Pristatymas

Šioje deklaracijoje atsižvelgiama į įvairius klausimus, kurie buvo pateikti šiai dikasterijai tiek ankstesniais metais, tiek pastaruoju metu. Rengiant šį dokumentą, kaip įprasta, buvo konsultuojamasi su ekspertais, inicijuotas atitinkamas redagavimo procesas, projektas buvo aptartas Tikėjimo mokymo dikasterijos Doktrinos sekcijos kongrese. Per dokumento rengimo laiką netrūko pasitarimų su Šventuoju Tėvu. Galiausiai deklaracija buvo pateikta Šventajam Tėvui, kuris ją patvirtino savo parašu.

Nagrinėjant šio dokumento temą buvo paskelbtas Šventojo Tėvo atsakymas į kai kurių kardinolų Dubia, kuriame pateikta svarbių paaiškinimų dėl čia svarstomų dalykų ir kuris esmingai nulėmė dikasterijos darbą. Kadangi „Romos kurija pirmiausia yra Petro įpėdinio tarnystės priemonė“ (Apaštališkoji konstitucija Praedicate Evangelium, II, 1), mūsų darbas turi skatinti tiek ilgaamžės Bažnyčios doktrinos supratimą, tiek Šventojo Tėvo mokymo priėmimą.

Kaip ir minėtame Šventojo Tėvo atsakyme į dviejų kardinolų Dubia, šioje deklaracijoje tvirtai laikomasi tradicinio Bažnyčios mokymo apie santuoką ir neleidžiama jokių liturginių apeigų ar į liturgines apeigas panašių palaiminimų, kurie galėtų sukelti painiavą. Vis dėlto šis dokumentas vertingas tuo, kad jame siūlomas specifinis ir novatoriškas įnašas į palaiminimų pastoracinės reikšmės suvokimą, leidžiantis išplėsti ir praturtinti klasikinę palaiminimų sampratą, glaudžiai susijusią su liturgine perspektyva. Ši teologinė refleksija, grindžiama popiežiaus Pranciškaus pastoracine vizija, iš tikrųjų plėtoja tai, kas Bažnyčios magisteriume ir oficialiuose tekstuose buvo pasakyta apie palaiminimus. Tai paaiškina, kodėl tekstas įgavo tipologinę „deklaracijos“ formą.

Būtent šiame kontekste galima suprasti galimybę laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras, oficialiai neįteisinant jų statuso ir niekaip nekeičiant Bažnyčios ilgaamžio mokymo apie santuoką.

Šia deklaracija taip pat siekiama pagerbti ištikimąją Dievo tautą, kuri garbina Viešpatį daugybe gestų, reiškiančių gilų pasitikėjimą Jo gailestingumu, ir su tokiu nusiteikimu nuolat ateina prašyti Motinos Bažnyčios palaiminimo.

Prefektas

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

 

Įvadas

1. Maldaujamas tikinčios Dievo tautos pasitikėjimas gauna palaiminimo dovaną, išsiliejančią iš Kristaus širdies per jo Bažnyčią. Kaip taikliai primena popiežius Pranciškus: „Didysis Dievo palaiminimas yra Jėzus Kristus, jis yra didžioji Dievo dovana, jo Sūnus. Jis yra palaiminimas visai žmonijai, palaiminimas, išgelbėjęs mus visus. Jis yra amžinasis Žodis, kuriuo Tėvas mus palaimino, kai, pasak šventojo Pauliaus, „tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8): Žodis, tapęs kūnu ir paaukotas už mus ant kryžiaus“[1].

2. Ši dikasterija, remdamasi tokia didžia ir guodžiančia tiesa, apsvarstė keletą oficialių ir neoficialių klausimų dėl galimybės laiminti tos pačios lyties poras, taip pat, atsižvelgdama į popiežiaus Pranciškaus tėvišką ir pastoracinę nuostatą, apgalvojo galimybę pateikti naujų paaiškinimų dėl tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos suformuluoto ir 2021 m. vasario 22 d. paskelbto Responsum ad dubium [2].

3. Minėtas Responsum sukėlė gana daug ir įvairių reakcijų: vieni palankiai įvertino šio dokumento aiškumą ir jo nuoseklią dermę su nekintamu Bažnyčios mokymu; kiti nesutiko su neigiamu atsakymu į klausimą arba manė, kad jo formuluotė ir pridedamoje aiškinamojoje notoje pateikti motyvai yra nepakankamai aiškūs. Siekiant su broliška meile reaguoti į tuos motyvus, dera dar kartą imtis šios temos ir pasiūlyti viziją, kurioje nuosekliai dera doktrininiai ir pastoraciniai aspektai, nes „bet kurį tikėjimo mokymą turi lydėti evangelizacinė nuostata, žadinanti širdies pritarimą artumu, meile ir liudijimu“ [3].

