„Dabar atėjo laikas naujam Jubiliejui, per kurį Šventosios durys vėl bus plačiai atvertos, kad būtų galima gyvai patirti Dievo meilę“ (Spes non confundit, 6). 2025 m. eilinio Jubiliejaus paskelbimo bulėje Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į dabartinį istorinį momentą, kai „pamiršusi praeities tragedijas žmonija patiria naują sunkų išbandymą, kai daugybę gyventojų slegia žiaurus smurtas“ (Spes non confundit, 8), kviečia visus krikščionis tapti vilties piligrimais. Tai dorybė, kurią reikia iš naujo atrasti laiko ženkluose, „kuriuose glūdi gelbstinčio Dievo buvimo trokštančios žmogaus širdies ilgesys“, kuriuos „būtina paversti vilties ženklais“ (Spes non confundit, 7); jos visų pirma reikės semtis iš Dievo malonės ir jo gailestingumo pilnatvės.
Jau 2015 m. popiežius Pranciškus Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo bulėje pabrėžė, jog tame kontekste atlaidai įgijo „ypatingos reikšmės“ (Misericordiae vultus, 22), nes Dievo gailestingumas „tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista, ir kuriais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių“ (ten pat). Panašiai ir šiandien Šventasis Tėvas skelbia, kad atlaidų dovana „leidžia mums suvokti, koks beribis yra Dievo gailestingumas. Neatsitiktinai seniau sąvokos „gailestingumas“ ir „atlaidai“ vartotos pakaitomis, o pastarąja buvo siekiama išreikšti beribę Dievo atleidimo pilnatvę“ (Spes non confundit, 23). Taigi atlaidai yra jubiliejinė malonė.
Todėl popiežiaus valia ir 2025 m. eilinio Jubiliejaus proga šis „Gailestingumo tribunolas“, kuriam priklauso tvarkyti visa tai, kas siejama su atlaidų teikimu bei gavimu, siekia paskatinti tikinčiuosius trokšti atlaidų ir sieloje puoselėti pamaldų troškimą gauti atlaidus kaip kiekvieniems Šventiesiems metams būdingą malonės dovaną, taip pat nustato šias nuorodas, idant tikintieji galėtų pasinaudoti nuostatomis, „kaip gauti ir veiksmingai praktikuoti Jubiliejinius atlaidus“ (Spes non confundit, 23).
I. Piligriminės kelionės
Tikintieji, vilties piligrimai, gali gauti Šventojo Tėvo suteiktus jubiliejinius atlaidus, jei leidžiasi į maldingą piligriminę kelionę:
Į bet kurią šventą su Jubiliejumi susijusią vietą. Ten pamaldžiai dalyvauja šventosiose Mišiose (jei liturginės normos tai leidžia, pirmiausia gali būti aukojamos Jubiliejui skirtos arba votyvinės Mišios: dėl susitaikinimo, nuodėmių atleidimo, prašant meilės dorybės ir tautų santarvės); apeiginėse Mišiose teikiant įkrikščioninimo sakramentus arba Ligonių patepimą; Dievo žodžio pamaldose; Valandų liturgijoje (Aušrinėje, Rytmetinėje, Vakarinėje); apmąstant Kryžiaus kelią; Švč. M. Marijos Rožinio pamaldose; giedant Akatistą; Atgailos pamaldose, kurios baigiasi individualia penitentų išpažintimi, kaip nustatyta Atgailos apeigyne (II forma).
Romoje. Aplankydami vieną iš keturių popiežiškųjų bazilikų: Šventojo Petro Vatikane, Švenčiausiojo Išganytojo (Šventojo Jono) Laterane, Šventosios Marijos Didžiosios, Šventojo Pauliaus už mūrų.
Šventojoje Žemėje. Aplankydami bent vieną iš trijų bazilikų: Šventojo Kapo baziliką Jeruzalėje, Kristaus Gimimo baziliką Betliejuje arba Apreiškimo baziliką Nazarete.
Kitose bažnytinėse vietovėse. Aplankydami katedros bažnyčią arba kitas bažnyčias ar šventąsias vietas, kurias nurodo tos vietos ordinaras. Vyskupai tegul atsižvelgia į tikinčiųjų poreikius, taip pat į būtinybę išlaikyti piligriminės kelionės reikšmingumą ir visą jos simbolinio paveikumo galią, gebančią parodyti didžiulį atsivertimo ir susitaikinimo poreikį.
