1. Iš pradžių buvau numatęs šio laiško antraštę, nukreipiančią į kunigų ugdymą, bet paskui pagalvojau, kad analogiški dalykai taikytini ir visų sielovados bendradarbių, taip pat kiekvieno krikščionio ugdymui. Turiu omenyje romanų ir poezijos skaitymo vertę asmeninės brandos kelyje.

2. Nuobodžiaujant per atostogas, patiriant karštį ar vienatvę kokiame nors apleistame rajone, dažnai geros knygos skaitymas tampa oaze, apsaugančia mus nuo kitų pasirinkimų, kurie neduotų mums jokios naudos. Būna taip pat nuovargio, pykčio, nusivylimo, nesėkmės momentų, kai net maldoje nepavyksta rasti sielos ramybės, o gera knyga bent jau padeda atlaikyti audrą ir kiek nurimti. Galbūt tas skaitymas atveria naujas vidines erdves, gelbstinčias mus nuo užsisklendimo keleto negailestingai įkalinančių, obsesyvių minčių apsuptyje. Tai buvo dažna patirtis tuomet, kai medijos, socialiniai tinklai, mobilieji telefonai ir kiti prietaisai dar nebuvo tapę visa persmelkiančiu reiškiniu; tie, kurie ją patyrė, žino, apie ką kalbu. Tai nėra atgyvenęs dalykas.

3. Skirtingai nuo audiovizualinės medijos, kur produktas labiau baigtinis, o mažiau erdvės ir laiko paliekama pasakojimą „praturtinti“ ar jį interpretuoti, knygos skaitytojas yra daug aktyvesnis. Jis tam tikra prasme perrašo kūrinį, praplečia jį savo vaizduote, kuria pasaulį pasitelkdamas savo įgūdžius, atmintį, svajones, asmeninę istoriją ir jos dramatizmą bei simboliką, ir taip atsiranda kitoks kūrinys, skirtingas nuo autoriaus sumanymo. Taigi literatūros kūrinys yra gyvas ir visada vaisingas tekstas, gebantis iš naujo prabilti įvairiais būdais ir su kiekvienu skaitytoju kurti originalią sintezę. Skaitydami praturtėjame tuo, ką gauname iš autoriaus, o kartu galime išskleisti savo pačių turtingumą, taigi kiekvienas naujai perskaitytas kūrinys atnaujina ir praplečia mūsų asmeninį pasaulį.

4. Todėl labai teigiamai vertinu tai, kad bent jau kai kuriose seminarijose įveikiama obsesyvi ekranų – taip pat toksiškų, paviršutiniškų bei smurtingų netikrų naujienų (fake news) – manija ir skiriama laiko literatūrai, ramaus ir laisvo skaitymo akimirkoms, pokalbiams apie šias knygas, naujas ar senas, kurios vis dar tiek daug gali mums pasakyti. Tačiau apskritai tenka apgailestauti, kad besirengiančių kunigystei jaunuolių ugdymo programose šiuo metu nepakankamai dėmesio skiriama literatūrai. Ji dažnai laikoma pramoga, nereikšminga kultūros apraiška, nepriderančia būsimųjų kunigų pasirengimui, taigi ir jų konkrečiai pastoracinei patirčiai. Su nedidelėmis išimtimis susidomėjimas literatūra laikomas neesminiu dalyku. Norėčiau pareikšti, kad toks požiūris nėra geras. Jis lemia reikšmingą būsimųjų kunigų intelektualinį ir dvasinį nuskurdinimą, nes iš jų atimama literatūros teikiama privilegijuota prieiga prie žmogiškosios kultūros, tiksliau prie pačios žmogiškosios būties šerdies.

5. Šiuo laišku noriu pasiūlyti radikaliai pakeisti požiūrį ir pamąstyti apie tai, kad ugdant kandidatus į kunigystę didžiulis dėmesys skirtinas literatūrai. Šiuo atžvilgiu man atrodo labai tinkami vieno teologo teiginiai:

„Literatūra [...] kyla iš nedalomo asmens prado, iš jo slėpinio [...]. Tai gyvenimas, kuris įsisąmoninamas, kai pasiekia išraiškos pilnatvę, pasitelkdamas visus kalbos išteklius“ [1].

6. Taigi literatūra vienaip ar kitaip susijusi su tuo, ko kiekvienas iš mūsų trokšta iš gyvenimo, nes ji glaudžiai susijusi su mūsų konkrečia egzistencija, jos esminėmis įtampomis, troškimais ir prasmėmis.

