Pristatymas

Jau 2022 m. sausio mėn. vykusioje dikasterijos plenarinėje asamblėjoje jos nariai kardinolai ir vyskupai išreiškė susirūpinimą dėl daugėjančių situacijų, kai tenka konstatuoti švenčiamų sakramentų negaliojimą. Dėl sakramentų medžiagos ar formos rimtų pakeitimų, darančių jų šventimą negaliojantį, vėliau reikėjo ieškoti juos priėmusių asmenų, kad būtų galima pakartoti Krikšto ar Sutvirtinimo apeigas, ir nemažai tikinčiųjų pagrįstai reiškė savo sutrikimą. Pavyzdžiui, užuot vartojus nustatytą Krikšto formulę, vartotos tokios formulės: „Aš tave krikštiju vardan Kūrėjo...“ ar „Tėčio ir mamos vardu... mes krikštijame tave.“ Tokioje rimtoje situacijoje atsidurdavo ir kunigai. Pakrikštyti tokiomis formulėmis kunigai skausmingai suvokdavo savo šventimų ir iki tol švęstų sakramentų negaliojimą.

Nors kitose Bažnyčios pastoracinės veiklos srityse yra daug erdvės kūrybiškumui, sakramentų šventimo atveju toks išradingumas veikiau virsta „valia manipuliuoti“, todėl tuo nedera vadovautis [1]. Taigi sakramento formos ar jo medžiagos keitimas visada yra reikšmingo masto neteisėtas veiksmas ir nusipelno pavyzdinės bausmės būtent todėl, kad tokie savavališki veiksmai gali padaryti rimtos žalos tikinčiajai Dievo tautai.

2024 m. sausio 26 d. Šventasis Tėvas kalboje Tikėjimo mokymo dikasterijos plenarinės asamblėjos dalyviams priminė, jog „per sakramentus tikintieji įgalinami pranašauti ir liudyti. O mūsų laikams ypač reikia naujo gyvenimo pranašų ir meilės liudytojų: todėl mylėkime ir padarykime mylėtiną sakramentų grožį ir išganingą galią!“. Šiame kontekste jis taip pat atkreipė dėmesį į reikalavimą, kad „tarnautojai ypač rūpestingai teiktų tikintiesiems sakramentus ir atskleistų jais perduodamus malonės turtus“[2].

Taigi, viena vertus, Šventasis Tėvas kviečia mus elgtis taip, kad tikintieji galėtų vaisingai artintis prie sakramentų, kita vertus, jis itin pabrėžia būtinybę „ypač rūpestingai“ juos teikti.

Todėl iš mūsų, tarnautojų, reikalaujama įveikti pagundą jaustis Bažnyčios savininkais. Priešingai, privalome tapti ganėtinai imlūs mus pranokstančiai dovanai: ne tik gyvenimo ar malonės dovanai, bet ir Motinos Bažnyčios mums patikėtiems sakramentų lobiams. Jie nėra mūsų nuosavybė! O tikintieji savo ruožtu turi teisę juos priimti taip, kaip Bažnyčia nustato: būtent tokiu būdu jų šventimas atitinka Jėzaus intenciją ir veiksmingai sudabartina Velykų įvykį.

Su maldinga tarnautojų pagarba priimdami tai, ką Bažnyčia yra nustačiusi dėl kiekvieno sakramento medžiagos ir formos, mes parodome bendruomenei tiesą, kad „Bažnyčios galva, taigi ir tikrasis šventimo vadovas, yra vienintelis Kristus“ [3].

Mūsų čia pateikiamoje notoje nagrinėjamas ne vien techninis ar net „rigoristinis“ klausimas. Ją skelbdama, dikasterija pirmiausia siekia nušviesti bei išryškinti Dievo veikimo pirmenybę ir nuolankiai saugoti Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios su jos švenčiausiais veiksmais, vienybę.

Tegul šis dokumentas, kurį 2024 m. sausio 25 d. vienbalsiai patvirtino į plenarinę asamblėją susirinkę dikasterijos nariai, o vėliau ir pats Šventasis Tėvas Pranciškus, padeda visiems Bažnyčios tarnautojams naujai ir iki galo suvokti tai, ką mums pasakė Kristus: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16).

 

Prefektas

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

 

 

Įvadas

1. Glaudžiai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais Dievas apreiškia ir įgyvendina savo išganymo planą kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kuriems skirta bendrystė su Juo [4]. Šis išganomasis ryšys veiksmingai įgyvendinamas liturginėje veikloje, kai skelbiamame žodyje skambanti išganymo žinia įgyvendinama sakramentiniais veiksmais. Per juos žmogaus istorijoje sudabartinamas Dievo išganomasis veikimas, kurio kulminacija yra Kristaus Velykos. Šių veiksmų atperkamoji galia suteikia tęstinumą išganymo istorijai, kurią Dievas įgyvendina laike.

Kristaus įsteigti sakramentai yra veiksmai, kuriais per juslinius ženklus įgyvendinama gyva išganymo slėpinio patirtis, leidžianti žmonėms dalyvauti dieviškajame gyvenime. Jie yra „didingi Dievo darbai“ naujojoje ir amžinojoje Sandoroje, iš Kristaus kūno kylančios galios, jo Kūne, kuris yra Bažnyčia, veikiančios Dvasios veiksmai [5].

Štai kodėl Bažnyčia liturgijoje su ištikima meile ir pagarba švenčia sakramentus, kuriuos jai patikėjo pats Kristus, kad ji juos saugotų kaip brangų paveldą ir savo gyvenimo bei misijos versmę.

