Brangūs broliai klebonai!

Tarptautinis susitikimas Klebonai dėl Sinodo ir dialogas su jo dalyviais man suteikia progą maldoje prisiminti visus pasaulio klebonus, kuriems su didele meile skiriu šiuos žodžius.

Tai taip akivaizdu, kad skamba beveik banaliai, bet dėl to nėra mažiau teisinga: Bažnyčia negalėtų gyvuoti be jūsų atsidavimo ir tarnystės. Todėl pirmiausia noriu išreikšti dėkingumą ir pagarbą už didžiadvasišką darbą, kurį kasdien atliekate sėdami Evangelijos grūdus į visokią dirvą (plg. Mk 4, 1–25).

Kaip matėte šiomis dienomis dalydamiesi patirtimi, parapijos, kuriose atliekate savo tarnystę, labai įvairios: nuo megapolių pakraščiuose esančių parapijų – su jomis tiesiogiai susipažinau Buenos Airėse, – iki parapijų retai apgyvendintose vietovėse, savo dydžiu prilygstančių didžiulėms provincijoms; nuo daugelio Europos šalių miestų centruose esančių parapijų, čia senovinėse bazilikose įsikūrusios vis mažėjančios ir senstančios bendruomenės, iki tokių parapijų, kuriose švenčiama po dideliu medžiu, paukščių giesmėms skambant pramaišiui su daugybės vaikų balsais.

Klebonai visa tai puikiai žino, jie iš vidaus pažįsta Dievo tautos gyvenimą, jos vargus ir džiaugsmus, poreikius ir turtus. Štai kodėl reikia, kad sinodinė Bažnyčia turėtų savo klebonus: be jų niekada neišmoksime eiti kartu, niekada negalėsime leistis sinodiškumo keliu, „kurio Dievas tikisi iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios“ [1].

Niekada netapsime misionieriška sinodine Bažnyčia, jei parapijų bendruomenių gyvenimas nepasižymės išskirtine ypatybe: visų pakrikštytųjų dalyvavimu vienoje Evangelijos skelbimo misijoje. Jei parapijos nebus sinodiškos ir misionieriškos, tokia nebus ir Bažnyčia. Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos Apibendrinamojoje ataskaitoje šiuo atžvilgiu labai aiškiai teigiama: parapijos, pradedant nuo jų struktūros ir gyvenimo organizavimo, raginamos suvokti save pirmiausia per tarnavimą misijai, „kurią tikintieji vykdo visuomenėje, šeimoje ir profesiniame gyvenime, užuot sutelkusios dėmesį tik į vidaus dalykus ar organizacinius poreikius“ (8, l). Todėl būtina, kad parapijų bendruomenės vis labiau taptų vietomis, iš kurių pakrikštytieji kaip mokiniai misionieriai leidžiasi į kelią ir į kurias grįžta kupini džiaugsmo, dalydamiesi Viešpaties per jų liudijimą padarytais stebuklais (plg. Lk 10, 17).

Kaip ganytojai esame pašaukti šiame procese lydėti bendruomenes, kurioms tarnaujame, ir kartu su malda, įžvalga ir apaštališku uolumu siekti, kad mūsų tarnystė atitiktų misionieriškos sinodinės Bažnyčios poreikius. Šis iššūkis tenka popiežiui, vyskupams ir Romos kurijai, jis tenka ir jums, klebonai. Viešpats, mus pašaukęs ir pašventinęs, šiandien kviečia įsiklausyti į jo Dvasios balsą ir judėti jos nurodoma kryptimi. Dėl vieno dalyko galime būti tikri: jis nepaliks mūsų be savo malonės. Keliaudami taip pat suvoksime, kaip išlaisvinti savo tarnystę nuo dalykų, kurie ją daro varginančią, ir iš naujo atrasti jos tikrąją šerdį – skelbti Žodį ir vienyti bendruomenę laužant duoną.

Todėl raginu jus, kaip klebonus, priimti šį Viešpaties kvietimą statydinti misionierišką sinodinę Bažnyčią bei entuziastingai angažuotis šiame kelyje. Šiuo tikslu norėčiau pateikti tris pasiūlymus, galinčius įkvepiančiai būti naudingus ganytojų gyvenimo būdui ir veiklos stiliui.

