Dirbtinis intelektas ir širdies išmintis: 
siekiant visapusiškai žmogiško komunikavimo

Brangūs broliai ir seserys!

Vadinamojo „dirbtinio intelekto“ sistemų raida, kurią apmąsčiau neseniai paskelbtoje Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga, taip pat lemia radikalius pokyčius informacijos ir komunikavimo srityje, o per tai keičia kai kuriuos pilietinio sambūvio pagrindus. Šie pokyčiai paveikia visus, ne tik šių sričių specialistus. Spartus nuostabių išradimų, kurių veikimo principų bei galimybių dauguma mūsų neperpranta, plitimas mus ir įkvepia, ir trikdo. Tai neišvengiamai veda prie esminių klausimų: kas vis dėlto yra žmogus, kuo jis ypatingas ir kokia bus šios mūsų rūšies, vadinamos homo sapiens, ateitis dirbtinio intelekto eroje? Kaip galime išlikti visaverčiais žmonėmis ir nukreipti vykstančius kultūrinius pokyčius į gera?

Pradėti nuo širdies

Pirmiausia derėtų apsišvarinti nuo katastrofistinių prognozių ir jų paralyžiuojančio poveikio. Jau prieš šimtmetį Romano Guardini, svarstydamas apie techniką ir žmoniją, ragino griežtai nesipriešinti tam, kas „nauja“, kad „išsaugotume gražų pasaulį, kuris pasmerktas išnykti“. Tačiau kartu jis pranašiškai perspėjo: „Mūsų vieta yra tapsme. Turime būti tapsmo dalis, kiekvienas savo vietoje (...), nuoširdžiai tardami jam savąjį „taip“, tačiau drauge išlaikydami nesugadintą širdį ir jautrumą viskam, kas jame destruktyvu ir nežmogiška“. Jis baigia žodžiais: „Tai techninės, mokslinės ir politinės problemos, tačiau jas galima išspręsti tik pradedant nuo žmogaus. Turi susiformuoti naujas žmogiškumas, kuriam būdingas gilesnis dvasingumas, nauja laisvė ir vidujybė“ [1].

Šioje epochoje, turtingoje technologijų, bet patiriančioje grėsmę dėl žmogiškumo skurdo, mūsų apmąstymai turi prasidėti nuo žmogaus širdies [2]. Tik turėdami dvasinį žvilgsnį, tik atgavę širdies išmintį, galime išskaityti ir paaiškinti mūsų laikų naujoves ir iš naujo atrasti kelią į visavertį žmogišką komunikavimą. Biblijoje širdis laikoma laisvės ir svarbiausių gyvenimo sprendimų vieta; ji simbolizuoja vientisumą, vienybę, taip pat žadina jausmus, troškimus, svajones, o pirmiausia yra vidinė susitikimo su Dievu vieta. Širdies išmintis yra dorybė, leidžianti mums susieti tarpusavyje visumą ir jos dalis, sprendimus ir jų pasekmes, kilnumą ir pažeidžiamumą, praeitį ir ateitį, „aš“ ir „mes“.

Ši širdies išmintis leidžiasi surandama tiems, kurie jos ieško, ir leidžiasi pamatoma tiems, kurie ją myli; ji pasitinka tuos, kurie jos trokšta, ir eina ieškoti tų, kurie jos verti (plg. Išm 6, 12–16). Ji yra su tais, kurie priima patarimus (plg. Pat 13, 10), su turinčiais imlią, įsiklausančią širdį (plg. 1 Kar 3, 9). Tai Šventosios Dvasios dovana, leidžianti matyti dalykus Dievo akimis, suprasti sąsajas, situacijas, įvykius ir suvokti jų prasmę. Be šios išminties gyvenimas tampa beskonis, nes būtent išmintis suteikia gyvenimui skonį (lotynų kalboje sapientia – išmintis turi bendrą šaknį su žodžiu sapor – skonis).