2. Deja, tenka konstatuoti, kad ne visada liturgija, ypač sakramentai švenčiami visiškai ištikimai laikantis Bažnyčios nustatytų apeigų. Ši dikasterija daug kartų yra pareiškusi ištarmes, kuriomis siekta spręsti abejotinus klausimus (dubia) dėl Romos apeigomis, bet nesilaikant liturginių normų švęstų sakramentų galiojimo, ir kartais tekdavo daryti išvadą pateikiant skaudų neigiama atsakymą, kad tokiais atvejais iš tikinčiųjų buvo atimta tai, kas jiems deramai priklauso, „būtent, dalyvauti Velykų slėpinyje, švenčiamame pagal Bažnyčios nustatytas apeigas“ [6]. Kaip pavyzdį galima nurodyti Krikšto šventimo atvejus, kai sakramentinėje formulėje būdavo pakeičiamas vienas iš esminių elementų, dėl to sakramentas neteko galios, ir taip buvo pakenkta tolesnei sakramentinei kelionei tų tikinčiųjų, kuriems su dideliais nepatogumais teko pakartoti ne tik Krikšto, bet ir vėliau priimtų sakramentų šventimą [7].

3. Tam tikromis aplinkybėmis galima pastebėti kai kurių tarnautojų bona fide veiksmus, kai jie netyčia ar vadovaudamiesi nuoširdžiais pastoraciniais motyvais švenčia sakramentus, pakeisdami esmines Bažnyčios nustatytas formules ir apeigas, galbūt tam, kad jos, jų nuomone, būtų tinkamesnės ir suprantamesnės. Tačiau neretai „pastoraciniais motyvais dangstomas, net ir nesąmoningai, subjektyvistinis polinkis ir valia manipuliuoti“ [8]. Taip pasireiškia ir ugdymo spraga, ypač kalbant apie simbolinio veikimo, kuris yra esminis liturginio-sakramentinio veiksmo bruožas, vertės suvokimą.

4. Siekdama padėti vyskupams vykdyti jų užduotį skatinti ir saugoti jiems patikėtų dalinių Bažnyčių liturginį gyvenimą, Tikėjimo mokymo dikasterija šioje notoje pateikia tam tikrus doktrininio pobūdžio elementus, padedančius atpažinti sakramentų šventimo galiojimą, atkreipdama dėmesį ir į kai kuriuos disciplininius bei pastoracinius aspektus.

5. Šis dokumentas tikslingai taikomas visai Katalikų Bažnyčiai. Tačiau jį grindžiančioje teologinėje argumentacijoje kartais pasitelkiamos lotyniškajai tradicijai būdingos kategorijos. Todėl kiekvienos Rytų katalikų Bažnyčios sinodui ar hierarchų susirinkimui pavedama tinkamai pritaikyti šio dokumento nuorodas, vartojant savo teologinę kalbą, jei ji skiriasi nuo tekste vartojamos kalbos. Tada, prieš paskelbiant, rezultatas turėtų būti pateiktas Tikėjimo mokymo dikasterijai patvirtinti.

 

I. Bažnyčia save priima ir save išreiškia per sakramentus

6. Vatikano II Susirinkimas analogijos būdu sakramento sąvoką taiko visai Bažnyčiai. Konstitucijoje apie šventąją liturgiją tvirtinama, kad „iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“[9], o tai siejama su Bažnyčios tėvams brangiu tipologiniu Kristaus ir Adomo santykio aiškinimu[10]. Susirinkimo tekste primenamas žinomas šventojo Augustino paaiškinantis teiginys [11]: „Adomas miega, kad būtų sukurta Ieva; Kristus miršta, kad būtų sukurta Bažnyčia. Iš miegančio Adomo šono sukuriama Ieva; iš mirusio ant kryžiaus Kristaus ietimi perverto šono išsilieja sakramentai, per kuriuos kuriama Bažnyčia“[12].

7. Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią dar kartą patvirtinama, kad „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas ir įrankis“ [13]. O tai pirmiausia įgyvendinama per sakramentus, kurių kiekviename savaip įgyvendinama sakramentinė Bažnyčios, Kristaus Kūno, prigimtis. Tai, kad Bažnyčia yra visuotinis išganymo sakramentas, „rodo, kaip sakramentinė „tvarka“ galiausiai lemia būdą, kuriuo Kristus, vienatinis Gelbėtojas, per Dvasią pasiekia mūsų gyvenimą visomis jo plotmėmis. Bažnyčia priima save ir kartu save išreiškia septyniais sakramentais, per kuriuos Dievo malonė konkrečiai paliečia tikinčiųjų egzistenciją, idant visas Kristaus atpirktas gyvenimas taptų Dievui patinkančiu kultu“ [14].

8. Įsteigdamas Bažnyčią kaip savo Mistinį Kūną, Kristus padaro tikinčiuosius savo gyvenimo dalininkais, per sakramentus realiai ir paslaptingai suvienydamas juos su savo mirtimi ir prisikėlimu [15]. Šventosios Dvasios pašvenčiamoji galia per sakramentinius ženklus veikia tikinčiuosiuose [16], paversdama juos gyvaisiais akmenimis dvasinio statinio, pastatyto ant kertinio akmens, kuris yra Kristus Viešpats [17], ir padarydama juos kunigiška tauta, vienos Kristaus kunigystės dalininkais [18].

