, priimdami ir išklausydami kiekvieną, taip pat puoselėdami asmeninį dvasingumą bei maldos gyvenimą. Visų pirma jie yra kviečiami permąstyti valdžios vykdymą pagal Jėzaus pavyzdį, kuris, „turėdamas Dievo prigimtį, [...] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 6–7). Asamblėja pripažįsta, kad daugelis kunigų ir diakonų savo atsidavimu išryškina Kristaus, Gerojo Ganytojo ir Tarno, veidą.

c) Viena iš kliūčių tarnystei ir misijai yra klerikalizmas. Jis kyla dėl dieviškojo pašaukimo klaidingo supratimo, suvokiant jį labiau kaip privilegiją, o ne kaip tarnystę, ir reiškiasi pasaulietišku valdymo stiliumi, kuris nepaiso atskaitingumo. Tokiam kunigystės iškraipymui dera priešintis nuo pirmųjų kunigiškojo ugdymo etapų per gyvą sąlytį su kasdieniu Dievo tautos gyvenimu ir konkrečią tarnystės labiausiai stokojantiems patirtį. Šiandien kunigo tarnystė neįsivaizduojama kitaip, kaip tik per santykį su vyskupu, kunigija, glaudžią bendrystę su kitomis tarnystėmis ir charizmomis. Deja, klerikalizmas yra nuostata, galinti pasireikšti ne tik tarp dvasininkų, bet ir tarp pasauliečių.

d) Siekiant vykdyti įšventintąją tarnystę bendros atsakomybės stiliumi, būtina sąlyga yra suvokti savo gebėjimus ir ribotumus. Dėl šios priežasties žmogiškasis ugdymas turi garantuoti realistinį savęs pažinimą, apimantį taip pat kultūrinį, dvasinį ir apaštališkąjį augimą. Todėl šiame procese nevalia nuvertinti jaunuolio kilmės šeimos, krikščioniškosios bendruomenes, kurioje brendo jo pašaukimas, taip pat kitų jo augimą lydėjusių šeimų indėlio.

 

Svarstytini klausimai

e) Siekiant visus pakrikštytuosius ugdyti sinodinės Bažnyčios požiūriu, diakonų ir kunigų ugdymui reikia skirti ypatingą dėmesį. Dažnai reikštas prašymas, kad seminarijos ar kiti kandidatų į kunigystę ugdymo kursai būtų siejami su kasdieniu bendruomenių gyvenimu. Būtina vengti formalizmo ir ideologijos pavojų, vedančių prie autoritarinių nuostatų ir užkertančių kelią tikram pašaukimo augimui. Ugdymo stilių ir procesų permąstymas reikalauja plataus masto svarstymų bei diskusijų.

f) Dėl kunigų celibato išsakyti skirtingi vertinimai. Visi pabrėžia jo pranašišką vertę ir panašumo į Kristų liudijimą; kai kurie klausia, ar teologiškai grindžiamas celibato tinkamumas kunigo tarnystei lotynų apeigų Bažnyčioje būtinai turėtų reikštis disciplinine prievole, ypač jei bažnytinė ir kultūrinė aplinka tam sudaro sunkumų. Tai nėra nauja tema, ją reikia toliau svarstyti.

 

Pasiūlymai

g) Lotynų apeigų Bažnyčiose nuolatinis diakonatas buvo įgyvendinamas skirtingais būdais atsižvelgiant į įvairų bažnytinį kontekstą. Kai kuriose vietinėse Bažnyčiose jis visiškai nebuvo įsteigtas; kitose baiminamasi, kad diakonai bus suvokiami kaip pagalbinė priemonė dėl kunigų trūkumo. Kartais jų tarnystė labiau reiškiasi liturgijoje, o ne tarnystėje bendruomenės vargšams ir stokojantiesiems. Todėl rekomenduojama įvertinti, kaip po Vatikano II Susirinkimo buvo įgyvendinama diakoniškoji tarnystė.

h) Teologiniu požiūriu diakonatą reikia pirmiausia suvokti kaip savaime tokį, o ne tik kaip prieigos prie kunigystės etapą. Jau pati kalbinė vartosena, kuria pirminė diakonato forma apibūdinama kaip „nuolatinė“, siekiant atskirti ją nuo „pereinamosios“ formos, rodo, kad perspektyvos pokytis dar nėra tinkamai įgyvendintas.

i) Neaiškumai, susiję su diakonato teologija, kyla ir dėl to, kad lotynų apeigų Bažnyčioje tik po Vatikano II Susirinkimo diakonatas buvo atkurtas kaip atskira ir nuolatinė hierarchinė tarnystė. Nuodugnesni šio dalyko apmąstymai nušvies taip pat klausimą dėl diakonato galimybės moterims.

j) Reikia nuodugniai peržiūrėti kandidatų į įšventinamąją tarnystę ugdymą, atsižvelgiant į misionieriškos sinodinės Bažnyčios perspektyvą. Tai reiškia, kad reikia peržiūrėti dokumentą Ratio fundamentalis, kuriuo nustatomas ugdymo profilis. Kartu rekomenduojame, kad kunigų ir diakonų nuolatinis ugdymas būtų vykdomas sinodiniu stiliumi.

k) Skaidrumo ir atskaitomybės kultūra yra itin svarbus elementas siekiant pažangos ir kuriant sinodinę Bažnyčią. Prašome, kad vietinėse Bažnyčiose būtų nustatyti procesai bei struktūros, leidžiančios reguliariai tikrinti, kaip atliekantys atsakingas pareigas kunigai bei diakonai vykdo savo tarnystę. Šio darbo pradžioje galima remtis esamomis institucijomis, pavyzdžiui, atstovaujamaisiais organais ar pastoraciniais vizitais, įtraukiant bendruomenę. Bet kuriuo atveju tokias formas reikės pritaikyti prie vietos konteksto ir skirtingų kultūrų, kad jos netaptų kliūtimi ar biurokratine našta. Reikiamų procesų įžvalgai tinkamiausias gali būti regioninis ar žemyninis lygmuo.

l) Atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį ir į kontekstą, svarstytina galimybė iš tarnystės pasitraukusius kunigus įtraukti į pastoracinį darbą, kuriame gali būti vertingas jų turimas išsilavinimas bei patirtis.

 

12. Vyskupas bažnytinėje bendrystėje

Sutarimo sritys

a) Pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, tarnauja bendrystei, kuri įgyvendinama vietinėje Bažnyčioje, tarp Bažnyčių ir visuotinėje Bažnyčioje. Taigi vyskupo asmuo gali būti tinkamai suprantamas per jame susipinančių santykių prizmę: tai santykiai su jam patikėta Dievo tautos dalimi, su kunigais ir diakonais, su pašvęstaisiais asmenimis, su kitais vyskupais ir su Romos vyskupu, žvelgiant iš nuolat į misiją orientuotos perspektyvos.

b) Vyskupas savo Bažnyčioje pirmiausia yra atsakingas už Evangelijos skelbimą ir liturgiją. Jis vadovauja krikščionių bendruomenei ir skatina rūpintis vargšais bei pažeidžiamiausiais žmonėmis. Jis yra regimas vienybės pagrindas, todėl jam tenka ypatinga užduotis atpažinti ir koordinuoti įvairias Dvasios kildinamas charizmas bei tarnystes, skirtas Evangelijai skelbti ir bendram bendruomenės labui. Ši tarnystė įgyvendinama sinodiniu būdu, kai valdoma laikantis bendros atsakomybės , skelbiama klausantis tikinčiosios Dievo tautos, o šventinimą ir liturginį šventimą lydi nuolankumas ir atsivertimas.