7. To išmokau dar jaunystėje iš savo mokinių. 1964–1965 m., būdamas 28 metų, dėsčiau literatūrą Santa Fe jėzuitų mokykloje. Dėsčiau paskutinių dvejų licėjaus metų kursą ir turėjau pasirūpinti, kad mano mokiniai studijuotų „Sidą“. Tačiau jaunuoliams tai nepatiko. Jie pageidavo skaityti García Lorcą. Taigi nusprendžiau, kad „Sidą“ jie studijuos namie, o per pamokas nagrinėsiu jaunuolių mėgstamiausius autorius. Žinoma, jie norėjo susipažinti su šiuolaikinės literatūros kūriniais. Tačiau skaitydami tai, kas juos tuo metu traukė, pajuto bendresnį literatūros ir poezijos skonį, o vėliau perėjo prie kitų autorių. Galiausiai širdis ieško ko nors daugiau, ir kiekvienas randa savo kelią literatūroje [2]. Man, pavyzdžiui, patinka tragikai, nes jų kūrinius kiekvienas galime suvokti kaip savastį, kaip savo asmeninių dramų išraišką. Verkdami dėl jų personažų likimo, iš esmės apverkiame save, savo tuštumą, trūkumus, vienatvę. Žinoma, neraginu jūsų skaityti tą patį. Kiekvienas ras tokių knygų, kurios kalbės apie jo paties gyvenimą ir taps tikromis jo kelionės palydovėmis. Kontraproduktyvu skaityti ką nors iš pareigos, dėti daug pastangų tik todėl, kad kiti sakė, jog tai būtina. Lektūrą turime rinktis vadovaudamiesi atvirumo, nuostabos, lankstumo nuostata, priimdami patarimus, tačiau taip pat išlaikydami nuoširdumą, stengdamiesi rasti tai, ko mums reikia kiekvienu gyvenimo momentu.

Tikėjimas ir kultūra

8. Be to, tikinčiajam, nuoširdžiai norinčiam užmegzti dialogą su savo laikmečio kultūra ar tiesiog su konkrečių žmonių gyvenimu, literatūra tampa nepakeičiama. Ne veltui Vatikano II Susirinkimas teigia, kad „literatūra ir menas [...] siekia ištirti ypatingą žmogaus prigimtį“ ir „pavaizduoti žmonių vargus bei džiaugsmus, reikmes bei sugebėjimus“ [3]. Iš tiesų literatūra semiasi įkvėpimo iš gyvenimo kasdienybės, jo aistrų ir realių įvykių, tokių kaip „veiksmas, darbas, meilė, mirtis ir visi tie vargani dalykai, kuriais alsuoja gyvenimas“ [4]. 

9. Kaip galime perprasti senųjų ir naujųjų kultūrų šerdį, jei ignoruojame, atmetame ir (arba) nutylime jų simbolius, ištarmes, kūrybinę raišką ir pasakojimus, kuriais jos užfiksavo, siekė atskleisti ir priminti savo darbus bei gražiausius idealus, taip pat kovas, giliausias baimes ir aistras? Kaip galime prabilti į žmonių širdis, jei ignoruojame, nustumiame į šalį ar nevertiname „tų žodžių“, kuriais jie norėjo išreikšti ir – kodėl gi ne – atskleisti savo gyvenimo bei jausmų dramą per romanus ir poeziją?

10. Bažnyčios misija galėjo atsiskleisti visu savo grožiu, šviežumu ir naujumu per susitikimą su įvairiomis kultūromis, kuriose ji – dažnai literatūros dėka – įsišaknijo, nebijodama į jas įsitraukti ir perimti tai, ką rado jose geriausio. Šis požiūris išlaisvino ją nuo kurtinančio ir fundamentalistinio solipsizmo pagundos, kai tikima, kad tam tikra istorinė-kultūrinė gramatika gali išreikšti visą Evangelijos turtingumą bei gelmę [5]. Daugelis pražūties pranašysčių, kuriomis šiandien mėginama sėti neviltį, kyla būtent iš tokio požiūrio. Kontaktas su skirtingais literatūriniais ir gramatiniais stiliais visada leis pagilinti Apreiškimo polifoniją, nesusiaurinant ir neskurdinant jos iki konkrečių istorinių poreikių ar mąstymo struktūrų.

11. Taigi neatsitiktinai ankstyvoji krikščionybė puikiai suvokė, kad būtina glaudi sąveika su to meto klasikine kultūra. Pavyzdžiui, Rytų Bažnyčios tėvas Bazilijus Cezarėjietis savo „Kalboje jaunimui“, parašytoje 370–375 m. ir veikiausiai skirtoje jo sūnėnams, aukštai vertino klasikinę literatūrą, sukurtą éxothen („išorės“) autorių, kaip jis vadino pagonių rašytojus, – tiek dėl argumentacijos, t. y. lógoi („diskursų“), vartotinų teologijoje ir egzegezėje, tiek dėl paties gyvenimo liudijimo, t. y. práxeis („veiksmų, elgsenos“), į kuriuos dera atsižvelgti askezės ir moralės srityse. Baigdamas Bazilijus ragina jaunus krikščionis laikyti klasikus ephódion („viaticum“), ištekliumi mokymuisi ir ugdymui, iš jų gaunant „naudos sielai“ (IV, 8–9). Būtent iš šio krikščioniškojo įvykio susitikimo su to meto kultūra ir kilo originali nauja Evangelijos skelbimo forma.

