Pristatymas

2019 m. kovo 15 d. vykusiame tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos kongrese buvo nutarta parengti tekstą, kuriame būtų „pabrėžiamas žmogaus asmens orumo sampratos nepakeičiamumas krikščioniškoje antropologijoje, taip pat nušviečiama šios sampratos reikšmė ir teigiamas poveikis socialiniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu, atsižvelgiant į naujausią šios temos plėtotę akademinėje sferoje ir jos nevienareikšmišką suvokimą šiandienos kontekste“. 2019 m. padedant kai kuriems ekspertams buvo parengtas pirminis teksto projektas, tačiau tų pačių metų spalio 8 d. sušauktame kongregacijos konsultorių Consulta ristretta susirinkime tas projektas pripažintas nepatenkinamu.

Kitą teksto projektą, talkinamas įvairių ekspertų, iš naujo parengė kongregacijos Doktrinos skyrius. Projektas buvo pristatytas ir aptartas 2021 m. spalio 4 d. vykusiame Consulta ristretta susirinkime. 2022 m. sausio mėn. naujasis projektas pristatytas kongregacijos plenarinėje sesijoje, kurios metu jos nariai sutrumpino ir supaprastino tekstą.

2023 m. vasario 6 d. naujasis iš dalies pakeistas tekstas buvo įvertintas Consulta ristretta susirinkime, kuriame pasiūlyta keletas papildomų pakeitimų. Naujoji versija pateikta vertinti eilinei dikasterijos sesijai (Feria IV) 2023 m. gegužės 3 d. Nariai pritarė, kad dokumentas su tam tikrais pakeitimais galėtų būti paskelbtas. Popiežius Pranciškus patvirtino šios Feria IV nutarimus per 2023 m. lapkričio 13 d. man suteiktą audienciją. Ta proga jis taip pat paprašė manęs tekste išryškinti su orumo tema glaudžiai susijusias problemas, tokias kaip skurdo drama, migrantų padėtis, smurtas prieš moteris, prekyba žmonėmis, karas ir kt. Siekdamas kuo geriau atsiliepti į šį Šventojo Tėvo nurodymą, dikasterijos Doktrinos skyrius surengė kongresą, kuriame nuodugniai studijuota enciklika Fratelli tutti, originaliai analizuojanti ir nuodugniai nagrinėjanti žmogaus orumo „bet kokiomis aplinkybėmis“ temą.

Rengiantis 2024 m. vasario 28 d. IV Feria sesijai, dikasterijos nariams vasario 2 d. laišku buvo išsiųstas naujas, iš esmės pakeistas teksto projektas su tokiu paaiškinimu: „Šio papildomo projekto prireikė siekiant patenkinti konkretų Šventojo Tėvo prašymą. Jis aiškiai ragino daugiau dėmesio skirti rimtiems žmogaus orumo pažeidimams mūsų laikais, ypač atsižvelgiant į encikliką Fratelli tutti. Tad Doktrinos skyrius sutrumpino pradinę teksto dalį [...] ir išsamiau išdėstė tai, ką nurodė Šventasis Tėvas.“ 2024 m. vasario 28 d. eilinė dikasterijos sesija galutinai patvirtino dabartinės deklaracijos tekstą. Per 2024 m. kovo 25 d. audienciją, kurioje buvau priimtas kartu su Doktrinos skyriaus sekretoriumi arkivyskupu Armando Matteo, Šventasis Tėvas patvirtino dabartinę deklaraciją ir nurodė ją paskelbti.

Penkerius metus trukusi teksto rengimo eiga leidžia suvokti, jog dėl orumo temai skiriamo rimto dėmesio ir svarbos krikščioniškoje mintyje čia pateikiamam dokumentui reikėjo ilgo brandinimo proceso, kad būtų parengta galutinė jo redakcija, kurią šiandien skelbiame.

Pirmuose trijuose deklaracijos skyriuose primenami pagrindiniai principai ir teorinės prielaidos, siekiant pateikti svarbių paaiškinimų, galinčių padėti išvengti dažnai pasitaikančios painiavos, susijusios su sąvokos „orumas“ vartojimu. Ketvirtajame skyriuje pristatomos kai kurios dabartinės probleminės situacijos, kuriose nepakankamai pripažįstamas kiekvieno žmogaus neišmatuojamas ir neatimamas orumas. Pasmerkti tokius rimtus ir aktualius žmogaus orumo pažeidimus – būtina prievolė, nes Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad tikėjimo nevalia atskirti nuo žmogaus orumo gynimo, evangelizacijos – nuo oraus gyvenimo skatinimo, o dvasingumo – nuo įsipareigojimo siekti visų žmonių orumo.

Šis kiekvieno žmogaus orumas gali būti suprantamas kaip „begalinis“ (dignitas infinita), kaip teigė šventasis Jonas Paulius II susitikime su žmonėmis, turinčiais tam tikrų apribojimų ar negalią [1]; tuo jis norėjo parodyti, kad žmogaus orumas pranoksta bet kokią žmogiškojo gyvenimo išorinę išvaizdą ar specifinę ypatybę.

Popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti primygtinai pabrėžia, kad šis orumas egzistuoja „bet kokiomis aplinkybėmis“, ir visus ragina jį ginti bet kokioje kultūrinėje aplinkoje, kiekvienu žmogaus egzistencijos momentu, nepaisant jokių fizinių, psichologinių, socialinių ar net moralinių trūkumų. Deklaracija siekiama parodyti, kad tai yra universali tiesa, kurią visi esame kviečiami pripažinti kaip esminę sąlygą, idant mūsų visuomenės būtų tikrai teisingos, taikios, sveikos ir galiausiai iš tikrųjų žmoniškos.

Deklaracijoje pasirinktų dalykų sąrašas tikrai nėra išsamus. Vis dėlto tai temos, atskleidžiančios įvairius žmogaus orumo aspektus, kurie šiandien daugelio žmonių sąmonėje gali būti pritemdyti. Kai kurios iš jų bus labiau aktualios įvairiems mūsų visuomenės sluoksniams, kitos – mažiau. Tačiau visos jos, mums atrodo, būtinos, nes kartu padeda įžvelgti iš Evangelijos kylančios minties apie žmogaus orumą darną ir turtingumą.

Šia deklaracija nepretenduojama galutinai išnagrinėti tokios turtingos ir esmingai svarbios temos, bet norima pateikti keletą pamąstymų, kurie padėtų mums priešais akis turėti žmogaus orumo suvokimą sudėtingu gyvenamuoju istoriniu momentu, kad tarp daugybės rūpesčių ir nerimo nepasiklystume ir nesukeltume sau dar skaudesnių ir gilesnių kančių.

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

Prefektas

 

Įžanga

1. Begalinis orumas (Dignitas infinita), neatimamai glūdintis pačioje žmogaus esybėje, priklauso kiekvienam žmogui bet kokiomis aplinkybėmis ir nepaisant jo būklės ar situacijos. Šis principas, kurį galima visiškai atpažinti net vien protu, yra žmogaus asmens pirmumo ir jo teisių apsaugos pagrindas. Apreiškimo šviesoje Bažnyčia besąlygiškai pabrėžia ir patvirtina šį ontologinį žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir atpirkto Jėzuje Kristuje, orumą. Šia tiesa ji motyvuoja savo įsipareigojimą silpnesniems ir mažiau galių turintiems asmenims, visada primygtinai pabrėždama „žmogaus asmens pirmenybę ir jo orumo gynimą bet kokiomis aplinkybėmis“ [2].

2. Šį kiekvieno pasaulyje esančio vyro bei moters ontologinį orumą ir unikalią bei išskirtinę vertę Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja autoritetingai patvirtino Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m. gruodžio 10 d.) [3]. Minint 75-ąsias šio dokumento metines, Bažnyčia mato progą dar kartą paskelbti savo įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus, Dievo sukurtas ir Kristaus atpirktas, turi būti pripažįstamas ir su juo turi būti elgiamasi pagarbiai bei su meile būtent dėl jo neatimamo orumo. Minėta sukaktis taip pat suteikia Bažnyčiai progą paaiškinti kai kuriuos dažnai kylančius nesusipratimus dėl žmogaus orumo ir gvildenti tam tikrus rimtus bei neatidėliotinus su juo susijusius konkrečius klausimus.

3. Nuo pat savo misijos pradžios Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelija, stengėsi patvirtinti žmogaus laisvę ir skatinti visų žmonių teises [4]. Pastaruoju metu per popiežių balsą Bažnyčia siekė aiškiau suformuluoti šį įsipareigojimą iš naujo kviesdama pripažinti pamatinį kiekvienam žmogui būdingą orumą. Šv. Paulius VI teigė: „Jokia antropologija neprilygsta Bažnyčios antropologijai žmogaus asmens klausimu, taip pat žvelgiant į žmogų kaip individą – jo originalumą, orumą, pamatinių teisių neliečiamumą ir turtingumą, jo sakralumą, gebėjimą ugdytis, siekį visapusiškai tobulėti, nemirtingumą“ [5].

4. Šventasis Jonas Paulius II 1979 m. Puebloje vykusioje Trečiojoje Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje pareiškė: „Žmogaus orumas yra evangelinė vertybė, kurios paniekinimas rimtai įžeidžia Kūrėją. Šis orumas pažeidžiamas individo lygmeniu, kai deramai neatsižvelgiama į tokias vertybes kaip laisvė, teisė išpažinti savo religiją, fizinė ir psichinė neliečiamybė, teisė į būtiniausias gėrybes, teisė į gyvybę ir t. t. Jo nepaisoma socialiniu ir politiniu lygmeniu, kai žmogus negali pasinaudoti savo teise dalyvauti [visuomeniniame ar politiniame gyvenime], patiria neteisingą ir neteisėtą prievartą, yra fiziškai ar psichiškai kankinamas ir pan. [...] Kai Bažnyčia imasi ginti ar skatinti žmogaus orumą, ji tai daro vadovaudamasi savo misija, kuri, nors ir būdama religinio, o ne socialinio ar politinio pobūdžio, negali nepaisyti žmogaus esybės integralumo“ [6].

5. 2010 m., kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos posėdyje, Benediktas XVI patvirtino, kad žmogaus orumas yra „pamatinis principas, kurį tikėjimas į prisikėlusį Jėzų Kristų visada gynė, ypač kai jo nepaisoma mažiausių ir pažeidžiamų asmenų atžvilgiu“ [7]. Kita proga, kalbėdamas ekonomistams, jis sakė, jog „ekonomika ir finansai nėra savitiksliai, jie tėra tik instrumentas, priemonė. Jų tikslas yra tik žmogaus asmuo ir visuminis jo orumo įgyvendinimas. Tai vienintelis kapitalas, kurį dera išsaugoti“ [8].

6. Nuo pat savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus kvietė Bažnyčią „išpažinti Tėvą, be galo mylintį kiekvieną žmogų“, ir atrasti, kad „Jis taip suteikia jam begalinį kilnumą“ [9], primygtinai pabrėždamas, jog šis didžiulis kilnumas yra pirminė duotybė, kurią reikia ištikimai pripažinti ir su dėkingumu priimti. Būtent toks pripažinimas ir priėmimas leidžia kurti naują žmonių sambūvį, kuriame socialiniai santykiai plėtojami siekiant tikros brolybės: tik „pripažindami kiekvieno žmogaus orumą galėsime atgaivinti tarp visų pasaulinį brolybės siekį“ [10]. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ši žmogiškojo orumo ir brolybės versmė trykšta Jėzaus Kristaus Evangelijoje“ [11]; tačiau toks įsitikinimas taip pat pasiekiamas žmogaus protu per apmąstymus ir dialogą, nes „kitų žmonių orumas turi būti gerbiamas kiekvienoje situacijoje ne todėl, kad mes tokį orumą sugalvojome ar suponuojame, bet kad žmonės iš tiesų turi vertę, aukštesnę už materialius dalykus ir aplinkybes, ir ji reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kitaip. Tai, jog kiekvienas žmogus turi neatimamą orumą, yra tiesa, atitinkanti žmogaus prigimtį ir nepavaldi jokiems kultūriniams pokyčiams“ [12]. Popiežius Pranciškus daro išvadą: „Žmogus turi tokį patį neliečiamą orumą bet kurioje istorinėje epochoje, ir niekas negali jaustis aplinkybių įgalintas žodžiais ar veiksmais jam prieštarauti“ [13]. Šiuo požiūriu jo enciklika Fratelli tutti jau dabar yra savotiška Magna Charta žvelgiant į šiandienos užduotis, kuriomis siekiama saugoti ir skatinti žmogaus orumą.