c) Vyskupui tenka nepakeičiamas vaidmuo inicijuojant ir gaivinant sinodinį procesą vietinėje Bažnyčioje, skatinant apytaką tarp „visų, kai kurių ir vieno“. Vyskupo (vieno) tarnystė stiprina „visų“ tikinčiųjų dalyvavimą, padedant „kai kuriems“, labiau tiesiogiai dalyvaujantiems įžvalgos ir spendimų priėmimo procesuose (tai atstovavimo ir valdymo organai). Lemiamą įtaką kunigų ir diakonų, pasauliečių vyrų bei moterų, pašvęstųjų vyrų bei moterų dalyvavimui turi įsitikinimas, su kuriuo vyskupas priima sinodinę perspektyvą, ir stilius, kuriuo jis vykdo valdžią. Vyskupas yra pašauktas būti sinodiškumo pavyzdžiu visiems.

d) Aplinkoje, kur Bažnyčia suvokiama kaip Dievo šeima, vyskupas laikomas visų tėvu; kita vertus, sekuliarizuotose visuomenėse patiriama vyskupo autoriteto krizė. Svarbu neišleisti iš akių sakramentinio episkopato pobūdžio, kad vyskupo figūra nebūtų prilyginama civilinei valdžiai.

e) Vyskupų atžvilgiu puoselėjami labai dideli lūkesčiai, ir daugelis jų skundžiasi per dideliu administracinių bei teisinių pareigų krūviu, dėl kurio jiems sunku visavertiškai įgyvendinti savo misiją. Vyskupas taip pat turi priimti savo silpnumą bei ribotumą ir ne visada sulaukia reikiamos žmogiškos ar dvasinės paramos. Neretai tenka patirti skausmingą vienatvę. Štai kodėl svarbu, viena vertus, iš naujo sutelkti dėmesį į esminius vyskupo misijos aspektus, o kita vertus, puoselėti autentišką vyskupų ir kunigų tarpusavio brolystę. 

 

Svarstytini klausimai

f) Teologiniu lygmeniu reikia giliau apmąstyti vyskupo ir vietinės Bažnyčios abipusio ryšio reikšmę. Vyskupas pašauktas vadovauti savo vietinei Bažnyčiai ir kartu pripažinti bei išsaugoti jos istorijos, tradicijų bei charizmų turtingumą.

g) Reikia nuodugniau išnagrinėti Šventimų sakramento ir jurisdikcijos santykio klausimą pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą konstitucijoje Lumen gentium ir naujesnį mokymą, pavyzdžiui, apaštališkąją konstituciją Praedicate Evangelium, siekiant patikslinti teologinius ir kanoninius kriterijus, kuriais grindžiamas vyskupo dalijimosi atsakomybe principas ir nustatoma bendros atsakomybės apimtis, formos bei implikacijos.

h) Kai kurie vyskupai patiria sunkumų, kai jų prašoma pareikšti nuostatą tikėjimo ir doros klausimais, dėl kurių nėra visiško sutarimo episkopate. Būtina labiau apmąstyti santykį tarp vyskupų kolegialumo ir teologinių bei pastoracinių požiūrių įvairovės.

i) Neatsiejama sinodinės Bažnyčios dalis yra skaidrumo kultūros garantija ir nepilnamečių bei pažeidžiamų asmenų apsaugos procedūrų laikymasis. Reikia toliau plėtoti piktnaudžiavimų prevencijai skirtas struktūras. Daugeliui vyskupų kyla sunkumų derinant tėvo ir teisėjo vaidmenį, kai jie susiduria su subtiliu klausimu, kaip elgtis piktnaudžiavimo atveju. Dera apsvarstyti galimybę teisminę užduotį patikėti kitai, pagal kanonų teisę konkretizuotai institucijai.

 

Pasiūlymai

j) Reikia teisiškai apibrėžti ir įdiegti reguliaraus vyskupo darbo tikrinimo struktūras bei procesus, apžvelgiant jo valdymo stilių, vyskupijos gėrybių ekonominį administravimą, atstovaujamųjų organų veiklą ir apsaugą nuo bet kokio piktnaudžiavimo. Atskaitomybės kultūra yra neatsiejama sinodinės Bažnyčios dalis, skatinanti bendrą atsakomybę, taip pat galimai apsauganti nuo piktnaudžiavimo.

k) Raginama, kad vyskupo taryba (KTK, kan. 473 §4) ir vyskupijos ar eparchijos pastoracinė taryba (KTK, kan. 511, RBKK, kan. 272) būtų privalomos, o vyskupijos bendros atsakomybės institucijos taptų labiau veiksmingos, taip pat ir teisiniu lygmeniu.

l) Asamblėja ragina peržiūrėti kandidatų į vyskupus atrankos kriterijus subalansuojant apaštališkojo nuncijaus autoritetą ir vyskupų konferencijos dalyvavimą. Taip pat raginama plačiau konsultuotis su Dievo tauta įtraukiant daugiau pasauliečių ir pašvęstųjų vyrų bei moterų ir rūpintis, kad būtų išvengta netinkamo spaudimo.

m) Daugelis vyskupų išreiškė poreikį permąstyti metropolijų (bažnytinių provincijų) ir regionų funkcionavimą ir sustiprinti jų struktūrą, kad šie junginiai būtų konkreti kolegialumo išraiška tam tikroje teritorijoje, taip pat sudarytų aplinką, kurioje vyskupai galėtų patirti broliškumą, tarpusavio paramą, puoselėti skaidrumą ir plačiau konsultuotis.

 

13. Romos vyskupas vyskupų kolegijoje

Sutarimo sritys

a) Sinodinė dinamika taip pat naujai nušviečia Romos vyskupo tarnystę. Sinodiškumas simfoniškai išreiškia Bažnyčios bendruomeninį („visų“), kolegialų („kai kurių“) ir asmeninį („vieno“) aspektą vietiniu, regioniniu ir visuotiniu lygmeniu. Tokioje vizijoje su sinodine dinamika susijusi tiek Romos vyskupo Petro tarnystė, tiek bendruomeninis aspektas, apimantis visą Dievo tautą, tiek ir vyskupų tarnystės kolegialusis matmuo. Todėl sinodiškumas, kolegialumas ir primatas susiję vienas su kitu: primatas suponuoja sinodiškumo ir kolegialumo vykdymą, lygiai taip pat abu suponuoja primatą.

b) Visų krikščionių vienybės skatinimas yra esminis Romos vyskupo tarnystės aspektas. Ekumeninis kelias leido geriau suprasti Petro įpėdinio tarnystę, ir tai turi tęstis ir ateityje. Atsakas į popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Ut unum sint raginimą, taip pat ekumeninių dialogų išvados gali nušviesti primato, kolegialumo, sinodiškumo ir jų tarpusavio santykių katalikišką sampratą.

c) Romos kurijos reforma yra svarbus Katalikų Bažnyčios sinodinės kelionės aspektas. Apaštališkojoje konstitucijoje Praedicate evangelium primygtinai pabrėžiama, kad „Romos kurija neįsiterpia tarp popiežiaus ir vyskupų, bet veikiau tarnauja abiem pusėms tuo būdu, kuris atitinka kiekvieno iš jų tarnystės esmę“ (PE, I.8). Ji skatina reformą, grindžiamą „bendrystės gyvenimu“ (PE, I.4) ir „išganinga decentralizacija“ (EG, 16, cituojama PE, II.2). Tai, kad daugelis Romos dikasterijų narių yra dieceziniai vyskupai, išreiškia Bažnyčios katalikiškumą ir turėtų skatinti Romos kurijos ir vietinių Bažnyčių santykius. Veiksmingai įgyvendinus konstituciją Praedicate evangelium, būtų labiau skatinamas sinodiškumas kurijoje, tiek tarp skirtingų dikasterijų, tiek kiekvienos iš jų viduje.