12. Pasitelkiant evangelinę įžvalgą kultūroje įmanoma atpažinti Dvasios buvimą įvairialypėje žmogiškoje tikrovėje, t. y. įmanoma užčiuopti jau pasėtą Dvasios buvimo sėklą įvykiuose, jausenoje, troškimuose, taip pat gilioje įtampoje, juntamoje širdyse, socialinėje, kultūrinėje bei dvasinėje aplinkoje. Panašų požiūrį galime atpažinti, pavyzdžiui, Apaštalų darbuose, kur minimas Pauliaus apsilankymas Areopage (plg. Apd 17, 16–34). Paulius, kalbėdamas apie Dievą, teigia: „Juk jame mes gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‚Mes esame iš jo giminės‘“ (Apd 17, 28). Šioje eilutėje yra dvi citatos: netiesioginė pirmoje dalyje, kur cituojamas poetas Epimenidas (VI a. prieš Kr.), ir tiesioginė citata iš poeto Arato iš Solio (III a. prieš Kr.) kūrinio „Reiškiniai“, kur apdainuojami žvaigždynai ir gero bei blogo oro ženklai. „Čia Paulius atsiskleidžia kaip poezijos „skaitytojas“ ir parodo savo požiūrį į literatūrinį tekstą. Atėniečiai jį pavadina spermologos, t. y. „krankliu, plepiu, šarlatanu“, bet pažodžiui šis žodis reiškia „sėklų rinkėjas“. Tai, kas neabejotinai buvo įžeidimas, paradoksaliai išreiškia gilią tiesą. Paulius renka pagonių poezijos sėklas ir, išsivadavęs iš ankstesnės didelio apmaudo nuostatos (plg. Apd 17, 16), pripažįsta atėniečius esant labai „dievobaimingus“, o tuose jų klasikinės literatūros puslapiuose įžvelgia tikrą preparatio evangelica“ [6].

13. Ką darė Paulius? Jis suprato, kad „literatūra atskleidžia žmoguje glūdinčias bedugnes, o Apreiškimas, paskui teologija iškelia visa tai, kad parodytų, kaip Kristus jas perskverbia ir nušviečia“ [7]. Taigi kelyje link tų bedugnių literatūra yra „prieiga“ [8], padedanti ganytojui užmegzti vaisingą dialogą su savo meto kultūra.

Nėra bekūnio Kristaus 

14. Prieš gilindamasis į konkrečias priežastis, kodėl būsimųjų kunigų ugdymo kelyje skatintinas dėmesys literatūrai, norėčiau priminti vieną įžvalgą apie dabartinį religinį kontekstą: „Sugrįžimas prie to, kas sakralu, ir mūsų epochai būdingi dvasiniai ieškojimai yra dviprasmiški reiškiniai. Tačiau didesnis iššūkis nei ateizmas šiandien mums yra gebėti tinkamai atsiliepti į daugelio žmonių jaučiamą Dievo alkį, kad jie nemėgintų jo numalšinti klaidingais pasiūlymais ar bekūniu Jėzumi Kristumi“ [9]. Todėl neatidėliotina užduotis skelbti Evangeliją mūsų laikais iš tikinčiųjų, ypač iš kunigų reikalauja įsipareigoti ir pasirūpinti, kad kiekvienas žmogus galėtų susitikti Jėzų Kristų, tapusį kūnu, tapusį žmogumi, įžengusį į istoriją. Visi turime stengtis niekada neišleisti iš akių Jėzaus Kristaus „kūno“: to kūno, kurį sudaro aistros, emocijos, jausmai, konkrečios istorijos, liečiančios ir gydančios rankos, išlaisvinantys ir drąsinantys žvilgsniai, svetingumas, atleidimas, pasipiktinimas, drąsa, neabejingumas: žodžiu, tai meilė.

15. Būtent šiuo lygmeniu atidus literatūros studijavimas gali padaryti būsimus kunigus ir visus sielovados veikėjus dar jautresnius pilnatviškam Viešpaties Jėzaus žmogiškumui, kuriame visiškai išsiskleidžia jo dieviškumas, ir padėti jiems skelbti Evangeliją taip, kad kiekvienas, tikrai kiekvienas, galėtų patirti, kaip teisinga yra tai, ką teigia Vatikano II Susirinkimas: „ <...> žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ [10]. Turimas omenyje ne koks nors abstraktus žmogiškumo slėpinys, bet konkretaus žmogaus su visomis jo gyvenimo žaizdomis, troškimais, prisiminimais ir viltimis slėpinys.

Didelis gėris

16. Daugelis mokslininkų teigia, kad pragmatiniu požiūriu įprotis skaityti nulemia daug teigiamų padarinių žmogaus gyvenime: padeda įgyti platesnį žodyną ir taip lavina įvairius jo intelekto aspektus. Taip pat skatina vaizduotę ir kūrybiškumą. Kartu išmokstama turiningiau perteikti savo istorijas. Skaityba, be to, gerina gebėjimą susikaupti, mažina kognityvių sutrikimų lygį, mažina stresą bei nerimą.