 

Esminis paaiškinimas

7. Nors šiuo metu gana plačiai sutariama dėl žmogaus orumo svarbos ir normatyvinės apimties, taip pat dėl unikalios ir transcendentinės kiekvieno žmogaus vertės svarbos ir normatyvinės apimties [14], dažnai kyla pavojus, kad žodžių junginys „žmogaus asmens orumas“ gali įgyti daug reikšmių, todėl gali kilti nesusipratimų [15] ir „prieštaravimų, kurie verčia klausti savęs, ar [...] lygus visų žmonių orumas iš tiesų visomis aplinkybėmis pripažįstamas, gerbiamas, saugomas ir skatinamas“ [16]. Visa tai duoda galimybę išskirti keturis orumo sąvokos aspektus: ontologinio orumo, moralinio orumo, socialinio orumo ir egzistencinio orumo. Svarbiausia reikšmė sietina su ontologiniu orumu, kuris dera asmeniui kaip tokiam vien dėl to, kad jis egzistuoja ir yra Dievo norimas, sukurtas ir mylimas. Šis orumas niekada negali būti išdildytas ir išlieka galiojantis bet kokiomis aplinkybėmis, kad ir kur asmuo atsidurtų. Kai kalbama apie moralinį orumą, turima omenyje veikiau žmogaus kaip kūrinio naudojimąsi laisve. Nors žmogus apdovanotas sąžine, jis visada lieka atviras galimybei veikti prieš ją. Toks žmogaus elgesys yra „nevertas“ jo, kaip Dievo mylimo ir kitus mylėti pašaukto kūrinio, prigimties. Tačiau tokia galimybė egzistuoja. Ir ne tik tai. Istorija liudija, kad naudojimasis laisve prieš Evangelijoje atskleistą meilės įstatymą gali pasiekti neišmatuojamą kitiems daromo blogio mastą. Atrodo, kad tie, kurie taip elgiasi, yra praradę bet kokį žmogiškumą ir orumą. Šiuo atžvilgiu čia pateikta aspektų skirtis padeda mums tinkamai atskirti moralinį orumą, kurį iš tikrųjų galima „prarasti“, nuo ontologinio orumo, kuris niekada negali būti panaikintas. Būtent dėl pastarojo turime visomis išgalėmis stengtis, kad visi padarę bloga atgailautų ir atsiverstų.

8. Galimos dar dvi prieigos svarstant orumo reikšmę: socialinė ir egzistencinė. Kai kalbame apie socialinį orumą, turime omenyje sąlygas, kuriomis žmogus gyvena. Pavyzdžiui, esant kraštutiniam skurdui, kai asmeniui nesudaromos minimalios sąlygos gyventi pagal jam deramą ontologinį orumą, sakome, kad to vargšo žmogaus gyvenimas yra „neorus“. Šis pasakymas jokiu būdu nereiškia asmens vertinimo, juo veikiau norima pabrėžti, kad padėtis, kurioje jis priverstas gyventi, prieštarauja jo neatimamam orumui. Paskutinė prieiga yra egzistencinio orumo reikšmė. Šiandien vis dažniau kalbama apie gyvenimą, kurį „verta/oru“ ar kurio „neverta/neoru“ gyventi. Turime omenyje būtent egzistencinio pobūdžio situacijas: pavyzdžiui, atvejis, kai žmogui, nors akivaizdžiai netrūksta esminių gyvenimo dalykų, dėl įvairių priežasčių sunku gyventi ramiai, džiaugsmingai ir viltingai. Kitos situacijos – tai sunkios ligos, smurtas šeimoje, patologinės priklausomybės ir kiti sunkumai, verčiantys žmogų laikyti savo gyvenimo būklę „neverta/neoria“, lyginant su niekada neužtemdomo ontologinio orumo suvokimu. Bet kokiu atveju čia pateikti skirtumai tik primena mums šio ontologinio orumo, kuris įsišaknijęs pačioje žmogiškojo asmens būtyje ir egzistuoja bet kokiomis aplinkybėmis, neatimamą vertę.

9. Galiausiai čia verta priminti, kad klasikinis asmens apibrėžimas persona est rationalis naturae individua substantia – „asmuo yra individuali racionalios prigimties substancija“ [17] aiškiai nurodo jo orumo pagrindą. Asmeniui kaip „individualiai substancijai“ būdingas ontologinis orumas (metafiziniu pačios būties lygmeniu): jis yra subjektas, kuris, gavęs egzistenciją iš Dievo, „subsistuoja“, kitaip tariant, autonomiškai realizuoja savo egzistenciją. Apibrėžime pavartotas žodis rationalis („racionalios“) apima visus žmogaus gebėjimus: tiek pažinimą ir supratimą, tiek norą, meilę, pasirinkimą ir troškimą. Sąvoka rationalis taip pat apima visus kūno gebėjimus, glaudžiai susijusius su minėtaisiais. Sąvoka natura („prigimtis“) nurodo žmogui būdingas sąlygas, dėl kurių įmanoma įvairi veikla bei patirtys: prigimtis yra „veikimo principas“. Žmogus nesusikuria savo prigimties; jis turi ją kaip gautą dovaną ir gali puoselėti, plėtoti ir turtinti savo gebėjimus. Naudodamasis laisve puoselėti savo prigimties turtingumą, žmogus laikui bėgant save ugdo. Net jei dėl įvairių apribojimų ar sąlygų jis negali pasinaudoti šiais gebėjimais, asmuo visada išlieka „individuali substancija“ su visu savo neatimamu orumu. Taip yra, pavyzdžiui, negimusio vaiko, nesąmoningo ar agoniją išgyvenančio seno žmogaus atveju.

 

1. Palaipsnis žmogaus orumo svarbos suvokimas

10. Jau klasikinėje antikoje [18] formuojasi pirminis žmogaus orumo suvokimas, grindžiamas socialine perspektyva: kiekvienam žmogui pagal jo rangą ir tam tikrą tvarką suteiktas atitinkamas orumas. Iš socialinės sferos šiuo žodžiu imta apibūdinti skirtingą visatos būtybių orumą. Šiuo požiūriu visos būtybės turi savo „orumą“ atsižvelgiant į jų vietą visumos harmonijoje. Kai kuriose aukščiausiose antikinės minties apraiškose pradedama pripažinti išskirtinę žmogaus padėtį, nes jis apdovanotas protu ir todėl geba prisiimti atsakomybę už save ir kitas pasaulio būtybes [19]; vis dėlto iki minties, galinčios pagrįsti pagarbą kiekvieno žmogaus orumui bet kokiomis aplinkybėmis, dar toli.

 

Biblinės perspektyvos

11. Biblinis Apreiškimas moko, kad visi žmonės turi prigimtinį orumą, nes yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą: „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą [...].“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 26–27). Žmogiškumas pasižymi specifine savybe, dėl kurios jo negalima redukuoti į gryną materialumą. „Paveikslas“ žymi ne sielą ar intelektinius gebėjimus, bet vyro ir moters orumą. Būdami lygūs ir abipusiai mylėdami vienas kitą, abu atstovauja Dievui pasaulyje ir yra pašaukti rūpintis pasauliu bei jį puoselėti. Tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, reiškia, jog mumyse glūdi šventa vertybė, pranokstanti visus lytinius, socialinius, politinius, kultūrinius ir religinius skirtumus. Mūsų orumas mums yra dovanotas; jo negalima nei reikalauti, nei nusipelnyti. Kiekvienas žmogus yra Dievo mylimas ir norimas dėl jo paties, todėl jo orumas neliečiamas. Išėjimo knygoje, kuri yra Senojo Testamento šerdis, Dievas pasirodo esąs tas, kuris girdi vargšų šauksmą, mato savo tautos vargą, rūpinasi mažiausiaisiais ir engiamaisiais (plg. Iš 3, 7; 22, 20–26). Tą patį mokymą randame Pakartoto Įstatymo teisyne (plg. Įst 12, 1–26): čia teisinis mokymas virsta žmogiškojo orumo „manifestu“, ypač palankiu atsižvelgiant į žmonių kategoriją, kurią sudaro trys grupės – našlaičiai, našlės ir ateiviai (plg. Įst 24, 17). Senuosius Išėjimo knygos priesakus primena ir aktualizuoja pranašai, išreiškiantys kritišką Izraelio sąžinę. Pranašų Amoso, Ozėjo, Izaijo, Michėjo, Jeremijo knygose yra ištisi skyriai, kuriuose smerkiamas neteisingumas. Amosas rūsčiai priekaištauja dėl beturčių priespaudos, dėl to, kad varguoliams nepripažįstamas joks pamatinis žmogiškasis orumas (plg. Am 2, 6–7; 4, 1; 5, 11–12). Izaijas skelbia prakeiksmą tiems, kurie trypia vargšų teises, atmesdami galimybę į teisingumą: „Vargas neteisingų įstatų leidėjams, tiems, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą“ (Iz 10, 1–2). Šis pranašiškas mokymas atsispindi išminties literatūroje. Siracido knygoje vargšų engimas prilyginamas žmogžudystei: „Kas atima iš artimo pragyvenimą, padaro žmogžudystę; kas neišmoka samdiniui algos, išlieja kraują“ (Sir 34, 22). Psalmėse religinis santykis su Dievu siejamas su silpnųjų ir vargšų gynimu: „Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises! Gelbėk silpnąjį ir vargšą, gelbėk jį iš piktojo rankos!“ (Ps 82, 3-4).

12. Jėzus gimė ir augo kukliomis sąlygomis ir atskleidė vargšų bei dirbančiųjų orumą [20]. Per visą viešąją tarnystę Jėzus tvirtino visų Dievo paveikslą atspindinčių žmonių vertę ir orumą, nepaisydamas jų socialinės padėties ar išorinių aplinkybių. Jėzus sugriovė kultūrinius ir religinio kulto barjerus, grąžindamas orumą „atstumtiesiems“, visuomenės paribių žmonėms: muitininkams (plg. Mt 9, 10–11), moterims (plg. Jn 4, 1–42), vaikams (plg. Mk 10, 14–15), raupsuotiesiems (plg. Mt 8, 2–3), ligoniams (plg. Mk 1, 29–34), svetimšaliams (plg. Mt 25, 35), našlėms (plg. Lk 7, 11–15). Jis gydo, maitina, gina, išlaisvina, gelbsti. Jis apibūdinamas kaip rūpestingas vienos pasiklydusios avies ganytojas (plg. Mt 18, 12–14). Pats susitapatina su savo mažiausiaisiais broliais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Biblijos kalba „mažiausieji“ yra ne tik mažamečiai vaikai, bet ir beginkliai mokiniai, nereikšmingiausieji, atstumtieji, engiamieji, nušalintieji, vargšai, marginalai, neišmanantieji, ligoniai, nuvertintieji dominuojančių grupių. Šlovingasis Kristus teis pagal artimo meilę, kuri reiškiasi pagalba alkaniems, ištroškusiems, svetimšaliams, nuogiems, ligoniams, kaliniams, su kuriais jis pats tapatinasi (plg. Mt 25, 34–36). Gėris, padarytas kiekvienam žmogui neatsižvelgiant į kraujo ryšius ar religiją, yra vienintelis Jėzaus teismo kriterijus. Apaštalas Paulius teigia, kad kiekvienas krikščionis privalo elgtis pagal orumo ir pagarbos visų žmonių teisėms reikalavimus (plg. Rom 13, 8–10), vadovaudamasis naujuoju meilės įsakymu (plg. 1 Kor 13, 1–13).

 

Krikščioniškosios minties raida

13. Krikščioniškosios minties raida vėliau skatino ir lydėjo žmonijos apmąstymų orumo tema pažangą. Klasikinė krikščioniškoji antropologija, besiremianti didžiąja Bažnyčios tėvų tradicija, pabrėžė doktriną apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir jo išskirtinį vaidmenį kūrinijoje [21]. Viduramžių krikščioniškoji mintis, kritiškai sijodama antikinės filosofinės minties palikimą, pateikė asmens sąvokos sintezę ir pripažino metafizinį jo orumo pagrindą, kaip liudija tokie šventojo Tomo Akviniečio žodžiai: „Asmuo reiškia tai, kas tobuliausia visoje prigimties sferoje; racionalios prigimties savaime subsistuojanti [esybė]“ [22]. Šį ontologinį orumą, privilegijuotai pasireiškiantį per laisvą žmogaus veikimą, vėliau ypač pabrėžė Renesanso krikščioniškasis humanizmas [23]. Net tokių modernių mąstytojų kaip Descartes'as ir Kantas, kvestionavusių kai kuriuos tradicinės krikščioniškosios antropologijos pagrindus, raštuose vis dar galima aiškiai įžvelgti Apreiškimo atgarsių. Remiantis kai kuriais naujesniais filosofiniais apmąstymais dėl teorinio ir praktinio subjektiškumo statuso, krikščioniškoje mintyje imta dar labiau pabrėžti gelminę orumo sąvoką ir buvo suformuluotas originalus požiūris, pavyzdžiui, XX a. personalizmas. Ši perspektyva ne tik kelia subjektiškumo klausimą, bet ir gilina jį intersubjektiškumo ir žmogiškuosius asmenis siejančių santykių linkme [24]. Pastarojo požiūrio kildinamos mintys taip pat praturtino šiuolaikinės krikščioniškosios antropologijos įžvalgas [25].

 

Dabartinė epocha

14. Mūsų laikais sąvoka „orumas“ dažniausiai vartojama siekiant pabrėžti žmogaus asmens unikalumą, nesulyginamą su kitomis visatos būtybėmis. Šiuo požiūriu galima suprasti, kaip „orumo“ sąvoka vartojama 1948 m. Jungtinių Tautų deklaracijoje, kur kalbama apie „prigimtinį visų žmonių šeimos narių orumą ir lygias bei neatimamas teises“. Tik dėl šio neatimamo žmogaus orumo pobūdžio galima kalbėti apie žmogaus teises [26].

15. Siekiant geriau paaiškinti orumo sąvoką, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad orumą asmeniui suteikia ne kiti žmonės remdamiesi tam tikrais jo gabumais ir savybėmis, tarsi jį būtų galima atimti. Jei orumą asmeniui suteiktų kiti žmonės, jis būtų sąlyginis ir atimamas, o pačiai orumo (kad ir labai gerbtino) prasmei kiltų grėsmė netekti turinio. Iš tikrųjų orumas yra vidujai susijęs su asmeniu, jis nesuteikiamas a posteriori, nesąlygojamas jokio pripažinimo ir negali būti prarastas. Visiems žmonėms būdingas toks pat savaiminis orumas, nepriklausomai nuo to, ar jie geba jį tinkamai išreikšti, ar ne.

16. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje pabrėžiama, „kokiu orumu išsiskiria žmogaus asmuo, kuris visa pranoksta ir kurio teisės bei pareigos yra visuotinės ir neliečiamos“ [27]. Kaip primenama Susirinkimo deklaracijos Dignitatis humanae Pratarmėje, „žmogaus asmens orumą mūsų laikų žmonės diena po dienos įsisąmonina vis giliau, ir atsiranda vis daugiau reikalaujančiųjų, kad veikdami žmonės galėtų naudotis ir naudotųsi savo sprendimu ir atsakinga laisve, veiktų ne verčiami, o įsisąmonintos pareigos vedami“ [28]. Ši tiek individuali, tiek bendruomeninė minties ir sąžinės laisvė grindžiama žmogaus asmens orumu, „kuris pažįstamas ir iš apreikštojo Dievo žodžio, ir protu“ [29]. Pačiame Bažnyčios magisteriume vis brandžiau suvokiama šio orumo prasmė, taip pat su tuo susiję reikalavimai bei pasekmės ir pripažįstama, kad kiekvieno žmogaus orumas, kaip toks, egzistuoja bet kokiomis aplinkybėmis.

 

2. Bažnyčia skelbia, skatina ir užtikrina žmogaus orumą

17. Bažnyčia skelbia vienodą visų žmonių orumą, nepaisydama jų gyvenimo būklės ar jų savybių. Šis skelbimas remiasi trejopu įsitikinimu, kuris krikščioniškojo tikėjimo šviesoje suteikia žmogaus orumui neišmatuojamą vertę ir sustiprina jam būdingus reikalavimus.

 

Neišdildomas Dievo atvaizdas

18. Pirmiausia, pasak Apreiškimo, žmogaus orumas kyla iš jį mylinčio Kūrėjo, kuris įspaudė jame neišdildomus savo atvaizdo bruožus (plg. Pr 1, 26), kviesdamas jį pažinti, mylėti ir išgyventi sandoros su Dievu santykį, taip pat gyventi brolybėje, teisingume ir taikoje su visais kitais vyrais bei moterimis. Taip žvelgiant orumas sietinas ne tik su žmogaus siela, bet ir su jo asmeniu kaip neišskiriama vienove, taigi neatsiejamas ir nuo jo kūno, kuris savaip dalyvauja atspindėdamas žmoguje įspaustą Dievo paveikslą ir taip pat yra pašauktas dalyvauti sielos šlovėje dieviškoje palaimoje.

 

Kristus išaukština žmogaus orumą

19. Antrasis įsitikinimas kyla iš to, kad žmogaus asmens orumas visa savo pilnatve atsiskleidė Tėvui atsiuntus savo Sūnų, kuris esmingai priėmė žmogiškąją būtį: „Įsikūnijimo slėpiniu Dievo Sūnus patvirtino kūno ir sielos, sudarančių žmogaus asmenį, kilnumą“ [30]. Jėzus Kristus, per savo įsikūnijimą tam tikru būdu susijungdamas su kiekvienu žmogumi, patvirtino, kad kiekvieno žmogaus, vien dėl to, jog jis priklauso tai pačiai žmonių bendruomenei, savastis yra neįkainojamas orumas, ir šis orumas niekada negali būti prarastas [31]. Jėzus skelbė, kad Dievo karalystė priklauso vargšams, nuolankiesiems, paniekintiesiems, kenčiantiems kūnu ir dvasia; jis gydė visokias ligas ir negalias, net pačias dramatiškiausias, tokias kaip raupsai; tvirtino, kad tai, kas daroma šiems žmonėms, daroma jam, nes jis yra tuose žmonėse; per visa tai Jėzus atnešė didžiulę naujovę – pripažino kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir ypač orumą tų, kurie buvo laikomi jo „nevertais“. Šis naujas žmonijos istorijoje principas, pagal kurį žmonės tuo labiau „verti“ pagarbos ir meilės, kuo jie silpnesni, vargingesni ir labiau kenčiantys, net praradę savo žmogiškąjį „pavidalą“, pakeitė pasaulio veidą ir davė pradžią institucijoms, kuriose rūpinamasi žmonėmis, atsidūrusiais sunkioje padėtyje: paliktais kūdikiais, našlaičiais, vienišais seneliais, psichikos ligoniais, sergančiais nepagydomomis ligomis ar turinčiais sunkių apsigimimų, gyvenančiais gatvėje.

 

Pašaukimas į orumo pilnatvę

20. Trečiasis įsitikinimas susijęs su galutiniu žmogaus tikslu: Kristaus prisikėlimas, po Kūrimo ir Įsikūnijimo, mums atskleidžia dar vieną žmogaus orumo aspektą. Didingiausias „žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu“ [32], o šiai bendrystei skirta tęstis amžinai. Žmogaus gyvybės „kilnumas siejamas ne tik su jos pradžia, su tuo, kad ji kyla iš Dievo, bet ir su galutiniu jos tikslu – skirties komunijai su Dievu jį mylint ir pažįstant. Šios tiesos šviesoje šv. Ireniejus papildo ir užbaigia savąją liaupsę žmogui; „Dievo šlovė“ tikrai yra „žmogus, gyvas žmogus“, bet „žmogaus gyvybė – tai Dievo regėjimas“ [33].

21. Todėl Bažnyčia tiki ir tvirtina, kad visi žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą bei panašumą ir atgimdyti [34] žmogumi tapusiame, nukryžiuotame ir prisikėlusiame Sūnuje, yra pašaukti Šventosios Dvasios veikiami augti, kad atspindėtų Tėvo šlovę pagal tą patį paveikslą dalyvaudami amžinajame gyvenime (plg. Jn 10, 15–16; 17, 22–24; 2 Kor 3, 18; Ef 1, 3–14). „Apreiškimas [...] atskleidžia žmogaus asmens orumą visu jo mastu“ [35].

 

Įsipareigojimas dėl savo laisvės

22. Kiekvienas žmogus nuo pat savo egzistencijos pradžios kaip neatšaukiamą dovaną turi neatimamą ir prigimtinį orumą; tačiau pasirinkimas, ar tą orumą išreikšti ir visapusiškai parodyti, ar jį sumenkinti, priklauso nuo kiekvieno asmens laisvo ir atsakingo apsisprendimo. Kai kurie Bažnyčios tėvai, pavyzdžiui, šventasis Ireniejus ar šventasis Jonas Damaskietis, įvedė skirtį tarp Pradžios knygoje minimų paveikslo ir panašumo apibūdinimų, taip pasiūlydami dinamišką požiūrį į patį žmogaus orumą: Dievo paveikslas patikėtas žmogaus laisvei, idant, Dvasiai vadovaujant ir veikiant, žmogaus panašumas į Dievą būtų ugdomas, ir kiekvienas žmogus galėtų pasiekti savo aukščiausio orumo mastą [36]. Kiekvienas asmuo yra pašauktas egzistenciniu ir moraliniu lygmeniu atskleisti savo orumo ontologinę apimtį tiek, kiek savo laisve jis orientuojasi į tikrąjį gėrį atsiliepdamas į Dievo meilę. Taigi, viena vertus, žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, niekada nepraranda savo orumo ir nenustoja būti pašauktas laisvai siekti gėrio; kita vertus, tiek, kiek žmogus asmeniškai atsiliepia į gėrį, jo orumas gali laisvai, dinamiškai ir laipsniškai reikštis, augti ir bręsti. Tai reiškia, jog žmogus turi siekti gyventi pagal savo kilnų orumą. Tuomet galima suprasti, kokia prasme nuodėmė gali sužeisti ir užtemdyti žmogaus orumą kaip jam prieštaraujantis veiksnys, tačiau kartu ji niekada negali išdildyti to, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl, kaip pabrėžė Benediktas XVI, tikėjimui tenka lemiamas vaidmuo padedant protui suvokti žmogaus orumą, priimti, įtvirtinti ir paaiškinti jo esminius bruožus: „Be religijos teikiamos korekcijos protas gali pakliūti į iškraipymų žabangus, pavyzdžiui, manipuliuojamas ideologijos arba kai jis taikomas šališkai, nevisiškai atsižvelgiant į žmogaus asmens orumą. Būtent toks iškreiptas piktnaudžiavimas protu paskatino prekybą vergais, o vėliau sukėlė daugelį kitų socialinių blogybių, taip pat ir XX a. totalitarines ideologijas“ [37].

 

3. Orumas – žmogaus teisių ir pareigų pagrindas

23. Kaip priminė popiežius Pranciškus, „šiuolaikinėje kultūroje artimiausia nuoroda į neatimamo asmens orumo principą yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią šventasis Jonas Paulius II apibūdino kaip „svarbų etapą ilgame ir sunkiame žmonijos kelyje“ ir kaip „vieną iškiliausių žmogaus sąžinės išraiškų“ [38]. Norint atsispirti mėginimams pakeisti ar ištrinti gilią tos deklaracijos prasmę, verta prisiminti kai kuriuos esminius principus, kurių visada privalu paisyti.

 

Besąlygiška pagarba žmogaus orumui

24. Pirma, nors žmogaus orumo klausimas vis labiau suvokiamas, vis dar esama daug klaidingų orumo sąvokos sampratų, iškreipiančių jos prasmę. Kai kurie siūlo geriau vartoti sąvoką „asmens orumas“ (ir „asmens“ teisės), o ne „žmogaus orumas“ (ir žmogaus teisės), nes asmenį jie supranta tik kaip „būtybę, gebančią mąstyti“. Vadinasi, orumą ir teises jie kildina iš gebėjimo pažinti ir laisvės, kuriais apdovanoti ne visi žmonės. Tada asmeninio orumo neturėtų nei negimęs vaikas, nei nesavarankiškas senolis, nei žmogus, turintis proto negalią [39]. Bažnyčia, priešingai, tvirtina, kad kiekvieno žmogaus orumas kaip tik dėl to, kad yra prigimtinis, išlieka „bet kokiomis aplinkybėmis“, o jo pripažinimas jokiu būdu negali priklausyti nuo asmens gebėjimo suprasti ir laisvai veikti vertinimo. Priešingu atveju orumas, kaip toks, nebūtų asmeniui būdingas, nepriklausomas nuo jo sąlygotumo ir todėl nebūtų vertas besąlygiškos pagarbos. Tik pripažįstant žmogui būdingą orumą, kuris niekada negali būti prarastas, galima garantuoti šiai ypatybei neliečiamą ir saugų pagrindą. Be ontologinės sąsajos žmogaus orumo pripažinimas priklausytų nuo skirtingų ir savavališkų vertinimų. Todėl vienintelė sąlyga, kuriai esant galima kalbėti apie asmeniui būdingą orumą, yra asmens priklausymas žmonių rūšiai, todėl „asmens teisės yra žmogaus teisės“ [40].

 

Objektyvus žmogaus laisvės atskaitos taškas

25. Antra, žmogaus orumo sąvoka taip pat kartais piktnaudžiaujama siekiant pateisinti savavališką naujų teisių gausinimą – daugelis jų dažnai prieštarauja iš pradžių apibrėžtoms teisėms ir neretai supriešinamos su pamatine teise į gyvybę [41], – tarsi turėtų būti garantuojama galimybė išreikšti ir įgyvendinti kiekvieną asmeninį pageidavimą ar subjektyvų norą. Tuomet orumas tapatinamas su izoliuota ir individualistine laisve, pretenduojančia primesti tam tikrus subjektyvius norus ir polinkius kaip „teises“, kurias bendruomenė turi garantuoti ir finansuoti. Tačiau žmogaus orumas negali būti grindžiamas vien individualiais standartais ar tapatinamas tik su individo psichofizine gerove. Priešingai, žmogaus orumo gynimas grindžiamas konstitutyviais žmogaus prigimčiai būdingais reikalavimais, kurie nepriklauso nei nuo individualios savivalės, nei nuo socialinio pripažinimo. Todėl pareigos, kylančios iš kito asmens orumo pripažinimo, ir atitinkamos iš to kylančios teisės turi konkretų ir objektyvų turinį, grindžiamą bendra žmogaus prigimtimi. Be tokio objektyvaus pagrindo orumo sąvoka tampa priklausoma nuo įvairiausių savivalės ir galios interesų formų.

 

Santykiu grindžiama žmogaus asmens struktūra

26. Žmogiškasis orumas, atsižvelgiant į santykiu grindžiamą asmens ypatybę, padeda įveikti redukcionistinį požiūrį, siūlomą autoreferentiškos ir individualistinės laisvės, pretenduojančios kurti savo vertybes, nepaisančios objektyvių gėrio normų ir santykių su kitomis gyvomis būtybėmis. Vis dažniau kyla pavojus žmogaus orumą apriboti gebėjimu savo nuožiūra priimti sprendimus dėl savęs ir savo likimo, nepriklausomai nuo kitų, neatsižvelgiant į savo priklausymą žmonių bendruomenei. Taip klaidingai suprantant laisvę, tampa neįmanomas abipusis pareigų ir teisių, leidžiančių mums rūpintis vieni kitais, pripažinimas. Kaip primena šventasis Jonas Paulius II, laisvė „skirta tarnauti asmeniui ir jo išsiskleidimui atvirumo kitiems bei savęs atidavimo dėka; tačiau kai laisvė individualistiškai suabsoliutinama, iš jos atimamas pirminis turinys, prieštaraujama jos prasmei bei kilnumui“ [42].