 

Svarstytini klausimai

d) Reikia nuodugniau išsiaiškinti, kokią įtaką atnaujinta sinodinės Bažnyčios episkopato samprata turi Romos vyskupo tarnystei ir Romos kurijos vaidmeniui. Šis klausimas daro reikšmingą poveikį tam, kaip išgyvenama bendra atsakomybė Bažnyčios valdyme. Visuotiniu lygmeniu Kanonų teisės kodekse ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekse siūlomos nuostatos dėl kolegialesnio popiežiaus tarnystės vykdymo. Jos galėtų būti toliau plėtojamos praktikoje, o ateityje dar stipriau pabrėžiamos aktualizuojant abu tekstus.

e) Sinodiškumas gali nušviesti būdus, kaip kardinolų kolegija gali bendradarbiauti Petro tarnystėje ir skatinti kardinolų kolegialią įžvalgą eilinėse ir ypatingosiose konsistorijose.

f) Bažnyčios labui svarbu ištirti tinkamiausius būdus, kaip skatinti kardinolų kolegijos narių tarpusavio pažinimą ir bendrystės ryšius atsižvelgiant į jų skirtingą kilmę bei kultūrą.

 

Pasiūlymai

g) Vizitai ad limina Apostolorum yra vietinių Bažnyčių ganytojų santykių su Romos vyskupu ir jo artimiausiais bendradarbiais Romos kurijoje aukščiausia išraiška. Reikia peržiūrėti šių vizitų pobūdį, kad būtų sudaroma vis daugiau progų atviram ir abipusiam keitimuisi, puoselėjama bendrystė ir tikro kolegialumo bei sinodiškumo praktika.

h) Atsižvelgiant į sinodinę Bažnyčios sąrangą būtina, kad Romos kurijos dikasterijos suintensyvintų konsultacijas su vyskupais, labiau atsižvelgtų į situacijų įvairovę ir atidžiau įsiklausytų į vietinių Bažnyčių balsą.

i) Atrodo tikslinga numatyti būdus, kuriais vietinės Bažnyčios įvertintų popiežiaus atstovų darbą jų misijos šalyse – tai palengvintų ir patobulintų jų tarnystę.

j) Siūloma stiprinti Kardinolų tarybą (C-9) kaip sinodinę tarybą, tarnaujančią Petro tarnystei, ir įvertinti jos patirtį.

k) Atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo mokymą, dera atidžiai išnagrinėti, ar tikslinga Romos kurijos prelatus šventinti vyskupais.

 

III dalis

Ryšių mezgimas, bendruomenės kūrimas

14. Sinodinis požiūris į ugdymą

 Sutarimo sritys

a) Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas rūpintis savo ugdymu, atsiliepdamas į Viešpaties dovanas, kad gauti talentai duotų vaisių ir tarnautų visiems. Mokiniams ugdyti Viešpaties skirtas laikas parodo šios dažnai nepastebimos, bet misijai lemiamą reikšmę turinčios bažnytinės veiklos svarbą. Norime tarti padėkos ir padrąsinimo žodį visiems įsitraukusiems į darbą šioje srityje ir pakviesti juos suvokti naujus elementus, kurie kyla Bažnyčios sinodinėje kelionėje.

b) Jėzaus taikytas mokinių ugdymo būdas yra sektinas pavyzdys. Jis neapsiribojo vien perteikiamu mokymu, bet dalijosi su jais ir savo gyvenimu. Savo malda jis sužadino prašymą: „Išmokyk mus melstis“; pamaitindamas minią mokė neatstumti vargstančiųjų; keliaudamas link Jeruzalės parodė kelią į Kryžių. Evangelija mus moko, kad ugdymas yra ne tik, ir ne pirmiausia, savo įgūdžių stiprinimas: tai atsivertimas į Karalystės logiką, kuri net pralaimėjimus ir nesėkmes gali padaryti vaisingus.

c) Šventoji Dievo tauta yra ne tik ugdymo objektas, bet pirmiausia ir bendra atsakomybe besidalijantis subjektas. Iš tikrųjų pirminis ugdymas vyksta šeimoje. Būtent joje neretai pirmą kartą išgirstame tikėjimo žinią, skelbiamą tėvų ar senelių kalba, netgi tarme. Bendruomenei būtina tokia ugdomoji sandora, kur Bažnyčios tarnautojų indėlis yra susietas su  paprastų žmonių išmintimi. Tai pirmasis požymis, kad ugdymas suprantamas sinodine prasme.

d) Pagrindines ugdymo procesų gaires randame įkrikščioninime. Ugdymo šerdį sudaro gilinimasis į kerigmą, t. y. susitikimą su naujo gyvenimo dovaną mums teikiančiu Jėzumi Kristumi. Katechumenato logika mums primena, kad visi esame nusidėjėliai, pašaukti į šventumą. Todėl leidžiamės į atsivertimo kelionę, kurią galutinai užbaigia Sutaikinimo sakramentas, ir daugybės liudytojų palaikomi puoselėjame šventumo troškimą.

e) Dievo tautos ugdymas vykdomas daugelyje sričių. Be teologinio ugdymo, minėtos ugdymo sritys, siejamos su konkrečiais gebėjimais: tai bendros atsakomybės, klausymosi, įžvalgos, ekumeninio ir tarpreliginio dialogo, tarnystės vargšams ir rūpinimosi bendraisiais namais, angažavimosi būti „skaitmeniniais misionieriais“, įžvalgos procesų ir pokalbių Dvasioje moderavimo, konsensuso siekimo ir konfliktų sprendimo sritys. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti vaikų ir jaunimo katechetiniam ugdymui, kuriame turėtų aktyviai dalyvauti bendruomenė.

f) Sinodinės Bažnyčios ugdymas turi būti vykdomas sinodiškai: visa Dievo tauta ugdoma drauge, nes ji keliauja drauge. Būtina įveikti delegavimo mentalitetą, aptinkamą daugelyje pastoracinio darbo sričių. Sinodiniu ugdymu siekiama, kad Dievo tauta visavertiškai išgyventų savo krikšto pašaukimą šeimoje, darbovietėje, bažnytinėje, socialinėje ir intelektinėje srityje, ir įgalinti kiekvieną aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje pagal savo charizmas bei pašaukimą.

 

Svarstytini klausimai

g) Rekomenduojame išsamiau panagrinėti ugdymo temas, susijusias su afektyvumu bei lytiškumu, kad galėtume lydėti jaunuolius jų augimo kelyje ir padėti į celibatą ir pašvęstąjį skaistumą pašauktiems jaunuoliams siekti emocinės brandos. Ugdymas šiose srityse yra būtina pagalba visais gyvenimo laikotarpiais.

h) Svarbu plėtoti dialogą tarp humanitarinių mokslų, ypač psichologijos ir teologijos, siekiant suprasti žmogiškąją patirtį ne tik per šių prieigų sugretinimą, bet ir integruojant jas į brandesnę sintezę.

i) Šventinamųjų tarnautojų ugdymo programose, kaip reikalauta jau ankstesniuose sinoduose, turi būti plačiai atstovaujama Dievo tautai. Būtina iš esmės peržiūrėti ugdymo programas, ypač stengiantis paskatinti moterų ir šeimų indėlį į jas.

j) Vyskupų konferencijos raginamos bendradarbiauti regioniniu lygmeniu, kad kurtų visą gyvenimą trunkančio ugdymo kultūrą pasitelkdamos visus turimus išteklius, įskaitant ir skaitmeninių galimybių plėtojimą.