9. Septyni gyvybiniai veiksmai, kuriuos Tridento Susirinkimas iškilmingai paskelbė Dievo įsteigtais [19], yra privilegijuota vieta susitikti su Kristumi Viešpačiu, kuris teikia savo malonę ir kuris Bažnyčios žodžiais bei apeiginiais veiksmais maitina ir stiprina tikėjimą [20]. Eucharistijoje ir visuose kituose sakramentuose „laiduojama susitikimo su Viešpačiu Jėzumi galimybė ir užtikrinama, kad mus pasiektų jo Velykų slėpinio galia“ [21].

10. Tai suvokdama, Bažnyčia nuo pat pradžių ypač rūpinosi šaltiniais, iš kurių ji semiasi gyvybinių syvų savo buvimui ir liudijimui: Dievo žodžiu, paliudytu Šventajame Rašte ir Tradicijoje, ir liturgijoje švenčiamais sakramentais, per kuriuos ji mus iš naujo veda į Kristaus Velykų slėpinį [22].

Magisteriumo ištarmės dėl sakramentinių dalykų visada buvo motyvuotos pamatinės svarbos rūpinimusi laikytis ištikimybės švenčiamam slėpiniui. Bažnyčia privalo užtikrinti Dievo veikimo pirmenybę ir saugoti Kristaus Kūno vienybę tuose veiksmuose, kuriems nėra lygių, nes jie yra sakralūs „par excellence“, o jų veiksmingumą garantuoja Kristaus kunigiškasis veikimas [23].

 

II. Bažnyčia saugo sakramentus ir yra jų saugoma

11. Bažnyčia yra sakramentų „tarnautoja“, ji nėra jų šeimininkė [24]. Švęsdama sakramentus, ji pati priima jų malonę, juos saugo ir savo ruožtu yra jų saugoma. Jos vykdoma valdžia (potestas) sakramentų atžvilgiu yra analogiška jos turimai valdžiai Šventojo Rašto atžvilgiu. Šventajame Rašte Bažnyčia atpažįsta Dievo žodį, užrašytą Šventosios Dvasios įkvėpimu, ir nustato šventųjų knygų kanoną. Tačiau kartu ji paklūsta šiam Žodžiui, kurio „dievobaimingai klauso, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina“ [25]. Panašiai Bažnyčia, padedama Šventosios Dvasios, atpažįsta tuos šventuosius ženklus, per kuriuos Kristus teikia iš Velykų kylančią malonę, nustato jų skaičių ir nurodo kiekvieno iš jų esminius elementus.

Tai darydama Bažnyčia supranta, kad teikti Dievo malonę reiškia ne ją savintis, bet tapti Dvasios įrankiu perduodant Kristaus velykinę dovaną. Ji ypač žino, jog sakramentų atžvilgiu jos valdžia (potestas) nebegalioja sakramentų esmės plotmėje [26]. Kaip skelbimo veikloje Bažnyčia visada turi ištikimai skelbti mirusio ir prisikėlusio Kristaus Evangeliją, taip sakramentiniuose veiksmuose ji privalo išsaugoti Jėzaus jai patikėtus išganomuosius veiksmus.

12. Tiesa, Bažnyčia ne visada vienareikšmiškai nurodydavo gestus ir žodžius, iš kurių susideda ši Dievo įsteigta (divinitus instituta) substancija. Bet kuriuo atveju, atrodo, kad visų sakramentų pagrindiniai elementai yra tie, kuriuos Bažnyčios magisteriumas, įsiklausydamas į Dievo tautos sensus fidei ir palaikydamas dialogą su teologija, pavadino medžiaga ir forma, prie kurių prisideda tarnautojo intencija.

13. Sakramento medžiagą sudaro žmogiškasis veiksmas, per kurį veikia Kristus. Kartais jame yra materialus elementas (vanduo, duona, vynas, aliejus), kartais – ypač iškalbingas gestas (kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas, panardinimas, užliejimas, sutikimas, patepimas). Toks kūniškumas atrodo būtinas, nes jis įšaknydina sakramentą ne tik žmonijos istorijoje, bet ir, dar esmingiau, simbolinėje kūrinijos tvarkoje ir grąžina jį į Žodžio įsikūnijimo ir Jo įvykdyto Atpirkimo slėpinį [27].

14. Sakramento formą sudaro žodis, kuris medžiagai suteikia transcendentinę reikšmę, perkeisdamas įprastą materialaus elemento reikšmę ir grynai žmogišką atliekamo veiksmo prasmę. Šis žodis visuomet įvairiu laipsniu būna įkvėptas Šventojo Rašto [28], įsišaknijęs gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje ir Bažnyčios magisteriumo autoritetingai apibrėžtas per atidžią įžvalgą [29].

15. Dėl įsišaknijimo Šventajame Rašte ir Tradicijoje medžiaga ir forma niekada nepriklausė ir negali priklausyti nuo individo ar atskiros bendruomenės valios. Medžiagos ir formos atžvilgiu Bažnyčios užduotis iš tikrųjų yra ne nuspręsti dėl jų kieno nors valia ar nuožiūra, bet, išsaugant sakramentų esmę (salva illorum substantia) [30], autoritetingai juos nustatyti paklūstant Dvasios veikimui.

Atrodo, kad kai kurių sakramentų medžiaga ir forma iš esmės apibrėžtos nuo pat pradžių, taigi jų steigimas tiesiogiai kyla iš Kristaus; kitų sakramentų esminių elementų apibrėžimas buvo tikslinamas tik sudėtingos istorijos eigoje, kartais ne be reikšmingos evoliucijos.

16. Reikia pažymėti, kad Bažnyčia, įsikišdama ir nustatydama sakramento sudedamąsias dalis, visada remiasi Tradicija, kad geriau išreikštų sakramentu teikiamą malonę.

