2024 m. gegužės 15 d.

Įvadas

Antrasis popiežiaus Pranciškaus inicijuoto Sinodinio kelio etapas tapo proga susitikimams ir pokalbiams, kuriuose dalyvavo tiek dvasininkai, aktyvūs parapijų nariai, tiek ir paribiuose esantys žmonės, pašvęstojo gyvenimo institutai bei katalikiškos organizacijos. Antrojo etapo metu nekurta naujų sinodinių struktūrų, bet remtasi jau egzistuojančiomis.

Lietuvos vyskupai, įdėmiai išstudijavę Vyskupų sinodo eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos (2023 m. spalio 4–29 d.) apibendrinamąją ataskaitą Sinodinė Bažnyčia misijoje, du kartus rinkosi bendro pokalbio Dvasioje, siekdami atrasti, kaip Lietuvoje geriausiai atsakyti į klausimą-vedlį „Kaip būti sinodine Bažnyčia misijoje?“. 2024 m. vasario 1 d. susirinkimo metu pasidalinta Dievo tautos nuomonėmis vyskupijose ir išrinkti trys pagrindiniai klausimai, kuriuos nutarta svarstyti visos šalies sinodinėse struktūrose. Šie klausimai tokie (skliausteliuose po klausimo pavadinimo pateikti ataskaitos Sinodinė Bažnyčia misijoje punktų numeriai): 1) Pastoracinių tarybų ir kitų dalyvavimo struktūrų veikla vyskupijose bei parapijose (18); 2) Dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių ugdymas sinodiniam Bažnyčios gyvenimui (3, 8, 14 ir 16); 3) Pakrikštytųjų tarnystė ir misija Bažnyčioje bei pasaulyje (4, 8 ir 17).

Taikant Vyskupų sinodo I sesijos Romoje metu daug vaisių atnešusį pokalbio Dvasioje metodą, sinodinėse diskusijose Lietuvoje siekta ne tik dalintis patirtimi bei įžvalgomis, bet ir ypač atverti širdį Šventosios Dvasios dvelksmui.

Metodinė pastaba: citatos paprastu šriftu paimtos iš Vyskupų sinodo eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos (2023 m. spalio 4–29 d.) apibendrinamosios ataskaitos Sinodinė Bažnyčia misijoje, citatos kursyvu – iš vyskupijų sinodinių įžvalgų apibendrinamųjų ataskaitų.

1. Pastoracinių tarybų ir kitų dalyvavimo struktūrų veikla vyskupijose ir parapijose

„Būdami tikinčios Dievo tautos nariai visi pakrikštytieji yra bendrai atsakingi už misiją, kiekvienas pagal savo pašaukimą, patirtį ir kompetenciją; todėl visi prisideda savo įžvalga ir sprendimais numatydami krikščionių bendruomenių ir visos Bažnyčios reformos žingsnius [...]“ (Apibendrinamoji ataskaita, 18). Ši apibendrinamojoje ataskaitoje minima sinodinė įžvalga įvardija Lietuvos bažnytinės tikrovės aktualybę ir siekinį, kuriam šalies Sinodinio kelio dalyviai skyrė daug dėmesio. Pabrėžiamas krikščioniškosios bendrystės kūrimo ir puoselėjimo troškimas. Bendrystės kūrimas – būtinybė, mūsų bendruomenių stiprinimo sąlyga. Bažnyčioje atsakomybe dalijamasi pagal charizmas, atsakomybės atidavimas ir gavimas padeda jaustis bendruomenės dalimi. Bendrystė kuriama per santykį.

Visuotinai sutariama, kad Bažnyčioje dalintis atsakomybe pagal charizmas yra būtina. „Atsakomybės atidavimas ir gavimas padeda jaustis bendruomenės dalimi, visaverčiu bendruomenės nariu, žmogus jaučiasi reikalingas žinodamas, kad Bažnyčia/bendruomenė/parapija yra ir jo.“ Ši įžvalga gerai apibūdina sinodiškumo Bažnyčioje svarbą. 