17. Dar daugiau, skaitymas padeda suprasti ir gvildenti įvairias gyvenime galinčias kilti situacijas. Skaitydami įsigiliname į veikėjų charakterius, pasineriame į tų žmonių, galiausiai įveikusių gyvenimo iššūkius, rūpesčius, dramas, pavojus, baimes; gal net duodame veikėjams patarimų, kurie vėliau bus naudingi mums patiems.

18. Norėdamas paskatinti skaityti, mielai pacituosiu keletą žinomų autorių tekstų, kurie vos keliais žodžiais mus daug ko išmoko.

Romanuose galime „per valandą išgyventi visų galimų džiaugsmų ir sielvartų audrą, kai tikrovėje praeitų metų metai, kol patirtume kai kuriuos iš jų, o stipriausieji mums taip ir neatsiskleistų niekados, nes randasi jie iš lėto ir mes negalime to suvokti“ [11].

„Skaitydamas didžiuosius literatūros kūrinius tampu tūkstančiais žmonių ir vis tiek išlieku savimi. Kaip naktinis dangus graikų poemoje, matau miriadais akių, bet vis tiek regintysis esu aš. Čia, kaip ir tuomet, kai garbinu, myliu, moraliai veikiu ar pažįstu, aš pranokstu patį save; vis dėlto niekada nesu labiau savimi nei tada, kai tai darau“ [12].

19. Vis dėlto neketinu susitelkti vien į skaitymo teikiamą asmeninę naudą, bet ir noriu apmąstyti svarbiausius motyvus, skatinančius atgaivinti meilę skaitymui.

Klausytis kito žmogaus balso

20. Kai galvoju apie literatūrą, prisimenu, ką didysis argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas [13] sakydavo savo studentams: svarbiausia yra skaityti, užmegzti tiesioginį kontaktą su literatūra, pasinerti į prieš mus esantį gyvą tekstą, o ne fiksuoti dėmesį į idėjas ar kritines pastabas. Šią mintį Borgesas aiškino savo studentams sakydamas, kad galbūt iš pradžių jie mažai ką supras iš to, ką skaito, tačiau bet kuriuo atveju išgirs „kažkieno balsą“. Štai literatūros apibrėžimas, kuris man labai patinka: klausytis kieno nors balso. Ir nepamirškime, kaip pavojinga nustoti klausytis kito į mus besikreipiančio žmogaus balso! Iš karto pasineriame į saviizoliaciją, patiriame savotišką „dvasinį“ kurtumą, kuris taip pat neigiamai veikia mūsų santykį su savimi ir su Dievu, nepaisant visų mūsų teologijos ar psichologijos studijų.

21. Keliaujant šiuo keliu, kuris daro mus jautrius kitų slėpiniams, literatūra moko mus paliesti jų širdis. Čia labai tinka prisiminti drąsų žodį, kuriuo šventasis Paulius VI 1964 m. gegužės 7 d. kreipėsi į menininkus, taigi ir į didžiuosius rašytojus. Jis sakė: „Mums jūsų reikia. Mūsų tarnystei reikia jūsų bendradarbiavimo. Kaip žinote, mūsų tarnystė yra skelbti nematomą, neišreiškiamą dvasinį pasaulį – Dievo pasaulį – ir padaryti jį prieinamą bei suprantamą, tikrai jaudinantį. Jūs esate šio dalyko meistrai, gebate nematomą pasaulį perteikti prieinama ir suprantama forma“ [14]. Tai ir yra esmė: tikinčiųjų, ypač kunigų užduotis yra būtent „paliesti“ kitų širdis, kad jos būtų sujaudintos ir atsivertų Viešpaties Jėzaus žiniai; vykdant šią didžią užduotį literatūros ir poezijos indėlis ypač vertingas.

22. Poetas T. S. Eliotas, kurio krikščioniškos dvasios literatūriniai kūriniai paliko žymę šiuolaikiniame pasaulyje, taikliai apibūdino šiandienos religijos krizę kaip plačiai paplitusį „emocinį nepajėgumą“ [15]. Žvelgiant į tikrovę šio požiūrio šviesoje, tikėjimo problema šiandien pirmiausia nėra ta, ar daugiau, ar mažiau tikėti doktrinos teiginiais. Tai veikiau daugelio žmonių negebėjimas susijaudinti Dievo, jo kūrinijos, kitų žmonių akivaizdoje. Taigi čia kyla užduotis išgydyti ir labiau sužadinti mūsų jautrumą. Štai kodėl, kai grįžau iš apaštališkosios kelionės į Japoniją ir buvau paklaustas, ko Vakarai gali pasimokyti iš Rytų, atsakiau: „Manau, kad Vakarams šiek tiek trūksta poezijos“ [16]. 