 

I. Palaiminimas, siejamas su Santuokos sakramentu

4. Neseniai paskelbtas popiežiaus Pranciškaus atsakymas į antrąjį iš penkių dviejų kardinolų užduotų klausimų [4] suteikia galimybę toliau gilintis į šią temą, ypač į jos pastoracinius aspektus. Kalbama apie tai, kaip vengti „pripažinti santuoka tai, kas nėra santuoka“ [5]. Todėl neleistinos apeigos ir maldos, galinčios kelti painiavą tarp to, kas konstitutyviai būdinga santuokai kaip „išskirtinei, stabiliai ir neišardomai vyro ir moters sąjungai, natūraliai atvirai vaikų gimdymui“[6], ir to, kas jai priešinga. Šis įsitikinimas grindžiamas ilgaamže katalikiška santuokos doktrina. Tik šiame kontekste lytiniai santykiai įgyja savo natūralią, tinkamą ir visiškai žmogišką prasmę. Bažnyčios mokymas šiuo klausimu išlieka tvirtas.

5. Tai atitinka Evangelijos pateikiamą santuokos sampratą. Todėl palaiminimų atžvilgiu Bažnyčia turi teisę ir pareigą vengti bet kokių apeigų, galinčių prieštarauti šiam įsitikinimui ar kelti painiavą. Tokia yra ir tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum prasmė, kur teigiama, kad Bažnyčia neturi galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų.

6. Reikia pabrėžti, kad būtent Santuokos sakramento apeigų atveju turimas omenyje ne bet koks palaiminimas, o tik įšventintam tarnautojui rezervuotas veiksmas. Šiuo atveju įšventintojo tarnautojo teikiamas palaiminimas tiesiogiai susijęs su ypatinga vyro ir moters, savo abipusišku sutikimu sudarančių išskirtinę ir neišardomą sandorą, sąjunga. Tai leidžia mums geriau išryškinti pavojų supainioti bet kokiai kitai sąjungai teikiamą palaiminimą su Santuokos sakramentui būdinga apeiga.

 

II. Skirtingų palaiminimų reikšmė

7. Kita vertus, minėtame Šventojo Tėvo atsakyme raginama stengtis išplėsti ir praturtinti palaiminimų reikšmės suvokimą.

8. Palaiminimai gali būti suvokiami kaip viena iš labiausiai paplitusių ir nuolat besivystančių sakramentalijų. Jie padeda suvokti Dievo buvimą visuose gyvenimo įvykiuose ir primena, kad net ir naudodamasis sukurtaisiais dalykais žmogus yra kviečiamas ieškoti Dievo, jį mylėti ir jam ištikimai tarnauti [7]. Todėl palaiminimai skiriami žmonėms, kulto bei pamaldumo objektams, sakraliniams atvaizdams, gyvenimo, darbo ir kančios vietoms, žemės ir žmogaus darbo vaisiams ir visoms sukurtosios tikrovės apraiškoms, kurios nurodo Kūrėją, savo grožiu jį šlovina ir giria.

 

Liturginė palaiminimo apeigų reikšmė

9. Žvelgiant į palaiminimą griežtai liturginiu požiūriu reikalaujama, kad tai, kas laiminama, atitiktų Dievo valią, išreikštą Bažnyčios mokyme.

10. Iš tikrųjų palaiminimai švenčiami tikėjimo galia ir yra skirti Dievo šlovei bei jo tautos dvasinei naudai. Kaip aiškinama Romos apeigyne, „kad tai būtų aiškiau matoma, pagal seną tradiciją palaiminimo formulėmis pirmiausia siekiama pagarbinti Dievą už jo dovanas, paprašyti jo malonių ir sutramdyti pasaulyje blogio galybę“ [8], todėl tie, kurie per Bažnyčią prašo Dievo palaiminimo, kviečiami sustiprinti „savo nusiteikimus tuo tikėjimu, kuriam viskas galima“, ir pasitikėti meile, „kuri skatina laikytis Dievo įsakymų“ [9]. Todėl, viena vertus, nors visada ir visur yra galimybė „šlovinti Dievą per Kristų Šventojoje Dvasioje, jo šauktis ir jam dėkoti“ [10], kita vertus, dera pasirūpinti, kad „tai nebūtų taikoma daiktams, vietoms ar aplinkybėms, priešingiems Evangelijos įstatymui ar jos dvasiai“ [11]. Tokia yra liturginė palaiminimų samprata, kai jie tampa oficialiai siūlomomis Bažnyčios apeigomis.