27. Žmogaus orumas taip pat apima žmogaus prigimčiai būdingą gebėjimą prisiimti įsipareigojimus kitų atžvilgiu.

28. Dėl orumo sąvokos išryškėjantis skirtumas tarp žmonių ir visų kitų gyvų būtybių neturėtų leisti nepaisyti kitų būtybių gėrio. Tos būtybės egzistuoja ne tik funkcionuodamos dėl žmogaus, bet turi ir savo vertę; jos yra tarsi žmonijai patikėtos dovanos, kurias reikia branginti ir puoselėti. Taigi, nors orumo sąvoka skirta tik žmogui, kartu reikia pripažinti ir kitos visatoje esančios kūrinijos gėrį. Kaip pabrėžia popiežius Pranciškus: „Būtent dėl savo nepakartojamo kilnumo ir dėl to, kad apdovanotas protu, žmogus pašauktas gerbti kūriniją bei jos vidinius dėsnius [...]: ‘Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. […] Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai’“ [43]. Dar daugiau: „Šiandien esame priversti pripažinti, kad įmanoma išlaikyti tik „situacinį antropocentrizmą“. Kitaip tariant, pripažinti, kad žmogaus gyvenimas nesuvokiamas ir netvarus be kitų būtybių“ [44]. Šiuo požiūriu „nebėra nesvarbu, kad nyksta tiek daug rūšių ir kad klimato krizė kelia pavojų daugelio būtybių gyvybei“ [45]. Žmogaus orumas apima taip pat rūpinimąsi aplinka, ypač atsižvelgiant į žmogiškąją ekologiją, kuri saugo paties žmogaus egzistenciją.

 

Žmogaus išlaisvinimas iš moralinių ir socialinių sąlygotumų

29. Šių pamatinių prielaidų, kad ir kokios būtinos jos būtų, nepakanka, kad būtų užtikrintas asmens orumą atitinkantis jo vystymasis. Nors siekdamas gėrio „Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu“ [46], žmogus laisva valia dažnai renkasi blogį, o ne gėrį. Todėl žmogaus laisvę savo ruožtu reikia išlaisvinti. Šventasis Paulius Laiške galatams teigia: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1) ir primena užduotį, tenkančią kiekvienam krikščioniui, kuriam ant pečių gula atsakomybė už išlaisvinimą, apimantį visą pasaulį (plg. Rom 8, 19 ir t.). Tai išlaisvinimas, kuris iš kiekvieno žmogaus širdies turėtų skleistis ir reikštis savo humanizuojančia galia visuose santykiuose.

30. Laisvė yra nuostabi Dievo dovana. Net ir tada, kai Dievas mus patraukia savo malone, jis tai daro niekada nepažeisdamas mūsų laisvės. Būtų didelė klaida manyti, kad nutolę nuo Dievo ir jo pagalbos galėtume būti laisvesni ir todėl jaustis oriau. Atskirta nuo Kūrėjo mūsų laisvė gali tik susilpnėti ir aptemti. Tas pats atsitinka, jei laisvė įsivaizduoja esanti nepriklausoma nuo bet kokio atskaitos pagrindo, išskyrus ją pačią, ir bet kokį ryšį su ankstesne tiesa suvokia kaip grėsmę. Tada sumažės ir pagarba kitų žmonių laisvei bei orumui. Popiežius Benediktas XVI tai paaiškino: „Valia, laikanti save iš pagrindų nepajėgia ieškoti tiesos ir gėrio, neturi jokių kitų elgesio objektyvių priežasčių ar motyvų, išskyrus tuos, kuriuos jai diktuoja trumpalaikiai ir atsitiktiniai interesai, neturi „tapatybės“, saugotinos ir ugdytinos tikrai laisvais ir sąmoningais sprendimais. Todėl ji negali reikalauti, kad ją gerbtų kitos „valios“, irgi atsiskyrusios nuo savo giliausios būties ir galinčios vadovautis kitokiais „motyvais“ ar net nesivadovauti jokiais. Iliuzija, kad etinis reliatyvizmas yra raktas į taikų sugyvenimą, iš tiesų yra susiskaldymų ir žmogaus kilnumo neigimo šaltinis“ [47].

31. Taip pat būtų nerealu teigti abstrakčią laisvę, laisvą nuo bet kokių sąlygų, konteksto ar apribojimų. Priešingai, „tinkamam naudojimuisi asmens laisve reikia konkrečių ekonominių, socialinių, teisinių, politinių ir kultūrinių sąlygų“ [48], kurios dažnai lieka neįgyvendintos. Šia prasme galime sakyti, kad vieni naudojasi didesne „laisve“ nei kiti. Popiežius Pranciškus ypač daug dėmesio skyrė šiam klausimui: „Kai kurie gimsta gerą ekonominę padėtį užimančiose šeimose, gauna gerą išsilavinimą, auga gerai maitinami arba iš prigimties turi nepaprastų gebėjimų. Jiems tikrai nereikės aktyvios valstybės ir jie reikalaus tik laisvės. Tačiau akivaizdu, kad ta pati taisyklė negali būti taikoma neįgaliam asmeniui, žmogui, gimusiam skurdžioje šeimoje, negavusiam gero išsilavinimo ir beveik neturinčiam galimybių gauti tinkamą gydymą. Jei visuomenė pirmiausia remiasi rinkos laisvės ir produktyvumo kriterijais, tokiems čia vietos nėra, o brolybė geriausiu atveju bus romantiška frazė“ [49]. Todėl būtina suvokti, kad „išlaisvinimas iš neteisybės skatina laisvę ir žmogiškąjį orumą“ [50] visais žmogiškosios veiklos lygmenimis ir visuose veiklos santykiuose. Kad būtų įmanoma tikra laisvė, „turime į centrą sugrąžinti žmogaus orumą ir ant šio ramsčio kurti mums reikalingas alternatyvias socialines struktūras“ [51]. Taip pat laisvę dažnai užgožia daugybė psichologinių, istorinių, socialinių, edukacinių ir kultūrinių suvaržymų. Tikrąją ir istorinę laisvę visada reikia „išlaisvinti“. Taip pat dera dar kartą patvirtinti pamatinę teisę į religijos laisvę.

32. Kartu žmonijos istorija rodo aiškią pažangą žmogaus orumo ir laisvės supratimo srityje, nors tebėra ir šešėlių bei regreso pavojų. Tai liudija didėjančios pastangos panaikinti rasizmą, vergiją ir moterų, vaikų, ligonių bei neįgaliųjų marginalizaciją; šiems siekiams įtaką daro krikščioniškasis tikėjimas, kuris tebėra raugas net ir vis labiau sekuliarėjančiose visuomenėse. Tačiau ši sunki orumo puoselėjimo kelionė dar toli gražu nesibaigė.

 

4. Kai kurie rimti žmogaus orumo pažeidimai

33. Atsižvelgiant į iki šiol išsakytus svarstymus apie žmogaus orumo svarbą, šiame baigiamajame deklaracijos skyriuje aptariami kai kurie konkretūs ir rimti jo pažeidimai. Tai daroma vadovaujantis Bažnyčios magisteriumu, kuris, kaip jau minėta, visapusiškai išreikštas pastarųjų laikų popiežių mokyme. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus, viena vertus, nenuilsdamas primena apie pagarbą žmogaus orumui: „Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi oriai ir visapusiškai vystytis, ir nė viena šalis negali paneigti šios pagrindinės teisės. Šią teisę turi kiekvienas, net jei jis nėra produktyvus, net jei gimė ar užaugo su tam tikrais apribojimais, nes tai nesumenkina didžiulio jo, kaip žmogaus, orumo, kuris priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo jo būties vertės. Kai šio pagrindinio principo nesilaikoma, ateities neturi nei brolybė, nei pati žmonija“ [52]. Kita vertus, jis nuolat atkreipia dėmesį į konkrečius žmogaus orumo pažeidimus mūsų laikais, kviesdamas visus energingai imtis atsakomybės ir aktyviai įsipareigoti.

34. Nurodydami kai kuriuos iš daugelio rimtų žmogaus orumo pažeidimų šiuolaikiniame pasaulyje, galime prisiminti, ko šiuo klausimu mokė Vatikano II Susirinkimas. Reikia pripažinti, kad žmogaus orumui priešinga visa, „kas nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip kiekviena žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė“ [53]. Taip pat mūsų orumui priešinga visa, kas „pažeidžia asmens neliečiamybę, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, psichologinė prievarta“ [54]. Ir galiausiai „nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi tiesiog kaip su pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis“ [55]. Čia taip pat reikia paminėti mirties bausmę [56]: ji taip pat bet kokiomis aplinkybėmis pažeidžia neatimamą kiekvieno žmogaus orumą. Priešingai, reikia pripažinti, kad „ryžtingas mirties bausmės atmetimas rodo, kokiu mastu įmanoma pripažinti kiekvieno žmogaus neatimamą orumą ir jo vietą šiame pasaulyje. Nes jei aš jos neatimu iš blogiausių nusikaltėlių, neatimsiu jos niekam, suteiksiu kiekvienam galimybę dalytis šia planeta su manimi, nepaisant to, kas mus skiria“ [57]. Taip pat dera dar kartą priminti apie kalėjimuose esančių žmonių, dažnai priverstų gyventi netinkamomis sąlygomis, orumą ir tai, kad kankinimų praktika visiškai prieštarauja kiekvieno žmogaus orumui, net jei jis kaltas dėl sunkių nusikaltimų.

35. Nepretenduodami į išsamų aptarimą, toliau atkreipiame dėmesį į kai kuriuos ypač aktualius rimtus žmogaus orumo pažeidimus.

 

Skurdo drama

36. Vienas iš reiškinių, gerokai prisidedančių prie daugelio žmonių orumo paneigimo, yra kraštutinis skurdas, susijęs su netolygiu turto paskirstymu. Kaip pabrėžė šventasis Jonas Paulius II: „Vieną iš pačių didžiausių šiuolaikinių pasaulio neteisybių kaip tik rodo faktas, jog palyginti mažai yra žmonių, kurie turi daug, o daugybė yra tokių, kurie neturi beveik nieko. Minėta neteisybė kyla dėl neteisingo gėrybių ir tarnybų, iš pradžių skirtų visiems žmonėms, paskirstymo“ [58]. Be to, būtų apgaulinga paviršutiniškai skirti „turtingas šalis“ ir „neturtingas šalis“: Benediktas XVI pripažino, kad „imant absoliučiai, pasaulis turtėja, tačiau kartu didėja nelygybė. Turtingose šalyse nuskursta naujos visuomenės klasės ir randasi naujų skurdo formų. Neturtingesniuose regionuose kai kurios grupės švaistūniškai ir vartotojiškai mėgaujasi perteklinio vystymosi padėtimi, nepriimtinai kontrastuojančia su nesibaigiančiomis nužmoginančio vargo situacijomis. „Baisus neteisingumas“ tebepiktina“ [59], kai vargšų orumas dvejopai paneigiamas tiek dėl išteklių trūkumo jų pagrindiniams poreikiams patenkinti, tiek dėl abejingumo, kurį jiems rodo gyvenantieji šalia jų.

37. Kartu su popiežiumi Pranciškumi darytina išvada, kad „išaugo turto apimtis, tačiau ne teisingas jo paskirstymas, todėl randasi „naujų skurdo formų“. Kai sakoma, kad šiuolaikinis pasaulis sumažino skurdą, taip teigiama matuojant jį kitų epochų kriterijais, kurių su dabartine tikrove neįmanoma palyginti“ [60]. Tad skurdas plinta „įvairiais būdais, pavyzdžiui, dėl manijos mažinti darbo sąnaudas, nesuvokiant, kokių rimtų pasekmių ji sukelia, nes atsiradęs nedarbas tiesiogiai plečia skurdo ribas“ [61]. Žvelgiant į „destruktyvaus pinigų imperijos poveikio“ [62] padarinius, reikia pripažinti, kad „nėra didesnio skurdo už tą, kuris iš žmonių atima darbą ir darbo orumą“ [63]. Jei kai kurie žmonės gimsta šalyje ar šeimoje, kur jie turi mažiau galimybių tobulėti, reikia pripažinti, kad tai prieštarauja jų orumui, kuris yra lygiai toks pat kaip ir tų, kurie gimė turtingoje šeimoje ar šalyje. Mes visi esame atsakingi, nors ir skirtingu mastu, už šią akivaizdžią nelygybę.

 

Karas

38. Dar viena tragedija, paneigianti žmogaus orumą, yra šiandien, kaip ir visais laikais, kylantis karas: „Karai, užpuolimai, persekiojimai dėl rasinių ar religinių priežasčių ir daugybė kitų žmogaus orumo pažeidimų [...]. Tokių smurto situacijų mastas taip išaugo „daugelyje pasaulio regionų, kad įgijo bruožų to, ką galima pavadinti ‘dalimis vykstančiu trečiuoju pasauliniu karu’“ [64]. Karas su savo naikinimo ir skausmo pėdsakais trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu kėsinasi į žmogaus orumą: „Dar kartą patvirtindami neatimamą teisę į savigyną ir pareigą ginti tuos, kurių gyvybei gresia pavojus, privalome pripažinti, kad karas visada yra „žmogiškumo pralaimėjimas“. Joks karas nėra vertas motinos, matančios savo vaiką suluošintą ar žuvusį, ašarų; joks karas nėra vertas net vienintelio žmogaus, sakralios būtybės, sukurtos pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą, gyvybės praradimo; joks karas nėra vertas mūsų bendrų namų užnuodijimo; joks karas nėra vertas nevilties tų, kurie yra priversti palikti savo tėvynę ir akimirksniu netenka savo namų ir visų šeimos, draugystės, socialinių bei kultūrinių ryšių, kurie buvo kuriami iš kartos į kartą“ [65]. Visi karai vien dėl to, kad prieštarauja žmogaus orumui, yra „konfliktai, kurie problemų neišsprendžia, o tik jas pagilina“ [66]. Ši nuostata dar svarbesnė mūsų laikais, kai tapo įprasta, kad tiek daug nekaltų civilių žūsta už mūšio lauko ribų.