Savotiška įžvalgos mokykla

23. Tad ką kunigas gauna iš tokio sąlyčio su literatūra? Kodėl didžiųjų romanų skaitymą būtina laikyti svarbiu kunigiškojo ugdymo (paideia) elementu ir skatinti tai? Kodėl rengiant kandidatus į kunigus svarbu atgaivinti ir įgyvendinti teologo Karlo Rahnerio išsakytą intuityvią įžvalgą apie gilią dvasinę kunigo ir poeto giminystę [17]?

24. Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus įsiklausydami į vokiečių teologo mintis [18]. Pasak K. Rahnerio, poetas byloja „ilgesio žodžiais“, jie yra „durys į begalybę, į neaprėpiamybę. Jais šaukiamasi to, kas neįvardyta. Jie kreipia į tai, kas nesuvokiama“. Šis poetinis žodis „yra atvirumas žvelgiant į begalybę, bet jis pats negali mums tos begalybės suteikti, negali savyje apimti ar paslėpti To, kuris yra Begalybė“. Toliau Rahneris pabrėžia, kad tai būdinga Dievo žodžiui, todėl „poetinis žodis šaukiasi Dievo žodžio“ [19]. Krikščionims Žodis yra Dievas, o visi žmogiškieji žodžiai turi savyje Dievo ilgesio žymę, linksta į tą Žodį. Galima sakyti, kad tikras poetinis žodis analogiškai dalyvauja Dievo žodyje, kaip mums sukrečiamai pristatoma Laiške žydams (plg. Žyd 4, 12–13).

25. Taip Karlas Rahneris gali įžvelgti gražią paralelę tarp kunigo ir poeto: žodis „vienintelis gali išgelbėti iš tos galutinės nelaisvės, kurioje kalinamos visos žodžiais neišreikštos tikrovės apraiškos, – išlaisvinti jų nebylią nuorodą į Dievą“ [20]. 

26. Taigi literatūroje keliami išraiškos formos ir prasmės klausimai. Todėl ji yra savotiška įžvalgos mokykla, lavinanti išmintimi grindžiamus būsimojo kunigo gebėjimus tirti tiek vidinį, tiek išorinį pasaulį. Vieta, kurioje atsiveria šis prieigos prie savo tiesos kelias, yra skaitytojo, tiesiogiai dalyvaujančio skaityme, vidus. Čia atsiskleidžia asmeninės dvasinės įžvalgos scenarijus, kuriame netrūks nerimo ir net krizių. Iš tiesų yra daugybė literatūrinių puslapių, atitinkančių ignaciškąjį „nepaguodos“ apibrėžimą.

27. „Nepaguoda [...] – tai sielos aptemimas, sumišimas, linkimas prie žemų ir žemiškų dalykų, nerimas dėl įvairių blaškymų ir gundymų, stumiančių į nepasitikėjimą, vilties, meilės praradimą, kai siela tampa tingi, drungna, liūdna ir tarsi atskirta nuo savo Kūrėjo ir Viešpaties“ [21].

28. Skausmas ar nuobodulys, jaučiami skaitant tam tikrus tekstus, nebūtinai yra blogi ar nenaudingi jausmai. Pats Ignacas Lojola yra pastebėjęs, kad „tuos, kurie nuo blogo eina prie dar blogesnio“, geroji dvasia veikia sukeldama nerimą, susijaudinimą, nepasitenkinimą [22]. Taip būtų galima pažodžiui pritaikyti pirmą Ignaco dvasių atpažinimo taisyklę, skirtą tiems, kurie „iš mirtinos nuodėmės eina į mirtiną nuodėmę“, tokiuose asmenyse geroji dvasia veikia priešingai – „blaivaus proto pagalba juos gelia ir kelia sąžinės graužatį“ [23], kad vestų juos į gėrį ir grožį. 

29. Taigi suprantama, kad skaitytojas yra ne pamokančios žinios gavėjas, bet asmuo, aktyviai raginamas žengti nelabai stabiliu keliu, kur ribos tarp išgelbėjimo ir pražūties nėra a priori apibrėžtos ir atskirtos. Todėl skaitymo aktas primena „įžvalgos“ aktą, kai skaitytojas yra įtrauktas pirmuoju asmeniu kaip skaitymo „subjektas“ ir kartu kaip to, ką skaito, „objektas“. Skaitydamas romaną ar poezijos kūrinį, skaitytojas iš tikrųjų patiria, kad pats yra „skaitomas“ per jo skaitomus žodžius [24]. Tad skaitytojas panašus į žaidėją aikštėje: jis žaidžia žaidimą, bet kartu žaidimas vyksta per jį ta prasme, kad jis yra visiškai įsitraukęs į tai, ką daro [25]. 