 

Pasiūlymai

k) Siekdami sinodiškumo siūlome, kiek įmanoma, pirmenybę teikti bendriems ugdymo projektams, skirtiems visai Dievo tautai (pasauliečiams, pašvęstiesiems ir įšventintiesiems tarnautojams). Vyskupijos turėtų skatinti šiuos projektus vietos lygmeniu. Raginame vyskupų konferencijas bendradarbiauti regioniniu lygmeniu ir kurti visą gyvenimą trunkančio ugdymo kultūrą pasitelkus visus turimus išteklius, įskaitant skaitmeninių galimybių plėtojimą.

l) Kaip reikalauta ankstesniuose sinoduose, ugdymo į šventinamąją tarnystę procesuose turi dalyvauti įvairių luomų Dievo tautos atstovai. Ypač svarbus yra moterų dalyvavimas.

m) Būtina garantuoti tinkamą kandidatų į šventinamąją tarnystę atranką ir laikytis seminaristų parengiamajai programai keliamų reikalavimų.

n) Įšventintųjų tarnautojų ugdymas turi būti planuojamas įvairiuose kontekstuose atsižvelgiant į Bažnyčios sinodiškumą. Tam reikia, kad kandidatai, prieš pradėdami konkretų ugdymo kelią, įgytų tikroviškos, nors ir pradinės, krikščioniškos bendruomeninės patirties. Ugdymo procese neturi būti kuriama dirbtinė, atskirta nuo bendro tikinčiųjų gyvenimo aplinka. Laikantis ugdymo į šventinamąją tarnystę reikalavimų, dera skatinti autentišką tarnystės Dievo tautai dvasią per skelbimą, sakramentų šventimą ir meilės puoselėjimą. Tam gali prireikti peržiūrėti kunigų ir nuolatinių diakonų ugdymui skirtus Ratio fundamentalis dokumentus.

o) Rengiantis kitai asamblėjos sesijai siūloma organizuoti konsultaciją su atsakingais už pradinį ir nuolatinį kunigų ugdymą asmenimis, siekiant įvertinti, kaip priimamas sinodinis procesas, taip pat pasiūlyti būtinus pakeitimus, kuriais būtų skatinama vykdyti valdžią sinodinei Bažnyčiai tinkamu stiliumi.

 

15. Bažnytinė įžvalga ir atviri klausimai

Sutarimo sritys

a) Pokalbio Dvasioje patirtis praturtino visus jo dalyvius. Ypač buvo vertinamas bendravimo stilius, padėjęs laisvai reikšti savo požiūrį ir klausytis vieniems kitų. Taip išvengiama pernelyg greito perėjimo prie diskusijų, kai kartojami savi argumentai, bet nepaliekama vietos nei laiko suvokti kito argumentus.

b) Ši pamatinė nuostata sukuria palankias aplinkybes aptarti Bažnyčioje prieštaringai vertinamus klausimus, pavyzdžiui, dėl skaitmeninių technologijų antropologinio poveikio ir dirbtinio intelekto, neprievartos ir teisėtos gynybos, taip pat svarstyti tarnystės problematiką ar temas, susijusias su kūniškumu bei lytiškumu.

c) Šiose ir kitose srityse siekiant plėtoti autentišką bažnytinę įžvalgą, būtina pasitelkti Dievo žodžio ir Magisteriumo šviesą, taip pat integruoti platesnę informacijos bazę ir apmąstymų rezultatus. Užuot dangsčiusis įprastomis saugiomis formuluotėmis, reikia palyginti humanitarinių bei socialinių mokslų požiūrį su filosofiniais apmąstymais ir teologiniu įdirbiu.

d) Toliau apmąstytinas meilės ir tiesos santykio klausimas, taip pat jo poveikis daugeliui prieštaringų klausimų. Šis santykis yra ne vien iššūkis, bet visų pirma ir malonė, atskleidžianti kristologinį apreiškimą. Jėzus iš tiesų įgyvendino pažadą, kurį skaitome psalmėse: „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, teisumas ir ramybė bučiuosis“ (Ps 85, 11–12).

e) Evangelijos puslapiuose rodoma, kad Jėzus susitinka su žmonėmis unikaliose jų istorijose bei situacijose. Jis niekada nesivadovauja išankstiniais nusistatymais ar etiketėmis, bet remiasi autentišku santykiu, į kurį įsitraukia visa savo esybe, net rizikuodamas likti nesuprastas ir atmestas. Jėzus visada girdi pagalbos šauksmą, net ir tada, kai jis lieka neišsakytas; jis daro gestus, kurie perteikia meilę ir sugrąžina pasitikėjimą; savo buvimu jis suteikia galimybę naujam gyvenimui: tie, kurie jį sutinka, išeina perkeisti. Taip atsitinka dėl to, kad Jėzaus nešama tiesa yra ne idėja, bet pats Dievo buvimas tarp mūsų; ir meilė, su kuria jis veikia, yra ne tik jausmas, bet istoriją perkeičiantis Karalystės teisingumas.

f) Sunkumai, su kuriais susiduriame norėdami šią skaidrią evangelinę viziją paversti pastoraciniais sprendimais, rodo mūsų negebėjimą gyventi pagal Evangeliją ir primena mums, kad padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, galime asmeniškai ir bendruomeniškai atsiversdami. Jei doktriną taikome griežtai ir teisdami, išduodame Evangeliją; jei praktikuojame pigų gailestingumą, neperduodame Dievo meilės. Tiesos ir meilės vienybė reiškia prisiimti kito sunkumus tokiu mastu, kad jie taptų savi, kaip yra tarp tikrų brolių ir seserų. Todėl tokia vienybė gali būti pasiekta tik kantriai žingsniuojant lydėjimo keliu.

g) Kai kurie klausimai, pavyzdžiui, susiję su lytine tapatybe ir lytine orientacija, gyvenimo pabaiga, sudėtinga santuokine padėtimi, etinėmis problemomis, atsirandančiomis dėl dirbtinio intelekto, yra prieštaringi ne tik visuomenėje, bet ir Bažnyčioje, nes kelia naujų klausimų. Kartais mūsų sukurtos antropologinės kategorijos neapima iš patirties ar mokslų žinių kylančių elementų sudėtingumo, todėl jas reikia tikslinti ir toliau tirti. Svarbu šiems apmąstymams skirti reikiamo laiko ir investuoti į juos geriausias savo jėgas, nepasiduodant supaprastintiems vertinimams, kurie žeidžia žmones ir Bažnyčios Kūną. Magisteriumas jau yra pateikęs daug gairių, jas reikia tik paversti tinkamomis pastoracinėmis iniciatyvomis. Ir tais atvejais, kai reikia daugiau paaiškinimų, per maldą ir širdies atsivertimą mūsų įsisavinama Jėzaus elgsena rodo mums kelią pirmyn.

 

Svarstytini klausimai

h) Pripažįstame būtinybę tęsti bažnytinį apmąstymą apie Jėzaus paliudytą pirminę meilės ir tiesos sampyną, ir siekiame, kad bažnytinėje praktikoje būtų pagarbiai laikomasi šio įkvepiančio liudijimo.

i) Skatiname įvairių žinijos sričių specialistus ugdyti dvasinę išmintį, kad jų specializuota kompetencija taptų tikra bažnytine tarnyste. Sinodiškumas šioje srityje reiškiasi kaip pasirengimas kartu mąstyti tarnaujant misijai, kai esama prieigų įvairovės, vienijamos bendrų tikslų darnos.

j) Reikia apmąstyti sąlygas, leidžiančias atlikti teologinius ir kultūrinius tyrimus, kurie remtųsi kasdiene šventosios Dievo tautos patirtimi ir drauge jai tarnautų.

 

Pasiūlymai

k) Siūlome skatinti iniciatyvas, kuriomis galima būtų siekti bendros įžvalgos prieštaringais doktrinos, pastoracijos ir etikos sričių klausimais žvelgiant į Dievo žodį, Bažnyčios mokymą, teologinius apmąstymus ir naudojantis sinodine patirtimi. Tai galima pasiekti per nuodugnias skirtingų sričių ir įvairių kompetencijų ekspertų diskusijas institucinėje aplinkoje, garantuojančioje diskusijų konfidencialumą ir skatinančioje jų atvirumą, prireikus suteikiant galimybę išsakyti nuomonę taip pat žmonėms, tiesiogiai patiriantiems minėtų kontraversijų poveikį. Tokios iniciatyvos turėtų būti pradėtos įgyvendinti iki kitos Asamblėjos sesijos.