11. Remiantis šiais samprotavimais, minėto tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum aiškinamojoje notoje primenama, jog kai tam tikra liturgine apeiga palaiminimas teikiamas kokiems nors žmonių santykiams, būtina, kad tai, kas laiminama, atitiktų Dievo planus, įrašytus kūrinijoje ir visiškai apreikštus Viešpaties Kristaus. Kadangi Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais lytinius santykius tik santuokoje, ji neturi teisės teikti liturginio palaiminimo, jei per tai kokia nors forma būtų moraliai legitimizuojama sąjunga, kuri tariasi esanti santuoka, arba nesantuokinė lytinė praktika. Šio paaiškinimo esmę Šventasis Tėvas pakartojo Respuestas raštu atsakydamas į dviejų kardinolų Dubia.

12. Taip pat turime vengti pavojaus susiaurinti palaiminimų reikšmę apsiribodami vien šiuo aspektu, nes tai verstų mus reikalauti paprastam palaiminimui tokių pat moralinių sąlygų, kokių reikalaujama priimant sakramentus. Dėl tokios rizikos reikia išplėsti šią perspektyvą. Kyla grėsmė, jog tokiam mylimam ir plačiai paplitusiam pastoraciniam veiksmui bus keliama per daug moralinių sąlygų, kurios kontrolės pretekstu gali užgožti besąlygišką Dievo meilės galią, kuria grindžiamas palaiminimo gestas.

13. Būtent šiuo požiūriu popiežius Pranciškus ragino mus „neapleisti pastoracinės meilės, kuri turi persmelkti visus mūsų sprendimus bei nuostatas“, ir vengti „būti teisėjais, kurie tik neigia, atmeta, išskiria“[11]. Tad atsiliepkime į jo pasiūlymą plėtodami platesnę palaiminimų sampratą.

 

Palaiminimai Šventajame Rašte

14. Siekdami apmąstyti palaiminimus ir pasitelkti skirtingus požiūrius pirmiausia turime leisti, kad mus apšviestų Šventojo Rašto balsas.

15. „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę“ (Sk 6, 24–26). Šis „kunigiškasis palaiminimas“, kurį randame Senajame Testamente, konkrečiai Skaičių knygoje, yra „nusileidžiančio“ pobūdžio, nes juo šaukiamasi palaiminimo, nusileidžiančio iš Dievo ant žmogaus: tai vienas seniausių dieviškojo palaiminimo tekstų. Biblijos puslapiuose aptinkame ir kitą palaiminimą, kuris „kyla“ iš žemės į dangų, į Dievą. Taigi laiminti taip pat reiškia šlovinti, švęsti ir dėkoti Dievui už jo gailestingumą ir ištikimybę, už jo sukurtus stebuklus ir už visa, kas įvyko jo valia: „Mano siela, šlovink Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą“ (Ps 103, 1).

16. Laiminančiam Dievui mes taip pat atsiliepiame laimindami. Salemo karalius Melchizedekas laimina Abraomą (plg. Pr 14, 19); Rebeką palaimina jos šeimos nariai prieš jai tampant Izaoko žmona (plg. Pr 24, 60); Izaokas savo ruožtu palaimina savo sūnų Jokūbą (plg. Pr 27, 27). Jokūbas palaimina faraoną (plg. Pr 47, 10), savo anūkus Efraimą ir Manasą (plg. Pr 48, 20) ir visus dvylika savo sūnų (plg. Pr 49, 28). Mozė ir Aaronas laimina bendruomenę (plg. Iš 39, 43; Kun 9, 22). Šeimų galvos laimina savo vaikus per vestuves, prieš kelionę, artėjant mirčiai. Taigi šie palaiminimai reiškiasi kaip apstybe trykštanti ir besąlygiška dovana.

17. Naujajame Testamente palaiminimas iš esmės išlaiko tą pačią reikšmę kaip ir Senajame. Vėl susiduriame su „nusileidžiančia“ dieviškąja dovana, „pakylančia“ žmogaus padėka ir žmogaus teikiamu palaiminimu, kuris „skleidžiasi“ į kitus žmones. Kalbą atgavęs Zacharijas laimina Viešpatį už jo nuostabius darbus (plg. Lk 1, 64). Senasis Simeonas, laikydamas ant rankų kūdikį Jėzų, laimina Dievą už suteiktą malonę regėti gelbstintį Mesiją, o paskui kūdikio tėvus Mariją ir Juozapą (plg. Lk 2, 34). Jėzus laimina Tėvą garsiąja šlovinimo ir džiūgavimo giesme: „Šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie“ (Mt 11, 25).

18. Jėzuje tęsiama Senojo Testamento tradicija: laiminimas yra ne tik kylantis, skiriamas Tėvui, bet ir nusileidžiantis, išliejamas kitiems kaip malonės, apsaugos ir gerumo gestas. Pats Jėzus šią praktiką įgyvendino ir skatino. Pavyzdžiui, laimino vaikus: „Jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 16). O Jėzaus žemiškasis gyvenimas baigiasi būtent paskutiniu palaiminimu, skirtu Vienuolikai, prieš žengiant jam pas Tėvą: „Ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 24, 50–51). Paskutinis Jėzaus atvaizdas žemėje yra laiminimui iškeltos rankos.