„Sinodiškumas ugdomas žvelgiant iš Bažnyčios misijos perspektyvos ir kiekvienam nariui dalyvaujant įžvalgos bei sprendimų priėmimo procesuose“ (Apibendrinamoji ataskaita, 18). Sprendimų priėmimo procesai vyksta dalyvavimo struktūrose. Viena iš svarbiausių dalyvavimo struktūrų formų yra pastoracinės tarybos. Šios tarybos padeda drauge ieškoti geriausių būdų bendruomenei stiprinti, tad jų kūrimas ir stiprinimas labai reikalingi. Sinodinių pokalbių dalyvių liudijimu daugelyje Lietuvos parapijų pastoracinės tarybos veikia jau nuo seno, kai kur – nuo 1993 metų. Šiandien šių dalyvavimo struktūrų padėtis šalyje įvairi. Kai kurios mažos ir itin mažos parapijos pastoracinių tarybų neturi dėl menko tikinčiųjų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Skirtingas yra ir įvairių parapinių bendruomenių narių noras drauge tartis ir ieškoti geriausių sprendimų. Vis dėlto kai kuriose aptarnaujamose parapijose pasauliečiai tarybos nariai yra aktyvesni už tų parapijų, kuriose gyvena kunigas, pastoracinių tarybų narius. Kai kur pastoracinės tarybos vaidmuo parapijos gyvenime yra formalus, vėlgi kitur nejaučiamas skirtumas tarp parapijos ekonominės ir pastoracinės tarybos – pirmiausiai todėl, kad abiejų tarybų sudėtis neretai yra beveik ar visiškai identiška.

Ne visose pastoracinėse tarybose pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp tarybos narių ir tarybos pirmininko vaidmens. Dėl šios priežasties vienur per daug sprendžia pati bendruomenė, kleboną tik informuodama apie savo sprendimus. Taip kartais atsitinka ir dėl klebono atsainumo ar nenoro prisiimti vadovavimo atsakomybės. Kitose parapijose stipri klebono asmenybė tarybos darbe užgožia bendruomenės nuomonę ir bandomas artikuliuoti pastoracines iniciatyvas. Kad parapijos pastoracinė taryba galėtų gerai atlikti savo uždavinius, būtina kreipti daugiau dėmesio į visų tarybos narių bendradarbiavimo tobulinimą. „Turime mokytis išsakyti ir išklausyti kito ir kitokią nuomonę ir į ją pagarbiai atsiliepti.“

Sinodinių svarstymų metu suvokta, kad reikėtų labiau išryškinti pastoracinių tarybų vaidmenį ir specifiką: taip atsivers naujos galimybės. Atkreiptas dėmesys ir į pastoracinių tarybų sudėtį. Ne visur lengva surasti pakankamai tarybos narių, ne visada aktyviai dairomasi ir kandidatų į tarybos narius. Dėl to daug kur tie patys žmonės taryboje dirba ilgus metus, o jiems pavargus ar pasenus, nerandama, kuo juos pakeisti.

Pasiūlymai

-    „Kanonų teisėje galėtų būti įtrauktas parapijų pastoracinės tarybos privalomumas. Pastoracinės tarybos galėtų būti įsteigtos visose parapijose [...]: Pastoracines tarybas turi sudaryti:

nariai pagal dvasinę tarnystę ir atsakomybes parapijoje turintys asmenys,
klebono pasirinkti asmenys,
bendruomenės pasiūlyti asmenys.“

-    Vis dėlto, jei keistųsi kanoninė tvarka, reglamentuojanti pastoracinės tarybos statusą, neturėtų nukentėti klebono vaidmuo. Parapijos pastoracinė taryba neturėtų tapti struktūra, kurios sprendimai parapijos klebonui yra privalomi, antraip „iškyla rizika priešiškumo tarp tarybos ir klebono, pačios tarybos viduje dėl balsų santykio priimant sprendimus ir pan.“

-    „Pastoracinės tarybos nariai turėtų ne tik siūlyti idėjas, bet taip pat pagal turimas kompetencijas pateikdami pasiūlymus prisiimti ir atsakomybes už jų plėtojimą bei įgyvendinimą.“

-    „Veiklių bendruomenių ugdymas padeda parengti žmones pastoracinei tarybai. Pastoracinė taryba turi būti šaukiama kas kelis mėnesius. Reikėtų reguliariai rinktis bent kartą per ketvirtį didesniuose miestuose ir bent kartą per pusmetį mažesnėse parapijose. Skirti dėmesio šių žmonių ugdymui, apibrėžti sprendimų formavimo ir sprendimų priėmimo funkcijas. Sprendimus formuoja pastoracinė taryba su klebonu, o sprendimus priima klebonas. Svarbu po sprendimo priėmimo gebėti deleguoti užduotis ir mokėti įvertinti pasiektus rezultatus, todėl reikia ugdyti pastoracines tarybas šiose srityse:

sprendimo formavimas,
sprendimo priėmimas,
darbų delegavimas,
atsakomybės prisiėmimas,
rezultato įvertinimas.“