Būtent tokiame kontekste pagal Vatikano II Susirinkimo principus įgyvendinta sakramentų liturgine reforma raginta peržiūrėti apeigas taip, kad jos aiškiau išreikštų šventąją tikrovę, kurią ženklina ir kuria [31]. Bažnyčia su savo sakramentinės srities magisteriumu potestas vykdo vadovaudamasi ta gyvąja Tradicija, kuri „kyla iš apaštalų ir Šventosios Dvasios padedama vystosi Bažnyčioje“ [32].

Todėl Dvasios veikiama Bažnyčia, pripažindama tam tikrų apeigų sakramentinį pobūdį, laikė jas atitinkančiomis Jėzaus intenciją sudabartinti Velykų įvykį ir įgalinti jame dalyvauti [33].

17. Visų sakramentų atžvilgiu, bet kuriuo atveju, visuomet buvo reikalaujama laikytis tiek [nustatytos] medžiagos, tiek formos, idant jų šventimas būtų galiojantis, suvokiant, jog savavališki vieno ir (arba) kito pakeitimai, kurių rimtumą ir įtaką galiojimui kiekvienu atveju reikia patikrinti, kelia grėsmę veiksmingam sakramentinės malonės teikimui ir daro akivaizdžią žalą tikintiesiems [34]. Tiek medžiaga, tiek forma, apibendrinti Kanonų teisės kodekse [35], yra nustatyti kompetentingos valdžios paskelbtose liturginėse knygose, todėl jų privalu ištikimai laikytis ir „nevalia ko nors savo nuožiūra pridėti, atimti ar pakeisti“ [36].

18. Su materija ir forma susijusi sakramentą teikiančio tarnautojo intencija. Aišku, kad intencijos klausimą čia reikia skirti nuo asmeninio tarnautojo tikėjimo ir moralinės būklės, kurie neturi įtakos malonės dovanos galiojimui [37]. Tarnautojas turi turėti bent „intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia“ [38], ir tai daro sakramentinį veiksmą tikrai žmogišku aktu, nepriklausomu nuo bet kokio automatizmo, taip pat visiškai bažnytiniu aktu, nepriklausomu nuo individo savivalės. Be to, kadangi Bažnyčia daro ne ką kita, o tai, ką įsteigė Kristus [39], intencija taip pat kartu su medžiaga ir forma prisideda prie to, kad sakramentinis veiksmas taptų Viešpaties išganomojo darbo tęsiniu.

Medžiaga, forma ir intencija yra esmingai suvienytos: jos integruojamos į sakramentinį veiksmą taip, kad intencija tampa medžiagą ir formą vienijančiu principu, paverčiančiu jas šventu ženklu, kuriuo malonė suteikiama ex opere operato [40].

19. Skirtingai nuo medžiagos ir formos, kurios yra juslėmis suvokiamas ir objektyvusis sakramento elementas, tarnautojo intencija – kartu su priimančiojo nusiteikimu – yra jo vidinis ir subjektyvusis elementas. Tačiau intencija pačia savo esme linkusi reikštis ir išoriškai per Bažnyčios nustatytų apeigų laikymąsi, todėl rimtas esminių elementų pakeitimas taip pat kelia abejonių dėl tikrosios tarnautojo intencijos, panaikindamas švenčiamo sakramento galiojimą [41]. Iš principo, intencija daryti tai, ką daro Bažnyčia, reiškiasi naudojant Bažnyčios nustatytą medžiagą ir formą [42].

20. Medžiaga, forma ir intencija visada yra integruojama į liturginio šventimo kontekstą, kuris nėra nei apeiginis sakramentų papuošimas (ornatus), nei didaktinė įžanga į įgyvendinamą tikrovę, bet kaip visuma yra įvykis, kuriame tęstinai įgyvendinamas Dievo susitikimas su mumis Kristuje ir Šventojoje Dvasioje, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, kuriame, tarpininkaujant juslėmis patiriamiems ženklams, „šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės“ [43].

Todėl būtina rūpintis esminiais sakramentų elementais, nuo kurių priklauso jų galiojimas, ir tai turi būti derinama su atidumu bei pagarba visam šventimui, kuriame sakramentų prasmė ir poveikis tampa visiškai suprantami per daugybę gestų ir žodžių, taip skatinant aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą (actuosa participatio) [44].

21. Pati liturgija leidžia tą įvairovę, kuri saugo Bažnyčią nuo „griežto vienodumo“ [45]. Dėl šios priežasties Vatikano II Susirinkimas nutarė: „Išlaikant esminę Romos apeigų vienybę, tebūnie skirta vietos teisėtai įvairovei ir prisitaikymui prie įvairių bendrijų, vietovių, tautų, ypač misijų kraštuose, net jei reikėtų peržiūrėti liturgines knygas“ [46].

Todėl Vatikano II Susirinkimo norėta liturginė reforma ne tik leido vyskupų konferencijoms įvykdyti bendrus lotyniškojo šaltinio (editio typica) pritaikymus, bet ir numatė galimybę tarnaujančiam celebrantui atlikti konkrečius pritaikymus, siekiant vienintelio tikslo patenkinti tikinčiųjų pastoracinius bei dvasinius poreikius.

22. Idant įvairovė „užuot kenkusi vienybei, kaip tik jai tarnautų“[47], lieka aišku, kad, išskyrus liturginėse knygose aiškiai nurodytus atvejus, „šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei“ [48], kuriai, atsižvelgiant į aplinkybes, atstovauja vyskupas, teritorinė vyskupų konferencija, Apaštalų Sostas.