19. Meilės slėpinyje Dievas per Kristų perduoda savo Bažnyčiai galią laiminti. Laiminimas, Dievo suteikiamas žmonėms, o jų perduodamas artimiesiems, virsta įtraukimu, solidarumu ir sutaikinimu. Tai pozityvi paguodos, rūpinimosi ir padrąsinimo žinia. Palaiminimas išreiškia gailestingą Dievo apkabinimą ir Bažnyčios motinystę ir kviečia, kad tikintieji savo broliams bei seserims puoselėtų tokius pat jausmus kaip Dievas.

 

Teologinė-pastoracinė palaiminimų samprata

20. Tas, kuris prašo palaiminimo, rodo, kad jam gyvenime reikia išganingo Dievo buvimo, o kuris prašo Bažnyčios palaiminimo, pripažįsta ją kaip Dievo teikiamo išganymo sakramentą. Prašyti palaiminimo Bažnyčioje reiškia pripažinti, kad bažnytinis gyvenimas kyla iš Dievo gailestingumo įsčių ir padeda mums eiti pirmyn, geriau gyventi, atsiliepti į Viešpaties valią.

21. Siekdamas padėti mums suvokti, kuo vertingas labiau pastoracinis požiūris į palaiminimus, popiežius Pranciškus ragino su tikėjimu ir tėviško gailestingumo nuostata apmąstyti tai, jog „prašydamas palaiminimo žmogus prašo Dievo pagalbos, maldauja, kad galėtų gyventi geriau, išreiškia pasitikėjimą Tėvu, kuris gali mums padėti gyventi geriau“ [12]. Šis prašymas turėtų būti visokeriopai vertinamas, lydimas ir priimamas su dėkingumu. Žmonės, spontaniškai ateinantys prašyti palaiminimo,  parodo savo nuoširdų atvirumą transcendencijai, vien savo jėgomis nepasikliaujančios širdies pasitikėjimą, Dievo poreikį ir troškimą išsiveržti iš siaurų šio užsisklendusio pasaulio ribų.

22. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė mus moko, kad be pasitikėjimo „nėra kito kelio, kuris vestų į viską dovanojančią Meilę. Per pasitikėjimą mūsų gyvenime trykšta malonės versmė [...]. Tinkamiausia laikysena yra grįsti širdies pasitikėjimą ne savimi, bet begaliniu be ribų mylinčio Dievo gailestingumu [...]. Pasaulio nuodėmė yra didžiulė, bet ji nėra begalinė. O gailestingoji Atpirkėjo meilė, ji tikrai yra begalinė“[13].

23. Kai ši tikėjimo raiška suvokiama ne liturgijos kontekste, atsiduriama didesnio spontaniškumo ir laisvės erdvėje, tačiau „maldingųjų praktikų pasirinktinis pobūdis jokiu būdu nėra nepakankamas jų vertinimas ar netgi nepagarba joms. Norint žengti šioje srityje pirmyn reikia teisingai ir išmintingai įvertinti liaudiškojo pamaldumo turtus, šių turtų potencialą“ [14]. Taigi palaiminimai tampa ne rizika ar problema, o naudotinu pastoraciniu ištekliumi.

24. Svarstant liaudiškosios pastoracijos požiūriu, palaiminimai vertintini kaip pamaldumo aktai, „atliekami ne Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimo metu“. Liaudiškojo pamaldumo „kalba, ritmas, eiga ir teologiniai akcentai skiriasi nuo atitinkamų liturginių veiksmų. Kadangi maldingumo praktikos turi išlaikyti savo būdingą stilių, paprastumą ir kalbą, nedera joms primesti „liturginių šventimų“ formų“ [15].

25. Be to, Bažnyčia turi vengti savo pastoracinę praktiką grįsti „tariamo doktrininio bei drausminio tikrumo“ schemomis, ypač kai tai skatina „narcizišką ir autoritarišką elitiškumą, kai kiti ne evangelizuojami, o analizuojami bei klasifikuojami ir, užuot jiems palengvinus prieigą prie malonės, energija eikvojama kontrolei“ [16]. Taigi, kai žmonės prašo palaiminimo, išsami moralinė analizė neturėtų būti išankstinė palaiminimo suteikimo sąlyga. Iš jų taip pat neturėtų būti reikalaujama išankstinio moralinio tobulumo.

26. Šiuo atžvilgiu Šventojo Tėvo Respuestas atsakymai padeda pagilinti tuometinės Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. suformuluotą pareiškimą pastoraciniu požiūriu, nes iš tikrųjų kviečia siekti įžvelgti, ar yra „vieno ar kelių asmenų prašomų palaiminimo formų, neperteikiančių klaidingos santuokos sampratos“ galimybė [17], taip pat atsižvelgiant į tai, kad situacijose, kurios objektyviu požiūriu yra moraliai nepriimtinos, „pastoracinė meilė reikalauja netraktuoti tiesiog kaip „nusidėjėlių“ kitų asmenų, kurių kaltę ar atsakomybę gali sušvelninti įvairūs subjektyvų pakaltinamumą lemiantys veiksniai“ [18].