39. Todėl ir šiandien Bažnyčia gali kaip savastį priimti popiežių žodžius, kartu su šventuoju Pauliumi VI kartodama: „jamais plus la guerre, jamais plus la guerre!“ [67] ir su šventuoju Jonu Pauliumi II prašydama „visus, vardan Dievo ir vardan žmogaus: Nežudykite! Neruoškite žmonėms sunaikinimo ir išnaikinimo! Pagalvokite apie kenčiančius badą ir skurdą savo brolius! Gerbkite kiekvieno orumą ir laisvę!“ [68]. Būtent toks yra Bažnyčios ir visos žmonijos šauksmas mūsų laikais. Galiausiai popiežius Pranciškus pabrėžia, kad „nebegalime galvoti apie karą kaip apie išeitį [...]. Susidūrus su šia tikrove, šiandien labai sunku išlaikyti racionalius kriterijus, sukurtus ankstesniais amžiais, kad būtų galima kalbėti apie galimą „teisingą karą“. Daugiau jokio karo!“ [69]. Kadangi žmonija dažnai grįžta prie tų pačių praeities klaidų, „norint kurti taiką, būtina išsivaduoti iš karo teisėtumo logikos“ [70]. Dėl glaudaus ryšio, egzistuojančio tarp tikėjimo ir žmogiškojo orumo, karą grįsti religiniais įsitikinimais yra prieštaringa: „Tie, kurie remiasi Dievo vardu, kad pateisintų terorizmą, smurtą ir karą, neina Dievo keliu: karas religijos vardu yra karas prieš pačią religiją“ [71].

 

Migrantų vargai

40. Migrantai yra tarp pirmųjų aukų, nukenčiančių dėl daugialypių vargo formų. Jų kilmės šalyse ne tik paminamas jų orumas [72], bet ir kyla pavojus jų pačių gyvybei, nes jie nebeturi lėšų kurti šeimą, dirbti ar prasimaitinti [73]. Jiems atvykus į šalis, kurios turėtų pajėgti juos priimti, „manoma, kad migrantai nėra pakankamai vertingi, kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir visi kiti, pamirštant, jog jie turi tokį pat prigimtinį orumą kaip ir bet kuris kitas žmogus. [...] Niekada nebus garsiai teigiama, kad jie nėra žmonės, tačiau praktika, priimami sprendimai ir elgesys su jais rodo, kad jie laikomi mažiau vertingais, mažiau svarbiais, mažiau žmogiškais“ [74]. Todėl visada būtina ir neatidėliotina prisiminti, kad „kiekvienas migrantas yra žmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybėmis“ [75]. Jų priėmimas yra svarbus ir prasmingas būdas ginti „neatimamą kiekvieno žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo kilmės, odos spalvos ar religijos“ [76].

 

Prekyba žmonėmis

41. Prekyba žmonėmis taip pat laikytina šiurkščiu žmogaus orumo pažeidimu [77]. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau jo raida akivaizdžiai įgauna tragišką mastą, todėl popiežius Pranciškus itin griežtai jį pasmerkė: „Dar kartą kartoju, „prekyba žmonėmis“ yra niekinga veikla, daranti gėdą mūsų visuomenėms, vadinančioms save civilizuotomis! Visų lygių išnaudotojai ir jų klientai turėtų rimtai ištirti savo sąžinę prieš save ir prieš Dievą. Bažnyčia šiandien vėl primygtinai ragina visada ginti kiekvieno asmens orumą ir svarbiausią vaidmenį gerbiant jos socialiniame mokyme pabrėžiamas pamatines teises; ji prašo, kad šios teisės iš tiesų būtų suteiktos milijonams vyrų ir moterų visuose žemynuose, visur, kur jos nepripažįstamos. Kaip dažnai paminamas žmogaus orumas pasaulyje, kuriame daug kalbama apie teises! Pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie teises, atrodo, kad vienintelis dalykas, kurio teisių paisoma, yra pinigai“ [78].

42. Dėl šių priežasčių Bažnyčia ir žmonija turi nenustoti kovoti su tokiais reiškiniais kaip „prekyba žmogaus organais bei audiniais, berniukų ir mergaičių seksualinis išnaudojimas, vergiškas darbas, įskaitant prostituciją, prekyba narkotikais ir ginklais, terorizmas ir tarptautinis organizuotas nusikalstamumas. Šių reiškinių mastas ir jų nusineštų nekaltų žmonių gyvybių skaičius tokie dideli, kad turime vengti bet kokios pagundos pasiduoti mūsų sąžinę raminančiam deklaratyviam nominalizmui. Privalome pasirūpinti, kad mūsų institucijos iš tiesų veiksmingai kovotų su visomis šiomis rykštėmis“ [79]. Tokių įvairių ir žiaurių žmogaus orumo paneigimo formų akivaizdoje būtina vis labiau įsisąmoninti, jog „prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmonijai“ [80]. Ji iš esmės neigia žmogaus orumą bent dviem aspektais: „prekyba žmonėmis išniekina aukos žmogiškumą, įžeidžia jos laisvę ir orumą. Tačiau ji kartu dehumanizuoja ir šios veiklos vykdytojus“ [81].

 

Seksualiniai piktnaudžiavimai

43. Žmogaus kūno ir dvasios visumai būdingas giluminis orumas taip pat padeda suprasti, kodėl kiekvienas seksualinis piktnaudžiavimas palieka gilius randus nuo jo nukentėjusiųjų širdyse: jie iš tiesų jaučiasi sužeisti savo žmogiškojo orumo srityje. Tai „kančios, kurios gali tęstis visą gyvenimą ir kurių poveikio negali ištaisyti jokia atgaila. Šis reiškinys plačiai paplitęs visuomenėje, jis veikia ir Bažnyčią ir yra rimta kliūtis jos misijai“ [82]. Todėl Bažnyčia, pradėdama nuo savęs, įsipareigoja nutraukti bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimus.

 

Smurtas prieš moteris

44. Smurtas prieš moteris yra vis labiau pripažįstamas pasaulinis skandalas. Nors žodžiais pripažįstamas vienodas moterų orumas, kai kuriose šalyse nelygybė tarp moterų ir vyrų labai didelė, ir net labiausiai išsivysčiusiose ir demokratiškiausiose šalyse konkreti socialinė tikrovė liudija, kad nelaikoma, jog moterų orumas yra toks pat kaip vyrų. Popiežius Pranciškus pabrėžia šį faktą teigdamas: „Visuomenės visame pasaulyje dar toli gražu nėra taip organizuotos, kad jose aiškiai atsispindėtų nuostata, jog moterys turi lygiai tokį patį orumą ir tokias pačias teises kaip ir vyrai. Žodžiais tam tikri dalykai deklaruojami, tačiau sprendimai ir tikrovė šaukia visai ką kita. Faktas, kad „dvigubai skurdesnės yra moterys, kurioms tenka kęsti išstūmimą, blogą elgesį ir smurtavimą, nes jos turi mažiau galimybių ginti savo teises“ [83].

45. Jau šventasis Jonas Paulius II pripažino, jog „dar daug reikia padaryti, kad buvimas moterimi ir motina nesukeltų diskriminacijos. Būtina skubiai visur pasiekti veiksmingą žmogaus teisių lygybę, taigi ir vienodą darbo užmokestį už tolygų darbą, dirbančių motinų apsaugą, teisingą profesinės karjeros pažangą, sutuoktinių lygybę šeimos teisės srityje ir viso to, kas demokratinėje santvarkoje siejama su pilietinėmis teisėmis ir pareigomis, pripažinimą“ [84]. Nelygybė šiose srityse reiškia įvairias smurto formas. Jis taip pat priminė, jog „atėjo laikas ryžtingai pasmerkti seksualinio smurto formas, kurių objektas neretai būna moterys, sukuriant atitinkamas teisinės apsaugos priemones. Pagarbos žmogaus asmeniui dėlei taip pat privalome pasmerkti plačiai paplitusią hedonistinę ir merkantilinę kultūrą, skatinančią sistemingą piktnaudžiavimą seksualumu, dėl ko net mergaitės pakliūva į korupcijos pinkles ir yra priverstos siūlyti savo kūną kaip prekę“ [85]. Kaip tarp smurto prieš moteris formų nepaminėti prievartos daryti abortą, kuris paveikia ir motiną, ir vaiką ir taip dažnai tarnauja vyrų egoizmui patenkinti? Ir kaipgi nepaminėti poligamijos praktikos, ji, kaip primena Katalikų Bažnyčios katekizmas, prieštarauja vienodam moterų ir vyrų orumui ir taip pat „santuokinei meilei, kuri yra vienintelė ir išskirtinė“ [86]?

46. Nagrinėjant smurtą prieš moteris privalu griežtai pasmerkti feminicido (moterų žudymo) reiškinį. Šiame fronte visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas turi būti sutartinis ir konkretus, kaip pakartojo popiežius Pranciškus: „Meilė Marijai turi padėti mums puoselėti pripažinimą bei dėkingumą moterims, mūsų motinoms ir močiutėms, kurios yra mūsų miestų gyvenimo atraminės tvirtovės. Beveik visada jos tylėdamos palaiko pirmyn einantį gyvenimą. Tai tyla ir vilties stiprybė. Dėkojame už jūsų liudijimą! [...] Tačiau žvelgdamas į motinas ir močiutes noriu pakviesti jus kovoti su mūsų žemyną kamuojančia rykšte – gausiais feminicido atvejais. Apie daugybę smurto atvejų nutylima už daugelio namų sienų. Kviečiu jus, kovokite su šiuo kančios židiniu ragindami priimti įstatymus ir kurti kultūrą, atmetančią bet kokios formos smurtą“ [87].

 

Abortas

47. Bažnyčia nepaliaujamai primena, kad „kiekvieno žmogaus orumas yra jam būdingas iš prigimties ir galioja nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties. Būtent tokio orumo patvirtinimas yra neatimama asmeninės ir visuomeninės egzistencijos apsaugos prielaida, taip pat būtina sąlyga, kad tarp visų žemės tautų būtų įgyvendinta brolybė ir socialinė draugystė“ [88]. Remdamasis šia neliečiama žmogaus gyvybės vertybe, Bažnyčios magisteriumas visada savo ištarmėmis priešinosi abortams. Šiuo klausimu šventasis Jonas Paulius II rašo: „Tarp kitų nusikaltimų, kurie gali būti padaryti prieš gyvybę, abortas dėl kai kurių ypatumų yra ypač sunkus bei smerktinas. […] Bet šiandien daugelio žmonių sąmonės vis migločiau suvokia jo sunkumą. Aborto priimtinumas viešajai sąmonei, elgsenai ir net patiems įstatymams – tai ženklas, rodantis nepaprastai rimtą krizę moralės jausmo, vis menkiau gebančio skirti gėrį nuo blogio, net tada, kai kalbama apie pamatinę teisę į gyvybę. Atsidūrę tokioje rimtoje situacijoje, turime labiau nei bet kada anksčiau sukaupti drąsą, pažvelgti tiesai į akis ir pavadinti daiktus tikraisiais jų vardais, nepasiduodami patogiems kompromisams ar saviapgaulės pagundai. Taip darančius nepaprastai aiškiai supeikia pranašas: „Vargas vadinantiems pikta geru, o gera piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą“ (Iz 5, 20). Ypač abortams pavadinti labai dažnai vartojama dviprasmiška terminologija, kaip antai „nėštumo nutraukimas“, kuria stengiamasi pridengti tikrąją aborto prigimtį ir sušvelninti jo svarbą viešosios nuomonės akyse. Galbūt šis kalbinis reiškinys pats savaime liudija apie nešvarią sąžinę. Tačiau jokiais žodžiais negalima pakeisti daiktų tikrovės: abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu, trunkančiu nuo pastojimo iki gimimo, nesvarbu, kokiomis priemonėmis jis būtų atliekamas“ [89]. Negimę vaikai yra „bejėgiškiausi ir nekalčiausi iš visų; kad su jais būtų galima daryti viską, ko tik užsigeidžiama, šiandien stengiamasi paneigti jų žmogiškąjį kilnumą atimant iš jų gyvybę ir remiant įstatymus, kurie tam netrukdytų“ [90]. Todėl ir mūsų laikais būtina tvirtai ir aiškiai pareikšti, jog „negimusios gyvybės gynimas artimai susijęs su bet kurios žmogaus teisės gynimu. Juo suponuojamas įsitikinimas, kad žmogiškoji būtybė visada yra šventas ir neliečiamas dalykas bet kurioje situacijoje ir bet kurioje raidos stadijoje. Ji yra tikslas pats savaime ir niekada nėra priemonė kitiems sunkumams spręsti. Tokio įsitikinimo atsisakius, nelieka tvirto ir tvaraus pagrindo žmogaus teisėms ginti, nes tada jos visada bus priklausomos nuo kokių nors galingųjų besikeičiančių susitarimų. Kiekvienos žmogiškosios gyvybės neliečiamybei pripažinti pakanka vien proto, tačiau jei žvelgsime remdamiesi ir tikėjimu, „bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją“ [91]. Verta priminti didžiadvasišką ir drąsų šventosios Teresės iš Kalkutos įsipareigojimą ginti kiekvieną pradėtą žmogų.