Dėmesingumas ir virškinimas

30. Kalbant apie turinį, reikia pripažinti, kad literatūra yra tarsi „teleskopas“ – pasitelkiant garsųjį Prousto įvaizdį [26], – nukreiptas į būtybes ir daiktus, būtinas norint suvokti „didžiulį atstumą“, kuriuo kasdienybė nutolina mūsų suvokimą nuo žmogiškosios patirties visumos. „Literatūra yra tarsi fotolaboratorija, kurioje galima apdoroti gyvenimo vaizdus, atskleidžiant jų kontūrus ir niuansus. Tad literatūra tam ir „tarnauja“: „išryškinti“ gyvenimo vaizdus“ [27], kelti mums klausimus, kokia jo prasmė. Trumpai tariant, ji padeda veiksmingai patirti gyvenimą.

31. Iš tikrųjų mūsų įprastinis žvilgsnis į pasaulį yra tarsi „redukuotas“ ir apribotas dėl spaudimo, nulemto operatyvinių ir neatidėliotinų mūsų veiklos tikslų. Netgi tarnystė – liturginė, pastoracinė, karitatyvinė – gali tapti imperatyvu, nukreipiančiu mūsų jėgas ir dėmesį tik į siektinus tikslus. Tačiau, kaip primena Jėzus palyginime apie sėjėją, sėkla turi giliai kristi į dirvą, kad laikui bėgant vaisingai subręstų, nenustelbta paviršutiniškumo ar erškėčių (Mt 13, 18–23). Kyla pavojus pernelyg rūpintis efektyvumu, o tai subanalina įžvalgą, nuskurdina jautrumą ir sumenkina kompleksiškumą. Todėl neatidėliotinai būtina siekti atsvaros šiam neišvengiamam mūsų kasdienio gyvenimo pagreitėjimui ir supaprastinimui, mokantis atsiriboti nuo tiesioginės momento pasiūlos, sulėtinti tempą, kontempliuoti ir įsiklausyti. Taip gali nutikti, kai žmogus tiesiog stabteli paskaityti knygos.

32. Būtina susigrąžinti tokius santykio su tikrove būdus, kurie būtų grindžiami svetingu priėmimu, o ne strateginiu požiūriu, kai siekiama tiesioginio rezultato, – tai leistų rodytis begaliniam būties pertekliui. Tokie požiūrio į tikrovę ypatumai kaip atstumo perspektyva, lėtumas, laisvė būtent literatūroje reiškiasi nors ne išskirtine, bet privilegijuota forma. Literatūra tampa mokykla, kurioje galima lavinti žvilgsnį ieškoti ir tyrinėti žmonių bei situacijų tikrovę kaip slėpinį, kupiną gausybės prasmių, tik iš dalies įmanomą perteikti kategorijomis, aiškinimo schemomis, linijine priežasties ir pasekmės ar priemonės ir tikslo dinamika.

33. Kitas gražus įvaizdis, paaiškinantis literatūros vaidmenį, susijęs su žmogaus fiziologija, ypač virškinimu. XI a. gyvenęs vienuolis Vilhelmas iš Saint-Thierry ir XVII a. jėzuitas Jeanas-Josephas Surinas pasiūlė karvės atrajojimo – ruminatio – pavyzdį. Jeanas-Josephas Surinas savo ruožtu kalbėjo apie „sielos skrandį“, o kitas jėzuitas Michelis De Certeau įžvelgė tikrą „virškinamojo skaitymo fiziologiją“ [28]. Tad literatūra padeda mums išreikšti savo buvimą pasaulyje, jį „suvirškinti“ ir įsisavinti, suvokti tai, kas glūdi po paviršiniu patyrimu; taigi ji padeda suprasti gyvenimą, įžvelgti jo prasmę ir esmines įtampas [29].

Matyti kitų akimis

34. Dėl diskurso formos pažymėtina štai kas: skaitydami literatūrinį tekstą, galime „matyti kitų akimis“ [30], įgyti platesnę perspektyvą, kuri praplečia mūsų žmogiškumą. Tai suaktyvina empatinę vaizduotės galią, kuri yra pagrindinė priemonė, padedanti mums tapatintis su kitų požiūriu, būkle, jausmais, be ko neįmanomas solidarumas, dalijimasis, užuojauta, gailestingumas. Skaitydami suvokiame, kad tai, ką jaučiame, priklauso ne tik mums, bet yra ir visuotina, todėl net ir apleisčiausias žmogus nesijaučia vienišas.

35. Nuostabi žmonių įvairovė, diachroninis ir sinchroninis kultūrų bei žinijos pliuralizmas literatūroje įgauna pavidalą per kalbą, gebančią pagarbiai išreikšti jų įvairovę, bet kartu perteikiami simboline prasmės gramatika, kuri padaro juos mums suprantamus, nebe svetimus, jais galima bendrai dalytis. Literatūrinio žodžio originalumas yra tai, kad jis išreiškia ir perteikia patirties turtingumą ne per jos objektyvizavimą – ne per aprašomąjį analitinį pažinimą ar normatyvinį kritinį vertinimą, – bet kaip turinį, apimantį pastangas tą patirtį išreikšti, interpretuoti ir įprasminti. 