2. Dvasininkų, pašvęstųjų ir pasauliečių ugdymas sinodiniam Bažnyčios gyvenimui

„Užuot sakę, kad Bažnyčia turi misiją, teigiame, jog Bažnyčia yra misija“ (Apibendrinamoji ataskaita, 8). Norint gyventi visą Bažnyčią apimančia misijos malone, reikia visų Dievo tautos narių pasirengimo. Ir dvasininkams, ir pašvęstiesiems, ir pasauliečiams reikalingas ugdymas, kad jie klausydamiesi Šventosios Dvasios sinodiškai ir veiksmingai atsilieptų į pašaukimą būti misionieriais.

„Bažnyčia tai ne kruizinis laivas, o burlaivis, kuriame visi pašaukimai atlieka jiems būdingą vaidmenį: pašvęstieji dažnai nematomą artimo meilės ir maldos tarnystę, pasauliečiai turi daugiausiai sąlyčio ir matymo, kas vyksta už Bažnyčios laivo borto, o dvasininkų vaidmuo – vadovauti laivo gyvenimui užtikrinant sveiką vidinę komunikaciją, bendrą atsakomybę, Dvasios dovanų atpažinimą ir raišką, pagalbą silpniesiems ir suklydusiems, laivo kurso ir tikslo išsaugojimą.“ Šis taiklus Sinodinės kelionės Lietuvoje dalyvių išsakytas palyginimas išvardija nemenką svarstomo klausimo aprėptį.

Dvasininkų ugdymas susideda iš ugdymosi (saviugdos) ir ugdymo. Įprastai antrasis – ugdymo – dėmuo vykdomas per vyskupijose reguliariai organizuojamus kunigų susirinkimus. „Aptariant nuolatinio dvasininkų ugdymo procesą kunigai pageidauja įtraukti daugiau temų iš liturgijos, kanonų teisės, sielovados, visuotinės Bažnyčios aktualijų, etiketo ir kt.“ Sinodinių grupių nariai atkreipė dėmesį, kad ugdymas neturėtų apsiriboti vien šiais susitikimais ar įvairiomis proginėmis konferencijomis. Ugdymui pravartūs ir dekanatuose vykstantys kunigų susitikimai, ir tarpusavio diskusijos aktualiomis temomis kompetentingai jas moderuojant. Kunigai pabrėžė ir neformalaus ugdymo (pvz., vasaros kursų įvairiomis temomis) reikšmę. Anot kai kurių sinodinių svarstymų dalyvių, šie kursai kai kuriais aspektais yra efektyvesni nei kunigų susirinkimai. Neformalus ugdymas – svarbi dvasininkų ugdymo dalis, suteikianti galimybę mažesnėse grupėse apmąstyti įvairias Bažnyčiai aktualias temas. „Kunigams reikia tinkamai suorganizuoto tokio pobūdžio bendravimo.“

Drauge atkreiptas dėmesys ir į besikeičiančio pasaulio keliamus naujus reikalavimus. Jų akivaizdoje neretai išryškėja reikiamų žinių ir įgūdžių stygius. „Skaitmeninė tikrovė reikalauja kitų kompetencijų, bet kartu išlieka pavojus skaitmeninėje erdvėje „imituoti“ bendruomenės gyvenimą ir maldą. Drąsos būnant pasaulyje ir išdrįsti dalintis tikėjimu.“ Dialoge su šiuolaikiniu pasauliu dvasininkams būtina patiems atsiminti gresiančius pavojus, nesupasaulėti, neužmiršti savo pašaukimo.