 

Surogatinė motinystė

48. Bažnyčia taip pat priešinasi surogatinės motinystės praktikai, per kurią vaikas, pasižymintis neišmatuojamu orumu, tampa tik daiktu. Šiuo klausimu popiežiaus Pranciškaus žodžiai yra labai aiškūs: „Taikos kelias reikalauja pagarbos gyvybei, kiekvienai žmogaus gyvybei, pradedant negimusiu vaiku motinos įsčiose, kurio negalima nei sunaikinti, nei paversti prekybos objektu. Šiuo požiūriu laikau smerktina vadinamosios surogatinės motinystės praktiką, kuri šiurkščiai pažeidžia moters ir vaiko orumą. Ji grindžiama piktnaudžiavimu pasinaudojant motinos patiriama materialine stoka. Vaikas visada yra dovana ir niekada negali būti komercinės sutarties objektas. Todėl raginu tarptautinę bendruomenę įsipareigoti visuotinai uždrausti šią praktiką“ [92].

49. Surogatinės motinystės praktika pirmiausia pažeidžia vaiko orumą. Kiekvienas vaikas nuo pat pradėjimo, gimimo, vėliau augdamas kaip berniukas ar mergaitė, tapdamas suaugusiuoju, turi neliečiamą orumą, kuris aiškiai, nors ir savitai bei diferencijuotai, reiškiasi kiekviename jo gyvenimo etape. Todėl vaikas dėl savo neatimamo orumo turi teisę į visiškai žmogišką, o ne dirbtinę kilmę ir teisę gauti gyvenimo dovaną, išreiškiančią tuo pat metu ir jos davėjo, ir gavėjo orumą. Žmogaus asmens orumo pripažinimas taip pat reiškia santuokinės sąjungos ir žmogaus prokreacijos orumo pripažinimą visais jų aspektais. Šia prasme teisėtas noras turėti vaiką negali virsti „teise į vaiką“, kai negerbiamas paties vaiko kaip neatlygintinos gyvybės dovanos gavėjo orumas [93].

50. Surogatinės motinystės praktika taip pat pažeidžia moters orumą, nesvarbu, ar ji verčiama, ar pati laisva valia pasirenka šią praktiką. Dėl tokios praktikos moteris atribojama nuo joje augančio vaiko ir tampa tik priemonė, pajungta uždarbiui ar kitų savavališkam troškimui. Tai visokeriopai prieštarauja pamatiniam kiekvieno žmogaus orumui ir jo teisei visada būti pripažintam dėl savo paties būties ir niekada nebūti priemone kažkam kitam.

 

Eutanazija ir pagalbinė savižudybė

51. Yra toks ypatingas žmogaus orumo pažeidimo atvejis, kuris yra tylesnis, bet vis labiau populiarėja. Jis ypatingas tuo, kad klaidinga žmogaus orumo samprata panaudojama prieš pačią gyvybę. Ši šiandien labai paplitusi painiava išryškėja aptariant eutanaziją. Pavyzdžiui, įstatymai, kuriais pripažįstama eutanazijos ar pagalbinės savižudybės galimybė, kartais vadinami „orios mirties įstatymais“ („death with dignity acts“). Plačiai paplitusi nuomonė, kad eutanazija arba pagalbinė savižudybė suderinama su pagarba žmogaus orumui. Šių faktų akivaizdoje reikia dar kartą ryžtingai patvirtinti, jog dėl kančios sergantis žmogus nepraranda orumo, kuris jam būdingas ir neatimamas; priešingai, kančia gali tapti galimybe sustiprinti tarpusavio priklausymo ryšius ir geriau suvokti kiekvieno asmens didžiulį vertingumą visai žmonijai.

52. Žinoma, kritinės ar nepagydomos būklės ligonio orumas reikalauja, kad būtų dedamos atitinkamos ir būtinos pastangos palengvinti jo kančias teikiant tinkamą paliatyviąją priežiūrą ir vengiant bet kokio užsispyrėliško gydymo ar neproporcingos intervencijos. Tokia priežiūra įgyvendinama „nuolatinė pareiga suprasti ligonio poreikius: teikti pagalbą, malšinti skausmą, atsiliepti į emocinius, afektyviuosius ir dvasinius poreikius“ [94]. Tačiau tokios pastangos yra visiškai kitokios, jos skirtingos ir net priešingos sprendimui nutraukti  savo ar kitų gyvybę, slegiamą kančios svorio. Net ir skausmingos būklės žmogaus gyvybė pasižymi orumu, kurį visada reikia gerbti, kurio niekada nevalia prarasti ir kuris reikalauja besąlygiškos pagarbos. Nėra tokių sąlygų, kuriomis žmogaus gyvybė netenka orumo ir todėl gali būti nutraukta: „Visų žmonių gyvybei būdingas vienodas orumas ir vienoda vertė: kito žmogaus gyvybei priklauso tokia pat pagarba, kokia taikoma savo paties egzistencijai“ [95]. Todėl padėti savižudžiui atimti sau gyvybę yra objektyvus nusižengimas tokios pagalbos prašančio asmens orumui, net jei tokiu būdu būtų išpildytas jo noras: „Turime palydėti į mirtį, o ne išprovokuoti ją ar padėti vykdyti savižudybę kokia nors forma. Primenu, visada turi būti teikiama pirmenybė visuotinei teisei į priežiūrą ir gydymą, kad silpniausieji, ypač seneliai ir ligoniai niekada nebūtų atstumiami. Yra teisė į gyvybę, o ne į mirtį, mirtį reikia priimti, bet ne siūlyti. Ir šis etinis principas galioja visiems, ne tik krikščionims ar tikintiesiems“ [96]. Kaip jau minėta, kiekvieno asmens, kad ir koks silpnas ar kenčiantis jis būtų, orumas reiškia visų orumą.

 

Neįgaliųjų atmetimas

53. Vienas iš kriterijų, leidžiančių patikrinti, ar iš tiesų skiriamas dėmesys kiekvieno asmens orumui, žinoma, yra pagalba, teikiama labiausiai nuskriaustiesiems. Deja, mūsų epochai nelabai būdingas toks rūpinimasis, veikiau vis labiau įsigali „išmetimo kultūra“ [97]. Siekiant pasipriešinti šiai tendencijai, ypatingą dėmesį ir rūpinimąsi reikia skirti fizinių ar psichinių trūkumų būklę patiriantiems asmenims. Ši ypatingo pažeidžiamumo būklė [98], tokia ryški Evangelijos pasakojimuose, kelia universalius klausimus, ką reiškia būti žmogumi išgyvenant dalinio nepajėgumo ar negalios būklę. Žmogiškojo netobulumo klausimas taip pat turi akivaizdžių padarinių socialiniu ir kultūriniu požiūriu, nes tam tikrose kultūrose neįgalieji kartais patiria marginalizaciją ar net priespaudą, laikomi tikromis „atliekomis“. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus, kad ir kokia būtų jo pažeidžiamumo būklė, įgyja orumą vien dėl to, kad yra Dievo norimas ir mylimas. Todėl reikėtų kuo labiau skatinti, kad visi kokiu nors būdu paženklinti silpnumo ar negalios žmonės būtų įtraukti į visuomenės ir Bažnyčios gyvenimą ir aktyviai jame dalyvautų [99].

54. Žvelgiant platesniu požiūriu derėtų prisiminti, kad „meilė, politikos dvasios šerdis, visada pirmenybę teikia silpniausiems ir slypi už kiekvieno jų labui atliekamo veiksmo. [...] Rūpintis silpnaisiais reiškia jėgą ir švelnumą, kovą ir vaisingumą funkcionalistinio ir privatistinio modelio, neišvengiamai vedančio prie „išmetimo kultūros“, aplinkoje. [...] Tai reiškia rūpintis labiausiai paliesta marginalizacijos bei gąsdinančia dabarties situacija ir gebėti suteikti jai orumo.“ Tai neabejotinai skatina intensyvią veiklą, nes „reikia daryti viską, kad būtų apsaugotas žmogaus asmens statusas bei orumas“ [100].

 

Gender teorija

55. Bažnyčia pirmiausia nori „dar kartą patvirtinti, kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, ir jie turėtų būti priimami pagarbiai, su atida vengiant, „kaip nors netinkamai juos atstumti“, ypač agresyviai ir smurtingai jų atžvilgiu elgtis“ [101]. Dėl šios priežasties faktas, kad kai kur nemažai žmonių įkalinami, kankinami ir net iš jų atimama gyvybė vien dėl jų lytinės orientacijos, turėtų būti pasmerktas kaip prieštaraujantis žmogaus orumui.

56. Kartu Bažnyčia atkreipia dėmesį į itin kritikuotinus gender teorijos aspektus. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus priminė: „Kelias į taiką reikalauja pagarbos žmogaus teisėms pagal tą paprastą, bet aiškią formuluotę, esančią Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios 75-ąsias metines neseniai minėjome. Tai racionaliai pagrįsti ir visuotinai pripažinti principai. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais mėginta įtvirtinti naujas teises, kurios ne visiškai atitinka pirmiau apibrėžtąsias ir ne visada yra priimtinos; dėl to atsirado ideologinės kolonizacijos apraiškų, tarp kurių pagrindinis vaidmuo tenka gender teorijai – ji itin pavojinga, nes joje ištrinami skirtumai siekiant visus sulyginti“ [102].

57. Kalbant apie gender teoriją, dėl kurios mokslinio nuoseklumo specialistai daug diskutuoja, Bažnyčia primena, kad žmogaus gyvybė su visais jos fiziniais bei dvasiniais dėmenimis yra Dievo dovana, kurią reikia priimti su dėkingumu ir skirti tarnauti gėriui. Gender teorijos nurodomas noras disponuoti savimi nepriklausomai nuo šios pamatinės tiesos apie žmogaus gyvybę kaip dovaną reiškia ne ką kita, kaip pasidavimą senajai žmogaus pagundai tapti dievu ir konkuruoti su tikruoju Evangelijoje mums apreikštu meilės Dievu.

58. Antrasis dalykas, susijęs su gender teorija, yra tai, kad ja siekiama paneigti didžiausią įmanomą skirtį tarp gyvų būtybių – lytinį skirtingumą. Šis pamatinis skirtumas yra ne tik didžiausias, kokį tik galime įsivaizduoti, bet ir gražiausias bei galingiausias: vyro ir moters poroje jis pasiekia nuostabiausią abipusiškumą ir taip kildina mus nepaliaujamai žavintį stebuklą – taip į pasaulį ateina naujos žmogiškosios būtybės.

59. Gender teorijos plitimo ir jos propaguojamų naujų teisių akivaizdoje esminis dalykas yra išlaikyti pagarbą savo ir kitų kūnui. Ta ideologija „regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“ [103]. Todėl tampa nepriimtina, kad „kai kurios tokio pobūdžio ideologijos, pretenduojančios atsiliepti į tam tikrus kartais suprantamus lūkesčius, mėgina įteigti, kad yra vienintelės teisingos, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus. Nevalia ignoruoti, kad „biologinę lytį (sex) ir lyties socialinį-kultūrinį vaidmenį (gender) galima skirti, bet ne perskirti“ [104]. Todėl atmestini visi mėginimai nuslėpti nepanaikinamo vyro ir moters lytinio skirtingumo pagrindą: „to, kas vyriška ir moteriška, negalima atskirti nuo Dievo kūrimo, kuris pirmesnis už mūsų visus sprendimus bei patirtis ir kuriame esama neignoruotinų biologinių elementų“ [105]. Kiekvienas žmogiškasis asmuo tik tada, kai gali pripažinti ir priimti šį abipusiškumu grindžiamą skirtingumą, tampa pajėgus iki galo suvokti save, savo orumą ir tapatybę.

 

Lyties keitimas

60. Kūno orumas negali būti laikomas menkesniu už paties asmens orumą. Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai ragina pripažinti, kad „žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ kilnumo“ [106]. Šią tiesą verta prisiminti ypač kalbant apie lyties keitimą. Žmogų iš tiesų neatskiriamai sudaro kūnas ir siela, o kūnas yra gyvoji vieta, kurioje skleidžiasi ir reiškiasi sielos vidujybė, ji taip pat reiškiasi ir per žmogiškųjų santykių tinklą. Taigi siela ir kūnas sudaro asmens būtį ir turi dalį tame orume, kuris būdingas kiekvienam žmogui [107]. Šiuo atžvilgiu reikia prisiminti, kad žmogaus kūnas dalyvauja asmens orume tiek, kiek jis yra apdovanotas asmeniniu reikšminiu turiniu, ypač savo lytine būkle [108]. Būtent per kūną kiekvienas žmogus atpažįsta, kad yra kitų pagimdytas, per savo kūną vyrai ir moterys gali užmegzti meilės santykius, gimdančius kitus asmenis. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie būtinybę gerbti natūralią žmogaus asmens tvarką, moko: „Kūrinija yra pirma mūsų ir laikytina dovana. Sykiu esame pašaukti sergėti savo žmogystę, o tai pirmiausia reiškia gerbti ją tokią, kokia ji buvo sukurta“ [109]. Iš to išplaukia, kad bet kuri su lyties keitimu susijusi intervencija paprastai kelia grėsmę unikaliam orumui, kurį asmuo yra įgavęs nuo pat pradėjimo momento. Tuo neatmetama galimybė, jog asmuo, turintis lyties organų anomalijų, akivaizdžių jau gimimo metu arba išsivysčiusių vėliau, gali nuspręsti priimti medicininę pagalbą šioms anomalijoms pašalinti. Tokiu atveju operacija nebūtų laikoma lyties keitimu čia aptariama prasme.