36. Skaitydamas istoriją, dėl autoriaus vizijos kiekvienas savaip įsivaizduoja paliktos mergaitės verksmą, močiutę, užklojančią miegantį anūką, smulkaus verslininko pastangas prasimušti nepaisant sunkumų, visų kritikuojamo žmogaus jaučiamą pažeminimą, berniuką, kuriam svajonės yra vienintelis būdas pabėgti nuo vargingo gyvenimo smurto bei kančių. Kai šiose istorijose užčiuopiame savo vidinio pasaulio atgarsius, tampame jautresni kitų žmonių išgyvenimams, išeiname iš savo užsisklendimo, kad įžengtume į jų gyvenimo gelmes, galime šiek tiek geriau suprasti jų kovas ir troškimus, pamatome tikrovę jų akimis ir galiausiai tampame bendrakeleiviais. Taip pasineriame į konkrečią, vidinę žmogaus– vaisių pardavėjo, prostitutės, be tėvų augančio vaiko, mūrininko žmonos, senos moters, kuri vis dar viliasi surasti savo princą, – egzistenciją. Ir galime tai daryti su empatija, o kartais ir su tolerancija bei supratimu.

37. Jeanas Cocteau rašė Jacques'ui Maritainui: „Literatūra neįmanoma, iš jos reikia ištrūkti, ir beprasmiška bandyti pabėgti per literatūrą, nes tik meilė ir tikėjimas leidžia mums ištrūkti iš savęs“ [31]. Bet ar tikrai ištrūksime iš savęs, jei kitų kančios ir džiaugsmai nedegins mūsų širdžių? Mieliau prisimenu, kad, kaip krikščionis, nesu abejingas niekam, kas žmogiška.

38. Be to, literatūra nėra reliatyvistinė, nes neatima iš mūsų vertybinių kriterijų. Simbolinis gėrio ir blogio, tiesos ir melo vaizdavimas, literatūroje įgaunantis individualių gyvenimų ir kolektyvinių istorinių įvykių pavidalą, neatmeta moralinio vertinimo, bet apsaugo nuo aklo ar paviršutiniško pasmerkimo. Jėzus mūsų klausia: „Kodėl gi matai krislą savo artimo akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 3). 

39. Skaitydami apie kitų smurtą, ribotumą ar trapumą, turime galimybę geriau apmąstyti savo pačių savybes. Literatūra plačiai atveria skaitytojo žvilgsnį į žmogiškosios patirties turtingumą ir vargą, o per tai ugdo jo požiūrį, mokydama neskuboto supratimo, nuolankaus nesupaprastinimo, geraširdiškumo, kai nepretenduojama teisimu kontroliuoti tikrovės ar žmogaus situacijos. Be abejo, teismas reikalingas, tačiau niekada nedera pamiršti jo taikymo ribų: niekada neturi būti teisiama mirties bausme, eliminuojant asmenis ar slopinant mūsų žmogiškumą dėl bejausmio įstatymo suabsoliutinimo.

40. Literatūros žvilgsnis moko skaitytoją nesijausti visa ko centru, suvokti ribas, atsisakyti tiek kognityvaus, tiek kritinio dominavimo patirties atžvilgiu, taip pat moko neturto, iš kurio kyla nepaprasta apstybė. Pripažindamas, kad pasaulio ir žmogaus slėpinį beprasmiška, ir gal net neįmanoma, redukuoti į dvipoles tiesos / netiesos arba teisingumo / neteisingumo priešybes, skaitytojas įsipareigoja taikyti sprendimą ne kaip dominavimo priemonę, bet kaip paskatą nepaliaujamai įsiklausyti ir dalyvauti tame nepaprastame istorijos turtingume, kurį lemia Dvasios buvimas, taip pat dovanojamas kaip Malonė, t. y. kaip nenuspėjamas ir nesuprantamas įvykis, nepriklausomas nuo žmogaus veiklos, tačiau iš naujo apibrėžiantis žmogiškumą kaip išganymo viltį.

Dvasinė literatūros galia

41. Viliuosi, kad šiais trumpais apmąstymais išryškinau literatūros vaidmenį ugdant ganytojo ar būsimojo ganytojo širdį ir protą: ji gali paskatinti laisvai ir nuolankiai naudotis savo racionalumu, vaisingai pažinti žmogiškųjų kalbų įvairovę, praplėsti žmogiškąjį jautrumą ir galiausiai labiau dvasiškai atsiverti, kad išgirstume per daugelį balsų bylojantį Balsą.