27. Deklaracijos pradžioje cituotoje katechezėje popiežius Pranciškus apibūdino tokius palaiminimus, kurie visiems teikiami nieko neprašant. Verta atvira širdimi perskaityti šiuos žodžius, nes jie padeda suvokti besąlygiškai teikiamų palaiminimų pastoracinę prasmę: „Dievas yra tas, kuris laimina. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose nuolat kartojami palaiminimai. Dievas laimina, bet žmonės taip pat laimina, ir netrukus paaiškėja, jog palaiminimas turi ypatingą galią, kuri lydi jį gavusius visą gyvenimą ir nuteikia žmogaus širdį leisti, kad Dievas ją perkeistų [...]. Taigi Dievui esame svarbesni už visas nuodėmes, kurias galime padaryti, nes jis yra tėvas, jis yra motina, jis yra tyra meilė, Jis palaimino mus visiems laikams. Jis niekada nenustos mūsų laiminti. Skaityti šiuos biblinius palaiminimo tekstus kalėjime ar reabilitacijos bendruomenėje yra stipri patirtis. Leisti tiems žmonėms pajusti, kad jie išlieka palaiminti nepaisant jų rimtų klaidų, kad jų dangiškasis Tėvas ir toliau nori jiems gero, ir viltis, jog jie galiausiai atsivers gerumui. Net jei artimiausi giminaičiai apleido, laikydami juos nepataisomais, Dievui jie tebėra jo vaikai“ [19].

28. Būna įvairių progų, kai žmonės spontaniškai prašo palaiminimo – piligriminėse kelionėse, šventovėse ar net gatvėje sutikę kunigą. Kaip pavyzdį galime pateikti liturginę knygą De Benedictionibus, kurioje pateikiama ištisa virtinė žmonėms skirtų palaiminimo apeigų: seneliams, ligoniams, katechezės ar maldos grupės dalyviams, į kelionę vykstantiems piligrimams, savanorių grupėms ir draugijoms ir t. t. Tai palaiminimai visiems, nė vieno žmogaus nevalia išskirti. Pavyzdžiui, Senelių palaiminimo apeigų įvade teigiama, jog palaiminimo tikslas – „kad seneliai gautų iš savo brolių ir seserų pagarbos bei dėkingumo liudijimą ir patys su jais dėkotų Viešpačiui už iš jo gautąsias malones ir tuos gerus darbus, kuriuos jo padedami yra padarę“ [20]. Šiuo atveju palaiminimo objektas yra senas žmogus, už kurį ir su kuriuo dėkojama Dievui už jo padarytą gėrį ir gautas malones. Niekam negali būti užkirstas kelias šiai padėkai, ir kiekvienas žmogus, net jei jo gyvenimo situacija neatitinka Kūrėjo plano, turi teigiamų elementų, už kuriuos galima šlovinti Viešpatį.

29. Žvelgiant iš kylančio matmens perspektyvos, kai žmogus suvokia Viešpaties dovanas ir jo besąlygišką meilę, net ir nuodėmės situacijose, ypač kai malda yra išklausoma, tikinčiojo širdis garbindama ir laimindama kyla Dievop. Niekam nėra užkirstas kelias tokiam palaiminimui. Kiekvienas – individualiai ar kartu su kitais – gali kelti į Dievą savo gyrių bei padėką.

30. Tačiau liaudiškasis palaiminimų suvokimas apima ir nusileidžiančio palaiminimo vertę. Nors „vyskupijai, vyskupų konferencijai ar bet kuriai kitai bažnytinei struktūrai nedera nuolat ir oficialiai įtvirtinti procedūras ar apeigas įvairiais klausimais“ [21], apdairumas ir pastoracinė išmintis gali įtaigoti, kad, vengdamas skandalo ar sumaišties tarp tikinčiųjų, įšventintasis tarnautojas prisijungtų prie maldų tų asmenų, kurie, nors ir gyvendami sąjungoje, jokiu būdu neprilyginamoje santuokai, nori patikėti save Viešpačiui ir jo gailestingumui, šauktis jo pagalbos ir būti vedami į geresnį jo meilės ir tiesos plano supratimą.