Galimybės ir pavojai

Šios išminties negalime tikėtis iš mašinų. Nors terminas „dirbtinis intelektas“ šiuo metu išstūmė mokslinėje literatūroje vartojamą tikslesnį „mašininio mokymosi“ (machine learning) terminą, žodžio „intelektas“ vartojimas yra klaidinantis. Mašinos, žinoma, turi nepalyginamai didesnę nei žmogus gebą kaupti duomenis ir susieti juos tarpusavyje, tačiau tik žmogus gali tuos duomenis įprasminti. Todėl nereikia reikalauti, kad mašinos atrodytų žmogiškos. Veikiau reikia pažadinti žmogų iš hipnozės, į kurią jis patenka dėl savo visagalybės iliuzijos, manydamas, kad yra visiškai autonomiškas ir autoreferentiškas subjektas, atskirtas nuo visų socialinių ryšių ir pamiršęs, kad pats yra kūrinys.

Iš tikrųjų žmogus visada patyrė, kad jam nepakanka vien savęs, ir bet kokiomis priemonėmis siekia įveikti savo pažeidžiamumą. Pradedant nuo ankstyviausių priešistorinių artefaktų, papildžiusių rankų funkciją, iki medijų, pasitelkiamų sakytiniam žodžiui praplėsti, šiandien prieiname prie sudėtingiausių mašinų, kurios veikia kaip pagalbinė mąstymo priemonė. Tačiau kiekvieną iš šių dalykų gali užnuodyti pirminė pagunda tapti kaip Dievas be Dievo (plg. Pr 3), t. y. noras savo jėgomis užkariauti tai, kas turėtų būti priimama kaip Dievo dovana ir išgyvenama per santykį su kitais.

Priklausomai nuo širdies nuostatos, viskas, kas atsiduria žmogaus rankose, tampa galimybe arba grėsme. Pats žmogaus kūnas, sukurtas komunikavimui ir bendrystei, gali tapti agresijos priemone. Panašiai ir kiekvienas techninis žmogaus galimybių praplėtimas gali tapti meilingos tarnystės arba priešiško dominavimo įrankiu. Dirbtinio intelekto sistemos gali padėti išsilaisvinti iš nežinojimo ir palengvinti keitimąsi informacija tarp skirtingų tautų ir kartų. Pavyzdžiui, padaryti prieinamą ir suprantamą didžiulį praėjusių amžių rašytinių žinių palikimą arba padėti žmonėms susikalbėti nepažįstamomis kalbomis. Tačiau kartu jos gali būti ir „pažinimo taršos“ šaltinis, iškraipantis tikrovę iš dalies ar visiškai klaidingais pasakojimais, kuriais tikima ir kurie skleidžiami, tarsi jie būtų teisingi. Tereikia prisiminti seniai egzistuojančią dezinformacijos problemą – melagienas (fake news) [3], o šiandien gali būti naudojamos „giluminės klastotės“ (deep fake), t. y. kuriami ir platinami vaizdai, kurie atrodo visiškai tikėtini, bet yra melagingi (man taip pat yra tekę susidurti su tuo), arba garso pranešimai, kuriuose konkretaus asmens balsu sakoma tai, ko jis niekada nėra sakęs. Simuliacija, kuria grindžiamos šios programos, gali būti naudinga kai kuriose konkrečiose srityse, tačiau ji tampa perversiška, kai iškreipia santykį su kitais žmonėmis ir tikrove.