1. Kviečiu jus išgyventi savo specifinę tarnybinę charizmą vis labiau tarnaujant Dievo tautoje Dvasios skleidžiamoms įvairialypėms dovanoms. Neatidėliotinai būtina „su tikėjimo nuovoka“ atrasti, skatinti ir vertinti „pasauliečių turimas įvairias charizmas – ir kuklesnes, ir iškilesnes“ (Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 9), kurių nepamainomai reikia siekiant evangelizuoti žmogiškąją tikrovę. Esu įsitikinęs, taip atskleisite daug paslėptų turtų ir pasijusite ne tokie vieniši vykdydami didžiąją evangelizacijos užduotį, džiugiai patirsite tikrą tėvystę, kuri nesiekia dominuoti, bet veikiau išryškina kitų, vyrų ir moterų, didžiulį ir brangų potencialą.

2. Iš visos širdies siūlau jums mokytis bendruomeninės įžvalgos meno ir praktikuoti ją pasitelkiant „pokalbio Dvasioje“ metodą, kuris mums labai padėjo sinodiniame procese ir pačios asamblėjos metu. Esu tikras, per tai galėsite subrandinti daug vaisių ne tik bendrystės struktūrose, pavyzdžiui, parapijų pastoracinėje tarybose, bet ir daugelyje kitų sričių. Apibendrinamojoje ataskaitoje primenama, kad įžvalga yra esminis sinodinės Bažnyčios pastoracinės veiklos elementas: „Įžvalgos praktika turėtų būti įgyvendinama ir pastoracijos srityje atsižvelgiant į kontekstą, kad išryškėtų bažnytinio gyvenimo konkreti tikrovė. Tai įgalins geriau atpažinti bendruomenėje esančias charizmas, išmintingai paskirstyti užduotis ir tarnystes, Dvasios šviesoje numatyti pastoracinius kelius neapsiribojant vien tik veiklos organizavimu“ (2, l).

3. Galiausiai norėčiau jus paraginti viską grįsti dalijimosi ir brolybės dvasia, tiek tarpusavyje, tiek ir su savo vyskupais. Šis reikalavimas primygtinai nuskambėjo praėjusių metų vasarį čia, Romoje, vykusioje Tarptautinėje nuolatinio kunigų ugdymo konferencijoje tema „Atgaivinti Dievo malonės dovaną“ (2 Tim 1, 6), kurioje dalyvavo aštuoniasdešimties šalių atstovai, daugiau kaip aštuoni šimtai vyskupų, kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių, vyrų bei moterų, dalyvaujančių šioje veikloje. Negalime būti tikri tėvai, jei pirmiausia nesame sūnūs ir broliai. Ir negalime puoselėti bendrystės ir dalyvavimo mums patikėtose bendruomenėse, jei visų pirma negyvename tuo tarpusavyje. Puikiai suprantu, kad pastoracinių užduočių sekoje toks įsipareigojimas gali atrodyti perteklinis ar net laiko švaistymas, tačiau iš tiesų yra priešingai: tik taip būsime patikimi, o mūsų veikla nesunaikins to, ką kiti buvo sukūrę.

Klebonų reikia ne tik misionieriškai ir sinodinei Bažnyčiai, bet ir ypatingam 2021–2024 m. Sinodo keliui Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija, žvelgiant į ateinantį spalį vyksiančią Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos antrąją sesiją. Jai rengiantis mums būtina įsiklausyti į jūsų balsą.

Todėl kviečiu tarptautinio susitikimo Klebonai dėl Sinodo dalyvius grįžus namo būti sinodiškumo misionieriais taip pat tarpusavyje, tarp brolių klebonų ir skatinti apmąstymus dėl klebono tarnystės atnaujinimo sinodiniu ir misionierišku požiūriu ir kartu padėti Sinodo generaliniam sekretoriatui įtraukti jūsų nepamainomą indėlį rengiant Instrumentum laboris. Šio tarptautinio susitikimo tikslas buvo išklausyti klebonus, tačiau tai negali baigtis šiandien: turime ir toliau jūsų klausytis.

Brangūs broliai, esu šalia jūsų šiame kelyje, kuriuo ir aš stengiuosi eiti. Visus jus iš širdies laiminu ir savo ruožtu turiu poreikį jausti jūsų artumą bei maldos paramą. Patikėkime save Švenčiausiajai Mergelei Marijai Kelrodei: Hodegetria rodo kelią, vedantį į Kelią, Tiesą ir Gyvenimą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. gegužės 2 d.

Pranciškus
__________________________________________________

[1] Kalba Vyskupų sinodo įsteigimo 50–ųjų metinių proga, 2015 m. spalio 17 d.