Iš tiesų akivaizdu, kad „savo iniciatyva keisti sakramento šventimo formą yra ne paprastas liturginis piktnaudžiavimas, kaip pozityvios normos pažeidimas, bet žaizda (vulnus), tuo pat metu kenkianti bažnytinei bendrystei ir Kristaus veiksmo atpažįstamumui, o tai rimčiausiais atvejais patį sakramentą padaro negaliojantį, nes tarnybinio veikimo esmė reikalauja ištikimai perduoti tai, kas gauta (plg. 1 Kor 15, 3)“ [49].

 

III. Liturginis vadovavimas ir šventimo menas

23. Vatikano II Susirinkimas ir po Susirinkimo paskelbtas Magisteriumas leidžia teisingai teologiškai apibrėžti liturginio vadovavimo tarnystę. Vyskupas ir jo bendradarbiai kunigai vadovauja liturginiam šventimui, kurio kulminacija yra Eucharistija, „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ [50] in persona Christi (Capitis) ir nomine Ecclesiae. Abiem atvejais tai yra formulės, kurias, nors ir su tam tikrais pakeitimais, gerai paliudija Tradicija [51].

24. Formulė in persona Christi [52] reiškia, kad kunigas šventimo įvykyje reprezentuoja patį Kristų. Tai pasiekia kulminaciją, kai per eucharistinę konsekraciją jis taria Viešpaties žodžius su tokiu pat veiksmingumu, Šventosios Dvasios dėka tapatindamas savąjį „aš“ su Kristaus „aš“. Kai Susirinkimas teigia, kad kunigai vadovauja Eucharistijai in persona Christi Capitis [53], tuo nesiekiama patvirtinti sampratą, pagal kurią tarnautojas kaip „galva“ disponuoja savavališkai vykdytina galia. Bažnyčios galva, taigi ir tikrasis šventimo vadovas, yra vienintelis Kristus. „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18), leidžia jai lietis iš savo šono, ją maitina ir rūpinasi ja, mylėdamas taip, kad atiduoda už ją save (plg. Ef 5, 25. 29; Jn 10, 11). Tarnautojo potestas yra diakonija, kaip pats Kristus moko mokinius per Paskutinę vakarienę (plg. Lk 22, 25–27; Jn 13, 1–20). Todėl tie, kurie dėl sakramentinės malonės yra panašūs į Jį ir dalyvauja valdžioje, kurios galia Jis veda ir šventina savo tautą, liturgijoje ir visoje pastoracinėje tarnystėje yra pašaukti vadovautis ta pačia logika, nes yra paskirti ganytojais ne tam, kad viešpatautų kaimenei, bet kad jai tarnautų pagal Kristaus, gerojo avių Ganytojo, pavyzdį (plg. 1 Pt 5, 3; Jn 10, 11. 14) [54].

25. Tuo pat metu šventimui vadovaujantis tarnautojas veikia Bažnyčios vardu (nomine Ecclesiae) [55] – šia formule aiškiai parodoma, kad jis, reprezentuodamas Kristų kaip Kūno, kuris yra Bažnyčia, Galvą, Galvos akivaizdoje taip pat pristato šį Kūną, šią Sužadėtinę kaip integralų šventimo subjektą, visuotinai kunigiškąją Tautą, kurios vardu tarnautojas kalba ir veikia [56]. Be to, jei tiesa, kad „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“ [57], taip pat tiesa ir tai, jog „Bažnyčia, švęsdama sakramentą, veikia kaip Kūnas, funkcionuojantis neatskiriamai nuo savo Galvos, nes Kristus – Galva veikia Velykų slėpinyje iš jo kilusiame bažnytiniame Kūne“ [58]. Taip pabrėžiamas abipusis krikštu grindžiamos kunigystės ir tarnybinės kunigystės ryšys [59], leidžiantis suprasti, kad pastaroji egzistuoja tarnaudama pirmajai, ir kaip tik dėl šios priežasties, kaip buvo parodyta, sakramentus švenčiantis tarnautojas visada privalo turėti intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia.

26. Formulėmis in persona Christi – nomine Ecclesiae išreiškiama dvejopa ir jungtinė funkcija ir abipusis vaisingas krikšto kunigystės bei tarnybinės kunigystės ryšys, taip pat supratimas, kad esminiai sakramentų galiojimo elementai turi būti vertinami tinkamame kontekste, t. y. liturginio veiksmo aplinkoje, – visa tai leis tarnautojui vis geriau suvokti, kad „liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra Bažnyčios šventimas“, tai veiksmai, kurie [dalyvius] „paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą“, bet „priklauso visam Bažnyčios kūnui, jį išreiškia ir kartu jį veikia“ [60]. Būtent dėl šios priežasties tarnautojui dera suprasti, kad autentiškas ars celebrandi menas yra toks, kuris gerbia bei išaukština Kristaus pirmenybę ir viso liturginio susirinkimo actuosa participatio, taip pat nuolankiai paklūstant liturginėms normoms [61].

27. Atrodo, vis labiau reikia brandinti tokį šventimo meną, kuris, laikydamasis atokiai tiek nuo griežto rubricizmo, tiek nuo nežabotos vaizduotės, veda prie disciplinos, kurios reikia laikytis siekiant būti tikrais mokiniais: „Tai nėra liturginio etiketo laikymasis. Tai veikiau „drausmė“ Guardini prasme, ji mus ugdo, jei autentiškai jos laikomės. Tai gestai ir žodžiai, kurie mūsų vidiniame pasaulyje įveda tvarką ir sukelia tam tikrus jausmus, sužadina nuostatas, elgesį. Jais nėra išsakomas idealas, kuris turėtų mus įkvėpti, veikiau tai veikla, įtraukianti visą kūną, t. y. apimanti kūno ir sielos vienovę“ [62].