„Didžiausias pavojus ugdyme – palikti Jėzų nuošalyje.“ Ugdyme svarbu išlaikyti ištikimybę Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo autoritetui. Svarbus ir Sinodinio kelio dalyvių įvardytas ugdymas pagarbai – tarpusavio pagarbai, pagarbai kitam žmogui, pagarbai silpnesniam, vargstančiam ar nusidėjusiam žmogui. „Pagarba kitiems ir dvasinis brandumas gali būti įkvėpimo šaltinis tiems, kurie ieško Dievo.“ Kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, Bažnyčia yra lauko ligoninė, pašaukta padėti visiems, bet ypač tiems, kurie yra nustumti į gyvenimo pakraščius. Santykis su Dievu nebus geras, jei bus blogas ar nepagrįstai selektyvus santykis su kitu žmogumi, tad dėmesys kreiptinas į ugdymą visaverčiam, į žmogų atgręžtam sekimui Kristumi. Kad tokio ugdymo poreikis nemažas, liudija vieno Sinodinės kelionės dalyvio pastaba: „Buvo pastebėta, jog žmonės prašo išklausymo ir palydėjimo. Kai kuriems kunigams tai buvo naujiena.“

Ir kaip ugdomieji, ir kaip ugdytojai dvasininkai turi išlikti „tikrais dvasininkais – Dvasios žmonėmis, nes tikintieji turi teisę tikėtis ir norėti šventų ir dvasios gyvenimą praktikuojančių kunigų, kurie rūpinasi maitinti save ir jiems patikėtas avis dvasiniu Žodžio, sakramentų, maldos ir artimo meilės maistu.“

Ugdymo reikia ir pasauliečiams. Sinodinių struktūrų nariai pabrėžė jau egzistuojančių pasauliečių ugdymo formų plėtros būtinybę. „Bažnyčioje dar per mažai ugdymosi galimybių šeimoms ir suaugusiems, vaikų tėvams.“ Pirmiausiai omenyje turimi vaikų ruošimą sakramentams lydintys katechetiniai užsiėmimai šių vaikų tėvams. Būtina plėsti tokių užsiėmimų pasiūlą ir tobulinti kokybę. Daugelyje parapijų tokie užsiėmimai duoda gerų tikėjimo vaisių. Kita populiarėjanti pasauliečių religinio ugdymo forma – Alfa kursai suaugusiesiems. „Yra parapijų, bendruomenių pavyzdžių, kur Alfa grupelės jaunimui neturėjo tokio veržlumo impulso bendruomenės gyvenimui, kokį sukūrė Alfa kursai tėvams/suaugusiems.“

Ugdymas labai svarbus taip pat ir įvairioms Bažnyčios tarnystėms. Dvasinio ir profesinio augimo užsiėmimai siūlytini vargonininkams, chorų vadovams, lektoriams, zakristijonams, patarnautojams, parapijų referentams, katechetams, maldos grupių vadovams ir kt. Tarp visų šių kategorijų ypač išskirti lektoriai – Dievo Žodžio skaitovai.
Atmenant misionierišką krikščionio pašaukimo pobūdį, reikia ieškoti galimybių pasiūlyti ugdymo galimybes ir atokiau nuo Bažnyčios esantiems asmenims. Tai neatsiejama Bažnyčios evangelizacinės veiklos dalis.

Pasiūlymai

-    „Ugdyti Dievo Žodžio skaitovus. [...] vyskupijos mastu organizuoti skaitovams ugdymo susitikimus, kuriuose būtų keliama jų kvalifikacija, o ir jie patys pasijustų, kad yra reikalingi ir svarbūs ne tik parapijai, bet ir dekanatui bei vyskupijai.“

-    Ugdyti Bažnyčioje dirbančius pasauliečius susitikimų po šv. Mišių metu. Tokie susitikimai gali būti įvairiomis susitikimų dalyvius dominančiomis temomis.

-    Skleisti tarp tikinčiųjų savanorystės idėją. Savanorystė Lietuvoje populiarėja, bet vis dar yra per mažai ištobulinta. Būtina priminti, kad savanorystė – tai gyvos ir bendruomeniškos parapijos pagrindas, taip pat galimybė ugdytis, augti ir tobulėti drauge su kitais bendruomenės nariais.

-    Paskelbti Katechetinius metus, tais metais pasakoti tikintiesiems apie šv. Mišių, liturgijos reikšmę ir prasmę, išdėstyti katechetikos principus. Šias žinias siūloma perteikti homilijų metu.