 

16. Link klausančios ir lydinčios Bažnyčios

Sutarimo sritys

a) Klausymosi sąvoka geriausiai išreiškia intensyvią patirtį, būdingą pirmiesiems dvejiems sinodinio proceso metams, taip pat asamblėjos darbui. Klausymasis gali būti suvokiamas dvejopai – suteikiant ir priimant – klausantis kito ir priimant galimybę būti išklausomam. Klausymasis yra labai žmogiška vertybė, abipusiškumo dinamika, kai žmogus siūlo savo indėlį į kito kelionę ir priima kito įnašą į savo paties kelionę.

b) Kvietimas kalbėti ir būti išklausytam – Bažnyčioje ir Bažnyčios – buvo intensyvi ir netikėta patirtis daugeliui tų, kurie dalyvavo sinodo procese vietos lygmeniu, ypač patiriantiems įvairią marginalizaciją visuomenėje ir taip pat krikščionių bendruomenėje. Galimybė būti išklausytam yra žmogaus orumo patvirtinimo ir pripažinimo patirtis: tai galinga priemonė asmens ir bendruomenės ištekliams aktyvinti. 

c) Jėzaus Kristaus iškėlimas į mūsų gyvenimo centrą reikalauja tam tikro savęs išsižadėjimo. Žvelgiant iš šios perspektyvos kito išklausymas reikalauja pasitraukti iš centro, kad būtų palikta vietos kitam. Tai patyrėme per pokalbio Dvasioje dinamiką. Tai daug pastangų reikalaujančios asketinės pratybos, kurios įpareigoja kiekvieną pripažinti savo ribotumą ir savo požiūrio šališkumą. Dėl to atsiveria galimybė įsiklausyti į Dievo Dvasios balsą, pranokstantį bažnytinės priklausomybės ribas ir galintį išjudinti permainų ir atsivertimo procesą.

d) Klausymasis turi kristologinę reikšmę: tai reiškia perimti Jėzaus požiūrį į sutinkamus žmones (plg. Fil 2, 6–11); jis taip pat reikšmingas ir bažnytiniu požiūriu, nes būtent Bažnyčia klausosi per tuos pakrikštytuosius, kurie veikia ne savo, bet bendruomenės vardu.

e) Per sinodinį procesą Bažnyčia susidūrė su daugybe žmonių ir grupių, prašančių išklausymo ir palydėjimo. Pirmiausia paminėtini jauni žmonės, kurių reikalavimas būti išklausytiems ir palydimiems stipriai nuskambėjo jaunimui skirtame sinode (2018 m.) ir šioje asamblėjoje, patvirtinusioje, jog jaunimui būtina teikti pirmenybę.

f) Bažnyčia turi ypač atidžiai ir jautriai įsiklausyti į piktnaudžiavimus išgyvenusiųjų ir tapusių jų aukomis balsą – į nukentėjusius dėl dvasininkų ar bažnytines pareigas einančių asmenų seksualinio, dvasinio, ekonominio, institucinio piktnaudžiavimo, dėl piktnaudžiavimo valdžia ir sąžinės prievartos. Autentiškas klausymasis yra esminis elementas kelyje į išgydymą, atgailą, teisingumą ir susitaikymą.

g) Susirinkimas išreiškia savo artumą ir paramą visiems tiems, kurie gyvena vieni, pasirinkdami likti ištikimi Bažnyčios Tradicijai bei Magisteriumui santuokos ir lytiškumo etikos klausimais, jie šiame mokyme įžvelgia gyvybės versmę. Krikščionių bendruomenės kviečiamos rodyti jiems ypatingą artumą, juos išklausyti ir lydėti jų įsipareigojimo kelyje.

h) Žmonės, kurie įvairiais aspektais jaučiasi nušalinti ar išstumti iš Bažnyčios dėl savo santuokinės padėties, tapatybės ir lytiškumo, taip pat prašo, kad juos išklausytų, lydėtų ir būtų ginamas jų orumas. Asamblėjoje buvo stipriai juntama meilė, gailestingumas ir užuojauta tiems, kurie yra ar jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar apleisti, kurie trokšta vietos, kurią galėtų vadinti „namais“, kur galėtų jaustis  saugūs, būti išklausyti ir gerbiami be teisimo baimės. Išklausymas – būtina keliavimo kartu sąlyga ieškant Dievo valios. Asamblėja dar kartą patvirtino, kad krikščionys turi gerbti kiekvieno asmens orumą.

i) Į Bažnyčią ieškodami išklausymo ir palydėjimo taip pat ateina žmonių, kenčiančių dėl skurdo, atskirties ir marginalizacijos, visuomenėje nenumaldomai didėjant nelygybei. Juos išklausydama Bažnyčia gali pažinti jų požiūrį ir konkrečiai stoti jų pusėn, tačiau pirmiausia gali leistis jų evangelizuojama. Padrąsindami dėkojame ir žmonėms, įsipareigojusiems išklausymu ir palydėjimu tarnauti kaliniams, kuriems ypač reikia patirti gailestingąją Viešpaties meilę ir nesijausti izoliuotiems nuo bendruomenės. Bažnyčios vardu jie įgyvendina Viešpaties žodžius: „buvau kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 36).

j) Daugelis žmonių patiria vienatvės būseną, kuri dažnai artima apleistumui. Seneliai ir ligoniai dažnai visuomenėje būna nematomi. Raginame parapijas ir krikščionių bendruomenes būti arti jų ir juos išklausyti. Gailestingumo darbai, įkvėpti Evangelijos žodžių „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 39), turi didžiulę reikšmę ne tik su jais susijusiems žmonėms, bet ir bendruomenės ryšių puoselėjimui.

k) Bažnyčia nori išklausyti visus, ne tik tuos, kuriuos lengviau pasiekti, kad būtų jų klausomasi. Kai kuriuose regionuose dėl kultūrinių ir socialinių priežasčių tam tikrų grupių atstovams, pavyzdžiui, jaunuoliams, moterims ir mažumų atstovams gali būti sunkiau laisvai reikšti savo nuomonę. Gyvenimo patirtis priespaudos ar diktatūros režimo sąlygomis taip pat menkina pasitikėjimą savimi laisvai reikšti savo nuomonę. Tas pats gali atsitikti, kai krikščionių bendruomenėje valdžios vykdymas tampa ne išlaisvinantis, o veikiau slegiantis.

 

Svarstytini klausimai

l) Klausymasis reikalauja besąlygiško priėmimo. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti aiškumo perteikiant išganingą Evangelijos žinią, ar pritarti bet kokiai nuomonei ar pozicijai. Viešpats Jėzus atvėrė naujus horizontus tiems, kurie besąlygiškai klausėsi, ir mes esame pašaukti daryti tą patį dalydamiesi Gerąja Naujiena su tais, kuriuos sutinkame.

m) Daugelyje pasaulio vietų bazinės bendruomenės ar mažos krikščionių bendruomenės puoselėja praktiką, kai pakrikštytieji išklausomi arba klausosi vieni kitų. Esame pašaukti stiprinti jų potencialą, taip pat tyrinėti, kaip šią praktiką pritaikyti miestų aplinkai.

 

Pasiūlymai

n) Ką reikėtų pakeisti, kad tie, kurie jaučiasi atstumti, galėtų patirti svetingesnę Bažnyčią? Išklausymas ir palydėjimas yra ne tik individualios iniciatyvos, bet ir bažnytinio veikimo forma. Todėl juos būtina įtraukti į įprastinį pastoracinį planavimą ir įvairių lygmenų krikščioniškųjų bendruomenių veiklos struktūrą, taip pat pabrėžiant dvasinį palydėjimą. Sinodinė Bažnyčia turi būti klausanti Bažnyčia, ir šis įsipareigojimas privalo virsti konkrečiais veiksmais.

o) Šio darbo Bažnyčia nepradeda nuo nulio, ji jau turi daugybę institucijų bei struktūrų, atliekančių šią vertingą užduotį. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie plačiai išsišakojusią Caritas, taip pat daugybės kitų vienuolijų bei pasauliečių draugijų įsteigtų organizacijų vykdomą veiklą išklausant ir palydint vargšus, atstumtuosius, migrantus bei pabėgėlius. Turime stiprinti jų ryšį su vietos Bažnyčios bendruomene, kad ši veikla būtų laikoma visos bendruomenės gyvenimo dalimi, o ne deleguota užduotimi.

p) Žmonėms, įvairiomis formomis atliekantiems išklausymo ir palydėjimo tarnystę, reikia tinkamo ugdymo, atsižvelgiant į tai, su kokiais žmonėmis jiems tenka susidurti; tarnaujantiesiems taip pat būtinas bendruomenės palaikymas. Savo ruožtu bendruomenės turėtų visiškai suvokti šios jų vardu vykdomos tarnystės vertę ir gebėti priimti išklausymo vaisius. Siekdami šiai tarnystei suteikti daugiau reikšmės, siūlome įsteigti krikštu grindžiamą išklausymo ir palydėjimo tarnystę, taikytiną įvairioms aplinkoms. Šios tarnystės vykdymo būdai skatins didesnį bendruomenės įsitraukimą.

q) Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas (SECAM) raginamas siekti teologinės ir pastoracinės įžvalgos dėl poligamijos ir prie tikėjimo artėjančių, poligaminėse sąjungose gyvenančių asmenų palydėjimo.