Nuo pirmosios dirbtinio intelekto bangos, atsiradus socialinėms medijoms, jau supratome ir pajutome jas lydintį dviprasmiškumą: ne tik galimybes, bet ir pavojus bei patologijas. Antrasis generatyvinio dirbtinio intelekto sistemų lygmuo neabejotinai žymi kokybinį šuolį. Todėl svarbu suprasti, įvertinti ir reguliuoti priemones, kurios netinkamose rankose gali atverti kelią neigiamiems scenarijams. Algoritmai, kaip ir visa kita, kas sukurta žmogaus protu ir rankomis, nėra neutralūs. Dėl šios priežasties reikia veikti prevenciškai ir siūlyti etinio reguliavimo modelius, kurie padėtų pažaboti žalingą bei diskriminacinį, taip pat socialiai neteisingą dirbtinio intelekto sistemų poveikį ir kovoti su netinkamu jų naudojimu, kai siekiama sumažinti pliuralizmą, poliarizuoti viešąją nuomonę ar formuoti vienodą mąstymą. Taigi dar kartą raginu „tautų bendriją bendradarbiauti ir priimti privalomą tarptautinę sutartį, reglamentuojančią įvairių formų dirbtinio intelekto kūrimą ir naudojimą“ [4]. Tačiau, kaip ir kiekvienoje žmogaus veiklos srityje, vien reglamentavimo nepakanka.

Augti žmogiškumu

Esame pašaukti augti kartu, augti žmogiškumu ir kaip žmonija. Mums kyla iššūkis atlikti kokybinį šuolį, kad atitiktume sudėtingos, daugiatautės, pliuralistinės, daugiareliginės ir daugiakultūrės visuomenės lygį. Mums tenka užduotis apmąstyti šių naujų komunikacijos ir pažinimo priemonių teorinę plėtrą bei praktinį naudojimą. Dideles gėrio galimybes lydi grėsmė apsiriboti abstrakčiais skaičiavimais, žmones paverčiant duomenimis, mintis – schemomis, patirtį – atskiru atveju, gėrį – pelnu, o svarbiausia – taip ištirpinant tikrovės konkretumą statistinių duomenų grandinėje galiausiai paneigiamas kiekvieno žmogaus ir jo istorijos unikalumas.

Skaitmeninė revoliucija gali suteikti mums daugiau laisvės, bet ne įkalindama mus modeliuose, kurie šiandien vadinami informaciniais getais (echo chambers). Tokiais atvejais, užuot ugdę informacijos pliuralizmą, rizikuojame pasiklysti anoniminėje pelkėje ir tenkinti rinkos ar valdžios interesus. Nepriimtina, kad dirbtinio intelekto naudojimas lemtų anoniminį mąstymą, nepatvirtintų duomenų kaupimą, kolektyvinį redakcinės atsakomybės nepaisymą. Tikrovės vaizdavimas dideliais duomenų rinkiniais (big data), kad ir koks funkcionalus būtų mašinų valdymui, iš tikrųjų reiškia, jog prarandami reikšmingi dalykų tikrovės aspektai, o tai trukdo tarpasmeniniam komunikavimui ir gali pakenkti pačiam mūsų žmogiškumui. Informacijos nevalia atskirti nuo egzistencinio santykio: jis apima kūną, buvimą tikrovėje; jis reikalauja susieti ne tik duomenis, bet ir patirtis; jis reikalauja veido, žvilgsnio, užuojautos ir dalijimosi.

Galvoju apie karų reportažus ir „paralelinį karą“, vykstantį per dezinformacijos kampanijas. Galvoju ir apie tai, kiek daug reporterių ten sužeidžiami arba žūsta, kad galėtume pamatyti tai, ką matė jų akys. Nes tik tiesiogiai prisilietę prie vaikų, moterų ir vyrų kančių galime suprasti karų absurdiškumą.

Dirbtinio intelekto naudojimas gali būti teigiamas indėlis į komunikavimą, jei nepanaikins žurnalistikos vaidmens šioje srityje, o priešingai – jį sustiprins; jei padidins komunikavimo profesionalumą ir padarys kiekvieną komunikuojantįjį atsakingą; jei sugrąžins kiekvienam žmogui komunikavimo subjekto, pasižyminčio kritiniu požiūriu į pačią komunikaciją, vaidmenį.