3. Pakrikštytųjų tarnystė ir misija Bažnyčioje ir pasaulyje

Pakrikštytųjų tarnystė Bažnyčioje ir pasaulyje skleidžiasi vis įvairesnėmis formomis. Tai juntama ir Lietuvoje. Sinodinė kelionė jos dalyvius paskatino apmąstyti fundamentalius klausimus apie Krikšto metu dovanotą pašaukimą bei jo konkretų įgyvendinimą šiandien, konkrečioje Bažnyčios bendruomenėje. Prisiminta Bažnyčios socialinio mokymo vertė, jis „yra per mažai žinomas išteklius, dera juo vėl naudotis“ (Apibendrinamoji ataskaita, 4). Džiugina, kad Bažnyčios Caritas šiandien aktyviai prisideda prie socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, yra jautrus vargstantiesiems, šiems Bažnyčios kelionės svarbiausiems veikėjams. Vis dėlto pakrikštytieji skatinami atsiliepti į savo pašaukimą ir daugelyje kitų sričių.

Pakrikštytųjų tarnystė ir misija prasideda Krikštu. Deja, šis pirmasis sakramentas dažnai suvokiamas ne kaip teises ir pareigas suteikianti malonė, kaip pašaukimas ir misija, bet senoviškai, rituališkai: „Krikštas suprantamas kaip liaudies religijos, tradicijų apraiška, trūksta asmeniškumo ir dvasinio prado.“ Galbūt tai viena iš priežasčių, dėl kurios įkrikščioninimo sakramentus priėmę jaunuoliai nelieka Bažnyčioje. Krikšto katechezės – ten, kur jos vykdomos, – išklausomos, bet dažnai „nepramuša“ daug stipresnio visuomenėje vyraujančio kultūrinio-ritualinio požiūrio į įkrikščioninimo sakramentus. Tą požiūrį Sinodinės kelionės dalyviai apibrėžė taip: „Krikštas priimamas kaip dar viena apsaugos priemonė ar sėkmės garantas.“

Svarbiausia pakrikštytųjų tarnystėje – santykis su Dievu ir kitų žmonių palydėjimas į šį santykį. Toks palydėjimas sukuria „susitikimo erdvę evangelizacijai įvairių sakramentų ir patarnavimų prašantiesiems“. Lygiai taip pat svarbus ir misijos suvokimas bei katechezė apie Bažnyčios misiją bei pakrikštytųjų vietą joje.

Žmonių lydėjimas ir palydėjimas į santykį su Dievu neįmanomas be maldos, be klausymosi ir išklausymo tarnystės. Išklausymo tarnystės steigimo ir plėtros būtinybę pabrėžė dauguma Sinodinės kelionės dalyvių. Bažnyčia turėtų daugiau klausytis ir girdėti – pirmiausia joje įvairiai nukentėjusiuosius, bet taip pat ir visus, kurie nori atsiverti, kuriems reikia kito žmogaus dvasinės artumos. Galiausiai pakrikštytieji turėtų aktyviai stengtis atpažinti laiko ženklus, įvairius žmonių dvasinius poreikius, įvairias galimybes prabilti apie Dievą ir tada, kai nėra tiesiogiai užkalbinami, kai jų nėra tiesiogiai prašoma.
Pakrikštytųjų tarnystė ir misija Bažnyčioje bei pasaulyje pilna įvairių iššūkių, bet kupina ir vilties kelionės pabaigoje susivienyti su Jėzumi Dievo Meilės amžinybėje. „Šia viltimi dalinamės ir stipriname vienas kitą tarpusavyje Bažnyčioje, šia viltimi dalinamės su pasauliu, kviesdami priimti mūsų kryptį ir tikslą, kurį gavome iš paties Įsikūnijusio Žodžio.“

Pasiūlymai

– „Sukurti pasikeitimo gerosiomis patirtimis erdves tarp parapijų ir Bažnyčios institucijų.“

– Skatinti ėjimą į periferiją, kad susitiktume ten savo brolius ir seseris ir iš ten pakviestume juos į Bažnyčią. Šis ėjimas extra muros – už bažnyčių zakristijų ir įprastų bažnytinių institucijų sienų – suvoktinas kaip sinodas (nes keliaujame kartu), kaip piligrimystė (nes keliaujame pas mūsų periferijoje gyvenančiuose broliuose ir seseryse atsispindintį Viešpatį) ir kaip evangelizacija.

– Plėsti išklausymo tarnystę.