II. Pamaldus šventųjų vietų lankymas
Taip pat tikintieji gali gauti Jubiliejaus atlaidus, jei pavieniui ar grupėje pamaldžiai aplankys kurią nors jubiliejinę vietą ir ten atitinkamą laiką dalyvaus eucharistinėje adoracijoje bei meditacijoje, užbaigdami ją Tėve mūsų malda, bet kokia teisėta forma išreikštu Tikėjimo išpažinimu ir kreipdamiesi į Mariją, Dievo Motiną, kad šiais Šventaisiais metais visi galėtų „patirti tos labiausiai iš visų mamų mylinčios, niekada savo vaikų nepaliekančios Motinos artumą“ (Spes non confundit, 24).
Ypatinga Jubiliejinių metų proga, be minėtų iškilių piligrimystės vietų, bus galima tomis pačiomis sąlygomis aplankyti taip pat šias šventąsias vietas:
Romoje: Šventojo Jeruzalės Kryžiaus (Kryžiaus Atradimo) baziliką, Šv. Lauryno už mūrų baziliką, Šv. Sebastijono baziliką (labai rekomenduojama pamaldžiai aplankyti šventojo Pilypo Nerio brangintas vadinamąsias „septynias bažnyčias“), Dieviškosios Meilės Motinos (Divino Amore) šventovę, Šventosios Dvasios (Santo Spirito in Sassia) bažnyčią, Šventojo Pauliaus (San Paolo alle Tre Fontane) bažnyčią (apaštalo kankinystės vietą), krikščionių katakombas; jubiliejiniam maršrutui Iter Europaeum skirtas bažnyčias, taip pat Europos globėjoms ir Bažnyčios mokytojams skirtas bažnyčias (Švč. Marijos (Santa Maria sopra Minerva) baziliką, Šv. Brigitos (Santa Brigida a Campo de' Fiori) bažnyčią, Švč Marijos Pergalės (Santa Maria della Vittoria) bažnyčią, Švč Trejybės (Trinità dei Monti) bažnyčią, Šv. Cecilijos (Santa Cecilia a Trastevere) baziliką, Šv. Augustino (Sant'Agostino in Campo Marzio) baziliką).
Kitose pasaulio vietose: dvi popiežiškąsias bazilikas Asyžiuje: Šv. Pranciškaus ir Mergelės Marijos Angelų Karalienės; Loreto Dievo Motinos, Pompėjos Dievo Motinos, Paduvos Šv. Antano popiežiškąsias bazilikas; bet kurią mažąją baziliką, katedros ar konkatedros bažnyčią, Marijos šventovę, taip pat tikinčiųjų labui vyskupijos ar eparchijos vyskupo paskirtą garsią koleginę bažnyčią ar šventovę, nacionalinę ar tarptautinę šventovę – vietas, kurias vyskupų konferencijos nurodo kaip „šventas priėmimo vietas ir privilegijuotas vilties puoselėjimo erdves“ (Spes non confundit, 24).
Tikintieji, kurie iš tikrųjų atgailauja, bet dėl rimtų priežasčių negalės dalyvauti iškilmių apeigose, piligriminėse kelionėse ir maldingai lankytis minėtose vietose (pirmiausia visi klauzūroje gyvenantys vienuoliai bei vienuolės, vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, kaliniai, taip pat tie, kurie ligoninėse ar kitose slaugos vietose nuolat aptarnauja ligonius) galės gauti jubiliejinius atlaidus tomis pačiomis sąlygomis, jei dvasiškai vienysis su iškilmėse dalyvaujančiais tikinčiaisiais, ypač tuo metu, kai popiežiaus ar diecezinių vyskupų žodžiai transliuojami per žiniasklaidos priemones, ir namie arba ten, kur jie turi būti (pvz., vienuolyno, ligoninės, slaugos namų, kalėjimo ir t. t. koplyčioje), sukalbės Tėve mūsų maldą, bet kokia teisėta forma Tikėjimo išpažinimą ir kitas maldas, atitinkančias Šventųjų metų tikslus, aukodami savo kančias ar gyvenimo sunkumus.