 

Smurtas skaitmeninėje aplinkoje

61. Skaitmeninių technologijų pažanga, nors ir suteikia daug galimybių skatinti žmogaus orumą, vis dažniau rodo polinkį kurti pasaulį, kuriame didėja išnaudojimas, atskirtis ir smurtas, ir tai gali pakenkti žmogaus asmens orumui. Tereikia pagalvoti, kaip lengvai galima melagienomis ar šmeižtu pakenkti kieno nors geram vardui. Šiuo klausimu popiežius Pranciškus pabrėžia: „Nėra sveika painioti komunikavimą su grynai virtualiu kontaktu. Iš tikrųjų „skaitmeninė aplinka yra taip pat vienišumo, manipuliacijos, išnaudojimo ir prievartos erdvė, apimanti kraštutinį „tamsiojo žiniatinklio“ (dark web) reiškinį. Skaitmeninių medijų vartotojams gresia pavojus tapti priklausomiems, izoliuotis, tolydžio vis labiau prarasti kontaktą su konkrečia tikrove, o tai savo ruožtu trukdo ugdyti tikrus žmogiškuosius santykius. Per socialines medijas plinta naujos smurto formos, pavyzdžiui, kibernetinis priekabiavimas; internetu taip pat naudojamasi kaip pornografijos, seksualinio išnaudojimo ar azartinių lošimų sklaidos kanalu“ [110]. Taigi paradoksalu, kad ten, kur didėja ryšių galimybė, žmonės tampa vis labiau izoliuoti ir skurdinami tarpasmeninių santykių požiūriu: „Skaitmeninėje komunikacijoje norime parodyti viską, ir kiekvienas asmuo tampa objektu žvilgsnių, kurie tyrinėja, apnuogina ir platina, – dažnai anonimiškai. Pagarba kitiems sutrupa į šipulius, tad, nustumdamas kitą žmogų į šalį, ignoruodamas ir išlaikydamas atokų atstumą, drauge galiu begėdiškai įsibrauti į jo gyvenimą, nejausdamas jokio saiko“ [111]. Tokios tendencijos rodo tamsiąją skaitmeninės pažangos pusę.

62. Šiuo požiūriu, jei technologijos turi tarnauti žmogaus orumui, o ne jam kenkti, jei jos turi skatinti taiką, o ne smurtą, tai žmonių bendruomenė dėl pagarbos žmogaus orumui turi aktyviai pasipriešinti šioms tendencijoms ir skatinti gėrį: „Šiame globalizuotame pasaulyje „medijos gali padėti mums pasijusti vieni kitiems artimesniems, išugdyti naują žmonių šeimos vienybės jausmą, kuris skatintų būti solidarius ir rimčiau įsipareigoti siekti oresnio gyvenimo. [...] Medijos čia daug gali padėti, ypač šiandien, kai žmogaus komunikavimo tinklai neregėtai išsiplėtojo. Pirmiausia internetas teikia didesnes susitikimo ir solidarumo galimybes, ir tai yra gerai, tai Dievo dovana.“ Tačiau būtina nuolat tikrinti, ar dabartinės komunikavimo formos iš tiesų mus orientuoja į dosnų susitikimą, į nuoširdų visos tiesos ieškojimą, į tarnystę, į artumą su mažiausiais, į įsipareigojimą kurti bendrąjį gėrį“ [112].

 

Išvada

63. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m.) paskelbimo 75-ųjų metinių proga popiežius Pranciškus pakartojo, kad tas dokumentas „yra tarsi magistralinis kelias, kuriuo žengta daug žingsnių į priekį, bet dar nemažai reikia nueiti, o kartais, deja, pasukama atgal. Įsipareigojimas ginti žmogaus teises niekada nėra baigtinis! Šiuo atžvilgiu esu artimas visiems, kurie be skambių lozungų konkrečioje kasdienybėje kovoja ir asmeniškai moka kainą gindami ignoruojamųjų teises“ [113].

64. Tokia dvasia Bažnyčia pateikdama šią deklaraciją karštai ragina, kad pagarba žmogaus asmens orumui bet kokiomis aplinkybėmis taptų įsipareigojimo bendrajam gėriui ir kiekvienos teisinės sistemos šerdimi. Pagarba kiekvieno asmens orumui iš tiesų yra būtinas bet kokios visuomenės, siekiančios remtis teisinga teise, o ne valdžios jėga, egzistavimo pagrindas. Žmogaus orumo pripažinimu užtikrinamos pamatinės žmogaus teisės, kurios sudaro kiekvieno civilizuoto sambūvio prielaidą ir pagrindą [114].

65. Kiekvieno žmogaus ir kartu kiekvienos žmonių bendruomenės užduotis yra konkrečiai ir veiksmingai įgyvendinti žmogaus orumo siekį, o valstybių pareiga – ne tik saugoti žmogiškąjį orumą, bet ir garantuoti būtinas sąlygas, kad jis klestėtų integralaus žmogaus asmens ugdymo procese: „Vykdydami politinę veiklą turime prisiminti, kad „nepaisant to, kas regima, kiekvienas žmogus yra nepaprastai sakralus ir vertas mūsų meilės bei atsidavimo“ [115].

66. Net ir šiandien, kai tiek daug žmogaus orumo pažeidimų, keliančių rimtą grėsmę žmonijos ateičiai, Bažnyčia drąsina ugdyti kiekvieno žmogaus orumą, nepaisant to, kokios būtų jo fizinės, dvasinės, kultūrinės, socialinės ir religinės ypatybės. Ji tai daro su viltimi, įsitikinusi galia, kylančia iš prisikėlusio Kristaus, kuris su visa pilnatve atskleidė kiekvieno vyro ir moters neatsiejamą orumą. Šis įsitikinimas išreiškiamas popiežiaus Pranciškaus raginimu: „Kiekvieno šio pasaulio žmogaus prašau neužmiršti šito kilnumo, kurio niekas neturi teisės atimti“ [116].

 

Popiežius Pranciškus 2024 m. kovo 25 d. audiencijoje, suteiktoje čia pasirašiusiam Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektui ir dikasterijos Doktrinos skyriaus sekretoriui, patvirtino šią deklaraciją, dėl kurios buvo nuspręsta 2024 m. vasario 28 d. eilinėje šios dikasterijos sesijoje, ir nurodė ją paskelbti.

 

Suteikta Romoje, Tikėjimo mokymo dikasterijoje, 2024 m. balandžio 2 d., minint 19-ąsias šventojo Jono Pauliaus II mirties metines.

 

Prefektas

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

 

Doktrinos skyriaus sekretorius

Mons. Armando Matteo

 

Ex Audientia

2024 m. kovo 25 d.

Pranciškus

 

 

Išnašos

[1] Šv. Jonas Paulius II. Viešpaties angelo malda su neįgaliaisiais Osnabriuko katedroje (1980 m. lapkričio 16 d.): Insegnamenti III/2 (1980), 1232.

[2] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 39: L'Osservatore Romano (2023 m. spalio 4 d.), III.

[3] 1948 m. Jungtinės Tautos priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią sudaro trisdešimt straipsnių. Žodis „orumas“ joje pavartotas penkis kartus strateginėse vietose: preambulės pradžioje ir pirmojo straipsnio pirmajame sakinyje. Skelbiama, kad šis orumas yra „būdingas visiems žmonių giminės nariams“ (preambulė) ir kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ (1 straipsnis).

[4] Žvelgiant tik į naujųjų amžių epochą, matyti, kaip Bažnyčia tolydžio vis labiau akcentavo žmogaus orumo svarbą. Ši tema ypač išplėtota popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo anno (1931) ir popiežiaus Pijaus XII Kalboje Italijos katalikių akušerių sąjungos kongrese (1951). Vėliau Vatikano II Susirinkimas nuodugniai nagrinėjo šį klausimą, tam skirtas visas dokumentas – deklaracija Dignitatis humanae (1965), taip pat žmogaus laisvė aptarta pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes (1965).

[5] Šv. Paulius VI. Bendroji audiencija (1968 m. rugsėjo 4 d.): Insegnamenti VI (1968), 886.

[6] Šv. Jonas Paulius II. Kalba Lotynų Amerikos episkopato III visuotinėje konferencijoje (1979 m. sausio 28 d.), III.1–2: Insegnamenti II/1 (1979), 202–203.

[7] Benediktas XVI. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos generalinės asamblėjos dalyviams (2010 m. vasario 13 d.): Insegnamenti VI/1 (2011), 218.

[8] Benediktas XVI. Kalba Europos Tarybos plėtros banko susitikimo dalyviams (2010 m. birželio 12 d.): Insegnamenti VI/1 (2011), 912–913.

[9] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 178: AAS 105 (2013), 1094, cituojama: šv. Jonas Paulius II. Viešpaties angelo malda su neįgaliaisiais Osnabriuko katedroje (1980 m. lapkričio 16 d.): Insegnamenti III/2 (1980), 1232.

[10] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 8: AAS 112 (2020), 971.

[11] Ten pat, 277: AAS 112 (2020), 1069.

[12] Ten pat, 213: AAS 112 (2020), 1045.

[13] Ten pat, 213: AAS 112 (2020), 1045, cituojama: Pranciškus. Kalba tarptautinės konferencijos „Žmogaus teisės šiuolaikiniame pasaulyje: pasiekimai, apleistos sritys, neigimai“ dalyviams (2018 m. gruodžio 10 d.): L'Osservatore Romano (2018 m. gruodžio 10–11 d.), 8.

[14] Po 1948 m. JT deklaracijos buvo priimti 1966 m. JT Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis aktas.

[15] Plg. Tarptautinė teologinė komisija. Žmogaus asmens orumas ir teisės (1983), Įvadas, 3. Katalikų mokymo apie žmogaus orumą santrauką galima rasti Katalikų Bažnyčios katekizme, poskyryje „Žmogaus asmens kilnumas“, 1700–1876.

[16] Pranciškus. Enciklika. Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 22: AAS 112 (2020), 976.

[17] Boecijus. Contra Eutychen et Nestorium, c. 3: PL 64, 1344: „persona est rationalis naturae individua substantia“. Plg. šv. Bonaventūra, In I Sent., d. 25, a. 1, q. 2; šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, I, q. 29, a. 1, resp.

[18] Kadangi šios deklaracijos tikslas nėra parengti išsamų traktatą apie orumo sąvoką, glaustumo dėlei čia paminėta tik vadinamoji klasikinė graikų ir romėnų kultūra, kuria remiasi ankstyvoji krikščioniškoji filosofinė bei teologinė refleksija.

[19] Plg. pvz. Ciceronas. De Officiis I, 105–106: „Atque etiam si considerare volumus, quae sit in natura excellentia et dignitas, intellegemus, quam sit turpe diffluere luxuria et delicate ac molliter vivere quamque honestum parce, continenter, severe, sobrie“ (Scriptorum Latinorum Bibliotheca Oxoniensis, red. M. Winterbottom, Oxford 1994, 43): „Svarstant kiekvieną [moralinės] priedermės klausimą visada dera nepamiršti didžiojo žmogaus prigimties pranašumo naminių ir kitų gyvūnų atžvilgiu [...]. Norėdami apmąstyti žmogaus prigimties pranašumą bei orumą suprasime, kaip žalinga pasileisti pertekliuje, suglebus gyventi prabangoje, ir, kita vertus, koks teisingas yra kuklus ir santūrus, rimtas ir blaivus gyvenimas.“

[20] Plg. šv. Paulius VI. Kalba Nazareto Apreiškimo bazilikoje piligrimystės Šventojoje Žemėje metu (1964 m. sausio 5 d.): AAS 56 (1964), 166–170.

[21] Tarp daugybės nuorodų plg. pvz.: šv. Klemensas Romietis. 1 Clem. 33, 4f: PG 1, 273; Teofilius Antiochietis. Ad Aut. I, 4: PG 6, 1029; šv. Klemensas Aleksandrietis. Strom. III, 42, 5–6: PG 8, 1145; ten pat VI, 72, 2: PG 9, 293; šv. Ireniejus Lionietis. Adv. Haer. V, 6, 1: PG 7, 1137–1138; Origenas. De princ. III, 6, 1: PG 11, 333; šv. Augustinas, De Gen. ad litt. VI, 12: PL 34, 348; De Trin. XIV, 8, 11: PL 42, 1044–1045.

[22] Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I, q. 29, a. 3, resp: „persona significat id, quod est perfectissimum in tota natura, scilicet subsistens in rationali natura“.

[23] Tereikia prisiminti Giovanni Pico della Mirandola ir jo gerai žinomą tekstą Oratio de hominis dignitate (1486 m.).

[24] Pasak žydų mąstytojo E. Levino (1906–1995), žmogiškoji būtybė kvalifikuojama per laisvę tiek, kiek žmogus suvokia savo begalinę atsakomybę už kitą žmogų.