 

Išvada

28. „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7). Antitezė, kurią apaštalas vartoja norėdamas pabrėžti, kaip Dievo galios didingumas atsiskleidžia per skelbėjo tarnystės silpnumą, taip pat gerai apibūdina tai, kas vyksta per sakramentus. Visa Bažnyčia pašaukta saugoti juose glūdintį lobį, kad išganingo Dievo veikimo istorijoje pirmenybė niekada nebūtų užgožta net per trapų žmogiškajai prigimčiai būdingų ženklų bei gestų tarpininkavimą.

29. Sakramentuose veikianti dorybė (virtus) formuoja Bažnyčios veidą, įgalindama ją perduoti išganymo dovaną, kuria miręs ir prisikėlęs Kristus savo Dvasioje nori pasidalyti su kiekvienu žmogumi. Bažnyčioje šis didis lobis patikėtas ypač jos tarnautojams, kad jie, būdami Dievo tautos „rūpestingi tarnai“, maitintų ją Žodžio gausa ir pašventintų sakramentų malone. Pirmiausia jie turi užtikrinti, kad „krikščioniškojo šventimo grožis“ būtų išlaikytas ir kad jo „neiškreiptų paviršutiniškas ir redukuotas jo vertės supratimas ar, dar blogiau, jis nebūtų pajungtas kokiai nors ideologinei vizijai įgyvendinti, kad ir kokia ji būtų“ [63].

Tik taip Bažnyčia gali diena iš dienos „augti Kristaus slėpinio pažinimu, panardinti savo gyvenimą į jo Velykų slėpinį ir laukti jo sugrįžimo“ [64].

 

Popiežius Pranciškus 2024 m. sausio 31 d. audiencijoje, suteiktoje čia pasirašiusiam Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektui, patvirtino šią notą, dėl kurios nutarta šios dikasterijos plenarinėje sesijoje, ir nurodė ją paskelbti.

 

Duota Romoje, Tikėjimo mokymo dikasterijos įstaigoje, 2024 m. vasario 2 d., per Kristaus Paaukojimo šventę.

 

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

Prefektas

 

Mons. Armando Matteo

Doktrinos sekcijos sekretorius

 

Ex Audientia Diei 2024 m. sausio 31 d.

PRANCIŠKUS

 

Išnašos

[1] Tikėjimo mokymo kongregacija. Doktrininė nota dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo (2020 m. birželio 24 d.), 2: L'Osservatore Romano, 2020 m. rugpjūčio 7 d., 8.

[2] Pranciškus. Kalba Tikėjimo doktrinos dikasterijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2024 m. sausio 26 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 26 d., 7.

[3] Tikėjimo mokymo dikasterija. Nota Gestis verbisque dėl sakramentų galiojimo (2024 m. vasario 2 d.), 24.

[4] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 m. lapkričio 18 d.), 2: AAS 58 (1966) 818.

[5] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1116.

[6] Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Desiderio desideravi (2022 m. birželio 29 d.), 23: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 9.

[7] Kai kuriems kunigams teko konstatuoti, kad jų kunigystės šventimai ir jų švęsti sakramentiniai veiksmai negaliojo būtent dėl to, kad jie nebuvo priėmę galiojančio Krikšto (plg. 842 kan.) dėl aplaidumo tų, kurie savavališkai suteikė jiems Krikšto sakramentą.

[8] Tikėjimo mokslo kongregacija. Doktrininė nota dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo (2020 m. birželio 24 d.), 2: L'Osservatore Romano, 2020 m. rugpjūčio 7 d., 8.

[9] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 5, 26: AAS 56 (1964) 99, 107.

[10] Popiežius Pranciškus šiuo klausimu komentuoja: „Įstabi paralelė tarp pirmojo Adomo ir naujojo Adomo: kaip iš pirmojo Adomo šono, užmigdęs jį giliu miegu, Dievas sukuria Ievą, taip ir iš užmigusio mirties miegu ant kryžiaus naujojo Adomo šono gimsta naujoji Ieva – Bažnyčia. Su nuostaba priimame žodžius, skambančius, kaip galime įsivaizduoti, iš naujojo Adomo, žvelgiančio į Bažnyčią: „Ši pagaliau yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“ (Pr 2, 23). Įtikėję Žodžiu ir nužengę į Krikšto vandenį tapome kaulu iš jo kaulų ir kūnu iš jo kūno.“ Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Desiderio desideravi (2022 m. birželio 29 d.), 14: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 9.

[11] Plg. Šv. Augustinas. Enarrationes in Psalmos 138, 2: CCL 40, 1991: „Ieva gimė iš miegančiojo [Adomo] šono, Bažnyčia – iš kenčiančiojo [Kristaus] šono.“

[12] Id., In Johannis Evangelium tractatus 9, 10: PL 35, 1463.

[13] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 1: AAS 57 (1965) 5. Plg. ten pat, 9, 48: AAS 57 (1965) 12–14, 53–54; Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1964 m. lapkričio 7 d.), 1: AAS 57 (1965) 12–14, 53–54; Plg. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 5, 26: AAS 58 (1966) 1028–029, 1046–1047.

[14] Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 16: AAS 99 (2007) 118.