 

III. Nereguliariose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų palaiminimas

31. Čia apibūdintame kontekste atsiranda galimybė laiminti nereguliariose situacijose esančias poras, taip pat tos pačios lyties asmenų poras, tačiau bažnytinė valdžia neturėtų įtvirtinti tokio laiminimo apeigų formos, kad tai nebūtų painiojama su Santuokos sakramentui būdingu palaiminimu. Tokiais atvejais teikiamas palaiminimas yra vertingas ne tik „kylančiuoju“ aspektu, bet juo taip pat šaukiamasi iš paties Dievo „nusileidžiančio“ palaiminimo tiems, kurie, pripažindami esą vargšai ir reikalingi Dievo pagalbos, nereikalauja savo statuso įteisinimo, bet prašo, kad visa, kas jų gyvenime bei santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai pagrįsta, būtų Šventosios Dvasios buvimu apgaubta, išgydyta ir pakylėta. Šiomis palaiminimo formomis Dievo prašoma suteikti iš jo Dvasios impulsų kylančią pagalbą – klasikinėje teologijoje tai vadinama „padedamosiomis malonėmis“ – kad žmonių santykiai bręstų ir augtų ištikimybe Evangelijos žiniai, kad būtų išsilaisvinti iš savo netobulumų bei silpnybių ir reikštųsi vis didesne dieviškosios meilės apimtimi.

32. Dievo malonė iš tiesų veikia gyvenime tų žmonių, kurie nesiskelbia esą teisūs, bet nuolankiai pripažįsta, jog yra nusidėjėliai, kaip ir visi kiti. Ji gali viską nukreipti pagal paslaptingus ir nenuspėjamus Dievo planus. Todėl Bažnyčia su nenuilstama išmintimi ir motiniškumu priima visus, nuolankia širdimi besiartinančius prie Dievo, ir lydi juos tomis dvasinės pagalbos apraiškomis, kurios leidžia visiems iki galo suprasti ir įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime [22].

33. Toks palaiminimas, nors ir nėra liturginių apeigų dalis [23], užtarimo maldą sujungia su nuolankiai besikreipiančiųjų į Dievą pagalbos prašymu. Dievas niekada neatstumia nė vieno prie jo besiartinančio žmogaus! Iš esmės palaiminimas siūlo žmonėms priemonę, sustiprinančią jų pasitikėjimą Dievu. Palaiminimo prašymas išreiškia ir maitina atvirumą transcendencijai, pamaldumą, artumą Dievui per tūkstančius konkrečių gyvenimo aplinkybių, o tai nėra menkas dalykas mūsų gyvenamame pasaulyje. Tai Šventosios Dvasios sėkla, kurią reikia puoselėti, o ne jai trukdyti.

34. Pati Bažnyčios liturgija kviečia mus laikytis tokios pasitikėjimo nuostatos net ir mūsų nuodėmių, trūkumų, silpnybių ir sumaišties akivaizdoje, kaip liudija ši graži Pradžios malda iš Romos mišiolo: „Visagali ir amžinasis Dieve! Būdamas be galo geras, tu prašantiems duodi daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia. Gausiai parodyk mums savo gailestingumą, atleisk visa, kas sąžinę slegia, ir pridėk, ko nė melsti nedrįstame“ (XXVII eilinis sekmadienis). Iš tiesų, kaip dažnai per paprastą ganytojo palaiminimą, šiuo gestu nepretenduojant nieko sankcionuoti ar įteisinti, žmonės gali patirti Tėvo artumą labiau, „negu jie nusipelno ir meldžia“.

35. Todėl įšventintųjų tarnautojų pastoracinis jautrumas taip pat turėtų būti lavinamas, kad jie galėtų spontaniškai suteikti palaiminimus, kurių nėra Palaiminimų apeigyne.

36. Šia prasme labai svarbu suprasti popiežiaus rūpinimąsi, kad šie neritualizuoti palaiminimai ir toliau liktų paprastais gestais, veiksminga priemone, sustiprinančia palaiminimo prašančių žmonių pasitikėjimą Dievu, ir netaptų liturginiu ar pusiau liturginiu veiksmu, panašiu į sakramentą. Priešingu atveju tai būtų rimtas nuskurdinimas, nes liaudiškojo pamaldumo požiūriu labai vertingas gestas būtų pernelyg kontroliuojamas, o žmones gyvenime palydintys sielovados tarnautojai netektų laisvės ir spontaniškumo.

37. Šiuo atžvilgiu reikėtų prisiminti iš dalies jau cituotus Šventojo Tėvo žodžius: „Sprendimai, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali būti iš dalies grindžiami pastoraciniu apdairumu, nebūtinai turi tapti norma. Tai reiškia, kad vyskupijai, vyskupų konferencijai ar bet kuriai kitai bažnytinei struktūrai nederėtų nuolat ir oficialiai įtvirtinti procedūras ar apeigas visokio pobūdžio klausimais [...]. Kanonų teisė neturėtų ir negali aprėpti visko, taip pat ir vyskupų konferencijos neturėtų pretenduoti į tai savo įvairiais dokumentais ir protokolais, nes Bažnyčios gyvenimas teka ne tik normatyviu, bet ir daugeliu kitų kanalų“ [24]. Popiežius Pranciškus priminė, kad visko, „kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens“, nes tai „atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai“ [25].