III. Gailestingumo ir atgailos darbai
Be to, tikintieji gali gauti jubiliejinius atlaidus, jei pamaldžiai dalyvaus liaudies misijose, rekolekcijose ar ugdymo susitikimuose, skirtuose nagrinėti Vatikano II Susirinkimo tekstus ir Katalikų Bažnyčios katekizmą – šie renginiai pagal Šventojo Tėvo mintį vyks bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje.
Nepaisant normos, pagal kurią per dieną galima suteikti tik vienerius visuotinius atlaidus (plg. Enchiridion Indulgentiarum, IV leid., 18 norma, § 1), tikintieji, atlikę gailestingumo aktą skaistyklos sielų labui, jei tą pačią dieną teisėtai antrą kartą priima Komunijos sakramentą (dalyvaudami Eucharistijos šventime; plg. KTK, kan. 917 ir Popiežiškosios Kanonų teisės kodekso autentiško aiškinimo komisija. Responsa ad dubia, 1, 1984 m. liepos 11 d.), du kartus per tą pačią dieną gali gauti visuotinius atlaidus, skirtinus tik mirusiesiems. Šia dviguba auka įgyvendinama pagirtina antgamtinės meilės praktika per ryšį, kuriuo tebekeliaujantys šioje žemėje tikintieji Mistiniame Kristaus Kūne vienijasi kartu su tais, kurie jau baigė savo kelionę, nes „Jubiliejiniai atlaidai maldos dėka ypač skirti tiems, kurie buvo prieš mus, kad jie sulauktų visiško gailestingumo“ (Spes non confundit, 22).
Ypatingu būdu būtent „Jubiliejaus metais būsime kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis“ (Spes non confundit, 10). Todėl atlaidai taip pat siejami su gailestingumo ir atgailos darbais, kuriais liudijamas įgyvendinamas atsivertimas. Tikintieji, sekantys Kristaus pavyzdžiu ir įgaliojimu, turi būti skatinami dažniau atlikti artimo meilės ir gailestingumo darbus, daugiausia tarnaudami įvairių poreikių slegiamiems broliams bei seserims. Tegul jie iš naujo atranda „gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ateivį priimti, ligonį slaugyti, kalinį aplankyti ir mirusį palaidoti“ (Misericordiae vultus, 15), taip pat tegul iš naujo atranda „gailestingumo darbus sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius“ (ten pat, 15, 15).
Lygiai taip pat tikintieji galės pelnyti jubiliejinius atlaidus, skirdami atitinkamą laiką ir lankydami savo brolius bei seseris, kuriems reikia pagalbos ar kurie patiria sunkumų (ligonius, kalinius, vienišus senelius, neįgaliuosius... ), tarsi kaip piligrimai keliaudami pas tuose žmonėse esantį Kristų (plg. Mt 25, 34–36) ir įvykdydami įprastas dvasines, sakramentines ir maldos sąlygas. Žinoma, tikintieji galės kartoti šiuos apsilankymus per visus Šventuosius metus ir kiekvieną kartą, net ir kasdien, pelnyti visuotinius atlaidus.
Jubiliejinius visuotinius atlaidus taip pat galima gauti prisidedant prie iniciatyvų, kuriomis konkrečiai ir didžiadvasiškai įgyvendinama atgailos dvasia, kuri yra tarsi Jubiliejaus siela, ypač iš naujo atrandant penktadieninio atgailavimo vertę: atgailos dvasia bent vieną dieną susilaikant nuo tuščių išsiblaškymų (realioje ir virtualioje tikrovėje, kylančių, pavyzdžiui, per medijas ir socialinius tinklus) ir perteklinio vartojimo (pavyzdžiui, pasninkaujant arba laikantis abstinencijos pagal bendrąsias Bažnyčios normas ir vyskupų nurodymus), taip pat paaukojant atitinkamą pinigų sumą vargšams; remiant religinio ar socialinio pobūdžio veiklą, ypač ginant ir saugant gyvybę bei gyvenimo kokybę visais gyvenimo tarpsniais, globojant apleistus vaikus, sunkumus patiriančius jaunuolius, vargstančius ar vienišus vyresnio amžiaus žmones, migrantus iš įvairių šalių, „kurie palieka savo kraštą ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms“ (Spes non confundit, 13); skiriant savo laisvalaikio bendruomenei naudingai savanoriškai veiklai ar kitoms panašioms asmeninio įsipareigojimo formoms.