[15] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija. Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 7: AAS 57 (1965) 9–11.

[16] Plg. ten pat, 50: AAS 57 (1965) 55–57.

[17] Plg. 1 Pt 2, 5; Ef 2, 20; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 6: AAS 57 (1965) 8–9.

[18] Plg. 1 Pt 2, 9; Apr 1, 6; 5, 10; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 7–11: AAS 57 (1965) 9–16.

[19] Plg. Tridento Susirinkimas, Decretum de sacramentis, kan. 1: DH 1601.

[20] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 59: AAS 56 (1964) 116.

[21] Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Desiderio desideravi (2022 m. birželio 29 d.), 11: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 8.

[22] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 m. lapkričio 18 d.), 9: AAS 58 (1966) 821.

[23] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 5, 7: AAS 56 (1964) 99, 100–101.

[24] Plg. 1 Kor 4, 1.

[25] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 m. lapkričio 18 d.), 10: AAS 58 (1966) 822.

[26] Plg. Tridento Susirinkimas, XXI sesija, 2: DH 1728: „Susirinkimas taip pat pareiškia, kad Bažnyčia, atsižvelgdama į aplinkybių, laiko ir vietos įvairovę, visada turėjo teisę sakramentų teikimo tvarkoje nustatyti ir keisti, nepažeisdama jų esmės, tuos elementus, kurie, jos manymu, buvo naudingesni juos priimantiems arba tų pačių sakramentų gerbimui“; Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 21: AAS 56 (1964) 105–106.

[27] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 235–236: AAS 107 (2015) 939–940; Apaštališkasis laiškas Desiderio desideravi (2022 m. birželio 29 d.), 46: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 10; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1152.

[28] Būtent sakramentuose ir ypač Eucharistijoje Dievo žodis pasiekia didžiausio veiksmingumo.

[29] Plg. Jn 14, 26; 16, 13.

[30] Tridento Susirinkimas, XXI sesija, 2: DH 1728. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 38: AAS 56 (1964) 110.

[31] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 21: AAS 56 (1964) 105–106. Bažnyčia visuomet rūpinosi išsaugoti sveiką tradiciją, atverdama kelią teisėtai pažangai. Todėl reformuodama apeigas ji laikėsi taisyklės, kad „naujos formos tarsi organiškai augtų iš jau esančiųjų“: ten pat, 23: AAS 56 (1964) 106. Apie tai žr: Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Pontificalis Romani (1968 m. birželio 18 d.): AAS 60 (1968) 369–373; Apaštališkoji konstitucija Missale Romanum (1969 m. balandžio 3 d.): AAS 61 (1969) 217–222; Apaštališkoji konstitucija Divinae consortium naturae (1971 m. rugpjūčio 15 d.): AAS 63 (1971) 657–664; Apaštališkoji konstitucija Sacram unctionem infirmorum (1972 m. lapkričio 30 d.): AAS 65 (1973) 5–9.

[32] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 m. lapkričio 18 d.), 8: AAS 58 (1966) 821.

[33] Plg. Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 12: AAS 99 (2007) 113; KTK, kan. 841.

[34] Reikėtų pakartoti skirtumą tarp teisėtumo ir galiojimo, kaip ir priminti, kad bet koks sakramento formulės pakeitimas visada yra rimtai neteisėtas veiksmas. Net ir tada, kai manoma, kad nedidelis pakeitimas nekeičia pradinės sakramento reikšmės ir todėl nedaro jo negaliojančio, pakeitimas visada lieka neteisėtas. Abejotinais atvejais, kai buvo pakeista sakramento forma ar medžiaga, jo galiojimo klausimas priklauso Tikėjimo mokymo dikasterijos kompetencijai.

[35] Pavyzdžiui žr: KTK, kan. 849 dėl Krikšto; kan. 880 § 1-2 dėl Sutvirtinimo; kan. 900 § 1, 924 ir 928 dėl Eucharistijos; kan. 960, 962 § 1, 965 ir 987 dėl Atgailos; kan. 998 dėl Ligonių patepimo; kan. 1009 § 2, 1012 ir 1024 dėl Šventimų; kan. 1055 ir 1057 dėl Santuokos; kan. 847 § 1 dėl šventųjų aliejų naudojimo.

[36] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 22: AAS 56 (1964) 106. Plg. KTK, kan. 846 § 1.

[37] Plg. Tridento Susirinkimas. Decretum de Sacramentis, kan. 12: DH 1612; Canones de sacramento baptismi, kan. 4: DH 1617. 496 m. popiežius Anastazijus II taip rašė imperatoriui: „Jei šios regimosios saulės spinduliai, nors ir eina per bjauriausias vietas, dėl sąlyčio su jomis nė kiek nesuteršiami, tai juo labiau tos [saulės], kuri padarė tai regima, galios neriboja joks tarnautojo nevertumas.“: DH 356.

[38] Tridento Susirinkimas. Decretum de Sacramentis, kan. 11: DH 1611. Plg. Konstanco Susirinkimas. Bulė Inter cunctas, 22: DH 1262; Florencijos Susirinkimas. Bulė Exsultate Deo: DH 1312; KTK. kan. 861 § 2; 869 § 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1256.

[39] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, III, q. 64, a. 8; Benediktas XIV. De Synodo dioecesana, lib. VII, cap. 6, 9, 204.

[40] Tridento Susirinkimas. Decretum de Sacramentis, kan. 8: DH 1608.

[41] Plg. Leonas XIII. Apaštališkasis laiškas Apostolicae curae: DH 3318.