42. Šia prasme literatūra padeda skaitytojui nugriauti autoreferentiškų, klaidingai pasitenkinančių savimi, statiškai konvencionalių kalbų stabus, kurie kartais grasina užteršti net mūsų bažnytinį diskursą ir įkalinti Žodžio laisvę. Literatūrinis žodis išjudina kalbą, ją išlaisvina ir apvalo: galiausiai jis atveria kalbą tolesnėms jos raiškos ir tyrinėjimo galimybėms, padaro ją svetingą Žodžiui, kuris apsigyvena žmogiškajame žodyje ne tada, kai jis tapatinasi su visapusišku, galutiniu ir baigtiniu žinojimu, bet tada, kai klausydamasis budi ir laukia To, kuris ateina, kad visa padarytų nauja (plg. Apr 21, 5).

43. Galiausiai dvasinė literatūros galia primena pirminę užduotį, kurią Dievas patikėjo žmogui: „įvardyti“ būtybes ir daiktus (plg. Pr 2, 19–20). Dievo pavesta Adomui kūrinijos sergėtojo misija pirmiausia yra atpažinti savo paties tikrovę ir kitų būtybių egzistencijos prasmę. Kunigui taip pat tenka ši pirminė užduotis „įvardyti“, suteikti prasmę, tapti kūrinijos ir kūnu tapusio Žodžio bendrystės įrankiu ir Jo galia nušviesti kiekvieną žmogaus būties aspektą.

44. Taigi kunigo ir poeto giminystė reiškiasi per šią slėpiningą ir neišardomą sakramentinę dieviškojo Žodžio ir žmogiškojo žodžio vienybę – iš jos kyla tarnystė, tampanti įsiklausymo ir atjautos kupinu tarnavimu, charizma, kuri virsta atsakomybe, tiesos ir gėrio vizija, atsiskleidžiančia kaip grožis. Negalime neįsiklausyti į poeto Paulio Celano mums paliktus žodžius: „Kas iš tiesų išmoksta regėti, priartėja prie to, kas nematoma“ [32].

Duota Romoje, Laterano Šv. Jono bazilikoje, 2024 m. liepos 17 d., dvyliktaisiais mano pontifikato metais.

Pranciškus

[1] R. Latourelle, Letteratura, in: R. Latourelle, R. Fisichella. Dizionario di Teologia Fondamentale, Assisi (PG) 1990, p. 631. 
[2] Plg. A. Spadaro, „J. M. Bergoglio, il ‘maestrillo’ creativo. Intervista all’alunno Jorge Milia“, in: La Civiltà Cattolica 2014 I 523–534.
[3] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 62.
[4] K. Rahner. „Die Zukunft des religiösen Buches“, in: Schriften zur Theologie, Benziger Verlag, Einsiedeln 1966, Bd. 7, 512.
[5] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 117.
[6] A. Spadaro. Svolta di respiro. Spiritualità della vita contemporanea, Milano, Vita e Pensiero, 101.
[7] R. Latourelle, „Letteratura“, 633.
[8] Šv. Jonas Paulius II. Laiškas menininkams, 6.
[9] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 89.
[10 Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
[11] M. Proust. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, Vilnius, Vaga, 2013, p. 70 
[12] C. S. Lewis. An Experiment in Criticism, 89.
[13] Plg. J. L. Borges, Borges, Oral, Emecé, Buenos Aires 1979, 22. 
[14] Šv. Paulius VI. Homilija Mišiose menininkams Siksto koplyčioje, 1964 m. gegužės 7 d.
[15] T. S. Eliot. The Idea of a Christian Society, London, 1946, 30. 
[16] Popiežiaus Pranciškaus spaudos konferencija grįžtant iš apaštališkosios kelionės į Tailandą ir Japoniją, 2019 m. lapkričio 26 d.
[17] Plg. A. Spadaro. La grazia della parola. Karl Rahner e la poesia, Milano, Jaca Book, 2006.
[18 K. Rahner. „Priester und Dichter“, in: Schriften zur Theologie, Benziger Verlag, Einsiedeln 1962, Bd. 3, 349–375. 
[19] Ten pat, 374 f.
[20] Ten pat, 358.
[21] Šv. Ignacas Lojola. Dvasinės pratybos, 317.
[22] Plg. ten pat, 335.
[23] Ten pat, 314.
[24] Plg. K. Rahner. „Priester und Dichter“. 
[25] Plg. A. Spadaro, La pagina che illumina. Scrittura creativa come esercizio spirituale, Milano, Ares, 2023, 46–47.
[26] M. Proust. Prarasto laiko beieškant. Atrastas laikas, Vilnius, 1997, p. 271. 
[27] A. Spadaro. La pagina che illumina..., op. cit., 14.
[28] M. De Certeau. Il parlare angelico. Figure per una poetica della lingua (Secoli XVI e XVII), Firenze 1989, 139 f.
[29] Plg. A. Spadaro. La pagina che illumina..., op. cit., 16.
[30] C. S. Lewis. An Experiment in Criticism.
[31] J. Cocteau, J. Maritain, Dialogo sulla fede, Firenze, Passigli, 1988, 56. Plg. A. Spadaro, La pagina che illumina...op. cit. 11–12.
[32] P. Celan. Microliti, Milano 2020, 101.