38. Dėl šios priežasties nereikėtų nei skatinti, nei numatyti nereguliarioje situacijoje esančių porų palaiminimo ritualo, tačiau taip pat nevalia trukdyti ar drausti, kad Bažnyčia būtų artima kiekvienai situacijai, kurioje Dievo pagalbos prašoma per paprastą palaiminimą. Trumpoje maldoje, kuri gali būti sukalbama prieš šį spontanišką palaiminimą, įšventintasis tarnautojas galėtų prašyti ramybės, sveikatos, kantrybės, dialogo ir abipusės pagalbos, taip pat Dievo šviesos ir stiprybės, kad laiminamieji galėtų visiškai įvykdyti jo valią.

39. Bet kuriuo atveju, būtent siekiant išvengti bet kokios painiavos ar skandalo, jei nereguliarioje situacijoje esanti pora prašo palaiminimo maldos, nors ir atliekamos ne pagal liturginėse knygose nustatytas apeigas, tokio palaiminimo niekada nevalia teikti nei per civilinės sąjungos ceremoniją, nei kaip nors susieti jį su šia ceremonija. Tas pat pasakytina ir apie santuokai būdingus drabužius, gestus ir žodžius. Šitai taip pat galioja, jei palaiminimo prašo tos pačios lyties pora.

40. Vietoj to toks palaiminimas gali būti teikiamas kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, lankantis šventovėje, susitikus su kunigu, grupinės maldos ar piligriminės kelionės metu. Šiais palaiminimais, kurie teikiami ne liturgijos apeigų formomis, bet veikiau išreiškia Bažnyčios motinišką širdį ir yra panašūs į palaiminimus, kylančius iš liaudiškojo pamaldumo gelmių, nesiekiama nieko įteisinti, o tik atverti savo gyvenimą Dievui, prašyti jo pagalbos geriau gyventi, taip pat šauktis Šventosios Dvasios, kad būtų galima ištikimiau gyventi pagal Evangelijos vertybes.

41. Tai, kas šioje deklaracijoje pasakyta apie tos pačios lyties asmenų porų palaiminimą, yra pakankamas orientyras, kuriuo vadovaudamiesi įšventintieji tarnautojai gali siekti apdairios ir tėviškos įžvalgos šiuo klausimu. Todėl, be pirmiau pateiktų nuorodų, nereikia laukti jokių papildomų atsakymų dėl galimų būdų, kaip sunorminti tokių palaiminimų detales ar praktinius aspektus [26].

 

IV. Bažnyčia yra begalinės Dievo meilės sakramentas

42. Bažnyčia ir toliau aukoja tas maldas ir prašymus, kuriuos pats Kristus savo žemiškojo gyvenimo dienomis aukojo su balsiu šauksmu bei ašaromis (plg. Žyd 5, 7) ir kurie kaip tik dėl šios priežasties yra ypač veiksmingi. „Šitaip bažnytinė bendruomenė ne tik meile, pavyzdžiu ir atgailos darbais, bet ir malda vesdama sielas pas Kristų rodo savo motiniškąją meilę“ [27].

43. Taigi Bažnyčia yra begalinės Dievo meilės sakramentas. Todėl net jei žmogaus santykį su Dievu temdo nuodėmė, jis visada gali prašyti palaiminimo ištiesdamas į Jį ranką, kaip Petras audros metu šaukėsi Jėzaus: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30). Trokšti palaiminimo ir jį priimti kai kuriose situacijose gali būti įmanomas gėris. Popiežius Pranciškus primena, jog „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų“ [28]. Taip „suspindi mirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo išganomosios meilės grožis“ [29].

44. Kiekvienas palaiminimas yra proga iš naujo skelbti kerigmą, kvietimas dar labiau priartėti prie Kristaus meilės. Popiežius Benediktas XVI mokė: „Bažnyčia, kaip ir Marija, yra Dievo palaiminimo pasauliui tarpininkė: priimdama Jėzų, ji priima palaiminimą ir perduoda jį, atnešdama Jėzų. Jėzus yra gailestingumas ir ramybė, kurių pasaulis negali pats sau suteikti ir kurių jam reikia visada ir daug labiau negu duonos“[30].

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi autoritetingu Šventojo Tėvo Pranciškaus mokymu, ši dikasterija galiausiai nori priminti, kad „tai yra krikščioniškojo romumo šaknys, gebėjimas suvokti, kad esi palaimintas, ir gebėjimas laiminti [...]. Šiam pasauliui reikia palaiminimo, o mes galime laiminti ir priimti palaiminimą. Tėvas mus myli, ir mums belieka džiaugsmingai jį šlovinti, jam dėkoti ir mokytis iš jo laiminti“ [31]. Taip kiekvienas brolis ir sesuo Bažnyčioje galės pajusti, kad jie visada yra piligrimai, visada prašytojai, visada mylimi ir, nepaisant visko, visada laiminami.