[42] Tačiau gali būti, kad net jei išoriškai laikomasi nustatytų apeigų, tarnautojo intencija skiriasi nuo Bažnyčios intencijos. Taip atsitinka tose bažnytinėse bendruomenėse, kuriose kokiu nors esminiu elementu pakeičiamas Bažnyčios tikėjimas ir tuo pakenkiama jų tarnautojų intencijoms, sutrukdant jiems, švenčiant sakramentus, turėti intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia, o ne jų bendruomenė. Tokia, pavyzdžiui, yra mormonų (Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios) teikiamo krikšto negaliojimo priežastis: kadangi jų sampratoje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia iš esmės skiriasi nuo to, ką išpažįsta Bažnyčia, jų teikiamas krikštas, nors ir suteikiamas pagal tą pačią Trejybės formulę, yra ydingas dėl klaidos in fide, kuri paveikia tarnautojo intenciją. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Resp. ad propositum dubium de validitate Baptismatis (2001 m. birželio 5 d.): AAS 93 (2001) 476.

[43] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 7: AAS 56 (1964) 101.

[44] Šiuo atžvilgiu Vatikano II Susirinkimas ragina ganytojus rūpintis, kad „liturginis veiksmas būtų teisėtai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas, bet ir kad tikintieji jame dalyvautų sąmoningai, aktyviai ir vaisingai“: Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija. Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 11: AAS 56 (1964) 103.

[45] Ten pat, 37: AAS 56 (1964) 110.

[46] Ten pat, 38: AAS 56 (1964) 110.

[47] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 13: AAS 57 (1965) 18.

[48] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 22 § 1: AAS 56 (1964) 106.

[49] Tikėjimo mokymo kongregacija. Doktrininė nota dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo (2020 m. rugpjūčio 6 d.): L'Osservatore Romano, 2020 m. rugpjūčio 7 d., 8.

[50] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 11: AAS 57 (1965) 15.

[51] Plg. ypač dėl formulės in persona Christi (arba ex persona Christi), šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, III, q. 22 c; q. 78, a. 1 c; a. 4 c; q. 82, a. 1 c; dėl formulės in persona Ecclesiae (kurią vėliau linkstama pakeisti formule [in] nomine Ecclesiae), Summa Theologiae, III, q. 64, a. 8; ad 2; a. 9, ad 1; q. 82, a. 6 c. Summa Theologiae, III, q. 82, a. 7, ad 3 šv. Tomas susieja šias dvi formuluotes: „... sacerdos in missa in orationibus quidem loquitur in persona Ecclesiae in cuius unitate consistit. Sed in consecratione sacramenti loquitur in persona Christi cuius vicem in hoc gerit per ordinis potestatem“.

[52] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 33: AAS 56 (1964) 108–109; Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 10, 21, 28: AAS 57 (1965) 14–15, 28: AAS 56 (1964) 108–109; plg. Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 10, 21, 28: AAS 57 (1965) 14–15, 24–25, 33–36; Paulius VI. Enciklika Sacerdotalis caelibatus (1967 m. birželio 24 d.), 29: AAS 59 (1967) 668–669; Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1965 m. gruodžio 8 d.), 68: AAS 68 (1976) 57–58; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dominicae Cenae (1980 m. vasario 24 d.), 8: AAS 72 (1980) 127–130; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et Paenitentia (1984 m. gruodžio 2 d.), 8, 29: AAS 77 (1985) 200–202, 252–256; Ecclesia de Eucharistia (2003 m. balandžio 17 d.), 29: AAS 95 (2003) 452–453; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores gregis (2003 m. spalio 16 d.), 7, 10, 16: AAS 96 (2004) 832–833, 837–839, 848; KTK, kan. 899 § 2; 900 § 1.

[53] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis (1965 m. gruodžio 7 d.), 2: AAS 58 (1966) 991–993. Plg. taip pat Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 22: AAS 81 (1989) 428–429; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 m. kovo 25 d.), 3, 12, 15–18, 21-27, 29–31, 35, 61, 70, 72: AAS 84 (1992) 660–662, 675–677, 679–686, 688–701, 703–709, 714–715, 765–766, 778–782, 783–787; KTK, kan. 1009 § 3; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 875; 1548-1550; 1581; 1591.

[54] Tai taip pat teigiama Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų 93 punkte: „Švęsdamas Eucharistiją kunigas turi tinkamai bei nuolankiai tarnauti Dievui ir žmonėms <…>, kad tikintieji pajustų, jog tarp jų tikrai yra Kristus.“

[55] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 33: AAS 56 (1964) 108–109; Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 10: AAS 57 (1965) 14–15; Dekretas Presbyterorum ordinis (1965 m. gruodžio 7 d.), 2: AAS 58 (1966) 991–993.

[56] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija. Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 10: AAS 57 (1965) 14–15.

[57] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 7: AAS 56 (1964) 101.

[58] Tikėjimo mokslo kongregacija., Doktrininė nota dėl Krikšto sakramentinės formulės pakeitimo (2000 m. rugpjūčio 6 d.): L'Osservatore Romano, 2000 m. rugpjūčio 7 d., 8.

[59] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 10: AAS 57 (1965) 14–15.

[60] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 26: AAS 56 (1964) 107. Plg. taip pat ten pat, 7: AAS 56 (1964) 100–101; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1140–1141.

[61] Plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 24.

[62] Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Desiderio desideravi (2022 m. birželio 29 d.), 51: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 11.

[63] Ten pat, 16: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 9.

[64] Ten pat, 64: L'Osservatore Romano, 2022 m. birželio 30 d., 12.