 

17. Misija skaitmeninėje aplinkoje

Sutarimo sritys

a) Skaitmeninė kultūra iš esmės keičia mūsų tikrovės suvokimą ir santykį su savimi, vienas su kitu, aplinka ir net su Dievu. Skaitmeninė aplinka keičia mūsų mokymosi procesus, laiko, erdvės, kūno, tarpasmeninių santykių suvokimą ir visą mūsų mąstymo būdą. Dualizmas tarp realaus ir virtualaus pasaulio adekvačiai nenusako mūsų, ypač jauniausių, vadinamųjų „skaitmeninio pasaulio vaikų“ (digital natives), tikrovės bei patirties.

b) Todėl skaitmeninė kultūra yra ne tiek atskira misijos sritis, kiek veikiau Bažnyčios liudijimo šiuolaikinėje kultūroje esminis aspektas. Todėl ji ypač reikšminga sinodinėje Bažnyčioje.

c) Misionieriai visada kartu su Kristumi leisdavosi į naujus horizontus, vedami ir skatinami Dvasios veikimo. Šiandien mums tenka pasiekti žmones dabartinės kultūros erdvėse, kur jie ieško prasmės ir meilės, taip pat per mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius.

d) Negalime evangelizuoti skaitmeninės kultūros, prieš tai jos neperpratę. Jaunimas, tarp jų ir seminaristai, jauni kunigai, pašvęstieji vyrai bei moterys, kurie dažnai šioje srityje turi didesnę tiesioginę patirtį, geriausiai tinka vykdyti Bažnyčios misiją skaitmeninėje aplinkoje ir lydėti kitus bendruomenės narius, taip pat ir ganytojus, bei supažindinti su jos dinamika.

e) Sinodo procese vykdytos skaitmeninio sinodo iniciatyvos (projektas „Bažnyčia klausosi tavęs“) parodo skaitmeninės aplinkos potencialą misionieriškoje perspektyvoje, rodo į tai įsitraukusių žmonių kūrybiškumą bei dosnumą, taip pat atskleidžia, kaip svarbu jiems siūlyti ugdymą, palydėjimą, tarpusavio diskusijų bei bendradarbiavimo galimybes.

 

Svarstytini klausimai

f) Internetas vis labiau veikia vaikų ir šeimų gyvenime. Nors jis turi didelį potencialą pagerinti mūsų gyvenimą, taip pat gali pakenkti ar sužeisti, pavyzdžiui, per patyčias, dezinformaciją, seksualinį išnaudojimą ar priklausomybę. Būtina skubiai apmąstyti, kaip krikščionių bendruomenė gali padėti šeimoms užtikrinti, kad internetinė erdvė būtų ne tik saugi, bet ir dvasiškai gaivinanti.

g) Yra daug vertingų ir naudingų su Bažnyčia susijusių internetinių iniciatyvų, pateikiančių puikią katechezę ir tikėjimą ugdančią medžiagą. Deja, taip pat yra svetainių, kuriose su tikėjimu susijusios temos nagrinėjamos paviršutiniškai, poliarizuotai ir net su neapykanta. Mes, kaip Bažnyčia ir kaip atskiri skaitmeniniai misionieriai, privalome savęs klausti: kaip užtikrinti, kad mūsų dalyvavimas internete būtų ugdanti patirtis tiems, su kuriais bendraujame.

h) Internetinės apaštalavimo iniciatyvos savo pasiekiamumu ir aprėptimi pranoksta tradiciškai suvokiamas teritorines ribas. Dėl to kyla svarbių klausimų, kaip jos gali būti reguliuojamos ir kuri bažnytinė institucija turėtų būti atsakinga už jų priežiūrą.

i) Taip pat turime apsvarstyti, kokį poveikį naujosios skaitmeninės misijų erdvės turi esamų parapijų ir vyskupijų struktūrų atnaujinimui. Kaip vis labiau skaitmenizuojamame pasaulyje galime išlaisvinti energiją naujoms misijos vykdymo formoms vengiant pavojaus būti įkalintiems esamos padėties išsaugojimo logikos.

j) COVID-19 pandemija paskatino kūrybingas pastoracines iniciatyvas internete, jos sumažino izoliacijos ir vienatvės poveikį, patiriamą ypač vyresnio amžiaus ir pažeidžiamų bendruomenės narių. Katalikiškosios švietimo įstaigos taip pat veiksmingai naudojosi internetinėmis platformomis, karantino sąlygomis pateikdamos ugdomąją medžiagą ir katechezes. Turime įvertinti, ko ši patirtis mus išmokė ir kokią tvarią naudą ji galėtų duoti Bažnyčios misijai skaitmeninėje aplinkoje.

k) Daugelis jaunų grožio ieškančių žmonių paliko fizines Bažnyčios erdves, į kurias mes bandome juos pakviesti, o renkasi internetinę terpę. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, kaip juos įtraukti ir pasiūlyti jiems ugdymą bei katechezę. Šią temą būtina apsvarstyti pastoraciniu požiūriu. 

 

Pasiūlymai

l) Siūlome, kad Bažnyčios pripažintų, ugdytų ir lydėtų jau besidarbuojančius skaitmeninius misionierius, taip pat pasirūpintų, kad jiems būtų lengviau užmegzti tarpusavio ryšius.

m) Svarbu kurti nuomonės formuotojų bendradarbiavimo tinklus, kuriuose dalyvautų kitų religijų išpažinėjai arba jokio tikėjimo neišpažįstantys žmonės, jungiami bendrų tikslų skatinti žmogaus asmens orumą, teisingumą ir rūpinimąsi bendrais namais.

 

18. Dalyvavimo struktūros

Sutarimo sritys

a) Būdami tikinčios Dievo tautos nariai visi pakrikštytieji yra bendrai atsakingi už misiją, kiekvienas pagal savo pašaukimą, patirtį ir kompetenciją; todėl visi prisideda savo įžvalga ir sprendimais numatydami krikščionių bendruomenių ir visos Bažnyčios reformos žingsnius, kad ji išgyventų „saldų ir guodžiantį evangelizacijos džiaugsmą“. Sinodiškumo tikslas yra misija, o konkretų pavidalą jis įgyja per sudaromas ir veikiančias struktūras. Bendroji atsakomybė tarnauja misijai: tai liudija, kad iš tikrųjų susirenkama Jėzaus vardu, ir apsaugo bendro veikimo struktūras nuo biurokratinių trukdžių ir pasaulietiškos valdžios logikos, o vienijimąsi bendram veikimui daro vaisingą.

b) Atsižvelgiant į naujausią Bažnyčios mokymą (ypač Lumen gentium ir Evangelii gaudium), visų bendra atsakomybė misijoje turi būti kriterijus, kuriuo grindžiama krikščionių bendruomenių ir visos vietinės Bažnyčios su visomis jos tarnybomis struktūra visose Bažnyčios institucijose ir bendrystės organuose (plg. 1 Kor 12, 4–31). Pasauliečių atsakomybės už misiją pasaulyje pripažinimas negali tapti dingstimi priskirti rūpinimąsi krikščionių bendruomene tik vyskupams ir kunigams.

c) Tikrasis autoritetas par excellence priklauso Dievo žodžiui, kuris turi įkvėpti kiekvieną bendro veikimo struktūrų susitikimą, kiekvieną pasitarimą ir kiekvieną sprendimų priėmimo procesą. Todėl visais lygmenimis vykstančiuose susitikimuose būtina semtis prasmės ir stiprybės iš Eucharistijos ir vadovautis maldoje išklausyto ir pasidalinto Dievo žodžio šviesa.

d) Įvairiose tarybose, kuriose sinodinėje misionierių bendruomenėje siekiama įžvalgos ir priimami sprendimai, turi dalyvauti apaštališkos dvasios vyrai bei moterys, pirmiausia pasižymintys tikru evangeliniu liudijimu įprastinėje gyvenimo tikrovėje, o ne vien uoliu bažnyčių lankymu. Dievo tauta tampa labiau misionieriška, jei savyje ir savo bendro veikimo struktūrose leidžia skambėti balsams tų, kurie jau vykdo misiją gyvendami pasaulyje ir jo periferijose.