[25] Kai kurie didieji XIX ir XX a. krikščionių mąstytojai, kaip antai: šv. J. H. Newmanas, pal. A. Rosminis, J. Maritainas, E. Mounier, K. Rahneris, H. U. von Balthasaras ir kiti, pasiūlė tokią žmogaus asmens viziją, kuri leidžia veiksmingai plėtoti dialogą su XXI a. pradžios mąstymo srovėmis, nepaisant jų įkvėpimo šaltinių, net su postmodernistinėmis.

[26] Štai kodėl „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje netiesiogiai suponuojama, kad neatimamų žmogaus teisių šaltinis yra kiekvieno žmogaus asmens kilnumas“: Tarptautinė teologinė komisija. „Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą“, 115.

[27] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046; visas šios konstitucijos pirmosios dalies pirmasis skyrius (11–22) skirtas „Žmogaus asmens orumui“.

[28] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae (1965 m. gruodžio 7 d.), 1: AAS 58 (1966), 929.

[29] Ten pat, 2: AAS 58 (1966), 931.

[30] Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), 7: AAS 100 (2008), 863. Plg. taip pat šv. Ireniejus Lionietis, Adv. Haer. V, 16, 2: PG 7, 1167–1168.

[31] Kadangi „Dievo Sūnus įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ (Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 gruodžio 7 d.), 22: AAS 58 (1966), 1042), – Kristus visa pilnatve mums apreiškia kiekvieno žmogaus orumą.

[32] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 19: AAS 58 (1966), 1038.

[33] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 38: AAS 87 (1995), 443, cituojama: šv. Ireniejus Lionietis. Adv. Haer. IV, 20, 7: PG 7, 1037–1038.

[34] Kristus pakrikštytiesiems suteikė naują „Dievo vaikų“ orumą: plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1213, 1265, 1270, 1279.

[35] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae (1965 m. gruodžio 7 d.), 9: AAS 58 (1966), 935.

[36] Plg. šv. Ireniejus Lionietis. Adv. Haer. V, 6, 1. V, 8, 1. V, 16, 2: PG 7, 1136–1138. 1141–1142. 1167–1168; šv. Jonas Damaskietis. De fide orth. 2, 12: PG 94, 917–930.

[37] Benediktas XVI. Kalba Vestminsterio rotušėje (2010 m. rugsėjo 17 d.): Insegnamenti VI/2 (2011), 240.

[38] Pranciškus. Bendroji audiencija (2020 m. rugpjūčio 12 d.): L'Osservatore Romano (2020 m. rugpjūčio 13 d.), 8, cituojama: Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1979 m. spalio 2 d.), 7 ir Kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1995 m. spalio 5 d.), 2.

[39] Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), 8: AAS 100 (2008), 863–864.

[40] Tarptautinė teologinė komisija. Religijos laisvė visų labui (2019), 38.

[41] Plg. Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams perduodant naujametinius sveikinimus (2024 m. sausio 8 d.): L'Osservatore Romano (2024 m. sausio 8 d.), 3.

[42] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 19: AAS 87 (1995), 422.

[43] Pranciškus. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 69: AAS 107 (2015), 875, cituojama: Katalikų Bažnyčios katekizmas, 339.

[44] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 67: L'Osservatore Romano (2023 m. spalio 4 d.), IV.

[45] Ten pat, 63: L'Osservatore Romano (2023 m. spalio 4 d.), IV.

[46] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1730.

[47] Benediktas XVI. Žinia 44–osios Pasaulinės taikos dienos proga (2011 m. sausio 1 d.), 3: Insegnamenti VI/2 (2011), 979.

[48] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 137.

[49] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 109: AAS 112 (2020), 1006.

[50] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 137.

[51] Pranciškus. Kalba Pasaulinio liaudiškųjų judėjimų susitikimo dalyviams (2014 m. spalio 28 d.): AAS 106 (2014), 858.

[52] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 107: AAS 112 (2020), 1005–1006.

[53] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 27: AAS 58 (1966), 1047.

[54] Ten pat.

[55] Ten pat.

[56] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2267 ir Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas vyskupams dėl Katalikų Bažnyčios katekizmo 2267straipsnio Dėl mirties bausmės naujos redakcijos (2018 m. rugpjūčio 1 d.), 7–8.

[57] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 269: AAS 112 (2020), 1065.

[58] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 28: AAS 80 (1988), 549.

[59] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 22: AAS 101 (2009), 657, cituojama: šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 9: AAS 59 (1967), 261–262.

[60] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 21: AAS 112 (2020), 976, cituojama: Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 22: AAS 101 (2009), 657.

[61] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 20: AAS 112 (2020), 975–976. Plg. taip pat tos enciklikos pabaigoje esančią „Maldą Kūrėjui“.

[62] Ten pat, 116: AAS 112 (2020), 1009, cituojama: Pranciškus. Kalba Pasaulinio liaudiškųjų judėjimų susitikimo dalyviams (2014 m. spalio 28 d.): AAS 106 (2014), 851–852.

[63] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 162: AAS 112 (2020), 1025, cituojama: Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpusui (2015 m. sausio 12 d.): AAS 107 (2015), 165.

[64] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 25: AAS 112 (2020), 978, cituojama: Pranciškus. Žinia 49-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2016 m. sausio 1 d.): AAS 108 (2016), 49.

[65] Pranciškus. Žinia VI „Forum de Paris sur la Paix“ susitikimo dalyviams (2023 m. lapkričio 10 d.): L'Osservatore Romano (2023 m. lapkričio 10 d.), 7, cituojama: Pranciškus. Bendroji audiencija (2022 m. kovo 23 d.): L'Osservatore Romano (2022 m. kovo 23 d.), 3.

[66] Pranciškus. Kalba Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos (COP 28) dalyviams (2023 m. gruodžio 2 d.): L'Osservatore Romano (2023 m. gruodžio 2 d.), 2.

[67] Plg. šv. Paulius VI. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje (1965 m. spalio 4 d.): AAS 57 (1965), 881.

[68] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), 16: AAS 71 (1979), 295.

[69] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 258: AAS 112 (2020), 1061.

[70] Pranciškus. Kalba Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje (2023 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano (2023 m. birželio 15 d.), 8.

[71] Pranciškus. Kalba Pasaulinės maldos už taiką dienos proga (2016 m. rugsėjo 20 d.): L'Osservatore Romano (2016 m. rugsėjo 22 d.), 5.

[72] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 38: AAS 112 (2020), 983: „Todėl „būtina iš naujo patvirtinti teisę neemigruoti, t. y. pasilikti savo tėvynėje“, cituojama: Benediktas XVI. Žinia 99-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2012 m. spalio 12 d.): AAS 104 (2012), 908.

[73] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 38: AAS 112 (2020), 982–983.

[74] Ten pat, 39: AAS 112 (2020), 983.

[75] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 62: AAS 101 (2009), 697.

[76] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 39: AAS 112 (2020), 983.

[77] Čia gali būti naudinga priminti Pauliaus III pareiškimą apie „Naujojo pasaulio“ žemėse esančių žmonių orumą bulėje Pastorale officium (1537 m. gegužės 29 d.), kur jis – grasindamas ekskomunika – nustato, kad iš tų teritorijų gyventojų, „net jei jie nėra Bažnyčios prieglobstyje [...], neturi būti atimta jų laisvė ar nuosavybės valdymas, nes jie yra žmonės ir todėl pajėgūs tikėti ir būti išganyti“ [„licet extra gremium Ecclesiae existant, non tamen sua libertate, aut rerum suarum dominio [...] privandos esse, et cum homines, ideoque fidei et salutis capaces sint“]: DH 1495.

[78] Pranciškus. Kalba Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos plenarinės sesijos dalyviams (2013 m. gegužės 24 d.): AAS 105 (2013), 470–471.

[79] Pranciškus. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorkas (2015 m. rugsėjo 25 d.): AAS 107 (2015), 1039.

[80] Pranciškus. Kalba grupei ambasadorių kredencialų įteikimo proga (2013 m. gruodžio 12 d.): L'Osservatore Romano (2013 m. gruodžio 13 d.), 8.

[81] Pranciškus. Kalba tarptautinės konferencijos dėl prekybos žmonėmis dalyviams (2019 m. balandžio 11 d.): AAS 111 (2019), 700.

[82] Vyskupų sinodo XV eilinės generalinės asamblėjos baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 29.

[83] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 23: AAS 112 (2020), 977, cituojama: Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 212: AAS 105 (2013), 1108.

[84] Šv. Jonas Paulius II. Laiškas moterims (1995 m. birželio 29 d.), 4: Insegnamenti XVIII/1 (1997), 1874.

[85] Ten pat, 5: Insegnamenti XVIII/1 (1997), 1875.

[86] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1645.

[87] Pranciškus. Kalba per pamaldas pagerbiant Mergelę Mariją Virgen De La Puerta (2018 m. sausio 20 d.): AAS 110 (2018), 329.

[88] Pranciškus. Kalba Tikėjimo mokymo kongregacijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2022 m. sausio 21 d.): L'Osservatore Romano (2022 m. sausio 21 d.), 8.

[89] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 58: AAS 87 (1995), 466–467. Dėl pagarbos žmogaus embrionams žr.: Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum vitae (1987 m. vasario 22 d.): „Gyvų žmogaus embrionų in vivo ar in vitro laikymo eksperimentiniais ar komerciniais tikslais praktika visiškai prieštarauja žmogaus orumui“ (I, 4): AAS 80 (1988), 82.

[90] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 213: AAS 105 (2013), 1108.

[91] Ten pat.

[92] Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams perduodant naujametinius sveikinimus (2024 m. sausio 8 d.): L'Osservatore Romano (2024 m. sausio 8 d.), 3.

[93] Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), 16: AAS 100 (2008), 868–869. Visi šie aspektai tiksliai paminėti tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje Donum vitae (1987 m. vasario 22 d.): AAS 80 (1988), 71–102.

[94] Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Samaritanus bonus (2020 m. liepos 14 d.), V, 4: AAS 112 (2020), 925.

[95] Plg. Ten pat, V, 1: AAS 112 (2020), 919.

[96] Pranciškus. Bendroji audiencija (2022 m. vasario 9 d.): L'Osservatore Romano (2022 m. vasario 9 d.), 3.

[97] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 18–21: AAS 112 (2020), 975–976: „Tai, ką atmeta pasaulis“. Tos pačios enciklikos 188 skirsnyje tai įvardijama kaip „išmetimo kultūra“.

[98] Plg. Pranciškus. Kalba Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos organizuotos konferencijos „Katechezė ir neįgalieji“ dalyviams (2017 m. spalio 21 d.): L'Osservatore Romano (2017 m. spalio 22 d.), 8: „Pažeidžiamumas iš esmės būdingas žmogui“.

[99] Plg. Pranciškus. Žinia Tarptautinės neįgaliųjų dienos proga (2020 m. gruodžio 3 d.): AAS 112 (2020), 1185–1186.

[100] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 187–188: AAS 112 (2020), 1035–1036, cituojama: Pranciškus. Kalba Europos Parlamente, Strasbūras (2014 m. lapkričio 25 d.): AAS 106 (2014), 999; Pranciškus. Kalba valdžios bei visuomenės atstovams ir diplomatiniam korpusui, Bangis, Centrinės Afrikos Respublika (2015 m. lapkričio 29 d.): AAS 107 (2015) 1320.

[101] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 250: AAS 108 (2016), 412–413, cituojama: Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2358.

[102] Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams perduodant naujametinius sveikinimus (2024 m. sausio 8 d.): L'Osservatore Romano (2024 m. sausio 8 d.), 3.

[103] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 56: AAS 108 (2016), 334.

[104] Ten pat, cituojama: Vyskupų sinodo XIV eilinė generalinė asamblėja. Baigiamoji ataskaita (2015 m. spalio 24 d.), 58.

[105] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 286: AAS 108 (2016), 425.

[106] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 364.

[107] Tai taikytina ir mirusiųjų kūnams reiškiamai pagarbai; plg. pavyzdžiui, Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Ad resurgendum cum Christo (2016 m. rugpjūčio 15 d.), 3: AAS 108 (2016), 1290: „Laidodama tikinčiųjų kūnus, Bažnyčia patvirtina savo tikėjimą kūno prisikėlimu ir siekia parodyti žmogaus kūno kaip žmogaus asmens, kurio kūnas sudaro jo tapatybės dalį, neatskiriamo dėmens kilnumą.“ Išsamiau šia tema plg. taip pat Tarptautinė teologinė komisija. Dėl kai kurių aktualių eschatologijos problemų (1990), 5: „Prisikelti pašauktas žmogus“.

[108] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 155: AAS 107 (2015), 909.

[109] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 56: AAS 108 (2016), 344.

[110] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 88: AAS 111 (2019), 413, cituojama: Vyskupų sinodo XV eilinė generalinė asamblėja. Baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 23.

[111] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 42: AAS 112 (2020), 984.

[112] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 205: AAS 112 (2020), 1042, cituojama: Pranciškus. Žinia 48-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2014 m. sausio 24 d.): AAS 106 (2014), 113.

[113] Pranciškus. Viešpaties angelo malda (2023 m. gruodžio 10 d.): L'Osservatore Romano (2023 m. gruodžio 11 d.), 12.

[114] Plg. Tarptautinė teologinė komisija. Žmogaus asmens orumas ir teisės (1983), 2.

[115] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 195: AAS 112 (2020), 1038, cituojama: Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 274: AAS 105 (2013), 1130.

[116] Pranciškus. Enciklika Laudato si' (2015 m. gegužės 24 d.), 205: AAS 107 (2015), 928.