Visi dieceziniai ar eparchijų vyskupai ir jiems pagal teisę prilygstantys asmenys, parinkdami tinkamiausią šio jubiliejinio laikotarpio dieną, kai vyksta pagrindinės šventimo iškilmės katedroje ir atskirose jubiliejinėse bažnyčiose, gali suteikti Popiežiškąjį palaiminimą, siejamą su visuotiniais atlaidais, kuriuos įprastomis sąlygomis gali gauti visi šį palaiminimą priimantys tikintieji.
Siekiant pastoraciniu požiūriu palengvinti Atgailos sakramento prieinamumą ir raktų galia teikiamo dieviškojo atleidimo pasiekiamumą, vietiniai ordinarai kviečiami suteikti tik vidiniam forumui (vidinei sričiai) taikomus įgaliojimus kanauninkams bei kunigams, kurie Šventiesiems metams skirtose katedrose ir bažnyčiose gali klausyti tikinčiųjų išpažinčių, – Rytų Bažnyčių tikintiesiems tai nustatoma RBKK kan. 728 § 2, o galimų išlygų atvejai – 727 kanonu, išskyrus, žinoma, 728 kanono § 1 aptartus atvejus; o Lotynų Bažnyčios tikinčiųjų atveju vadovaujamasi KTK kan. 508 § 1 nustatytais įgaliojimais.
Todėl Penitenciarija ragina visus kunigus didžiadvasiškai ir pasiaukojamai suteikti kuo platesnes galimybes tikintiesiems naudotis išganymo priemonėmis: nustatyti ir skelbti išpažinčių klausymo laiką, suderinus su kaimyninių bažnyčių klebonais ar rektoriais; patiems patarnauti klausykloje; planuoti atgailos pamaldas dažnai ir pagal pastovų tvarkaraštį; taip pat suteikti kuo daugiau galimybių pasitarnauti kunigams, kurie dėl amžiaus nebeturi apibrėžtų pastoracinių pareigų. Vadovaujantis motu proprio apaštališkuoju laišku Misericordia Dei reikėtų priminti taip pat pastoracinę galimybę klausyti išpažinčių ir Mišių šventimo metu.
Siekdama palengvinti nuodėmklausių užduotį, Šventojo Tėvo įgaliojimu Apaštališkoji penitenciarija nustato, kad kunigai, kurie lydės piligrimus ar įsitrauks į Jubiliejaus piligrimines keliones už savo vyskupijų ribų, gali naudotis tais pačiais įgaliojimais, kuriuos jų vyskupijose nustatė teisėta valdžia. Apaštališkoji penitenciarija suteiks specialius įgaliojimus Romos popiežiškųjų bazilikų penitenciarijams, kanauninkams penitenciarijams arba atskirose bažnytinėse teritorijose įsteigtiems dieceziniams penitenciarijams.
Nuodėmklausiai maloningai informavę tikinčiuosius apie nuodėmių, su kuriomis siejamas apribojimas ar cenzūra (papeikimas), sunkumą, su pastoracine meile nustatys tinkamą sakramentinę atgailą, kuri kiek įmanoma geriau vestų tikinčiuosius į stabilią atgailą ir, atsižvelgiant į konkrečius atvejus, kviestų juos atitaisyti galimus papiktinimus ir atlyginti žalą.
Galiausiai Penitenciarija primygtinai ragina vyskupus, vykdančius trejopą mokymo, vadovavimo ir šventinimo pareigą (munus), pasirūpinti, kad čia siūlomos tikinčiųjų pašventinimo nuostatos ir principai būtų aiškiai perteikti, ypač atsižvelgiant į vietos, kultūros ir tradicijų aplinkybes. Per kiekvienos tautos socialiniam ir kultūriniam savitumui pritaikytą katechezę bus galima veiksmingai pristatyti Evangeliją ir visą krikščioniškąją žinią, idant širdyse giliau įsišaknytų šios unikalios dovanos, gautos tarpininkaujant Bažnyčiai, troškimas.
Šis dekretas galioja per visą 2025 m. eilinį Jubiliejų, nepaisant jokių priešingų nuostatų.
Paskelbta Romoje, Apaštališkojoje penitenciarijoje, 2024 m. gegužės 13-ąją, Fatimos Švenčiausiosios Mergelės Marijos minėjimo dieną.
Kardinolas Angelo De Donatis
Didysis Penitenciarijus
Vysk. Krzysztof Nykiel
Regentas