 

Svarstytini klausimai

e) Atsižvelgdami į tai, kuo pasidalijome, manome, kad svarbu apmąstyti, kaip skatinti dalyvavimą įvairiose tarybose, ypač kai daugelis mano, kad jie nėra pasirengę šiai užduočiai. Sinodiškumas ugdomas žvelgiant iš Bažnyčios misijos perspektyvos ir kiekvienam nariui dalyvaujant įžvalgos bei sprendimų priėmimo procesuose. Šia prasme mus ugdo ir drąsina daugelis mažų krikščioniškų bendruomenių besikuriančiose Bažnyčiose, kurios kasdien gyvena broliška bendryste burdamosi apie Dievo žodį ir Eucharistiją.

f) Formuodami bendro veikimo struktūras negalime nepaisyti popiežiaus Pranciškaus paraginime Amoris laetitia pateiktos užduoties. Vyrų ir moterų, išgyvenančių sudėtingas emocines bei santuokinio gyvenimo peripetijas, „dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti“ (AL, 299). Aptariama įžvalga taip pat susijusi su ne vienoje vietinėje Bažnyčioje praktikuojamu tų asmenų pašalinimu iš parapijos ar vyskupijos bendruomeninių organų.

g) Atsižvelgiant į bažnytinės bendrystės evangelinį savitumą kyla klausimas, kaip sinodiškumo požiūriu konsultaciniai aspektai derintini su svarstymų momentais? Remdamiesi Dievo tautos sandara, apimančia charizminį ir tarnybinį sandą, klausiame, kaip į įvairias bendro veikimo struktūras bei organus integruosime pasitarimo, įžvalgos ir sprendimo užduotis?

 

Pasiūlymai

h) Remdamiesi Dievo tautos, kaip aktyvaus evangelizacijos misijos subjekto, samprata, siūlome, kad pastoracinės tarybos krikščionių bendruomenėse ir vietinėse Bažnyčiose būtų kanoniškai privalomos. Taip pat pageidautina stiprinti bendruomeninio dalyvavimo struktūras/organus, tinkamai į juos įtraukiant pasauliečius bei pasaulietes ir patikint jiems įžvalgos funkcijas, kai priimami sprendimai apaštalavimo srityje.

i) Bendro veikimo struktūros/organai yra pirmoji sritis, kurioje galima patirti atsakingas funkcijas vykdančių asmenų atskaitomybės dinamiką. Drąsiname vykdančius savo įsipareigojimus asmenis ir kviečiame juos praktikuoti atskaitomybės kultūrą bendruomenei, kurios išraiška jie yra.

 

19. Bažnyčių grupiniai junginiai visos Bažnyčios bendrystėje

Sutarimo sritys

a) Esame įsitikinę, kad kiekviena Bažnyčia būdama Bažnyčių bendrystėje gali daug ką pasiūlyti, nes Šventoji Dvasia gausiai dalina savo dovanas bendrajam gėriui. Jei žvelgiame į Bažnyčią kaip į Kristaus Kūną, lengviau suprantame, kad įvairūs nariai yra vieni nuo kitų priklausomi ir dalijasi tuo pačiu gyvenimu: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Todėl norime ugdyti iš tokio požiūrio kylančias dvasines nuostatas: nuolankumą ir dosnumą, pagarbą ir dalijimąsi. Svarbus taip pat yra noras augti abipusiu pažinimu ir parengti reikiamas struktūras, kad keitimasis dvasiniais turtais, misionieriška mokinyste ir materialinėmis gėrybėmis taptų konkrečia tikrove.

b) Vietos Bažnyčių grupinių junginių tema pasirodė esanti esminė siekiant Bažnyčioje visapusiškai įgyvendinti sinodiškumą. Atsakydama į klausimą, kaip formuoti sinodiškumo ir kolegialumo struktūras, apimančias vietinių Bažnyčių grupinius junginius, asamblėja sutartinai pabrėžė, kad tinkamam pirmojo sinodinio proceso etapo vyksmui buvo svarbi vyskupų konferencijų ir žemyninių asamblėjų atlikta bažnytinė įžvalga.

c) Sinodo procesas parodė, kaip Kanonų teisės kodekse ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekse numatyti organai veiksmingiau atlieka savo funkciją, kai jie suprantami žvelgiant iš vietinių Bažnyčių pozicijos. Tai, kad Bažnyčia (Ecclesia tota) yra Bažnyčių bendrystė, reikalauja, kad kiekvienas vyskupas suvoktų ir išgyventų rūpinimąsi visomis Bažnyčiomis (sollicitudo omnium Ecclesiarum) kaip savo, Bažnyčios ganytojo, tarnystės sudedamąją dalį.

d) Pirmajame sinodinio proceso etape išryškėjo lemiamas vyskupų konferencijų vaidmuo, taip pat paaiškėjo, kad reikia sinodiškumo ir kolegialumo instancijos žemyno lygmeniu. Šiais lygmenimis veikiančios institucijos prisideda prie sinodiškumo įgyvendinimo, kartu paisydamos vietos realijų ir inkultūracijos procesų. Asamblėja išreiškė pasitikėjimą, kad tokiu būdu galima išvengti Bažnyčios valdymo uniformiškumo ir centralizmo pavojaus.

 

Svarstytini klausimai

e) Prieš kurdami naujas struktūras, jaučiame poreikį stiprinti ir gaivinti esamas. Be to, ekleziologiniu ir kanoniniu lygmeniu reikia ištirti implikacijas dėl struktūrų reformos, susijusios su Bažnyčių grupiniais junginiais siekiant, kad jie įgytų labiau sinodinį pobūdį.

f) Žvelgiant į pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios sinodinę praktiką siūloma ištirti, kaip galima laikantis dabartinės kanoninės tvarkos atkurti senąsias institucijas, suderinus jas su naujai įsteigtomis, pavyzdžiui, vyskupų konferencijomis.

g) Manome, kad būtina toliau gilintis į vyskupų konferencijų doktrininį ir teisinį pagrindą pripažįstant kolegialaus veikimo galimybę gvildenti vietinėje aplinkoje kylančius doktrinos klausimus, t. y. iš naujo apmąstyti motu proprio laišką Apostolos suos.

h) Reikėtų peržiūrėti kanonus, kuriuose kalbama apie dalinius susirinkimus (plenarinius ir provincijos), kad platesniu mastu galima būtų įgalinti Dievo tautos dalyvavimą, sekant neseniai Australijoje vykusio plenarinio susirinkimo atveju gautos dispensos pavyzdžiu.