Klausimai šiandienai ir rytojui

Savaime kyla keletas klausimų: kaip apsaugoti komunikacijos ir informacijos srities darbuotojų profesionalumą ir orumą, taip pat vartotojų visame pasaulyje orumą? Kaip užtikrinti platformų sąveiką? Kaip užtikrinti, kad skaitmenines platformas plėtojančios įmonės prisiimtų atsakomybę už tai, ką jos skleidžia ir iš ko gauna pelną, kaip ir tradicinės žiniasklaidos leidėjai? Kaip padaryti skaidresnius kriterijus, kuriais vadovaujasi indeksavimo ir deindeksavimo algoritmai bei paieškos sistemos, pagal kuriuos iškeliami arba panaikinami asmenys ir nuomonės, istorija ir kultūra? Kaip užtikrinti informacijos procesų skaidrumą? Kaip padaryti, kad rašinių kilmė būtų akivaizdi, o šaltiniai atsekami išvengiant anonimiškumo šydo? Kaip atskleisti, ar vaizdas ar vaizdo įrašas atspindi įvykį, ar jį imituoja? Kaip išvengti šaltinių suvedimo į vieną, algoritmu parengtą mąstymo prieigą? Kaip skatinti aplinką, kurioje išsaugomas pliuralizmas ir atspindimas tikrovės sudėtingumas? Kaip šią galingą, brangią ir itin daug energijos reikalaujančią priemonę padaryti tvarią? Kaip ją padaryti prieinamą ir besivystančioms šalims?

Iš atsakymų į šiuos ir kitus klausimus suprasime, ar dirbtinis intelektas galiausiai sukurs naujas kastas, pagrįstas dominavimu informacijos srityje, pagimdydamas naujas išnaudojimo ir nelygybės formas; ar priešingai – atneš daugiau lygybės, skatindamas teisingą informaciją ir geresnį mūsų epochos permainų suvokimą, padėdamas įsiklausyti į daugialypius žmonių ir tautų poreikius struktūruotoje ir pliuralistinėje informacijos sistemoje. Viena vertus, gąsdina naujos vergovės šmėkla, kita vertus, galima matyti laisvės laimėjimą; viena vertus, tai galimybė nedaugeliui nulemti visų mąstymą, kita vertus, galimybė visiems dalyvauti mąstymo raidoje.

Atsakymas nėra iš anksto nulemtas, jis priklauso nuo mūsų. Žmogus pats sprendžia, ar tapti algoritmų maistu, ar maitinti savo širdį laisve, be kurios neįmanoma augti išmintimi. Ši išmintis bręsta branginant laiką ir priimant pažeidžiamumą. Ji auga per kartų sandorą, tarp tų, kurie prisimena praeitį, ir tų, kurie turi ateities viziją. Tik bendrystėje auga gebėjimas įžvelgti, būti budriems, matyti dalykus jų pilnatvės šviesoje. Kad neprarastume žmogiškumo, ieškokime Išminties, kuri yra pirmiau už visa kita (plg. Sir 1, 4), kuri, įeidama į tyras širdis, padaro jas Dievo draugais ir pranašais (plg. Išm 7, 27): ji padės mums suderinti ir dirbtinio intelekto sistemas su visaverčiu žmogišku komunikavimu.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. sausio 24 d.

Pranciškus

[1] Briefe vom Comer See, Berlin 1927, 93–96.

[2] Tęsiamos ankstesnių Pasaulinei socialinio komunikavimo dienai skirtų žinių mintys: „Komunikuoti sutinkant žmones ten, kur jie yra, ir tokius, kokie yra“ (2021 m.), „Klausytis širdies ausimi“ (2022 m.) ir „Kalbėti širdimi“ (2023 m.).

[3] Plg. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Fake news ir taikos žurnalistika. Žinia 52-osios Pasaulinės komunikavimo dienos proga (2018 m.).

[4] Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 8.