 

Prefektas

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

 

Doktrinos skyriaus sekretorius

Mons. Armando Matteo

 

Ex Audientia 2023 m. gruodžio 18 d.

Pranciškus

 

 

[1] Pranciškus. Katechezė apie maldą: palaiminimas (2020 m. gruodžio 2 d.), L'Osservatore Romano, 2020 m. gruodžio 2 d., p. 8.

[2] Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. „Responsum“ ad „dubium“ de benedictione unionem personarum eiusdem sexus et Nota esplicativa, AAS 113 (2021), 431–434.

[3] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 42, AAS 105 (2013), 1037–1038.

[4] Plg. Pranciškus. Respuestas a los Dubia propuestos por dos Cardenales (2023 m. liepos 11 d.).

[5] Ten pat, ad dubium 2, c.

[6] Ten pat, ad dubium 2, a.

[7] Plg. Rituale Romanum ex decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum auctoritate Ioannis Pauli PP. II promulgatum, De Benedictionibus, Editio typica, Praenotanda, Typis Polyglottis Vaticanis, Civitate Vaticana 1985, 12.

[8] Ten pat, 11: „Quo autem clarius hoc pateat, antiqua ex traditione, formulae benedictionum eo spectant ut imprimis Deum pro eius donis glorificent eiusque impetrent beneficia atque maligni potestatem in mundo compescant“.

[9] Ten pat, 15: „Quare illi qui benedictionem Dei per Ecclesiam expostulant, dispositiones suas ea fide confirment, cui omnia sunt possibilia; spe innitantur, quae non confundit; caritate praesertim vivificentur, quae mandata Dei servanda urget“.

[10] Ten pat, 13: „Semper ergo et ubique occasio praebetur Deum per Christum in Spiritu Sancto laudandi, invocandi eique gratias reddendi, dummodo agatur de rebus, locis, vel adiunctis quae normae vel spiritui Evangelii non contradicant“.

[11] Pranciškus. Respuestas a los Dubia propuestos por dos Cardenales, ad dubium 2, d.

[12] Ten pat, ad dubium 2, e.

[13] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas C'est la confiance (2023 m. spalio 15 d.), 2, 20, 29.

[14] Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. Principai ir gairės, Libreria Editrice Vaticana, Vatikanas, 2002, 12.

[15] Ten pat, 13.

[16] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 94, AAS 105 (2013), 1060.

[17] Pranciškus. Respuestas a los Dubia propuestos por dos Cardenales, ad dubium 2, e.

[18] Ten pat, ad dubium 2, f.

[19] Pranciškus. Katechezė apie maldą: palaiminimas (2020 m. gruodžio 2 d.), L'Osservatore Romano, 2020 m. gruodžio 2 d., p. 8.

[20] De Benedictionibus, Nr. 258: „Haec benedictio ad hoc tendit ut ipsi senes a fratribus testimonium accipiant reverentiae grataeque mentis, dum simul cum ipsis Domino gratias reddimus pro beneficiis ab eo acceptis et pro bonis operibus eo adiuvante peractis“.

[21] Pranciškus. Respuestas a los Dubia propuestos por dos Cardenales, ad dubium 2, g.

[22] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 250, AAS 108 (2016), 412–413.

[23] Plg. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas, 13: „Viena vertus, maldingų praktikų ir pamaldumų bei, kita vertus, liturgijos objektyvus skirtingumas turi aiškiai atsispindėti krikščioniškojo kulto išraiškoje.[...] Maldingi aktai ir pamaldumai atliekami ne Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimo metu.“

[24] Pranciškus. Respuestas a los Dubia propuestos por dos Cardenales, ad dubium 2, g.

[25] Pranciškus. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 304, AAS 108 (2016), 436.

[26] Plg. ten pat.

[27] Officium Divinum ex decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum auctoritate Pauli PP. VI promulgatum, Liturgia Horarum iuxta Ritum Romanum, Institutio Generalis de Liturgia Horarum, Editio typica altera, Libreria Editrice Vaticana, 1985, 17: „Itaque non tantum caritate, exemplo et paenitentiae operibus, sed etiam oratione ecclesialis communitas verum erga animas ad Christum adducendas maternum munus exercet“.

[28] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 44, AAS 105 (2013), 1038–1039.

[29] Ten pat, 36, AAS 105 (2013), 1035.

[30] Benediktas XVI. Homilija Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės proga. XLV Pasaulinė taikos diena, Vatikano bazilika (2012 m. sausio 1 d.), Insegnamenti VIII, 1 (2012), 3.

[31] Pranciškus. Katechezė apie maldą: palaiminimas (2020 m. gruodžio 2 d.), L'Osservatore Romano, 2020 m. gruodžio 2 d., p. 8.