 

Pasiūlymai

i) Tarp Kodekse jau numatytų struktūrų siūlome sustiprinti bažnytinę provinciją arba metropoliją kaip teritorijos vietinių Bažnyčių bendrystės vietą.

j) Sinodiškumo įgyvendinimas regioniniu, nacionaliniu ir žemyno lygmeniu turėtų vadovautis studijomis dėl Bažnyčių grupinių junginių formavimo.

k) Prireikus siūlome įsteigti tarptautines bažnytines provincijas, kurios būtų naudingos vyskupams, nepriklausantiems jokiai vyskupų konferencijai, taip pat skatintų bendrystę tarp valstybinių sienų ribojamų Bažnyčių.

l) Lotynų apeigų šalyse, kuriose yra ir Rytų katalikų Bažnyčių hierarchija, siūloma Rytų apeigų vyskupus įtraukti į nacionalines vyskupų konferencijas, nepažeidžiant jų Bažnyčių kodekse nustatytos valdymo autonomijos.

m) Reikia sukurti kanoninę žemyninių asamblėjų struktūrą, kurioje pagal kiekvieno žemyno ypatumus būtų tinkamai atsižvelgiama į vyskupų konferencijų ir Bažnyčių, turinčių savo delegatus, atspindinčius tikinčiosios Dievo tautos įvairovę, dalyvavimą.

 

20. Vyskupų sinodas ir bažnytinė asamblėja

Sutarimo sritys

a) Net ir patyrus „bendro keliavimo“ nuovargį asamblėjoje suvoktas evangelinis džiaugsmas būti Dievo tauta. Naujovės, pasiūlytos šiam sinodinės kelionės etapui, buvo visuotinai palankiai sutiktos. Akivaizdžiausios yra šios: virsmas nuo Sinodo šventimo įvykio prie proceso (kaip nurodyta apaštališkojoje konstitucijoje Episcopalis communio); kartu su vyskupais dalyvavo kiti nariai, moterys bei vyrai; aktyviai dalyvavo broliškieji delegatai; besirengiant asamblėjai vyko rekolekcijos; Šventojo Petro bazilikoje buvo švenčiama Eucharistija; vyravo maldos atmosfera, taikytas pokalbio Dvasioje metodas; taip pat naujovė buvo pats asamblėjos surengimas Pauliaus VI auloje.

b) Vyskupų sinodo asamblėja, išlaikydama savo išskirtinai vyskupiškąjį pobūdį, šia proga gerai atskleidė vidinį ryšį tarp sinodinio Bažnyčios gyvenimo aspekto (visuotinio dalyvavimo), kolegialaus aspekto (vyskupų rūpinimosi visa Bažnyčia) ir primatiškojo aspekto (Romos vyskupo, bendrystės garanto, tarnystės).

c) Sinodo procesas buvo ir yra mus padrąsinęs malonės metas. Dievas suteikia mums galimybę patirti naują sinodiškumo kultūrą, galinčią vadovauti Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Tačiau buvo priminta, kad nepakanka sukurti bendros atsakomybės struktūras, jei nėra asmeninio atsivertimo į misionierišką sinodiškumą. Visų lygmenų Sinodo instancijos nesumažina asmeninės atsakomybės tų asmenų, kurie dėl savo tarnystės ir charizmų pašaukti jose dalyvauti, bet veikiau kelia jiems dar didesnius reikalavimus.

 

Svarstytini klausimai

d) Teigiamai įvertinta tai, kad, be vyskupų, dalyvavo ir kiti asmenys kaip sinodinės kelionės liudytojai. Tačiau lieka atviras klausimas, kokį poveikį vyskupiškajam asamblėjos pobūdžiui daro jų, kaip visateisių narių, dalyvavimas. Kai kas įžvelgia pavojų, jog nebus tinkamai suprasta specifinė vyskupų užduotis. Taip pat reikia paaiškinti, kokiais kriterijais remiantis asmenys, kurie nėra vyskupai, gali būti kviečiami dalyvauti asamblėjoje.

e) Buvo paminėta Pirmosios Lotynų Amerikos ir Karibų regiono bažnytinės asamblėjos, Brazilijoje įkurtų Dievo tautos struktūrų, Australijoje vykusio plenarinio susirinkimo patirtis. Lieka įvardyti ir labiau panagrinėti, kaip ateityje apibrėžti sinodiškumą ir kolegialumą išskiriant (be nederamo atskyrimo) visų Dievo tautos narių indėlį sprendimų priėmimo procese ir konkrečią vyskupų užduotį. Sinodiškumo, kolegialumo ir primato apibrėžimas neturėtų būti aiškinamas statiškai ar linijiškai, bet pagal cirkuliacinę dinamiką, laikantis diferencijuotos bendros atsakomybės

f) Jei regioniniu lygmeniu galima galvoti apie nuoseklius etapus (bažnytinė asamblėja, po kurios įvyksta vyskupų asamblėja), tikslinga paaiškinti, kaip tai galėtų būti taikoma Katalikų Bažnyčiai kaip visumai. Kai kas mano, jog šioje asamblėjoje taikyta formulė atitinka šį poreikį, kiti siūlo, kad po bažnytinės asamblėjos turėtų įvykti vyskupų asamblėja, kuri užbaigtų įžvalgą, dar kiti linkę sinodinės asamblėjos narių vaidmenį palikti vyskupams.

g) Reikėtų išsamiau panagrinėti ir paaiškinti, kaip įvairių sričių ekspertai, ypač teologai ir kanonistai, galėtų prisidėti prie sinodinės asamblėjos darbo ir sinodinės Bažnyčios procesų.

h) Taip pat reikės apmąstyti, kaip internetas ir komunikavimas medijose veikia sinodinius procesus.

 

Pasiūlymai

i) Reikia įvertinti sinodinius procesus visais Bažnyčios lygmenimis. 

j) Reikia įvertinti Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos vaisius. 

 

Tęsiant kelionę

„Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“ (Mk 4, 30)

Viešpaties žodis yra pirmesnis už kiekvieną Bažnyčios žodį. Mokinių žodžiai, net ir Sinodo žodžiai, yra tik aidas to, ką sako Viešpats.

Skelbdamas Karalystę Jėzus pasirinko kalbėti palyginimais. Jis rado įvaizdžių Dievo slėpiniui atskleisti per įprastas žmogaus gyvenimo patirtis: gamtos ženklus, darbo veiksmus, kasdienybės įvykius. Taip jis mums pasako, kad Karalystė mus pranoksta, bet nėra mums svetima. Arba įžvelgiame ją pasaulio dalykuose, arba liksime jos niekada nepamatę.

Į žemę nukritusiame grūde Jėzus įžvelgė savo likimą. Iš pažiūros tai niekis, pasmerktas supūti, tačiau galiausiai jame glūdi nesustabdoma, nenumatoma velykinė dinamika. Tai dinamiškumas, kuriam lemta duoti gyvybę, tapti duona daugeliui – duona, skirta tapti Eucharistija.

Šiandienos kultūroje, kurioje kaunamasi dėl viršenybės ir kuri apsėsta matomumo, Bažnyčia raginama kartoti Jėzaus žodžius ir juos atgaivinti su visa jų galia.

„Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“ Šis Viešpaties klausimas nušviečia dabar mūsų laukiantį darbą. Tai nereiškia, kad turėtume išskaidyti veiklą daugelyje frontų, siekdami veiksmingumo ir vadovaudamiesi procedūrine logika. Tai veikiau klausimas, kaip tarp šioje Ataskaitoje pateiktų daugybės žodžių ir pasiūlymų suvokti tai, kas atrodo kaip mažas grūdas, bet yra kupinas ateities, ir įsivaizduoti, kaip jį įberti į dirvą, kad subręstų daugelio žmonių gyvenimui.

„Kaip tai įvyks?“ – išgirdusi Žodį klausė savęs Marija Nazarete (Lk 1, 34). Atsakymas tik vienas – pasilikti Dvasios šešėlyje ir leisti, kad mus apgaubtų Jos galia.

Žvelgdami į laikotarpį nuo dabar iki antrosios asamblėjos sesijos, dėkokime Viešpačiui už ligšiolinę kelionę ir už malones, kuriomis jis ją palaimino. Būsimą etapą patikime Mergelės Marijos, tikros vilties ir paguodos ženklo tikinčiosios Dievo tautos kelionėje, taip pat šventųjų apaštalų Simono ir Judo, kurių šventę šiandien švenčiame, užtarimui.

Adsumus Sancte Spiritus!

 

Roma, 2023 m. spalio 28 d., Šventųjų apaštalų Simono ir Judo šventė